Policijos pareigūno elgesio ypatumai, netarnybos metu

TURINYS
1. ĮVADAS..............................3
2. PAREIGŪNŲ PROFESINĖ ETIKA – BENDROSIOS ETIKOS DALIS............5
2.1. Etikos teorijos..............................5
2.2. Etika ― praktinė filosofija..............................6
2.3. Profesinė etika..............................8
3. POLICIJOS PAREIGŪNO PROFESINĖS ETIKOS YPATUMAI................9
3.1. Policijos pareigūno elgesys tarnybos metu.......................11
3.2. Policijos pareigūnų tarpusavio santykiai........................14
3.3. Policijos pareigūno elgesys ne tarnybos metu....................16
4. VIETOJ PABAIGOS..............................23
5. IŠVADOS..............................25
6. LITERATŪRA..............................271. ĮVADAS
Didžiausias nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos rūpestis – grįžti į europietiškos politikos ir kultūros tradicijų erdvę. Vakarų Europos valstybės per paskutiniuosius dešimtmečius suformavo visuotinai žinomus ir priimtinus bendrabūvio standartus kaip aksiomas: daugiapartinę sistemą, laisvuosius rinkimus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimą, rinkos ekonomiką ir ne mažiau svarbų — moralų viešųjų santykių administravimą. Visi šie reikalavimai gali būti įvardyti vienu žodžiu —ddemokratija.
Tačiau nelengva apibrėžti tikruosius savo ketinimus ir gyventi taip, kaip reikalauja tie bendro ,,Europos gyvenimo kodekso“ imperatyvai. Naujosios pasaulio tvarkos normatyvinė sistema sudaro realias galimybes humanizmo sklaidai žmonių gyvenime, parodo pasikeitusį požiūrį į viešųjų santykių reguliavimą. Reikėtų paminėti bent keletą šio laikotarpio skiriamųjų bruožų: intensyvius visuomeninių santykių procesus, pasikeitusius šiuolaikinės visuomenės bei valstybės raidos prioritetus, viešojo administravimo metodus, kylančius iš šiuolaikinio moralės supratimo. Kitaip sakant, norėdami suprasti ir adekvačiai įvertinti ,,Europos gyvenimo kodekso” nuostatas, pirmiausia susiduriame su skirtinga mąstymo filosofija, socialinės ettikos problemomis. Todėl efektyviai taikyti administracinį įstatymą gali tik pareigūnas, turintis plačią nuožiūrą (diskreciją), galintis taikyti įstatymą kūrybiškai. Demokratinio pasaulio normatyvizmas yra sukurtas moralės, iškeliančios humaniškąsias vertybes, pagrindu, o žodžiai teisė, administravimas yra neatsiejami nuo tokių etikos sąvokų, kaip dorovė, do

orovinės vertybės, gėris, teisingumas, žmogaus prigimtinės teisės, laisvės.
Lietuvoje vykdomos įvairios reformos, kuriami šiuolaikiniai įstatymai, į gyvenimą diegiami tarptautinės teisės reikalavimai. Tačiau visų darbų sėkmės garantas – naujos kartos, naujo mąstymo įvairių lygių valdininkai, pareigūnai, tarnautojai – savo darbo specialistai. Jiems privalu prisiimti atsakomybę už Lietuvos ateitį, o aukštojo mokslo įstaigoms — už deramą jų rengimą, moralių ir kūrybingų asmenybių ugdymą.
Kaip žinoma, per Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį išaugo dėmesys etikos mokslui. Etika dėstoma vidurinėje mokykloje pagal gana gerai parengtus etikos vadovėlius. Lietuvos etinės kultūros draugijos ,,Ethos” iniciatyva išleista labai daug šios srities mokslininkų leidinių. Pagaliau, kaip bet kurioje kitoje demokratijos valstybėje, mūsų šalyje veikia įvairios etikos komisijos, turinčios įgaliojimus vertinti net aukščiausio rango valdininkų moralumą bei savo sprendimais daryti įtaką jų tolimesnei karjerai, ir jau nebepakanka paaprasto buitinio dorovės supratimo.
Tačiau reikia pripažinti, kad etinis naujos kartos valdininkų rengimas neturi aiškios sistemos ir šiuo klausimu nėra net išsamesnės informacijos, nors niekam nekyla abejonių, kad egzistuoja valdininkų tarnybos moralinės problemos, nes nuolat spaudoje pasirodo straipsniai, o televizija transliuoja laidas apie neetišką valstybės tarnautojų, policijos pareigūnų bei politikų elgesį.
Todėl dažniausiai analizuojamos statutinių valstybės tarnautojų (policijos, muitinės ir kt.) etinės problemos, nes čia profesinė etika turi plačias praktinio taikymo galimybes, veikia profesinės etikos kodeksai, sukurtos specialios jų vykdymo kontrolės institucijos.
Policijos ta
arnyba nuo seno turi ypatingas administravimo funkcijas, tačiau jos socialinis statusas Vakaruose šiandien iš esmės keičiasi jai įsiliejant į aptarnaujamą bendruomene. Policija kartu su kitomis valstybinėmis, visuomeninėmis, privačiomis institucijomis turi garantuoti žmogaus saugą partnerystės pagrindu. Vadinasi, vienas iš labai svarbių pareigūnų etikos uždavinių — padėti įveikti atgyvenusią tradiciją skirstyti valstybės tarnybas į žmogui artimesnes ir tolimesnes, skatinti lūžį būsimųjų valdininkų sąmonėje, įtikinti, kad visos tarnybos laikosi humanizmo principų, tarnauja žmogui, o skiriasi socialinių paslaugų teikimo būdais. Taigi etika turi telkti administravimo įstaigų ir pareigūnų pastangas .vykdyti moralų administravimą bei tinkamai derinti viešuosius ir privačius interesus valstybinėje tarnyboje.
Taigi šiame darbe apžvelgsime pareigūnų profesinės etikos, kaip bendrosios etikos dalies, atsiradimo gaires, policijos pareigūno etikos ir etiketo bendruosius bruožus įvairiomis sąlygomis.2. PAREIGŪNŲ PROFESINĖ ETIKA – BENDROSIOS ETIKOS DALIS
2.1. Etikos teorijos
Etika turi daug apibūdinimų ir paaiškinimų. Vienaip ši sąvoka vartojama kasdieniame žmonių bendravime, kitaip – mokslo literatūroje, tačiau ji visuomet vartojama, kai svarstomos žmogaus būties problemos.
Pirmosios etinės teorijos atsirado dar prieš mūsų erą senovės Rytų šalyse: Egipte, Babilonijoje, Kinijoje, Indijoje. Ypač daug dėmesio etikos problemoms skyrė senovės Graikijos filosofai: Sokratas (469-399 pr.m.e.), Platonas (428/427-347 pr.m.e.), Aristotelis (384-322 pr.m.e.), Demokritas (460-370 pr.m.e.), Epikūras (341-270 pr.m.e.) ir kiti.
Sokratas teigė,kad etika – tai filosofijos šaka, mokslas apie tai, kaip reikia gyventi. O gyvenimas yra menas, kurio tobulinimui reikalingos žinios. Blogi po
oelgiai atsiranda dėl nežinojimo. Žmogus nesielgs blogai, jei žinos kas yra gerai.
Hedonistinės etinės teorijos kūrėjai yra Demokritas ir Epikūras. Ši teorija teigia, kad aukščiausias žmogaus tikslas ― malonumo gavimas. Taigi gėriu laikoma tai, kas teikia malonumą ir išvaduoja nuo kančių, o blogis ― tai, kas sukelia kančią. Hedonizmas ragina siekti žemiškų džiaugsmų, kuo daugiau malonumų sau ir kitiems. Taigi malonumų siekimas yra laikomas moraliniu reikalavimu.
Eudomonizmo teorijos kūrėjai – Sokratas ir Aristotelis – laimės siekimą laikė pagrindiniu žmogaus dorovingumo kriterijumi.
Stoicizmo teorijos atstovai (Seneka, Aurelijus) teigia, kad pasaulį valdo likimas. Lemties niekas negali pakeisti, todėl reikia susitaikyti su likimu, gyventi klausant proto ir būti ištvermingam nelaimėse.
Krikščioniškoji teorija (Aurelijus Augustinas) teigia, kad žmogaus tikslas – vykdyti Dievo valią. Dievas leido blogį, kad žmogus suprastų gėrį. Dorovinio tobulumo žmogus gali pasiekti turėdamas tris dorybes: tikėjimą Dievu, meilę Dievui, tikėjimą Dievo malone.
