TURINYS
Įvadas 31. Rinkos ribotumas 42. Vyriausybės vaidmuo ekonomikoje 53. Žemės ūkis besikeičiančioje ekonomikoje 64. Žemės ūkio prisitaikymo problema 75. Problemos susijusios su kaimo plėtra 86. Vykdomosios politikos reikšmė 116.1. 116.2 137. Kaimo plėtros planas- strategija, tikslai ir prioritetai 157.1. Santykis su Nacionaliniu plėtros planu 157.2. Bendrieji kaimo plėtros tikslai 157.3. SAPARD prioritetai 16Išvados 17Literatūra 18I priedas 19ĮVADASSavo darbe išnagrinėsiu pagrindines rinkos ribotumo priežastissusijusias su kaimo plėtra ir jų sprendimo būdus. Iš pradžių pabandžiau teoriškai apibrėžti, kas per situacija yra rinkoribotumas, kokios pagrindinės jos priežastys ir kaip geriausiai reikėtų jasspręsti. Kitose dalyse nagrinėsiu ekonomines ir socialines kaimo plėtrosproblemas Lietuvoje ir kitose šalyse. Jos būtų tokios, kaip: • Žemės ūkio krizė; • Didelė priklausomybę nuo pajamų šaltinio – žemės ūkio, • Didelis jaunų kaimo žmonių nedarbas, • Didėjantis atotrūkis tarp kaimo ir miesto šeimų. • Nepalanki demografinė situacija ir kitos. Problemoms išspręsti reikia ieškoti efektyviausių būdų. Dažnai taipadeda padaryti valstybė ir įvairūs paramos fondai. Vyriausybė problemasbando sušvelninti skirdama lėšų, pvz. nedarbui mažinti, esminiamsporeikiams tenkinti (maistui, būstui ir t.t.) moka pašalpas, taip patsuteikia ūkininkams už pigiai supirktą produkciją subsidijas ir t.t. Lietuvai ruošiantis įstoti į ES rasta daug kaimo plėtros neatitikimųir trūkumų, kuriuos bet kuriuo atveju Lietuva iki narystės ES turiišspręsti. Kaimo plėtros planą – strategiją, tikslus ir prioritetusnagrinėsiu paskutiniame skyrelyje. Speciali kaimo plėtros paramos programaSAPARD, yra svarbi priemonė išsaugant Lietuvos kaimo gyvybingumą irkonkurencingumą. Ji papildo ir remia Lietuvos veiksmus bei kitą tarptautinęfinansinę paramą Lietuvos kaimui. Kaimo plėtros planas buvo parengtasSAPARD programos reikalavimais, kaimo plėtros strategija, tikslai irprioritetai neapsiriboja tik SAPARD nuostatomis. Priešingai, kaimo plėtraturi būti suvokiama, atsižvelgiant į bendrą perspektyvą ir taip užtikrintiveiksmų tarpusavio sąveiką, siekiant nuoseklių rezultatų. I priedepateiksiu kaimo plėtros tikslų hierarchija. 1.Rinkos ribotumasRinkos mechanizmas informuoja apie gamybos veiksnių bei įvairiausiųgėrybių kainas ir taip skatina gamintoją ieškoti efektyviausių irpelningiausių gamybos variantų, atsižvelgti į vartotojo poreikius, norstiek gamintojo tiek vartotojo elgsena rinkoje remiasi jų asmeniniaisinteresais. Tobulos konkurensijos rinka, ,,nematomos rankos” padedamaužtikrina gamybos išteklių pasiskirstymo efektyvumą, tačiau monopolijųįtakoje kainos gali būti didinamos, gaminant mažesnį kiekį produkcijos irnesiekiant didžiausio efektyvumo. Realiame gyvenime tokių rinkų, kur nėramonopolijų, išorės efektų, nenumatytų patobulinimų ar sutrikimų,vyriausybės įtakos ir pan., tėra labai daug. Tačiau net ir tuo atveju, jeiekonomikoje viešpatautų tobula konkurencija, neišvengtume problemų,susijusių su rinkos, kaip ūkininkavimo mechanizmo, ribotumu. Rinkos ribotumas išryškėja tada kai laisva konkurencinė rinka,nereguliuojama vyriausybės nepasiekia pusiausvyros, užtikrinančios efektyvųribotų gamybos išteklių paskirstymą. Ekonomistų nuomone pagrindinė rinkosribotumo priežastis yra ta, kad kai kuriais atvejais kainos, kurios rinkosdalyvius informuoja apie situaciją rinkoje, neatspindi visuomeninių ribiniųkaštų ir visuomeninės ribinės naudos. Ūkinės politikos požiūriu rinkos ribotumo priežastis galimesuskirstyti į dvi grupes:
Pirmąją grupę sudarytų tie rinkos reguliavimo trūkumai, kurie ne įveikiamirinką papildžius valstybinio reguliavimo elementais.
Antrąjai, salyginai mažesnei grupei priskiriami klausimai, kurie ne rinkosmetodais sprendžiami efektyviau nei rinkos. Aptarkime tuos atvejus, kurie gali būti rinkos ribotumo šaltiniais.
