EKONOMINES VEIKLOS RAIŠKA KAIMO VIETOVĖJE

3. EKONOMINĖS VEIKLOS RAIŠKA KAIMO VIETOVĖJE

VERSLO SAMPRATA

Plačiąja prasme verslas – tai prekių ir paslaugų šaltinis. Arba, tai – ūkinė veikla, apimanti prekių bei paslaugų gamybą ir komerciją, o taip pat jų tarpusavio sąveiką. Arba, tai – veikla, kuria užsidirbama pragyvenimui gaminant prekes ar teikiant paslaugas, reikalingas kitiems visuomenės nariams. Anot “Ekonomikos terminų žodyno” autorių, ekonomikos teorijos kontekste verslas vertintinas dvejopai: viena, jis įeina i rinka kaip prekių ir paslaugu tiekėjas jas perkantiems namu ūkiams; antra, jis perka iš namu ūkiu gamybos išteklius, kad gamintu taas prekes ir teiktų paslaugas. Ekonomistas V.Gronskas savo knygoje “Verslo ekonomika” lygina verslą su dvisparniu paukščiu, kurio vienas sparnas – produktų bei paslaugą gamyba, o kitas -komercija (DVEJOPAS POBŪDIS). Tai yra dvi ekonominės verslo struktūros grandys, nuo kurių sąveikos labai priklauso verslo funkcionavimas ir jo efektyvumas. Čia pirmoji grandis kuria verslo produktus, o antrąją galime laikyti būdu, kuriuo savanoriškai keičiamasi sukurtais produktais ir kuris teikia abipusę naudą (produkto pardvėjui ir pirkėjui; nauda – tai galimybė tenkinti poreikius). Savo ruožtu antroji grandis, arba koomercija, įmonėje apima įmonei reikalingų išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimą atitinkamoje rinkoje ir pagamintų prekių bei paslaugų pardavimą prekių rinkoje. Čia komerciją reikia suprasti kaip įvairias prekybos formas apimčią verslo ekonominę grandį: prekybą gamybos įrengimais, žaliavomis bei medžiagomis, komercinę bankininkystę, su

usijusią su finansinio kapitalo skolinimu, pirkimu ir pardavimu, įmonei reikalingų darbuotojų samdymą, žemės pirkimą arba nuomą, komercinį draudimą, reklamą.

Verslo funkcijos – gamina prekes, teikia paslaugas, skatina konkurenciją, kuria naujas darbo vietas ir turtą.

Verslininkystės rūšys – gamybinė, komercinė, finansinė, pramoginė verslininkystė.

Ekonominiai verslo principai: pasirinkimo laisvė ir konkurencija rinkoje (ką gaminti ir kur parduoti; laisvas pasirinkimas įkūnija verslo dinamiką, mobilumą, kaitą, atsinaujinimą); prekių mainų abipusė nauda (kiekvienas atiduoda mažesnio naudingumo bei vertės prekę ir gauna didesnio naudingumo bei vertės produktą); pelno, naudos siekis; verslo paslapties (know-how: informacijos poreikis ir kaupimas; patentai, licenzijos); rizika (neapibrėžtumas, slypintis ekonomikoje); atsakomybė už verslo rezultatus (verslo rezultatai – savininko nuosavybė; pardavėjas atsako už savo įsipareigojimus pirkėjui); neperžengimas ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini (verslas, tenkinantis antižmogišką paslaugą, verslas mirtinais ar neelaimių atvejais, neleistinos nusikaltėliškų struktūrų paslaugos);

Įmonė – tai ekonominė savarankiška, gaminanti rinkai organizacija. Įmonių visuma sudaro ifrastruktūrą – ūkio šakų, aptarnaujančių visą reprodukcijos procesą visuma.

Verslo organizavimo formos. Pagal 1990 m. gegužės 8 d. priimto Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikoje gali veikti šių rūšių įmonės: • individualios (personalinės); • tikrosios ūkinės bendrijos; • komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos; • akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės; • valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės.

DOMINUOJANTIS VERSLAS KAIME IR JO ISTORINĖ RAIDA

Žemės ūkis yra viena seniausiųūkio šakų apskritai, tiek ir, skyrium imant, verslo šakų. Natūriniu žemės ūkiu (a

augalų bei gyvulių auginimu savo poreikiams) žmonės užsiėmė jau gilioje senovėje. Tuomet žemės dirbimas buvo vienintelė ūkio šaka, todėl ir žemdirbių darbas nebuvo verslas. Verslu žemės ūkis tapo prekinio ūkio formavimosi pradžioje, nuo žemdirbių atsiskyrus amatininkams, ėmus formuotis miestams. Jų gyventojams iškilo reikalas apsirūpinti maisto produktais iš žemdirbių, už tai pastariesiems atsilyginant savo gaminiais, o vėliau – ir pinigais. Pirmiausia tai įvyko šumerų valstybėje maždaug prieš 6000 metų (Kaip žinia, senojo pasaulio pirmieji civilizacijos centrai susiformavo itin karšto klimato zonoje, kur nuo gamtos jėgų labai priklausiusiam žmogui teko mažiau eikvoti jėgų įveikiant šalčio ir drėgmės stichiją, todėl likdavo daugiau jėgų apmąstymams, kūrybai. Dėl to pirmosios senojo pasaulio civilizacijos: šumerų, Babilono, Senovės Egipto ir kt. susikūrė karštose ir sausose Siaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų teritorijose. Tačiau karštas klimatas turi ir nemažų trūkumų: skatina žmogaus pasyvumą, suglebimą, trukdo plėtotis labai svarbioms jo savybėms: dinamiškumui, atkaklumui, atsakingumui. Pastarąsias savybes kaip tik ugdo vėsesnis klimatas, skatinantis darbštumą, išradingumą įveikiant gamtos kliūtis. Dėl to, žmogaus techninėms ir kūrybinėms galioms tobulėjant, civilizacijos centrai pamažu kėlėsi į nuosaikesnio klimato regionus). Plėtojantis prekybiniams ryšiams bei kuriantis miestams, žemės ūkis laipsniškai tapdavo verslu vis platesniame areale. Šiandien žemės ūkis yra verslo šaka praktiškai visame civilizuotame pasaulyje, atvejais, neleistinos nusikaltėliškų struktūrų paslaugos);

Ilgą laiką (i

iki pokario metų) Lietuvoje žemės ūkis buvo pagrindinė šalies ūkio šaka, kurioje buvo užimta absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų, o pajamos iš žaliavinių ir perdirbtų žemės ūkio gaminių sudarė didžiąją eksporto įplaukų dalį. Sovietmečiu, ypač pirmaisiais dviem dešimtmečiais, dėl kolektyvizacijos ir forsuojamos industrializacijos, žemės ūkio dalis Lietuvos ūkio rezultatuose ženkliai sumažėjo. Žemės ūkio dalies mažėjimas vyksta ir pokomunistinių transformacijų laikotarpiu.

