Rinkos ribotumas ir kaimo plėtra

TURINYS

Įvadas 3
1. Rinkos ribotumas 4
2. Vyriausybės vaidmuo ekonomikoje 5
3. Žemės ūkis besikeičiančioje ekonomikoje 6
4. Žemės ūkio prisitaikymo problema 7
5. Problemos susijusios su kaimo plėtra 8
6. Vykdomosios politikos reikšmė 11
6.1. 11
6.2 13
7. Kaimo plėtros planas- strategija, tikslai ir prioritetai 15
7.1. Santykis su Nacionaliniu plėtros planu 15
7.2. Bendrieji kaimo plėtros tikslai 15
7.3. SAPARD prioritetai 16
Išvados 17
Literatūra 18
I priedas 19ĮVADAS
Savo darbe išnagrinėsiu pagrindines rinkos ribotumo priežastis
susijusias su kaimo plėtra ir jų sprendimo būdus.

Iš pradžių pabandžiau teoriškai apibrėžti, kas per situacija yra rinko
ribotumas, kokios pagrindinės jos priežastys ir kaip geriausiai reikėtų jas
spręsti.

Kitose dalyse nagrinėsiu ekonomines ir ssocialines kaimo plėtros
problemas Lietuvoje ir kitose šalyse. Jos būtų tokios, kaip:

• Žemės ūkio krizė;

• Didelė priklausomybę nuo pajamų šaltinio – žemės ūkio,

• Didelis jaunų kaimo žmonių nedarbas,

• Didėjantis atotrūkis tarp kaimo ir miesto šeimų.

• Nepalanki demografinė situacija ir kitos.

Problemoms išspręsti reikia ieškoti efektyviausių būdų. Dažnai tai
padeda padaryti valstybė ir įvairūs paramos fondai. Vyriausybė problemas
bando sušvelninti skirdama lėšų, pvz. nedarbui mažinti, esminiams
poreikiams tenkinti (maistui, būstui ir t.t.) moka pašalpas, taip pat
suteikia ūkininkams už pigiai supirktą produkciją subsidijas ir t.t.

Lietuvai ruošiantis įstoti į ES rasta daug kaimo plėtros neatitikimų
ir ttrūkumų, kuriuos bet kuriuo atveju Lietuva iki narystės ES turi
išspręsti. Kaimo plėtros planą – strategiją, tikslus ir prioritetus
nagrinėsiu paskutiniame skyrelyje. Speciali kaimo plėtros paramos programa
SAPARD, yra svarbi priemonė išsaugant Lietuvos kaimo gyvybingumą ir
konkurencingumą. Ji papildo ir remia Lietuvos veiksmus bei kitą t

tarptautinę
finansinę paramą Lietuvos kaimui. Kaimo plėtros planas buvo parengtas
SAPARD programos reikalavimais, kaimo plėtros strategija, tikslai ir
prioritetai neapsiriboja tik SAPARD nuostatomis. Priešingai, kaimo plėtra
turi būti suvokiama, atsižvelgiant į bendrą perspektyvą ir taip užtikrinti
veiksmų tarpusavio sąveiką, siekiant nuoseklių rezultatų. I priede
pateiksiu kaimo plėtros tikslų hierarchija. 1.Rinkos ribotumas
Rinkos mechanizmas informuoja apie gamybos veiksnių bei įvairiausių
gėrybių kainas ir taip skatina gamintoją ieškoti efektyviausių ir
pelningiausių gamybos variantų, atsižvelgti į vartotojo poreikius, nors
tiek gamintojo tiek vartotojo elgsena rinkoje remiasi jų asmeniniais
interesais. Tobulos konkurensijos rinka, ,,nematomos rankos” padedama
užtikrina gamybos išteklių pasiskirstymo efektyvumą, tačiau monopolijų
įtakoje kainos gali būti didinamos, gaminant mažesnį kiekį produkcijos ir
nesiekiant didžiausio efektyvumo. Realiame gyvenime tokių rinkų, kur nėra
monopolijų, išorės efektų, nenumatytų patobulinimų ar sutrikimų,
vyriausybės įtakos ir pan., tėra labai daug. Tačiau net ir tuo atveju, jei
ekonomikoje vviešpatautų tobula konkurencija, neišvengtume problemų,
susijusių su rinkos, kaip ūkininkavimo mechanizmo, ribotumu.

Rinkos ribotumas išryškėja tada kai laisva konkurencinė rinka,
nereguliuojama vyriausybės nepasiekia pusiausvyros, užtikrinančios efektyvų
ribotų gamybos išteklių paskirstymą. Ekonomistų nuomone pagrindinė rinkos
ribotumo priežastis yra ta, kad kai kuriais atvejais kainos, kurios rinkos
dalyvius informuoja apie situaciją rinkoje, neatspindi visuomeninių ribinių
kaštų ir visuomeninės ribinės naudos.

Ūkinės politikos požiūriu rinkos ribotumo priežastis galime
suskirstyti į dvi grupes:

Pirmąją grupę sudarytų tie rinkos reguliavimo trūkumai, kurie ne įveikiami
rinką papildžius valstybinio reguliavimo elementais.

Antrąjai, salyginai mažesnei grupei priskiriami klausimai, kurie ne rinkos
metodais sp

prendžiami efektyviau nei rinkos.

Aptarkime tuos atvejus, kurie gali būti rinkos ribotumo šaltiniais.

1.Netobula konkurencija.

Čia ribinės pajamos yra mažesnės už paskutinio parduoto vieneto kainą.
Susidaro atotrūkis tarp produkcijos ribinių kaštų ir kainos, o kadangi
kaina už kurią vartotojas įsigyja gėrybę, atspindi jo ribinę naudą,
vartojant šią gėrybę, akivaizdu, kad netobulos konkurencijos rinkoje
visuomeninė (vartotojo) ribinė nauda viršija gamintojo ribinius kaštus. Tai
reiškia, kad šioje šakoje pagaminama per mažai produkcijos, taigi ir riboti
ištekliai yra paskirstyti bei panaudojami ne efektyviausiai.
2.Išorės efektai

Gėrybių su išorės efektais gamyba arba vartojimas duoda naudos arba
padaro nuostolį paša-liniams asmenims, kurie nėra nei šių gėrybių
gamintojai nei jų vartotojai. Rinka nepajėgi įvertinti ribinės naudos ar
ribinės žalos, susijusių su išorės efektais, todėl gėrybės kainoje jie
neatsispindi, o tai reiškia, kad rinkos mechanizmas negali užkirsti kelio
neigiamoms gamybos ar vartojimo pasek- mėms. Išorės efektai gali būti ne
tik neigiami. Kai kurių gėrybių gamyba ir vartojimas sąlygoja taip pat ir
teigiamus išorės efektus, bet kaip ir neigiamų atveju rinka nėra pajėgi
priversti papildomos naudos gavėją sumokėti už ją. Šių gėrybių teikiama
visuomeninė ribinė nauda žymiai viršija jų ga -mybos visuomeninius ribinius
kaštus, ir todėl konkurencinė rinka negali efektyviai aprūpinti jomis
vartotojų.