1.Netobula konkurencija. Čia ribinės pajamos yra mažesnės už paskutinio parduoto vieneto kainą.Susidaro atotrūkis tarp produkcijos ribinių kaštų ir kainos, o kadangikaina už kurią vartotojas įsigyja gėrybę, atspindi jo ribinę naudą,vartojant šią gėrybę, akivaizdu, kad netobulos konkurencijos rinkojevisuomeninė (vartotojo) ribinė nauda viršija gamintojo ribinius kaštus. Taireiškia, kad šioje šakoje pagaminama per mažai produkcijos, taigi ir ribotiištekliai yra paskirstyti bei panaudojami ne efektyviausiai.2.Išorės efektai Gėrybių su išorės efektais gamyba arba vartojimas duoda naudos arbapadaro nuostolį paša-liniams asmenims, kurie nėra nei šių gėrybiųgamintojai nei jų vartotojai. Rinka nepajėgi įvertinti ribinės naudos ar
ribinės žalos, susijusių su išorės efektais, todėl gėrybės kainoje jieneatsispindi, o tai reiškia, kad rinkos mechanizmas negali užkirsti kelioneigiamoms gamybos ar vartojimo pasek- mėms. Išorės efektai gali būti netik neigiami. Kai kurių gėrybių gamyba ir vartojimas sąlygoja taip pat irteigiamus išorės efektus, bet kaip ir neigiamų atveju rinka nėra pajėgipriversti papildomos naudos gavėją sumokėti už ją. Šių gėrybių teikiamavisuomeninė ribinė nauda žymiai viršija jų ga -mybos visuomeninius ribiniuskaštus, ir todėl konkurencinė rinka negali efektyviai aprūpinti jomisvartotojų.3.Netobulas išteklių paskirstymas tarp dabarties ir ateities. Gyvenimas ir pažanga kasdien daro savo pataisas sudėtingame ekonomikosmechanizme – atsiranda naujų rinkų, kurių anksčiau nebuvo ir todėlkonkurencinė rinka negalėjo įtraukti jų į iš- teklių paskirstymo procesą.Šiuo atveju susiduriame su ta problema, kad konkurencinė rinka daž-niausiai negali numatyti ir apskaityti būsimų ribinių kaštų ir palyginti jųsu būsima ribine nauda. Rinka negali paskirstyti išteklių tarp dabarties irateities, kainomis signalizuojama vartotojui, kiek jis turi išleisti pinigųdabar, o kiek sutaupyti poreikiams tenkinti arba skatindama gamintoją neplė- sti gamybos apimties, o dalį kapitalo investuoti į mokslinius tyrimus arbadarbuotojų mokymą.…
4.Informacijos stygius Tiek vartotojas tiek gamintojas negali turėti visos informacijos, nesjos rinkimas yra labai brangus ir daug darbo reikalaujantisprocesas.Informacijos stygius tampa dar vienu rinkos ribotumo šaltiniu.Kartais gamintojas nėra suinteresuotas pateikti visą informaciją apieprekę, jei tai galėtų sumažinti jos paklausą rinkoje. 2.Vyriausybės vaidmuo ekonomikojeAptarę problemas susijusias su rinkos mechanizmo ribotumu, matome, kadvien rinka yra nepajėgi užtikrinti gamybos bei jos išteklių paskirstymoefektyvumo ekonomikoje. Ekonomistai įvertindami konkurencinės rinkossantykių pranašumus ir trūkumus pritaria tam, kad valstybė turi atlikti tamtikrą vaidmenį ekonomikoje, arba papildydama rinkos santykius valstybinioreguliavi- mo elementais, arba ne rinkos metodais spręsdama tuos klausimus,kurių rinka efektyviai spręsti negali. Šiuolaikinėje mišrioje ekonomikoje valstybė atlieka keturiaspagrindines funkcijas: 1. Nustato teisinius rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindus.
Vyriausybė įstatymais, nutarimais formuoja taisykles, pagal kurias namų ūkiai, verslas, taip pat ir pati vyriausybė dalyvauja ekonominėje veikloje, grindžia savo tarpusavio santykius. 2. Rengia ir įgyvendina makroekonominę stabilizacijos politiką.
Šia funkcija vyriausybė bando sušvelninti ekonominio augimo cikliškumą, imdamasis priemonių išvengti ilgalaikiam nedarbui, ekonominiai stagnacijai, aukštam infliacijos lygiui. Pagrindinės šių priemonių yra monetarinė ir fiskalinė politikos. 3. Įtakoja išteklių paskirstymą (alokaciją) siekdama didesnio ekonominio efektyvumo.
Vyriausybė bando paveikti išteklių paskirstymą ekonomikoje siekdama, kad į pagrindinius ekono- mikos klausimus ką? ir kaip? gaminti būtų atsakoma, atsižvelgiant į visus visuomenės poreikius. Šia prasme vyriausybės vaidmuo yra ypatingai svarbus, aprūpinant vartotojus visuomeninėmis gėrybė- mis, kurių rinka pateiktų per mažai arba visai nepateiktų, o taip pat ekonominėmis ir administraci- nėmis priemonėmis ribojant arba skatinant gėrybių su neigiamais bei teigiamais išorės efektais gamybą ar vartojimą, užkertant kelią gamtos teršimui ir pan. Netobulos konkurencijos sąlygomis vyriausybė taip pat didesniu armažesniu mastu veikia efektyvesnių ribotų gamybos išteklių paskirstymą irpanaudojimą. 4. Rengia gyventojų pajamų, kurias lemia rinkos santykiai, perskirstymo programas.
Vyriausybė atlieka pajamų perskirstymo funkciją, tai yra stengiasi, kad visi visuomenės nariai galėtų tenkinti savo esminius poreikius maistui, būstui, sveikatai ir t.t. Stengdamasi įgyvendinti ekonominės politikos tikslus, vyriausybė įstatymais arba netiesioginio ekonominio reguliavimo priemonėmis stengiasi skatinti vienokią ar kitokią ekonominę veiklą, kreipti ją visuomenės tikslų realizavimo linkme. 3.Žemės ūkis besikeičiančioje ekonomikojeEkonominio vystymosi pradžioje dauguma šalies gyventojų gyvena irdirba kaime. Žemės ūkio įnašas į šalies pajamas yra didžiausias, tačiaudarbo našumas žemės ūkyje lieka vis tiek mažas. Ekonominio augimo metaisdarbo jėga persikelia į kitas veiklos sritis. Taip didėja likusios ūkiodarbo jėgos našumas, auga neūkiniai sektoriai, o į šalies pajamas įplaukiavis mažesnė ir mažesnė dalis iš žemės ūkio. Vėlesnėse vystymosi pakopose
