TURINYSĮVADAS 21. KAIMO TURIZMO VERSLĄ REGLAMENTUOJANČIOSE TEISĖS AKTUOSE VARTOJAMOS SĄVOKOS 42. KAIMO TURIZMO PASLAUGOS TEIKIMO REIKALAVIMAI 53. MAISTO TVARKYMO REIKALAVIMAI KAIMO PASLAUGOS TEIKĖJAMS 84. APGYVENDINIMO PASLAUGŲ REIKALAVIMAI PATALPŲ ĮRENGIMUI 85. KAIMO TURIZMO VERSLO PRADŽIA 116. KAIMO TURIZMO TEISINIS REGLMENTAS 127. SĖKMINGOS KAIMO TURIZMO VERSLININKYSTĖS LIETUVOJE PRIELAIDOS 148. LIETUVOS KAIMO TURIZMO POKYČIAI 1996–2010 ŠALIES EKONOMIKOS KONTEKSTE…………………………………………………………………………………………………………………..18
9. KAIMO TURIZMO BŪKLĖ LIETUVOJE IR KONKURENCINGUMĄ LEMIANTYS VEIKSMAI…………………………………………………………………………………………229.1 Kaimo turizmo būklė Lietuvoje………………………………………………………………………………22ĮVADASPirmoji kaimo turizmo sodyba Lietuvoje atsirado dar 1994 m. Šiaulių rajono Kuršėnų seniūnijoje privataus entuziazmo iniciatyva. Masinis kaimo turizmo sodybų Lietuvoje kūrimasis prasidėjo 1997-aisiais, kai Žemės ūkio rūmų vadovo profesorius Antano Stancevičiaus iniciatyva nutarta skatinti kaimo turizmo verslo plėtrą šalyje. Prie Žemės ūkio rūmų buvo įkurta Kaimo turizmo asociacija. Kaimo turizmo verslas nuo pat pradžių laikytas alternatyva žemės ūkio gamybos veiklai. Jau tada manyta, kad alternatyvi veikla į kaimą sugrąžins jaunas verslias šeimas, padės vietiniams žmonėms rasti darbo ir palaikys nykstančio sodžiaus gyvybingumą. Agroturizmo verslo kūrimo sąlygos iš pradžių buvo labai sunkios. Niekas šio verslo nerėmė. Sodyboms kurti paramos valstybė neskyrė. Niekas ir apie kaimo turizmo sodybų architektūrą nekalbėjo, tad nebuvo supratimo, kokios galėtų būti Lietuvoje kaimo turizmo sodybos. Niekas iš architektūros sritį kuruojančių žinybų nesiaiškino, kokią įtaką šios sodybos padarys kaimo kraštovaizdžiui, ir jokių nuostatų ar taisyklių sodyboms projektuoti bei jų aplinkai kurti nerengė. Kad agroturizmo verslas kartu gali būti ir kaimo kultūros bei jos paveldo propaguotojas ir tam tikslui jį reikia išnaudoti, kultūros paveldo apsaugos tarnyboms tada neatrodė savaime suprantamas dalykas. Natūralu, kad kaimo turizmo veikla, kaip ir visa tuometė Lietuvos pertvarka, pasuko vien ekonominių siekių link, naudodamasi tomis priemonėmis, kurias tuo metu turėjo ir galėjo panaudoti. Pirmieji entuziastai kaimo turizmo verslą pradėjo savo nuosavose iš silikatinių plytų sovietmečiu statytose sodybose. Verslūs žmonės privatizavo poilsio namų, moksleivių stovyklų bei kitus pastatus ir ten kūrė kaimo turizmo verslą. Architektai kaimo turizmo sodybų pastatų ir jų aplinkos tvarkymo projektuose matė laisvai traktuojamos kūrybos uždavinius. Taigi, kalbant apie kaimo turizmo sodybų architektūrą, būtina žinoti, kad nemažai agroturizmo sodybų, susiformavusių tokiomis aplinkybėmis, gyvuoja iki šiol. Jos atspindi to meto agroturizmo verslo formavimosi realijas. Kaimo turizmo verslas Lietuvoje gana greitai sustiprėjo ir išpopuliarėjo. Lietuvos kaimo turizmo asociacija veiklą pradėjo 1997 m., kuomet buvo tik 17 sodybų. Iki šių metų jų skaičius išaugo 23 kartus. Šiuo metu asociacija vienija beveik 400 narių. Tai ne tik kaimo gyventojai, teikiantys kaimo turizmo paslaugas, bet ir žmonės dar tik planuojantys kurti šį verslą, regioninių turizmo centrų darbuotojai. Per visus Asociacijos keturiolika gyvavimo metų kaimo turizmo objektai tapo mažais kultūros centrais kaimo bendruomenėse, kuriose vyksta dailininkų plenerai, drožėjų ir skulptorių kūrybinės stovyklos, konferencijos, seminarai, etninės šventės, kulinarinio ir etninio paveldo atnaujinimas. Ypač statybos išsiplėtė 2004-2005 metais, kai sodybų statybai pradėtos naudoti Europos Sąjungos teikiamos paramos lėšos. 2005-aisiais Kaimo turizmo asociacijai priklausė 114 narių, o 2011 m. pradžioje asocijuotų kaimo turizmo sodybų priskaičiuota 411, neskaitant nemažo skaičiaus neįeinančių į asociaciją ir veikiančių nepriklausomai. Lietuvos kaimo turizmo asociacija 2007 m. tapo tarptautinės organizacijos EuroGites nare. Oficialioje organizacijos svetainėje (http://www.eurogites.org/ ) skelbiama informacija apie Lietuvos kaimo turizmo asociaciją. Priklausymas vienai sistemai žymiai padidino ir į Lietuvos kaimo turizmo asociaciją besikreipiančių užsieniečių skaičių (beveik 20 proc. kreipiasi dažniau nei ankstesniais metais) EuroGites yra formuojama iš 29 specializuotų organizacijų iš 25 šalių geografinėje Europoje. Ji atstovauja apgyvendinimo kaime paslaugų teikėjus Europoje, apytikriai turinčius 400 tūkst. apgyvendinimui skirtų numerių ir apie 3,6 mln. vietų. Šiame darbe pateikti vyraujantys požiūriai mokslinėje literatūroje į kaimo turizmo verslą, išnagrinėtas teisinis verslo reglamentas. Taip pat apžvelgta agroturizmo sektoriaus raidą Lietuvoje. Darbe pateikti sektoriaus pokyčiai 1996-2011 metais. … Temos aktualumas ir problema. Didėjanti konkurencija kaimo turizmo paslaugų rinkoje skatina verslininkus kurti naujas paslaugas, telkti tam tikras konkurencingumui didinti priemones, ir vis dėlto to neužtenka. Siekiant padidinti kaimo turizmo konkurencingumą, būtina įvertinti jo plėtrai poveikį darančius socialinius ir ekonominius aplinkos veiksnius. Kaimo turizmo ekonominės ir socialinės aplinkos būklės ir vystymosi tendencijų tyrimas būtinas, kad būtų galima objektyviai ją įvertinti, atskleisti galimybes ir grėsmes bei išrasti priemonių jiems eliminuoti arba bent sumažinti neigiamą poveikį. Tačiau susiduriama su problema, jog socialinių ir ekonominių aplinkos veiksnių poveikis kaimo turizmo konkurencingumui yra labai mažai tyrinėtas. Daugelyje mokslinių darbų šis klausimas paliečiamas tik bendriausiu aspektu.
Darbo objektas – darbe analizuojami Lietuvos kaimo turizmo ypatumai ir pokyčiai 1996–2011 metų laikotarpyje. Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos kaimo turizmo organizavimo ypatumus , plėtros pokyčius ir juos įtakojusius veiksnius. Darbo uždaviniai: 1. Pateikti kaimo turizmo tiekimo reikalavimus. 2. Išnagrinėti kaimo turizmo teisinį reglamentavimą. 3. Išnagrinėti (apžvelgti) kaimo turizmo sektoriaus raidą Lietuvoje . 4. Apžvelgti sėkmingas kaimo turizmo verslininkystės Lietuvoje prielaidas .5. Pateikti sektoriaus pokyčius 1996-2011 metais.6. Ištirti, kaimo turizmo verslo konkurencingumo didinimo galimybes. Darbo metodai: Darbas parengtas vadovaujantis sisteminiu požiūriu į ekonominius socialinius Lietuvos kaimo turizmo pokyčius Europos Sąjungos (toliau-ES) kontekste, naudojant sisteminimo, loginės, grafinės analizės, kriterijų bei apibendrinimų metodus.1.KAIMO TURIZMO VERSLĄ REGLAMENTUOJANČIUOSE TEISĖS AKTUOSE VARTOJAMOS SĄVOKOSKaimo turizmo paslauga – ūkininko sodyboje ar individualiame gyvenamajame name teikiama specialaus apgyvendinimo turizmo paslauga, kurią sudaro turistų apgyvendinimo, maitinimo, pramogų (poilsio) ir kitų poreikių tenkinimas.Kambarys (numeris) – apgyvendinimui skirtame pastate įrengta patalpa ar jų grupė, apgyvendinimo paslaugų teikėjo siūloma kaip nedaloma visuma;Kulinarinis paveldas – maisto gaminimas ir pateikimas, naudojant tradicinius receptus ir tradicines maisto gamybos technologijas.Maisto tvarkymas – bet koks poveikis maistui arba veiksmai su juo ar atskiromis jo sudėtinėmis dalimis (įskaitant maisto gaminimą, ruošimą, perdirbimą, pakavimą, laikymą, saugojimą, vežimą, paskirstymą, tiekimą, pateikimą parduoti, pardavimą), galintys turėti įtakos maisto saugai, kokybei ir mitybos vertei.Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas (toliau – pažymėjimas) – apskrities, miesto, rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išduodamas dokumentas, suteikiantis teisę kaimo turizmo paslaugos teikėjui tvarkyti maistą.Privatus apgyvendinimo paslaugų teikėjas – fizinis asmuo, teikiantis nakvynės ir pusryčių, kaimo turizmo paslaugas, stovyklaviečių ir kitas Lietuvos Respublikos (toliau-LR) turizmo įstatyme numatytas apgyvendinimo paslaugas;Stovyklavietė – nakvynei ir higienos poreikiams tenkinti pritaikyta vieta (teritorija);Saugi paslauga – kiekviena paslauga, kuri teikiama pagal numatytas sąlygas ir nepažeidžiant teisės aktuose paslaugai nustatytų saugos reikalavimų, jos teikimo metu ar po to nekelia jokios rizikos arba kelia vartotojų gyvybei ir sveikatai ne didesnę riziką negu ta, kuri teisės aktuose nustatoma kaip leistina.2.KAIMO TURIZMO PASLAUGOS TEIKIMO REIKALAVIMAI
Šią paslaugą gali teikti verslo liudijimą turintys fiziniai asmenys kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3000 gyventojų.Teikiant kaimo turizmo paslaugą svečių apgyvendinimui gali būti skirta ne daugiau kaip 20 kambarių (numerių). Išankstinį apgyvendinimo paslaugų užsakymą (rezervavimą) apgyvendinimo paslaugų teikėjai turi registruoti raštu specialiame žurnale arba kompiuterinėse laikmenose. Esant turisto pageidavimui užsakymas turi būti patvirtintas raštu. Už išankstinį užsakymo (rezervavimo) priėmimą paslaugos teikėjas gali reikalauti avansinio apmokėjimo, kurio dydis nustatomas abipusiu šalių susitarimu. Kai paslaugai teikti naudojamas individualus gyvenamasis namas, jis turi būti suprojektuotas, pastatytas ar rekonstruotas (pritaikytas), įrengtas, išlaikant vietinę tradiciją ir harmoningą ryšį su aplinka, ir priimtas naudoti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka. Kaimo turizmui naudojamo individualaus gyvenamojo namo aplinka ir svečių apgyvendinimui skirtos patalpos turi būti švarios, tvarkingos, saugios bei nuolat prižiūrimos ir atitikti:būsto aplinkos, kambarių, bendro naudojimo bei higienos patalpos reikalavimus, nustatytus higienos normoje HN 118:2002 „Apgyvendinimo paslaugų saugos sveikatai reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-2 (Valstybinės žinios,(toliau-VŽ) 2003, Nr. 13-531); maitinimo patalpos (valgomojo, svetainės, patalpos maitinimui – pobūviams), virtuvės patalpos ir joje esančios įrangos reikalavimus, nustatytus Maisto tvarkymo kaimo turizmo sodyboje reikalavimuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2005 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. B1-633 (VŽ, 2005, Nr. 139-5036), ir atitikti apgyvendinimo pajėgumus, kad galima būtų aptarnauti visus svečius vienu metu ir, jeigu virtuvė skirta ruošti maistą patiems svečiams, ji turi būti įrengta saugiai, joje turi būti vandens tiekimo ir kanalizacijos, maisto ruošos (paruošimo, virimo, kepimo), šaldymo, laikymo, atliekų surinkimo bei vėdinimo įranga, baldai, įrankiai ir indai ir joje pakabinta informacija apie saugų priemonių naudojimą ir higienos