I. Kantas yra vokiečių klasikinės etikos teorijos atstovas. Ši teorija teigia, jog egzistuoja visuotiniai moralės dėsniai, kurie vienodai privalomi visiems žmonėms ir galioja visais laikais. O prancūzų materialistinės etikos teorijos atstovai teigia, kad dorovės normos yra kilusios iš patyrimo ir priklauso nuo realių gyvenimo sąlygų.
Ulitaristinės etikos pagrindas – laimės siekimas, įgyjamas praktiniu veikimu siekiant naudos. Taigi naudos gavimas tampa svarbiausiu žmonių siekių motyvu. Tam tikras poelgis laikomas geru ar blogu, pr
riklausomai nuo to, ar siekiama tam tikros naudos.
Heteronominė etika paremta autoritetu, išoriniu dėsniu arba įstatymu. Tuo tarpu autonominė etikos teorija remiasi vidiniu dėsniu arba įstatymu.

Taigi etikos teorijų buvo sukurta nemažai, kai kurios jų viena kitai prieštarauja. Tačiau, mano manymu, pirmuoju etikos sistemintoju laikomas garsus senovės Graikijos mąstytojas Aristotelis, tiksliausiai apibrėžia, nusako etikos esmę. Jis sukūrė net tris etikos veikalus, iš kurių svarbiausias – ,,Nikomacho etika“, įvardijantis etiką kaip moralės, dorybių teoriją, apibrėžiantis dorovės kilmę, raidos galimybes.
Pasak Aristotelio, – “Dorybės yra dviejų rūšių: proto ir būdo. Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį,- taip atsirado ir jos pavadinimas (ėthikė), truputi pakeitus žodį ,,įprotis“ ethos). Taigi aišku, kad nė viena būdo dorybė mums nėra įgimta. Mat nieko, kas įgimta, neįmanoma įpratinti elgtis kitaip negu įgimta. Antai akmuo iš prigimties krinta žemyn, ir net tūkstantį kartų mesdamas aukštyn, neįpratinsi jo nekristi žemyn<.>. Taigi mūsų būdo dorybės neatsiranda nei iš prigimties, nei prieš prigimtį,- mes tik sugebame jų įgyti, o paskui jas ugdome pratindamiesi.“2.2. Etika ― praktinė filosofija
Visais laikais daugiausia etiką kūrė ir puoselėjo filosofai. Todėl ji ir susiformavo filosofijos gelmėse. Etika paprastai sudaro vieną iš svarbiausių daugelio filosofinių sistemų dalių. Tad suprantama, kodėl etika iki šiol laikoma filosofijos disciplina.
Tačiau etika – ypatinga filosofijos dalis. Ji išsiskiria iš kitų filosofijos disciplinų tuo, kad yra labiausiai priartėjusi prie pačių jautriausių ir subtiliausių žmogaus dvasinės būties problemų, todėl turi ypatingą reikšmę specializuotoje žmogaus veikloje. Ji pagrindžia moralinius klausimus, kylančius tarp žmonių ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi klausimai yra analizuojami per gėrio ir blogio prizmę. Taigi etika siekia padėti žmogui susigaudyti prieštaringiausiuose jo gyvenimo vingiuose. Tuo pasireiškia šios disciplinos praktinė reikšmė. Neatsitiktinai jau nuo Antikos laikų etika vadinama ,,praktine filosofija“.
Praktine veikla filosofijoje laikomas žmogaus elgesys, tyrinėjamas etikos, teisės, politikos
mokslų, iškylantis ant filosofijos pagrindų (žr. 1 schemą). Suprantama, kad etika netiesiogiai daro
poveikį ir teorinei, ir kūrybinei žmogaus veiklai. Pavyzdžiui, auksakalystės menas laikosi tam tikros filosofijos, atsiradusios iš ilgaamžių šio amato tradicijų. Taigi etika – tai praktinės filosofijos disciplina, kuri nagrinėja žmogaus praktinę veiklą ir kuriai elgesys – tai pati savaime vertinga veikla. O veikla yra susijusi su pasirengimu kažką daryti. Veikiančiam žmogui yra svarbu siekti rezultato, tenkinti ne tik materialinius, bet ir dvasinius poreikius, kitaip sakant, veikti profesionaliai.
Iš to kyla supratimas, kad profesinę etiką reikia traktuoti kaip specializuotą etikos šaką, turinčią didelę praktinę reikšmę. Tačiau reikia pabrėžti, kad ji glaudžiai susijusi su bendrąja etika, remiasi jos teorija, pagrindinėmis kategorijomis, tyrimo metodais. Viešojo administravimo pareigūnų profesinė etika yra bendrosios etikos dalis, tirianti atitinkamų tarnybų profesinės dorovės funkcionavimą: jos esmę, specifiką, vaidmenį tarnybinės veiklos srityje ir kitus klausimus. Vadinasi, profesinės etikos objektas yra profesinės veiklos dorovė administravime. Vienas iš labai svarbių teisėsaugos pareigūnų, valdininkų, vykdančių viešąjį administravimą, skiriamųjų bruožų yra tas, kad jų profesinė veikla, bendravimo būdas, reglamentuotas taisyklių, menkai priklauso nuo įsitikinimų, labiau ― nuo subjekto socialinio vaidmens. Pavyzdžiui, niekas, išskyrus valstybės jėgos struktūrų pareigūnus, neturi nei teisės, nei pareigos naudoti guminės lazdos palaikant viešąją tvarką. Tuo tarpu policininkas, nors ir nusiteikęs prieš prievartos naudojimą, ne visada gali išvengti šio poveikio būdo. Tai, mano nuomone, suponuoja profesinės etikos studijavimo poreikį aukštojoje mokykloje – sukurti geresnes praktinės veiklos prielaidas: aiškų savo socialinės paskirties suvokimą, pasitempimą, drausmę, sutelktumą, atidumą žmogui ir panašių charakterio savybių ugdymą.2.3. Profesinė etika
Remiantis aukščiau išsakytomis mintimis, pavyzdžiais bei apibūdinimais, galima suformuluoti profesinės etikos apibrėžimą:
Profesinė etika ― tai etikos mokslo dalis, šaka, tyrinėjanti moralės, dorovės normas ir principus, kurie veikia atskirų profesijų žmonių santykius.
Profesinė etika atspindi žmonių įsitikinimus, vertinimus, realius santykius, kurie reiškiasi profesinės veiklos srityje. Kiekvienoje profesijoje susidaro skirtingos darbo sąlygos, įvairios sudėtingos situacijos, skirtingi veiklos ir elgesio reguliavimo ir kontrolės būdai; o taip pat ir „nerašyti“ profesiniai įstatymai, papročiai, tradicijos.
Visas profesijas galima suskirstyti į dvi grupes:
 Profesijas, kurių veiklos objektas yra žmogus.
 Profesijas, kurių veiklos objektas yra gamta arba paties žmogaus sukurti daiktai.
Reikėtų paminėti, kad pirmosios grupės profesijų atstovų darbas yra ypač sudėtingas, individualus ir kūrybiškas, reikalaujantis kiekvienoje situacijoje elgtis vis kitaip, atsižvelgiant į profesinės etikos normas bei bendražmogiškas vertybes.
Profesinė etika atlieka labai svarbų vaidmenį. Ji ugdo tokias dorovines savybes: darbštumą, drausmingumą, organizuotumą. Svarbu, kad kiekvienas darbuotojas suprastų savo profesinės veiklos reikšmę ir jaustų pasitenkinimą savo darbu.
Profesinė etika derina visuomeninius ir asmeninius įvairių profesijų atstovų interesus, reguliuoja jų tarpusavio santykius.3. POLICIJOS PAREIGŪNO PROFESINĖS ETIKOS YPATUMAI
Jau šiandien mūsų visuomenė pasiekė tokį kultūros ir civilizacijos lygį, kad ir gana griežtai reglamentuotų teisėsaugos pareigūnų dorovė ir kultūra laikoma labai svarbiais sėkmingos tarnybos veiksniais. Sociologiniai tyrimai, žiniasklaida formuoja nuomonę, kad pareigūno dora ir kultūra yra visų laukiamos ir labai vertinamos savybės ir dažnai žmonėms yra svarbesnės net už teisinę kompetenciją. Tai nereiškia, kad dvejojama dėl teisinių, vadybos ar kitų tarnybinės veiklos žinių svarbos. Doras ir kultūringas elgesys vertinamas kaip kompetentingumo išraiška. Kitaip sakant, pareigūno dorovė ir kultūra suprantama kaip svarbiausios profesinės savybės, reikalingos bet kurioje tarnybinės veiklos srityje, nes nuo jų priklauso nusiteikimas tarnauti, atsakomybės už tarnybos rezultatus suvokimas. Ši tema plačiau apžvelgiama kitame knygos skirsnyje.