3.Netobulas išteklių paskirstymas tarp dabarties ir ateities.

Gyvenimas ir pažanga kasdien daro savo pataisas sudėtingame ekonomikos
mechanizme – atsiranda naujų rinkų, kurių anksčiau nebuvo ir todėl
konkurencinė rinka negalėjo įtraukti jų į iš- t

teklių paskirstymo procesą.
Šiuo atveju susiduriame su ta problema, kad konkurencinė rinka daž-
niausiai negali numatyti ir apskaityti būsimų ribinių kaštų ir palyginti jų
su būsima ribine nauda. Rinka negali paskirstyti išteklių tarp dabarties ir
ateities, kainomis signalizuojama vartotojui, kiek jis turi išleisti pinigų
dabar, o kiek sutaupyti poreikiams tenkinti arba skatindama gamintoją neplė-

sti gamybos apimties, o dalį kapitalo investuoti į mokslinius tyrimus arba
darbuotojų mokymą.
.

4.Informacijos stygius

Tiek vartotojas tiek gamintojas negali turėti visos informacijos, nes
jos rinkimas yra labai brangus ir daug darbo reikalaujantis
procesas.Informacijos stygius tampa dar vienu rinkos ribotumo šaltiniu.
Kartais gamintojas nėra suinteresuotas pateikti visą informaciją apie
prekę, jei tai galėtų sumažinti jos paklausą rinkoje. 2.Vyriausybės vaidmuo ekonomikoje
Aptarę problemas susijusias su rinkos mechanizmo ribotumu, matome, kad
vien rinka yra nepajėgi užtikrinti gamybos bei jos išteklių paskirstymo
efektyvumo ekonomikoje. Ekonomistai įvertindami konkurencinės rinkos
santykių pranašumus ir trūkumus pritaria tam, kad valstybė turi atlikti tam
tikrą vaidmenį ekonomikoje, arba papildydama rinkos santykius valstybinio
reguliavi- mo elementais, arba ne rinkos metodais spręsdama tuos klausimus,
kurių rinka efektyviai spręsti negali.

Šiuolaikinėje mišrioje ekonomikoje valstybė atlieka keturias
pagrindines funkcijas:

1. Nustato teisinius rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindus.

Vyriausybė įstatymais, nutarimais formuoja taisykles, pagal kurias

namų ūkiai, verslas, taip pat ir pati vyriausybė dalyvauja

ekonominėje veikloje, grindžia savo tarpusavio santykius.

2. Rengia ir įgyvendina makroekonominę stabilizacijos politiką.

Šia funkcija vyriausybė bando sušvelninti ekonominio augimo

cikliškumą, imdamasis priemonių išvengti ilgalaikiam nedarbui,

ekonominiai stagnacijai, aukštam in

nfliacijos lygiui. Pagrindinės šių

priemonių yra monetarinė ir fiskalinė politikos.

3. Įtakoja išteklių paskirstymą (alokaciją) siekdama didesnio

ekonominio efektyvumo.

Vyriausybė bando paveikti išteklių paskirstymą ekonomikoje siekdama,

kad į pagrindinius ekono- mikos klausimus ką? ir kaip? gaminti būtų

atsakoma, atsižvelgiant į visus visuomenės poreikius. Šia prasme

vyriausybės vaidmuo yra ypatingai svarbus, aprūpinant vartotojus

visuomeninėmis gėrybė- mis, kurių rinka pateiktų per mažai arba

visai nepateiktų, o taip pat ekonominėmis ir administraci- nėmis

priemonėmis ribojant arba skatinant gėrybių su neigiamais bei

teigiamais išorės efektais gamybą ar vartojimą, užkertant kelią

gamtos teršimui ir pan.

Netobulos konkurencijos sąlygomis vyriausybė taip pat didesniu ar
mažesniu mastu veikia efektyvesnių ribotų gamybos išteklių paskirstymą ir
panaudojimą.

4. Rengia gyventojų pajamų, kurias lemia rinkos santykiai, perskirstymo

programas.

Vyriausybė atlieka pajamų perskirstymo funkciją, tai yra stengiasi,

kad visi visuomenės nariai galėtų tenkinti savo esminius poreikius

maistui, būstui, sveikatai ir t.t. Stengdamasi įgyvendinti

ekonominės politikos tikslus, vyriausybė įstatymais arba

netiesioginio ekonominio reguliavimo priemonėmis stengiasi skatinti

vienokią ar kitokią ekonominę veiklą, kreipti ją visuomenės tikslų

realizavimo linkme. 3.Žemės ūkis besikeičiančioje ekonomikoje
Ekonominio vystymosi pradžioje dauguma šalies gyventojų gyvena ir
dirba kaime. Žemės ūkio įnašas į šalies pajamas yra didžiausias, tačiau
darbo našumas žemės ūkyje lieka vis tiek mažas. Ekonominio augimo metais
darbo jėga persikelia į kitas veiklos sritis. Taip didėja likusios ūkio
darbo jėgos našumas, auga neūkiniai sektoriai, o į šalies pajamas įplaukia
vis mažesnė ir mažesnė dalis iš žemės ūkio. Vėlesnėse vystymosi pakopose
paslaugų sektorius pralenkia pramonę, nes su- teikia daugiausiai darbo
vietų.

Tačiau daugelis besivystančių šalių ir kai kurios centralizuoto
planavimo šalys pačios įsiti- kino, kad apleistas žemės ūkis kelia pavojų
bendram vystymuisi. Tai sąlygojo viena iš svarbiausių – žemės ūkio krizė,
kurią sukėlė perprodukcija, perkybos žemės ūkio produktais laisvėjimas,
mažė- jančios šių produktų kainos ir menkos žemdirbių pajamos, taip pat
intensyvaus ūkininkavimo neigiamos ekologinės pasekmės.

Žemės ūkis skatina vystymąsi ne tik sukurdamas darbo vietas: spartus
žemės ūkio našumo augimas leidžia tiekti papildomai maisto produktų
augančiam miesto gyventojų skaičiui mažesnė- mis kainomis. Tai tampa vis
labiau aktualu, nes vienam gyventojui tenkančios produkcijos kiekis yra
nedidelis, o gyventojų skaičius daugelyje besivystančių šalių nuolat auga.
Ūkio pajamų augimas vis didesnio našumo dėka plečia žemės ūkio ekonominių
išteklių ir vartojamų prekių iš pramoninio sektoriaus rinką. Eksportuojant
žemės ūkio produkciją uždirbama užsienio valiutos, kurią galima panaudoti
perkant gamybos priemones, reikalingas pramonės vystymui.