paslaugų sektorius pralenkia pramonę, nes su- teikia daugiausiai darbovietų. Tačiau daugelis besivystančių šalių ir kai kurios centralizuotoplanavimo šalys pačios įsiti- kino, kad apleistas žemės ūkis kelia pavojųbendram vystymuisi. Tai sąlygojo viena iš svarbiausių – žemės ūkio krizė,kurią sukėlė perprodukcija, perkybos žemės ūkio produktais laisvėjimas,mažė- jančios šių produktų kainos ir menkos žemdirbių pajamos, taip patintensyvaus ūkininkavimo neigiamos ekologinės pasekmės. Žemės ūkis skatina vystymąsi ne tik sukurdamas darbo vietas: spartusžemės ūkio našumo augimas leidžia tiekti papildomai maisto produktųaugančiam miesto gyventojų skaičiui mažesnė- mis kainomis. Tai tampa vislabiau aktualu, nes vienam gyventojui tenkančios produkcijos kiekis yranedidelis, o gyventojų skaičius daugelyje besivystančių šalių nuolat auga.Ūkio pajamų augimas vis didesnio našumo dėka plečia žemės ūkio ekonominiųišteklių ir vartojamų prekių iš pramoninio sektoriaus rinką. Eksportuojantžemės ūkio produkciją uždirbama užsienio valiutos, kurią galima panaudotiperkant gamybos priemones, reikalingas pramonės vystymui. Išvystytos rinkos ekonomikos žemės ūkio vaidmuo yra kitoks. Efektyvimaisto produktų sis- tema spartina bendrą ekonomikos vystymąsi. Tačiaužemės ūkis tapo ganėtinai mažu ekonomikos sektoriumi. Jo našumas aukštas, omiesto gyventojų maisto poreikiai yra nesunkiai patenkinami net esant mažaidarbo jėgai. Nors darbo jėga ir toliau pereina iš žemės ūkio į kitasveiklos sritis, tai jau nebeturi didelės reikšmės ekonomikos augimui.Vidaus ir tarptautinė rinkos vis labiau perpildomos žemės ūkio produkcijos,kuri dažnai parduodama mažomis kainomis. Žemės ūkio sektoriui tenka sunkiaiprisitaikyti, o tai dar labiau apsunkina lėtas ekonomikos vystymasis iraukštas nedarbo lygis. 4.Žemės ūkio prisitaikymo problemaAugant pajamoms, vartotojų išlaidos maisto produktams proporcingai mažėja (koefi- cientas neigiamas). Taip gali atsitikti su kai kuriais pagrindiniais maisto produktais (duona, bul- vės, cukrus ir t.t.), dažnai vadinamais ,,žemesnės klasės” prekėmis. Pastebėta, kad pajamų lanks- tumas didelių pajamų rinkos ekonomikoje yra mažesnis negu sutartinis maisto produktų viene- tas ir netgi turi neigiamos įtakos kai kurioms nekokybiškoms prekėms. Kitaip sakant, augant pajamoms, ne žemės ūkio produktų paklausa didėja sparčiau negu žemės ūkio produktų. Tai reiškia, kad netgi jeigu žemės ūkio sektorius ir labai išsiplėstų, vis tiek bus mažesnė ekonomikos dalis. Žemės ūkio produkcijos padidintas eksportas ir/arba sumažintas importas gali tai atsverti: iš tikrųjų žemės ūkio politika daugelyje išsivysčiusios rinkos ekonomikos šalių paju- to šią įtaką. Bet aišku, kad ką šiuo atžvilgiu vienos šalies žemės ūkis gali laimėti, kitų šalių že -mės ūkis gali prarasti. Taip pat nereikėtų pamiršti ir kainų, nes žemės ūkio sektoriaus pajamų dalis naciona- linėse pajamose priklauso ne tik nuo kiekio, bet ir nuo vertės. Tačiau žemės ūkio produkcijos kainos krinta, palyginti su bendrosiomis kainomis. Dar visai neseniai galimo kainų sumažėjimo, padidėjus tiekimui, buvo stengiamasi išvengti įvairiomis priemonėmis. Augantis žemės ūkio našumas nuolatos stumia pasiūlos kreivę į dešinę.Tačiau produk- cijos augimas susiduria su paklausa, kuri yra nelanksti kainų atžvilgiu taip pat, kaip ir pajamų atžvilgiu: tada žemės ūkio produktų kainos neišvengiamai krinta. Šis argumentas galioja neišvystytos rinkos ekonomikos šalyse, kur gyventojų skaičiaus augimas ir vieno gyventojo paklausa yra riboti: tai gali būti nebūdinga daugeliui besivystančių šalių, kur gyventojų skaičius auga sparčiai, o vieno gyventojo suvartojimas nėra didelis. Tokiose šalyse maisto produktų deficitas padidina daugelio produktų kainas pasaulio rinkose, taip pat ir išsivysčiusiose šalyse. Tačiau tai dar priklauso ir nuo perkamosios galios augimo neturtingose šalyse. Jeigu žemės ūkio įnašas į BVP mažėja, reiškia, kad vidutinis produktas vienam dirban- čiam gyventojui irgi turėtų sumažėti pagal šalies vidurkį, nebent taip pat proporcingai mažėtų darbo jėgos žemės ūkyje. Pokyčiai produkto, skirto vienam gyventojui, apytiksliai atitinka vieno gyventojo pajamų pokyčius (t.y. pajamos, gaunamos iš darbo sektoriaus). Absoliutus produktas vienam gyventojui, žinoma, gali padidėti: žmonės, priklausantys nuo žemės ūkio, gali ir toliau turtėti. Bet jeigu jų pragyvenimo lygis mažėja, palyginti su darbuotojų kitose sferose, jie bus nepatenkinti. Tokia situacija yra ne tik žemės ūkyje: prisitaikymo procesas būdingas visai ekonomikai, nes žmonės palieka mažai apmokamus darbus, ieškodami geriau apmokamų. Žemės ūkio prob- lema iškyla dėl santykinio žemės ūkio darbo jėgos nemobilumo. Daugeliui žemės ūkiu besiverčiančių šeimų ūkis yra ir gyvenamoji, ir darbo vieta. Sprendimas nutraukti žemės ūkio verslą paprastai reiškia persikėlimą gyventi kitur, paprastai toli nuo ankstesnės vietos. Šeima gali ir toliau gyventi ūkyje, tačiau vienas ar keli šeimos nariai ieško darbo kitur, o kartais įsidarbina tose pačiose vietovėse. Tačiau tai būdinga ne visiems regi- onams. Iš tikrųjų pajamos, gautos dirbant ne ūkyje, tampa vis svarbesnės. Tačiau tai neišspren- džia problemos. Kai kuriose kaimo vietovėse žmonės neturi nei išsilavinimo, tinkamo dirbti mieste, nei praktinės patirties. Laikui bėgant vis sunkiau išmokti ko nors nauja. Šie faktoriai apriboja žemės ūkio darbininkų galimybes, kurie galbūt būtų mobilesni nei ūkinin…kai ir jų šeimos. Taigi dirbant ūkyje vis sunkiau įsigyti tai, ko reikia, norint gauti vidutines pajamas, paly- ginti su nacionalinėmis pajamomis. 