Kaip rodo sociologinės apklausos, pokalbiai su viešojo administravimo institucijų įvairaus lygio valdininkais, pareigūno dorovinių savybių, jo kultūros lygio nepakankamas įvertinimas paprastai pateisinamas griežtu tarnybinių santykių reglamentavimu. Pavyzdžiui, policijos pareigūnas savo tarnyboje privalo vadovautis daugybe teisės aktų, įstatymų, poįstatyminių dokumentų, įvairių instrukcijų, elgesio kodeksų, rekomendacijų ir kt. Kartais manoma, kad esant griežtai, gerai organizuotai vadovybės kontrolei, teisėsaugos pareigūnai jiems pavestą darbą atliktų nepriekaištingai ar net idealiai. Tokią nuomonę galima paneigti bent keliais argumentais:
1. Visuomenėje vykstantys socialiniai procesai yra ganėtinai permainingi, dažnai sunkiai prognozuojami. Šie procesai daro savotišką įtaką ir pačių teisėsaugininkų bendruomenėms. Todėl viešojo administravimo aktai, vadovybės įsakymai pareigūnų veiklą nustato tik bendrais bruožais, nubrėžia jos kontūrus. Normų taikymą konkrečioje situacijoje interpretuoja tiesioginis vadovas (taip santykį veikia vadovo dorovinės nuostatos, profesinė kultūra), o dažniausiai – pats atitinkamo akto vykdytojas.
2. Teisės aktai, neretai ir departamento įsakymai nemodeliuoja moralaus konkrečios situacijos sprendimo. Jie nubrėžia tik kontūrus, kurių pareigūnui nevalia pažeisti. Kartais normos būna gana deklaratyvios ir jų įgyvendinimas visiškai priklauso nuo pareigūno moralumo, kultūringumo, nes jis gali veikti formaliai, laikydamasis biurokratinių darbo metodų, ar kūrybingai – siekdamas kuo geresnio rezultato bendruomenės labui.
3. Tarnybines pareigas galima atlikti įvairiai. Galima apsiriboti labai siauru savo funkcijų konkrečioje situacijoje vykdymu, kad niekas oficialiai negalėtų reikšti pretenzijų; galima ieškoti geriausio, tinkamiausio sprendimo sulig savo kompetencija kiekvienai naujai situacijai, nevengiant asmeninės atsakomybės. Pareigūno atliekamos tarnybos kokybė didžia dalimi priklauso nuo jo dorovinių įsitikinimų, sąžinės.
4. Bet kurioje tarnybinės veiklos situacijoje yra kad ir nedidelė dalelė slaptumo, konfidencialumo, profesinės paslapties. Ypač jei tai susiję su operatyviniais veiksmais. Todėl daugeliu atvejų pareigūnas privalo veikti pagal savąjį gėrio-blogio, teisingumo, pareigos, garbės ir kitų socialinių, dorovinių vertybių supratimą. Tai reikėtų laikyti svarbiu teisėsaugos tarnybų veiklos skiriamuoju bruožu – ne visada galima visuomeninė pareigūnų moralumo kontrolė. Čia veiksmų moralumo vertintoju lieka tarnybinę užduotį vykdantis pareigūnas. Vadinasi, tarnavimas priklauso nuo jo kultūros ir dorovės, nuo sąžinės balso jautrumo.
5. Kaip žinoma, tarp teisėto ir neteisėto elgesio yra gana plati paribio juosta, kurioje vienodai veikia ir dorovės, ir teisės normos. Dar niekas negimė nusikaltėliu, juo tampama. Antisocialine būtybe gali tapti ne tik civilis asmuo, bet ir teisėsaugininkas. Teisėsaugos institucijos ir jų pareigūnai privalo kaip galima anksčiau pastebėti negatyvius reiškinius ir užkirsti kelią nusikalstamai veikai. O gebėjimas adekvačiai vertinti socialinius procesus didele dalimi priklauso nuo teisėsaugininko asmeninės dorovės, kultūros.
Teisėsaugos. pareigūnų etika gerokai skiriasi nuo daugelio kitų profesijų pareigūnų etikos ir daug kuo panaši į etiką tų profesijų, kurių tarnautojai susiduria su rizika, atsakomybe už kitų žmonių sveikatą ir gyvybę, pavyzdžiui, kario, mediko, jūreivio, lakūno. Tokio pobūdžio etika mokslo literatūroje dar vadinama deontologija (gr. deontos + logos – mokslas apie priedermes, privalėjimą). Vienas esminių dorovinės sąmonės skirtumų nuo kitų socialinės sąmonės rūsių yra tas, kad dėl savo aksiologinio (gr. axia + logos – vertybių teorija) pobūdžio jos reikalavimai nėra privalomi, leidžia rinktis veiksmus. Privalau, anot H. Pričardo, taikomas tik veiksmams, bet ne poelgiams, o sankcijos yra viešoji nuomonė ir jos galia. Tačiau institucijų darbe, kurių vidaus tvarka reglamentuota drausmės statutais, to dažnai būna per maža. Daugelis profesinės moralės imperatyvų čia privalomi, o už jų nepaisymą taikomos drausminės sankcijos.
Deontologijos normos yra inkorporuotos (lot. incorporare – įjungti į savo sudėtį) į specialiuosius tarnybų įstatymus, kitus teisinius aktus, reglamentuojančius tarnybinę veikla. Ir specifinius santykius.
Profesinė deontologija – mokslas apie profesines priedermes tarnyboje ir ne tarnybos metu, apie specifinę privalėjimo veikti raišką. Jos objektas – tarnybinės, profesinės priedermės. Daugelyje šaltinių laikomasi nuomonės, kad deontologija yra profesinės etikos dalis, nagrinėjanti visumą moralės normų, vienareikšmiškai reglamentuojančių privalomą asmens elgesį konkrečioje profesinės veiklos sferoje, ir turi konkretų imperatyvinį pobūdį. Skirtingai nei bendrosios etinės normos, deontologinės normos ne duoda teisę rinktis, o yra įtvirtinamos tarnybiniais dokumentais ir saugomos administracinių (t.y. teisinių ) sankcijų. Reikia pastebėti, kad dėl deontologinių normų integralumo, teisinių sankcijų taikymo jas įgyvendinant, kai kurie mokslininkai deontologiją.priskiria teisei, o ne etikai. Tokia mintis buvo artima šio termino autoriui Dž.Bentamui (Bentham, 1748-1832), jos laikosi teisininkai S. Katuoka, E. Kūris. Apibendrinant išsakytas mintis, pastebimi gana dideli teisėsaugos pareigūnų profesinės etikos ypatumai, pasireiškiantys pirmiausia per moralės ir dorovės normų turinį bei jų taikymo ir įgyvendinimo mechanizmą. Tai savo ruožtu, sąlygoja pareigūno dorovinę kultūrą, daro ją savitą ir išskiria pareigūnus iš kitų profesijų žmonių dėl glaudaus sąlyčio su humanizmo idealais, dėl savito tų idealų įgyvendinimo būdo.
Policijos pareigūnai savo tarnyboje vadovaujasi daugybe teisės aktų, instrukcijų ir t.t., kurie pareigūnų veiklą nustato tik bendrais bruožais. Normų taikymą konkrečioje situacijoje interpretuoja tiesioginis vadovas.
Pareigūno atliekamos tarnybos kokybė priklauso nuo jo dorovinių įsitikinimų ir sąžinės.
Teisės aktų, normų įgyvendinimas priklauso nuo pareigūnų moralumo.
Pareigūnai veikia pagal savo teisingumo, pareigos, garbės ir kt. dorovinių vertybių supratimą.
Pareigūnai pastebi negatyvius reiškinius ir užkerta kelią nusikalstamai veiklai.
Ne visada galima visuomeninė pareigūno moralumo kontrolė, nes pareigūno veiklos srityje yra slaptumo, konfidencialumo, profesinės paslapties.
Pareigūnai susiduria su rizika, atsakomybe už kitų žmonių sveikatą ir gyvybę.