Išvystytos rinkos ekonomikos žemės ūkio vaidmuo yra kitoks. Efektyvi
maisto produktų sis- tema spartina bendrą ekonomikos vystymąsi. Tačiau
žemės ūkis tapo ganėtinai mažu ekonomikos sektoriumi. Jo našumas aukštas, o
miesto gyventojų maisto poreikiai yra nesunkiai patenkinami net esant mažai
darbo jėgai. Nors darbo jėga ir toliau pereina iš žemės ūkio į kitas
veiklos sritis, tai jau nebeturi didelės reikšmės ekonomikos augimui.
Vidaus ir tarptautinė rinkos vis labiau perpildomos žemės ūkio produkcijos,
kuri dažnai parduodama mažomis kainomis. Žemės ūkio sektoriui tenka sunkiai
prisitaikyti, o tai dar labiau apsunkina lėtas ekonomikos vystymasis ir
aukštas nedarbo lygis. 4.Žemės ūkio prisitaikymo problema
Augant pajamoms, vartotojų išlaidos maisto produktams proporcingai

mažėja (koefi- cientas neigiamas). Taip gali atsitikti su kai kuriais

pagrindiniais maisto produktais (duona, bul- vės, cukrus ir t.t.), dažnai

vadinamais ,,žemesnės klasės” prekėmis. Pastebėta, kad pajamų lanks-

tumas didelių pajamų rinkos ekonomikoje yra mažesnis negu sutartinis

maisto produktų viene- tas ir netgi turi neigiamos įtakos kai kurioms

nekokybiškoms prekėms. Kitaip sakant, augant pajamoms, ne žemės ūkio

produktų paklausa didėja sparčiau negu žemės ūkio produktų.

Tai reiškia, kad netgi jeigu žemės ūkio sektorius ir labai

išsiplėstų, vis tiek bus mažesnė ekonomikos dalis. Žemės ūkio produkcijos

padidintas eksportas ir/arba sumažintas importas gali tai atsverti: iš

tikrųjų žemės ūkio politika daugelyje išsivysčiusios rinkos ekonomikos

šalių paju- to šią įtaką. Bet aišku, kad ką šiuo atžvilgiu vienos šalies

žemės ūkis gali laimėti, kitų šalių že -mės ūkis gali prarasti.

Taip pat nereikėtų pamiršti ir kainų, nes žemės ūkio sektoriaus

pajamų dalis naciona- linėse pajamose priklauso ne tik nuo kiekio, bet ir

nuo vertės. Tačiau žemės ūkio produkcijos kainos krinta, palyginti su

bendrosiomis kainomis. Dar visai neseniai galimo kainų sumažėjimo,

padidėjus tiekimui, buvo stengiamasi išvengti įvairiomis priemonėmis.

Augantis žemės ūkio našumas nuolatos stumia pasiūlos kreivę į

dešinę.Tačiau produk- cijos augimas susiduria su paklausa, kuri yra

nelanksti kainų atžvilgiu taip pat, kaip ir pajamų atžvilgiu: tada žemės

ūkio produktų kainos neišvengiamai krinta.

Šis argumentas galioja neišvystytos rinkos ekonomikos šalyse, kur

gyventojų skaičiaus augimas ir vieno gyventojo paklausa yra riboti: tai

gali būti nebūdinga daugeliui besivystančių šalių, kur gyventojų skaičius

auga sparčiai, o vieno gyventojo suvartojimas nėra didelis. Tokiose

šalyse maisto produktų deficitas padidina daugelio produktų kainas

pasaulio rinkose, taip pat ir išsivysčiusiose šalyse. Tačiau tai dar

priklauso ir nuo perkamosios galios augimo neturtingose šalyse.

Jeigu žemės ūkio įnašas į BVP mažėja, reiškia, kad vidutinis

produktas vienam dirban- čiam gyventojui irgi turėtų sumažėti pagal

šalies vidurkį, nebent taip pat proporcingai mažėtų darbo jėgos žemės

ūkyje. Pokyčiai produkto, skirto vienam gyventojui, apytiksliai atitinka

vieno gyventojo pajamų pokyčius (t.y. pajamos, gaunamos iš darbo

sektoriaus). Absoliutus produktas vienam gyventojui, žinoma, gali

padidėti: žmonės, priklausantys nuo žemės ūkio, gali ir toliau turtėti.

Bet jeigu jų pragyvenimo lygis mažėja, palyginti su darbuotojų kitose

sferose, jie bus nepatenkinti.

Tokia situacija yra ne tik žemės ūkyje: prisitaikymo procesas

būdingas visai ekonomikai, nes žmonės palieka mažai apmokamus darbus,

ieškodami geriau apmokamų. Žemės ūkio prob- lema iškyla dėl santykinio

žemės ūkio darbo jėgos nemobilumo.

Daugeliui žemės ūkiu besiverčiančių šeimų ūkis yra ir gyvenamoji,

ir darbo vieta. Sprendimas nutraukti žemės ūkio verslą paprastai reiškia

persikėlimą gyventi kitur, paprastai toli nuo ankstesnės vietos. Šeima

gali ir toliau gyventi ūkyje, tačiau vienas ar keli šeimos nariai ieško

darbo kitur, o kartais įsidarbina tose pačiose vietovėse. Tačiau tai

būdinga ne visiems regi- onams. Iš tikrųjų pajamos, gautos dirbant ne

ūkyje, tampa vis svarbesnės. Tačiau tai neišspren- džia problemos.

Kai kuriose kaimo vietovėse žmonės neturi nei išsilavinimo, tinkamo

dirbti mieste, nei praktinės patirties. Laikui bėgant vis sunkiau išmokti

ko nors nauja. Šie faktoriai apriboja žemės ūkio darbininkų galimybes,

kurie galbūt būtų mobilesni nei ūkinin.kai ir jų šeimos.

Taigi dirbant ūkyje vis sunkiau įsigyti tai, ko reikia, norint

gauti vidutines pajamas, paly- ginti su nacionalinėmis pajamomis. 5.Problemos susijusios su kaimo plėtra
Šiame skyrelyje paanalizuosime, kokios grėsmės iškilo mūsų senojo

žemyno kaimui?