reikalavimų laikymąsi. Pirties patalpos reikalavimus, nustatytus higienos normoje HN 39:2005 „Pirtys: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-595 (VŽ, 2005, Nr. 93-3483);svečių automobilių laikymui įrengiamos aikštelės (vietos) turi būti patogios, saugios ir netrukdančios svečių poilsio ir laisvalaikio;savininko gyvenamosios ir higienos patalpos turi būti atskirtos nuo svečių apgyvendinimui naudojamų patalpų. Kai paslaugai teikti naudojama visa sodyba, tai jos aplinka, erdvinė struktūra ir įrengimas turi formuoti vientisą, savitą ir funkcionalų darinį, kurį sudarytų:gyvenamojo namo ir priklausinių (ūkinių pastatų) grupė, suplanuota išlaikant kiemo ir apie jį išdėstytų nedideliais atstumais pastatų vietinę tradiciją bei harmoningą ryšį su aplinka;aplinkos augmenija, iš vyraujančių vietinių medžių, krūmų ar vaismedžių rūšių suformuojant natūralias bendrijas, parko elementus, vaismedžių sodą ar paskirus gražios lajos medžius. Visi kaimo turizmo sodybai priklausantys pastatai, pagal poreikius pritaikyti kaimo turizmo veiklai, savo forma ir tūriu, puošyba turi išlaikyti tradiciškai vieningą stilių ir sudaryti:nuo 3 iki 6 pastatų grupę (pirkia/gryčia/troba, svirnas, daržinė, kluonas, tvartas, pirtis, vasaros virtuvė, kalvė ar kitų amatų dirbtuvė ar kiti statiniai). Tradicinis gyvenamojo namo pločio ir ilgio santykis turėtų būti 1:2 (1:3), aukštis – ne daugiau kaip 9 m ir gali būti įrengiama palėpė. Ūkinių pastatų aukštis – ne daugiau kaip 11 m, pagal pastato paskirtį pločio ir ilgio santykis nuo 1:1,5 iki 1:4; stogai – dvišlaičiai, keturšlaičiai, pusiau skliau…tiniai ir pan., dengti čerpėmis, skarda, banguotaisiais lakštais, gontais, skiedromis, lentelėmis, šiaudais, nendrėmis. Visų ūkinių pastatų stogai dengiami vienodomis, tos pačios spalvos medžiagomis; sienos – tašyti ar pjautiniai rąstai, lentos, akmuo, tinkas, raudonos plytos, molis, kitos natūralios medžiagos;langai – mediniai, tradicinio sudalinimo (3–6–8 dalys), pagal galimybes puošiami viršulangiais, langinėmis;pastatų spalva – tamsiai ruda, žalia, geltona, pilka arba natūralaus medžio spalva. Kaimo turizmo sodybos interjeras turi būti suformuotas išlaikant vientisą natūralių medžiagų ir tradicinių spalvų derinį:grindys – natūralios medžiagos (plačios medinės lentos, raudonų plytų asla ar jos imitacija, kitos medžiagos);lubos – medžio lentų, natūralių spalvų ar dažomos šviesiomis spalvomis arba tinkas;sienų apdaila – tinkas, dailylentės ar kitos natūralios tradicinės medžiagos arba palikti natūralūs pjautiniai rąstai;baldai (stalai, suolai, kėdės, krėslai, spintos, spintelės, skrynios, komodos, indaujos, lentynos, rankšluostinės ir kt.) – mediniai, vienodo ir pageidautina tradicinio stiliaus;tekstilė (staltiesės, lovatiesės, rankšluosčiai ir pan.) – natūralių medžiagų (linas, vilna, medvilnė), pageidautina tradicinių raštų ir spalvų;buities (namų apyvokos) daiktai – priderinti prie interjero spalvomis, medžiagomis ir stiliumi. Kaimo turizmo sodybos veikloje gali būti pristatoma vietovės gyvoji tradicija, sodybos svečiams pateikiant:kulinarinio paveldo patiekalus, paruoštus naudojant vietinės kilmės produktus (žaliavas), ir pateikiamus naudojant tradicinius medinius (skobtinius, pintinius, tošinius), molinius, žalvarinius, fajansinius ir pan. indus;vietinių amatų (audimo, mezgimo, drožybos, pynimo, kalvystės puodininkystės, keramikos, bitininkystės ir pan.) gaminius ir veiklas. Kaimo turizmo sodybos aplinka, pastatai, kambariai ir kitos naudojamos patalpos taip pat turi atitikti šių reikalavimų, o saugomose teritorijose – ir saugomų teritorijų tvarkymo planuose nustatytus reikalavimus. Aktyvaus poilsio (pramogų) tikslais gali būti įrengiamos sportinių žaidimų aikštelės ir suteikiama naudotis atitinkama įranga ir priemonės (valtys, baidarės, dviračiai, karietos, žvejybos įrankiai, jodinėjimo ir kitas laisvalaikio ir sportinis inventorius). Visa įranga ir priemonės turi būti tvarkingos, nuolat prižiūrimos ir atitikti saugaus naudojimo reikalavimus. Teikiant aktyvaus poilsio pramogas (jodinėjimas, plaukymas, žvejyba ir pan.), kurioms yra reikalingos specialios saugumo priemonėmis, svečiai turi būti supažindinami su saugos reikalavimais ir atitinkamų saugos priemonių naudojimu. Reikalavimai turi būti pateikti raštu ir matomoje vietoje. Gali būti pildomas pavojingų veiklų saugos reikalavimų žurnalas, kurį pasirašo svečias, jog susipažino su saugos ir apsaugos priemonių naudojimo reikalavimais. Kaimo turizmo paslaugos teikėjai turi sudaryti kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimus atitinkančias sąlygas ir turėti pažymėjimą apie šių reikalavimų įvykdymą. Kaimo turizmo paslaugos teikimo pažymėjimą su įvardijamu paslaugos tipu „kaimo turizmas“ ar „kaimo turizmo sodyba“ išduoda savivaldybės, kurios teritorijoje teikiama ši paslauga, įgaliota institucija. Pažymėjimo, patvirtinančio, kad kaimo turizmo paslauga atitinka šiuos reikalavimus, išdavimo tvarką tvirtina savivaldybės taryba. Kaimo turizmo paslaugos teikimo pažymėjimas turi būti laikomas svečiams matomoje vietoje. Už teikiamų paslaugų kokybę atsako paslaugų teikėjas.3.MAISTO TVARKYMO REIKALAVIMAI KAIMO TURIZMO PASLAUGOS TEIKĖJAMS Reikalavimai netaikomi kaimo turizmo paslaugos teikėjams, kurie netvarko maisto, ir kaimo turizmo paslaugos teikėjams, kurių svečiai gaminasi maistą patys (asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslo interesų tenkinimu). Kaimo turizmo paslaugos teikėjas privalo turėti pažymėjimą, suteikiantį teisę tvarkyti maistą past…atuose, kuriuose teikiama kaimo turizmo paslauga.
Pažymėjimas kaimo turizmo paslaugos teikėjui yra išduodamas, jeigu atitinkamos apskrities, miesto, rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – teritorinė VMVT) tikrinimo metu nustatoma, kad kaimo turizmo paslaugos teikėjo veiklos sąlygos atitinka šiuos reikalavimus. Pažymėjimas išduodamas neterminuotam laikui, tačiau, jeigu keičiasi kaimo turizmo paslaugos teikėjas, pavadinimas ar kiti su maisto tvarkymo veiklos sąlygomis nesusiję duomenys, teritorinė VMVT išduoda kaimo turizmo paslaugos teikėjui naują pažymėjimą ir jį prideda prie subjekto bylos.4.APGYVENDINIMO PASLAUGŲ REIKALAVIMAI PATALPŲ ĮRENGIMUIApgyvendinimo paslaugos gali būti teikiamos tuose pastatuose, kurie suprojektuoti, pastatyti ar rekonstruoti, įrengti ir priimti naudoti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo nustatyta tvarka. Gyvenamosiose patalpose oro kokybė, triukšmas turi atitikti visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktuose nustatytus reikalavimus ( Lietuvos higienos norma HN 33:2001 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 692 (VŽ, 2002, Nr. 8-301, Nr. 59-2401) ir Lietuvos higienos norma HN 35:2002 „Gyvenamosios aplinkos orą teršiančių medžiagų koncentracijų ribinės vertės“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 512 (VŽ, 2002, Nr. 105-4726). Vartotojams teikiant maitinimo paslaugas, maisto tvarkymo vietos ir maisto tvarkymas turi atitikti visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktuose nustatytus reikalavimus (Lietuvos higienos norma HN 15:2001 „Maisto higiena“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 684 (VŽ, 2002, Nr. 9-324).) Jei yra įrengti baseinai, jie turi atitikti visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktuose nustatytus reikalavimus (Lietuvos higienos norma HN 109:2001 „Baseinai. Įrengimas, priežiūra ir kontrolė“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 390 (VŽ, 2001, Nr. 64-2376).) Jei yra įrengtos pirtys (saunos), jos turi atitikti šiuos minimalius reikalavimus:turi būti įrengtos šios patalpos: persirengimo (poilsio); garinė ar sauso karščio kamera; tualetas; dušas ar prausimosi vieta;garinėse, sauso karščio kamerose turi būti termometrai;garinėse, sauso karščio kamerose įrengtos 2–3 aukščių lentynos kaitinimuisi, krosnis. Kaitinimo krosnis turi būti atitverta karščiui atsparia pertvara. Jei yra bendro naudojimo patalpos, naudojamos ne tik vartotojų paslaugoms, papildomai turi būti įrengti bendro naudojimo tualetai, atitinkantys visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktuose nustatytus reikalavimus (Lietuvos higienos norma HN 55:2001 „Viešieji tualetai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 (VŽ, 2001, Nr. 103-3688).) Rūkymo patalpos turi būti įrengtos taip, kad nerūkantieji būtų apsaugoti nuo tabako dūmų.Švariems ir nešvariems skalbiniams, inventoriui, valymo ir kitiems reikmenims laikyti turi būti specialiai įrengtos ar funkcionaliai suskirstytos patalpos ar specialūs įrenginiai (spintos). Baldai ir įrenginiai turi būti patogiai išdėstyti, netrukdyti žmonėms vaikščioti, bagažui nešti ir įrenginių priežiūrai. Priėmimo patalpa turi būti pritaikyta atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų registracijai.Patalpoje turi būti geros būklės baldai, įrenginiai, būtina informacija, taip pat pirmosios medicinos pagalbos priemonės. Vienviečio kambario plotas turi būti ne mažesnis kaip 7 m2, dviviečio – ne mažesnis kaip 11 m2, triviečio ar šeimyninio – ne mažesnis kaip 14 m2. Papildoma vieta apgyvendinimui gali būti leidžiama, jeigu kambario plotas yra didesnis ne mažiau kaip 3 m2 už nurodytą minimalų plotą. Kambarių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2,5 m, išskyrus, kai paslaugos teikiamos rekonstruotuose, pritaikytuose pastatuose ar mansardose.Kambaryje turi būti geros būklės baldai bei įrenginiai, skirti miegui, drabužių ir asmeninių daiktų laikymui, poilsiui ir higienai. Atstumas nuo šildymo įrenginių iki lovų turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m.Kiekvienam vartotojui turi būti švarus čiužinys, švari patalynė, antklodė, pagalvė, lovatiesė ir du rankšluosčiai. Vonios (dušo) ir tualeto patalpos; Jeigu vonia (dušas) ir tualetas įrengti vienoje patalpoje, esančioje kambaryje (numeryje), j…os plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,6 m2. Patalpoje turi būti geros būklės vonia ar dušas, praustuvė, unitazas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), stiklinė, muilas, pakabos rankšluosčiams ir drabužiams, tualetinis šepetys, tualetinis popierius, sanitarinis krepšys.Jei kambaryje (numeryje) vonios (dušo) ir tualeto patalpos įrengiamos atskirai, vonios (dušo) patalpos plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,4 m2, o tualeto patalpos plotas – ne mažesnis kaip 1,2 x 