Už profesinės moralės nepaisymą taikomos drausminės sankcijos.3.1. Policijos pareigūno elgesys tarnybos metu
Policininko etika yra juridinės etikos sudedamoji dalis. Jos pagrindiniai uždaviniai yra išaiškinti tiesą, garantuoti teisėtumą, atkurti teisingumą. Teisiniai profesiniai santykiai turi specifinių bruožų, o su tuo susiję doroviniai reikalavimai, priedermės, vertinimai ir atitinkamas elgesys, kurių nėra kitos veiklos sferose. Tai lemia darbo specifika, policijos pareigūnų poelgius, jų motyvus, formuoja atitinkamas santykių tradicijas, ritualus, elgesio ir veiksmų taisykles bei įpročius. Policininkas atstovauja valstybinei valdžiai, garantuoja teisėsaugą, taiko prievartos sankcijas pažeidėjams, bendrauja su visuomene ir savo valdymo aparato hierarchija, su nukentėjusiais ir doroviškai deformuotais žmonėmis, kurių nuostatos antivisuomeninės, antihumaniškos, su patologiškais, iškrypusiais nesąžiningais žmonėmis, kyšininkais, žiauriais, agresyviais, vulgariais ir kitokiais.
Tokia policininko vieta visuomenėje ir jam suteiktos juridinės ir dorovinės teisės kelia didelius reikalavimus policijos pareigūnui. Jis turi turėti ,,imunitetą“ blogiui, būti dorovingumo pavyzdys, formuoti policijos prestižą, kelti jos autoritetą, būti teisingas, objektyvus, humaniškas, paslaugus ir kartu principingas.
Nuo policininko dorovingumo lygio, santykių su piliečiais, su policijos darbuotojų kolektyvu, priklauso kiekvieno jo nario psichologinė būsena, bendro darbo kokybė ir efektyvumas, veiklos darnumas, visuomenės požiūris į policija.
Todėl kiekvienas policijos darbuotojas privalo gerai žinoti dorovinius reikalavimus, elgesio kultūrą ir normas, puoselėti dorovines vertybes, ugdyti dorovinius įsitikinimus, dorovinę poziciją, mokėti visa tai realizuoti nelengvoje, bet garbingoje policininko veikloje.
Policijos pareigūno priedermė—ne tik suprasti dorovinių santykių reikšmę, bet ir įvaldyti juos, prisidėti prie jų kūrimo ir įtvirtinimo visuomenėje.
Taigi policininkas ne tik šių dorovinių santykių aktyvus dalyvis, bet jų organizatorius ir kūrėjas. Šie santykiai priklausys nuo to, kokius reikalavimus jis kels kitiems ir visų pirma pats sau.
Policininko etika nurodo policijos pareigūnų dorovines priedermes, įtvirtina jų teises, atskleidžia garbingo elgesio ir poelgių ypatumus, jų reikšmę visuomenei, pačiam policijos pareigūnui kaip asmenybei. Šios etikos reikalavimai yra tam tikras policijos darbuotojo ,,garbės kodeksas“, kuris papildo, išplečia ir doroviškai pagrindžia policijos darbuotojo poelgių socialinį reikšmingumą ir asmeninį prasmingumą.
Policininko etikos reikalavimai suteikia policijos pareigūnui dorovinius orientyrus, padeda formuotis jo doroviniams poreikiams, kaip geriausiai pasireikšti ir realizuotis tarnyboje ir gyvenime.

Tarnyba policijoje grindžiama šiais profesinės etikos principais: pagarbos žmogui ir valstybei; teisingumo; sąžiningumo; nesavanaudiškumo; padorumo; nešališkumo; atsakomybės; viešumo; pavyzdingumo.
Policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi vadovautis šiomis nuostatomis:
1. gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves;
2. užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba;
3. neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų;
4. naudoti jėgą tik tuo atveju, kai tai neišvengiamai būtina, ir tik teisėtam tikslui pasiekti;
5. į asmens privatų gyvenimą kištis tik neišvengiamo būtinumo atveju ir tik siekdamas teisėto tikslo;
6. saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo;
7. besąlygiškai gerbti visus asmenis, neatsižvelgiant į jų tautybę ar kilmę, socialinę padėtį, politinius, religinius, filosofinius įsitikinimus;
8. veikti sąžiningai, su pagarba visuomenei, įvertinti situacijas, kai susiduriama su labiausiai pažeidžiamų asmenų grupėmis;
9. būti teisingam, nešališkam, užtikrinti, kad jo priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, b.e savanaudiškų paskatų;
10. laiku ir tiksliai vykdyti savo tiesioginio vadovo nurodymus ir pavedimus. Apie pavedimus ir nurodymus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, kitiems teisės aktams, pranešti tiesioginiam arba aukštesnio lygio vadovui;
11. informuoti kolegas apie pastebėtas jų padarytas klaidas, taip pat pateikti savo pastabas ar siūlymus;
12. nepasiduoti valdžios ir valdymo institucijų, pareigūnų, visuomenės informavimo priemonių, visuomenės bei atskirų piliečių ir kitų asmenų neteisėtai įtakai;
13. su asmenimis bendrauti mandagiai ir dalykiškai, visose situacijose išlikti santūriam ir taktiškam;
14. vengti viešų ir privačių interesų konflikto, spręsti visus kylančius konfliktus taip, kad būtų apginti viešieji interesai;
15. pranešti vadovui ir, jam pritarus, nevykdyti užduoties, jeigu yra interesų konfliktas arba turima argumentų, jog privataus pobūdžio aplinkybės gali pakenkti valstybės ir policijos prestižui;
16. viešai nereikšti politinių pažiūrų;
17. skatinti gerus santykius su bendruomene, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais visuomenės atstovais bei jų iniciatyvą įgyvendinant nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų prevencijos priemones;
18. būti pasirengęs informuoti apie savo priklausymą policijai ir nurodyti profesinį rangą. Tarnybinį pažymėjimą bei identifikavimo ženklą naudoti tik vykdydamas tarnybines pareigas teisės aktų nustatyta tvarka, vertinti juos ir saugoti;
19. priimti sprendimus, susijusius su tarnybine veikla (įskaitant paskyrimus į pareigas, sprendimus dėl konkursų laimėtojų, rekomendacijas skirti policijos pareigūnams apdovanojimus ir priedus ir kt.), vadovaudamasis asmenų pranašumais ir nuopelnais;
20. vengti piktybiškai sakyti netiesą;
21. neskelbti informacijos, kuri policijos pareigūnui patikima tarnybos metu, jos neatskleisti, neprarasti ir neperduoti asmenims, neįgaliotiems jos sužinoti;
22. teisės pažeidimo vietoje būti dėmesingam ir paslaugiam nukentėjusiesiems, stengtis padėti, išklausyti, nuraminti ir žmogiškai juos atjausti;
23. vengti bet kokių viešų komentarų apie nusikalstamos veikos atskleidimo perspektyvas, galimą kaltę ir kitus tik tyrimo metu spręstinus klausimus;
24. nepiktnaudžiauti psichiką veikiančiomis medžiagomis;
25. tobulinti savo kalbos ir bendravimo kultūrą;
26. rūpintis, kad darbo vieta visada būtų tvarkinga;
27. dėvėdamas uniformą ar kitus drabužius, visada būti tvarkingam;
28. vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims;
29. naudotis tomis pačiomis pilietinėmis teisėmis kaip ir kiti asmenys. Atminti, kad kai kurios iš šių teisių, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti ribojamos įstatymo.3.2. Policijos pareigūnų tarpusavio santykiai
Policijos darbuotojai, vykdydami profesines pareigas ir užduotis, neišvengiamai susiję įvairiapusiais tarpusavio santykiais. Šie santykiai negali būti reglamentuojami vien tik teisės ar tarnybinėmis normomis, įstatymų priedermėmis, juos reguliuoja ir dorovė. Profesinė etika formuoja bendrus dorovinius reikalavimus šiems santykiams, normuoja juos, nurodo pagrindinius dorovinius orientyrus, dorovinius kriterijus jų vertinimui.
Policijos pareigūnų tarpusavio santykiai grindžiami pasitikėjimu, sąžiningumu, savitarpio pagalba, lygiateisiškumu, tolerancija ir taktiškumu.
1. Policijos pareigūnai negali varžyti vieni kitų teisių ar teikti privilegijų dėl lyties, kilmės, kalbos, socialinės padėties, religijos, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų.
