Ekonomikos pusiausvyra

1023 0

TURINYS

TURINYS 1

ĮVADAS 2

1.VISUMINĖ PAKLAUSA IR VISUMINĖ PASLIŪLA 3

1.1 Visuminė paklausa 3

Visuminę paklausą lemiantys veiksniai: 4

1.3 Visuminė pasiūla 5

2.Pusiausvyra visiško užimtumo sąlygomis 5

4. Klasikinis požiūris 11

3.2 Makroekonominės pusiausvyros sąlyga..............................9

4. Klasikinis požiūris..............................11

5. Keinsistinis požiūris..............................12

6.Visuminių išlaidų funkcija ir ekonomikos pusiausvyra........................13

6.1 Vartojimo funkcija..............................14

7. Dauginamasis poveikis ir BVP dauginamasis koeficientas.......................20

8. Apibendrinimas..............................22

9. Literatūros sąrašas..............................23

ĮVADAS

Makroekonomikos apibrėžimas skamba maždaug taip: makroekonomika (macroeconomics) – ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti nacionalinę ekonominę sistemą kaip visumą, t. y. visą šalies ūkį ir pirmiausia – bendrąjį užimtumą, nedarbą, nacionalinį produktą ir infliaciją.

Makroekonomika – tai ekonominių tyrimų metodas visuomeninio ūkio socialiniams ekonominiams procesams apibendrinti; tai visuomeninis ūkis viisuminio visuomeninio proceso reprodukcijos (atgaminimo) ir ekonominio augimo požiūriu.

Referato tikslas – apibrėžti makroekonominę pusiausvyrą ir jos susiformavimo mechanizmą. Apibūdinti visuminė paklausa, jos sudėtinės dalys ir aptariami veiksniai, veikiantys visuminę paklausą, taip pat visuminė pasiūla, jos pobūdis ir visuminę pasiūlą veikiantys veiksniai. Apibrėžiamas pusiausvyros nacionalinis produktas, išaiškinamos situacijos, kai susiformuoja nuosmukio ar infliacijos tarpsnis. Suformuluojama formali makroekonominės pusiausvyros sąlyga. Analizuojami du požiūriai į makroekonominę pusiausvyrą: keinsistinis ir klasikinis. Aptariama visuminė išlaidų funkcija, kaip galimo makroekonominės pusiausvyros modelio pagrindas, kai neįvertinamas kainų lygio kitimas irr jos sudėtinės dalys. Analizuojami makroekonominės pusiausvyros pokyčiai kintant investicijoms bei vyriausybės išlaidoms, remiantis visuminių išlaidų funkcija. Išsiaiškinamas dauginamasis poveikis, jo kiekybinis įvertinimas ir poveikis makroekonominei pusiausvyrai.

1.VISUMINĖ PAKLAUSA IR VISUMINĖ PASLIŪLA

1.1 Visuminė paklausa

Visuminė paklausa AD- visas prekių ir paslaugų paklausos kiekis ša

alyje esant tam tikram kainų lygiui. Uždaroje mišrioje ekonomikoje visuminė paklausa yra nuolatinių gyventojų paklausa, kurią sudaro vartojimo, investicijų ir vyriausybės pirkimų paklausa. Atviroje ekonomikoje visuminė paklausa yra visos vietos prekės ir paslaugos, kurias perka tiek rezidentai, tiek užsieniečiai.

Visuminės paklausos kreivė- atvirkštinis kainų lygio ir visuminės paklausos kiekio, kai yra prekių ir pinigų rinkos pusiausvyra, ryšys. Visuminės paklausos kreivė AD turi neigiamą nuolydį, kuris rodo, kad kuo didesnės kainos, tuo paklausa mažesnė.

Neigiamą visuminės paklausos kreivės nuolydį lemia keli veiksniai.

P i r m a, didėjančios kainos, kitoms sąlygoms nekintant, mažina vartotojų ir verslo įmonių perkamąją galią. Tai mažina visuminės paklausos kiekį.

A n t r a. Palūkanų normos efektas. Padidėjus kainoms padidėja ir palūkanų norma. Jos padidėjimas sumažina paskolų paklausą ir visuminę paaklausą.

T r e č i a. Užsienio prekių efektas. Padidėjus vietos prekių kainoms sumažės eksportas, nes kitų šalių vartotojai ir verslo įmonės teiks pirmenybę savo prekėms ir importuotoms iš kitų šalių.