0,8 m. Šiose patalpose turi būti: vonios (dušo) patalpoje – geros būklės vonia ar dušas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), stiklinė, muilas, pakabos rankšluosčiams ir drabužiams, sanitarinis krepšys;tualeto patalpoje – unitazas, tualetinis šepetys, tualetinis popierius, sanitarinis krepšys. Jei kambaryje (numeryje) neįrengta vonios (dušo) patalpa, tačiau įrengta atskira tualeto patalpa, jos plotas turi būti ne mažesnis kaip 1,2 x 0,8 m, joje turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), stiklinė, muilas, pakabos rankšluosčiams, tualetinis šepetys, tualetinis popierius, sanitarinis krepšys. Kai kambaryje (numeryje) neįrengtos vonios (dušo) ir tualeto patalpos, kambaryje gali būti įrengta praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), stiklinė, muilas, pakabos rankšluosčiams, sanitarinis krepšys. Jeigu kambaryje (numeryje) nėra vonios (dušo) ir tualeto patalpų, turi būti įrengtos bendro naudojimo vonios (dušo) ir tualeto patalpos. Vonia (dušas) ir tualetas gali būti vienoje patalpoje, kurios plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,8 m2. Kai vonios (dušo) ir tualeto patalpos įrengiamos atskirai, 20-čiai apgyvendinimo vietų turi būti mažiausiai: 2 vonios (dušo) patalpos; tualeto patalpos vyrams, kuriose turi būti 2 unitazai (arba 1 unitazas ir 1 pisuaras) ir 2 praustuvės; tualeto patalpos moterims, kuriose turi būti 2 unitazai ir 2 praustuvės. Atskiros vonios (dušo) patalpos plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,4 m2. Jeigu vonios (dušo) patalpose įrengiamos kelios uždaros arba atviros dušo kabinos, uždara dušo kabina turi būti ne mažesnė kaip 1,8 x 0,9 m, o atvira – ne mažesnė kaip 0,9 x 0,9 m. Nusirengimo patalpos plotas turi būti ne mažesnis kaip 2 m2. Atskiroje vonios (dušo) patalpoje turi būti geros būklės vonia arba dušas (arba abu), pakabos drabužiams ir rankšluosčiams, tualeto reikmenų lentynėlė, praustuvė, veidrodis. Nusirengimo patalpoje turi būti kėdė, pakabos drabužiams, lentynėlės. Tualetai turi būti įrengti su prieškambariais, kiekviename prieškambaryje turi būti praustuvė (praustuvės), skysto ar miltelių pavidalo muilo dozatorius, elektriniai arba vienkartiniai rankšluosčiai. Tualeto kabinos plotas turi būti ne mažesnis kaip 1,2 x 0,8 m. Bendro naudojimo vonios (dušo) ir tualeto patalpos turi būti kiekviename aukšte. Priėjimas prie jų neturi kirsti kitų bendro naudojimo patalpų (poilsio, žaidimo kambarių ir pan.).Tose vietose, kur neįmanoma organizuoti nutekamųjų vandenų nuleidimo, leidžiama įrengti tualetus su tvirtomis ir nelaidžiomis vandeniui išgriebimo duobėmis, kurios turi būti ne didesnės kaip 3 m3. Angos duobių turiniui siurbti turi būti sandarios, su dvigubais dangčiais. Išgriebimo duobės turi būti išvalomos, kai jos būna užpildytos ne daugiau kaip 2/3 savo tūrio. Minimalūs privačių apgyvendinimo paslaugų teikėjų patalpų ir jų įrengimo reikalavimai yra tokie: apgyvendinimui gali būti skirti individualūs gyvenamieji namai, butai, ūkininkų sodybų pastatai, pritaikyti apgyvendinimui, vasarnamiai, sodo, žvejų, medžiotojų nameliai arba kambariai šiuose pastatuose. Vartotojai negali būti apgyvendinti bendro naudojimo patalpose: maitinimo patalpoje, svetainėje, virtuvėje, taip pat pereinamuosiuose kambariuose (išskyrus tuos atvejus, kai numerį sudaro keli kambariai). Maitinimo patalpa gali būti atskira patalpa arba svetainės-maitinimo patalpos a…r maitinimo patalpos-virtuvės derinys. Maitinimo patalpa gali būti naudojama ir kaip poilsio kambarys. 10-čiai apgyvendinimo vietų turi būti įrengta mažiausiai 1 tualeto patalpa, 1 praustuvė, 1 vonios (dušo) patalpa. Garinėse, sauso karščio kamerose apšiltinimui turi būti naudojamos šilumai nelaidžios ir neskleidžiančios kvapų medžiagos, apdailai rekomenduojama naudoti lapuočių medžių medieną.Apgyvendinimo paslaugų patalpos gali būti šildomos ir nešildomos. Nešildomos patalpos galimos tik tuo atveju, jei apgyvendinimo paslaugos teikiamos tik šiltuoju metų periodu. Teikiant apgyvendinimo paslaugas sodybose, teritorijoje turi būti:atstumas nuo šachtinio šulinio iki kanalizuojamų vandenų rezervuaro, tvarto, mėšlidės, kompostavimo aikštelės ne mažesnis kaip 25 m;atstumas nuo gyvenamųjų patalpų ar laikinų statinių iki tvarto, kanalizuojamų vandenų rezervuaro ne mažesnis kaip 15 m, iki septiko – ne mažesnis kaip 5 m, iki filtracijos šulinio – ne mažesnis kaip 8 m, iki mėšlidės, kompostavimo aikštelės – ne mažesnis kaip 20 m.5.KAIMO TURIZMO VERSLO PRADŽIATeisę teikti kaimo turizmo paslaugą (apgyvendinimo, higienos, maitinimo ir poilsio) kaimo vietovėje turi tik fiziniai asmenys, t. y. ūkininkai ir privačių namų valdų savininkai, kurie:1) turi sudaryti kaimo turizmo paslaugų teikimui būnas sąlygas;2) turi LR mokesčių inspekcijoje įregistruoti individualią veiklą, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą (kaimo turizmo paslaugos, kodas 10).3) turi gauti savivaldybės, kurios teritorijoje vykdys veiklą, pažymėjimą teikti paslaugas gyvenamajame name arba sodyboje. Tokiu atveju ir pagal Lietuvos respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) fizinis asmuo, teikiantis kaimo turizmo paslaugas yra laikomas verslininku. Gyventojas individualią veiklą gali vykdyti arba nustatyta tvarka įregistravęs individualią veiklą (toliau – individuali veikla pagal pažymą), arba įsigyti verslo liudijimą iš anksto sumokėdamas fiksuoto dydžio pajamų mokestį nuo pajamų, gautų iš tokios individualios veiklos rūšies, kuri yra „Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąraše“ (patvirtintas Vyriausybės 2002 m. lapkričio mėn. 19 d. Nutarimu Nr. 1797 (VŽ, 2002, Nr. 112-4992). Individuali veikla pagal pažymą Pajamos, gaunamos iš individualios veiklos pagal pažymą, apmokestinamos 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) tarifu. Pajamos apskaičiuojamos tokia tvarka: iš uždirbtų pajamų atimami leidžiami atskaitymai (įprastos ir būtinos veiklai vykdyti išlaidos). Taip pajamas gali apskaičiuoti visi gyventojai, vykdantys individualią veiklą. Be gyventojų pajamų mokesčio, gyventojas dar moka privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas: 9 proc. gautų individualios veiklos pajamų. Metinės PSD įmoka negali sudaryti mažiau kaip 9 proc. dvylikos mėnesių algų (toliau MMA; dabartiniu metu MMA=800 Lt, tad PSD=864 Lt, nes 800×0,09×12), nebent gyventojas gauna darbo užmokesčio pajamas arba yra apdraustas valstybės lėšomis. Tokiu atveju įmoka skaičiuojama tik nuo individualios veiklos pajamų. Veikla pagal verslo liudijimą Gyventojai, įsigydami verslo liudijimą, sumoka savivaldybių tarybų nustatytą fiksuoto dydžio GPM. Todėl papildomai jo mokėti nereikia. Mažesni šio mokesčio dydžiai gali būti taikomi tam tikroms gyventojų grupėms (pavyzdžiui, pensininkams, neįgaliems asmenims). Verslo liudijimą įsigiję asmenys kiekvieną mėnesį moka 9 proc. MMA dydžio PSD įmokas (šiuo metu tai sudaro 72 Lt, t.y. 800×0,09). PSD jiems neskaičiuojamos nuo visų šios veiklos pajamų. Šie asmenys privalo mokėti įmokas socialiniam draudimui: 50 proc. bazinės pensijos (šiuo meti įmoka sudarytų 180 Lt, nes 360×0,5). Būtina pažymėti, kad veiklos rūšys, kuriomis gali užsiimti asmuo, įsigyjantis verslo liudijimą, yra konkrečiai apibrėžtos.6.KAIMO TURIZMO TEISINIS REGLAMENTAVIMAS
Kaimo turizmo teikimo paslaugos su paslaugų gavėjais dažniausiai sudaromos žodžiu. Susitariama dėl apgyvendinimo sąlygų, maitinimo, kainos, kartais sumokamas avansas ir tuo laikoma, kad sutartis sudaryta. Tokios žodinės sutartys įstatymui neprieštarauja. Tačiau, kai kuri nors sutarties šalis savo įsipareigojimų pagal sutartį neįvykdo, arba netinkamai įvykdo (nesuteikia paslaugos arba suteikia nekokybišką paslaugą, nesumokama už paslaugą arba sumokama ne visa sutarta suma, įvyksta nelaimingas atsitikimas sodyboje ir pan. ) apginti savo pažeistas teises, kompensuoti nuostolius, įrodyti savo teisumą praktiškai yra neįmanoma. Tuo tarpu atvejų, kai susitarimo nevykdo tiek paslaugų gavėjai tiek ir jų tiekėjai yra gana daug. Dėl to, siekiant išvengti galimų nuostolių, be reikalo nerizikuoti ir apginti savo teises, rekomenduojama sudaryti rašytines kaimo turizmo paslaugų sutartis. Bendrieji reikalavimai bet kokių paslaugų sutartims nustatyti Lietuvos civiliniame kodekse XXXV skyriuje „Atlygintinių paslaugų teikimas“ (6.716 – 6.724 straipsniai), taip pat civilinė atsakomybė už visos sutarties nevykdymą ( 6.205 – 6….206 straipsniai), už netinkamos kokybės paslaugų teikimą (6.292 – 6.293 straipsniai, bei už klaidinančios informacijos apie paslaugas suteikimą (6.301 – 6.304 straipsniai). Visi tie reikalavimai yra taikomi ir kaimo turizmo paslaugų sutartims, tačiau sutarties šalys turi teisę sutartyje numatyti ir papildomas įstatymams neprieštaraujančias sąlygas, atsižvelgiant į paslaugų rūšis ir ypatumus: Kai į sodybą atvyksta kelios šeimos arba grupė turistų, sutartis sudaroma su vienu iš jų, sutinkant kitiems pilnamečiams šeimų ar grupės nariams. Sutartį pasirašo sodybos savininkas ir klientas arba įgaliotas asmuo, sutartis notariškai neprivalo būti tvirtinama ir viešame registre neregistruojama. Sutartyje nurodoma, kokios teikiamos paslaugos: apgyvendinimo, maitinimo, higienos, sporto ir poilsio organizavimo, žūklės, jojimo žirgais, plaukiojimo valtimis ir pan. Galima sudaryti sutartį tik vienai paslaugai (pavyzdžiui – nakvynės) arba kelioms paslaugoms, kurias teikia ta kaimo sodyba. Sutartyje nurodoma, kad sodybos šeimininkas įsipareigoja teikti paslaugas, kurių kokybė atitinka Turizmo departamento ir Kaimo turizmo asociacijos nustatytus reikalavimus. Sodybos priklausančios Kaimo turizmo asociacijai turi žymėjimus gandrais pagal tam tikrus kriterijus. (www.atostogoskaime.lt) Sutartyje nurodoma konkreti suma, kurią turi sumokėti klientas sodybos savininkui už suteiktas paslaugas, mokėjimo terminas ir rūšis (grynais, pavedimu ir kt. ). Kai sodyba užsakoma iš anksto, galima susitarti dėl rankpinigių. Rankpinigiais yra laikoma pinigų suma, kurią pagal sudarytą sutartį klientas privalo sumokėti sodybos savininkui, kad įrodytų paslaugų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos įvykdymą. Rankpinigių dydis nurodomas sutartyje. Kai už sutarties nevykdymą atsako klientas (atsisako paslaugų), rankpinigiai jam negrąžinami. Kai už sutarties nevykdymą atsako sodybos savininkas, jis privalo sumokėti klientui dvigubą rankpinigių sumą.