2. Policijos pareigūnas privalo vengti:
2.1. asmens žeminimo ar įžeidinėjimo;
2.2. policijos pareigūno charakterio, jam būdingų savybių viešo aptarimo;
2.3. policijos pareigūno darbo ar nuosavybės menkinimo;
2.4. apkalbų, šmeižto skleidimo;
2.5. nesantaikos kurstymo naudojantis pareigybiniais ar psichologiniais privalumais;
2.6. neigiamų emocijų demonstravimo;
2.7. tiesioginio ar netiesioginio priekabiavimo formų, sukuriančių bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką.
3. Policijos pareigūnas turi laikytis solidarumo su savo kolegomis, ginti juos nuo nepagrįstos kritikos ir netinkamos įtakos, tačiau netoleruoti kolegų daromų teisės pažeidimų.
4. Policijos pareigūnas, bendraudamas su kolegomis, privalo elgtis pagarbiai, vadovaudamasis principu, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo nuomonę visais klausimais.
5. Darbo metu kilusius nesutarimus policijos pareigūnai turi spręsti aptardami juos tarpusavyje.
6. Pastebėjęs vadovo klaidą, policijos pareigūnas turi taktiškai (tik asmeniškai) jam apie tai pranešti.

Taigi tokios yra bendrosios pareigūnų tarpusavio santykių nuostatos, reglamentuojamos Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekse. Pažvelkime į šias nuostatas šiek tiek kitaip.
Darbo kolegos sudaro atskirą mažą mikrokosmą. Tai marga suburtų žmonių grupė, diena po dienos kartu praleidžiančių daugiau nei aštuonias valandas. Jie vieni su kitais susiję, vieni nuo kitų priklauso. Priimdami į darbą, viršininkai nebūtinai atsižvelgia, ar tie žmonės galės kartu dirbti. Ar naujasis darbuotojas gerai pritaps prie kolektyvo, dažniausiai paaiškėja jau per pirmąjį mėnesį. Ten, kur tenka dirbti greta vienas kito, automatiškai atsiranda trintis, juo labiau, kad daugeliui žmonių sunkiai sekasi atskirti dalykišką profesinį gyvenimą nuo privataus, žmogiško. Tad reikia išlaikyti tinkamą artumą arba distanciją tarp kolegų, – o tai dažnai pavyksta tik nustačius deramus ir mandagumu paremtus santykius.
Pirmiausia – bendras darbas; simpatizavimas kolegoms yra labai malonus ir naudingas dalykas, tačiau nebūtina sąlyga.
Dirbdamas kolektyvas siekia bendro tikslo, todėl kiekvienas žino, kad be jo indėlio kiti tikslo nepasieks. Tačiau bendros sėkmės siekimas retai vyksta be konfliktų, dažnai jį veikia, pavyzdžiui, kova dėl valdžios.
Maloni darbo atmosfera, geri santykiai su kolegomis – tai kolegiškumo pagrindas. Tai reiškia, kad bendradarbiai pažįsta vienas kito stipriąsias ir silpnąsias puses, tačiau ne panaudoja savo naudai, o padeda vienas kitam. Jie taip pat nuolatos nekonkuruoja vienas su kitu ir nelaukia, kol kuris nors padarys klaidą.
Taigi, kolegiškumas yra gera priemonė, tapti mėgstamu bendradarbiu. Čia labai svarbus santūrus elgesys, kito sėkmės pripažinimas, patarimų prašymas, neutralumas, t. y. nebuvimas kieno nors pusėje.
Norint sužinoti, kaip teisingai elgtis su kolegomis, pirmiausia reikia gerai įsižiūrėti į esamus santykius. Yra kolektyvų, kuriuose asmeninis ir tarnybinis gyvenimas gana glaudžiai susiję, taip pat ir tokių, kur tarp bendradarbių vyrauja greičiau šaltoki santykiai.3.3. Policijos pareigūno elgesys ne tarnybos metu
Ne tarnybos metu policijos pareigūnas turi vadovautis šiomis Lietuvos pareigūnų policijos kodekse reglamentuotomis nuostatomis:
1. elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus;
2. nepiktnaudžiauti einamomis pareigomis, nenaudoti dokumentų, patvirtinančių einamas pareigas ir suteiktus įgaliojimus, siekiant paveikti kitus asmenis priimti jam palankų sprendimą;
3. privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija;
4. vengti asmeninių santykių su asmenimis, žinomai susijusiais su nusikaltimų darymu, jeigu tai pakenktų policijos įvaizdžiui ir prestižui, išskyrus atvejus, kai toks bendravimas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu;
5. patekęs į eismo įvykį, jei vairavo transporto priemonę, ar kitą konfliktinę situaciją, kuri gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir teisinių padarinių, privalo nedelsdamas apie tai pranešti savo tiesioginiam vadovui.
Visuomenei sunku realiai įvertinti policijos pareigūnų darbą. Įvairios nuomonės, vieši apibendrinimai dažniausiai remiasi paviršutiniška informacija, asmeniniais pastebėjimais, emocijomis. Dažnai asmeniui, tiesiogiai stebinčiam pareigūno darbą, būna nesuprantamas, pavyzdžiui, policininko elgesys tiek su įtariamuoju, tiek su nukentėjusiuoju. Kitaip sakant, žmonės, pastebėję tariamą ar tikrą profesinės dorovės normų pažeidimą, pasakoja pažįstamiems, atsitiktiniams asmenims, per žiniasklaidos priemones apie ,,blogą policiją”, ,,blogą muitininką”, ,,blogą teisėją”.
Kaip vertinti tokią kritiką, reiklumą pareigūnams?
Žmonės, o ne institucijos rodo profesijos moralumą. Valstybės institucijų autoritetas priklauso nuo kiekvieno pareigūno padorumo. Žiniasklaida, viešindama kiekvieną pareigūno profesinės etikos pažeidimą, kartu pabrėžia, kad tokie faktai yra išimties atvejai, o ne įprasti dalykai. Iš žiniasklaidos suformuotos nuomonės matyti, kaip pareigūnai palaiko teisėtvarką, o svarbiausia – kaip ją suvokia visuomenė. Suprantama, tokia antireklama labai brangiai kainuoja kolektyvui, reikalauja sutelktų pastangų, daug laiko įstaigos autoritetui susigrąžinti. Vis dėlto šioje situacijoje svarbiausia nepaminti profesinio padorumo:
 įsiklausyti į pastabas, kritiką, užuot pasinaudojus valstybės suteiktais įgaliojimais ir kerštavus;
 viską detaliai ir nuosekliai išsiaiškinti, patikrinti, o ne tik formaliai reaguoti arba sužlugdyti kritikuojamą pareigūną;
 ne išdidžiai tylėti ar grubiai viską paneigti, o paaiškinti visuomenei realią padėtį.
Viešas valstybės tarnybų darbo vertinimas paprastai yra subjektyvus visuomenės siekis matyti jų tarnautojus teisingus, nešališkus.
Pateiksime praktinių situacijų pavyzdžių.
1. Vieniša tarp žmonių
Buvo vėlyvas rudens vakaras. Stotelėje autobuso laukė grupelė žmonių: kelios pagyvenusios moterys, mama su dviem mažamečiais vaikais, pora brandaus amžiaus vyrų, maždaug 19 metų mergina bei 15-metis jaunuolis.
Laukti teko ilgai..Tuo metu pro šalį traukė išgėrusių vyrukų kompanija. Jie buvo keturiese. Praėję pro visus stovinčius žmones, jie pastebėjo nuošaliau stovinčią vienišą merginą. Vienam iš vyrukų šovė į galvą įžūliai ją pakalbinti.
Į autobusų stotelę priešingoje gatvės pusėje polietileniniu maišeliu nešinas atėjo uniformuotas policijos pareigūnas. Tuo metu vaikinai atvirai užgauliojo merginą, primygtinai siūlė su jais pasivaikščioti, apkabinę bandė jėga ją vestis. Stotelėje laukiantys žmonės situaciją stebėjo lyg televizoriaus ekrane. Pagyvenusios moterys aptarinėjo, kaip pavojinga vaikščioti gatvėmis ir kad policija nežiūri tvarkos. Vyrai kiek drąsiau stebėjo bei akimis „kontroliavo“ situaciją. Moteris saugojo, kad jų atžalos nematytų blogo pavyzdžio. Jaunuoliui taip pat nerūpėjo mergina, nes jis nebandė kaip nors sudrausminti chuliganų ar kviesti pagalbos.
