Pinigų vaidmuo ekonomikoje. Keinsistinis ir neoklasikinis požiūris

TURINYS
Įvadas 3
1. Pinigų apibrėžimas ir raida 4
1.1. Kas yra pinigai? 4
1.2. Pinigų funkcijos 4
1.3. Atsiskaitymo priemonių raida 5
1.4. Pinigų egzistavimo prielaidos 6
2. Pinigų paklausa ir pasiūla 6
2.1. Pinigų pasiūla 6
2.2. Pinigų paklausa 7
3. Keinsistinis ir neoklasikinis požiūris 7
3.1. Keinsistinis požiūris 7
3.2. Neoklasikinis požiūris 8
Išvados 9
Literatūros sąrašas 10ĮVADAS
Pinigai yra prekių mainų priemonė, jais atsiskaitoma už paslaugas, skolinamasi, grąžinama skola , kaupiamas turtas ir t.t. Pinigai yra tarpininkas, kuris naudojamas perkant prekes ar paslaugas. Tai yra turtas, neduodantis pajamų (procentų, palūkanų, dividendų). Jie būtini:
• Darbo užmokesčiui išmokėti;
• Smulkioms išlaidoms ir ilgalaikiam turtui įsigyti;
• Mokesčiams, baudoms ir kitiems mokėjimams atlikti;
• Dividendams, pajamoms, procentams išmokėti;
• Rezervams nenumatytų atsitiktinių pinigų srautų svyravimų atvejams;
• Spekuliaciniais tikslais, kad galėtų paasinaudoti pranašumais sudarant sandorius;
• Siekiant gauti papildomas nuolaidas atsiskaitant už prekes ir paslaugas nedelsiant ar grynaisiais;
• Kitų įmonių įsigijimui, specialių projektų ir pasiūlymų priėmimui.
Pinigų valdymo tikslas – turėti jų tiek, kiek reikia įmonės veiklai.
Pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų vertės ekvivalentas, atliekantis mainų kaupimo, vertės mato, apyvartos ir mokėjimo priemonių funkcijas.
Šio darbo tikslas yra išanalizuoti pinigų sampratą, apžvelgti pinigų atsiradimą, raidą, pagrindines jų savybes, ką jie reiškia ekonomikoje. Taip pat išanalizuoti keinsistinį bei neoklasikinį požiūrį.

1. PINIGŲ APIBRĖŽIMAS IR RAIDA1.1. Kas yra pinigai?
Kasdieniniame gyvenime piinigais vadiname grynuosius pinigus, kuriuos vartojame kasdieniniuose mokėjimuose ar atsiskaitymuose. Tačiau modernioji ekonomika neapsiriboja vien grynaisiais pinigais, nes čekiniai indėliai atlieka tas pačias funkcijas – jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Taigi, čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau yr

ra prieštaravimas, kuris neleidžia besąlygiškai indėlius vadinti pinigais – čekiais juk negalima užmokėti už smulkias prekes ar paslaugas (pavyzdžiui, troleibuso bilietą). Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis (pavyzdžiui, perkant vertybinių popierių už kelis milijonus dolerių), grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Šiuo atveju jau grynieji pinigai negali atlikti pinigų funkcijos.
Kitas pinigų apibrėžimas, tai jų sutapatinimas su turtu. Sakydami “jis turi daug pinigų”, turime omeny, kad jis yra turtingas. Jeigu toks apibrėžimas būtų vartojamas ekonomikoje, tai nekilnojamas turtas, akcijos, obligacijos ir kitas turtas būtų vadinamas pinigai, o tai reikštų, kad ignoruojami pinigams būdingi bruožai.
Trečias apibrėžimas – pinigų sutapatinimas su pajamomis. “Kiek jis uždirba pinigų?” reiškia kokios jo pajamos. Bet pajamos yra tik pinigų srautas per tam tikrą laikotarpį, ir negali atspindėti piinigų kiekio.
Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškianti grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą. Pinigai yra apibūdinami pagal jų funkcijas: pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba kaip likvidi kaupimo priemonė.1.2. Pinigų funkcijos
Pinigų funkcijos lemia ir įvairių jų formų atsiradimą. Keičiantis technologijai ir ekonominiams santykiams keičiasi ir pinigų formos. Taigi pinigų funkcijos:
1. Mainų priemonė. Senovėje vykdavo natūriniai mainai: tai yra kai prekė buvo keičiama į kitą prekę. Dabartiniu metu pasitaikantys tokie pr
rekių mainai, vadinami barteriniais mainais. Tokiuose tiesioginiuose prekių mainuose pinigai nedalyvauja. Tačiau tiesioginiai mainai ekonominiuose ryšiuose nėra efektyvūs, Čia iškyla abipusio reikmių atitikimo, bei paslaugų ar produkto nedalumo problemos. Pvz. kaip pakeisti jautį į būstą. Iškilo būtinumas pereiti prie netiesioginių mainų. Taip atsirado pinigai, kaip mainų tarpininkas. Esant pinigams nebūtina, kad norai sutaptų. – kiekvienas parduoda, ką gamina, ir perka, ką nori. Pinigai, būdami mainų priemone, išsprendžia reikmių atitikimo ir prekių nedalumo problemas.
2. Vertės matas. Mainuose vienas prekes tenka lyginti su kitomis. Tokio lyginimo pagrindas yra prekės vertė, išreikšta pinigais. Pardavėjai/gamintojai ir pirkėjai/vartotojai susitinka prekių rinkoje ir prekės pereina iš vienų rankų į kitas. Prekių pirkėjai pardavėjui už prekes duoda tam tikrą pinigų kiekį, kuris priklauso nuo prekės vertės. Taigi, pinigai išmatuoja prekės/paslaugos vertę ir pasireiškia per kainą. Prekės, paslaugos vertė, išreikšta pinigais, vadinama kaina.
3. Apskaitos vienetas. Pinigai labai supaprastina pagamintų ar parduotų įvairių produktų apskaitą. Naudojant kainas, pinigų pagalba išreiškus prekių/paslaugų kiekį, yra daug paprasčiau nei natūriniais vienetais (kg, tonomis, litrais, vienetais) apskaičiuoti jų gamybos ir pardavimo apimtis (firmos, šalies lygmenyse).
4. Mokėjimų priemonė. Pinigų pagalba atliekami apmokėjimai už prekę, paslaugą, sąskaitas, darbą. Pasinaudojant pinigais apmokamos komunalinės paslaugos, grąžinama skola
5. Taupymo, turto laikymo bei kaupimo priemonė. Kadangi pinigai gali būti panaudoti prekių pirkimui bet kada, ka
ai atsiranda poreikis, todėl pinigai yra patogus turto laikymo, kaupimo būdas. Pinigus patogu taupyti juos įdedant į bankus.
6. Kapitalo judėjimo tarpininkas. Pinigai yra kredito (skolinimo) priemonė. Kapitalą pinigų pavidalu paprasta perduoti iš vienų rankų į kitas, nei materialių daiktų pavidalu (pvz. įrengimus, pastatus ir pan.)1.3. Atsiskaitymo priemonių raida
Prekyba turbūt atsirado dar pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Jau tada vienas žmogus pats negalėjo visko pasigaminti ir iškilo būtinybė prekiauti. Žinoma tokių pinigų, kokius mes įpratę naudoti dabar nebuvo. Prekyba vyko elementarių barterinių mainų pagrindu. Pavyzdžiui, egiptiečių pirkliai, atplaukdami į Siciliją, prieskonius iškeisdavo į bronzą ir t.t. Didelis barterinių mainų nepatogumas buvo tai, kad apsikeičiant prekėmis turėjo sutapti iš karto abiejų pusių interesai, tai yra, ir vienas, ir kitas turėjo norėti savo prekę išmainyti į tai, ką jam siūlo jo partneris.