Valstybinė kaimo turizmo verslo kontrolė iš esmės apima šias sritis: 1) turizmo teisės aktų vykdymo ir paslaugų atitikimo nustatytiems reikalavimams kontrolę, 2) mokesčių mokėjimo kontrolę, 3) aplinkosaugos reikalavimų vykdymo kontrolę. Kiekvieną iš šios kontrolės rūšių, įstatymo nustatyta tvarka vykdo skirtingos valstybinės ir savivaldos institucijos bei jų pareigūnai.Kiekvienas kontrolierius negali savavališkai, kada tik užsimano, kontroliuoti kaimo turizmo paslaugų verslą. Atvykęs į kontroliuojamą objektą jis privalo sodybos ar gyvenamojo namo savininkui pateikti tarnybinį pažymėjimą ir savo institucijos vadovo įsakymą (patvarkymą), suteikiantį teisę vykdyti tokią kontrolę. Kategoriškai draudžiama kontrolės metu trukdyti kaimo turizmo verslui, t. y. vykdyti iš eilės patikrinimus vieną po kito, kuriuos vykdo skirtingi pareigūnai. Pavyzdžiui, po mokesčių inspektoriaus tikrina aplinkosaugos inspektorius, po jo priešgaisrinės apsaugos pareigūnas ir t. t. Kai kontroliuojamos skirtingos veiklos rūšys turi būti vykdomas kompleksinis skirtingų institucijų pareigūnų patikrinimas vienu metu. Po kiekvieno patikrinimo kontroliuojamas asmuo turi būti supažindintas su patikrinimo rezultatais, jis turi teisę pareikšti savo nuomonę dėl tų rezultatų. Kontroliuojamas asmuo turi turėti ir patekti kontrolieriui patikrinimo žurnalą, kuriame kiekvienas kontrolierius privalo pasirašyti.7. SĖKMINGOS KAIMO TURIZMO VERSLININKYSTĖS LIETUVOJE PRIELAIDOS.Pastarojo dešimtmečio sėkminga kaimo turizmo Lietuvoje verslo plėtotė dažniausiai siejama su aktyviu šios srities verslininkų dalyvavimu ES ir nacionalinėse verslo ekonominio skatinimo programose. Tačiau tiek Lietuvai integruojantis į ES, tiek tapus ES nare, investicinės paramos priemonės buvo skiriamos ne tik kaimo turizmo, bet ir tradicinių amatų bei kitų ekonominių veiklų, alternatyvių žemės ūkio veiklai, skatinimui. Bet tokios ženklios pažangos kaip kaimo turizmo versle, kitose kaimo vietovių ekonominėse veiklose nepasiekta. Vadinasi, be išorinių ekonominių kaimo turizmo verslo plėtros paskatų yra ir kiti ne mažiau svarbūs kaimo turizmo verslininkų aktyvumui darantys įtaka vidiniai veiksniai. Mokslinėje literatūroje, nagrinėjančioje atskirų verslo sričių konkurencingumo problemas akcentuojamas prisitaikymo būdas, gebėjimas rasti nišą, kurioje reikia įgyti pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Pastarojo dešimtmečio kaimo gyventojų ekonominė ir socialinė padėtis bei užimtumas tapo viena iš svarbiausių problemų šalies ūkio vystymo problemų ne tik dėl stambėjančių ūkių ir vis labiau modernizuotų ūkininkavimo technologijų, tačiau ir dėl kaimo gyventojų senėjimo proceso, profesinių gebėjimų ir įgūdžių neatitikimo laikmečio technologijoms (Adamonienė, 2003). Stebint dabartinius ekonominius pokyčius Lietuvos kaimo vietovėse pastebima keletas ekonominių–socialinių procesų, reikšmingų ir kaimo turizmo verslo Lietuvoje raidai:1) nuolat mažėjančios žemės ūkio produkcijos supirkimo ir augančios paslaugų ūkiams kainos bei kasmet brangstantys energetiniai ir kiti ūkininkavimo ištekliai iššaukia mažų žemės plotų savininkų nusivylimą ūkininkavimu;2) žemės nuosavybės teisių atstatymo išdavoje praėjusio dešimtmečio pradžioje buvo padidėjusi darbingų ir aktyvių žmonių migracija iš miesto į kaimą. Tačiau pastarųjų metų ekonominė ir socialinė situacija dėl didelės darbingų žmonių emigracijos paspartino kaimiškųjų regionų senėjimo, kaimų tuštėjimo problemas;3) užimtumo požiūriu žemės ūkis praėjusiame dešimtmetyje tapo vyraujančia ekonomine veikla Lietuvos ūkyje, iš pirmos vietos išstumdamas pramonę. Pavyzdžiui, 1994 m. žemės ūkyje (įskaitant medžioklę ir miškininkystę) buvo užimta 23,3 proc. dirbančių šalies gyventojų, o 2010 m. Lietuvos žemės ūkyje buvo užimtas tik kas dvyliktas darbingo amžiaus šalies gyventojas;4) Lietuvos darbo biržos duomenimis, kaimiškuosiuose rajonuose, t. y. rajonuose, kur miesto gyventojų skaičius yra mažesnis nei gyvenančiųjų kaime, nedarbo lygis yra aukštesnis nei rajonuose, turinčiuose daugiau miesto gyventojų;5) Kaimo plėtros 2007–2013 m. programoje skatinamas darbo vietų kūrimas kaimo vietovėse per investicinę paramą amatų ir verslo kūrimui. Tačiau nepakankami gebėjimai pažinti besikeičiančius vartojimo poreikius ir tendencijas bei gebėjimų parduoti sukurtą produktą neturėjimas stabdo naujų verslų kūrimąsi bei investicinių programų lėšų panaudojimą. Šios aplinkybės paaštrina kaimo verslų socialinio bei ekonominio veiksmingumo ir rezultatyvumo problematiką. Mokslininkai analizuodami verslinės veiklos rezultatus ir jiems įtaką darančius veiksnius, atkreipia dėmesį į verslininko asmeninius gebėjimus prisitaikyti prie aplinkos sąlygų ir sugebėjimą panaudoti jų teikiamus palankumus (galimybes). Pvz., D. Volker (1995 m.) akcentuoja, kad verslininko rezultatams įtaką daro jo asmenybės ir verslinės aplinkos apjungimas bei suderinimas: verslinės veiklos rezultatų kryptingas formavimas (siekimas) yra svarbiausias verslumo veiksnių tikslingo panaudojimo kriterijus.(žr.1 pav.)ASMENYBĖ
VEIKLA REZULTATAS APLINKA
Verslumo veiksniai Verslumo kriterijai
1 pav. Verslumo veiksniai ir kriterijai (Volker, 1995)
Verslininko veikl…os rezultatas priklauso nuo sugebėjimo priimti tinkamus ūkinius sprendimus tam tikromis sąlygomis, o tai ir yra verslumo pagrindas. Sprendimų mąstą ir lygmenį nulemia kiekvieno verslininko suvokiami ir keliami veiklos tikslai, kuriuos galima vertinti kaip jo asmenybės individualių sugebėjimų išraišką. Tačiau šių veiksnių įvertinimas ir panaudojimas siekiant verslo pajamingumo priklauso nuo asmeninių verslininko pastangų ir sugebėjimų, o tai priskirtina vidiniams verslumą sąlygojančiam veiksniams. Kaimo turizmo verslas, kaip ekonominė veikla, yra siejama su savininku, kuris savarankiškai, su pilna materialine atsakomybe tvarko savo veiklą – turizmo paslaugų teikimą kaimo vietovėje, t. y. priima argumentuotus sprendimus. Šios srities verslininkai pasižymi daugeliu vidinio verslumo savybių: aktyvumu, atsakingumu, atkaklumu, ryžtingumu, darbštumu, veiklumu, pasitikėjimu savimi, saviraiška, jiems būdingas bendravimo veiksnys, polinkis naujovėms, imlumas informacijai, savimotyvacija, bendradarbiavimas bei organizaciniai gebėjimai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kaimo turizmo veiklos ėmėsi drąsūs, aktyvūs, dauguma aukštąjį išsilavinimą turintys ir žemės nuosavybės teisių atstatymo dėka iš miesto į kaimą atvykę žmonės, kuriems žemės ūkio veikla buvo mažai žinoma. Faktas, kad per pastarąjį dešimtmetį kaimo turizmo verslo apimtys Lietuvoje nuo 17 sodybų 1997 m. išaugo iki daugiau kaip 700 sodybų 2011 m., verčia analizuoti šio verslo kaime mąsto augimą skatinančius ne tiek išorinius, kurie buvo visoms ekonominėms veikloms kaime vienodi, bet ir vidinius veiksnius. Ilgamečiai Lietuvos kaimo turizmo srityje vykstančių pokyčių stebėjimai bei aktyvus kaimo turizmo sodybų savininkų dalyvavimas mokymo ir švietimo veikloje įgalina susisteminti vidinius kaimo turizmo sėkmingos plėtros veiksnius, iš kurių svarbiausi:• žemės nuosavybės atstatymo proceso pasėkoje iš miestų į kaimo vietoves persikėlė aktyvūs, dažnai savo svajonių dėl urbanizuotos aplinkos neįgyvendinę žmonės;• buvę miesto gyventojai, naujieji kaimo verslininkai, gerai žinoję miesto gyventojų pomėgius, gyvenimo būdo tendencijas bei rekreacinius poreikius;• tuometinė skurdi miesto pramogų pasiūla ir aktyvi Lietuvos kaimo turizmo asociacijos rinkodarinė veikla dariusi įtaką kaimo turizmo paslaugų paklausos augimui;• sėkmingo verslo pavyzdžiai, patirties sklaida bei kaimo turizmo sodybų savininkų aktyvus dalyvavimas parodose, mugėse ir kaimo turizmo paslaugų pardavimų skatinimo priemonėse sukūrė palankias prielaidas naujų sodybų kūrimuisi.