Policininkas, kitoje gatvės pusėje laukiantis autobuso, stengėsi nežiūrėti į įž.ūlius priekabiautojus. Jis kelis kartus priėjo prie spaudos kiosko ir ilgai žiūrėjo į vitriną. Mergina bandė priartėti prie kitų laukiančiųjų, bet apsupę ratu ją tvirtai laikė chuliganai. Pro šalį pravažiavo patrulinė kelių policijos mašina, bet niekas iš aplinkinių jos nestabdė. Netrukus pasirodė autobusas. Tuomet vienas iš chuliganų griebė merginos rankinę, kitas ją stipriai pastūmė ir rankine nešini nubėgo į gretimo namo kiemą. Apsiverkusi mergina puolė skambinti draugams prašydama pagalbos, o keleiviai, įsitaisę autobuse, toliau aptarinėjo, kaip dabar vakare pavojinga gatvėse ir kaip nemokšiškai dirba policija.
Ar galima sutikti su keleivių nuomone apie nusikalstamumą ir policijos tarnybų darbą? Kieno elgesys šioje situacijoje amoralus?
2. Baigėsi tarnybos laikas
Sienos apsaugos tarnybos pareigūnai pasibaigus tarnybai automobiliu važiavo iš užkardos. Pakeliui vienoje iš pasienio ruožo gyvenviečių pamatė į medį atsitrenkusį automobilį. Trys keleiviai buvo iškritę iš automobilio, o vairuotojas liko prispaustas vairo ir dėl veriančio skausmo negalėjo nė pajudėti. Pareigūnai apie įvykį pranešė policijai, iškvietė medicinos pagalbą. Gydytojai liepė prispaustojo neliesti, kad dar labiau jam nepakenktų. Reikėjo laukti atvykstant specialiųjų tarnybų (medikų, gaisrininkų), pasirūpinti įvykio vietos saugumu. Darbo laikas buvo jau pasibaigęs, o apie įvykį pranešta, todėl pareigūnai nusprendė važiuoti kuo greičiau namo ir kuo toliau nuo įvykio vietos.
Kaip galima būtų vertinti sienos apsaugos tarnybos pareigūnų elgesį šioje situacijoje? Ar jie galėjo iš viso ,,nepastebėti“ įvykio?
Visuomenei pareigūno darbas atrodo gana paslaptingas, bet tai mažai ką, stebina. Vis dėlto yra dalykų, kurie atrodo visai nekenksmingi teisėtvarkai, tačiau trukdo deramai bendrauti net su policijos, muitinės ar kitų tarnybų atžvilgiu palankiai nusiteikusiais žmonėmis. Tos ,,smulkmenos” – tai nepagarba tarnybinei uniformai, atributikai, ritualams, profesinės kultūros stoka, kai rūkoma ne tam skirtoje vietoje, šiukšlinama, kalbama netaisyklingai ir pan. Žmones glumina perdėtas komunikabilumas. Sutrinka ne tik nukentėjusysis, bet liudytojas, pašaliniai stebėtojai. Pavyzdžiui, policininkas įvykio vietoje, pamiršęs tarnybinę priedermę, spaudžia ranką visiems iš eilės, nepraeidamas nė pro įtariamąjį.
Nekelia pasitikėjimo ir noro bendrauti įžūlus ir netvarkingas pareigūnas. Jo nederamą elgesį reikėtų vertinti kaip tarnybinio statuto pažeidimą, savo autoriteto ir visos tarnybos prestižo žlugdymą. Neseniai įsidarbinę pareigūnai gali juokinti arba piktinti visuomenę dėl patirties stokos ir savo priedermės nesuvokimo.
Neįtikėtina, kad patyrę inspektoriai ar aukšto rango komisarai, muitininkai, vadovaujantys tarnyboms ar įstaigoms, galėtų būti sąmoningi kenkėjai. Gal vadovai, toleruojantys profesinės etikos pažeidimus, turėtų būti vertinami kaip piktybiškai vengiantys eiti tiesiogines pareigas?
Kita vertus, tarnybinė subordinacija nėra autoritarinis valdymas. Net tiesioginis vadovas negali atsakyti už pavaldinio savigarbos, orumo stoką. Tai reglamentuoja specialūs valstybės tarnybų (policijos, muitinės, krašto apsaugos ir kt.) įstatymai, statutai. Apie šių iš pirmo žvilgsnio ,,smulkmenų” žalą byloja veiksnių, formuojančių visuomenines nuostatas, tyrimai.
Pavyzdžiui, vieno iš trijų tarnybos darbuotojų nekorektiškas elgesys, netvarkinga išvaizda trukdo dirbti kitiems pareigūnams. Jų triūsas nerezultatyvus, pažeidžiama garbė, orumas. Taigi ar verta save ir tarnybą gerbiančiam pareigūnui toleruoti tokias ,,smulkmenas”?

Pateiksime praktinių situacijų pavyzdžių:
1. Policijos studento išpažintis: „Ką turėjau daryti?“
Tai įvyko pavasarį. Buvo vakaras. Visi skubėjo namo. Aš stovėjau ,,Kuro aparatūros“ stotelėje ir pajutau, kad visi žmonės piktai mane stebi. Ne iškart supratau, kodėl.
Apsižvalgęs pamačiau ant laiptų miegantį netvarkingai apsirengusį maždaug 45 metų neblaivų vyriškį. Supratau, kad žmonės smerkia mane ir visą policiją: „ Va, žiūrėkit, stovi ir nieko n.edaro”. Visa savo esybe jaučiau, kad to vyro elgesys žeidžia aplinkinių savigarbą. Bet baisiausia, kad jų žvilgsniai kaltino ir mane policijos garbės ir prestižo visuomenėje žeminimu.
Nutariau prieiti ir pažadinti vyriškį. Jis visiškai nesuvokė, kas vyksta. Galų gale pamatė mano uniformą ir suprato, kas atsitiko. Tada sunkiai pakilo nuo laiptų ir mano paragintas nusvirduliavo sau.
Kaip turėtų pasielgti policijos studentas šioje situacijoje?
2. Baigėsi tarnybos laikas
Pėstysis patrulis palaikė viešąją tvarką prie Kalvarijų turgavietės. Baigiantis tarnybos laikui, jis susitiko su kitais pareigūnais. Visi patraukė autobusų stotelės link važiuoti patrulinės rinktinės būstinę. Jiems einant pro prekybos kioskus, viena pardavėja paprašė pagalbos: jau kuris laikas prie kiosko visu kūnu užrėmęs prekybos langelį stovi vyriškis ir trukdo prieiti pirkėjams. Policininkai liepė piliečiui atsitraukti nuo langelio, bet jis nė nekrustelėjo. Pabandžius nuvesti šalin, susmuko ant grindinio. Jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir gulėjo lyg negyvas. Žmonių buvo daug ir visi smalsavo, kas čia vyksta.
Pareigūnai neketino nieko daryti, nes baigėsi jų tarnybos laikas. Pardavėja prašė nepalikti neblaivaus piliečio, nutempti toliau nuo kiosko. Pareigūnai taip ir padarė, o pardavėją patikino, kad tuoj atvyks autopatrulis ir išveš šį asmenį į blaivyklą. Tada pareigūnai sulipo į autobusą ir nuvažiavo.

Kiekvienoje aprašytoje situacijoje policijos pareigūnų elgesys kelia daugybę klausimų. Kaip gi derėtų elgtis kiekvienu atveju? Kokias vertybes pažeidė pareigūnai tokiu savo elgesiu? Kokių tarnybinių priedermių jie neatliko? Kaip reikėtų elgtis panašioje situacijoje?
Aišku tik viena, kad kiekvienoje situacijoje, bet kada ir bet kur policijos pareigūnas turėtų laikytis pagrindinių profesinės etikos ir etiketo reikalavimų, principų ir elgesio normų. Pateiksime keletą patarimų, kaip reikėtų elgtis policininkui skirtingose situacijose ne tarnybos metu:
 Žinok, kad policininkas ir ne darbo metu privalo savo elgesiu ir veiksmais rodyti pavyzdį visuomenėje, būti dėmesingas, pasirengęs padėti piliečiams, ginti jų teises ir saugumą.
 Atsimink, visiems žmonėms, pažįstamiems tu esi pirmiausiai policininkas, nesvarbu kuriuo metu, kurioje vietoje tu esi, ir kaip apsirengęs—uniformuotas ar civiliniais drabužiais.
