Kaimo turizmas Lietuvoje

Turinys
Įvadas 3
Turizmo samprata 4
Kaimo turizmo sąsajos 5
Kaimo turizmo plėtros nauda 7 Įvadas
Turizmas yra daugiamatė bei daugiafunkcinė ekonominė veikla, turinti
stiprų socialinį aspektą. 1991 metais Tarptautinė turizmo organizacija
(WTO) parengė turizmo apibrėžimą, kur turizmas apibrėžiamas, kaip visos
kelionių, ekskursijų rūšys, kai asmuo palieka savo nuolatinę darbo vietą
ilgiau nei vieną parą ir trumpiau nei 12 mėnesių, ir kai išvykos tikslas
nėra samdoma, apmokama veikla.

Turizmas apima atostogas (darbo atostogas, trumpas savaitgalines
išvykas ar vienos dienos keliones), verslo keliones, draugų ar giminių
lankymą, taip pat išvykas susijusias su mokslais, sportu, sveikata ar
religija. Į turizmo sąąvoką įeina žmogaus judėjimas iš vienos šalies į kitą.
Be to, ši sąvoka apima šalies gyventojų rekreacijos bei sportinę veiklą jų
gyvenamoje teritorijoje. Abi šios grupės naudoja tuos pačius gamtinius ar
ekonominius resursus.

Kaimo turizmas – viena naujausių verslo šakų Lietuvoje, bet jau spėjo
įleisti gilias šaknis šalies poilsio organizavimo sferoje, turi sukaupęs
nemažai patirties, įgijęs savitų tradicijų. Dažnas šiokių tokių pajamų
turintis miesto gyventojas atostogų metą ar savaitgalį nori atitrūkti nuo
miesto triukšmo, dulkių, kaimynų bruzdesio ir sprunka į kaimą: arčiau
natūralios gamtos, norėdamas pabūti ramumoje bei atokvėpyje. Tokių
poilsiautojų atsiranda vis daaugiau. Ir būtent kaimo turizmas gali jiems tai
suteikti.

Lietuva 2003 m. spalio 15 d. įstojo į pasaulio turizmo organizaciją.
Įstojimas į turizmo organizaciją, kurioje oficialiai užregistruota 142
valstybės, rodo mūsų šalies sustiprėjimą, pažangą šioje verslo šakoje. Dėka
to, yra kuriamos naujos darbo vietos, didinamas užimtumas. Tai galimybė
mūsų šaliai p

plėstis, realizuoti save. Nors šiuo metu kaimo turizmas
Lietuvoje sparčiai pažengęs į priekį, tačiau asmenys, užsiimantys šiuo
verslu, ateityje planuoja dar daugiau įvairių pramogų, poilsio,
laisvalaikio leidimo paslaugų. Turizmo samprata
Norint apibūdinti poilsį kaime ir suvokti, kas yra kaimo turizmas,
reikėtų išsiaiškinti sąvoką „turizmas“. Ar galima vienareikšmiškai
atsakyti į klausimą, ką talpina savyje sąvoka „turizmas“? Vieniems turizmas
asocijuojasi su palapine ir dainomis prie laužo, kitiems tai išvyka į
istorines vietas, tretiems kelionė į užsienio šalis.

Šiandien mes turizmą priimame kaip didelį XXI a. fenomeną, kaip vieną
iš šviesiausių reiškinių mūsų laikmety, kuris įsiskverbia į visas mūsų
gyvenimo sferas ir keičia supantį pasaulį. Turizmas tapo vienu iš
svarbiausių ekonomikos faktorių, todėl mes nagrinėjame jį ne paprastai,
kaip išvyką arba poilsį.

Turizmas pasireiškia kelionių įvairumu ir apima asmenis, keliaujančius
ir atvykstančius į vietas, esančias už įprastos aplinkos ribų, poilsio
tikslu. Nepaisant to, kad tturizmo vystymosi procese atsirado skirtingi
„turizmo“ supratimo aiškinimai, ypatingą reikšmę turi šie kriterijai, kurie
yra laikomi pagrindiniais:

❖ Vietos pakeitimas;

❖ Buvimas kitoje vietoje;

❖ Darbo užmokestis iš lankomos vietos išteklių. Esmė šio kriterijaus

ta, kad pagrindiniu kelionės tikslu negali būti veiklos, apmokamos

iš išteklių lankomoje vietoje, įvykdamas.

Turizmas kaip paslauga Lietuvoje yra palyginti naujas verslas. Iki
šiol labiausiai vystomas išvažiuojamasis turizmas, susijęs su keliavimu į
kitas šalis.

Tačiau ne mažiau efektyvus rekreaciniu požiūriu yra vietinis turizmas
– poilsis gimtoje šalyje, aplankant istorinius, architektūrinius,
kultūrinius bei gamtinius paminklus, susipažįstant su atskirų regionų
etnokultūra ir gyvensena, kas dažniausiai yra bū
ūdinga ne miesto, bet kaimo
teritorijoms.

Poilsis kaime šios veiklos organizatorių požiūriu gali būti vertinamas
kaip pajamų šaltinis. Iš poilsio paslaugų organizavimo veiklos kaime
gaunamos pajamos. Šias pajamas galima gauti ne tik teikiant apgyvendinimo
ir maitinimo paslaugas, bet ir išnaudojant objektus, kurių pritaikymas
turizmo tikslams nereikalauja papildomų investicijų: pvz., ekskursijų pas
bitininkus organizavimas, dvarų aplankymas ir t.t. Vienas pagrindinių
papildomas pajamas teikiančių šaltinių yra namų ūkio produkcijos turistams
pardavimas: maisto produktų, antikvarinių sendaikčių, rankdarbių, suvenyrų. Kaimo turizmo sąsajos
Poilsis kaime – verslas. Tai veikla, teikianti specifines paslaugas
atvykstantiems poilsiauti į kaimą. Į kaimo aplinką patekęs turistas gali
dalyvauti ir kaimo bendruomenės organizuojamuose renginiuose. Skiriamos
šios šių renginių grupės:

• Informaciniai – publicistiniai ( seminarai, kursai, diskusijos);

• Kultūriniai ( vakaronės, liaudies šokių vakarai, etnografinės šventės,

koncertai);

• Sportiniai ( varžybos, turnyrai, sąskrydžiai);

• Pramoginiai ( diskotekos, festivaliai).

Taigi, norint sudominti bei palaikyti poilsiautojo nuotaiką,
reikalingas kaimo turizmo paslaugas teikiančių subjektų pasiruošimas,
suteikiantis galimybę pasiūlyti vienokias ar kitokias pramogas.

Kaimo turizmo paslaugų pasirinkimą lemia turistų noras:

❖ Pažinti gamtą, kultūrą, tradicijas;

❖ Patirti nuotykių, aštrių ir emocingų išgyvenimų;

❖ Naudotis naujomis ir įvairiomis rekreacinėmis erdvėmis;

❖ Pakeisti įprastą gyvenimo aplinką kita;

❖ Pailsėti nuo įtemptų darbų ir kt.

Pagal šiuos ir kitus turistų norus arba keliavimo motyvus formuojasi
atskiros turizmo rūšys:

Kultūrinis pažintinis turizmas – kai keliaujama pažinimo tikslu,
norint susipažinti su kultūrinėmis, istorinėmis savo ar kitos šalies
vertybėmis. Daugelis kiekvienos tautos kultūrinių, etninių, etnografinių,
istorinių, architektūrinių bei gamtinių paminklų ir įžymybių yra ne
miestuose, bet kaimo vietovėse, todėl poilsis kaime arba kaimo t
turizmas
pirmiausiai siejasi su šia turizmo rūšimi.

Sanatorinis turizmas – kai keliaujama norint sustiprinti sveikatą ir
pasigydyti. Tam pirmiausia tinka Lietuvos kurortai. Sanatorinio turizmo
pagrindas yra ne pasyvus poilsis, bet kokia nors aktyvi fizinė veikla:
vaikščiojimas, maudymasis ir plaukiojimas, mankšta ir pan. Kurortai
pasirenkami pagal juose dominuojančias veiklos rūšis ( vandens ar jūrų
veikla, kalnų slidinėjimas, gydymasis ir pan. ), klimatą, atstumą. Dalis
Lietuvos sanatorijų ir reabilitacinio gydymo įstaigų taip pat yra ne
miestuose, pvz., Abromiškėse ( Trakų raj. ), Viršužigyje ( Kauno raj. ) ir
kt.