Žmonija ieškojo patogesnių atsiskaitymo būdų. Reikėjo tokios priemonės, kuri turėtų visuotinai pripažintą vertę, būtų nesunkiai transportuojama, dalis, t.y. priemonė, kuri būtų patogi ir universali. Tam buvo naudojama daugybė daiktų, pavyzdžiui, finikiečiai atsiskaitinėdavo kriauklelėmis, šiaurės gentys – kailiais ir pan. Vėliau Europoje tam tikslui buvo naudojami prieskoniai. Bet tai dar nebuvo tie daiktai, kurie atitiktų visus aukščiau išvardintus reikalavimus (pavyzdžiui prieskoniai, buvę labai vertingi Europoje, beveik neturėjo vertės Indijoje, kur jie buvo auginami, taigi ten jie negalėjo atlikti mainų tarpininko vaidmens). Ge
eresnis mainams įgyvendinti problemos sprendimas buvo naudoti brangiuosius metalus (pastarieji buvo vertingi visame pasaulyje, ir jų vertė nepriklausė nuo to iš kaip toli jie atgabenti). Labiausiai buvo paplitęs atsiskaitymas auksu, sidabru, variu. Žmogus buvo užtikrintas, kad, gaudamas užmokestį už parduotas prekes metalu, jis bet kuriuo metu galės už tą patį metalą vėl atgauti parduotas prekes ar pirkti kitas jam naudingas prekes ir paslaugas, kurių vertė atitiks parduotųjų prekių vertę.
Kadangi buvo nepatogu kiekvieną kartą sverti metalą, ir nustatinėti jo verte, iš brangiųjų metalų, dar senovėje imta kaldinti monetas. Monetos buvo fiksuoto svorio ir pagamintos iš tokios pat kokybės (vertės) metalo. Kad pastarosios nebūtų padirbinėjamos, būdavo žymimos sudėtingais piešiniais ir ženklais (dažniausiai valstybės herbu, ar valdovo atvaizdu). Taip atsirado pirmosios valiutos. Tačiau šio laikotarpio monetos vertę atitiko tik metalo, iš kurio jos buvo kaldinamos, vertei. Monetos tik palengvindavo atsiskaitymą tauriuoju metalu ir metalui papildomos vertės nesuteikdavo. Taip cirkuliuojančių pinigų kiekis buvo absoliučiai priklausomas nuo valstybėje esančio (monetų pavidalu) aukso kiekio.1.4. Pinigų egzistavimo prielaidos
Pagrindinės pinigų egzistavimo prielaidos yra šios:

-ribota pasiūla;

-visuotinis pripažinimas.
Pinigų kiekį šioje sistemoje kontroliuoja centrinis bankas, vykdydamas monetarinę politiką. Svarbu pažymėti, kad ekonominės pinigų pasitikėjimo priežastys yra daug svarbesnės, ir nestabili nacionalinė valiuta yra išstumiama kitų atsiskaitymo priemonių.
PINIGŲ PAKLAUSA IR PASIŪLA2.1. Pinigų pasiūla
Pinigų pasiūla (money supply), dar vadinama pinigų masė (money stock), – tai faktiškas pinigų – banknotų, monetų, banko depozitų, vekselių ir t.t. – kiekis, naudojamas mainams; tai mokėjimo priemonių visuma.
Šalies pinigų pasiūlą sudaro grynieji pinigai, čekiniai indėliai, kelioniniai čekiai ir pinigai plačiąja prasme, t.y. pinigai esantys trumpalaikiuose terminuotuose ir ilgalaikiuose terminuotuose, taupomuosiuose ir kt. indėliuose.
Visa šalies pinigų pasiūla yra grupuojama pagal likvidumo požymį.
Likvidumas (liquidity) – pavertimo grynaisiais pinigais galimybė
Priklausomai nuo operacijos sudėtingumo bei vertės išsaugojimo galimybių, skiriami įvairaus likvidumo laipsniai. Pagal mažėjantį likvidumo laipsnį pinigų pasiūlos elementai dažniausiai yra grupuojami taip:
M1 pinigai = grynieji pinigai (banknotai ir monetos, esantys cirkuliacijoje ir čekiniuose indėliuose, kuriems išrašomi čekiniai reikalavimai + (plius) kelioniniai čekiai)
M2 pinigai = M1 pinigai + taupomieji bei trumpalaikiai terminuoti indėliai.
M3 pinigai = M2 pinigai + ilgalaikiai terminuoti indėliai;
L pinigai = M3 pinigai + kiti aktyvai (patvirtinti banko vekseliai, obligacijos ir t.t)
Būtent M1 pagrindinai lemia pinigų pasiūlą.