Lietuvos Respublikos žemės ūkis atlieka labai svarbią ekonominę, socialinę, gamtosauginę ir etnokultūrinę funkciją. Kaimas vis labiau vertinamas kaip šalies infrastruktūra, gerinanti ir miesto žmonių gyvenimo kokybę. Lietuvos žemės ūkis pajėgus aprūpinti šalies gyventojus visais svarbiausiais maisto produktais ir turi potencialių galimybių dalį jų eksportuoti. Žemdirbiui, ypač ūkininkui, jo šeimos nariams darbas žemės ūkyje yra kartu ir gyvenimo būdas, ugdantis iniciatyvą, darbštumą, sumanumą, veiksmų nuoseklumą, pastangas plėsti verslą, prisirišimą prie gimtinės, šeimos, tradicijų ir t.t.

Mūsų šalies kaimo vietovės, su jų žemės, miškų ir vandenų ūkiu, suteikia erdvę visų šalies gyventojų rekreacijai ir turi potencinių galimybių plėtoti natūralios aplinkos sąlygojamus verslus. Dėl to, žemės ūkiui, kaip labai svarbiam šalies ūkio ir gyvensenos komponentui plėtotis bei modernizuotis, turi būti teikiama derama ekonominė, teisinė bei institucinė parama.

Žemės ūkio verslas ir jo ypatybės. Žemės ūkis verslo sistemoje yra lygiavertė šaka, analogiška kitoms verslo šakoms, tačiau ši šaka tu

uri nemaža ir jai vienai būdingų bruožų, kurie daro žemės ūkio verslą sudėtingesniu už daugelį kitų verslų. Kai kurias žemės ūkio verslo ypatybes čia paminėsime:

• Žemės ūkio gamybos procese, greta žmogaus reguliuojamų energijos šaltinių, pasinaudojama saulės energija, taip pat augaluose bei gyvuliuose vykstančiais biocheminiais

procesais. Dėl viso to, žemės ūkio reprodukcijos ekonominiai procesai glaudžiai susiję su gamtiniais;

Žemės ūkyje žemė yra svarbiausia, o daugelį produktų gaminant ir niekuo nepakeičiama gamybos priemonė, kuri, racionaliai naudojama ne tik nesusidėvi, kaip kitos gamybos priemonės, bet nuolatos gerėja. Žemės ūkio gamybos apyvartoje dalyvaujantys augalai ir gyvuliai taip pat tampa žemės ūkio gamybos priemonėmis.

Žemės ūkyje gamybos procesas, ypač augalininkystės šakose, vyksta didelėje teritorijoje, o dauguma augalininkystės jėgos ir darbo mašinų yra mobilios, jų judėjimui sunaudojama daug energijos. Dėl to didelę žemės ūkio gamybos kaštų dalį sudaro technologinio transporto kaštai;

Žemės ūkyje daug sunaudojama savo gamybos tarpinių produktų (sėklų ir sodmenų, pašarų, gyvulių prieauglio pagrindinei bandai papildyti ir kt), todėl žemės ūkio subjektų gaminamos produkcijos prekingumas yra mažesnis negu kitose ūkio šakose;

Daugelio žemės ūkio produktų gamybos laikotarpis nesutampa su darbo laikotarpiu (pavyzdžiui, pasėtas javų grūdas sudygsta, augalas vystosi, bręsta, t. y. gamybos procesas vyksta, nors darbas tuo metu gali būti ir nedirbamas). Tai lemia ryškų augalininkystės darbų ir produkcijos sezoniškumą;

Dėl ilgos žemės ūkio reprodukcijos proceso trukmės, šioje šakoje vyksta lėta kapitalo apytaka, todėl reikalingos santykiniai didesnės kapitalo (tiek pagrindinio, tiek apyvartinio) investicijos, o jų atsiperkamumas ilgesnis negu kitose šakose;

Kadangi žemės ūkyje didelės lėšos investuojamos į žemę, melioracijos įrenginius, pastatus ir kitą mažai likvidų kapitalą, todėl šio kapitalo persiliejimas į kitas ūkio šakas būna labai problemiškas, lėtas ir, dažniausiai, nuostolingas. Tai verčia žemdirbius kurį laiką užsiimti šiuo verslu, net jeigu ir negaunama pelno;

Žemės ūkio darbuotojų, ypač ūkininkų, gyvenamoji vieta glaudžiai susijusi su jų darbo vieta, todėl žemės ūkio verslas daugeliui žemdirbių tampa specifiniu gyvenimo būdu, formuojančiu tam tikrus charakterio bruožus, elgseną, psichologinius bei socialinius stereotipus, į kuriuos, formuojant valstybės ekonominės politikos priemones, būtina atsižvelgti;

SMULKUS IR VIDUTINIS VERSLAS

Be pagrindinio verslo kaime – žemės ūkio – jame dominuoja smulkios ir vidutinės įmonės. Ūkinės veiklos įvairinimas ir smulkaus bei vidutinio verslo plėtra yra viena iš strateginių kaimo plėtros krypčių, sudaranti prielaidas kaimo gyventojų užimtumui ir pajamoms padidinti, jų priklausomumui nuo žemės ūkio sumažinti, žemėsūkio gamybos ir jos produktų rinkos subalansuotumui pagerinti.

Nuo 1990 m. šalies kaimo vietovėse užregistruota 18 -20 tūkstančių smulkaus ir vidutinio verslo įmonių. Jos sudaro apie 15 % bendro šalies įmonių skaičius. Antai 1000 – čiui šalies gyventojų tenka vidutiniškai 35 įmonės, o 1000 – čiui kaimo gyventojų tenka apie 17 kaimo vietovėse registruotų įmonių. Didžioji dalis šių įmonių mažai reikšmingos. Tai lėmė:

verslo vadybos įgūdžių stoka ir žema vadovų bei darbuotojų kvalifikacija;

nesugebėjimas adaptuotis besikeičiančioje verslo aplinkoje ir menka įgytų žinių pritaikyti praktikoje galimybė

informacijos stoka verslo organizavimo ir marketingo srityse;

prieraišumas tradicinėms verslo sritims, mąstymo stereotipams, veiklos formoms ir kt.;

kooperavimosi, bendravimo tarpusavyje, konsultavimo stoka;

menkas verslo vadovų užsienio kalbos mokėjimas;

ribotos galimybės pritraukti užsienio investicijas;

įstatymų painumas, nepastovumas, nepalanki mokesčių sistema.