 Padėk piliečiams ir ne darbo metu, jeigu jie į tave kreipiasi ar prašo pagalbos. Jeigu negali to padaryti, skubi, ar tam reikia daugiau laiko, patark, kur kreiptis, pakonsultuok žmogų.
 Jeigu tavo patarimo prašo kaimynai, pažįstami, patark jiems, o jei reikia skubios pagalbos, užkirsk kelią nepageidaujamai įvykių raidai.
 Atsimink, kad ne tarnyboje nepadoru pabrėžti savo tarnybinę padėtį, per daug kalbėti apie teisėtvarką ir. teisėsaugą, detalizuoti kokius nors nusikaltimus. Tačiau reikia užkirsti kelią neteisingos informacijos apie nusikaltimus plitimui.
 Nešiodamas civilinius drabužius, nesivaikyk madų, iššaukiančio drabužių modelio.
 Sutikęs pažįstamus, gali pasisveikinti ištiesdamas ranką. Jei sutikai keletą žmonių ir padavei ranką vienam reikia taip pat pasisveikinti ir su kitais. Jei sutikai daugiau pažįstamų, nereikėtų sveikintis paduodant ranką. Sveikinantis reikia žiūrėti į tą, su kuriuo sveikiniesi. Rankos paspaudimas neturi būti per daug stiprus.
 Įeinantis į patalpą sveikinasi pirmas, o išeinantis — pirmas atsisveikina su pasiliekančiaisiais.
 Atėjęs į svečius, pirmiausiai sveikinkis su n.amų šeimininke, paskui su šeimininku ir tik vėliau su kitomis moterimis bei vyrais. Su svečiais galima sveikintis ir tokia tvarka, kaip jie sėdi.
 Sveikinantis ar susipažįstant vyresnis pirmas ištiesia ranką jaunesniam, moteris—vyrui, viršininkas —- pavaldiniui. Mergina ar jauna moteris laukia, kol pagyvenęs vyriškis išties jai ranką.
 Kai susitinka dvi poros (ar sutuoktiniai), pirmiausiai sveikinasi moterys ir vyrai, po to moterys sveikinasi su vyrais, vengdami rankas sukryžiuoti.
 Jaunuoliai atsistoja sveikindami praeinančią moterį, vy.resnį už save vyrą ar vyresnį pagal pareigas.
 Nevėluok į svečius, kviestinius pietus.
 Atėjęs į svečius, padėkok už kvietimą, prieik pasisveikink su šeimininke.
 Atėjus naujiems svečiams, atsistok, o sėskis tada, kai atsisės moterys ir vyresnieji.
 Nesisėsk prie stalo, kol neatsisės; moterys ar. Kol šeimininkas nepakvies užimti vietų.
 Lydėdamas prie stalo damą, ar po šokio, nesiūlyk kairės rankos, vyras visada turi siūlyti damai dešinę.
 Nepamiršk, kad dama, sėdinti prie tavęs (ypač dešinėje), turi teisę į tavo dėmesį, ją reikia užimti. .
 Nesipažindink svečiams susėdus prie stalo.
 Servetėlę dėk ant kelių, o ne už apykaklės> ar ant krūtinės.
 Pirmas aptarnauk moteris.
 Už stalo sėdėk tiesiai, o ne palinkęs virš lėkštės.
 Jei nori ką nors pasiimti, neimk per kito lėkštę, duoną imk rankomis, o ne šakute.
 Nevalgyk nuo peilio, niekada nekelk peilio prie burnos.
 Neišskėsk alkūnių, nedėk jų ant stalo, jos: turi būti prie šono.
 Nevalgyk šaukštu to, ką galima valgyti šakute.
 Nežaisk su stalo įrankiais.
 Nesivalyk servetėle veido, gali tik lengvai pasivalyti lūpas.
 Neatsuk nugaros kitam, kalbėdamas su kaimynu. Nekalbėk per žmogų, nekalbėk labai garsiai.
 Nesuglebk, neatsilošk kėdėje, sėdėk tiesiai.
 Sėdėdamas už stalo nesinaudok dantų krapštuku.
 Negerk iš puoduko, jei jame yra šaukštelis, pamaišęs padėk jį į lėkštutę.
 Iš svečių išeik laiku. Antraip gali gauti tokio svečio vardą, kuris meiliau išleidžiamas negu sutinkamas.
 Išeidamas nesistenk su visais atsisveikinti. Padėkok ir atsisveikink su šeimininkais.
 Gatvėje visuomet būk paslaugus: padėk atsikelti pargriuvusiam, pereiti gatvę invalidui, vaikui, aklam, senyvam žmogui.
 Lipant į transporto priemonę, praleisk invalidus, pagyvenusius žmones, moteris, vaikus, vyresnius pagal rangą.
 Iš autobuso, vagono išlipk pirmas, paduok ranka, padėk išlipti bendrakeleivėms, pagyvenusiems, vaikams.
 Autobuse, vagone, koridoriuje nestovėk tarpduryje, siauruose praėjimuose, kad netrukdytum praeinantiesiems.
 Nekalbėk autobuse apie tarnybos, šeimos reikalus, nesiklausyk kitų pokalbių.
 Neįeik į kabinetą, kambarį nepasibeldęs, rūkydamas.
 Nevalgyk ir nerūkyk eidamas gatve.
 Gatvėje nesišukuok, nesivalyk nagų, dantų.
 Nenešiok parkerio, pieštuko, akinių, šukų ir kt. išorinėje kišenėje, pasikabinęs už palaidinės ar kito rūbo, ar cigaretės už ausies.
 Teatre, kine tarp eilių eik nugara į sceną, ekraną, atsiprašyk sėdinčiųjų.
 Spektaklio metu nereikšk garsiai savo nuomonės ir emocijų.
 Parodose kalbėk tyliai, nebėgiok, netrukdyk kitiems.
 Policininkas gali lankytis kavinėse, restoranuose, tačiau vakare, poilsio metu nerekomenduojama būti su uniforma.
 Atėjęs į teatrą, kavinę padėk savo draugei nusivilkti, o išeidamas apsivilkti paltą.4. VIETOJ PABAIGOS
Daug yra rašyta ir kalbėta apie tai, kokią galią turi tikėjimas žmogumi ir kokia didžiulė jo auklėjamoji reikšmė. Tai ypač gerai supranta pareigūnai, vykdantys viešą administravimą sprendžiantys teisėsaugos klausimus.
Beje, ir pareigūnų visokių pasitaiko. Dažniausiai tenka stebėti dviejų kategorijų žmones, dirbančius šioje srityje. Vieni iš jų – ilgamečiai tarnautojai, kasdien susiduriantys su įvairiausiais viešosios tvarkos klausimais ir teisės pažeidėjais, pamažu, net patys to nejausdami, praranda tikėjimą žmogumi ir tampa mizantropais bei šaltais cinikais. Darbuotojai, nesuprasdami, kad seklys, gaudantis nusikaltėlius, dar ne kriminalistas, pamažu morališkai atbunka ir pasidaro nejautrios dvasios. Dėl to jie tampa storžieviai, nepagrįstai įtarūs, formalistai, o kartais ir žiaurūs.
Paprastai dėl to anksčiau ar vėliau tenka kentėti patiems. Tokie žmonės beveik visuomet nevisaverčiai, o jų asmeninis gyvenimas labai nelaimingas. Jų gyvenimo reiškinių stebėjimai bei išvados riboti bei vienpusiški, jų darbo metodai primityvūs ir šiurkštus, jie bejėgiai, nes neturi tokiam darbui reikalingos intuicijos, nesugeba įsiskverbti į dvasines žmogaus paslaptis. Šia prasme dvasinis nepakankamumas – ne mažiau pavojinga liga, nei medikų diagnozuotas širdies vožtuvų nepakankamumas.
O pirmoji liga, priešingai nei antroji, pavojinga ne tik ligoniui, bet ir kitiems, nes šis „ ligonis“ daugiau ar mažiau nulemia žmonių likimus.
Kitos kategorijos tarnautojai skiriasi tuo, kad nelengva jų profesija ir visa, kas su ja susiję, ne tik nesugriauna jų tikėjimo žmogumi, o priešingai -jį sustiprina. Kad ir kaip būtų keista, bet tik galimybė studijuoti viešosios tvarkos pažeidėjų, atsidūrusių gyvenimo duobėje, psichologiją galimybė stebėtojų nuopuolius ir dramas, jų neviltį ir lūkesčius, jų kančias ir svajones įkvepia tokiems pareigūnams tikėjimą, jog beveik kiekviename žmoguje giliai užslėpta rusena tikrojo žmogiškumo kibirkštėlė, kuri puoselėjama gali suliepsnoti skaisčia, blogį deginančia liepsna.