Verslinis turizmas – tai verslo kelionės. Vakarų Europos šalyse ši
turizmo rūšis dėl didelės rinkos vadinama turizmo „duona ir druska“.
Verslininkai, nepriklausomai nuo sezono, yra pasiruošę mokėti pinigus už
brangias aukštos kokybės paslaugas. Reikia pastebėti, kad Lietuvos
Respublikos turizmo įstatymo nuostatomis, keliavimas verslo tikslais nėra
priskiriamas turizmui.

Profesinis turizmas – tai kelionės profesiniais interesais. Verslo ir
profesinis turizmas dažnai sujungiami į vieną rūšį, nors verslininkų ir
kitų grupių atstovų brangių paslaugų pirkimo galimybės ir bendra perkamoji
galia skiriasi. Ši turizmo forma taip pat yra už Lietuvos Respublikos
turizmo įstatymo ribų.

Etninis turizmas – tai giminių, gimtojo krašto lankymas, susipažinimas
su tėvų žeme. Kai kuriuose šaltiniuose tai vadinama nostalginiu turizmu.
Dažniausiai keliautojai apsistoja pas gimines, todėl specialių
apgyvendinimo paslaugų jiems nereikia. Lietuvoje – tai gan populiari vidaus
ir atvykstamojo turizmo rūšis. Atvykstamasis nostalginis turizmas labai
svarbus Lietuvos Vakarų regionui, kur gimtųjų vietų aplankyti atvyksta
buvusios Rytų Prūsijos gentainiai, taip pat Rytų lietuviai, kur poilsiauti
į Aukštaitijos ka
aimus ir miestelius važiuodavo kelios Sankt – Peterburgo
kartos.

Sportinis turizmas – tai kelionės susijusios su dalyvavimu sporto
varžybose. Šiuo tikslu keliauja sporto komandos, „sirgalių“ klubai,
pavieniai asmenys. Sportinio turizmo paslaugos – pradedant nuo informacijos
ir baigiant sporto renginių dalyvių ir žiūrovų aptarnavimu. Sporto turizmo
industrija yra viena iš plačiausių sistemų, apimančių ne tik sporto prekių
gamybą, keliautojų aptarnavimą, bet ir sporto. simbolikos gamybą ir
platinimą, transliacijų organizavimą ir kitas tik šiai sričiai būdingas
veiklas.

Religinis turizmas – tai šventų vietų lankymas, jų tvarkymas,
kelionės, susijusios su įvairiomis religinėmis procedūromis, misijomis,
dalyvavimu atlaiduose ir pan. Religinis turizmas, kaip ir kitos turizmo
formos, apima keliautojų ir maldininkų aptarnavimą ir paslaugų bei
informacijos teikimą. Lietuvoje yra daug įvairių vietų, susijusių su
religine kultūra bei paveldu. Nemaža jų dalis yra kaimo vietovėse. Tai buvę
vienuolynai, šventieji šaltiniai, šventos vietos, kurios žinomos ir
lankomos ne tik vietos maldininkų ir turistų, bet žinomos tarp keliautojų
iš užsienio. Čia galima paminėti Pažaislio vienuolyną ( Kauno r. ), Kryžių
kalną ( Šiaulių r. ) ir kitas žymias vietas. Lietuvoje ši veiklos sritis
bene mažiausiai išvystyta. Atgyjant religijos įtakai žmogaus gyvenime, auga
turistinės informacijos apie religines vietas, renginius poreikius. Tai
irgi viena iš turizmo plėtojimo krypčių.

Nuotykinis turizmas – kai keliaujama, norint patirti nuotykių, fizines
iškrovas, pajusti įtampą, išbandyti save. Šiai turizmo rūšiai priklauso
kelionės į kalnus, į olas, srauniomis upėmis ir pan. Tai pati būdingiausia
kaimo turizmo rūšis, nes daugelis nuotykių patiriama keliaujant
ekstremaliomis gamtinėmis sąlygomis. Vienas iš pagrindinių reikalavimų –
turistų fizinis pasiruošimas. Kai kuriais atvejais kelionei vadovauja
specialiai paruoštas patyręs instruktorius. Nuotykių turizmas nėra susijęs
su profesionaliu sportu.

Poilsio turizmas – tai poilsinės kelionės, kurių metu vengiama
sudėtingos ar intensyvios veiklos, siekiama pailsėti, atsipalaiduoti,
sumažinti įtampą, pakeisti aplinką.

Lietuvos turizmo firmų veikloje dominuoja išvykstamosios poilsinės
kelionės. Tačiau poilsio turizmas yra ne tik grupinės, bet ir individualios
kelionės. Dabartinė kaimo turizmo samprata kaip tik apima individualias ir
šeimynines poilsio keliones į kaimo sodybas, kurių tikslas – fizinių ir
dvasinių jėgų atgavimas. Tokiu būdu galima pateikti dar vieną kaimo turizmo
apibūdinimą – tai kelionė į kaimo vietovę, norint pailsėti gamtoje,
maitintis natūraliu, šviežiu maistu bei užsiimti tai aplinkai būdinga
veikla. Nuo kitų turizmo veiklų jis skiriasi tuo, kad stengiamasi išvengti
daugelio miesto gyvenimo nepatogumų – žmonių minios, triukšmo, užteršto
oro, skubos, konservuoto ir apdoroto maisto, hipodinamijos (per mažo
judėjimo). Pagrindinis šio turizmo bruožas, kad miesto aplinka su jai
būdingu gyvenimo būdu pakeičiama į kitokią – kaimo aplinką. Kaimo turizmo plėtros nauda
Svarbiausias viso turizmo, nesvarbu ar tarptautinio, ar vietinio,
plėtros tikslas yra teritorijos ekonominės ir socialinės plėtros
potencialas. Daug, jei ne daugiausiai, šalių visame pasaulyje daugiau ar
mažiau pripažino turizmą, turizmo svarba globalinei ekonomikai dažniausiai
išreiškiama jo įnašu į BVP ir darbinį užimtumą. Turizmas yra viena
didžiausių industrijų, sudaranti 10,1 % pasaulio BVP ir 10,6 % pasaulio
darbinio užimtumo.

Kaimo turizmas, žinoma, apima labai mažą pasaulinės turizmo rinkos
dalį, bet jis yra labai reikšmingas kaimo ekonomikai.

Ekonominė nauda.

Kaimo turizmas yra svarbus papildomas arba naujas pajamų šaltinis
kaimo bendruomenėse. Dėl šio fakto:

❖ Sukuriamos naujos darbo vietos su turizmu susijusiame versle

(apgyvendinimas, maitinimas, prekyba, transportas ir pramogos).

❖ Išsaugomos įsidarbinimo galimybės paslaugų sektoriuje (transporto,

svetingumo, sveikatos apsaugos paslaugos, tradiciniai verslai ir

amatai).

❖ Diversifikuojama vietinė ekonomika, sudaromas platesnis ir

stabilesnis ekonomikos pagrindas vietinei bendruomenei.

Diversifikacija – gaminamų prekių ir paslaugų asortimento išplėtimas,

įvairinimas.

❖ Iškyla galimybės daugiafunkciškumui, taip saugomasi nuo laikinos

depresijos ir apsaugomas tam tikras pajamų lygis.

❖ Palaikomas egzistuojantis verslas ir paslaugos.

❖ Į vietovę galima pritraukti naują verslą, toliau diversifikuojant ir

stiprinant vietinę ekonomiką, nes mažėja poreikis valstybiniam

ūkininkavimo subsidijavimui.

Socialinė nauda.

Kaimo turizmo plėtra teikia įvairią socialinę naudą, t.y.:

❖ Vietinių paslaugų, tokių kaip viešasis transportas, sveikatos

priežiūra, palaikymas ir rėmimas.

❖ Naujos galimybės ir atrakcijos, kultūrinės ir pramogų galimybės ar

sporto centrai.

❖ Padidėjęs socialinis kontaktas labiau izoliuotose bendruomenėse ir

galimybės kultūriniams mainams.

❖ Vietinių papročių, amatų ir kultūrinio identiteto atgijimas.

❖ Moters vaidmens plėtra tradicinėse ir izoliuotose kaimo

bendruomenėse.

Poilsiui kaime reikalingi natūralūs kaimo sodyboje sukurti poilsio
ištekliai, užtikrinantys aukštą paslaugų kokybę bei išlaikantys aplinkos
savitumą ir patrauklumą. Natūraliems kaimo turizmo ištekliams priskirtini
ekologiškai švarūs maisto produktai, vanduo (tiek tiesioginiam vartojimui,
tiek atrakcijoms – žvejybai, maudymuisi, plaukiojimui vandens dviračiais ir
kt.), oras, gamtinė aplinka. Sodyboje sukurti ištekliai – apgyvendinimo ir
poilsio įranga, namų apyvokos daiktai, pramogų inventorius, ūkyje auginami
gyvuliai, išauginti ir pagaminti maisto produktai. Pramoniniai ištekliai –
apgyvendinimui, poilsiui ir atrakcijoms reikalinga įranga, inventorius,
buities reikmenys.