Vieną priežastį – žemės ūkio krizę – išanalizavome 3 skyrelyje. Kita

labai svarbi priežastis pas- katinusi susirūpinti kaimo ateitimi – ryški

kaimo bendruomenės mažėjimo tendencija. Daug kur neužtikrinamos tinkamos

gyvenimo sąlygos, ypač prasta infrastruktūra, kas priverčia palikti kai-

mą jaunus ir išsilavinusius žmones. Kaimas praranda jam būdingas

institucijas: yra parapijos, stambinamos mokyklos, mažos vietovės

jungiamos į dideles bendruomenes. Kaimą užgožia miestų plėtimasis. Jis

nepajėgia adekvačiai ginti savo interesų. Dėl to nukentėjo kaimo žmonių

savimonė ir nepriklausomumo pojūtis.

Noriu plačiau paanalizuoti kokios pagrindinės problemos slegia

Lietuvos kaimus

Skirtumai tarp miesto ir kaimo.

Lietuvos kaimo teritorijoms būdinga nepalanki demografinė

situacija. Natūralus gyven- tojų prieaugis yra neigiamas. Gimstamumas

kaimo vietovėse yra 30% didesnis nei miestuose, tačiau šis procentas

kiekvienais metais mažėja. Kaimo vietovėse didesnis gyventojų mirtingu-

mas nei miestuose. Kaimo gyventojų senėjimą rodo santykis tarp pensininkų

ir vaikų, kuris yra 0,93, miestuose šis rodiklis lygus 1,28. Santykis

tarp darbingų gyventojų ir pensininkų rodo, kad kaimo vietovėse vienam

darbingam gyventojui tenka 36,5% daugiau pensinio amžiaus žmonių nei

miestuose. Taip pat kaimuose sparčiai didėja skyrybų skaičius.

Investicijos sveikatos apsaugai ir švietimui – tai tie veiksniai,

kurie turės poveikio pajamoms didinti ateityje. Tačiau dauguma kaimo

gyventojų gauna tik minimalias pajamas, kurios leidžia patenkinti tik

pagrindinius poreikius, todėl šių pajamų dalis, skiriama sveikatos

apsaugai, švietimui ir kultūrai yra labai maži. Pvz. 1998 metais kaimo

gyventojai sveikatos apsaugai išleido tik 31,5%, švietimui – 78,9%,

laisvalaikui ir kultūrinei veiklai 64,6% pajamų mažiau nei miesto

gyventojai. Pajamų, kurias kaimo gyventojai skiria maistui, procentas

mažė- ja, tačiau tebėra didelis (59%), t.y. 14,7% didesnės nei miesto

gyventojų išlaidos maistui. 1998 m. kaimo gyventojų šeimyninės pajamos

vienam asmeniui buvo 30% mažesnės nei miestiečių. Be to kaimo gyventojų

šeimų pajamos didėja lėtesniu tempu, todėl skirtumas tarp kaimo ir miesto

gyventojų šeimos pajamų ir toliau didėja.

Tik 30% visų dirbančiųjų Lietuvoje sudaro kaimo žmonės. Vienas

šeštadalis kaimo dirbančiųjų gyventojų buvo pensijinio amžiaus. Žemės

ūkis išlieka pagrindine kaimo gyventojų veikla: šiame sektoriuje dirba

58% visų kaimo dirbančiųjų. Antras pagal dydį sektorius, kuris teikia

galimybių įsidarbinti yra valstybinės tarnybos (švietimas, socialinis

sektorius, sveikatos apsauga). Jame dirba 15,6% visų kaimo dirbančiųjų.

Paprastai kaimo gyventojų aktyvumas yra žymiai žemesnis nei

miestiečių. Taip pat ir užimtumo lygis kaimo vietovėse yra žemesnis nei

miestuose. Labai didelis skaičius nedirbančio kaimo jaunimo. Pvz. 1997

metais nedarbo lygis tarp kaimo jaunimo iki 20 metų amžiaus buvo beveik

30%.

Dėl to, kad dominuoja žemės ūkio veikla ir yra tik dalinis

užimtumas joje bei prastos kaimo vietovių infrastruktūros, 20%

dirbančiųjų galima laikyti dirbančiais tik iš dalies, kai tuo pat metu

miestuose tokių dirbančiųjų skaičius tesiekia tik 7%. Kaimo vietovėse,

jei lyginsime jas su miestais, papildomo darbo ieško dvigubai daugiau

dirbančiųjų gyventojų; tai sudaro 73% žmonių, norinčių dirbti papildomą

darbą. Kaimo moterų nedarbas yra 4% mažesnis nei miestų gyventojų.

Dauguma kaimo vietovėse gyvenančių bedarbių taip pat, kaip ir

miestuose neturi profesinio pasireng.imo ir yra baigę tik vidurines

mokyklas. Tačiau didelis bedarbių su profesiniu pasirengimu procentas

(21,8%) rodo, kad darbo jėga darbo rinkai nereikalinga.

Mažiau išvystyta kaimo socialinė ir techninė infrastruktūra trukdo

gyvenimo ir darbo sąlygoms gerėti. Tie trukdymai – tai riboti kaimo

gyventojų socialiniai poreikiai, kuriems daro įtaką pajamų lygis ir

paslaugų kainos. Kaimo gyventojai labiau nei miestiečiai yra užsiėmę namų

ruoša, kuri riboja jų laisvalaikį, savišvietos galimybes ir visuomeninę

veiklą.

Taigi užimtumo ir šeimų pajamų duomenys atskleidžia pagrindines

Lietuvos kaimo vietovių silpnąsias vietas:

• Didelę priklausomybę nuo pajamų šaltinio – žemės ūkio,

• Didelį jaunų kaimo žmonių nedarbą,

• Didėjantį atotrūkį tarp kaimo ir miesto šeimų.

Lietuvos ir ES kaimo plėtros skirtumai

Lietuvoje rasti pagrindiniai kaimo plėtros neatitikimai:

• Užimtumas Lietuvoje labai priklauso nuo žemės ūkio veiklos

• Žemės ūkio sektorius turi pats stiprinti savo konkurencingumą, gerindamas

kokybę, produktyvumą ir efektyvumą.

ES Lietuvai yra nustatyta 11 žemės ūkio ir kaimo plėtros trūkumai:

1. Prastas žemės ūkio sektoriaus efektyvumas, didelės energijos sąnaudos

ir prastos ūkininkavimo technologijos. Todėl reikėtų skirti kapitalo

investicijas pirminei žemės ūkio gamybai. Tai leis panaudoti turimus

kaime žmogiškuosius resursus, o taip pat išnaudoti natūralias žemės

ūkio sąlygas ir tradicijas.

2. mažas vidutinių ūkių dydis bei nenusistovėjusi žemės ūkio gamyba. Tai

bus spren- džiama remiant investicijas ūkiams ir skatinant

struktūrinius žemės ūkio pasikeitimus:didesnę para- mą teikiant

jauniems ūkininkams ir gamintojų grupėms.