Šios ir kitos smulkaus bei vidutinio verslo problemos spręstinos įgyvendinat jo plėtros programą (1997 m. parengtas Smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimo programos projektas).

Teisiškai smulkaus verslo subjektus apibrėžia Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas Nr.X-1142 (Valstybės žinios, 2002, Nr.105-4689). Pagal šį įstatymą smulkaus verslo subjektais pripažįstami: mažos įmonės, įskaitant mikroįmones (UAB, IĮ, ŪB), fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę į verslą ir turintys verslo lidijimą. Įmonė laikoma maža, jeigu joje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 24 mln. litų ar turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. litų ir įmonė yra savarankiška. Įmonė laikoma mikroįmone, joje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 7 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. litų ir įmonė yra savarankiška.

KAIMO VERSLŲ SAMPRATA

Kaimo verslais suprantami verslai, funkcionuojantys kaimiškoje aplinkoje. T.y. kaimo verslai (angį. rural crafts) – smulkūs gamybiniai, gavybiniai, paslaugų, amatų, dailieji, prekybos ir kiti panašūs verslai, kuriais užsiimama kaimo vietovėse.

Kaimo verslai skirstytini atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, atsižvelgiant į gamybinį (gavybinį) ir kaimo verslų produktų vartotojo kriterijus. Vadovaujantis gamybiniu (savybiniu) kriterijumi jiems priskiriama:

• žemės ir maisto bei miškų ūkio verslai (siūloma juos vadinti tradiciniais verslais); žemės ūkio produkcijos gamyba – svarbiausia ūkinė veikla kaime, ir ši veikla, kaip tradicinė, atskiriama nuo kitų kaimo verslų. Žemės ūkio ekonomika, žinome, dėstoma kaip savarankiška disciplina. Tai taip pat ir produkcijos perdirbimo verslai – maisto produktų ir miškų ūkio produkcijos gamyba.

netradicinis žemės ūkis – savitas žemės ūkio sektorius, apimantis gamybos plėtrą nepagrindinėse ar naujai įsisavinamose žemės ūkio gamybos šakose (vaistažolių bei prieskoninių augalų ūkį, triušininkystę, bitininkystę, kalakutų, stručių, kailinių žvėrelių bei kitus panašius ūkius, kuriuose gamybos procesas gali vykti nedidelėje teritorijoje, o taip pat ir nenašių žemių vietovėse).

alternatyvi žemės ūkiui veikla – 1) bet kokia ekonominės veiklos rūšis, išskyrusveiklą žemės ūkyje; 2) bet kokia kitokia (ne žemės ūkio) naudinga siekianti pajamų veikla pačiame ūkininko ūkyje (ar kitame ūkiniame vienete) arba už jo ribų, išskyrus namų ūkio darbus ūkininko ūkyje. Tai kaimo turizmas ir rekreacija, akvakultūra ir žvejyba vidaus vandenyse, pagrindinės paslaugos kaimo ūkiui ir gyventojams, gamybos, gavybos verslai, tradiciniai amatai. Čia taip pat įeina agropaslaugų, prekybos ir viešojo maitinimo; socialinės sferos, ugdymo ir pramogų; statybos, pastatų remonto, komunalinės buitinės sferos verslai. Šios grupės tradicinių amatų pogrupis apima tokius dailiuosius verslus – tai pynimas, rišimas, sausos puokštės, medžio, metalo, gintaro, molio dirbiniai ir kt.

Prie kaimo verslų siūloma skirti tokius, kuriais užsiimama ne daugiau kaip 3000 gyventojų turinčiose gyvenvietėse (ypač tai susiję su ž. ū produkcijos perdirbimu). Pagal kaimo verslų produktų (paslaugų) vartotojo kriterijų skiriama:

į vietos vartotojus orientuoti verslai ( prekybos, viešojo maitinimo, paslaugų, ugdymo, pramogų, statybos, remonto, socialinės ir komunalinės sferos);

į kitų regionų ir šalių vartotojus orientuoti verslai ( kaimo turizmo, dailės, gavybos ir gamybos).

Pirmosios grupės verslai perskirsto gyventojų pajamas regione, tačiau jų nepadidina; jas didina išvežami produktai į kitus regionus ar valstybes bei kitų regionų ar šalių piliečiams suteiktos paslaugos. Taigi mūsų šalies gyventojų pajamingumui didinti svarbesnis yra antrosios grupės verslų plėtotė.

Patys populiariausi verslai kaime, tai – prekyba ir viešas maitinimas. Tarp perdirbimo verslų dominuoja medienos apdirbimas, o tarp gamybinių verslų populiariausi duonos kepimas, miltų, kruopų, konditerinių gaminių gamyba. Beje, kai kuriose kaimo vietovėse yra orientuotų eksportui drabužių siuvimo įmonių. Paslaugų verslas apibrėžtos vietos dar neturi, tačiau daugiau kaip pusė paslaugų įmonių užsiima automobilių remontu ir priežiūra. Tarp dailės verslų kaime populiariausios akmens tąšybos ir paminklų darybos verslas. Komunalinių paslaugų sferoje situacija yra tokia: monopolį savo rankose vis dar laiko valstybė ir savivaldybė.

Kaime dominuoja personalinės įmonės. Kaimo akcinės bendrovės kūrėsi privatizavus statybos, melioracijos, pieno pramonės ir kitas valstybines įmones. Didelė jų dalis stambokos. ŽŪB be tradicinio žemės ūkio daugiausiai užsiima agropaslaugomis ir nė dešimtosios dalies – kaimo verslais.

Gamtinės sąlygos, kaimo infrastruktūra, savivaldos institucijų išsidėstymas bei veikla, tradicijos ir kt. lemia kaimo verslų regioninį pasiskirstymą:

pietryčių Lietuvoje populiari juodoji keramika, užtiesalų audimas;

pajūrio zonoje vyrauja gintaro apdirbimo verslas, žvejyba;

Žemaitijoje populiari mažoji architektūra – akmens, metalo dirbinių gamyba;

Suvalkijoje vyrauja automobilių taisymo ir priežiūros įmonės;

vidurio Lietuvoje labiausiai išplitęs mėsos perdirbimo verslas;

pietvakarių ir šiaurės rytų zonoje populiarus medienos apdirbimo verslas.

Didesnis miškingumas skatina grybų uogų, vaistažolių rinkimą, vandens telkiniai – žvejybą ir pan. Kaimo verslai labiau išplėtoti priemiestinėse zonose, kur daugiau vartotojų, lengviau sutvarkomi įmonių kūrimo formalumai. Stambesnėse gyvenvietėse ir miesteliuose sutelkta daug paslaugų, prekybos, maitinimo, komunalinės sferos verslų. Agroservisas, žemės ūkio produkcijos pirminis apdorojimas, automobilių remontas paplitęs buvusių kolūkių ir valstybinių ūkių gamybiniuose centruose. Degalinės, automobilių laikymo ir priežiūros, mažmeninių prekių ir viešojo maitinimo įmonės susitelkę intensyvaus eismo kelių zonose, arčiau stambių gyvenviečių ar miestų ir t.t.