5.Problemos susijusios su kaimo plėtraŠiame skyrelyje paanalizuosime, kokios grėsmės iškilo mūsų senojo žemyno kaimui?Vieną priežastį – žemės ūkio krizę – išanalizavome 3 skyrelyje. Kita labai svarbi priežastis pas- katinusi susirūpinti kaimo ateitimi – ryški kaimo bendruomenės mažėjimo tendencija. Daug kur neužtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos, ypač prasta infrastruktūra, kas priverčia palikti kai- mą jaunus ir išsilavinusius žmones. Kaimas praranda jam būdingas institucijas: yra parapijos, stambinamos mokyklos, mažos vietovės jungiamos į dideles bendruomenes. Kaimą užgožia miestų plėtimasis. Jis nepajėgia adekvačiai ginti savo interesų. Dėl to nukentėjo kaimo žmonių savimonė ir nepriklausomumo pojūtis. Noriu plačiau paanalizuoti kokios pagrindinės problemos slegia Lietuvos kaimus Skirtumai tarp miesto ir kaimo. Lietuvos kaimo teritorijoms būdinga nepalanki demografinė situacija. Natūralus gyven- tojų prieaugis yra neigiamas. Gimstamumas kaimo vietovėse yra 30% didesnis nei miestuose, tačiau šis procentas kiekvienais metais mažėja. Kaimo vietovėse didesnis gyventojų mirtingu- mas nei miestuose. Kaimo gyventojų senėjimą rodo santykis tarp pensininkų ir vaikų, kuris yra 0,93, miestuose šis rodiklis lygus 1,28. Santykis tarp darbingų gyventojų ir pensininkų rodo, kad kaimo vietovėse vienam darbingam gyventojui tenka 36,5% daugiau pensinio amžiaus žmonių nei miestuose. Taip pat kaimuose sparčiai didėja skyrybų skaičius. Investicijos sveikatos apsaugai ir švietimui – tai tie veiksniai, kurie turės poveikio pajamoms didinti ateityje. Tačiau dauguma kaimo gyventojų gauna tik minimalias pajamas, kurios leidžia patenkinti tik pagrindinius poreikius, todėl šių pajamų dalis, skiriama sveikatos apsaugai, švietimui ir kultūrai yra labai maži. Pvz. 1998 metais kaimo gyventojai sveikatos apsaugai išleido tik 31,5%, švietimui – 78,9%, laisvalaikui ir kultūrinei veiklai 64,6% pajamų mažiau nei miesto gyventojai. Pajamų, kurias kaimo gyventojai skiria maistui, procentas mažė- ja, tačiau tebėra didelis (59%), t.y. 14,7% didesnės nei miesto gyventojų išlaidos maistui. 1998 m. kaimo gyventojų šeimyninės pajamos vienam asmeniui buvo 30% mažesnės nei miestiečių. Be to kaimo gyventojų šeimų pajamos didėja lėtesniu tempu, todėl skirtumas tarp kaimo ir miesto gyventojų šeimos pajamų ir toliau didėja. Tik 30% visų dirbančiųjų Lietuvoje sudaro kaimo žmonės. Vienas šeštadalis kaimo dirbančiųjų gyventojų buvo pensijinio amžiaus. Žemės ūkis išlieka pagrindine kaimo gyventojų veikla: šiame sektoriuje dirba 58% visų kaimo dirbančiųjų. Antras pagal dydį sektorius, kuris teikia galimybių įsidarbinti yra valstybinės tarnybos (švietimas, socialinis sektorius, sveikatos apsauga). Jame dirba 15,6% visų kaimo dirbančiųjų. Paprastai kaimo gyventojų aktyvumas yra žymiai žemesnis nei miestiečių. Taip pat ir užimtumo lygis kaimo vietovėse yra žemesnis nei
miestuose. Labai didelis skaičius nedirbančio kaimo jaunimo. Pvz. 1997 metais nedarbo lygis tarp kaimo jaunimo iki 20 metų amžiaus buvo beveik 30%. Dėl to, kad dominuoja žemės ūkio veikla ir yra tik dalinis užimtumas joje bei prastos kaimo vietovių infrastruktūros, 20% dirbančiųjų galima laikyti dirbančiais tik iš dalies, kai tuo pat metu miestuose tokių dirbančiųjų skaičius tesiekia tik 7%. Kaimo vietovėse, jei lyginsime jas su miestais, papildomo darbo ieško dvigubai daugiau dirbančiųjų gyventojų; tai sudaro 73% žmonių, norinčių dirbti papildomą darbą. Kaimo moterų nedarbas yra 4% mažesnis nei miestų gyventojų. Dauguma kaimo vietovėse gyvenančių bedarbių taip pat, kaip ir miestuose neturi profesinio pasireng…imo ir yra baigę tik vidurines mokyklas. Tačiau didelis bedarbių su profesiniu pasirengimu procentas (21,8%) rodo, kad darbo jėga darbo rinkai nereikalinga. Mažiau išvystyta kaimo socialinė ir techninė infrastruktūra trukdo gyvenimo ir darbo sąlygoms gerėti. Tie trukdymai – tai riboti kaimo gyventojų socialiniai poreikiai, kuriems daro įtaką pajamų lygis ir paslaugų kainos. Kaimo gyventojai labiau nei miestiečiai yra užsiėmę namų ruoša, kuri riboja jų laisvalaikį, savišvietos galimybes ir visuomeninę veiklą. Taigi užimtumo ir šeimų pajamų duomenys atskleidžia pagrindines Lietuvos kaimo vietovių silpnąsias vietas: • Didelę priklausomybę nuo pajamų šaltinio – žemės ūkio, • Didelį jaunų kaimo žmonių nedarbą, • Didėjantį atotrūkį tarp kaimo ir miesto šeimų. Lietuvos ir ES kaimo plėtros skirtumai Lietuvoje rasti pagrindiniai kaimo plėtros neatitikimai: • Užimtumas Lietuvoje labai priklauso nuo žemės ūkio veiklos • Žemės ūkio sektorius turi pats stiprinti savo konkurencingumą, gerindamas kokybę, produktyvumą ir efektyvumą. ES Lietuvai yra nustatyta 11 žemės ūkio ir kaimo plėtros trūkumai: 1. Prastas žemės ūkio sektoriaus efektyvumas, didelės energijos sąnaudos ir prastos ūkininkavimo technologijos. Todėl reikėtų skirti kapitalo investicijas pirminei žemės ūkio gamybai. Tai leis panaudoti turimus kaime žmogiškuosius resursus, o taip pat išnaudoti natūralias žemės ūkio sąlygas ir tradicijas. 