Kaimo turizmo kaip sistemos interpretacija

Pastaruoju metu žodis “verslas” tiek kasdieniame gyvenime, tiek
vadybinėje literatūroje tapo itin populiarus. Dažniausiai verslo sąvoka
siejama su pelno gavimu. 2000 metais KTU išleistame “Aiškinamajame įmonės
vadybos terminų žodyne” rašoma, kad verslas – tai “veikla susieta su prekių
gamyba, prekyba bei paslaugų teikimu, siekiant gauti pelno. Beje, panašūs
apibūdinimai dominuoja ir vadybinėje literatūroje. Taip pat įvairiuose
informacijos šaltiniuose teigiama, kad norėdamas gauti pelną, verslininkas
turi gaminti ir pateikti tai, ko rinkoje ieško pirkėjai. Kaimo turizmo
paslaugų teikime pirmiausia dėmesys tenka ne sau, bet klientui – paslaugos
gavėjui. Jei klientas bus patenkintas paslauga – jis už ją mokės pinigus.

H. J. Warnecke verslą sutapatina su dviračiu: norint, kad jo ratai
suktųsi – reikia minti pedalus. Šalia autorius pateikia ir kitą požiūrį į
verslą – kaip į gyvą organizmą arba n.epaliaujamai veikiančią sistemą, kur
svarbiausias dėmesys skiriamas nuolat besikeičiančių vartotojų poreikių
patenkinimui. Tai būdinga turizmo verslui: jo sėkmė priklauso nuo
iniciatorių ir organizatorių sugebėjimo patenkinti nuolat besikeičiančius
žmonių rekreacinius poreikius. Tai ypač aktualu kaimo turizmui: kad poilsis
kaime būtų tinkamai organizuotas ir poilsiautojai mokėtų už rekreacines
paslaugas pinigus, nepakanka juos tik apgyvendinti, bet reikia įdėti daug
energijos ir darbo. Tačiau JAV mokslininkai pastebėjo, kad apie 80% verslų
žlunga, kai jų savininkas – verslininkas į pirmąją vietą iškelia pelno
siekimą. Pelnas yra verslo veiklos pasekmė – rezultatas. Norint jį gauti,
reikia pajamų, o jos iš kaimo turizmo verslo gaunamos tik tada, kai
sodyboje ilsisi poilsiautojai. Pagrindinis šiuo verslu užsiimančio
verslininko tikslas – sėkmingas poilsio paslaugų kūrimas ir pardavimas,
nuolatinis rūpinimasis teikiamų paslaugų kokybe ir jos gerinimu. Visa tai
apima viena iš svarbiausių verslo vadybos sričių – planavimas. Verslo
planavimas – tai ne verslo plano sudarymas investicijų finansavimui gauti.
Tai nuolatinis sodybos šeimininko rūpestis teikiamomis paslaugomis,
klientais, jų poilsiu, o tuo pačiu savo verslo sėkme. Sodybos šeimininkas
sodybą poilsiui rengia su didelėmis materialinėmis, finansinėmis,
kūrybinėmis investicijomis. Teisingai pasirinkta sodybos veiklos kryptis,
paslaugų struktūra sukuria prielaidas verslo sėkmei.

Kita ypatinga verslo vadybos veiklos sritis yra veiklos organizavimas.
Kaimo turizmo sodyboje veiklos organizavimas apima keletą vadybinės veiklos
elementų:

❖ Sodybos paruošimas poilsiautojams;

❖ Poilsio paslaugų struktūros sudarymas;

❖ Darbo ir poilsiautojų aptarnavimo organizavimas;

❖ Ryšių su veiklos partneriais palaikymas;

❖ Informacijos klientams teikimas;

❖ Užsakymų priėmimas ir dokumentacijos tvarkymas ir aibė kitų kasdieninių

darbų, kurių atlikimą tenka koordinuoti sodybos šeimininkui.

Kiekvienas verslininkas siekia gauti didžiausią pelną mažiausiomis
sąnaudomis ir išlaidomis. Kaimo turizmo versle tai sunkiai pasiekiama, nes
apgyvendinimo paslaugų kokybė siejama su komfortiškumu. Kuo aukštesnis
komfortiškumo lygis, kuo gausesnės ir įvairesnės poilsio paslaugos – tuo
daugiau reikia investicijų. Verslo pasaulis dinamiškas, todėl verslininkas
privalo sugebėti veikti greitai ir nedvejodamas, šaltai ir apgalvotai. Tam
padeda detalus pajamų, išlaidų skaičiavimas bei veiklos rezultatų
vertinimas. Iš čia išplaukia dar viena svarbi kaimo turizmo vadybos sritis
– apskaita ir kontrolė. Kaimo turizmo veikla, kaip ir visos kitos veiklos,
kurioms išduodami patentai, neturi atskiro apskaitos tvarkymo
reglamentavimo ir sodybininkas pats gali pasirinkti kokiu metodu tvarkyti
savo finansinę dokumentaciją. Ne visada pakanka supaprastintos finansinės
veiklos operacijų registracijos kasos žurnale. Sodybų šeimininkai,
dalyvaujantys ar ketinantys dalyvauti Europos Sąjungos, tame tarpe ir
SAPARD programose, turi apskaitą tvarkyti dvejybinio įrašo metodu.

Kaimo turizmas kaip verslas apima visą rekreacinę ir poilsio kaime
organizavimo veiklą bei su šia veikla susijusius tiek natūralius, tiek
žmogaus sukurtus išteklius.

Kaimo gyventojui – kaimo turizmas yra viena iš galimų kaime verslinių
veiklų, kuria naudojant įvairius kaimo aplinkos išteklius, tenkinami
poilsiautojų poreikiai ir uždirbamos pajamos. Poilsiautojui parduodama
poilsio kaime paslauga. Paslaugos, kaip ir bet kurios kitos prekės
pardavimas yra sudėtingas verslo komponentas. Už parduotas poilsio kaime
paslaugas gaunamos pajamos, kurios yra kaimo turizmo verslo ekonominis
rezultatas. Profesorius V. Gronskas savo knygoje “Verslo ekonomika” verslą
lygina su dvisparniu paukščiu, kurio vienas sparnas – p.roduktų bei paslaugų
gamyba, o kitas – komercija. Iš tiesų, jei bent vienas iš šių “sparnų”
nedirba tolygiai ir užtikrintai, jei “sparnai” neatitinka vienas kito –
verslas negali normaliai funkcionuoti ir yra pasmerktas žlugti. Tai aktualu
ir kaimo turizmo versle: galima daug investuoti pinigų ir puikiai paruošti
sodybą, bet jei nebus joje poilsiautojų – poilsio paslaugų pirkėjų – nebus
ir pajamų. Taigi nuo šių “sparnų” – sudedamųjų ekonominės verslo struktūros
dalių – bei jų sąveikos labai priklauso verslo gyvavimas ir jo sėkmingumas.
Verslo “sparnus” – gamybą ir komerciją valdo verslininkas – žmogus,
gaminantis ir parduodantis prekes ar teikiantis paslaugas ir iš šios
veiklos gaunantis naudą. Nauda matuojama įvairiai: verslo mastais,
pajamomis, pelnu. Tai materialus naudos vertinimas. Šalia jo yra ir
socialinis vertinimas – gera prekės kokybė, patenkinti klientai, sukurtos
darbo vietos ir kt. Kaimo turizmo versle ypač aktuali poilsio paslaugų
kokybė ir poilsiautojų poreikių patenkinimas. Nuo darbo ir kasdienės
įtampos pavargęs žmogus važiuoja į kaimą pailsėti: atgauti fizines ir
dvasines jėgas. Verslininko, užsiimančio kaimo turizmo paslaugų teikimu
rūpestis – suteikti poilsiautojui jo lūkesčius patenkinančią poilsio
paslaugą, už kurią, kaip ir bet kokią kitą prekę, jis sumokėtų verslininkui
tam tikrą pinigų sumą.

Kaimo turizmu užsiimantis ir norintis uždirbti verslininkas turi
dirbti ypatingai sunkiai, nes prekė – ypatinga poilsio paslauga, apie kurią
daugelis prieš keletą metų net nebuvo girdėjęs, o ir dabar daliai
miestiečių kaimas asocijuojasi su purvu, nešvara, girtaujančiais žmonėmis
ir kitokiais negatyviais dalykais.