KAIMO VERSLŲ KLASIFIKATORIUS

1. Agropaslaugų verslai. Mechanizuotų darbų, technikos taisymo ir priežiūros, materialinio aprūpinimo, žemės ūkio produktų laikymo, žemės ūkio produktų kokybės pirminio perdirbimo, gyvulių sėklinimo, veterinarinių paslaugų, pieno surinkimo, kalvystės ir žemės ūkio inventoriaus taisymo, apskaitos ir konsultavimo verslai.

Dailieji verslai. Piešimo, audimo, dailiosios kalvystės, keramikos, pynimo, drožimo, odos dirbinių, nėrimo, juvelyrinių dirbinių, akmens tašymo ir paminklų gamybos verslai.

Gamybiniai verslai. Žemės ūkio, miškų ūkio, sakinimo, drabužių siuvimo, mezgimo, avalynės siuvimo, žvakių liejimo, baldų gamybos, žemės ūkio padargų gamybos, namų apyvokos gaminių, duonos kepimo, kulinarijos ir konditerijos, alaus ir vaisvandenių, energijos gamybos verslai.

Gavybiniai verslai. Grybų, uogų ir vaistažolių rinkimo, vytelių kirtimo, medžioklės ir žvejybos, sapropelio, durpių, smėlio ir žvyro gavybos verslai.

5. Kaimo turizmo verslai. Turistų apgyvendinimo sodybose, turistų maršrutų aptarnavimo, muziejininkystės, ekskursijų ir stovyklų organizavimo, valčių, dviračių ir kito turistinio inventoriaus nuomos verslai.

6. Paslaugų verslai. Avalynės taisymo, fotografijos, drabužių taisymo, plaukų kirpimo ir kosmetikos, laikrodžių remonto, buitinės technikos taisymo, automobilių remonto ir techninio aptarnavimo, krovinių pervežimo, keleivių vežimo, drabužių nuomos, pirties paslaugų, skalbinių priėmimo ir skalbimo, laidojimo paslaugų, turistinių paslaugų, spaudos platinimo, dokumentų kopijavimo viešbučio paslaugų verslai.

7. Perdirbamieji verslai. Produkcijos (mėsos, pieno, grūdų, linų, bulvių, vaisių ir daržovių, kultūrinių vaistažolių, kultūrinių grybų, miško gėrybių, laukinių vaistažolių, medienos, kitų vietinių žaliavų) perdirbimo, gyvulių skerdimo, vilnos karsimo, spirito gamybos verslai.

Prekybos ir viešojo maitinimo verslai. Superkamieji verslai (grybų, uogų, vaisių ir daržovių supirkimo, mažmeninės prekybos (maisto produktais, alkoholiniais gėrimais, pramoninėmis prekėmis, knygomis, laikraščiais ir žurnalais, degalais ir tepalais, vaistais ir veterinariniais preparatais, automobiliais ir jų atsarginėmis dalimis), didmeninės prekybos, viešojo maitinimo (valgyklos, bufetai, barai, kavinės, restoranai) verslai.

Socialiniai, ugdymo ir pramogų verslai. Vaikų ir senelių priežiūros, papildomo mokymo, muzikinio, dailiojo ir sportinio ugdymo, kultūrinių renginių organizavimo verslai.

Statybos, pastatų remonto ir komunaliniai verslai,pastatų ir statinių statybos, įrangos montavimo ir remonto, buitinių ir gamybinių patalpų remonto, pastatų ir statinių projektavimo, želdinių projektavimo, vandens ir šilumos tiekimo, gatvių priežiūros ir valymo, kelių, pakelių ir stovėjimo (poilsio) vietų priežiūros, šiukšlių surinkimo, dujų balionų keitimo, kapinių priežiūros verslai.

Kiti verslai.

KAIMO GAMYBINĖ STRUKTŪRA IR INFRASTRUKTŪRINIAI VERSLAI

Kaimo subjektai (fiziniai ir juridiniai asmenys) priklausomai nuo veiklos pobūdžio gali būti priskiriami gamybiniam ar infrastruktūriniam sektoriui. Tačiau rasime ir tokių ūkio subjektų, kurie, vykdys ir gamybinę ir infrastruktūrinę funkcijas.

Kaimo vietovėje gamybos struktūrai (gamybos sektoriui) priskiriami žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės verslai, kaimo amatai, nespecifiniai kaimo verslai (pramonės įmonių cechai kaime, įskaitant produkcijos perdirbimo įmones ir pan.).

Kaimo vietovės gamybinę struktūrą aptarnaujantys verslai yra vadinami infrastruktūriniais verslais, kurių visuma sudaro kaimo vietovės infrastruktūrą (t.y. žemesnę struktūrą). Kaimą aptarnaujančių infrastruktūrinių verslų yra išsidėstę ir miesto vietovėse.

Pagal atliekamas funkcijas, kaimą aptarnaujanti infrastruktūra skirstoma į:

verslo infrastruktūrą, aptarnaujančią verslo subjektus, jiems vykdant verslo funkciją;

socialinę i nfr astruktūrą, aptarnaujančią kaimo gyventojų socialinius poreikius.

mišrios paskirties i nfr astru ktūrą.

Infrastruktūros sąvoka atsirado kariuomenėje. Tai buvo kariuomenės pagalbinės struktūros, aptarnavusios kovos dalinius (transporto, ryšių, sanitarijos, ir pan.). Vėliau infrastruktūros sąvoka ir veiklos principai pritaikyti ir civiliniame gyvenime.

Ilgą laiką žemės ūkio šakose infrastruktūrinės funkcijos nebuvo atsiskyrusios nuo gamybinių funkcijų ir jas atliko tas pats ūkio subjektas (ūkininkas ar sovietmečio kolūkis). Gilėjant darbo pasidalijimui, plečiantis ryšiams tarp šakų ir ūkio subjektų, infrastruktūros reikšmė didėjo ir vis daugiau žemės ūkio produkcijos gamintojo funkcijų atsiskiria nuo pagrindinio žemės ūkio verslo, tampa jam paslaugomis ir perleidžiamos specializuotai infrastruktūrai, kuri jas atlieka greičiau, kokybiškiau, kartais-pigiau. Dėl to pačiame žemės ūkio versle mažėja dirbančiųjų, tačiau didėja jį aptarnaujančiame versle. Išplėtotame Vakarų šalių žemės ir maisto ūkyje 1 žemės ūkio darbuotojui tenka 5-7 darbuotojai infrastruktūros šakose. Be to, infrastruktūros šakose vyksta sparti mokslo ir technikos pažanga, netgi spartesnė negu pačiame žemės ūkyje, ko nebūna, jeigu infrastruktūrinės funkcijas vykdo pats žemdirbys. Racionaliai panaudojus infrastruktūros galimybes, didėja našumas visame maisto ūkio cikle, pasiekiama geresnė maisto kokybė, greičiau jis patenka vartotojams.