2. mažas vidutinių ūkių dydis bei nenusistovėjusi žemės ūkio gamyba. Tai bus spren- džiama remiant investicijas ūkiams ir skatinant struktūrinius žemės ūkio pasikeitimus:didesnę para- mą teikiant jauniems ūkininkams ir gamintojų grupėms. 3. prastą žemės ūkio produktų, naudojamų veislių bei sėklų kokybė. Šis trūkumas bus šalinamas, remiant investicijas pirminei žemės ūkio gamybai(naujoms technologijoms ir įrengi- mams), skatinant naudoti geros kokybės veisles ir sėklas, kartu plėtojant tarpusavy susijusius sektorius (pvz. gyvulių veislininkystę). 4. Žemės ūkio produktų perdirbimas labai epizodiškas, neišnaudojami turimi gamybos pajėgumai. Žemės ūkio produktų perdirbimas turi būti gerinamas, kad atitiktų kokybės, maisto saugos, aplinkosaugos reikalavimus. Šis klausimas bus sprendžiamas, remiant kapitalo investicijas žemės ūkio ir žuvų produktų perdirbimui. 5. Mažas kaimo šeimų grynųjų pajamų vidurkis. Tai bus sprendžiama remiant investi- cijas žemės ūkiui ir skatinant ekonominės veiklos įvairovę. 6. pre didelė pajamų priklausomybė nuo žemės ūkio kaip pajamų šaltinio. Įvairiapusės veiklos kaime skatinimas – perspektyva alternatyvoms pajamų šaltiniams sukurti. Tai leis išnaudoti esemas palankias gamtos sąlygas, kaimo kraštovaizdį ir paveldą, o taip pat ir kitų sektorių patirtį (mažų ir vidutinių įmonių ir t.t.) 7. Investicijos naujoms technologijoms žemės ūkyje įdarbinimo galimybių ir nuo že- mės ūkio sektoriaus priklausančias pajamų sumažėjimas. Šio labai svarbaus klausimo sprendimus – alternatyvių žemės ūkiui veiklų rėmimas. 8. prastas gyvenimo lygis kaime fizinių ir socialinių infrastruktūrų požiūriu. Kaimų atnaujinimu ir kaimo infrastruktūrų plėtra bus siejama sumažinti kaimo ir miesto skirtumams. 9. žemas ūkininkų išsilavinimas vidutiniškai svarbu. Tai bus sprendžiama tiesiogiai teikiant techninę paramą, perteikiant strategijos ir technologijos žinias. 10. ūkių ir kaimo gyventojų amžiaus problema. Ji bus sprendžiama, remiant jaunus ūkininkus ir verslininkus, gerinant socialines kaimo vietovių infrastruktūras. Socialinių infra- struktūrų gerinimas sumažins tebesitęsiantį kaimo bibliotekų ir… kultūros centrų mažėjimą. 11. žemės ūkio veiklos intensyvinimas – neigiamas poveikis aplinkosaugai. Spręsti tai reikia: pirma, kreipiant ypatingą dėmesį ekologiniam ūkininkavimui bei skiriant jam daugiau para- mos; antra, į projektų atrankos kriterijų sąrašą, į kurį bus įtraukti ir aplinkosaugos dalykai. 6.Vykdomos politikos reikšmė 6.1. Pagrindinis žemės ūkio politikos instrumentas yra institucinių kainų sistema, kurią įgyvendina Bendrosios rinkos organizacijos. Taikydama palaikomąsias kainas bei importo mokesčius, o vidaus rinkoje esant žemės ūkio produktų pertekliui – eksporto subsidijas, Europos Komisija reguliuoja žemės ūkio produktų pasiūlą vidaus rinkoje. Žemės ūkio politikos raidos pradžioje žemdirbiams parama buvo teikiama nustatant palankias žemės ūkio produkcijos supir- kimo kainas, galvojant, kad paramos per kainas teikimas bus pigesnis, mažiau biurokratiškas bei lengviau administruojamas. Tikslinę atitinkamos kokybės žemės ūkio produkcijos kainą kasmet nustato Europos Komisija. Ši kaina turėtų užtikrinti optimalias pajamas žemės ūkio produkcijos gamintojui. Ją galima palyginti su planine arba teorine kaina, kuria remiantis nustatomos likusios kainų palai- komojo mechanizmo kainos. Intervencinė (garantuota) kaina yra minimali gamintojo gaunama kaina. Jeigu ES vidaus rinkoja konkretaus žemės ūkio produkto rinkos kaina nukrenta žemiau nustatyto intervencinės kainos lygio, intervencinės agentūros superka dalį perteklinės produkcijos, kad padidintų pro- duktų kainą vidaus rinkoje. Dėl didelių kainų ES vidaus rinkoje žemės ūkio produkcijos gamintojai negali konku -ruoti pasaulinėse rinkose. Todėl eksportuotojams mokamos eksporto subsidijos, kurios leidžia ES pagamintiems žemės ūkio ir maisto produktams konkuruoti pasaulinėse rinkose. Rinkos reguliavimas ES atliekamas per rinkos organizacijas. Kainų nustatymo analizė, pabrėžianti žemės ūkio produkcijos kainoms būdingą nestabilumą, rodo, kad kartais taip galima stabilizuoti rinkas, nors per daug pakelti kainas taip pat yra rizikin- ga. Pajamų palaikymas, analitikų požiūriu yra kitoks. Jis remiasi tendencija, kad pajamos žemės ūkyje yra mažesnės nei pajamos kitose veiklos srityse, nes sumažėja pajamų žemės ūkyje dalis nacionalinėse pajamose dėl riboto darbo jėgos mobilumo. Tai yra neišvengiama, tačiau kai ku- riose šalyse to galima išvengti padidinus žemės ūkio produktų gamybą vidaus rinkoje. Nuosa- vybės atžvilgiu tai gali būti kai kurių palaikymo formų pateisinimas, jeigu tai dar labiau neap- sunkina esamos problemos. Praktiškai du tikslai – stabilizavimas