Estetikos mokslas, jo objektas

Turinys:

ĮVADAS..............................3
I. Estetikos objektas, struktūra, uždaviniai..............................4
II. Estetika ir filosofija..............................6
III. Estetika ir menotyra..............................7
IV. Estetikos vieta mokslų, tyrinėjančių meno fenomeną sistemoje..................8
V. Estetikos istorija, struktūra, šaltiniai, metodai ir uždaviniai....................9
IŠVADOS..............................10
LITERATŪRA..............................11Įvadas
Estetika – mokslas, aiškinąs estetinių vertybių prigimtį bei esmę. Estetinės vertybės – grožis ir giminingos jam vertybės – pasižymi tuo, kad suvokiamos tiktai daiktuose arba reiškiniuose, kurie vienu ar kitu būdu prieinami juslei ir pats suvokimo aktas nėra grynai teorinis, o jausminis, t. y. susijęs su tam tikra suvokiančio subjekto jausmine reakcija. Bet ta reakcija yra nesuinteresuota, t.y. estetinis obbjektas vertinamas, nepriklausomai nuo praktinės jo reikšmės subjektui. Estetiniame pergyvenime galima išskirti objektyvųjį ir subjektyvųjį momentą, t. y., iš vienos pusės, suvokiamojo objekto prigimtį bei sąrangą, kuri estetiškai vertinama, ir iš antros – patį suvokimo aktą bei su juo susijusią jausminę subjekto būseną. Suvokimo aktas pagrįstas ypatingu, „kontempliatyviu“ sąmonė nusistatymu, ir tik tokiam nusistatymui teprieinamos estetinės vertybės. Estetika – viena iš pagrindinių filosofijos sistemos disciplinų, nes estetinės vertybės – savarankiškos ir negali būti betarpiškai išvedamos iš kitų vertybių. Ji yra bendrosios meno teorijos paagrindas.

Meno filosofijos idėjų istorija reikšminga ne tik akademiniu požiūriu. Gilindamiesi į didžių praeities mąstytojų mintis, eidami jų ieškojimų keliais, matydami jų klystkelius, randame ne vieną konkretų atsakymą, kaip spręsti šiuolaikines problemas. Kitaip sakant, jau istorija virtusi teorijos bei idėjos neretai tampa ak

ktualiausių mūsų meto problemų sprendimo paradigma. Šiandien, kai pervertinama daugelis tradicinių vertybių, kaip niekuomet anksčiau, itin aktualu naujai perskaityti klasikinius meno filosofijos tekstus, nes kiekviena istorinė epocha išryškina kažką naujo.

Šio darbo tikslas – paanalizuoti estetikos mokslo objektą.

Darbo uždaviniai:
1. Panagrinėti estetikos mokslo struktūrą bei uždavinius .
2. Išsiaiškinti, kaip estetika susijusi su filosofija bei menotyra.
3. Sužinoti, kokia estetikos vieta mokslų, tyrinėjančių meno fenomeną sistemoje.I. Estetikos objektas, struktūra, uždaviniai
Vaizduojamojo meno ir muzikos analizė rodo, kad estetinio suvokimo, t. y. suvokimo, kylančio iš estetinio sąmonės nusistatymo, objektas yra visuomet tam tikras ekspresyvus reiškinys, pasirodąs mums kaip jutiminė vienybė. Analizuodami bet kurį meno kūrinį, randame, kad jis sudarytas iš daugelio momentų, arba faktorių, kad jis rodosi kaip tam tikra įvairybių vienybė. Ta vienybė yra jutiminio pobūdžio: objektas veikia mūsų pojūčių ( regėjimo, lytėjimo, girdėjimo ) organus kaip tam tikra išbaigta visuma. Kuri beveik nepriklauso nuo aplinkos. Tačiau ir čia sprendžiamoji reikšmė dažniausiai priklauso objekto prasmei. Galima sakyti, kad jutiminė estetinio objekto vienybė pasižymi tam tikru ypatingu būtinumu; kuris priklauso iš vienos pusės, nuo to, kokiu būdu estetinio objekto momentai, arba faktoriai, susiję vieni su kitais, iš antros pusės – nuo bendros pačių šių momentų prigimties.