Pinigų likvidumo apibūdinimui įvairiose šalyse naudojami skirtingi pinigų pasiūlos elementai. Tai priklauso nuo pinigų sistemos ypatybių konkrečioje šalyje, o dažniausiai nuo indėlių svarbos šalies pinigų pasiūloje. Klausimas kokius aktyvus įtraukti į atitinkamą pinigų elementą yra diskusinis ir galutinai neišspręstas.
Pinigai (visomis savo formomis) konkrečiu momentu faktiškai esantys ekonomikoje yra pinigų pasiūla. Ji priklauso nuo cirkuliacijos greičio. Formuojant pinigų pasiūlą, kiekvienoje šalyje svarbiausią vaidmenį atlieka centrinis bankas.2.2. Pinigų paklausa
Pinigų paklausa (money demand) – tai pinigų kiekis, reikalingas ūkiniams sandoriams vykdyti, t.y. tarpininkauti visų pateiktų parduoti prekių ir paslaugų mainams.
Turto kiekis, kurį visi šalies ūkio subjektai nori turėti pinigine forma ūkio sandėriams atlikti, vadinamas pinigų paklausa. Pardavėjai už, prekes ir paslaugas nori gauti pinigus, kitaip tariant – jie išreiškia pinigų paklausą. Kuo didesnės ūkio subjekto pajamos, tuo daugiau jis jas naudoja, tuo daugiau atlieka sandėrių (perka prekes ir paslaugas), tuo didesnė jo pinigų paklausa. Taipgi, kuo spartesnė apyvarta, tuo didesnis pinigų dažnumas, tuo irgi didesnė pinigų paklausa.
Norint reguliuoti pinigų kiekį, reikia žinoti veiksnius, nuo kurių priklauso tiek pinigų pasiūla, tiek paklausa.
2. KEINSISTINIS IR NEOKLASIKINIS POŽIŪRIS3.1. Keinsistinis požiūris
J. Keynes‘as savąją visuminės paklausos analizę pradėjo nuo jos komponentų (vartojimo, investicijų, vyriausybinio prekių bei paslaugų pirkimo ir grynojo eksporto) pagrindimo. Jis apibrėžė tris etapus, kurių dėka intensyvi monetarinė politika galėtų padidinti visuminę paklausą:
1. Vertybinių popierių pirkimas laisvojoje rinkoje dažniausiai sumažina palūkanų normą.
2. Žemesnė palūkanų norma skatina verslininkus daugiau investuoti. Tada yra pigiau skolintis pinigų pirkti naujus įrenginius bei statyti naują gamyklą.
3. Didesnė paklausa investicijoms turės didesnį poveikį visuminei paklausai ir nacionaliniam produktui.
Pagal Keynes‘ą pinigų paklausa yra elastinga palūkanoms; esant blogai konjunktūrai paklausa pinigams gali netgi būti tobulai elastinga palūkanoms.
Palūkanų norma pasiekia pusiausvyrą, kai reikalaujamų pinigų kiekis yra lygus jų esamam kiekiui, t.y. kai žmonės nori turėti tiek pinigų, kiek jų yra šiuo metu ekonominėje sistemoje. Žmonės laiko pinigus, kad nusipirktų prekių ir sumokėtų už paslaugas. Todėl pinigų poreikis priklauso nuo nacionalinių pajamų. Juo didesnės yra pajamos, tuo daugiau žmonės planuos pirkti. Taigi jie norės turėti daugiau pinigų.
Pinigų masės padidėjimas sukelia palūkanų normos mažėjimą, o tas sukelia investicijų gausėjimą ir pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja dėl pagausėjusių investicijų, veikiant multiplikatoriui.3.2. Neoklasikinis požiūris
Septintasis dešimtmetis buvo senosios klasikinės mokyklos atgimimo laikas. Todėl pinigai tapo kertiniu dalyku visuminės paklausos teorijoje.
Klasikinės krypties ekonomistai analizę pradėjo visai nuo kito taško. Jų analizė buvo grindžiama mainų lygtimi: MxV = PxQ (M – pinig7 kiekis, kurį turi šalies gyventojai; P – vidutinis kainų lygis; Q – kiekybinė gamybos apimtis, t.y. realusis nacionalinis produktas arba realiosios nacionalinės pajamos. Taigi PxQ – nacionalinis produktas, įvertintas nominalia (pinigine) išraiška; V – pinigų apyvartos greitis, t.y. pinigų masės (M) išleidimo prekių pirkimui kartų vidutinis skaičius per metus).