Šį vidinių sėkmingos kaimo turizmo verslinės veiklos veiksnių sąrašą papildžius išoriniais veiksniais gali būti sudarytas sėkmingos verslo kaime plėtros modelis. Kaimo turizmo sodybos ir joje teikiamų turizmo paslaugų išskirtinumą nulemia sodybos žmogiškieji ir gamtiniai ištekliai. Tačiau dabartinis Lietuvos kaimo turizmo paslaugų modelis susiformavo ne iš karto. Tarybiniu laikotarpiu Rytų Lietuvoje plėtotos pasyvaus poilsio kaime paslaugos buvo orientuotos į vidutines pajamas gaunančias intelektualias šeimas iš didžiųjų Tarybų Sąjungos miestų. Šių sodybų šeimininkams bandant tęsti analogišką veiklą Lietuvai atgavus nepriklausomybę nepavyko, nes pasyvaus poilsio paslaugos žemo kokybinio lygmens grupinio apgyvendinimo patalpose neturėjo paklausos. Iš kitos pusės, nesant pakankami pramogų miestuose formavosi išskirtinių paslaugų paklausa. Sutinkant su anksčiau pastebėjimais, kaimo turizmo paslaugų inovatyvumą nulėmė naujai kaimo vietovėse įsikūrusių verslių žmonių iniciatyva užpildyti besiformuojančią išskirtinių rekreacinių paslaugų nišą. Lietuvos kaimo turizmo verslo 1991–2011 m. laikotarpiu išskirtini keli kaimo turizmo verslininkų verslumo ugdymo etapai (2 pav.). Kaimo gyventojų iniciatyvų aktyvinimo pradžia sietina su pirmosiomis po Lietuvos nepriklausomybės metais parodytomis tautiečių užsienyje iniciatyvomis, nukreiptomis informavimui apie verslinės veiklos galimybes bei asmeninių inicia…tyvų aktyvinimui. Naujas postūmis kaimo turizmo verslo srityje buvo 1999 metais patvirtinta SAPARD parama profesiniam mokymui bei 2000 metais Europos komisijos paskelbtu ilgalaikio mokymo memorandumu, kuriame akcentuojamos svarbiausios profesinio ugdymo nuostatos: didelės investici-Veiklinių iniciatyvų Pažintiniai seminarai, verslinėskaime aktyvinimas patirties užsienio šalyse žvalga 1991-1994 m.
Nuo aktyvinimo iki Informaciniai seminarai, trumpalaikiai kursai,Neformalaus mokymo konsultacijos, kaimo turizmo verslinės patirties Lietuvoje sklaida 1993-2003 m.
Nuo neformalaus mokymo Informaciniai seminarai, trumpalaikiai kursai, Iki profesinių kompetencijų konsultacijos, kaimo turizmo verslinės patirties Lietuvoje sklaida, formalus mokymas pagal su- augusiųjų profesinio mokymo programas nuo 2001m.
2 pav. Kaimo turizmo verslininkų mokymo ir verslumo ugdymo raida**Sudaryta autoriaus, remiantis Žilinskas, V. J., Maksimenko, M. (2008). Kaimo turizmo darnios plėtros perspektyvos . Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 13 (2). – Kaunas: Spalvų kraitė.
jos į žmogiškuosius išteklius, mokslo pasiekimų taikymas švietimo ir profesinio ugdymo sistemoje, konsultacinės sistemos stiprinimas ir kt. Šiuo laikotarpiu parengta ir patvirtinta Poilsio kaime (kaimo turizmo) suaugusiųjų I lygio profesinio mokymo programa davė pradžią formaliam kaimo turizmo sodybų savininkų mokymui. Ši programa įgyvendinama iki šiol. Sistemingas kaimo turizmo verslininkų mokymo ir verslumo ugdymo priemonių įgyvendinimas iššaukė ryškius kaimo turizmo verslo mąsto pokyčius. Kaimo turizmo organizuotos verslinės veiklos pradžia Lietuvoje laikytina 1994 m., kai Lietuvos ūkininkų Sąjunga inicijavo pirmuosius konsultacinius projektus su Skandinavijos šalimis poilsio kaime organizavimo bei kaimo turizmo plėtros klausimais. Pirmiesiems poilsio paslaugų teikėjams 1997 m. susibūrus į Lietuvos kaimo turizmo asociaciją, prasidėjo aktyvaus kaimo turizmo verslininkų konsultavimo ir mokymo etapas, lydimas ir aktyvios poilsio kaime paslaugų populiarinimo veiklos. Ilgiau nei per 14 Asociacijos gyvavimo metų, kurios steigėjai buvo 7 kaimo turizmo verslininkai, jos narių skaičius išaugo dagiau kaip 100 kartų. Kaimo turizmo veiklos Lietuvos sėkmingai plėtrai buvo reikšmingi ir kiti aspektai:• 1998 m. priimtas LR Turizmo įstatymas ir poįstatyminiai aktai sudarė palankias teisines prielaidas kaimo turizmo Lietuvoje plėtrai;• SAPARD, (Special Accession Programme for Agriculture and Rural Development ) ,bendrąjį programavimo dokumentą (toliau – BPD), ES struktūrinių fondų, Kaimo plėtros programų finansinė parama tiesioginėms investicijoms bei kaimo turizmo verslininkų profesiniam mokymui ženkliai paskatino domėjimąsi kaimo turizmo verslu ir iššaukė kaimo turizmo verslo mąsto augimą;• aktyvi Lietuvos kaimo turizmo asociacijos, savivaldybių, turizmo informacinių centrų rinkodarinė veikla darė įtaką poilsio kaime ir kaimo turizmo paslaugų paklausos ženklų augimui. Tačiau didžioji dalis šių aspektų, ypač ekonominio skatinimo, buvo nukreipti ir kitų kaimo ekonominių veiklų, alternatyvių ūkininkavimui, skatinimui. Nežiūrint į tai, kad įsteigta Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų sąjunga, tačiau esant nepakankamam kitų sričių verslininkų aktyvumui, iki šiol tokio plėtros mąsto kaip kaimo turizmo veikla nepatyrė.
8. LIETUVOS KAIMO TURIZMO POKYČIAI 1996–2010 METAIS ŠALIES EKONOMIKOS KONTEKSTE
Kaimo turizmo verslinės veiklos pradžią davė 1998 m. LR Seimo priimtame turizmo įstatyme įteisinta kaimo turizmo veikla bei atitinkami …poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys kaimo turizmo paslaugų kokybę. Tai paskatino spartesnę kaimo turizmo plėtrą. Kaimo turizmo paslaugų paklausos formavimas Lietuvoje pradėtas drauge su kaimo gyventojų informavimu apie verslo galimybes. Pirmąjį poilsio kaime paslaugų katalogą Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba išleido 1997 m., pateikdama informaciją apie poilsio paslaugas bei pramogas 34 Lietuvos sodybose. Vėlesni kaimo turizmo raidos laikotarpiai sutapo su Lietuvos pasirengimu narystei ES laikotarpiu bei priemonių Lietuvos ekonominės plėtros skatinimui panaudojimu. Analizuojant ES paramos Lietuvos kaimo plėtrai 2000-2007 laikotarpiu rezultatus, dažniausiai kalbama apie pokyčius žemės ūkio produktų gavybos ir žuvininkystės sektoriuose. Daugelyje mokslo ir žiniasklaidos publikacijų kaimo infrastruktūros ir kaimo turizmo plėtra siejama su kaimo žmonių pajamingumo ir užimtumo didinimu. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2008 m. pabaigoje Lietuvoje įregistruota 632 kaimo turizmo sodybos. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos kataloguose 2008 m. apie teikiamas paslaugas skelbėsi 575 sodybų šeimininkai (Lyginant šiuos duomenis su 2000 m. kaimo turizmo verslininkų skaičiumi, kai kaimo turizmo paslaugas teikė vos 65 sodybos visoje Lietuvoje, kaimo turizmo verslo apimtys per pastaruosius 10 metų išaugo apie 10 kartų). Atlikus kaimo turizmo paslaugų kainų pokyčių 2000-2010 m. laikotarpyje analizę, pastebimos kelios tendencijos. Pirma, poilsio paslaugų kaimo turizmo sodybose kainų lygį įtakoja ne paslaugų skaičius, bet sodybos komfortiškumas, t. y. investicijos į sodybos įrangą ir gerbūvį (žr. 1 lentelę).
1 lentelė. Vidutinės kaimo turizmo paslaugų kainos (1 vietos) Lietuvos rinkoje, LtKomfortiškumo kategorijos Metai(gandrų skaičius.)* 2000 2005 20101 20-60 15-45 25-502 25-75 25-50 30-503 25-100 35-100 30-1004 40-100 40-100 80-250*Komfortiškumo kategorijomis klasifikuojamos tik sodybos – Lietuvos kaimo turizmo asociacijos narės
Antra, didėja to paties komfortiškumo lygio kaimo turizmo sodybose kainų diapazonas. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos kataloguose pateiktą informaciją apie poilsio paslaugas kaimo turizmo sodybose ir jų kainas, pastebėta, kad yra sodybų, kuriose 1 vietos kaina siekia 350-400 Lt, tačiau ir aukščiausios – 4 gandrų komfortiškumo kategorijos sodybose yra vietų, kurių kaina140 Lt, pvz., sodyba „Karpynė“.( http://www.atostogoskaime.lt/search/list?keyword=Karpyn%C4%97) Analizuojant nacionalinės mokėjimų agentūros duomenis apie paramos gavėjus ir informaciją apie poilsio paslaugų kainas jų sodybose, pastebėta, kad parama panaudojama aukščiausio komfortiškumo sodyboms kurti. Jose paslaugų kainos turi tendenciją didėti. Trečia, kaimo turizmo paslaugų kainų lygį įtakoja paklausa. Aukšto komfortiškumo su geru aptarnavimų sodybų paklausa nuolat auga. Tai galima susieti su gyventojų pajamingumu ir poilsiui bei pramogoms skiriama pajamų dalimi. Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius dešimt metų vidutinis darbo užmokestis padidėjo nuo 778,1 Lt (1997 m.) iki 2236,0 Lt – 2008 m. Didesnės gyventojų pajamos lėmė vartojimo išlaidų padidėjimą, o tuo pačiu daugiau lėšų skiriam laisvalaikiui, kultūrai, kelionėms. namų ūkių išlaidos, skirtos viešbučiams, kavinėms, restoranams bei poilsiui 2000 m. sudarė 32,8 Lt, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, o 2010 m.– 53,7 Lt, t. y. beveik dvigubai daugiau nei prieš dešimt metus, kai prasidėjo kaimo turizmo sodybų ir jose siūlomų paslaugų augimas. Vadinasi, Lietuvos gyventojai pajėgesni pirkti brangesnes poilsio paslaugas, tačiau jas nebūtinai perka Lietuvos kaimo turizmo sodybose. Statistikos departamento duomenimis, 2000–2010 m. išvykstančiųjų Lietuvos turistų skaičius mažai kito (2000 m. į užsienį Lietuvos gyventojai vyko 3,63 mln. kartų, panašiai ir 2010 m.), tačiau Lietuvos banko duomenimis lietuviai užsienyje per visus 2007 m. išleido beveik 2,88 mlrd. litų, tai tris kartus daugiau nei per 2000 m…. (apie 0,9 mlrd. Lt) (http://www.stat.gov.lt/lt/). Šie duomenys įgalina teigti, kad lietuviai ieško įdomių pramogų ir turiningo poilsio bei pasirengę už kokybiškas poilsio paslaugas mokėti. Siaura poilsio bei pramogų pasiūla Lietuvos kaimo turizmo sodybose verčia potencialius sodybų poilsiautojus ieškoti turiningo poilsio kitose šalyse.