ir palaikymas – buvo susieti žemės ūkio politikoje: dauguma šalių palaiko kainas, siekdamos pasiekti abu tikslus. Daugeliu atvejų kainos buvo palaikomos aukštesnės, nei reikia siekiant subalansuoti nacionalines rinkas. Tai ne tik sukėlė per didelę pasiūlą – tolesnis spaudimas rinkos kainomis ir augantys palaikymo kaštai trukdė būtiną prisitaikymo veiklą mažinant spaudimą žemės ūkio žmonėms, ieškantiems kitokio darbo. Nuo 1970 metų vidurio darbo jėgos perėjimo į kitas darbo sferas skatinimas susilpnėjo dėl didelio nedarbo visose ekonomikos srityse. Tokiomis aplinkybėmis ūkių darbo ,,alterna- tyvieji kaštai” sumažėjo. Galima ginčytis, kad socialinio draudimo teikiamos pašalpos dėl ne – darbo sudaro didesnes išlaidas nei pašalpos ūkių bedarbiams. Požiūriai keičiasi didėjant miesto gyventojų socialinėms ir ekonominėms sąnaudoms ir suvokiant, kad gyvenimass kaime yra pranašesnis. Taigi politika, siekiant išspręsti ūkių problemą, tapo dar su…dėtingesnė ir painesnė. Ir toliau neišvengiamai palaikomos kainos, nors dauguma ekonomistų ginčytųsi, kad užtektų stabilizavimo ir kad netgi čia reikia atsargiai nustatyti kainas, o ūkių pajamų problemą spręsti kitomis priemonėmis. Todėl dauguma ekonomistų gynė tiesiogines kompensacijas, susijusias su asmeniu, o ne su produktu, siekdami išvengti perprodukcijos. Tačiau kompensacijos, kurios yra visiškai nesusijusios su gamyba, tik su didesnių pajamų poreikiu, yra nepopuliarios tarp ūkininkų, jas sunku įgyvendinti. Tačiau dabar kompensacijos vaidina svarbų vaidmenį Europos Sąjungos bendroje žemės ūkio politikoje. 1992 m. Ministrų taryboje buvo pritarta radikaliai žemės ūkio politikos reformai, kuria siekta trijų tikslų: 1.Sumažinti palaikomųjų kainų lygį ES vidaus rinkoje, taip pat sumažinti produktų, kuriems yra taikomos palaikomosios kainos bei kitos rinko reguliavimo priemonės, skaičių, siekiant padidinti ES žemdirbių konkurencingumą pasaulinėse rinkose. Tuo būdu sudarant sąlygas žemės ūkio ir maisto produktų eksportui. 2.Sukurti priemonių sistemą, kompensuojančią ES ūkininkų patirtus nuostolius, atsira- dusius dėl palaikomųjų kainų sumažinimo arba panaikinimo. 3.Reguliuoti žemės ūkio gamybą ES vidaus rinkoje, taikant gamybą ribojančius veiksnius. Reformoje taip pat numatyta priemokų sstema taip pat skatino auginti ekologiškai švarią produkciją, atsisakyti chemikalų bei trąšų. Vis didėja išmokų už ,,paslaugas” palaikymas, kurių vis labiau reikalauja visuomenė kai- mo aplinkai prižiūrėti ir tvarkyti, o svarbiausia yra svarstyti, kaip reiktų paspartinti ekonominį augimą ir pritraukti žmones į kaimą, taip pat leidžiant ūkių darbininkams pasirinkti norimą darbą. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad žemės ūkio maisto produktų sektoriaus sėkmingas vystymasis yra neatskiriama visos ekonomikos vystymosi dalis. Laikina depresija, nedarbas, aukštos palūkanų normos ir nestabilus valiutos keitimo kursas kliudo žemės ūkio prisitaikymo procesą. 6.2. Su kaimo plėtra susijusių problemų yra pakankamai daug ir jos yralabai svarbios visai visuomenei, todėl būtina jas spręsti kokiomis tikįmanoma priemonėmis. Tam yra siūloma priimti teisinius aktus, saugojančiuskaimą nuo intensyvios ir nekontroliuojamos industralizacijos,atgaivinančius ankstesnę kaimo ekonominę veiklą, atkuriančius nuniokotągamtą. Kaimo vystymo politikai įgyvendinti rekomenduojama teikti irvalstybinę, ir regioninę finansinę paramą. Formuojant kaimo vystymo politiką siūloma vadovautis šiaispagrindiniais principais. Pirma. Kaimas turi būti patrauklia ir saugia gyventi vieta su gerainfrastruktūra, gyvy- bingais žemės ūkio, miškininkystės ir žvejybossektoriais, patogus kitai veiklai plėtoti, turėti sveiką aplinką irišpuoselėtą kraštovaizdį. Antra. Harmoningai visumai kaime pasiekti reikalinga tvirtasocialinės ir ekonominės politikos sąveika, kurios dėka kaimiškosios irurbanizuotos sritys būtų plėtojamos lygybės ir abipusio papildomumopagrindais. Trečia.Visuose kaimo plėtojimo politikos baruose turi atsispindėtitolygaus vystymosi principas. Ketvirta. Kaimo vystymosi planas turi būti pagrįstas regioninėmisypatybėmis, skatinti vietinę iniciatyvą, išsaugoti tradicinę šeimosgyvenimo sanklodą, įtvirtinti pasitikėjimą savo jėgomis, kooperaciją irkūrybiškumą, tausoti ir puoselėti kultūrinius bei istorinius kaimoypatumus, ryšius tarp kaimo ir kitų gyventojų. Be šių principų nurodytos Europos kaimiškųjų sričių politikos gairėsšiose srityse: erdvinis planavimas; infrastruktūra,; švi…etimas; mokymas;užimtumas ir gyventojų pajamos; žemės ūkis ir jo politika; miškininkystė;turizmas; smulkus ir vidutinis verslas, prekyba, amatai, aprūpinimasbūstais ir sveikatos apsauga; kultūra; gamta ir kraštovaizdis; mokslinis irtechninis bendravimas. Dokumente pabrėžiama, kad būtina išlaikyti ir toliau vystytidaugiafunkcinį žemės ūkį. Todėl ūkininkams siūloma didinti savo pajamasefektyvinant gamybą ir marketingą, daugiau prekių eksportuojant, kuriantaukštą pridėtinės vertės lygį, papildomai užsiimant ne žemės ūkio veikla,auginant brangesnius ekologiškai švarius produktus. Siūloma skatinti racionalesnio dydžio šeimos ūkį, kurio funkcionavimasbūtų ekonomiškai naudingas. Greta