Verslo infrastruktūrą sudaro šie sektoriai:

Techninės paslaugos (agroservisas). Tai specializuotus žemės ūkio darbus (pvz., trąšų barstymą, dirvų kalkinimą, melioracijos įrenginių priežiūrą, žemės ūkio subjektų technikos priežiūrą bei remontą ir kt.) atliekančios firmos ar individualūs asmenys;

Biologinės paslaugos – augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų, piktžolių; sėklų tyrimo, parengimo sėjai; veterinarinių paslaugų; gyvulių sėklinimo ir pan.;

Prekybos – didmeninė ir mažmeninė prekyba gamybos priemonėmis;žemės ūkio produktų supirkimas ir pardavimas, aukcionų organizavimas; rinkos agentūrų veikla ir kt.;

Finansinė – bankai, kredito unijos, garantijų fondai;

Intelektinių paslaugų – žemės ūkio švietimo, studijų, mokslo, kvalifikacijos kėlimo, konsultavimo;

Informacinė; • Kelių; • Transporto; • Ryšių; ‘Energetikos ir t.t.

Socialinę infrastruktūrą sudaro:

• Bendrojo švietimo ir lavinimo įstaigos (kaimo mokyklos); • Kaimo kultūros įstaigos (bibliotekos, klubai, muziejai); • Dvasinio aptarnavimo įstaigos (maldos namai, kapinės); • Sveikatos
apsaugos įstaigos (ligoninės, sanatorijos, reabilitacijos centrai); • Sporto įstaigos (sporto aikštynai, baseinai, golfo aikštelės); • Socialinės paslaugos (slauga, pensionatai, pensininkų globa,
mažmeninė prekyba ir t.t.); • Rekreacinės paslaugos (poilsio įstaigos, paplūdimių įranga, dviračių trasos); • Viešojo maitinimo ir pasilinksminimo įstaigos (valgyklos, kavinės, barai,
restoranai); • Visuomenės saugumo institucijos (policija, areštinės, kalėjimai).

Mišrios paskirties infrastruktūra:

Komunalinis ūkis (vandentieka, kanalizacija, atliekų surinkimas ir utilizavimas);

Aplinkosauga (valymo įrenginiai, vandenų apsauginės zonos, nacionaliniai ir regioniniai parkai ir kitos saugomos teritorijos).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visos socialinės infrastruktūros įstaigos ir mišrios paskirties infrastruktūrinis ūkis yra komercinio pobūdžio, todėl šiais atvejais infrastruktūriniams kaimo verslams priskiriami tik komerciniai verslai.

Pastaruoju metu kaimą pradedama vertinti kaip kompleksinę visos šalies infrastruktūrą, kuri regeneruoja natūralius gamtos išteklius, grynina, orą, vandenį, sudaro terpę rekreacijai, turizmui, eksponuoja natūralioje aplinkoje etnokultūrinį paveldą, kraštovaizdį ir t.t.

Infrastruktūros objektai būna: a) privatūs, priklausantys fiziniams ir juridiniams asmenims), b) kooperatiniai; c) valstybės ar savivaldybių; d) viešųjų įstaigų ir t.t.

Verslo infrastruktūros naudotojai yra verslo subjektai, o ypač žemės ūkio produkcijos gamintojai – pirmiausia smulkūs ir vidutiniai ūkininkai (nors kai kurių paslaugų pirkėjai yra ir žemės ūkio bendrovės bei stambūs ūkininkai). Mažiausiai infrastruktūros paslaugomis gali pasinaudoti sodybinių žemių naudotojai ir smulkiausieji ūkininkai, nors kai kurios paslaugos (žemės dirbimo, derliaus nuėmimo, transporto ir pan.) jiems labai reikalingos.

Tiek gamybinė, tiek ir socialinė kaimo infrastruktūra neatitinka dabarties reikalavimų. Jeigu gamybinė infrastruktūra Lietuvos kaime nebuvo išplėtota ir praeityje, tai socialinė infrastruktūra dėl nepakankamai apgalvotos privatizacijos ir kitų transformacijos laikotarpio problemų, dargi žymiai pablogėjo. Gamybinės infrastruktūros plėtrai trukdo kooperatinių ryšių stoka bei potencialių jos paslaugų pirkėjų nemokumas, dėl to lėtai kuriasi privatinės šių paslaugų institucijos. Žemės ūkio bendrovės teikia kai kurias gamybines paslaugas savo nariams papigintai, nors tai mažina šių bendrovių apyvartines lėšas, artina jų bankrotą. Kiek daugiau techninių paslaugų (žemės dirbimo, derliaus nuėmimo) teikia stambesni ūkininkai, tačiau tai daro, kuomet nudirba savo darbus, dėl to paslaugos dažnai būna pavėluotos. Kai kurias technines paslaugas ėmėsi teikti prie seniūnijų organizuoti serviso padaliniai, tačiau irgi susiduriama su pirkėjų nemokumu ar lėšų paramai stoka.

KAIMO ŪKINIS VIENETAS

Žinia, nuo XVI a. Valakų reformos (iki reformos dominavo archajiniai-kupetiniai kaimai, po reformos padalinti rėžiais) iki XX a. pradžios Lietuvos kaimo vietovės socialiniai teritoriniai vienetai buvo kaimai, užusieniai, dvarai, palivarkai (smulkesni ūkiniai vienetai, pavaldūs centrinei sodybai).