2001-2004 metais tiesioginėms investicijoms kaimo turizmo verslo plėtrai teko mažiau nei 1 proc. visų SAPARD projektams skirtų lėšų arba beveik trečdalis visų Ekonominės veiklos plėtrai ir alternatyvių pajamų skatinimui skirtų lėšų (žr.2 lentelė).2 lentelė. SAPARD parama Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtrai 2001-2004 metaisRodikliai Paramosgavėjaivnt. Suma tūkst. Lt Struktūra proc. Paramosgavėjų Investi¬cijųParama žemės ūkio ir kaimo plėtrai iš viso 884 616,922 100 100Iš jų: ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas 52 34,157 5,88 5,54Tame skaičiuje: Netradicinių žemės ūkio produktų gamyba 8 5,08 15,4 14,9Kaimo turizmas ir poilsio paslaugos 17 6,21 32,7 18,2Paslaugos ir kitos veiklos 27 22,86 51,9 66,9Šaltinis: SAPARD// http://www.nma.lt/index.php Taigi rengiant šios krypties prioritetinius sektorius tikėtasi, kad programa paskatins naujų verslų kaimiškuose regionuose kūrimąsi, kur kaimo turizmas būtų pagrindinis elementas. Tikėtasi, kad ir Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, kur kaimo turizmas yra pagrindinis namų ūkio pajamų šaltinis, šio verslo plėtra sukurs papildomos naudos šaltinius iš padidėjusios vietinių produktų gamybos. Tačiau SAPARD patirtis parodė, kad šios krypties įgyvendinimas netapo kaimo gyventojų užimtumo ir pajamingumo problemų sprendimo būdu. Iš dalies tik paaštrino nedarbo ir darbo vietų kūrimo problemą. Nors daugiausiai projektų buvo pateikta kaimo turizmo sektoriuje, tačiau SAPARD paramos dėka daugiausia darbo vietų sukurta kituose sektoriuose. Kaimo turizmo verslo plėtra dažniausiai apsiribojo šeimos verslu ir darbo vietomis šeimos nariams. Nacionalinės mokėjimų agentūros duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai visų gautų ir užregistruotų kaimo turizmo sektoriui paraiškų paramai gauti buvo atmesta. Didžioji jų dalis atmesta dėl projekto neatitikimo programos reikalavimams, dalis dėl nepakankamų ekonominio gyvybingumo rodiklių lygio. Atmesti prašymai atspindi faktą, kad konsultavimo tarnybos nebuvo pajėgios patenkinti potencialių paramos gavėjų reikalavimų, suteikti jiems profesionalias konsultacijas. Lietuvai, tapus Europos Sąjungos nare, žemės ūkio ir kaimo plėtrai pradėtos naudoti ES struktūrinių fondų paramos priemonės. 2004-2006 metų laikotarpiu Lietuvai parama iš struktūrinių fondų buvo skiriama pagal Lietuvos bendrąjį programavimo dokumentą (BPD). Kaimo plėtrai ir Žuvininkystei BPD išdėstytoje strategijoje išskirti 4 prioritetai, pagal kurį buvo numatyta skirti apie 660 mln. Litų, iš kurių per du metus 57 kaimo turizmo objektams (3,2 proc. pareiškėjų) skirta 53 mln. litų tiesioginėms investicijoms, t.y. 7,7 proc. paramos programoje paskirstytų lėšų (žr.3 lentelė).3 lentelė. ES struktūrinių fondų parama Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtrai 2004-2006 metais
Rodikliai Skirta para¬mos lėšų 2004-2006 m. tūkst. Lt Pasirašytos sutartys Struktūra vnt. Suma tūkst. Lt Paramosgavėjų InvesticijųES parama žemės ūkio ir kaimo plėtrai, iš viso 603,610 1728 625,719 100 100Iš jų: investicijoms į žemės ūkio valdas 293,520 650 313,156 37,6 50,0kaimo turizmo ir amatų ska-tinimui 54,409 57 53,381 3,3 8,5Šaltinis: parama// http://www.nma.lt/index.php
Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, 2004-2006 metais pusė visų paramai skirtų lėšų teko tiesiogiai žemės ūkio veiklai paremti, tačiau skaičiuojant paramos kiekį, tekusį vienam pareiškėjui, nustatyta, kad vienam žemės ūkio veiklos objektui vidutiniškai teko mažiau nei 0,5 milijono paramos, o vidutiniškai vienam kaimo turizmo objektui teko beveik po vieną milijoną litų paramos, skirtos išlaidų investicijoms k…ompensuoti. Įvertinant tai, kad parama buvo skiriama kompensuoti ne daugiau kaip 50 proc. investicijoms skirtų išlaidų, galima teigti, kad vidutiniškai kiekvienas kaimo turizmo sodybos šeimininkas, dalyvavęs ES struktūrinių fondų paramos programoje investavo ne mažiau kaip du milijonus litų. Lyginant investicijų kiekį į kaimo turizmo objektus Lietuvos integracijos į ES laikotarpiu su 2004-2006 m. laikotarpiu, nustatyta, kad 2000-2004 metais vidutiniškai vienam kaimo turizmo objektui teko tik apie 360 tūkst. Litų paramos, t. y. beveik 3 kartus mažiau nei 2004-2006 m. laikotarpiu. Jeigu apžvelgtume paskutiniuosius 5 metus Lietuvos kaimo turizmo pokyčius pastebėtina, kad per pastaruosius 2006-2011 metus kaimo turizmo sodybų skaičius Lietuvoje išaugo beveik 10 kartų, įkurta daug modernių, aukštos kokybės paslaugas teikiančių sodybų.Investicijos kaimo turizmo plėtrai pagerino kaimo turizmo paslaugų infrastruktūrą, poilsio ir rekreacinių paslaugų pasiūlą. Analizuojant Lietuvos kaimo turizmo asociacijos duomenis, nustatyta, kad daugelis sodybų išvengia su metų laikais susijusio sezoniškumo – sodybose gausu poilsiautojų ir žiemą ir vasarą. Pastaraisiais metais kaimo turizmo verslo plėtrai skirta ir netiesioginė parama: konsultavimo paslaugos, sodybų šeimininkų mokymai, kurie įgalino pagerinti aptarnavimo kokybę, įdiegti informacines vietų rezervavimo sistemas, atsirado daugiau sodybų, gebančių aptarnauti užsienio poilsiautojus. Daugelis kaimo turizmo verslininkų moka kelias užsienio kalbas (rusų, lenkų, anglų ir kitas), turi internetines svetaines, o tai skatina konkurencingumą.
9.KAIMO TURIZMO BŪKLĖ LIETUVOJE IR KONKURENCINGUMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI 9.1 Kaimo turizmo būklė LietuvojeStatistikos departamento išankstiniais duomenimis, 2010 m. kaimo turizmo sodybose apsilankė 245,4 tūkst. poilsiautojų, iš jų – 27,6 tūkst. (11,2 proc.) užsieniečių. Dauguma užsieniečių buvo iš Vokietijos (22,3 proc.), Lenkijos (20,6 proc.), Latvijos (12,7 proc.) ir Rusijos (12,1 proc.). Daugiausia poilsiautojų sulaukė Vilniaus (59,0 tūkst., arba 24 proc. visų poilsiautojų kaimo turizmo sodybose), Kauno (46,3 tūkst., arba 18,9 proc.) ir Utenos (45,6 tūkst., arba 18,6 proc.) apskritys. Tauragės apskrityje esančios kaimo turizmo sodybos 2009 m. sulaukė 58,6 procento daugiau poilsiautojų negu 2008 m. Labiausia poilsiautojų skaičius sumažėjo Klaipėdos (47,1 proc.) ir Utenos (43 proc.) apskrityse. 2010 m., palyginti su 2009 m., kaimo turizmo sodybose ilsėjosi 23,7 procento mažiau poilsiautojų, iš jų – 24,4 procento mažiau Lietuvos gyventojų ir 17,7 procento mažiau užsieniečių. 2009 m. vidutinė poilsiautojo poilsio kaimo turizmo sodyboje trukmė buvo 1,78 nakvynės (2008 m. – 1,91). Kaimo turizmo sodybose vidutinė kaina už nakvynę vienam asmeniui svyravo nuo 30 iki 53 litų. Lietuvos gyventojas, poilsiaudamas kaimo turizmo sodyboje, už nakvynę vidutiniškai mokėjo 34 litus, užsienietis – 44 litus. 2009 m. dauguma poilsiautojų į kaimo turizmo sodybas atvykdavo tik savaitgaliais, o populiariausias mėnuo buvo liepa. 2010 m. apgyvendinimo paslaugas teikė 588 kaimo turizmo sodybos, arba 7,7 procento daugiau nei 2009 m., o vietų skaičius jose padidėjo 19,6 procento – iki 12,2 tūkst. Daugiausia kaimo turizmo sodybų buvo Ignalinos, Lazdijų, Utenos, Zarasų rajonų savivaldybėse. Apgyvendinimo paslaugas Ignalinos rajone teikė 45 kaimo turizmo sodybos, Lazdijų – 41, Utenos – 39, Zarasų – 37, Molėtų ir Plungės – po 35, Trakų – 33, Klaipėdos – 25. Poilsiautojai labiausiai mėgo prie ežerų įsikūrusias sodybas. Kaimo turizmas laikomas vienu iš sparčiausiai augančių turizmo paslaugų sektoriumi Lietuvoje. Jei, Lietuvos Statistikos Departamento duomenimis, 2001 m. buvo įregistruotos 203 kaimo sodybos (Turizmas Lietuvoje, 2008), tai 2010 metais – 588 sodybos, t. y. 47,7 proc. daugiau nei 2006 m. (žr.3pav.) ir 7,7 proc. daugiau nei 2008 m. Didėjant sodybų skaičiui, nagrinėjamu laikotarpiu, didėjo ir vietų skaičius. 2010 m. lyginant su 2006 ir 2009 m. kaimo turizmo sodybose vietų skaičius padidėjo atitinkamai 81,6 ir 19,6 proc. Šiandien, globalizacijos ir konkurencijos intensyvėjimo sąlygomis, kaimo turizmo konkurencingumas didėja, nes globalizacija lemia pokyčius paslaugų srityje, atveria galimybes specifinių produktų ir paslaugų rėmimui bei rinkodarai. Ji suteikia galimybę sukurti naujas tiesioginio paskirstymo grandines, apsieinant be tarpininkų ir platintojų. Rinkų globalizacija ne tik sukuria konkurencinį spaudimą, bet ir atveria naujas galimybes.