Grožis priklauso ne tik nuo paties objekto prigimties, bet ir nuo subjekto, kuris, suvokdamas objektą, jaučia ir pripažįsta jo
o grožį. Kiekvienu atveju atskiras žmogus, priklausąs kuria nors istorinei epochai ir kultūrai. Jo vertinimo kriterijus sąlygojamas visų pirma tos epochos arba kultūros ypatumų. Estetinės vertybės, neturi tokio tiesioginio ryšio su gyvenimo poreikiais ir interesai. Meno kūryba, rodos, nieko nevaržoma, nenormuojama, ir menininko fantazijai ir jo išradingumui paliekama neribota laisvė. Todėl estetinių kriterijų reliatyvumas priklauso ne tik nuo konkrečios epochos arba kultūros pasaulėžiūros, bet ir nuo vertinančiojo subjekto individualybės. Estetinis skonis esąs grynai subjektyvus dalykas. Menininkai dažnai skeptiškai žiūri į estetiką. Jei, sako, gyvasis menas esąs svetimas ir nerūpi tai, kas pačiam menininkui svarbu ir reikšminga. Tatai teorija, kuri arba nieko neduoda praktika, arba sustato tokias grožio normas, kurios niekaip nepadeda meninei kūrybai, o priešingai, net varžo jos laisvę. Mokslinė estetika, sakoma, neįmanoma, nes grožis esąs subjektyvus dalykas. Vertybių mokslų negalima matuoti gamtos mokslų metu, ir klausimas ar estetika yra tikras mokslas ir turi objektyvų pagrindą, negali būti išspręstas, nurodant grožio priklausomybę nuo subjekto ir istorinį estetinių kriterijų reliatyvumą. Nėra tokių aplinkybių, dėl kurių mokslinė estetika būtų neįmanoma. Įteigia menininkams neigiamą nusistatymą estetikos atžvilgiu. Estetika yra teorinis mokslas ir jokiu būdu neturi ir negali nustatyti normų arba taisyklių, kuriomis turėtų vadovautis meninė kūryba. Kritinis meno kūrinių vertinimas turi remtis, ir iš ti
ikro remiasi estetikos iškeliamais principais. Aktyvus vaidmuo čia rodos, priklauso ne subjektui, o objektui: estetinis įspūdis, grožis mus patraukia, sužavi ir priverčia jam visiškai atsidėti, kad gerai į jį įsižiūrėtume. Ir juo gilesnis patiriamas įspūdis, ir tuo labiau mes patenkame objekto valdžion ir, pasidavę jo įtakai, užmirštame save ir visą aplinkinį pasaulį. Estetinis įspūdis pasižymi nepaprastu betarpiškumu, ir kaip tik šitas jo betarpiškumas priešinasi refleksijai, kuri savo esme yra tarpinis, netiesioginis proto aktas ir kuri todėl, prisidėdama prie pirminio estetinio suvokimo, iš esmės pakeičia jo pobūdį arba net visiškai jį sustabdo bei panaikina. Estetika turi ne pergyventi grožį, o stebėti jį iš šalies. Sąvokomis nužymėti ir apibrėžti tai, ką grožis mums apreiškia tiesioginių pergyvenimu. Taip pat kaip ir vertėjas, jis turi vienodai mokėti abi kalbas, vadinasi, jame turi derintis jautrumas grožiui su teoriniu įžvalgumu bei refleksijos aiškumu. Toks dviejų skirtingų, ir net priešingų, gabumų sutapimas pasitaiko gana retai; dažniausiai vienas jų, turėdamas persvara, nustelbia antrą, ir ši aplinkybė nemažai apsunkina estetinių problemų gvildenimą, trukdydama estetikos pažangą. Filosofas, kuris pripratęs skrajoti abstrakčių minčių srityje, visuomet linkęs estetinių reiškinių aiškinimui taikyti schemas ir sąvokas, priklausančias grynai teoriniam mąstymui ir jam artimoms sritims, ir todėl rizikuoja nepastebėti ka.ip tik skiriamųjų grožio ypatybių. O menininkas, ne
epatyręs filosofinės refleksijos pavojų ir suvedžiojimų, lengvai pasiduoda grynai subjektyviai interpretacijai arba apsistoja ties tais paviršutiniais estetinio įspūdžio požymiais, kurie stebėtojui visų pirma krinta į akis. Tačiau visi šitie sunkumai, kad ir labai dideli, nėra neįveikiami. Reikalingas tiktai glaudus bendradarbiavimas tarp filosofų, menininkų ir meno istorikų. Kaip tik šie pastarieji, gali daug kuo padėti estetikai.