Dvarai Lietuvoje atsirado XIV a. pabaigoje ir iki tarpukario žemės reformos funkcionavo kaip pagrindiniai žemėvaldos ir žemėnaudos ūkiniai vienetai. Tai buvo kartu ir kaimas, ir toks žemės naudojimo bei valdymo derinys, kurį sudarė žemės plotas su dirbamais žemės sklypais, ganyklomis, dirvonais, miškais ir vandens telkiniais bei žemes valdžiusio bajoro gyvenamieji pastatai, kiti statiniai, dvaro pramonės įmonės ir žemvaldžiui priklausę valstiečių kaimai ar net miesteliai. 1861 m., panaikinus baudžiavą ir valstiečiams suteikus laisvę ir teisę išsipirkti arba nuomoti žemės sklypą, kaimas nuo dvaro atsiskyrė ir dvaru pradėta vadinti tik dvarininko sodybą su tam tikru žemės plotu. O po 1863 m. sukilimo pagal tuometinio rusų caro inicijuotą Siaurės vakarų krašto surusinimo programą į konfiskuotus Lietuvos bajorų dvarus imta prievarta keldinti rusų dvarininkus ir valstiečius, tad Lietuvos bajorų paveldėtoje nuosavybėje likusios dvarų žemės plotai buvo dar labiau susiaurinti. Atsiradus naujiems žemvaldžiams (valstiečiams išsipirkus tam tikrą dvarų žemės dalį) palaipsniui rėžinė žemėnauda transformavosi į pažangesnę – smulkiasklypę vienkieminę žemėnaudą. Taigi panaikinus baudžiavą ir valstiečiams tapus piliečiais bei žemės valdytojais, Lietuvos kaime susidarė dvilypė žemėvalda: šalia privačios dvarininkų žemės atsirado skirtinė valstiečių žemė. Būdami juridiškai vienodi, palaipsniui valstiečiai ėmė vis atitrūkti nuo dvaro, tapdami pranašesniais už jį ūkiniu bei ekonominiu pajėgumu.

1922 m. Lietuvos Respublikos žemės reforma apribojo dvarų dydį iki 80 ha (vėliau iki 150 ha). Gi kuriantis naujiems žemvaldžiams – ūkininkams – Lietuvos kaime tarpukariu pasrindiniu ekonominiu vienetu palaipsniui tapo ūkininko ūkis.

1940 m., įvedus tarybų valdžią Lietuvoje, dvarai kaip žemės naudojimo ir valdymo forma buvo panaikinti, nors daugelis dvarų sodybų išliko iki šių dienų kaip apgyvendinimo sistemos elementai. Nebeliko ir ūkininko ūkio.

Iki privatizacijos Lietuvos kaime (žemės ūkyje) dominavo dviejų tipų kolektyvinio darbo ūkniai vienetai – įmonės: kolūkiai (pseudo kooperatyvai) bei įvairios valstybinės žemės ūkio įmonės (tarybiniai ūkiai, valstybiniai gyvulininkystės kompleksai (galvijų ar kiaulių penėjimo įmonės), šiltnamių ūkiai, paukštynai, žirgynai, žuvininkystės įmonės, eksperimentiniai, mokomieji, pagalbiniai ir kt. paskirties bei specializacijos ūkiai). Greta įmonių funkcionavo su jomis integruotas, bet turėjęs šiokį tokį veiklos savarankiškumą asmeninis pagalbinis ūkis.Perdirbimo pramonės bei agroserviso įmonės su nedidelėmis išimtimis buvo valstybinės. Iš nevalstybinių šio tipo darinių buvo šiek tiek pseudo kooperatiniais pagrindais funkcionavusių tarpūkinių gyvulių penėjimo įmonių bei paukštynų, tokio pat tipo socialinės infrastruktūros objektų: sanatorijų, poilsio namų. Siek tiek nevalstybinių žemės ūkio perdirbimo ir agroserviso įmonių priklausė “Lietkoopsąjungos” sistemai. Visi kolektyvinio ūkininkavimo subjektai naudojosi suvalstybinta žeme, buvo centralizuotai aprūpinami gamybos priemonėmis, o savo produkciją valstybės nustatytomis kainomis turėjo parduoti paskirtoms paruošų ar kitoms organizacijoms. Žemė asmeninio pagalbinio ūkio sklypams (iki 0,5-0,6 ha) buvo skiriama naudojimui žemės ūkio įmonės administracijos nuožiūra. Šie ūkiai galėjo turėti tik smulkius gamybinius pastatus, ribotą produktyviųjų gyvulių skaičių ir smulkų ūkinį inventorių. Traktorių, sunkvežimių, netgi arklių negalėjo turėti. Dauguma šių ūkių pagamintos produkcijos būdavo suvartojama šeimos poreikiams, kiti realizuojami valstybei ar turguje. Paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį buvo skatinamas asmeninio pagalbinio ūkio produkcijos realizavimas visuomeniniams ūkiams. Šios produkcijos sąskaita pastarieji “gerindavo” savo ūkininkavimo rodiklius ir iš valstybės atsiimdavo įvairius priedus, kurie nebuvo mokami asmeninio pagalbinio ūkio naudotojams.

Vienas svarbiausių įstatymų, reglamentavusių posovietinio Lietuvos ūkio struktūrą, buvo 1990 m. priimtas LR įmonių įstatymas (minėjome pirmoje temoje), numatęs šiuos ūkinius vienetus: individualią (personalinę) įmonę, tikrąją ūkinę bendriją, komanditinę ūkinę bendriją, akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę; valstybinę (savivaldybės) įmonę. Vėliau, 1991m. priėmus LR žemės ūkio bendrovių įstatymą, įmonių rūšių sąrašas buvo papildytas specifine žemės ūkio įmonių rūšimi – žemės ūkio bendrovėmis, o 1993 m. priėmus LR kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą – ir kooperatinėmis bendrovėmis. 1998 metais buvo priimtas LR Ūkininko ūkio įstatymas, teisiškai sureguliavęs šio tipo ūkio subjektų funkcionavimo pagrindus (pagal šį įstatymą, ūkininko ūkis nelaikomas įmone; 2002 parengta nauja šio įstatymo redakcija). Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos žemės ūkyje dominavo šios žemės ūkio produkcijos gamintojų grupės: ūkininkų ūkiai, sodybiniai ūkiai ir žemės ūkio bendrovės.

Konkrečių įmonių tipų funkcionavimo sąlygas reglamentuoja 1990 m. priimti specialūs įstatymai: LR akcinių bendrovių įstatymas, reglamentavęs akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių funkcionavimo tvarką; LR valstybinių įmonių įstatymas, kuris kartu įteisino ir valstybinės – akcinės įmonės statusą; LR ūkinių bendrijų įstatymas, reglamentuojantis tikrųjų ir komanditinių ūkinių bendrijų veiklos sąlygas. Žemės ūkio sistemoje visų šių tipų įmonės susikūrė prasidėjus perdirbimo pramonės ir agroserviso objektų privatizacijai, taip pat formuojantis maisto sektoriuje naujiems ūkio subjektams. Pačiame žemės ūkyje šie įmonių tipai nėra paplitę.

1998 m. priimtas LR Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas, kuris nustatė smulkaus ir vidutinio verslo subjektus bei jiems taikomas paramos formas (mokesčių lengvatos bei mokestinės paskolos, finansinė parama, konsultavimo bei mokymo paslaugų subsidijavimas, naujų darbo vietų kūrimo rėmimas, verslo inkubatorių steigimas ir jųteikiamos paslaugos).