3 pav. Kaimo turizmo sodybų ir vietų skaičiaus augimas 2006-2010 metaisŠaltinis: http://www.atostogoskaime.lt/farmsteadowner/lkta/55/statistika Detaliau analizuojant lankytojų srautus, svarbu paminėti, jog 2010 m. lyginant su 2006 m., kaimo turizmo sodybose ilsėjosi 58,9 proc. daugiau Lietuvos gyventojų ir 54,2 proc. daugiau užsieniečių. 2010 m. vidutinė poilsiautojo poilsio kaimo turizmo sodyboje trukmė buvo 1,79 nakvynės (2010 m. – 1,91). 2010 m. Lietuvos gyventojas, poilsiaudamas kaimo turizmo sodyboje, už nakvynę vidutiniškai mokėjo 33 Lt, užsienietis – 39 Lt. Dauguma poilsiautojų atvykdavo tik savaitgaliais (Kaimo turizmas, 2010).4lentelė. Viso sodybų Lietuvos kaimo turizmo asociacijoje 2011m.Viso sodybų informacinėje sistemoje 376Sodybų pagal regionus: • Aukštaitija• Žemaitija• Dzūkija• Suvalkija 201818014Viso numerių 2541Viso miegamų vietų 11389Viso vietų be nakvynės 36278Viso sodybų, kurios dirba visus metus 335Viso sodybų, kurios dirba tik nuo gegužės iki spalio mėn. 41Viso sodybų, kurios turi sąlygas verslo renginiams organizuoti 190Šaltinis: http://www.atostogoskaime.lt/farmsteadowner/lkta/55/statistika
9.2 Kaimo turizmo vers…lo konkurencingumą lemiantys veiksniai Siekiant padidinti kaimo turizmo konkurencingumą, reikia įvertinti jo plėtrai palankius ir neigiamus veiksnius. Neigiamų veiksnių išskyrimas pirmiausia būtinas tam, kad būtų galima ob-jektyviai juos įvertinti, išrasti priemonių jiems eliminuoti ar bent sumažinti neigiamą poveikį. Pa-lankių veiksnių išskyrimas reikalingas kaimo turizmo plėtros perspektyvoms numatyti. Kaip teigia V. Snieška (2002), svarbiausias ekonominis veiksnys, įtakojantis kaimo turizmą yra bendras vidaus produktas (toliau – BVP). Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2005-2009 m. BVP, tenkantis vienam gyventojui, turėjo tendenciją didėti: iki 2008 m. 2009 m. palyginus su 2006 m., šis rodiklis padidėjo 30,8 proc. Tuo tarpu 2009 m. lyginant su 2008 m. sumažėjo 16,6 proc. (žr.4 pav.). Nors analizuojamu laikotarpiu BVP tenkantis vienam gyventojui didėjo, tačiau pokyčio tempai mažėjo. 2006 m. pokyčio tempas palygins su ankstesniais metais buvo 8,5 proc. , o 2010 m. – 0,9 proc. Vienas iš reikšmingiausių ekonominių veiksnių paslaugų, tame tarpe ir kaimo turizmo, paklausos kitimui turi gyventojų darbo užmokestis. Didėjantis darbo užmokestis leidžia didesnę dalį savo uždirbtų lėšų skirti poilsiui ir rekreacinei veiklai, todėl šis veiksnys yra vienas iš labiausiai lemiančių kaimo turizmo verslo augimą. Tačiau darbo užmokesčio kilimas nebūtinai rodo realiai padidėjusias gyventojų pajamas, nes didėjanti infliacija gali sumažinti realias gyventojų pajamas. Tad tokiu atveju didėjantis darbo užmokestis gali ir neturėti įtakos kaimo turizmo paklausai ir pasiūlai. Didėjančios paslaugų kainos, gali turėti įtakos paklausos mažėjimui. Suderintas vartotojų kainų indeksas (SVKI) – tai tam tikras „vartotojų infliacijos“ kainų indeksas, nusakantis vidutinį kainų pokytį per tam tikrą laiko tarpą išlaikant vartotojų populiacijos sudėtį ir bazinio laikotarpio namų ūkių vartojimo išlaidų struktūrą. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis 2009 m. Lietuvos gyventojai daugiausia išleido maistui ir nealkoholiniams gėrimams. Išlaidos skirtos maistui ir nealkoholiniams gėrimams sumažėjo 2,8 proc. punkto, maža dalimi padidėjo vartojimo išlaidos skirtos poilsiui ir kultūrai – 1,8 proc. punkto, taip pat įvairioms prekėms ir paslaugoms – 0,4 proc. 2009 m. vartotojai mažiausiai išlaidų skyrė švietimui – 1,5 proc. bei ryšiams 3,8 proc..
4 pav. BVP, tenkantis vienam gyventojui Lietuvoje, 200–20010 m., tūkst. Lt(Lietuvos statistikos departamentas, 2010 m.)
Nedarbo lygio mažėjimas yra vienas iš veiksnių, galinčių padidinti kaimo turizmo paklausą, kadangi didėjant dirbančių žmonių skaičiui, didėja ir potencialių kaimo turizmo klientų ratas. 2005-2009 m. nedarbo lygis turėjo tendenciją mažėti iki 2008 m. 2009 m. palyginus su 2005 m., šis rodiklis sumažėjo 1,3 proc. punkto. Tuo tarpu 2009 m. lyginant su 2008 m. nedarbo lygis padidėjo – 2 proc. punkto. Nedarbo augimo pasekmės vertinamos keliais aspektais: siaurąją prasme nedarbas skaudžiai paliečia žmogų, plačiąją prasmę – daro poveikį visai ekonomikai, kitaip sakant kai ekonomika nepajėgi sukurti pakankamai darbo vietų tiems, kurie nori ir gali dirbti, kai užimtumas krinta žemiau apibrėžto lygio, šalis netenka dalies nacionalinio produkto (Simanavičienė, 2009). Kaimo turizmą veikia ne tik ekonominiai veiksniai. Egzistuoja socialinis aspektas, kuris suprantamas kaip veikiančių visuomeninių institutų ir susiklosčiusių tradicijų kišimasis į darbo rinkoje vykstančius procesus (Simanavičienė, 2009).Pasak J. Sinkienės (2008), socialinių veiksnių analizė apima demografinius pokyčius šalyje, regione ar net pasaulyje, visuomenėje vyraujančius šeimos ir bendruomenės santykius, visuomenės gyvenimo būdo ypatumus ir jų pokyčius, sveikatos ir švietimo, darbo ir pajamų aspektus.Taigi, kaimo turizmo konkurencingumas turi įtakos ekonominiams veiksniams, kaip pavyzdžiui, BVP, infliacija, nedarbo lygis, darbo užmokestis ir socialiniai, kurie apima… demografinę situaciją, švietimą, kultūrą, sveikatos būklę. Kai kurie iš minėtų veiksnių daro netiesioginę įtaką kaimo turizmo konkurencingumui. Pa-vyzdžiui, BVP – gerėjančios gyvenimo sąlygos turi įtakos augančiam laisvalaikio poreikiui, kuris padidina kaimo turizmo paslaugų paklausą ir skatina turizmo plėtrą. Kiti veiksniai tiesiogiai prisi-deda prie šio turizmo sektoriaus konkurencingumo didinimo. Vienas iš jų – verslinės veiklos, gam-tinės aplinkos ir aplinkosaugos darna. Kaimo turizmo verslas neatsiejamas nuo gamtinės aplinkos ir jos panaudojimo rekreacinei veiklai. Kaimo turizmo paslaugų kompleksų, statomų su ES struktūrinių fondų parama, kūrimas, intensyvūs poilsiautojų srautai sukelia unikalios gamtinės aplinkos išsaugojimo, taršos prevencijos, aplinkosaugines problemas. Kaimo turizmo veiklos konkurencin-gumui aplinkosaugos srityje užtikrinti Europoje taikomas „Žaliojo rakto“ diplomo suteikimas so-dyboms, užtikrinančioms ūkinės veiklos ir gamtinės aplinkos puoselėjimo darną. Deja Lietuvoje „Žaliojo rakto“ diplomus turi tik 4 sodybos.Remiantis kaimo turizmo verslininkų apklausa, kuria atliko Simanavičienė 2009 m. nustatyta, kad sodybų užimtumas per 2008-2009 m. laikotarpį sumažėjo (vidutiniškai 65,9 proc. respondentų), likusi dalis (33,3 proc. respondentų) nurodė, jog užimtumas per minėta laikotarpį nekito. Panašia dalimi pasiskirstė atsakymai į klausimą, ar respondentai pajautė klientų srauto sumažėjimą, teigiamai atsakė 69,7 proc., o neigiamai 30,3 proc. respondentų.Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui (2008 m. IV ketvirtis), labiausiai sumažėjo paklausa pobūvių, konferencijų ir seminarų organizavimui, šias paslaugas pažymėjo atitinkamai 77,3 ir 72,7 proc. respondentų. Pusė respondentų (50 proc.) nurodė, jog paklausa sumažėjo maitinimo paslaugai, bei 45,5 proc. – apgyvendinimo paslaugai. Kaip pagrindinę priežastį, nulėmusią klientų srauto pastovumą, respondentai įvardijo – sumažintas paslaugų kainas (100,0 proc.), 81,8 ir 72,7 proc. respondentų pažymėjo atitinkamai kita: išankstinius užsakymus ir netoli esančius traukos centrus. Papildoma reklamą bei pradėtas teikti naujas paslaugas pažymėjo po 36,4 proc. respondentų.Blogėjanti demografinė situacija (emigracija), 81,8 proc. respondentų nuomone, taip pat lemia kaimo turizmo sodybų teikiamų paslaugų paklausą. Tyrime dalyvavusių 90,9 proc. respondentų nurodė, kad pagrindinis išorinis veiksnys, įtakojantis kaimo turizmo verslo konkurencingumą yra infliacija. Augančios kainos verčia kaimo turizmo sodybų savininkus didinti paslaugų kainas, kas įtakoja paklausos sumažėjimą. Priešingu atveju tektų susitaikyti su pelno mažėjimu. Nedarbo lygis, pasak 66,7 proc. respondentų, yra taip pat svarbus veiksnys, turintis įtaką kaimo turizmo verslo konkurencingumui. Didėjant dirbančių žmonių skaičiui, didėja ir potencialių kaimo turizmo klientų ratas. Europos Sąjungos parama taip pat turi tiesioginės įtakos kaimo turizmo verslui, kuri pa-lengvina kaimo turizmo verslo kūrimą. Finansinė parama kaimo turizmui pagerino kaimo paslaugų infrastruktūrą, padėjo išvengti sezoniškumo, įgalino pagerinti aptarnavimo kokybę, įdiegti informacines vietų rezervavimo sistemas, atsirado daugiau sodybų, gebančių aptarnauti užsienio poilsiautojus ir pan. Šį veiksnį nurodė 45,5 proc. respondentų. Šiek tiek mažiau nei 40 proc. respondentų darbo užmokestį įvardijo kaip veiksnį, lemianti kaimo turizmo verslo konkurencingumą, kadangi didėjantis darbo užmokestis leidžia didesnę dalį savo uždirbtų lėšų skirti poilsiui ir rek-reacinei veiklai.
Per 30 proc. respondentų nurodė bankų teikiamų paskolų palūkanų normos svarba. Mažėjanti palūkanų norma skatina verslininkus imti kreditus verslui plėtoti ir tokiu būdu turėti įtakos kaimo turizmo pasiūlos didėjimui. Atvirkščiai veikia palūkanų normos didėjimas.Augantis BVP yra ne tik gerėjančios šalies ekonominės padėties, bet ir gyventojų gyvenimo kokybės rodiklis. BVP augimas netiesiogiai skatina turizmo augimą. 30,3 proc. respondentų BVP įvardijo… kaip vieną iš kaimo turizmo verslo konkurencingumo veiksnių. Kultūrinis socialinis veiksnys skatina kaimo turizmo plėtrą ir konkurencingumą. Būtent kul-tūrinė aplinka suteikia galimybę kaimo turistams dalyvauti kultūriniame gyvenime, susipažinti su liaudies tradicijomis, keliauti po apylinkes, kuriose yra kultūros paveldo vertybių. 24,2 proc. kaimo turizmo sodybų vadovų pažymėjo ir šį veiksnį.Vis labiau populiarėjant sveikai gyvensenai, sveikatingumo atostogos žmonėms darosi vis patrauklesnės. 6,1 proc. respondentų nurodė šį veiksnį (žr.5 pav.).5 pav. Pagrindiniai socialiniai-ekonominiai veiksniai, darantis įtaką kaimo verslokonkurencingumui (Simanavičienė, 2009)Vis labiau populiarėjant sveikai gyvensenai, sveikatingumo atostogos žmonėms darosi vis patrauklesnės. 6,1 proc. respondentų nurodė šį veiksnį.Švietimą kaip veiksnį, lemiantį kaimo turizmo verslo konkurencingumą, pažymėjo 3,0 proc. respondentų. Įtaka kaimo turizmo plėtrai pasireiškia per žinias, supratimą apie tautos etnografinį paveldą. Didelė dalis klientų, rinkdamiesi poilsį etnografinėje sodyboje, gerai suvokia etnografinių dalykų svarbą.Net 81,8 proc. respondentų nurodė, jog jų sodybos pelningumas ekonominės krizės metu sumažėjo vidutiniškai apie 61 proc.Detaliau nagrinėjant socialinių veiksnių poveikį kaimo turizmo sodybų konkurencingumui, reikėtų pabrėžti, jog didelė tyrime dalyvavusių kaimo turizmo sodybų dalis labiau orientuojasi į darbingo amžiaus poilsiautojus. Vadinasi, blogėjanti demografinė situacija (emigracija) taip pat paliečia kaimo turizmo sodybų konkurencingumą (mažėja potencialių klientų ratas). Beveik visi respondentai, kurių sodybose yra galimybė susipažinti su liaudies tradicijomis bei kultūros paveldo vertybėmis, nurodė, kad šventės, architektūros ir istoriniai objektai bei apeigos padeda pritraukti poilsiautojus. Taigi, galimybė kaimo turistams dalyvauti kultūriniame gyvenime, susipažinti su liaudies tradicijomis, keliauti po apylinkes, kuriose yra kultūros paveldo vertybių, sudaro palankias sąlygas plėsti kaimo turizmą ir didinti jo konkurencingumą.