Šiandieninis kaimo turizmo verslo intensyvumas, efektyvumas ir sėkmė
priklauso nuo šiuo verslu užsiimančių verslininkų sugebėjimo suvokti, ko
pageidaus į jų sodybas atvykstantys poilsiautojai. Sodybos šeimininkas
rūpinasi investicijomis, veiklos organizavimu, prisiima atsakomybę už visus
veiklos rezultatus. Sodybos šeimininkas yra verslininkas ir daugeliu atveju
ir vadybininkas. Kaimo turizmo veikloje svarbiausias sodybos šeimininko
rūpestis – iš anksto tinkamai pasirengti būsimų poilsiautojų rekreacinių
poreikių tenkinimui ir jiems atvykus į sodybą – kokybiškai juos aptarnauti.

Sodybos šeimininkas vienu metu atlieka keletą vadybinių vaidmenų:

• Verslininkas – organizuojantis kaimo turizmo veiklą, per kaimo
turizmo paslaugas teikiantis visuomenės nariams naudą ir iš šios veiklos
gaunantis pelną;

• Savininkas – nuosavybės teisėmis disponuojantis veiklai
reikalingais ištekliais ir gautomis pajamomis;

• Vadovas – veiklos kaimo turizmo sodyboje koordinatorius, priimtų
sprendimų įgyvendintojas.

Lietuvos kaimo turizmo sodybos nėra didelės. Vidutiniškai vienoje
sodyboje yra apie 10 vietų poilsiautojams. Tokių sodybų šeimininkų aukščiau
paminėti vaidmenys susilieja, net vadybos analitikams sunku juos išskirti.
Sodybos šeimininkas savarankiškai disponuoja nuosavu ir skolintu kapitalu,
vadovauja savo verslo įmonei, siekia pragyventi iš savo verslo, tuo pačiu
pasiryžęs jį plėsti bei vystyti. Tai apima visą vadybos procesą. Kaimo
turizmo sodyboje vadybos veikla yra orientuota į gamtinių išteklių
tausojimą, žmogiškųjų išteklių ugdymą, joje taikomi mokslo ir praktikos
pasiekimai. Vadybos teoretikai tokias vadybines nuostatas vadina etiška
vadyba.

Ne kiekvienas kaimo gyventojas, turintis visas palankias sąlygas kaimo
turizmo verslo plėtojimui, imasi šio verslo. Tai aktyvių, veržlių,
bendraujančių ir dėmesingų klientų poreikiams žmonių verslas. Mokslininkų
nustatyta, kad verslo sėkmę lemia ne pasirinkta verslo rūšis, bet jo
tinkamas tvarkymas, verslinės nuojautos turėjimas, teisingas verslo pokyčių
ir perspektyvų numatymas.

Yra svarbu tai, kad p.ats verslininkas turi nuspręsti ką jam veikti, ką
gaminti. Net tokioje iš pirmo žvilgsnio siauroje veikloje, kaip kaimo
turizmas kiekvienas verslininkas turi galimybę pasirinkti: kokias poilsio
paslaugas teikti, kaip ir kokius klientus aptarnauti. Kaimo turizmu
užsiimantis verslininkas laisvai dalyvauja poilsio paslaugų rinkoje. Iš
poilsiautojų poreikių išplaukia sodybų specializacijos, kurios užtikrina
poilsiautojams teisę pasirinkti sodybos tipą.

Taigi, iš tikrųjų galime daryti išvadą, kad kaimo turizmas – tai gyvas
organizmas, tai nepaliaujamai veikianti sistema, kur svarbiausias dėmesys
skiriamas nuolat besikeičiančių vartotojų poreikių patenkinimui.

Statistinių metodų taikymo kaimo turizmui Lietuvoje sričių nustatymas

Kiekviena veiklos rūšis, ar tai būtų ekonominė, socialinė, kultūrinė
ir pan., turi savo įvairius statistinius rodiklius. Jie, atsižvelgiant į
įvairias aplinkybes, pasirenkant tam tikrus kriterijus, yra
užregistruojami, užrašomi tam tikro subjekto. Statistiniai rodikliai yra
labai svarbūs tiek atskiram asmeniui, tiek ir visai valstybei. Kaimo
turizmas Lietuvoje – tai dar viena veikla, turinti savo statistinius
duomenis. Kadangi kaimo turizmas Lietuvoje – tai pakankamai nauja,
besivystanti veikla, todėl ir pagrindiniai statistiniai duomenys skelbiami
tik nuo 2001 metų. Tačiau 2001 – 2005 (IV ketvirtis) metų laikotarpio
pakanka tam, kad pastebėtumėme kaimo turizmo Lietuvoje bendrą augimo
tendenciją.

Lietuvos kaimo turizmo sodybų patalpų charakteristika 2001 – 2002m.
|  |Kambarių |Padidėjimas, |Vietų skaičius |Padidėjimas, |
| |skaičius |sumažėjimas | |sumažėjimas |
| | |(-), % | |(-), % |
| | | | | |
| |2001 |2002 |2002/2001 |2001 |2002 |2002/2001 |
|Iš viso |651 |1418 |118 |1624 |3600 |121,6 |
|Vienviečia|53 |97 |83 |53 |97 |83 |
|i | | | | | | |
|Dviviečiai|335 |743 |121,7 |670 |1486 |121,7 |
|Triviečiai|263 |578 |119,7 |901 |2017 |123,8 |
|ir kt. | | | | | | |

lentelė Nr. 1

Lietuvos kaimo turizmo sodybų patalpų charakteristika 2002 – 2003m.
|  |Kambarių |Padidėjimas, |Vietų skaičius |Padidėjimas, |
| |skaičius |sumažėjimas | |sumažėjimas |
| | |(-), % | |(-), % |
| | | | | |
| |2002 |2003 |2003/2002 |2002 |2003 |2003/2002 |
|Iš viso |1418 |1657 |16,9 |3600 |4468 |24,1 |
|Vienvieči|97 |109 |12,4 |97 |109 |12,4 |
|ai | | | | | | |
|Dviviečia|743 |836 |12,5 |1486 |1672 |12,5 |
|i | | | | | | |
|Triviečia|578 |712 |23,2 |2017 |2687 |33,2 |
|i ir kt. | | | | | | |

lentelė Nr. 2

Lietuvos kaimo turizmo sodybų patalpų charakteristikos statistiniuose
duomenyse matomas ženklus kambarių skaičiaus, tuo pačiu ir vietų skaičiaus,
didėjimas 2001 – 2003 metų laikotarpiu. 2001 metais Lietuvos statistikos
departamente buvo užregistruota iš viso 651 kambariai Lietuvos kaimo
turizmo sodybose. Tuo tarpu 2002 jų padaugėjo ir iš viso buvo 1418,
padidėjo net 118%, tai yra dvigubai tiek plius dar 18% .nuo 2001 – ųjų
skaičiaus. 2003 – aisiais metais kambarių ir vietų skaičius dar išaugo iki
atitinkamai 1657 ir 4468. Kambarių bei vietų skaičiaus augimui turėjo
įtakos vis didesnis turistų antplūdis i Lietuvą. Daugelis turistų renkasi
būtent kaimo turizmo sodybas, nes čia siūlomas poilsis gamtoje bei daugelis
kitų privalumų. Na o kadangi kaimo turistų daugėja, sodybų šeimininkai
plečia savo valdas, siekdami kuo daugiau apgyvendinti turistų ir gauti
didesnį pelną.

Lietuvos kaimo turizmo sodybų ir vietų skaičius
| |Kaimo turizmo |Padidėjimas, |Vietų |Padidėjimas, |
| |sodybų |sumažėjimas |skaičius |sumažėjimas |
| |skaičius |(-), % | |(-), % |
| | | | | |
| | | | | |
| |2002 |2003 |2003/2002 |2002 |2003 |2003/2002 |
|Iš viso |288 |355 |23,3 |3600 |4468 |24,1 |
|Alytaus |34 |40 |17,6 |1136 |798 |-29,8 |
|apskritis | | | | | | |
|Kauno |26 |30 |15,4 |241 |304 |26,1 |
|apskritis | | | | | | |
|Klaipėdos |27 |34 |25,9 |276 |411 |48,9 |
|apskritis | | | | | | |
|Marijampolės |7 |5 |-28,6 |86 |105 |22,1 |
|apskritis | | | | | | |
|Panevėžio |11 |13 |18,2 |71 |80 |12,7 |
|apskritis | | | | | | |
|Šiaulių |15 |18 |20 |75 |72 |-4 |
|apskritis | | | | | | |
|Tauragės |11 |16 |45,5 |93 |150 |61,3 |
|apskritis | | | | | | |
|Telšių |23 |25 |8,7 |281 |428 |52,3 |
|apskritis | | | | | | |
|Utenos |97 |128 |32 |972 |1449 |49,1 |
|apskritis | | | | | | |
|Vilniaus |37 |46 |24,3 |369 |671 |81,8 |
|apskritis | | | | | | |