Tačiau klasikinės krypties ekonomistams mainų lygtis tapo svarbiausios teorijos pagrindu. Ši teorija – kiekybinė pinigų teorija – buvo grindžiama prielaida, kad greitis V nekinta. Pinigų kiekio (M) pokytis sukels nominalaus nacionalinio produkto (PxQ) pokytį apytikriai tuo pačiu procentu.
Neoklasikai tiki, kad pinigai daro stiprų poveikį visuminei paklausai. Pinigų kiekio (M) pokytis yra visuminės paklausos pokyčių pagrindas. Kai žmonės daugiau turi pinigų, jie daugiau ir išleidžia. Neoklasikų trikdymai yra pagrindinė visuminės paklausos ir ekonomikos ciklų nestabilumo priežastis. Jeigu pinigų kiekis nekinta, tai rinkos ekonomika pakankamai stabili. Svarbu, kad pinigų pasiūla turėtų būti be perstojo didinama tokia sparta, kad, esant stabilioms kainoms, pakaktų nupirkti visiško užimtumo ekonomikos būsenoje sukurtą produkciją. Kadangi ekonomikos pajėgumas didėja laipsniškai, neoklasikai teigia, kad valdžia turėtų tvirtai laikytis politikos taisyklės, didindama pinigų masę lėtai ir stabiliai 3% ar 4% per metus.

IŠVADOS
Aptariau, turbūt kasdienybėje geriausiai pažįstamą, ekonomikos reiškinį – pinigus.
Pinigai ekonomikoje vaidina kone svarbiausią vaidmenį, nes šiais laikais be jų tampa neįmanomais bet kokie sandėriai ir mainai. Pinigai turi griežtai apibrėžtas funkcijas, kurių įgyvendinimas ir suteikia jiems pinigų prasmę.
Pinigai yra nepriklausomi nuo jokių gamtos resursų (kreditiniai pinigai), todėl yra galimybė reguliuoti jų pasiūlą, o kadangi nuo pinigų priklauso dauguma ekonominių procesų, tai būtent reguliuojant pinigų srautus, reguliuojama ekonomika.
J. Keynes‘as pasiūlė, kad monetarinės politikos poveikis būtų analizuojamas trimis etapais: a) monetarinės politikos poveikis palūkanų normoms; b) palūkanų normos poveikis investicijoms; c) investicijų pokyčio poveikis visuminei paklausai.
Neoklasikai – šiuolaikinės klasikinės tradicijos paveldėtojai – mano, kad per ilgą laikotarpį pinigų masės kiekio augimo tempų pokytį sąlygos kainų lygio vidutinis pokytis. Tačiau per trumpą laikotarpį pinigų kiekio augimo pokyčiai gali taip pat paveikti realųjį nacionalinį produktą.
Taigi keinsistai manė, kad monetarinė politika galėtų turėti tam tikrą nežymų poveikį visuminei paklausai. Jiems priešpastatomas neoklasikinis požiūris, jog pinigai yra vyraujantis veiksnys, lemiantis visuminę paklausą.

LITERATŪRA
1. JURGUTIS, V. Pinigai.Vilnius: Mintis, 1996. 385 p. ISBN 5-417-02883-5.
2. MARTINKUS, B.; ŽILINSKAS, V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 1997. 705 p. ISBN 986–13–575-3.
3. MAYER, T.; DUESENBERRY, J. S.;ALIBER, R. Z. Pinigai,bankai ir ekonomika. Vilnius: Alma littera, 1995. 639 p. ISBN 9986-02-045-X.
4. PALIULYTĖ, R. Makroekonomika. Vilniaus Vadybos Kolegija, Vilnius, 2002. 135 p.
5. S. IVLINAS, T. Ekonomikos teorija. Vilnius: Mintis, 1991. 150 p.
ISBN 5-417-00563-0.
6. WONNACOTT, P.; WONNACOTT, R. Makroekonomika. Kaunas: Litterae Universitatis, 1994. 436 p. ISBN 9986-475-02-3.

Leave a Comment