šeimos ūkio gali egzistuoti ir kitosstruktūros, pagrįstos kooperacija. Ūkininkas turi turėti visišką laisvęūžsiimti verslu. Privati nuosavybė turi būti ginama. Ypatingo dėmesio turisusilaukti ūkininkai, kurie dirba pagal aplinkos apsaugos ir gamtosišsaugojimo reikalavimus, tausoja kraštovaizdį. Taip pat siūloma nenaudojamas žemdirbystei vietas ir plotus, kur žemėnedirbama apsodinti mišku, siekiant sumažinti žemės ūkio produkcijosgamybą. Miškininkystei rekomenduojama teikti panašią standartinę paramą,kokia teikiama žemdirbiams. Nustatyti 4 pagrindiniai ES kaimo plėtros politikos tikslai, kuriuosturi vykdyti norinčios į ES įstoti šalys. Tai ekonominėmis ir socialinėmispriemonėmis padėti kurti ir išsaugoti darbo vietas, tobulintiinfrastruktūrą ir diegti naujas technologijas; kelti kaimo žmonių gerovę(rūpintis gamtosauga) išsaugoti kaimo bendruomenės kultūrą ir tradicijas. Europos Sąjungoje sukurti struktūriniai fondai prisideda prie tokiųprioritetinių tikslų siekimo:1. Atsiliekančių regionų plėtros ir struktūrinio pertvarkymo rėmimas.2. Regionų, kuriuos stipriai paveikė pramonės žlugimas, pertvarkymas.3. Jaunimo ir asmenų, išstumtų iš darbo rinkos, ilgalaikės bedarbystės sumažinimas ir integracijos į darbinį gyvenimą palengvinimas.4. Abiejų lyčių darbininkų paskirstymo prie pramonės pokyčių bei gamybos sistemos pasikeitimų palengvinimas.5. Kaimo plėtros skatinimas:a) kaimo struktūrinio pertvarkymo bendrosios žemės ūkio politikos reformos rėmuose pagreitinimasb) kaimo vietovių plėtros ir pertvarkymo skatinimas.6. Mažiau apgyvendintų regionų rėmimas. O darbo rinkos politikos uždavinys pastaruoju metu yra mažintididėjantį nedarbo lygį kaimo vietovėse, panaudojant darbo rinkosreguliavimo priemones: – Įtraukti į viešuosius darbus žmones iš tų teritorijų, kur nėra kuriamos naujos darbo vietos ir nėra galimybių, jog jos bus kuriamos artimiausioje ateityje; – Nukreipti darbo jėgą, ypač jaunimo, iš teritorijų, kur nedarbas yra didelis, į teritorijas, kur pramonės verslo vystymasis yra spartesnis; – Profesinį parengimą derinti su darbo rinkos situacija, nacionalinės ekonomikos perspektyvomis ir konkrečių profesijų poreikiu; 7. Kaimo plėtros planas – strategija, tikslai ir prioritetai… 7.1. Santykis su nacionaliniu plėtros planuNacionaliniame plėtros plane pateikta bendra šalies plėtrosstrategija, siekiant sumažinti išsivystymo skirtumą tarp Lietuvos ir ESšalių. Lietuvos kaimo plėtros strategija yraglaudžiai susijusi sunacionalinės plėtros tikslais. Šie tikslai yra tokie: • Pasiekti, kad faktiškas BVP didėtų, kad gyvenimo lygis gerėtų lyginant jį su labiau klestinčiais Europos regionais. • Pasiekti didesnį nacionalinės ekonomikos konkurencingumą, lyginant jį su labiau išvystytais Europos regionais. • Sumažinti regionų skirtumas šalies viduje, sukuriant palankias sąlygas socialinei ir ekonominei plėtrai labiausiai atsiliekančiuose regionuose. Strategijoje taip pat yra numatyta, kad valstybė pritars, jognacionalinis plėtros planas kuriamas atsižvelgiant į šiuos principus: • Kaimo gyventojai su savo patirtimi, galimybe dirbti, vertybėmis ir kultūra yra svarbi nacionalinė pusiausvyra bus išlaikyta; • Natūrali gamta ir sukaupta paveldas kaime yra labai svarbūs ekologiniu, švietimo ir ekonominiu požiūriu. Turi būti neribojamos galimybės ateities kartoms džiaugtis šiomis vertybėmis; • Tolygus gyventojų ir gyvenviečių pasiskirstymas Lietuvoje gali užtikrinti tinkamą šalies gyventojų skaičiaus miestuose didėjimą su mažėjančio turto ir atlyginimų infliacijos, transporto kamščių ir nereikalingo iškasamo kuro vartojimo rizika. Plėtra turi būti nukreipta stiprinti šį erdvinės tolygumą ir ypač užtikrinti, kad kaimo vietovių gyventojai turėtų tinkamas galimybes pasinaudoti miestuose didėjančio užimtumo galimybėmis ir miestų paslaugomis. Kaimo plėtros planas bus įgyvendinamas, remiantis bendraisiais NPPtikslais ir pagrindiniais principais. 7.2. Bendrieji kaimo plėtros tikslaiGlaudžiai Bendradarbiaujant Lietuvos valdžios institucijoms irekonominiams bei socialiniams partneriams, bendras žemės ūkio ir kaimoplėtros tikslas buvo suformuluotas šitaip: ,,Prisidėti prie ekonomikos, gamtosaugos, socialinių ir kultūrosklausimų, susijusių su kaimo ir visos šalies gerove, sprendimo, tarpusavyjebendradarbiauti su privačiu sektoriumi ir vietos bendruomenėmis”. Kaimo plėtros plane, kurį parengė Žemės ūkio ministerija, šis tikslasišsklaidomas šitaip: • Sudaryti sąlygas kaimo gyventojams ir ūkininkams papildomai užsidirbti ir šitaip gerinti jų gyvenimo ir darbo sąlygas; • Pagerinti pirminės žemės ūkio gamybos konkurencingumą ir efektyvumą; • Pagerinti žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkos konkurencingumą ir efektyvumą; • Atlikti kokybės ir higienos standartus; • Užtikrinti ilgalaikę kaimo plėtrą, skatinant ūkininkavimą atitinkantį aplinkosaugos reikalavimus • Kurti darbo vietas kaime.Šie bendrieji kaimo plėtros plano tikslai natūraliai išplaukia iš bendrųjųnacionalinės plėtros plano tikslų, kaip ir pavaizduota 1 priedo schemoje. 7.3. SAPARD prioritetaiRemiantis SAPARD, Bendrijos parama yra skirta žemės ūkio ir kaimoplėtros ilgalaikėms ir prioritetinėms sritims prieš įstojant į ES. Šiparama turi derintis su Stojimo Partnerystės programoje. Stipriųjų ir silpnųjų pusių, galimybių ir pavojų žemės ūkio bei kaimoatžvilgiu analizė rodo, kad norint įgyvendinti bendruosius kaimo plėtrostikslus ir išspręsti konkrečius uždavinius, reikia aktyvinti veiksmų šiųprioritetinių sričių veiklą:1) žemės ūkio gamybos;2) žemės ūkio produktų perdirbimo;3) ūkių ekonominės veiklos įvertinimo, alternatyvių pajamų ir užimtumo galimybių kaime;4) kaimo infrastruktūros;5) miškininkystės6) žmogiškųjų resursų plėtros;7) techninės paramos.IŠVADOS