lentelė

Nr. 3

Statistikos departamentas 2001 metais atliko bandomąjį tyrimą apie
kaimo turizmo sodybų teikiamas paslaugas poilsiautojams. Buvo apklaustos
179 kaimo sodybos, įregistruotos valstybiniame turizmo paslaugų registre.
Jau 2002 metais Lietuvoje buvo įregistruotos 288 kaimo turizmo sodybos,
kuriose buvo 3600 vietų. 2003 – aisiais metais kaimo sodybų skaičius dar
išaugo, iki 355, tai 23,3% daugiau negu 2002 – aisiais. Na o 2004 – aisiais
šis skaičius jau nežymiai, bet vis viena padidėjo iki 361. Visų pirma, tokį
spartų sodybų skaičiaus augimą lėmė didėjantis turistų, norinčių pailsėti
būtent kaimo sodyboje, skaičius. Kaip ekonomikoje teigiama: didėja
paklausa, didės ir pasiūla. Taip pat, Lietuvoje kaimo sodyboms vis daugiau
skiriama lėšų pagal įvairias programas ir projektus. Tai taip pat skatina
žmones užsiimti šia veikla. Sprendžiant iš to, kad jau 2004 – aisiais
metais sodybų skaičiaus didėjimas mažesnis, galime teigti, kad šiai rinkai
Lietuvoje dar atsiranda kliūčių, barjerų, neleidžiančių toliau sėkmingai
vystytis. Visų pirma, kaimo turizmo sėkmė daug priklauso ir nuo klimato
sąlygų. Visi žinome, kad Lietuvoje daugiausiai turistų prie kaimo so.dybų
pailsėti traukia vasarą. Todėl šalta, darganota, lietinga vasara tikrai
sumažina turistų antplūdį, kas sąlygoja ir sodybų sumažėjimą. Sodybų
šeimininkai praranda pajamas, o kai kurios net bankrutuoja. Taip pat, pati
Lietuvos valstybė turi skirti lėšų tam, kad būtų prižiūrima gamta, kad būtų
prižiūrimi, tausojami Lietuvos gamtos paminklai, kiti objektai, kurie
pritraukia turistus ne tik iš pačios Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. O
kaimo turizme pats svarbiausias elementas ir yra tie žmonės, turistai, nuo
kurių kiekio priklauso kaimo turizmo verslo egzistavimas. Todėl
verslininkai, užsiimantys šiuo verslu privalo daryti viską, kas galėtų
pritraukti turistus.

2001 metais daugiausia kaimo sodybų buvo įrengta Ignalinos, Klaipėdos,
Trakų rajonų savivaldybėse. Panaši tendencija išliko ir kitais metais, 2002
metais kaimo turizmo sodybų skaičius didžiausias buvo Utenos, Vilniaus,
Alytaus ir Klaipėdos apskrityse, 2003 metais apskritys, turinčios
didžiausią kaimo sodybų skaičių išliko tos pačios. Utenos apskrityje 2003,
2004 metais atitinkamai buvo 97 ir 128 kaimo turizmo sodybos – daugiausia
iš visos Lietuvos. Nes būtent Utenos apskrityje yra daugiausiai miškų,
ežerų, gražių vietų, istorinių, gamtinių paminklų (Ladakalnis, Palūšės
bažnyčia, Ginučių malūnas Ignalinos raj., Labanoro giria Švenčionių raj. ir
kt.). O tai ir skatina turistus rinktis būtent šį kraštą. Taip pat, dar
kalbant apie Ignaliną, čia jau nuo 2003 – ųjų rekonstruojamas, tvarkomas
žiemos sporto centras, kuris kiekvieną žiemą, ir ne tik, pritraukia daugelį
turistų.

Apgyvendinta poilsiautojų Lietuvos kaimo turizmo sodybose 2001 – 2002m.
Pagal šalis
|  |Poilsiautojų |Padidėjimas, |Nakvynių |Padidėjimas, |
| |skaičius |sumažėjimas |skaičius |sumažėjimas |
| | |(-), % | |(-), % |
| | | | | |
| |2001 |2002 |2002/2001 |2001 |2002 |2002/2001 |
|Iš viso |32296 |63081 |95,3 |69324 |241016 |3,5 k. |
|Iš Lietuvos|28370 |55724 |96,4 |57830 |212185 |3,7 k. |
|Iš užsienio|3926 |7357 |87,4 |11494 |28831 |150,8 |
|Danija |311 |59 |-81 |975 |325 |-66,7 |
|Estija |149 |229 |53,7 |433 |1681 |3,8 k. |
|Latvija |393 |762 |93,9 |839 |2700 |3,2 k. |
|Lenkija |616 |1022 |65,9 |1259 |3984 |3,2 k. |
|Prancūzija |95 |143 |50,5 |196 |644 |3,3 k. |
|Suomija |115 |170 |47,8 |278 |554 |99,3 |
|Švedija |291 |211 |-27,5 |778 |625 |-19,7 |
|Vokietija |853 |2708 |3,2 k. |2803 |10999 |3,9 k. |
|NVS |433 |1062 |145,3 |1185 |3890 |3,3 k. |
|Rusija |345 |861 |149,6 |982 |3184 |3,2 k. |
|Baltarusija|88 |201 |128,4 |203 |706 |3,5 k. |
|Amerika |365 |285 |-21,9 |1137 |1030 |-9,4 |
|Kitos šalys|305 |706 |131,5 |1611 |2399 |48,9 |

lentelė

Nr. 4

Apgyvendinta poilsiautojų Lietuvos kaimo turizmo sodybose 2002 – 2003m.
Pagal šalis
|  |Poilsiautojų |Padidėjimas, |Nakvynių |Padidėjimas, |
| |skaičius |sumažėjimas |skaičius |sumažėjimas |
| | |(-), % | |(-), % |
| | | | | |
| |2002 |2003 |2003/2002 |2002 |2003 |2003/2002 |
|Iš viso |63081 |76935 |.22 |241016 |262189 |8,8 |
|Iš |55724 |68092 |22,2 |212185 |225746 |6,4 |
|Lietuvos | | | | | | |
|Iš |7357 |8843 |20,2 |28831 |36443 |26,4 |
|užsienio | | | | | | |
|Danija |59 |136 |2,3 k. |325 |591 |81,8 |
|Estija |229 |353 |54,1 |1681 |1525 |-9,3 |
|Latvija |762 |1213 |59,2 |2700 |5524 |2,0 k. |
|Lenkija |1022 |883 |-13,6 |3984 |3307 |-17 |
|Prancūzija|143 |182 |27,3 |644 |946 |46,9 |
|Suomija |170 |200 |17,6 |554 |564 |1,8 |
|Švedija |211 |236 |11,8 |625 |977 |56,3 |
|Vokietija |2708 |3207 |18,4 |10999 |14185 |29 |
|NVS |1062 |1023 |-3,7 |3890 |3664 |-5,8 |
|Rusija |861 |790 |-8,2 |3184 |2774 |-12,9 |
|Baltarusij|201 |233 |15,9 |706 |890 |26,1 |
|a | | | | | | |
|Amerika |285 |338 |18,6 |1030 |1274 |23,7 |
|Kitos |706 |1072 |51,8 |2399 |3886 |62 |
|šalys | | | | | | |

lentelė

Nr. 5

2001 metų statistikos departamento tyrimo duomenimis kaimo sodybose
apsilankė 32,2tūkst. poilsiautojų, iš jų 3,9 tūkst. užsieniečių. Vidutinė
poilsiautojo buvimo trukmė apie 2-3 dienas, kadangi dalis poilsiautojų
atvykdavo tik savaitgaliais.