Kaimo socialinis-ekonominis vienetas, tvarkomas vieno arba kelių giminystės ar kitais asmeniniais ryšiais susijusių, kartu gyvenančių ir turinčių bendrą biudžetą kaimo gyventojų, kuriems žemės ūkis dažniausiai – pagrindinis pragyvenimo šaltinis, yra kaimo namų ūkis. Kaimo namų ūkį galime laikyti svarbiausiuoju dalyviu kaimo ekonomikoje – kaip galutinį prekių ir paslaugų vartotoją (t.p. ir miesto namų ūkis) bei gamybos išteklių (darbo, žemės, kapitalo) teikėją kaimo ekonomikai.

EKONOMINĖS BENDRUOMENINĖS FORMOS

Ekonominės veiklos kooperacija; ūkio subjektų tarpusavio pagalba.

Kooperavimą suprantame kaip procesą, kuomet ūkio subjektai sujungia dalį išteklių ir bendradarbiauja bei koordinuoja ūkinę veiklą, gamindamos, perdirbdamos ir realizuodamos tam tikrą produkciją (sakykim, žemės ūkio produkciją), o taip pat teikdamos techninę ir finansinę paramą. Arba – tai darbo pasidalijimas tarp ūkio subjektų ir gamybinių ryšių tarp jų plėtojimas. Pastarieji ryšiai būna dvejopi:

horizontalieji – tarp to paties sektoriaus subjektų. Horizontalieji ryšiai, pavyzdžiui, žemės ūkio sektoriuje būna tada, kada žemės ūkio produkcijos gamintojai sujungia dalį savo išteklių bei koordinuoja pastangas gamindami žemės ūkio produkciją, bendrai kurdami ir eksploatuodami kooperatines infrastruktūros įmones. Iš horizontaliosios kooperacijos gaunama nauda – sutaupyti gamybos ar cirkuliacijos kaštai, kurie galėjo atitekti ūkio subjektams tarpininkams (iš kooperatinio agroserviso – dalis pelno, kurį galėjo gauti privati (ne ūkininkų) agropaslaugų įmonė; iš kooperatinio kredito kooperatyvo – dalis pelno, kuris atitektų komerciniam bankui);).

vertikalieji – tarpšakiniai. Šiais ryšiais sujungiamos kelių ūkio sektorių funkcijos (žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimas, prekyba). Maisto ūkio sektoriuje vertikalūs ryšiai susiformuoja, kada žemės ūkio žaliavos gamintojai steigia pieno ar mėsos perdirbimo įmones, kurioms pristato savo produkciją, jas bendrai valdo, gautą produkciją realizuoją į užsienį ar savo parduotuvėse. Šiuo atveju, naudą žemdirbiai gauna iš padidėjusio verslo masto bei dalį pelno už aukštesnės pridėtinės vertės produkciją, kuri paprastai atitenka perdirbėjams ir prekybininkams.

Kooperacija kaip ūkinėfdosofija. Lotyniškai “cooperatio” reiškia “bendrą veikimą”, “bendrą darbą”. Lietuviškai kooperaciją galima vadinti “talkos” pavadinimu.

Pagal Pasaulinio kooperatyvų aljanso (PKA – ICA) apibrėžimą, kooperatyvas yra laisvanoriškas asmenų susivienijimas, įgyvendinantis bendrus ekonominius, socialinius ir kultūrinius poreikius per bendros nuosavybės ir demokratiškai valdomas įmones.

Pagal PKA sistematiką, kooperatyvai yra skirstomi į šias grupes: a) bankininkystės kooperatyvai ir kredito unijos; b) darbuotojų (gamintojų) kooperatyvai; c) draudimo; e) energetikos; f) komunikacijų; g) statybos; h) sveikatos priežiūros; i) turizmo; j) vartotojų; k) žemės ūkio; 1) žuvininkystės.

Kooperacija – ne vien ūkinis bendradarbiavimas, bet ir savotiška ūkinė filosofija, kurioje daug moralinių vertybių. PKO laiko svarbiausiomis šias vertybes: narių tarpusavio pagalba, atsakomybė, pareigingumas, demokratiškumas, narių lygybė, teisingumas ir solidarumas, sąžiningumas, atvirumas, socialinė atsakomybė, rūpinimasis kitais žmonėmis

Kooperacijos tikslai ir deklaruojamos vertybės išreiškiamos ir kooperacijos principuose: laisva ir atvira narystė; demokratiniai kooperatyvų valdymo principai (vienas narys – vienas balsas); ekonominis narių dalyvavimas kooeratyvo veikloje – kooperatyvo pelnas skirstomas proporcingai nario dalyvavimui (apyvartai su kooperatyvu); autonomija ir nepriklausomybė; kooperatyvo narių mokymas, lavinimas ir informavimas; kooperacija tarp kooperatyvų (skatinama partnerystė su kitais kooperatyvais); parama bendruomenėms.

Laikoma, kad kooperacija žemės ir maisto ūkio sektoriuje:

ekonomiškai silpniems ūkio subjektams yra ekonominio išgyvenimo priemonė, tačiau ji sunkiai įgyvendinama tarp labai smulkių subjektų (tarp pastarųjų didesnę perspektyvą turi ne gamintojų, bet vartotojų kooperacija);

stiprėjantiems ūkio subjektams – (dažniausiai smulkiems ir vidutiniams ūkio subjektams) – gamintojų kooperacija, padedanti spręsti jų infrastruktūrinio aptarnavimo problemas, aktyvinti ir efektyvinti jų ūkinę veiklą;

labai stambiems ir ekonomiškai stipriems ūkio subjektams kooperacija daug mažiau reikalinga, nors daugelyje šalių ir jie dalyvauja kooperatinėje veikloje.

Kooperacijos (kooperatyvų) veiklos specifika. Kooperacija, pirmiausia, yra asmenų, bet ne kapitalo sąjunga. Tai savanoriškas asmenų susivienijimas užsibrėžtam tikslui pasiekti; tuo kooperatyvai skiriasi nuo akcinių bendrovių, kurios, pirmiausia, yra kapitalo sąjungos. (Akcinėse įmonėse kapitalas tartum atskirtas nuo asmens ir gali laisvai judėti iš rankų į rankas. Kooperatyve kapitalas (pajus) labai personalizuotas, susijęs su kooperatyvo nariu. Išeinant nariui, dažniausiai išeina ir kapitalas.

Darbo pasidalinimas ir gamybinių ryšių plėtojimas pirminėje žemės ūkio gamybos grandyje gali pasireikšti žemdirbių savitarpio pagalbos pavidalu. Žemdirbių savitarpio pagalba suprantama kaip technikos tarpukinis naudojimas, kurio formos yra šios: ūkininkų savitarpio pagalba „ kaimynas – kaimynui”, mašinų tarpukinio naudojimo rateliai, mašinų savininkų bendrijos; techninių paslaugų kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) ir pan.