Dėl visų šių priežasčių didėjant kainoms mažėja visuminė paklausa, ir visuminės paklausos kreivė turi neigiamą nuolydį.(Skominas V., 2006, p. 35).

1.2 Visuminės paklausos apskaičiavimas ir lemiantys veiksniai

Visuminė paklausa susideda iš keturių makroekonominių subjektų:

Namų ūkių paklausa – C.

Įmonių paklausa – I.

Valstybės paklausa – G.

Likusio pasaulio paklausa. Lygus skirtumui tarp eksporto ir importo – švarus eksportas (NX).

Tokiu būdu mes apskaičiuosime su

umą aukščiau paminėtų rodiklių: AD = C + I + G + NX

Didžiausią paklausos dalį sudaro namų ūkių sektorius, apie 40–50 %.

Neoklasikai ir keinsistai nesutaria kaip formuojasi visuminė paklausa. Pagal neoklasikų teoriją namų ūkių paklausa priklauso nuo bankų palūkanų normų. Keinsistais tvirtina, kad namų ūkių paklausa priklauso nuo suminių pajamų. Ginčai daugiausia kyla dėl supratimo, kaip funkcionuoja rinkos mechanizmas.

Visuminę paklausą lemiantys veiksniai:

Visuomenės turtingumas,

Realios palūkanos,

Ekonomikos pokyčių laukimas,

Infliacija,

Valiutos kurso pokyčiai,

Valstybės pajamos importuojant kitų valstybių prekes.

Visuminę paklausą J. Keynes‘as padalijo į keturias dalis:

Paklausos dalis, atitinkanti asmeninio vartojimo išlaidas.

Paklausos dalis, atitinkanti investicijas, t.y. paklausa gamykloms, įrangai, namų statybai ir papildomoms atsargoms.

Paklausos dalis, atitinkanti vyriausybinius prekių bei paslaugų pirkimus.

Paklausos dalis, atitinkanti grynąjį eksportą.

Nors asmeninis vartojimas yra svariausias visuminės paklausos komponentas, tačiau paklausai investicijoms, o taip pat vyriausybės išlaidoms keinsistinėje ekonomikoje skiriamas pagrindinis vaidmuo.

Paklausa investicijoms yra svarbi todėl, kad ji yra pagrindinė ekonomikos nestabilumo priežastis. J. Keynes‘as pabrėžia, jog verslininkai trokšta investuoti tik tada, kai jie nori, kad nauja gamykla ar įranga atneštų papildomą pelną.

Būtent vyriausybė turėjo užtikrinti krizinės situacijos įveikimą, kontroliuodama visuminės paklausos struktūrinių dalių didėjimą. Tai reiškė, kad vyriausybė turėjo didinti savo išlaidas, norėdama kompensuoti investicijų paklausos nuosmukį, ir tokiu būdu atstatyti visišką užimtumą. Net esant ir nežymiems ūkiniams pablogėjimams vyriausybė turėtų elgtis panašiai, t.y. didinti išlaidas ir tokiu būdu iš

šlaikyti bendrą išlaidų lygį ekonomikoje. Mažėjant paklausai investicijoms, galima didinti vyriausybės išlaidas.

Paklausa rinkos ekonomikos sąlygomis yra vienintelis teisėtas pajamų gavimo šaltinis, kaip pirkėjų pasiryžimo mokėti rinkos kainą už siūlomą prekę išraiška. Paklausa paprastai nusakoma nupirktu (galimu nupirkti) prekių kiekiu prie tam tikros šios prekės rinkos kainos, paklausą apsprendžia vartotojų poreikiai ir jų nuostatos įvairių prekių atžvilgiu.

1.3 Visuminė pasiūla

Visuminė pasiūla AS yra tikroji prekių ir paslaugų vertė, kurią gamintojai pasiruošę pateikti rinkai esant tam tikram kainų lygiui. Visuminės pasiūlos apimtį lemia gamybos veiksnių kiekis ir jų produktyvumas.

Visuminės pasiūlos kreivė- tai kreivė, kuri rodo realaus prekių ir paslaugų kiekio, kurį gamintojai ketina pateikti rinkai, ir kainų lygio ryšį. Teorijoje skiriasi požiūris į visuminės pasiūlos kreivės formą.

Visuminės pasiūlos kreivės poslinkio veiksniai.

Visuminės pasiūlos didėjimas yra AS kreivės poslinkis į dešinę. Šį poslinkį lemia daug veiksnių. Pirma, visuminės pasiūlos didėjimą lemia gamybos veiksnių kiekis.