Teorinės estetikos uždavinys yra išsiaiškinti besąlygišką grožio ir meno esmę, ir tik išsprendusi šį uždavinį, ji gali nušviesti vidinę meno raidą ir skirtingų jo stilių bei krypčių priklausomybę nuo kintančių ekonominių ir sociali aplinkybių. Estetinė teorija, kuri kreipia dėmesį tiktai į įstorini meno reliatyvumą ir nepaiso bendros estetinės jo struktūros, pasireiškiančios visais pasikeitimais, neišvengiamai pakliūva i estetinius fenomenus suprastinantį socialogizmą. Kad estetika neatitrūktų nuo gyvenimo, ji turi ypač kreipti dėmesį į tuos aktualius uždavinius, kurie esamuoju momentu iškyla prieš menininką – kūrėją, ir išsiaiškinti teorinį jų pamatą ( pvz., kokia meno kryptis labiausiai tinka socialistinės kultūros išsivystymui bei paplitimui). Tačiau ir šituos, su praktiniu kultūriniu darbu susietus uždavinius estetika įstengs tinkamai išspręsti tik pagrįsdama savo išvadas nuodugnia meno prigimties analize. Todėl net ir mūsų revoliucinio lūžio laikais pamatiniams estetikos klausimams skirto veikalo pasirodymas, mūsų nuomone, yra visiškai pateisinamas.II. Estetika ir filosofija
Kadaise filosofija buvo išmintis, o filosofai išminčiai. Žinojimas, protingumas, filosofija – tai doro, teisingo ir prasmingo gyvenimo kelias.

Filosofijos ir estetikos, jų paskirties ir tarpusavio samprata kuri būdinga mūsų laikams, formavosi gana ilgai. Mokslas, kuris naujaisiais amžiais atsiranda greta filosofijos labai praktiškas ir, be to praktiškas visai kitu atžvilgiu, negu senovės filosofija. Praktiškas mokslas, žinoma, slepia praktišką žmogų. Šita praktiškumo dvasia, šitas naujas žinojimo praktiškumas ateina į naujųjų amžių filosofija.

Filosofija yra vienintelis dar išlikęs nespecializuoto žinojimo prieglobstis. Negalima manyti, kad filosofijoje atsiskleidžia ne dalinė, o universali žmogaus prigimtis, kad būtent filosofija išauga iš žmonių bendrų reikalų supratimo ir svarstymo. Kuo visuotinai reikšmingesnius dalykus filosofija svarsto, tuo siauriau pažįstami jos rezultatai, nes tada ji siūlo daugybę vienas kitam prieštaraujančių atsakymų. Filosofija suvokia, kad jos nepilnavertiškumo priežastis yra žmoniškasis jos problemų universalumas, bent jau tais atvejais, kai ji savo idealu ima laikyti specializuotą ir tikslų žinojimą, kurį demonstruoja gamtos mokslai. Filosofijos teorijos stipriai persunktos jų kūrėjų subjektyvumu, kad pačios turi būti savo riba, kurią, tiesa, jos įvairiais būdais mėgina peržengti, bet ir šiuo atveju jos tiktai savavališkai išplečia savo požiūrį ir primeta jį, kad tuo būdu pagrįstų jo teisingumą. Filosofijoje mėginame išskirti tokias teorijas, kurios yra bendras daugelio filosofų veiklos rezultatas. Tokiais atvejais pasirodo, kad ta ar kita filosofijos teorija – tai tik šiek tiek išryškėjusi filosofijos problematikos linija ar orientacija, kur esama tokių margų išvadų.