3. prastą žemės ūkio produktų, naudojamų veislių bei sėklų kokybė. Šis

trūkumas bus šalinamas, remiant investicijas pirminei žemės ūkio

gamybai(naujoms technologijoms ir įrengi- mams), skatinant naudoti

geros kokybės veisles ir sėklas, kartu plėtojant tarpusavy susijusius

sektorius (pvz. gyvulių veislininkystę).

4. Žemės ūkio produktų perdirbimas labai epizodiškas, neišnaudojami

turimi gamybos pajėgumai. Žemės ūkio produktų perdirbimas turi būti

gerinamas, kad atitiktų kokybės, maisto saugos, aplinkosaugos

reikalavimus. Šis klausimas bus sprendžiamas, remiant kapitalo

investicijas žemės ūkio ir žuvų produktų perdirbimui.

5. Mažas kaimo šeimų grynųjų pajamų vidurkis. Tai bus sprendžiama remiant

investi- cijas žemės ūkiui ir skatinant ekonominės veiklos įvairovę.

6. pre didelė pajamų priklausomybė nuo žemės ūkio kaip pajamų šaltinio.

Įvairiapusės veiklos kaime skatinimas – perspektyva alternatyvoms

pajamų šaltiniams sukurti. Tai leis išnaudoti esemas palankias gamtos

sąlygas, kaimo kraštovaizdį ir paveldą, o taip pat ir kitų sektorių

patirtį (mažų ir vidutinių įmonių ir t.t.)

7. Investicijos naujoms technologijoms žemės ūkyje įdarbinimo galimybių

ir nuo že- mės ūkio sektoriaus priklausančias pajamų sumažėjimas. Šio

labai svarbaus klausimo sprendimus – alternatyvių žemės ūkiui veiklų

rėmimas.

8. prastas gyvenimo lygis kaime fizinių ir socialinių infrastruktūrų

požiūriu. Kaimų atnaujinimu ir kaimo infrastruktūrų plėtra bus siejama

sumažinti kaimo ir miesto skirtumams.

9. žemas ūkininkų išsilavinimas vidutiniškai svarbu. Tai bus sprendžiama

tiesiogiai teikiant techninę paramą, perteikiant strategijos ir

technologijos žinias.

10. ūkių ir kaimo gyventojų amžiaus problema. Ji bus sprendžiama, remiant

jaunus ūkininkus ir verslininkus, gerinant socialines kaimo vietovių

infrastruktūras. Socialinių infra- struktūrų gerinimas sumažins

tebesitęsiantį kaimo bibliotekų ir. kultūros centrų mažėjimą.

11. žemės ūkio veiklos intensyvinimas – neigiamas poveikis aplinkosaugai.

Spręsti tai reikia: pirma, kreipiant ypatingą dėmesį ekologiniam

ūkininkavimui bei skiriant jam daugiau para- mos; antra, į projektų

atrankos kriterijų sąrašą, į kurį bus įtraukti ir aplinkosaugos

dalykai.

6.Vykdomos politikos reikšmė

6.1.

Pagrindinis žemės ūkio politikos instrumentas yra institucinių

kainų sistema, kurią įgyvendina Bendrosios rinkos organizacijos.

Taikydama palaikomąsias kainas bei importo mokesčius, o vidaus rinkoje

esant žemės ūkio produktų pertekliui – eksporto subsidijas, Europos

Komisija reguliuoja žemės ūkio produktų pasiūlą vidaus rinkoje. Žemės

ūkio politikos raidos pradžioje žemdirbiams parama buvo teikiama

nustatant palankias žemės ūkio produkcijos supir- kimo kainas, galvojant,

kad paramos per kainas teikimas bus pigesnis, mažiau biurokratiškas bei

lengviau administruojamas.

Tikslinę atitinkamos kokybės žemės ūkio produkcijos kainą kasmet

nustato Europos Komisija. Ši kaina turėtų užtikrinti optimalias pajamas

žemės ūkio produkcijos gamintojui. Ją galima palyginti su planine arba

teorine kaina, kuria remiantis nustatomos likusios kainų palai- komojo

mechanizmo kainos.

Intervencinė (garantuota) kaina yra minimali gamintojo gaunama

kaina. Jeigu ES vidaus rinkoja konkretaus žemės ūkio produkto rinkos

kaina nukrenta žemiau nustatyto intervencinės kainos lygio, intervencinės

agentūros superka dalį perteklinės produkcijos, kad padidintų pro- duktų

kainą vidaus rinkoje.

Dėl didelių kainų ES vidaus rinkoje žemės ūkio produkcijos

gamintojai negali konku -ruoti pasaulinėse rinkose. Todėl eksportuotojams

mokamos eksporto subsidijos, kurios leidžia ES pagamintiems žemės ūkio ir

maisto produktams konkuruoti pasaulinėse rinkose. Rinkos reguliavimas ES

atliekamas per rinkos organizacijas.

Kainų nustatymo analizė, pabrėžianti žemės ūkio produkcijos kainoms

būdingą nestabilumą, rodo, kad kartais taip galima stabilizuoti rinkas,

nors per daug pakelti kainas taip pat yra rizikin- ga. Pajamų palaikymas,

analitikų požiūriu yra kitoks. Jis remiasi tendencija, kad pajamos žemės

ūkyje yra mažesnės nei pajamos kitose veiklos srityse, nes sumažėja

pajamų žemės ūkyje dalis nacionalinėse pajamose dėl riboto darbo jėgos

mobilumo. Tai yra neišvengiama, tačiau kai ku- riose šalyse to galima

išvengti padidinus žemės ūkio produktų gamybą vidaus rinkoje. Nuosa-

vybės atžvilgiu tai gali būti kai kurių palaikymo formų pateisinimas,

jeigu tai dar labiau neap- sunkina esamos problemos.

Praktiškai du tikslai – stabilizavimas ir palaikymas – buvo susieti

žemės ūkio politikoje: dauguma šalių palaiko kainas, siekdamos pasiekti

abu tikslus. Daugeliu atvejų kainos buvo palaikomos aukštesnės, nei

reikia siekiant subalansuoti nacionalines rinkas. Tai ne tik sukėlė per

didelę pasiūlą – tolesnis spaudimas rinkos kainomis ir augantys palaikymo

kaštai trukdė būtiną prisitaikymo veiklą mažinant spaudimą žemės ūkio

žmonėms, ieškantiems kitokio darbo.

Nuo 1970 metų vidurio darbo jėgos perėjimo į kitas darbo sferas

skatinimas susilpnėjo dėl didelio nedarbo visose ekonomikos srityse.

Tokiomis aplinkybėmis ūkių darbo ,,alterna- tyvieji kaštai” sumažėjo.