Žinoma, čia glūdi ir blogoji tokio darbo pusė: tenka matyti labai daug sielvarto, kančių, dėl kurių dažniausiai būna kalti patys žmonės, ir nepaprastai sunku jiems patari, padėti gyventi teisingai. Patyrę pareigūnai kartais baiminasi, kad anksčiau ar vėliau juos apims neviltis, kad jų nerimą bus galima įskaityti veide. Kita vertus, šis žmogiškas nerimas nelengvame viešojo administravime darbe suteikia jėgi{, leidžia suvokti tikrąją tarnavimo žmonėms reikšmę.
Beveik už visas vadinamąsias teismo klaidas visuomenė gali ,,dėkoti” pirmosios kategorijos pareigūnams, kurie dažniausiai būna stebėtinai pasitikintys savimi, pernelyg drąsūs. Karti evangelijos formulė ,,kur teisia, ten ir pasmerkia” tinka tokiems teisėsaugos įstaigų tarnautojams, policininkams ir muitininkams, prokurorams ir teisėjams, kurie pernelyg skuba daryti savo išvadas Ir aklai tiki jų pagrįstumu.
Tokios pirmosios kategorijos pareigūnų moralės priežastys dažniausiai atsiskleidžia karjeros pradžioje per daug besirūpinant savo prestižu. Jaunystėje mes dažnai savaip suprantame tą prestižą ir, deja, dėl jo kartais padarome klaidų, kurios tą prestižą sugriauna. Tik po daugelio metų kartais pasiseka suprasti, jog tik teisingumas, gerumas ir žmogiškumas — tikrojo prestižo pagrindas ir jog patys didžiausi autoritetai, nesiremdami šiomis savybėmis, anksčiau ar vėliau neišvengiamai žlunga.
Negalima ignoruoti ir kitos priežasties, griaunančios žmonių likimus. Sutinkame, galima sakyti, savotiškai garbingų žmonių, kurie nuoširdžiai tiki tuo, ką daro, bet nuo to niekam nėra geriau. Jie tiesiog per daug brangina savo vietą, priklauso tų ribotos pasaulėjautos žmonių grupei, kurie už įstatymo raidės nesugeba įžvelgti jo tikrosios, gyvos prasmės. Tokiam pareigūnui būdingas dvasinis nepakantumas, trukdantis kūrybingai dirbti, suprasti permainingus socialinius procesus. Ir vienu, ir kitu atveju asmenybės saviugdai galėtų pasitarnauti profesinės etikos žinios ir gilus savo tarnybos dorovinių problemų suvokimas be.i nuolatinis gėrio ieškojimas. Priminkime šiuo atveju daug pasakančią Senekos mintį: ,,Kas gerą daro kitam, tas gerą daro sau pačiam ne padarinių prasme, bet pačiu gėrio kūrimo aktu, nes aukščiausias atpildas žmogui yra sukurto gėrio suvokimas“.5. IŠVADOS
1. Policijos tarnyba nuo seno turi ypatingas administravimo funkcijas, tačiau jos socialinis statusas Vakaruose šiandien iš esmės keičiasi jai įsiliejant į aptarnaujamą bendruomene. Policija kartu su kitomis valstybinėmis, visuomeninėmis, privačiomis institucijomis turi garantuoti žmogaus saugą partnerystės pagrindu. Vadinasi, vienas iš labai svarbių pareigūnų etikos uždavinių — padėti įveikti atgyvenusią tradiciją skirstyti valstybės tarnybas į žmogui artimesnes ir tolimesnes, skatinti lūžį būsimųjų valdininkų sąmonėje, įtikinti, kad visos tarnybos laikosi humanizmo principų, tarnauja žmogui, o skiriasi socialinių paslaugų teikimo būdais.
2. Profesinė etika atlieka labai svarbų vaidmenį. Ji ugdo tokias dorovines savybes: darbštumą, drausmingumą, organizuotumą. Svarbu, kad kiekvienas darbuotojas suprastų savo profesinės veiklos reikšmę ir jaustų pasitenkinimą savo darbu. Profesinė etika derina visuomeninius ir asmeninius įvairių profesijų atstovų interesus, reguliuoja jų tarpusavio santykius.
3. Policijos pareigūnai savo tarnyboje vadovaujasi daugybe teisės aktų, instrukcijų ir t.t., kurie pareigūnų veiklą nustato tik bendrais bruožais. Normų taikymą konkrečioje situacijoje interpretuoja tiesioginis vadovas. Pareigūno atliekamos tarnybos kokybė priklauso nuo jo dorovinių įsitikinimų ir sąžinės. Teisės aktų, normų įgyvendinimas priklauso nuo pareigūnų moralumo. Pareigūnai veikia pagal savo teisingumo, pareigos, garbės ir kt. dorovinių vertybių supratimą. Pareigūnai pastebi negatyvius reiškinius ir užkerta kelią nusikalstamai veiklai. Ne visada galima visuomeninė pareigūno moralumo kontrolė, nes pareigūno veiklos srityje yra slaptumo, konfidencialumo, profesinės paslapties. Pareigūnai susiduria su rizika, atsakomybe už kitų žmonių sveikatą ir gyvybę. Už profesinės moralės nepaisymą taikomos drausminės sankcijos.
4. Policininko etika yra juridinės etikos sudedamoji dalis. Jos pagrindiniai uždaviniai yra išaiškinti tiesą, garantuoti teisėtumą, atkurti teisingumą. Teisiniai profesiniai santykiai turi specifinių bruožų, o su tuo susiję doroviniai reikalavimai, priedermės, vertinimai ir atitinkamas elgesys, kurių nėra kitos veiklos sferose. Tai lemia darbo specifika, policijos pareigūnų poelgius, jų motyvus, formuoja atitinkamas santykių tradicijas, ritualus, elgesio ir veiksmų taisykles bei įpročius. Policininkas atstovauja valstybinei valdžiai, garantuoja teisėsaugą, taiko prievartos sankcijas pažeidėjams, bendrauja su visuomene ir savo valdymo aparato hierarchija, su nukentėjusiais ir doroviškai deformuotais žmonėmis, kurių nuostatos antivisuomeninės, antihumaniškos, su patologiškais, iškrypusiais nesąžiningais žmonėmis, kyšininkais, žiauriais, agresyviais, vulgariais ir kitokiais. Tokia policininko vieta visuomenėje ir jam suteiktos juridinės ir dorovinės teisės kelia didelius reikalavimus policijos pareigūnui. Jis turi turėti ,,imunitetą“ blogiui, būti dorovingumo pavyzdys, formuoti policijos prestižą, kelti jos autoritetą, būti teisingas, objektyvus, humaniškas, paslaugus ir kartu principingas.
5. Kiekvienoje situacijoje, bet kada ir bet kur policijos pareigūnas turėtų laikytis pagrindinių profesinės etikos ir etiketo reikalavimų, principų ir elgesio normų bei nepamiršti, kad tik teisingumas, gerumas ir žmogiškumas — tikrojo prestižo pagrindas ir jog patys didžiausi autoritetai, nesiremdami šiomis savybėmis, anksčiau ar vėliau neišvengiamai žlunga.6. LITERATŪRA
1. Alfonsas Laurinavičius. Administravimo pareigūnų etika. – Kaunas, 2001.
2. Rimantas Tidikis. Policininko etikos bruožai. – Vilnius, 1994.
3. Valstybės tarnautojų etika: straipsnių rinkinys. – Vilnius, 2002.
4. Europos policijos etikos kodeksas. – Vilnius, 2002.
5. Sudarytojas Rimantas Tidikis. Policijos pareigūnų profesinės, dorovinės bei psichologinės savybės ir jų ugdymas: tarptautinės mokslinės-metodinės konferencijos medžiaga. – Vilnius, 1994.
6. LIETUVOS POLICIJOS PAREIGŪNŲ ETIKOS KODEKSAS.// Valstybės Žinios, – 2004.07.22, Nr. 113, Publikacijos Nr. 4257.
7. Antanas Suslavičus, Gintautas Valickas. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams. – Vilnius, 1999.

Leave a Comment