Gamybos veiksniai:

Žemė;

Darbo ištekliai;

Kapitalas;

Gamybos veiksnių kainos;

Produktyvumas;

Teisių normų keitimas.

2.Pusiausvyra visiško užimtumo sąlygomis

Klasikinės krypties ekonomistai manė, kad ekonomika bus pusiausvyroje tik esant visiškam užimtumui, o rinkos jėgos savaime ves ekonomiką į visišką užimtumą. Aiškinant šį požiūrį, daroma prielaida, kad ekonomikoje iš pradžių vyrauja didelio masto nedarbas. Aukštą nedarbo lygį lemia tai, kad, esant pradiniam kainų lygiui, norimas pirkti prekių ir paslaugų kiekis yra kur kas mažesnis už tą produkcijos kiekį, kuris si

iūlomas, esant visiškam užimtumui. Kas vyksta? Norėdami parduoti daugiau prekių, gamintojai sumažina jų kainas. Tuo pačiu bus sumažintas darbo užmokestis, nes bedarbiai, kurie norės gauti darbą, sutiks dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Taigi kainos ir nominalusis darbo užmokestis sumažės. Kainoms nukritus, žmonės galės nusipirkti daugiau prekių, kadangi padidės pinigų perkamoji galia. Šis procesas tęsis tol, kol ekonomika pasieks pusiausvyrą, esant visiškam užimtumui. Pasiekus pusiausvyrą šiame taške, kainos ir darbo užmokestis daugiau nebekris.

3. Makroekonominės pusiausvyros susidarymas

3.1 Pusiausvyros nacionalinis produktas

Pusiausvyros nacionalinis produktas – tai toks realusis nacionalinis produktas, kurio vertė lygi numatomoms visuminėms išlaidoms. Šis nacionalinis produktas atitinka ekonomi-kos pusiausvyrą, kai visas pagamintas produktas nuperkamas, todėl visuminės vartotojų išlaidos yra lygios gamintojų visuminėms pajamoms, gautoms pardavus nacionalinį produktą. Taigi esant ekonomikos pusiausvyrai paga-mintas nacionalinis produktas lygus nupirktam. Grafiškai ekonomikos pusiausvyrą vaizduoja visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos kreivių susikirtimo taškas E (12.3 pav.), nustatantis pusiausvyros kainų lygį PE ir pusiausvyros nacionalinį produktą YE.

Jei kainų lygis bus aukštesnis už pusiausvyros lygį, tai visuminė pasiūla viršys paklausą ir kainos turės polinkį mažėti. Kartu mažės ir gamyba. Ir atvirkščiai, jei kainų lygis bus mažesnis už pusiausvyros, tai visuminė pasiūla bus per maža, palyginti su visumine paklausa, ir kainos ims kilti skatindamos nacionalinio produkto gamybą, kol bus pasiekta pusiausvyros būsena. Pusiausvyros nacionalinis produktas gali kisti pakitus visuminei paklausai arba pasiūlai. Kartu pakinta ir kainos bei užimtumo lygis. Pusiausvyros nacionalinis produktas gali sutapti su potencialiuoju (tokiu atveju ekonomika veiks esant visiškam užimtumui (12.4 a pav.)) arba nesutapti su juo (12.4 b ir c pav.). Skirtumas tarp pusiausvyros Y0 ir potencialiojo Yp produkto vadinamas nuosmukio tarpsniu, jei pusiausvyros produktas mažesnis už potencialųjį, ir infliaciniu tarpsniu, jei pusiausvyros produktas didesnis už potencialųjį.

 

 