Galima ginčytis, kad socialinio draudimo teikiamos pašalpos dėl ne –

darbo sudaro didesnes išlaidas nei pašalpos ūkių bedarbiams. Požiūriai

keičiasi didėjant miesto gyventojų socialinėms ir ekonominėms sąnaudoms

ir suvokiant, kad gyvenimass kaime yra pranašesnis.

Taigi politika, siekiant išspręsti ūkių problemą, tapo dar

su.dėtingesnė ir painesnė. Ir toliau neišvengiamai palaikomos kainos, nors

dauguma ekonomistų ginčytųsi, kad užtektų stabilizavimo ir kad netgi čia

reikia atsargiai nustatyti kainas, o ūkių pajamų problemą spręsti kitomis

priemonėmis.

Todėl dauguma ekonomistų gynė tiesiogines kompensacijas, susijusias

su asmeniu, o ne su produktu, siekdami išvengti perprodukcijos. Tačiau

kompensacijos, kurios yra visiškai nesusijusios su gamyba, tik su

didesnių pajamų poreikiu, yra nepopuliarios tarp ūkininkų, jas sunku

įgyvendinti. Tačiau dabar kompensacijos vaidina svarbų vaidmenį Europos

Sąjungos bendroje žemės ūkio politikoje.

1992 m. Ministrų taryboje buvo pritarta radikaliai žemės ūkio

politikos reformai, kuria siekta trijų tikslų:

1.Sumažinti palaikomųjų kainų lygį ES vidaus rinkoje, taip pat

sumažinti produktų, kuriems yra taikomos palaikomosios kainos bei kitos

rinko reguliavimo priemonės, skaičių, siekiant padidinti ES žemdirbių

konkurencingumą pasaulinėse rinkose. Tuo būdu sudarant sąlygas žemės ūkio

ir maisto produktų eksportui.

2.Sukurti priemonių sistemą, kompensuojančią ES ūkininkų patirtus

nuostolius, atsira- dusius dėl palaikomųjų kainų sumažinimo arba

panaikinimo.

3.Reguliuoti žemės ūkio gamybą ES vidaus rinkoje, taikant gamybą

ribojančius veiksnius.

Reformoje taip pat numatyta priemokų sstema taip pat skatino

auginti ekologiškai švarią produkciją, atsisakyti chemikalų bei trąšų.

Vis didėja išmokų už ,,paslaugas” palaikymas, kurių vis labiau

reikalauja visuomenė kai- mo aplinkai prižiūrėti ir tvarkyti, o

svarbiausia yra svarstyti, kaip reiktų paspartinti ekonominį augimą ir

pritraukti žmones į kaimą, taip pat leidžiant ūkių darbininkams

pasirinkti norimą darbą.

Taip pat reikėtų pabrėžti, kad žemės ūkio maisto produktų

sektoriaus sėkmingas vystymasis yra neatskiriama visos ekonomikos

vystymosi dalis. Laikina depresija, nedarbas, aukštos palūkanų normos ir

nestabilus valiutos keitimo kursas kliudo žemės ūkio prisitaikymo

procesą.

6.2.

Su kaimo plėtra susijusių problemų yra pakankamai daug ir jos yra
labai svarbios visai visuomenei, todėl būtina jas spręsti kokiomis tik
įmanoma priemonėmis. Tam yra siūloma priimti teisinius aktus, saugojančius
kaimą nuo intensyvios ir nekontroliuojamos industralizacijos,
atgaivinančius ankstesnę kaimo ekonominę veiklą, atkuriančius nuniokotą
gamtą. Kaimo vystymo politikai įgyvendinti rekomenduojama teikti ir
valstybinę, ir regioninę finansinę paramą.

Formuojant kaimo vystymo politiką siūloma vadovautis šiais
pagrindiniais principais.

Pirma. Kaimas turi būti patrauklia ir saugia gyventi vieta su gera
infrastruktūra, gyvy- bingais žemės ūkio, miškininkystės ir žvejybos
sektoriais, patogus kitai veiklai plėtoti, turėti sveiką aplinką ir
išpuoselėtą kraštovaizdį.

Antra. Harmoningai visumai kaime pasiekti reikalinga tvirta
socialinės ir ekonominės politikos sąveika, kurios dėka kaimiškosios ir
urbanizuotos sritys būtų plėtojamos lygybės ir abipusio papildomumo
pagrindais.

Trečia.Visuose kaimo plėtojimo politikos baruose turi atsispindėti
tolygaus vystymosi principas.

Ketvirta. Kaimo vystymosi planas turi būti pagrįstas regioninėmis
ypatybėmis, skatinti vietinę iniciatyvą, išsaugoti tradicinę šeimos
gyvenimo sanklodą, įtvirtinti pasitikėjimą savo jėgomis, kooperaciją ir
kūrybiškumą, tausoti ir puoselėti kultūrinius bei istorinius kaimo
ypatumus, ryšius tarp kaimo ir kitų gyventojų.

Be šių principų nurodytos Europos kaimiškųjų sričių politikos gairės
šiose srityse: erdvinis planavimas; infrastruktūra,; švi.etimas; mokymas;
užimtumas ir gyventojų pajamos; žemės ūkis ir jo politika; miškininkystė;
turizmas; smulkus ir vidutinis verslas, prekyba, amatai, aprūpinimas
būstais ir sveikatos apsauga; kultūra; gamta ir kraštovaizdis; mokslinis ir
techninis bendravimas.

Dokumente pabrėžiama, kad būtina išlaikyti ir toliau vystyti
daugiafunkcinį žemės ūkį. Todėl ūkininkams siūloma didinti savo pajamas
efektyvinant gamybą ir marketingą, daugiau prekių eksportuojant, kuriant
aukštą pridėtinės vertės lygį, papildomai užsiimant ne žemės ūkio veikla,
auginant brangesnius ekologiškai švarius produktus.

Siūloma skatinti racionalesnio dydžio šeimos ūkį, kurio funkcionavimas
būtų ekonomiškai naudingas. Greta šeimos ūkio gali egzistuoti ir kitos
struktūros, pagrįstos kooperacija. Ūkininkas turi turėti visišką laisvę
ūžsiimti verslu. Privati nuosavybė turi būti ginama. Ypatingo dėmesio turi
susilaukti ūkininkai, kurie dirba pagal aplinkos apsaugos ir gamtos
išsaugojimo reikalavimus, tausoja kraštovaizdį.

Taip pat siūloma nenaudojamas žemdirbystei vietas ir plotus, kur žemė
nedirbama apsodinti mišku, siekiant sumažinti žemės ūkio produkcijos
gamybą. Miškininkystei rekomenduojama teikti panašią standartinę paramą,
kokia teikiama žemdirbiams.