10.KAIMO TURIZMO VERSLO KONKURENCINGUMO DIDINIMO GALIMYBĖS
Pasak J. Sinkienės (2008), siekiant išlaikyti ir padidinti dabartinį Lietuvos kaimo turizmo konkurencingumo lygį, būtinas subalansuotas visų išskirtų pagrindinių veiksnių, lemiančių šio verslo konkurencingumą, vystymas. Remiantis tyrimo rezultatais, siūlomos tokios Lietuvos kaimo turizmo verslo konkurencingumo didinimo priemonės:• kaimo turizmo rinkodaros valdymo efektyvumo didinimas, pirmiausia kuriant teigiamą Lietuvos, ypač kaimo vietovių, kaip poilsio vietos įvaizdį, mažinant sezoniškumo veiksnį bei plė-tojant ryšius su tikslinėmis Lietuvos turizmo rinkomis;• poilsiautojų saugumo didinimas ir socialinis subalansuotumas. Tai pasiekiama plėtojant saugumo programas, skirtas poilsiautojams ir vietos gyventojams ir palaikant vietinės bendruomenės palankų požiūrį į atvykstančius poilsiautojus ir kaimo turizmo plėtrą;• kaimo turizmo paslaugų kokybės gerinimas. Lietuvoje turėtų būti sukurtas paslaugų kokybės kontrolės mechanizmas ir vieninga šio verslo aptarnavimo infrastruktūra, užtikrinanti kaimo turizmo augimo poreikius ir neviršijančią ekologinės talpos;• aplinkos ir turizmo plėtros subalansuotumas. To siekiant svarbu formuoti subalansuotos kaimo turizmo plėtros politiką, reglamentuojant rekreacinių išteklių naudojimą bei kuriant neigiamo socialinio ir ekologinio kaimo turizmo plėtros poveikio prevencijos mechanizmą;• kaimo turizmo plėtrai pritaikyti kultūrinį paveldą, etnokultūros objektus ir tradicinius amatus. Organizuoti nacionalines, religines, tarptautinės ir šeimos šventes. Tai padėtų pritraukti vis daugiau poilsiautojų ir sumažinti kaimo turizmo sezoniškumą;• išlaikyti konkurencingas paslaugų kainas, nepagrįstai nedidinti. Didžioji dalis poilsiau-tojų renkasi tas sodybas, kuriose vienam asmeniui vienos nakvynės kaina neviršija 100 Lt. Ypač populiarios sodybos, kuriose vienam asmeniui …vienos nakvynės kaina mažiau kaip 50 Lt;• taikyti lanksčią nuolaidų sistemą, padedantį išlaikyti pastovius klientus. Orientuoti tei-kiamas paslaugas ne tik į darbingo amžiaus poilsiautojus, bet į kuo įvairesnes amžiaus grupes, kad kuo mažiau įtakos darytų demografinė situacija. Padidėjusi emigracija stipriai lemia kaimo turizmo paslaugų paklausą (sumažėjo 25-40 m. amžiaus poilsiautojų). Vyresnio amžiaus žmonėms reikėtų taikyti ypatingą kainodarą;• skleisti informaciją apie kaimo turizmo sodybas užsienio interneto tinklapiuose bei pe-riodiniuose leidiniuose. Taip pavyktų kompensuoti sumažėjusius konferencijų ir seminarų užsa-kymus, nes tarp užsienio poilsiautojų šios paslaugos ne itin populiarios; išlaikyti kaimo turizmo sodybos unikalumą. Pasirinkti kaimo sodybos ar kaimo sodybos su etnografiniais elementais tipą. Nesumoderninti sodybų ir pasiūlyti išskirtinių paslaugų, kaimo turizmo paslaugas teikiančios so-dybos siūlo panašaus pobūdžio ir lygio nakvynės, maitinimo, poilsio paslaugas;• kryptingai vykdoma vyriausybės turizmo politika ir teikiama parama. Būtini tokie veiksmai, kaip efektyvios mokesčių sistemos kūrimas, investicijų į kaimo turizmo verslą skatinimo sistemos plėtojimas, valstybės skiriamo finansavimo verslo plėtrai panaudojimo kokybės stebėsena, palankios teisinės aplinkos formavimas;• stengtis pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama parama, ir kiek įmanoma mažiau sko-lintis iš bankų, nes būtent dėl padidėjusių bankų teikiamų paskolų palūkanų normos tenka padidinti paslaugų kainas. Didžioji dalis respondentų pasinaudojusi parama kaimo turizmo verslo vystymui nepadidino kainų už teikiamas paslaugas.
IŠVADOS Išsivysčiusių pasaulio valstybių ekonomikos (ūkio) raidos permainos ir tendencijos bei sukaupta patirtis rodo, kad paslaugų sektorius ne tik užima vis didesnę jų ūkio struk¬tūros dalį, bet ir yra viena iš perspektyviausių, sparčiai besiplėtojančių ekonominės vei¬klos sričių. Šalių raida rodo, kad nuolat didėja paslaugų vaidmuo jų nacio¬nalinio turto gamyboje. Šių valstybių paslaugų sektoriuje sukuriama maždaug 70 proc. bendrojo vidaus produkto vertės ir apie 90 proc. visų naujų darbo vietų, dirba per 70 proc. visų dirbančiųjų, užsienio investicijų apimtis net kelis kartus didesnė nei pramonės. Paslaugų verslo plėtotės mastas ir sparta, jų įvairovė bei verslo paslaugų, teikiamų organizacijoms ir gyventojams (namų ūkiams), kokybė Lietuvoje, kaip ir kitose buvusiose socialistinėse šalyse, kol kas skiriasi nuo išsivysčiusių pasaulio ir Vakarų Europos valstybių. Tai iš esmės lėmė, kad Lietuvoje paslaugos ekonomikoje maždaug 50 metų atliko tik pagalbinį vaidmenį. Mat visa eko¬nomika, ūkinė žmonių veikla, remiantis marksistine teorija, buvo dalijama į materialios gamybos ir ne gamybos sritis. Remiantis šia koncepcija, paslaugų sektorius faktiškai buvo neproduktyvios veiklos sritimi. Tolesnė paslaugų plėtra Lietuvoje gali padėti pamatą ilgalaikiam šalies ekonomikos konkurencingumo didinimui. Paslaugų plėtros strateginių galimybių analizė patvirtina, jog pas mus yra objektyvios sąlygos šį sektorių, ypač eksportinių šakų, išvystyti per artimiausius penkerius metus ne mažiau kaip 1,5 karto. Lietuva yra tarp šalių, besivejančių aukštų technologijų senąsias ES šalis. Spartesniam šio proceso tempui užtikrinti reikia išugdyti konkurencinį potencialą, kurio iki šiol nepakanka. Strateginiai proveržiai Lietuvoje galimi daugiausiai nanotechnologijų įsisavinimo srityje, tačiau mūsų šalyje kol kas nesukurta pakankamai išplėtota infrastruktūra tokioms technologijoms plėtoti.
Taigi Paslaugų direktyva verslui suteikia šias galimybes:• laisvai teikti paslaugas kitose ES valstybėse narėse; • išbandyti naujas ES rinkas nesteigiant buveinės kitoje ES valstybėje narėje; • įsteigti įmonę ar filialą naudojantis paprastesnėmis ir mažiau trunkančiomis procedūromis; • gauti informaciją ir atlikti visas reikalingas procedūras „vieno langelio“ principu per kontak-tin…į centrą, esantį kiekvienoje valstybėje ES narėje; • gauti daugiau ir įvairesnių paslaugų, reikalingų verslui.
Valstybės narės turės užtikrinti, kad Paslaugų direktyvos taisyklės būtų taikomos įvairiai veiklai, nepaisant to, ar ji teikiama įmonėms ar vartotojams. Apibendrinant paslaugų direktyvos įgyvendinimo poveikį Lietuvos ūkiui, galima teigti, kad didžiausią įtaką bus jaučiama dėl pagerėjusių verslo sąlygų kitose ES šalyse . Be tiesioginės įtakos paslaugų sektoriui, direktyvos įgyvendinimo pasekmės numatomos ir kitose sferose. Išaugusi konkurencija bei įvairėjantis paslaugų pasirinkimas bei prieinamumas turės įtakos darbuotojų skaičiaus šiose sektoriuose augimui, produktyvumo rodiklių gerėjimui. Pagrindinė nauda vartotojams numatoma mažėjančios paslaugų kainos. Tad direktyvos sėkmingas įgyvendinimas duotų kompleksinį teigiamą efektą tiek konkretiems paslaugų sektoriams, tiek bendram ekonominiam šalies augimui bei paslaugų vartotojams. Neigiamos direktyvos pasekmės bei tam tikros probleminės sritys nenusveria teigiamo poveikio.
LITERATŪRA
1. BAGDONIENĖ, L.; HOPENIENĖ, R.; Paslaugų marketingas ir vadyba. Kaunas: Technologija, 2005, 469 p. ISBN 9955-09-579-2.2. DIKČIUS,V. Marketingo tyrimai. Teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2005, 187 p. ISBN 978-9955-04-528-7.3. VĖLYVIS, J. Euroverslas: asmenų, paslaugų, prekių ir kapitalo laisvas judėjimas (Keturios ES verslo laisvės). Vilnius: CIKLONAS, 2005, 352 p. ISBN 9955-497-80-7.4. VILEIKIS, J.; VILEIKIENĖ, B. Tarptautinis marketingas. Vilnius: „Vilspa“, 2003, 268 p. ISBN 9986-14-082-X.5. VIRVILAITĖ, R. Marketingo valdymas. Kaunas: Technologija, 2009, 144 p. ISBN 978-9955-25- 223-8.6. VITKIENĖ, E. Paslaugų marketingas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2008, 136 p. ISBN 978-9955-18-280-1.7. PASLAUGŲ DIREKTYVOS ĮGYVENDINIMO VADOVAS. Liuksemburgas: Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras, 2007, 56 p. ISBN 978-92-79-05987-2
8. PASLAUGŲ VERSLAS INTEGRUOTOJE RINKOJE: PERMAINOS IR TENDENCIJOS. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, 244 , [4] p. ISBN 978-9955-33-354-0.9. PASLAUGŲ VERSLAS LIETUVOJE. Kaunas: Technologija, 2009, 223, [1] p. ISBN 978-9955-25-725-7.10. EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje. 2006 m. gruodžio 12 d. http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=51606
11. KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EURO-POS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI BEI REGIONŲ KOMITETUI. 2008 m. gruodžio 16 d. KOM(2008) 868 galutinis, Briuselis. http://eurlex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2008:0868:FIN:LT:PDF
12. LIETUVOS RESPUBLIKOS PASLAUGŲ ĮSTATYMAS. 2009 m. gruodžio 15 d. Nr. XI-570, Vilnius. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=361342&p_query=&p_tr2=…