Jau 2002 m. Kaimo turizmo sodybose apsilankė beveik dvigubai (95,3%)
daugiau negu pernai, net 63081 poilsiautojų. Kadangi 2002 m. vidutinė
poilsiautojo buvimo trukmė padidėjo ir sudarė 3,8 nakvynės, todėl ir
nakvynių skaičius 2002 metais padidėjo net 3,5 karto. Poilsiautojų skaičius
ypač padidėjo Lietuvos gyventojų, bet ir užsieniečių 2002 metais kaimo
sodybose buvo apsistoję daugiau. Tokį staigų padidėjimą sąlygojo daugelis
veiksnių: kaimo turizmo sodybų paslaugų kokybės gerėjimas, kaip anksčiau
buvo teigiama, padidėjąs kaimo sodybų skaičius, leidžiantis priimti vis
daugiau poilsiautojų, žmonių noras pabūti gamtoje, prie ežerų, upių, miškų,
o ne triukšminguose miestų viešbučiuose ir kiti. Taip pat, labai išaugęs
vietinių gyventojų skaičius parodo, kad daugelis lietuvių mieliau renkasi
atostogas Lietuvos kaimo sodyboje, kur yra pakankamai nebrangu, negu
brangias užsienio atostogas, nes žmonių ekonominė padėtis Lietuvoje nėra
labai gera. 2003 – aisiais metais poilsiautojų skaičius jau nežymiai, bet
vis viena padidėjo iki 68092 Lietuvos gyventojų ir 8843 užsieniečių. 2004
m. kaimo turizmo sodybose ilsėjosi 33,5 procentais daugiau poilsiautojų nei
2003 metais. 2004 m. tyrimo duomenimis, kaimo turizmo sodybose ilsėjosi
102,7 tūkst. poilsiautojų (2003 m. – 76,9 tūkst.), iš jų 12,7 tūkst.
užsieniečių (2003 m. – 8,8 tūkst.). 2004 m. vidutinė poilsiautojų buvimo
trukmė – 3,2 nakvynės (2003 m. – 3,4 nakvynės). Šį šuolį sąlygojo ir tai,
kad nuo 2004 metų gegužės 1 dienos mes tapome Europos Sąjungos nare, o tai
reiškė laisvą ES šalių asmenų judėjimą, kas pritraukė į Lietuvos kaimo
sodybas daugiau užsieniečių.

Tačiau nepaisant 2001 – 2004 metų laikotarpio teigiamų tendencijų
kalbant apie kaimo turizmą, 2005 m. Lietuvos kaimo turizmo sodybose per
tris šių metų mėnesius sulaukta tik 15,7 tūkst. svečių – 8,7 proc. mažiau
nei pirmąjį 2004 metų ketvirtį, kai jas aplankė 17,2 tūkst. žmonių. Bet tai
galima paaiškinti tuo, kad šiemet poilsiautojų skaičius sumažėjo jų . mažiau
sulaukus sausio mėnesį. O sausio mėnuo šiais metais buvo tikrai ne
žiemiškas, retai buvo sniego, kas atbaidydavo turistus, norinčius
paslidinėti ar pačiuožinėti Lietuvos miškuose ar ant ežerų. Pavyzdys galėtų
būti Ignalinos žiemos sporto centras, kuris šią žiemą patyrė nuostolių vien
dėl to, kad buvo labai blogas oras. Tačiau jau 2005 metų kovą sodybose
poilsiavo 6,2 tūkst. žmonių – per 3 proc. daugiau nei pernai tą patį
mėnesį, pranešė Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Daugiausiai poilsiautojų
kovo mėnesį sulaukė Aukštaitijos regionas (3,1 tūkst. žmonių), Žemaitija (2
tūkst.) bei Dzūkija (1,1 tūkst.). Todėl galime daryti išvadą, kad Lietuvos
kaimo turizmas kasmet plečiasi, ir kasmet pritraukia vis daugiau
poilsiautojų tiek vietinių, tiek ir užsienio gyventojų.

2001 metais daugiausia užsieniečių buvo iš Vokietijos, Latvijos ir
Lenkijos, mažiausiai iš Baltarusijos ir Prancūzijos. 2002 metais, kaip jau
anksčiau buvo teigiama, smarkiai padidėjo poilsiautojų skaičius,
užsieniečių net 87,4 %. Šiais metais daugiausiai užsieniečių buvo taip pat
iš Vokietijos, Latvijos ir Lenkijos, tačiau taip pat padidėjo turistų iš
Rusijos. Tačiau iš Švedijos, Amerikos, o ypač iš Danijos turistų skaičius
smarkiai sumažėjo. Dėl Amerikos užsieniečių skaičiaus sumažėjimo niekas
neprieštaraus, kad tam turėjo įtakos 2001 – ųjų metų rugsėjo 11 dienos
įvykiai, po kurių daug Amerikos piliečių pradėjo vengti skrydžių lėktuvu. O
juk į Lietuvą patekti iš Amerikos yra tik vienas kelias – lėktuvu. 2003
metais daugiausia užsieniečių vėl buvo iš Vokietijos, Latvijos, Lenkijos,
nors užsieniečių iš Lenkijos lyginant su praėjusiais metais sumažėjo.
Sumažėjo 2003 metais kaimo sodybose užsieniečių ir iš Rusijos, tačiau
padidėjo amerikiečių, norinčių pailsėti Lietuvos kaimo sodybose.

Poilsiautojų skaičius Lietuvos kaimo turizmo sodybose 2002 – 2003 m.
Pagal apskritis
|  |Iš viso |Padidėji|Lietuvos |Padidėji|Užsieniečia|Padidėji|
| | |mas, |gyventojai |mas, |i |mas, |
| | |sumažėji| |sumažėji| |sumažėji|
| | |mas (-),| |mas (-),| |mas (-),|
| | |% | |% | |% |
| | | | | | | |

|2002 |2003 |2003/2002 |2002 |2003 |2003/2002 |2002 |2003 |2003/2002 | |Iš
viso |63081 |76935 |22 |55724 |68092 |22,2 |7357 |8843 |20,2 | |Alytaus
apskritis |8095 |8321 |2,8 |7163 |7791 |8,8 |932 |530 |-43,1 | |Kauno
apskritis |6130 |10257 |67,3 |5361 |9622 |79,5 |769 |635 |-17,4 |
|Klaipėdos apskritis |5580 |5247 |-6 |4357 |4374 |0,4 |1223 |873 |-28,6 |

|Marijampolės apskritis |2540 |2091 |-17,7 |2403 |1984 |-17,4 |137 |107 |-
21,9 | |Panevėžio apskritis |852 |1352 |58,7 |505 |1053 |2,1 k. |347 |299 |-

13,8 | |Šiaulių apskritis |804 |771 |-4,1 |740 |618 |-16,5 |64 |153 |2,4 k.
| |Tauragės apskritis |1436 |1775 |23,6 |1096 |1303 |18,9 |340 |472 |38,8 |
|Telšių apskritis |2830 |5604 |98 |2056 |4926 |2,4 k. |774 |678 |-12,4 |
|Utenos apskritis |13905 |17516 |26 |13106 |16281 |24,2 |799 |1235 |54,6 |

|Vilniaus apskritis |20909 |24001 |14,8 |18937 |20140 |6,4 |1972 |3861
|95,8 | |lentelė Nr. 6

2002 metais statistikos departamentui atlikus statistinį tyrimą,
paaiškėjo, kad daugiausiai poilsiautojų lankėsi Vilniaus, Utenos, Alytaus,
Klaipėdos ir Kauno apskrityse. Šios apskritys buvo labiausiai lankomos ir
2003 metais, taip pat šiais metais žymiai daugiau poilsiautojų sulaukė ir
Telšių apskritis. Iš lentelės matome, kad 2003 metais užsieniečių skaičius
yra padidėjęs, bet daugelyje apskričių jų skaičius sumažėjęs, kadangi
daugelis užsieniečių rinkosi Vilniaus, Utenos bei Tauragės apskričių kaimo
sodybas. Tokių svyravimų priežastys būtų: kaimo turizmo sodybų skaičius
apskrityse, p.aslaugų kokybės skirtumai bei pramogų pasiūlos kiekio
skirtumai atskirose apskrityse, skirtingos kainos už teikiamas paslaugas,
reklamos, informacijos apie sodybas prieinamumo netolygumas atskirose
apskrityse ir daugelis kitų.

Iš šių pateiktų bei aptartų statistinių duomenų galime daryti išvadą,
kad kaimo turizmas Lietuvoje – perspektyvi, besiplečianti bei tobulėjanti
verslo šaka.

Kaimo turizmo Lietuvoje prognozavimo aspektų identifikavimas ir įvertinimas

Kaimo turizmas Lietuvoje – tai nauja, besivystanti ekonominė veikla.
Dar reikia daug laiko ir pastangų iki šios veiklos aukštumų. Tačiau,
niekas nesuabejos, kad kaimo turizmas Lietuvoje klestintis, o ne griūnantis
procesas. Šiuo metu yra taikoma bei numatoma daug produktyvių, efektyvių
priemonių kaimo turizmo Lietuvoje plėtrai. Tai ir įvairi piniginė parama,
įvairi šalies valstybės pagalba, pačių žmonių, užsiimančių šiuo verslu,
pastangos. Be to, reikia nepamiršti, kad kaimo turizmas turi būti
plėtojamas sistemingai, palaipsniui, atsižvelgiant į esamą situaciją bei
visas aplinkybes.