Nustatyti 4 pagrindiniai ES kaimo plėtros politikos tikslai, kuriuos
turi vykdyti norinčios į ES įstoti šalys. Tai ekonominėmis ir socialinėmis
priemonėmis padėti kurti ir išsaugoti darbo vietas, tobulinti
infrastruktūrą ir diegti naujas technologijas; kelti kaimo žmonių gerovę
(rūpintis gamtosauga) išsaugoti kaimo bendruomenės kultūrą ir tradicijas.

Europos Sąjungoje sukurti struktūriniai fondai prisideda prie tokių
prioritetinių tikslų siekimo:
1. Atsiliekančių regionų plėtros ir struktūrinio pertvarkymo rėmimas.
2. Regionų, kuriuos stipriai paveikė pramonės žlugimas, pertvarkymas.
3. Jaunimo ir asmenų, išstumtų iš darbo rinkos, ilgalaikės bedarbystės

sumažinimas ir integracijos į darbinį gyvenimą palengvinimas.
4. Abiejų lyčių darbininkų paskirstymo prie pramonės pokyčių bei gamybos

sistemos pasikeitimų palengvinimas.
5. Kaimo plėtros skatinimas:
a) kaimo struktūrinio pertvarkymo bendrosios žemės ūkio politikos reformos

rėmuose pagreitinimas
b) kaimo vietovių plėtros ir pertvarkymo skatinimas.
6. Mažiau apgyvendintų regionų rėmimas.

O darbo rinkos politikos uždavinys pastaruoju metu yra mažinti
didėjantį nedarbo lygį kaimo vietovėse, panaudojant darbo rinkos
reguliavimo priemones:

– Įtraukti į viešuosius darbus žmones iš tų

teritorijų, kur nėra kuriamos naujos darbo vietos

ir nėra galimybių, jog jos bus kuriamos

artimiausioje ateityje;

– Nukreipti darbo jėgą, ypač jaunimo, iš teritorijų,

kur nedarbas yra didelis, į teritorijas, kur

pramonės verslo vystymasis yra spartesnis;

– Profesinį parengimą derinti su darbo rinkos

situacija, nacionalinės ekonomikos perspektyvomis

ir konkrečių profesijų poreikiu;

7. Kaimo plėtros planas – strategija, tikslai ir prioritetai. 7.1. Santykis su nacionaliniu plėtros planu
Nacionaliniame plėtros plane pateikta bendra šalies plėtros
strategija, siekiant sumažinti išsivystymo skirtumą tarp Lietuvos ir ES
šalių.

Lietuvos kaimo plėtros strategija yraglaudžiai susijusi su
nacionalinės plėtros tikslais. Šie tikslai yra tokie:

• Pasiekti, kad faktiškas BVP didėtų, kad gyvenimo lygis gerėtų

lyginant jį su labiau klestinčiais Europos regionais.

• Pasiekti didesnį nacionalinės ekonomikos konkurencingumą,

lyginant jį su labiau išvystytais Europos regionais.

• Sumažinti regionų skirtumas šalies viduje, sukuriant palankias

sąlygas socialinei ir ekonominei plėtrai labiausiai

atsiliekančiuose regionuose.

Strategijoje taip pat yra numatyta, kad valstybė pritars, jog
nacionalinis plėtros planas kuriamas atsižvelgiant į šiuos principus:

• Kaimo gyventojai su savo patirtimi, galimybe dirbti, vertybėmis

ir kultūra yra svarbi nacionalinė pusiausvyra bus išlaikyta;

• Natūrali gamta ir sukaupta paveldas kaime yra labai svarbūs

ekologiniu, švietimo ir ekonominiu požiūriu. Turi būti

neribojamos galimybės ateities kartoms džiaugtis šiomis

vertybėmis;

• Tolygus gyventojų ir gyvenviečių pasiskirstymas Lietuvoje gali

užtikrinti tinkamą šalies gyventojų skaičiaus miestuose didėjimą

su mažėjančio turto ir atlyginimų infliacijos, transporto

kamščių ir nereikalingo iškasamo kuro vartojimo rizika. Plėtra

turi būti nukreipta stiprinti šį erdvinės tolygumą ir ypač

užtikrinti, kad kaimo vietovių gyventojai turėtų tinkamas

galimybes pasinaudoti miestuose didėjančio užimtumo galimybėmis

ir miestų paslaugomis.

Kaimo plėtros planas bus įgyvendinamas, remiantis bendraisiais NPP
tikslais ir pagrindiniais principais. 7.2. Bendrieji kaimo plėtros tikslai
Glaudžiai Bendradarbiaujant Lietuvos valdžios institucijoms ir
ekonominiams bei socialiniams partneriams, bendras žemės ūkio ir kaimo
plėtros tikslas buvo suformuluotas šitaip:

,,Prisidėti prie ekonomikos, gamtosaugos, socialinių ir kultūros
klausimų, susijusių su kaimo ir visos šalies gerove, sprendimo, tarpusavyje
bendradarbiauti su privačiu sektoriumi ir vietos bendruomenėmis”.

Kaimo plėtros plane, kurį parengė Žemės ūkio ministerija, šis tikslas
išsklaidomas šitaip:

• Sudaryti sąlygas kaimo gyventojams ir ūkininkams papildomai

užsidirbti ir šitaip gerinti jų gyvenimo ir darbo sąlygas;

• Pagerinti pirminės žemės ūkio gamybos konkurencingumą ir

efektyvumą;

• Pagerinti žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkos

konkurencingumą ir efektyvumą;

• Atlikti kokybės ir higienos standartus;

• Užtikrinti ilgalaikę kaimo plėtrą, skatinant ūkininkavimą

atitinkantį aplinkosaugos reikalavimus

• Kurti darbo vietas kaime.
Šie bendrieji kaimo plėtros plano tikslai natūraliai išplaukia iš bendrųjų
nacionalinės plėtros plano tikslų, kaip ir pavaizduota 1 priedo schemoje. 7.3. SAPARD prioritetai
Remiantis SAPARD, Bendrijos parama yra skirta žemės ūkio ir kaimo
plėtros ilgalaikėms ir prioritetinėms sritims prieš įstojant į ES. Ši
parama turi derintis su Stojimo Partnerystės programoje.

Stipriųjų ir silpnųjų pusių, galimybių ir pavojų žemės ūkio bei kaimo
atžvilgiu analizė rodo, kad norint įgyvendinti bendruosius kaimo plėtros
tikslus ir išspręsti konkrečius uždavinius, reikia aktyvinti veiksmų šių
prioritetinių sričių veiklą:
1) žemės ūkio gamybos;
2) žemės ūkio produktų perdirbimo;
3) ūkių ekonominės veiklos įvertinimo, alternatyvių pajamų ir užimtumo

galimybių kaime;
4) kaimo infrastruktūros;
5) miškininkystės
6) žmogiškųjų resursų plėtros;
7) techninės paramos.