Išsiaiškinus rinkos ribotumo priežastis susijusias su kaimo plėtra, galime daryti išvadą, kad kaimo plėtros problemos būtinai turi būti sprendžiamos. Šios problemos yra tikrai skaudžios kaimo žmonėms ir pačiam kaimui. Mažiau išvystyta kaimo socialinė ir techninė infrastruktūra trukdo gyvenimo ir darbo sąlygoms gerėti. Tie trukdymai – tai riboti kaimo gyventojų socialiniai poreikiai, kuriems daro įtaką pajamų lygis ir paslaugų kainos. Kaimo gyventojai labiau nei miestiečiai yra užsiėmę namų
ruoša, kuri riboja jų laisvalaikį, savišvietos galimybes ir visuomeninę veiklą. Galima netgi teigti, kad nesprendžiant šių problemų kaimas gali sunykti, kadangi kaime nėra jauniam žmonėm perspektyvos: sunkus pragyvenimas, nėra darbo arba darbas yra sunkus ir prastai apmokamas. Todėl dauguma jaunimo ,,bėga” į miestus. Kaime lieka žemą išsilavinimą turinys žmonės. Žemės ūkyje dirbantys žmonės taip pat vargsta kol užaugina produkciją,kurios pirkti niekas nenori. Todėl yra kuriami būdai, kuriais galima padėtikaimo žmonėms ir kaimui. Tam yra siūloma priimti teisinius aktus,saugojančius kaimą nuo intensyvios ir nekontroliuojamos industralizacijos,atgaivinančius ankstesnę kaimo ekonominę veiklą, atkuriančius nuniokotągamtą. Kaimo vystymo politikai įgyvendinti rekomenduojama teikti irvalstybinę, ir regioninę finansinę paramą. būtina išlaikyti ir toliauvystyti daugiafunkcinį žemės ūkį. Todėl ūkininkams siūloma didinti savopajamas efektyvinant gamybą ir marketingą, daugiau prekių eksportuojant,kuriant aukštą pridėtinės vertės lygį, papildomai užsiimant ne žemės ūkioveikla, auginant brangesnius ekologiškai švarius produktus. Siūlomaskatinti racionalesnio dydžio šeimos ūkį, kurio funkcionavimas būtųekonomiškai naudingas. Greta šeimos ūkio gali egzistuoti ir kitosstruktūros, pagrįstos kooperacija. Ūkininkas turi turėti visišką laisvęūžsiimti verslu. Privati nuosavybė turi būti ginama. Ypatingo dėmesio turisusilaukti ūkininkai, kurie dirba pagal aplinkos apsaugos ir gamtosišsaugojimo reikalavimus, tausoja kraštovaizdį. Taip pat siūlomanenaudojamas žemdirbystei vietas ir plotus, kur žemė nedirbama apsodintimišku, siekiant sumažinti žemės ūkio produkcijos gamybą. Miškininkysteirekomenduojama teikti panašią standartinę paramą, kokia teikiamažemdirbiams. Taip pat gana nemaža parama gaunama iš ES: SAPARD programa irkitos. I PRIEDASKaimo plėtros tikslų hierarchijos schema———————– Parinktų SAPARD priemonių specifiniai tikslai:|1 |2 |3 |4 |5 |6 |7 |8 ||priemon|priemonė|priemonė|priemonė|priemonė|priemonė|priemonė|priemonė||ė |kokybės |veiklos |vandenti|apleisto|saugūs |ūkininkų|techninė||kokybės|ir |įvairini|ekio, |s že- |aplinkos|ir kitų |parama, ||ir |higienos|mas; |kanaliza|mės |atžvilgi|žemės |informav||higieno|gerinima|pvz.;tur|cijos, |apžel- |u |ūkio |imas, ||s |s, |izmas, |kelių ir|dinimas,|ūkininka|speciali|kontrolė||gerinim|produktų|naujų |elektros|miškų |vimo |stų |ir ||as, |gamyba |verslų |infrastr|infra- |būdai. |kvalifik|vertinim||išlaidų|efektyvu|skatinim|uktūros |struktūr| |acijos |as. ||mažinim|mo |as |gerinima|os | |kėlimas | ||as, |didinima|geresnės|s, |tobulini| |organizu| ||efektyv|s, |paslaugo|gyvenimo|mas. | |ojant | ||umo |išlaidų |s kaimo |sąlygų | | |mokymą. | ||didinim|mažinima|gyventoj|gerinima| | | | ||as, |s, |ams. |s. | | | | ||besikei|geresnių| | | | | | ||čianti |darbo | | | | | | ||ūkių |sąlygų | | | | | | ||struktū|kūrimas.| | | | | | ||ra. | | | | | | | |
Nacionaliniai prioritetai:KRF ir Dvišalis bendradarbiavimas
Nacionaliniai prioritetai:Tarptautiniam bendradarbiavimui su ES.
SAPARD prioritetai: • Žemės ūkio gamyba • Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara • Ekonominės veiklos įvairinimas kaime • Infrastruktūra • Miškininkystė • Saugūs aplinkos atžvilgiu ūkininkavimo metodai • Žmogiškųjų išteklų plėtra
Nacionaliniai tikslai
Kaimo rėmimo fondui, Nacionaliniam miškų fondui ir dvišaliambendradarbiavimui
Nacionaliniai tikslaiTarptautiniam bendradarbiavimui su ES.
SAPARD bendrieji tikslai: • Prisidėti prie BŽŪP teisės aktų suderinimo ir įgyvendinimo • Išspręsti ilgalaikes kaimo plėtros prioritetines ir specifines problemas
KPP bendrieji tikslai: • Pajamų lygio augimas • Ūkininkavimo efektyvumo ir konkurencingumo gerinimas • Žemės ūkio produktų perdirbimo, rinkodaros efektyvumo ir konkurencingumo gerinimas • Geresni kokybės ir higienos standartai • Nuosekli kaimo plėtra • Didesnės užimtumo galimybės
NPP bendrieji nacionaliniai tikslai: • BNP augimas • Užimtumo didėjimas • Pajamų ir gyvenimo lygio didėjimas • Subalansuota regioninė plėtra • Subalansuota kaimo ir miesto plėtra