Vertybių teorija, jeigu ji suprantama ne tik kaip filosofijos istorijos, bet ir kaip pačios filosofijos problema, yra labai kebli. Jos formulavimas ir nagrinėjimas reikalauja gilintis į tokius kardinalius filosofijos klausimus, kaip filosofinis racionalizmas ir jo galimybės, pagaliau žinojimo apskritai santykis su žmogumi. Estetika didžiuojasi savo giminyste su filosofija, savo filosofiška kilme, o , kita vertus, jai vis dėlto sunku spirtis prieš visuotinę šių laikų pažinimo pagundą būti griežtu ir tiksliu mokslu.III. Estetika ir menotyra
Estetika savo esme yra teorinis mokslas ir jokiu būdu neturi ir negali nustatyti normų arba taisyklių, kuriomis turėtų vadovautis meninė kūryba. Ji turi tiktai išaiškinti bendras bei esmines grožio sąlygas ir negali numatyti visų tų konkrečių būdų arba kelių, kuriais estetinės vertybės gali būti realizuotos. Kritinis meno kūrinių vertinimas turi remtis estetikos iškeliamais principais. Estetinė kritika bus tinkama ir vaisinga vien tuo atveju, jai atsižvelgs į kūrybinius menininko užmojus ir vartojamas realizavimo priemones. Iki paskutinių laikų filosofinė estetika nebuvo glaudžiai ir gyvai susijusi su menu ir apskritai su visu estetiniu patyrimu.

Nagrinėjant meno kilmę, tenka išsiaiškinti klausimą, kokios buvo tos išorinės aplinkybės ir tie vidiniai veiksniai, kurie sužadino žmogaus meninę kūrybą ir įgalino jį gėrėtis kūrinių grožiu. Beveik visais atvejais, svarbiausias meno kūrybos variklis buvo ne atskiro žmogaus, asmens, o visuomenės interesai bei poreikiai.

Ryšium su meno kilmės problema iškyla ir kitas ne mažiau svarbus klausimas: kaip estetiniu atžvilgiu turi būti aiškinama istorinė meno raida bei plėtotė, kultūros tarpsniams keičiantis? Šitas klausimas gali būti svarstomas dvejopai.
1. Kadangi menas yra tam tikra bendros dvasinės bei medžiaginės kultūros apraiška, tai gali nagrinėti, kaip istoriniame žmonijos gyvenime jis santykiauja su kitomis kultūros apraiškomis ir kokie veiksniai apsprendžia meno raidos kryptį, jo augimą bei klestėjimą, iš vienos pusės, ir jo smukimą, iš antros pusės. Šia prasme meno istorija yra ne kas kita, kaip tam tikra bendrosios kultūros istorijos dalis, neatskiriama nuo tos visumos, kuriai ji priklauso.

2. Priklausomai nuo to, kaip bus atsakoma į šiuos klausimus, ir meno evoliucijos problema bus nevienodai traktuojama. Bet tik tai atveju, jei pripažįstamas meno srities savarankiškumas ir jei priskiriama savita struktūra, kuri negali būti išvedama iš kitų kultūros veiksnių, šita problema įgauna ir estetinių aspektą ir gali būti nagrinėjama estetiniu požiūriu. Šitam antrajam meno raidos tyrinėjimo būdui rūpi ne tai, kaip menas faktiškai vystėsi bei plėtojosi nuo pat pradžios iki mūsų laikų ir kaip tas procesas susijęs su kitomis kultūrinio gyvenimo apraiškomis, – jo uždavinys yra kitoks, būtent, išsiaiškinti, kokios vystimosi galimybės realizuojasi istorijos eigoje? Ta estetinė forma, kuria menas pasireiškia istoriniame gyvenime, yra , kaip mes matėme, stilius todėl meno evoliucijos problema estetiniu atžvilgiu gali būti ir tai formuluojama: kas apsprendžia vidinį kiekvieno stiliaus vystimąsi ir kokie yra tie faktoriai, nuo kuriu priklauso istorinis stilių kaitaliojimasis.