Tolydus kaimo turizmo vystymas

Lyginant su visa turizmo rinka, kaimo turizmas užima nedidelę jos
dalį. Tačiau būtent šis sektorius auga sparčiausiai. Iki šiol turizmas
daugiausia buvo sukoncentruotas urbanizuotuose teritorijose. Tačiau
didžiulis ir dar neišnaudotas turizmo potencialas telkiasi mažiau
urbanizuotuose teritorijose. Pagal šiandienines Europos Sąjungos
tendencijas, kaimo turizmas yra vienas iš kertinių regiono vystymo
elementų.

Kaimo turizmas gali smarkiai paveikti neurbanizuotų regionų ekonomiką.
Tokį regionų ekonomikos augimą apsprendžia ne tik produkcijos ar užimtumo
augimas, bet daug platesnė ekonominė nauda. Kaimo turizmas gali būti kaip
vietinės ekonomikos diversifikavimo įrankis, padedantis užkariauti naujas
rinkas vietiniams produktams. Tai papildomas pajamų šaltinis ūkininkams ar
kitiems su žemės ūkiu susijusiems žmonėms. Šiuo metu, kai požiūris į žemės
ūkį ir žemės ūkio produkciją keičiasi, tai ypač aktualu. Kaimo turizmas
gali tapti nauja sritimi, nešančia pajamas ir pelną kaimo vietovėse, bei
keičiančia žemės ūkio gamybinę veiklą į paslaugų sektorių.

Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kas yra tolydus bei sistemingas
turizmo vystymas? Ką sistemingas vystymas reiškia turizmui? WTO
(tarptautinė turizmo organizacija) siūlo tokį sistemingo turizmo
apibrėžimą:

Sistemingas turizmo vystymas – tai šiandieninio turizmo plėtra,
atsižvelgiant į ateities turizmo poreikius. Tokiu būdu visi ištekliai bus
kontroliuojami taip, jog ekonominės, socialinės bei estetinės reikmės bus
įgyvendintos palaikant kultūrinę integraciją, būtinus ekologinius procesus,
biologinę įvairovę bei gyvybės palaikymo sistemas.

Sistemingas, visapusiško turizmo vystymas pirmiausia remiasi
bendruomenės iniciatyva. Turizmo planavimui būtina bendruomenės parama dėl
dviejų priežasčių. Pirma, toks planavimas padės išvengti bendruomenės
konfliktų, kurie atsiranda kai turizmo interesai nedera su bendruomenės
interesais. Antra, vietiniai gyventojai turi moralinę teisę dalyvauti bei
kontroliuoti turizmo plėtrą, kurios dėka bendruomenė gauna didesnį pelną ir
didesnę naudą.

Vis dėlto yra labai sunku suderinti visų bendruomenės narių norus bei
tikslus. Taip yra todėl, kad turizmas turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų
aspektų. Tačiau šis procesas būtų daug sėkmingesnis, jei vietos gyventojai
dalyvautų sprendimų priėmimo procese ir jei jie jaustų, kad plėtra jiems
gali suteikti realios naudos.

Kaimo plėtroje nėra nustatytų taisyklių, kurios vienodai tiktų visiems
regionams. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kaimo turizmą. Dideliu
greičiu auga regionų gebėjimas pritraukti ir absorbuoti turizmą, taip pat
sparčiai auga jau išvys.tyto turizmo mastai.

Norint nustatyti kaimo turizmo plėtros modelių ar fazių skirtumus
galima atsižvelgti į tai, kokią įtaką vietos ekonomikai daro turizmas.
Pavyzdžiui, vienas iš būdų yra turizmą suskirstyti į tris grupes. Pagal
turizmo mastą ar turizmo įtaką išskiriamos tokios grupės:

Vidutinis turizmas – turizmo plėtra yra nedidelių mastų, vietinės
plėtros procese atlieka greičiau papildomą nei pirmą vaidmenį. Remiantis
šiuo modeliu yra plėtojamas agro-turizmas, eko-turizmas ar kultūrinis
turizmas. Taigi šis turizmas suteikia pajamas individualiems ūkininkams ar
kitiems verslininkams, tačiau labai maža dalimi paveikia vietos ekonomiką.

Dominuojantis turizmas – turizmas yra dominuojantis sektorius vietos
ekonomikoje. Jo svarba gali būti didesnė nei ūkininkavimas ar kiti amatai.
Tačiau tokiu atveju iškyla didelių investicijų grėsmė, gamtai gali būti
padaryta nepataisoma didelė žala. Šiame modelyje yra didesnė tikimybė nei
kituose, jog nesistemingas turizmo vystymas turės tik neigiamą aspektą.

Apgalvotas turizmas – turizmas yra dinamiškas sektorius vietos
ekonomikoje, kur ūkininkavimas, miškininkystė ir kitos tradicinės veiklos
išlaiko savo svarbą. Sistemingo turizmo vystymo atveju tai yra ideali
situacija. Kaimo turizmas yra plėtojamas dėka efektyvios vietos ekonomikos
bei dėl esamos sektorių įvairovės.

Kaimo plėtros politika Europos Sąjungoje

Turizmas dažnai matomas kaip daugelio problemų, su kuriomis susiduria
ūkininkai visame pasaulyje, sprendimo būdas.

Nors kaimo turizmas apima labai daug veiklos formų, bet dažniausiai
jis siejamas su ūkių turizmu. Kai kuriose šalyse kaimo turizmas turi labai
senas tradicijas, pvz., pietų Vokietijoje labai paplitusios apgyvendinimo
paslaugos neįgaliesiems, Anglijoje kaime būna labai daug vienos dienos
poilsiautojų ir t.t., bet tai dar visiškai nereiškia, kad ši veikla kitose
kaimiškose teritorijose taip pat bus sėkminga. Nepaisant to, ypač Europoje,
egzistuoja aiškiai matomas ryšys tarp kaimo turizmo rėmimo, žemės ūkio
politikos ir platesnės regioninės plėtros politikos, siekiančios išplėsti
kaimo kraštovaizdžio, kaip ištekliaus turizmui, sampratą. Tai sąlygojo
bendrosios žemės ūkio politikos susiformavimą, kuri siekia pristatyti kaimo
bendruomenių įvairovę ir galimybes visoje Europos Sąjungoje.

Struktūrinė kaimo vietovių plėtra iš dalies yra remiama Europos žemės
ūkio valdymo ir garantijų fondo, bet pagrindiniai finansavimo šaltiniai yra
Europos regioninės plėtros fondas ir Europos socialinis fondas. Bendrasis
šių fondų tikslas yra remti ekonominę ir socialinę silpnesnių teritorijų
plėtrą.

Europos Sąjungoje veikia LEADER programa (įkurta 1990 m.), kuri remia
kaimo plėtros projektus, skirdama dalį dėmesio ir turizmui. Pagal šią
programą buvo formuojamos vietinės veiklos grupės. Iš 217 LEADER vietovių
visoje Europos Sąjungoje turizmas dominavimo 71. Kaimo turizmo plėtra iš
esmės yra pateisinama pagal jos įnašą į socialinę ir ekonominę plėtrą.
Todėl būtina reziumuoti tiek potencialią naudą, tiek kraštovaizdžio, kaip
turizmo ištekliaus, eksploatavimo išlaidas.

ES parama plečia kaimo perspektyvas

 Kaimo plėtra ir jos ateities perspektyvos neatsiejamai susijusios su
ES parama. Iki šiol kaimo turizmo verslininkai pagal SAPARD ir PHARE
programas gavo apie 2 mln. Lt. Šiuo metu deramasi, kad nepanaudotos SAPARD
lėšos pirminei žemės ūkio gamybai būtų pervestos kaimo turizmui.

 PHARE programa labiau skirta smulkioms investicijoms, ja daugiau
naudojosi Aukštaitija, Utenos apskritis. Pagal specialią kaimo plėtros
rėmimo programą SAPARD jau finansuojami šeši stambūs projektai: Trakų
rajone Bielinių sodyba, Kretingos rajone J. Šoblinskienės sodyba, Raseinių
rajone įkurta specializuota sodyba žvejybai “Karpinė”; R. Aniulio sodyba
“Kirkšnovė.” skirta seminarams ir konferencijoms; Kauno rajone Zalensų
sodyba įrengta pagal aukščiausius Europos standartus (čia yra ir sauna,
stalo teniso, treniruoklių salės, lauko teniso kortai).

 SAPARD – tarsi repeticija kitiems struktūriniams fondams, kurie
ateina ir dar ateis būnant ES nare. Yra ir bus skiriama daug pinigų, tik
reikia mokėti juos įsisavinti. Iš ES fondų kaimo turizmo verslininkai
tikisi gauti apie 10 mln. Lt. Tačiau tai neturėtų būti pagrindinis
finansavimo šaltinis. ES fondai orientuojasi į stambesnius projektus, todėl
mūsų smulkiuosius verslininkus turėtų remti bankai – teikti lengvatines
paskolas. Juk kalbama ne tik apie verslą, bet ir apie viso Lietuvos kaimo
infrastruktūrą, apie kaimo prikėlimą iš merdėjimo taško.