IŠVADOS

Išsiaiškinus rinkos ribotumo priežastis susijusias su kaimo plėtra,

galime daryti išvadą, kad kaimo plėtros problemos būtinai turi būti

sprendžiamos. Šios problemos yra tikrai skaudžios kaimo žmonėms ir pačiam

kaimui. Mažiau išvystyta kaimo socialinė ir techninė infrastruktūra

trukdo gyvenimo ir darbo sąlygoms gerėti. Tie trukdymai – tai riboti

kaimo gyventojų socialiniai poreikiai, kuriems daro įtaką pajamų lygis ir

paslaugų kainos. Kaimo gyventojai labiau nei miestiečiai yra užsiėmę namų

ruoša, kuri riboja jų laisvalaikį, savišvietos galimybes ir visuomeninę

veiklą. Galima netgi teigti, kad nesprendžiant šių problemų kaimas gali

sunykti, kadangi kaime nėra jauniam žmonėm perspektyvos: sunkus

pragyvenimas, nėra darbo arba darbas yra sunkus ir prastai apmokamas.

Todėl dauguma jaunimo ,,bėga” į miestus. Kaime lieka žemą išsilavinimą

turinys žmonės.

Žemės ūkyje dirbantys žmonės taip pat vargsta kol užaugina produkciją,
kurios pirkti niekas nenori. Todėl yra kuriami būdai, kuriais galima padėti
kaimo žmonėms ir kaimui. Tam yra siūloma priimti teisinius aktus,
saugojančius kaimą nuo intensyvios ir nekontroliuojamos industralizacijos,
atgaivinančius ankstesnę kaimo ekonominę veiklą, atkuriančius nuniokotą
gamtą. Kaimo vystymo politikai įgyvendinti rekomenduojama teikti ir
valstybinę, ir regioninę finansinę paramą. būtina išlaikyti ir toliau
vystyti daugiafunkcinį žemės ūkį. Todėl ūkininkams siūloma didinti savo
pajamas efektyvinant gamybą ir marketingą, daugiau prekių eksportuojant,
kuriant aukštą pridėtinės vertės lygį, papildomai užsiimant ne žemės ūkio
veikla, auginant brangesnius ekologiškai švarius produktus. Siūloma
skatinti racionalesnio dydžio šeimos ūkį, kurio funkcionavimas būtų
ekonomiškai naudingas. Greta šeimos ūkio gali egzistuoti ir kitos
struktūros, pagrįstos kooperacija. Ūkininkas turi turėti visišką laisvę
ūžsiimti verslu. Privati nuosavybė turi būti ginama. Ypatingo dėmesio turi
susilaukti ūkininkai, kurie dirba pagal aplinkos apsaugos ir gamtos
išsaugojimo reikalavimus, tausoja kraštovaizdį. Taip pat siūloma
nenaudojamas žemdirbystei vietas ir plotus, kur žemė nedirbama apsodinti
mišku, siekiant sumažinti žemės ūkio produkcijos gamybą. Miškininkystei
rekomenduojama teikti panašią standartinę paramą, kokia teikiama
žemdirbiams. Taip pat gana nemaža parama gaunama iš ES: SAPARD programa ir
kitos. I PRIEDAS
Kaimo plėtros tikslų hierarchijos schema

———————–

Parinktų SAPARD priemonių specifiniai tikslai:
|1 |2 |3 |4 |5 |6 |7 |8 |
|priemon|priemonė|priemonė|priemonė|priemonė|priemonė|priemonė|priemonė|
|ė |kokybės |veiklos |vandenti|apleisto|saugūs |ūkininkų|techninė|
|kokybės|ir |įvairini|ekio, |s že- |aplinkos|ir kitų |parama, |
|ir |higienos|mas; |kanaliza|mės |atžvilgi|žemės |informav|
|higieno|gerinima|pvz.;tur|cijos, |apžel- |u |ūkio |imas, |
|s |s, |izmas, |kelių ir|dinimas,|ūkininka|speciali|kontrolė|
|gerinim|produktų|naujų |elektros|miškų |vimo |stų |ir |
|as, |gamyba |verslų |infrastr|infra- |būdai. |kvalifik|vertinim|
|išlaidų|efektyvu|skatinim|uktūros |struktūr| |acijos |as. |
|mažinim|mo |as |gerinima|os | |kėlimas | |
|as, |didinima|geresnės|s, |tobulini| |organizu| |
|efektyv|s, |paslaugo|gyvenimo|mas. | |ojant | |
|umo |išlaidų |s kaimo |sąlygų | | |mokymą. | |
|didinim|mažinima|gyventoj|gerinima| | | | |
|as, |s, |ams. |s. | | | | |
|besikei|geresnių| | | | | | |
|čianti |darbo | | | | | | |
|ūkių |sąlygų | | | | | | |
|struktū|kūrimas.| | | | | | |
|ra. | | | | | | | |

Nacionaliniai prioritetai:
KRF ir Dvišalis bendradarbiavimas

Nacionaliniai prioritetai:
Tarptautiniam bendradarbiavimui su ES.

SAPARD prioritetai:

• Žemės ūkio gamyba

• Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara

• Ekonominės veiklos įvairinimas kaime

• Infrastruktūra

• Miškininkystė

• Saugūs aplinkos atžvilgiu ūkininkavimo metodai

• Žmogiškųjų išteklų plėtra

Nacionaliniai tikslai

Kaimo rėmimo fondui, Nacionaliniam miškų fondui ir dvišaliam
bendradarbiavimui

Nacionaliniai tikslai
Tarptautiniam bendradarbiavimui su ES.

SAPARD bendrieji tikslai:

• Prisidėti prie BŽŪP teisės aktų suderinimo ir įgyvendinimo

• Išspręsti ilgalaikes kaimo plėtros prioritetines ir specifines

problemas

KPP bendrieji tikslai:

• Pajamų lygio augimas

• Ūkininkavimo efektyvumo ir konkurencingumo gerinimas

• Žemės ūkio produktų perdirbimo, rinkodaros efektyvumo ir

konkurencingumo gerinimas

• Geresni kokybės ir higienos standartai

• Nuosekli kaimo plėtra

• Didesnės užimtumo galimybės

NPP bendrieji nacionaliniai tikslai:

• BNP augimas

• Užimtumo didėjimas

• Pajamų ir gyvenimo lygio didėjimas

• Subalansuota regioninė plėtra

• Subalansuota kaimo ir miesto plėtra

Leave a Comment