IV. Estetikos vieta mokslų, tyrinėjančių meno fenomeną, sistemoje

Estetinio lavinimo mokslas sudaro vieną pedagogikos dalį, lygiai teisėtą su didaktika ir dorinimo mokslu. Estetikos mokslas turi būti suskirstytas į bendrąją ir specialiąją dalis. Bendrojoje estetinio mokslo dalyje tyrinėjami bendrieji teoriniai estetinimo principai, arba plačiai suprantamas estetinis lavinimas. Specialiojoje dalyje turi būti tyrinėjamas menini lavinimas atskirų menų srityje.

Pritaikant meno istorijai , reiškia jog metodiškajai jos sandarai svarbu, kad ji yra būtent meno istorija. Šiaip ar taip, ji būtinai privalo atsižvelgti į ypatingas paties meno savybes, t. y. atramos ir pagrindo ieškoti bendrojoje teorijoje apie meną – meno filosofijoje arba estetikoje. Estetika laikoma normatyvine disciplina, kuri meniniam skoniui nurodo bendras estetinio vertinimo taisykles. Pagrįsti meno istoriją estetika – reikštų reikalauti, kad jos nagrinėjamas objektas būtų vertinamas.

Meno istorija, jeigu ji nori būti mokslas tikrąja to žodžio prasme privalo sekti gamtos mokslų pavyzdžiu ir vengti bet kokio vertinimo.

Savotiškas sąmonės nusistatymas, kuriuo remiasi estetinė kontempliacija ir meninė kūryba, negali būti ištisai išvestas arba išaiškintas nei iš įgimtų žmogaus instinktų, nei iš praktinių gyvenimo poreikių. Tatai ypati.nga sąmonės raidos pakopa, kuri įneša kažką iš pagrindų naujo į žmogaus santykį su pasauliu ir kuri įgalina jį suvokti naują savarankišką vertybę – grožį ir padėti jam naujos veiklos formos, būtent, meninės kūrybos pagrindam. Tiktai iš laisvo aktyvumo gali išaugti tas ypatingas sąmonės nusistatymas, kuris leidžia individui visiškai atsidėti pačiai veiklai, o vėliau ir jos duodamam rezultatui, bei šio rezultato dorojimui. Tai toks sąmonės nusistatymas, kuriuo vienodai remiasi ir meninė kūryba, ir meno kūrinių suvokimas, nes suvokti grožį tegalima tik atkuriant arba atgaminant iš pačiame objekte glūdinčių rodiklių. Iš pradžių šitas nusistatymas yra grynai instinktyvus, tartum prievartinis ir pavergia žmogų. Ir tik vėliau, kai žmogus išmoksta šiek tiek valdyti savo instinktus , šis nusistatymas pajungiamas ir sąmoningai valiai ir įgalina subjektą ne tik suvokti grožį, ne tik gėrėtis juo, bet ir įvertinti jo tobulumo laipsnį, įsisąmoninti tas sąlygas, nuo kurių jis priklauso, ir suderinti su jomis kūrybinio proceso eigą. Grožis ne tik stebimas, bet ir išgyvenamas.V. Estetikos istorija, struktūra, šaltiniai, metodai ir uždaviniai
Estetika, kaip savarankiškas mokslas, atsirado daug vėliau, negu kitos pagrindinės filosofijos disciplinos (logika, etika, gnoseologija, gamtos filosofija). Mūsų dienų estetinės teorijos skiriasi pirmiausia tuo, kuo jos remiasi, nustatydamos estetikos principus. Galima remtis estetiniu įspūdžiu (suvokiančio subjekto pergyvenimais);estetiniu objektu (meno kūrinių, gamtos grožiu); kadangi pats žmogus kuria estetinius objektus (meno kūrinius), tai galimas dar trečias kelias – remtis kūrybiniu aktu (kuriančio menininko dvasiniu susitikimu ir veiklumu). Estetika turi naudotis visais trimis keliais, tačiau pagrindinis jos požiūris priklauso nuo to, kuris momentas laikomas reikšmingiausiu. Pirmasis ir trečiasis metodas iškelia subjekto vaidmenį ir todėl dažniausiai veda į subjektyvinį estetikos pagrindimą. Antrasis labiau siejasi su objektyviniu estetikos supratimu. Pirmuoju keliu eina, pavyzdžiui, įjautimo teorija ir giminingos jai koncepcijos. Antruoju – tos teorijos, kurios meną išveda iš žmogaus kūrybinio veiklumo instinkto, grožį laiko tobula išraiška tos jausminės būsenos, kurią subjekte sukelia vienas ar kitas įspūdis. Pagaliau trečiuoju metodiniu keliu eina tie estetikai, kurie estetines vertybes ir subjekto jausminę reakciją į jas aiškina iš paties meno veikalo jutiminės struktūros.