 Šiuo metu ypač stengiamasi gerinti sodybose teikiamų paslaugų kokybę.
Dabar norintiems pailsėti prie gražiausių Lietuvos krašto ežerų, upių
suteikiami diferencijuoti buitiniai patogumai – jaunimui, pagyvenusiems
žmonėms ar jaunavedžiams.

Be to, kaimo sodybose savo pamėgtais amatais gali užsiimti iš miesto
atvykę poilsiauti medžio drožėjai, keramikai, dailininkai.

Kaimo turizmas turi ypač gerų perspektyvų nepalankiose ūkininkauti
žemėse, kur iš tradicinių ūkio veiklos šakų negalima gauti didesnių pajamų.
Kalvotose ir ežeringose Žemaitijos, Dzūkijos ir Aukštaitijos vietovėse
prognozuojama, kad šio verslo pajamos galėtų sudaryti apie 55 proc. visų
pajamų.

Beje, vis sparčiau augantis kaimo turizmas tampa rimtu konkurentu
kurortams bei viešbučiams ir gana pigia alternatyva poilsiautojams. Jau
veikia Lietuvos kaimo turizmo ir amatų informacinė sistema. Interneto
puslapyje išsamiai pristatomos ne tik sodybos, bet ir kaimo amatai, regionų
lankytinos vietos.

Turizmo augimo prielaidos

Gerus augimo tempus Vidurio ir Rytų Europai prognozuoja pasaulio
turizmo organizacija. Manoma, kad 2020 m. kas trečias lankytojas aplankys
šį regioną. Neblogas perspektyvas turizmo plėtrai turi ir Lietuva:
patrauklus kaimo turizmas, didėjanti paslaugų įvairovė ir apimtys bei
gerėjanti kokybė, konkurentabili turizmo paslaugų kaina.

Augant turistų mobilumui labai didelę reikšmę turi šalies
pasiekiamumas. Populiariausias tarp Lietuvos lankytojų yra kelių
transportas, tačiau dideli atstumai, Lenkijos kelių prasta kokybė atbaido
neretą tolimesnių šalių gyventoją. Vakarų šalių turistų netenkina ir
Lietuvos pasiekiamumas geležinkeliais – maži greičiai, retas grafikas.
Nepakankamai išvystytas jūrų transportas – pasiektos pajėgumų ribos,
netenkina paslaugų kokybė, didesniems keltams, kol kas keleivių srautai per
maži. Geresnis susisiekimas oro transportu, bet atvykstantiems į Lietuvą,
kaip nebrangią turizmo šalį, šis transportas gali būti per brangus. Pigių
skrydžių kompanijų susidomėjimas Lietuva gali būti nebloga alternatyva
kitoms transporto rūšims. Labai svarbu, kad turistai gautų išsamią
informaciją apie Lietuvą bei jos turistinį produktą. Todėl labai svarbu
išnaudoti šiuolaikinių technologijų teikiamas galimybes. Aktyvaus
laisvalaikio turizmo plėtrai bei specialaus intereso turizmui taip pat
svarbu, kad turizmo paslaugos būtų plėtojamos visoje Lietuvoje.

Išvados

Vienas svarbiausių veiksnių, turinčių poveikį turizmui, yra
pripažinimas, kad kaimo turizmas sukurtas žmogui, o ne atvirkščiai – žmogus
turizmui. Šį veiksnį suprasti būtina, kad galėtume įvertinti žmogaus, kaip
turisto poreikius, kelionių pasirinkimo motyvavimą ir jo elgseną. Kaimo
turizmas taip pat turi poveikį gerinant visuomenės gyvenimą, formuojant
žmonių poreikius bei keičiant jų požiūrį į kultūros vertybes.

Kaimo turizmas Lietuvoje – perspektyvi, besiplečianti bei tobulėjanti
verslo šaka, kuri yra labai reikšminga .kaimo ekonomikai. Kaimo gyventojui –
kaimo turizmas yra viena iš galimų kaime verslinių veiklų, kuria naudojant
įvairius kaimo aplinkos išteklius, tenkinami poilsiautojų poreikiai ir
uždirbamos pajamos. Kaimo turizmo versle ypač aktuali poilsio paslaugų
kokybė ir poilsiautojų poreikių patenkinimas. Nuo darbo ir kasdienės
įtampos pavargęs žmogus važiuoja į kaimą pailsėti: atgauti fizines ir
dvasines jėgas. Verslininko, užsiimančio kaimo turizmo paslaugų teikimu
rūpestis – suteikti poilsiautojui jo lūkesčius patenkinančią poilsio
paslaugą, už kurią, kaip ir bet kokią kitą prekę, jis sumokėtų verslininkui
tam tikrą pinigų sumą. Šiandieninis kaimo turizmo verslo intensyvumas,
efektyvumas ir sėkmė priklauso nuo šiuo verslu užsiimančių verslininkų
sugebėjimo suvokti, ko pageidaus į jų sodybas atvykstantys poilsiautojai.
Kaimo turizmas – tai gyvas organizmas, tai nepaliaujamai veikianti sistema,
kur svarbiausias dėmesys skiriamas nuolat besikeičiančių vartotojų poreikių
patenkinimui.

Kaimo plėtra ir jos ateities perspektyvos neatsiejamai susijusios su
ES parama. Europos Sąjungos skiriamos lėšos padės Lietuvos kaimui klestėti,
vystytis, padės ne tik sustiprinti kaimo turizmo verslą, bet ir visą
Lietuvos kaimo infrastruktūrą.

Literatūra

1. A. Armaitienė, P. Grecevičius, A. Urbis, I. Vainienė “Kaimo turizmas.

Mokymo priemonė”, Vilnius 1999

2. A. Astromskienė, R. Sirusienė “Poilsis kaime”, Kaunas 2002

3. I. Vainienė “Kaimo turizmo organizavimas”, Vilnius 2001

4. I. Svetikienė “Turizmo marketingas”, Vilnius 2002

5. Valstybinis turizmo departamentas. Lietuvos turizmo statistika 2001,

Vilnius 2002

6. Valstybinis turizmo departamentas. Lietuvos turizmo statistika 2002,

Vilnius 2003

7. Valstybinis turizmo departamentas. Lietuvos turizmo statistika 2003,

Vilnius 2004

8. Statistikos departamentas. Turizmas Lietuvoje 2001, Vilnius 2002

9. Statistikos departamentas. Turizmas Lietuvoje 2002, Vilnius 2003

10. Statistikos departamentas. Turizmas Lietuvoje 2003, Vilnius 2004

11. www.tourism.lt

12. www.euroverslas.lt/?-1826993120

13. www.euroverslas.lt/?-1715862499

14. www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20040109/rink_01.html

15. www.countryside.lt

16. www.vtv.lt/content/view/1896/75/

17. www.conference.lt/?name=news&do=list&id=878

18. www.vtv.lt/content/view/1896/75/

19. www.biznews.lt/index.php?psl=naujiena&id=2507

20. www.meniu.lt/news.php?strid=1016&id=207581

21. www.std.lt

Priedai

Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas

(Ištrauka)

PENKTASIS SKIRSNIS

TURISTŲ APGYVENDINIMO PASLAUGOS

14 straipsnis. Kaimo turizmo paslauga

1. Kaimo turizmo paslauga – kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste,
kuriame gyvena ne daugiau kaip 3000 gyventojų, ūkininko sodyboje ar
individualiame gyvenamajame pastate teikiama turizmo paslauga, kurios
teikėjai privalo:

1) turėti turistams apgyvendinti pritaikytą sodybą ar atskirus
pastatus, kuriuose apgyvendinimui skirtų kambarių (numerių) yra ne daugiau
kaip 20;

2) sudaryti kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimus atitinkančias
sąlygas.

2. Fiziniai asmenys gali teikti kaimo turizmo paslaugas tik turėdami
savivaldybės išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad kaimo turizmo paslaugos
teikimo reikalavimai įvykdyti.

3. Kaimo turizmo paslaugų kūrimas ir plėtojimas gali būti remiamas
specialiosioms ir kitoms programoms vykdyti skirtomis lėšomis įstatymų ir
kitų teisės aktų nustatyta tvarka, prioritetą teikiant kaimų
architektūrinėms tradicijoms išlaikyti.

4. Kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimus nustato Vyriausybė
arba jos įgaliota institucija.

 .

Leave a Comment