Šiuo metu pati populiariausia tarpukinio technikos naudojimo forma yra ūkininkų savitarpio pagalba „ kaimynas — kaimynui”. Šio tarpukinio technikos naudojimo būdo populiarumas paaiškinamas paprastumu (organizacine prasme) ir nemažu efektyvumu. Savitarpio pagalba Lietuvoje nebuvo ilgai reglamentuota ir tai stabdė jos plėtrą. 1999 m. priėmus LR ūkininko ūkio įstatymą ši pagalba buvo įteisinta, visos paslaugos žemės ūkiui buvo priskirtos prie žemės ūkio veiklos, o gautos pajamos neapmokestinamos.

Savitarpio techninė pagalba – tai toks ūkininkų bendravimas, kuris nesukuria jų bendros nuosavybės ar kitokių pasekmes turinčių įsipareigojimų. Jai įforminti ir funkcionuoti nėra jokių formaliųjuridinių reikalavimų.

Pagrindiniai ūkininkų savitarpio pagalbosprivalumai: mažesnis investicijų poreikis, nepriklausomybė nuo paprastumas (nesukuriamos jokios formalios struktūros, nereikalingas joks personalas, t.p. vadovai ir pan.); paprastesnis planavimas, atsiskaitymas ir darbų kontrolė; operatyvumas (savitarpio pagalbos dalyviai yra netoliese vienas kito gyvenantys ūkininkai, todėl žemės ūkio paslaugos gali būti suteiktos pakankamai operatyviai).

Ūkininkų savitarpio pagalbos sistemos trūkumai: skirtumai tarp greta ūkininkaujančių ūkininkų (nevienodos galimybės apsirūpinant žemės ūkio technika, technologijomis, nevienodas požiūris į naujovių diegimą ir pan.); panašios technikos dominavimas (mažesnės bendradarbiavimo galimybės); kaimo žmonių susipriešinimas (tai žemės reformos, buvusių ūkių turto privatizavimo ir žemės ūkio bendrovių privatizavimo pasekmė); kai kurių mechanizuotų darbų išskirtinumas lyginant su kitais darbais (kai kuriems sudėtingiems darbams atlikti reikalinga brangi žemės ūkio technika. Turintys tokią techniką ūkininkai atsiduria išskirtinėje situacijoje lyginant su neturinčiais jos).

Kita taip pat pakankami populiari tarpūkinio technikos naudojimo forma yra mašinų tarpūkinio naudojimo ratelis. Jis yra ūkininkų ir kitų žemės ūkio techninių paslaugų gavėjų ir teikėjų savanoriškas susivienijimas, kurio pagrindinė funkcija – ratelio nariams teikti technines paslaugas. Šio ratelio veikla grindžiama įstatais, kurie rengiami pagal LR Asociacijų įstatymą. Mašinų ratelis nuo įstatų įregistravimo momento yra ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo, turintis ūkinį, finansinį ir organizacinį savarankiškumą, savitarpio pagalbos teikimo tvarką nustatantis visuotiniu narių susirinkimu.

Mašinųratelio turtas formuojamas iš narių stojamųjų įnašų, narių mokesčių, tikslinių įnašų (pinigais ar turtu – technika, pastatais) ir kito teisėtai įgyto turto.

Pagrindiniai mašinų ratelio ekonominiai privalumai: mažesnis investicijų poreikis; mažesnės technikos naudojimo pastoviosios išlaidos; mažesnė priklausomybė nuo kitų ūkio subjektų; mažesnis piniginių lėšų poreikis atsiskaitymams; didesnės techninės galimybės, užtikrinančios teikiamos paslaugos kokybiškumą; didesnė našesnių ir efektyvesnių mašinų įsigijimo galimybė;

Pagrindiniai mašinų ratelio trūkumai: reikalinga speciali ratelio organizacinė struktūra, renkama vadovybė, atsiranda papildomos ratelio funkcionavimo išlaidos; dalinis savarankiškumo praradimas (savitarpio pagalbos veiksmams vadovauja ratelio vadovybė).

KAIMO VERSLININKAI

Skiriami tokie kaimo verslininkų sluoksniai:

didelio verslinio išprusimo ir aktyvumo verslininkai, besirūpinantys verslo įvairinimu, veiklos apimčių didinimu, solidžiomis investicijomis (apie 3 proc);

vidutinio verslinio išprusimo ir aktyvumo verslininkai, turintys didelę ūkinės veiklos patirtį, palaikantys ankščiau užmegztus dalykinius ryšius. Tai buvusių kolūkių ir valstybinių ūkių vadovai, specialistai. Jų yra apie 12 proc. visų kaimo verslininkų. Jie užsiima įvairiausia veikla, išskyrus dailiuosius verslus.

žemo verslinio išprusimo ir aktyvumo verslininkai, neturintys didesnio išmanymo apie komerciją, neskiriantys dėmesio tobulėjimui. Dauguma jų griebėsi kaimo verslo netekę darbo žemės ūkyje ar prekyboje. Jie tvarkosi gana primityviai ir jie labiausiai formuoja kaimo verslininkų įvaizdį (apie 85 proc). Trečdalis šių verslininkų nėra įsteigę įmonės, o tik išsipirkę patentą- dažniausiai staliaus darbams, sulčių spaudimui, kirpėjų paslaugoms, buitinėms technikos taisymui, statybos ir remonto darbams.

Kaime yra ir tokių verslininkų, kurie neįsteigę įmonės ir neišsipirkę patento, bet juos pripažįsta savivaldos vietinės institucijos ir kaimo gyventojai. Pavyzdžiui, oficialiai be patento leista prekiauti miško gerybėmis, savo ūkyje (asmeniniame ar ūkininko) išauginta žemės ūkio produkcija, išskyrus švelniaplaukius žvėrelius. Iki 1998 m. pavasario nebuvo teisiškai sureglamentuotas kaimo turizmas, o iki šiol – fizinių asmenų teikiamos agrotechninės paslaugos. Pažymėtina, kad tokius verslininkus gąsdina įmonių registravimo ir patentų mokesčių našta.

Beveik visi trečios grupės ir apie 80 proc. antros grupės kaimo verslininkų yra kartu ir ūkininkai (vidutinis jų ūkio dydis yra apie 17 ha).

Šiandieninių kaimo verslų objektų dauguma priklauso kaimo vietovės verslininkams, o apie 20 proc. – didžiųjų ar rajoninių miestų verslininkams, pigiai nusipirkusiems ar išnuomavusiems juos iš ŽŪB, savivaldybių. Pastariesiems priklauso degalinės, kempingai, prekybos objektai.

Leave a Comment