Išvados
Estetika yra filosofijos šaka, kuri nagrinėja estetinių reiškinių savitumą ir aiškina jų esmę bei reikšmę. Estetikos sričiai priklauso visų pirma meno kūriniai, nes žmogaus padirbtų daiktų reiškia ne ką kitą, kaip estetinę jų vertę. Tai, kuo reškiasi estetinė objektų vertė, – vis tiek ar tai būtų meno kūriniai, ar gamtos reiškiniai, – paprastai mes vadiname grožiu. Estetika galima apibrėžti kaip grožio teoriją. Estetikos savarankiškumas remiasi tuo, kad grožis yra savita vertybė, kuri iš esmės skiriasi nuo visų kitų vertybių, sąlygojančių žmogaus kultūrinį gyvenimą bei veiklą – ekonominių, dorovinių, teorinių. Žodis „estetika“; yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia 1) tai, kas priklauso juntamų daiktų sričiai; 2) mokslą, tyrinėjantį šią sritį. Objektų vertingumas yra filosofinė disciplina, nes neapsiriboja vienos arba kitos srities estetinių reiškinių aprašymu ir tyrinėjimu, o imasi iškelti grožio esmę, tą pagrindą, kuris padaro grožį tuo, kas jis yra.

Grožis ir malonumas – skirtingi dalykai. Ne viskas, kas malonu, tuo pačiu yra gražu, ir atvirkščiai, toli gražu ne kiekviena grožybė lydima malonumo. Malonumo jausmas, kaip jis paprastai suprantamas, yra subjektyvus ir reliatyvus. Kas vienam malonu, kitam gali būti nemalonu. Ir tas pats jutiminis įspūdis pasirodo tam pačiam subjektui vieną kartą malonus, o kitą kartą nemalonus, nes jo savijauta ir jo nuotaika keičiasi. Grožiui, mes priskiriame objektyvią reikšmę, nepriklausančią nuo suvokiančio subjekto individualybės ir aktualios būsenos, ir gražus dalykas nenustoja savo grožio dėl to, kad esamuoju momentu dėl vienų arba kitų subjektyvių priežasčių nesugebame jo įvertinti tinkamu būdu. Tai, kuo reiškiasi estetinė objektų vertė, – vis tiek ar tai būtų meno kūriniai, ar gamtos reiškiniai, – paprastai mes vadiname grožiu. Estetiką galime apibrėžt ir kaip grožio teoriją.

Estetikos objektas iš esmės yra vertingas, kad jis yra tam tikros vertybės ( grožio ) turėtojas. Tai reiškia: tas sąmonės aktas, kuris suvokia objektą, tuo pačiu metu jį vertina, pripažįsta estetinę jo vertę. Bet pati estetika, taip pat kaip ir etika ir logika, yra grynai teorinis mokslas; ji ne įvertina savo objektą, o tik gvildena bei aiškina tas sąlygas, nuo kurių priklauso objekto vertingumas. Dėl to, kad estetikos objektas yra vertingas dalykas, prieinamas tik ypatingam suvokimo bei vertinimo aktui, kyla visa eilė keblumų, kuriuos reikia išaiškinti, norint surasti estetikai tvirtą mokslinį pagrindą.

Literatūra:

1. Grinius J. Grožis ir menas. Vilnius, 2002.
2. Katalynas A. Estetinis suvokimas. Vilnius, 2003.
3. Katalynas A. Menas ir pažinimas. Vilnius, 1983.
4. Sezemanas. V. Estetika. Vilnius, 1970.
5. Stoškus K. Menas ir laisvalaikio kultūra. Vilnius, 1981.

Leave a Comment