Situacija, kai pusiausvyros BVP yra mažesnis už potencialųjį, gali susidaryti sumažėjus vartojimui arba esant vangiai investicinei veiklai. Ekonomika veikia neišnaudodama turimų išteklių ir esant dideliam nedarbui. Jei rinkos savaiminio reguliavimosi mechanizmas neefektyvus, tokia ekonomikos nuosmukio būsena esant dideliam nedarbui gali būti gana stabili ir trukti ilgą laiką. Tačiau šį nuosmukį galima įveikti valstybinio ekonomikos re-guliavimo priemonėmis, didinančiomis visuminę paklausą. Situacija, kai dėl pernelyg padidėjusios visuminės paklausos susidaro infliacijos tarpsnis, nėra stabili. Kadangi gamyba nepajėgi patenkinti tokią paklausą, kainos neišvengiamai ims didėti. Kainų didėjimas skatina įmonininkus plėsti gamybą. Padidėjus darbo jėgos poreikiui vienos įmonės stengsis prisivilioti darbuotojus iš kitų įmonių, o šios, siekdamos juos išlaikyti, ims kelti atlyginimus. Didės ir kitų gamybos veiksnių kainos. Didėjantys gamybos kaštai mažins visuminę pasiūlą, o didėjančios kainos ims riboti vartotojų perkamąją galią ir vartojimas taip pat mažės tol, kol pusiausvyros BVP taps lygus potencialiam. Grafiškai tai reiškia pasiūlos kreivės postūmį kairėn iš padėties VS0 į padėtį VS1 (12.5 pav.). Tačiau net ir visuminei pasiūlai susilyginus su visumine paklausa infliaciniai procesai gali ir toliau vykti išliekant šiai pusiausvyrai, jei gamybos veiksnių ir produkcijos kainos kils vienodu tempu.

3.2 Makroekonominės pusiausvyros sąlyga.

Visų gamintojų, tarp jų ir valstybės, gautos pajamos, pardavus pagamintą produkciją, vadinamos visuminėmis pajamomis. Paprastai jos apskaičiuojamos einamosiomis kainomis, t. y. visuminės pajamos sutampa su nominaliojo nacionalinio produkto verte. Lygiai taip pat einamosiomis kainomis apskaičiuojamos ir var-totojų išlaidos. Ekonomikos pusiausvyra pasiekiama, kai visuminės pajamos Y, gautos pardavus rinkoje nacionalinį produktą, yra lygios numatytoms visuminėms išlaidoms, t. y.

Dydį, esantį kairėje lygties (12.3) pusėje, pavadinsime santaupomis ir pažymėsime raide S. Taigi santaupos

Šis dydis lygus tai visuminių pajamų daliai, kuri lieka atėmus asmeninio vartojimo ir vyriausybės išlaidas. Taigi iš formulės (12.3) gauname, kad ekonomikos pusiausvyros sąlyga išreiškiama tokia lygybe:

t. y. santaupų ir investicijų lygybe, kuri pasiekiama skolinamojo kapitalo rinkoje. Tokiu būdu makroekonominę pusiausvyrą lemia pusiausvyra skolinamojo kapitalo rinkoje. Santaupos, apibrėžiamos formule (12.4), vadinamos nacionalinėmis santaupomis. Jas sudaro namų ūkio subjektų asmeninės santaupos, įmonių santaupos, t. y. laikinai įmonių nenaudojami pinigai, kuriuos įmonės skolina, bei vyriausybės santaupos, t. y. valstybės biudžeto įplaukų, viršijančių vyriausybės išlaidas, dalis. Toliau neatsižvelgsime į verslo įmonių santaupas, nes nagrinėjant ekonominę pusiausvyrą jos nėra esminės. Kaip rodo formulė (12.4), santaupų dydis tiesiogine priklausomybe susijęs su visuminėmis pajamomis. Santaupas mažina vyriausybės išlaidos, nes šios išlaidos finansuojamos iš mokestinių įplaukų į valstybės biudžetą, kurios atitinkamai sumažina namų ūkio pajamas. Tais atvejais, kai nagrinėjama privati ekonomika, kuriai vyriausybė nedaro jokio poveikio arba kai vyriausybės pajamos ir išlaidos subalansuotos, namų ūkio santaupos sutampa su nacionalinėmis santaupomis. Iš tikrųjų privačioje ekonomikoje, kurioje nėra nei mokesčių, nei vyriausybės išlaidų, grynosios asmeninės pajamos GAP sutampa su visuminėmis pajamomis Y, o santaupos yra šių pajamų dalis, liekanti atėmus asmeninį vartojimą. Šiuo atveju formulės (12.4) dešinėje pusėje lieka tik dviejų narių skirtumas, t. y. GAP – C. Jeigu vyriausybės pajamos ir išlaidos yra lygios, tai skirtumas G – Y yra lygus grynosioms asmeninėms, t. y. namų ūkio, pajamoms ir gauname tą patį rezultatą. Jeigu vyriausybės išlaidos yra didesnės už jos pajamas, tai nacionalinės santaupos yra mažesnės už asmenines, nes dalis namų ūko santaupų panaudojama valstybės biudžeto deficitui, susidariusiam dėl padidėjusių vyriausybės išlaidų, padengti. Šis reiškinys vadinamas investicijų ribojimu, nes riboja privačių investicijų finansavimo galimybes perkeliant finansinius išteklius iš privataus į valstybės ekonomikos sektorių. Kaip ir investicijos, santaupos priklauso nuo palūkanų normos dydžio, tačiau ši priklausomybė yra tiesioginė – kuo didesnė palūkanų norma, tuo labiau didės santaupos, nes žmonės bus daugiau linkę taupyti, o sutaupytus pinigus skolinti, ir atvirkščiai. Santaupų priklausomybė nuo visuminių pajamų dydžio yra labai svarbi keinsistiniam požiūriui į ekonomikos pusiausvyrą pagrįsti. Klasikinio požiūrio besilaikantys ekonomistai į šią priklausomybę neatsižvelgia. Makroekonominės pusiausvyros sąlygą (12.5) galima nustatyti remiantis visuminių pajamų ir visuminių išlaidų apytaka, esant prielaidai, kad vyriausybės išlaidos lygios jos pajamoms. Tarkime, ratu judantys visuminių išlaidų ir pajamų srautai yra subalansuoti. Be šių pagrindinių finansinių srautų, schemoje pavaizduoti ir pinigų nutekėjimai, ir injekcijos į pagrindinį srautą. Neatlyginamos išmokos iš valstybės biudžeto – tai dalis surinktų į biudžetą mokesčių. Todėl schemoje du priešpriešinius srautus NI ir M galima sujungti į vieną. Skirtumas M – NI vadinamas grynaisiais mokesčiais. Pinigų nutekėjimai – tai grynieji mokesčiai M – NI ir namų ūkio santaupos S, o injekcijos – tai investicijos I ir vyriausybės išlaidos G. Finansinės injekcijos I ir G viršutinėje schemos dalyje pavaizduotą visuminių išlaidų srautą padidina nuo C iki nacionalinio produkto vertės. Finansų nutekėjimai M – NI ir S iš apatinėje schemos dalyje pavaizduoto srauto sumažina jo dydį nuo visuminių pajamų iki C. Todėl jeigu visuminių pajamų ir išlaidų srautai yra subalansuoti, tai pinigų nutekėjimo ir injekcijų srautai taip pat turi būti subalansuoti, t. y.:

Turėdami omenyje, kad vyriausybės išlaidos G ir neatlyginamos išmokos NI finansuojamos iš mokesčių M, t. y. M = G + NI, o vyriausybės iš-laidos ir pajamos subalansuotos, tai iš lygties (12.6) abiejų pusių pašalinę lygius dydžius G ir M – NI, gauname sąlygą (12.5). Čia mes neatsižvelgėme

į amortizaciją ir nepaskirstytąjį pelną. Lėšos, skirtos amortizacijai, nuteka iš finansų srauto, bet tuoj pat sugrįžta į jį atkurdamos sunaudoto pagrindinio kapitalo vertę. Nepaskirstytas pelnas paprastai naudojamas pagrindiniam kapitalui plėsti, t. y. jis tiesiogiai, aplenkdamas finansų sistemą, virsta investicijomis. Santaupos yra ekonomikos plėtros šaltinis, nes jomis per finansų rinkas finansuojamos privačios investicijos. Patekusios į finansų rinkas, santaupos virsta skolinamuoju kapitalu ir formuoja jo pasiūlą. Taigi ekonomikos pusiausvyrai susidaryti būtina pusiausvyra skolinamojo kapitalo rinkoje. Todėl ši rinka, būdama viena iš gamybos veiksnių rinkų formų, kartu svarbi ir makroekonominiu požiūriu.

4. Klasikinis požiūris

Klasikinis požiūris- tai daugelio ekonomistų požiūris, kuris vyravo 3-iojo dešimtmečio ir per paskutinius tris dešimtmečius vėl įgijo pirminę reikšmę.

Klasikinės krypties ekonomistai manė, kad visuminis perkamų prekių bei paslaugų kiekis didėja krentant bendram kainų lygiui.

Klasikinėje teorijoje pagrindinis dėmesys skiriamas pinigams, kurie lemia visuminę paklausą. Klasikinės krypties ekonomistų nuomone, žmonių noras ir galėjimas nusipirkti prekių priklauso nuo turimo pinigų kiekio, o taip pat nuo pinigų perkamosios galios.

Klasikinės krypties ekonomistų nuomone, AD kreivė yra tokios formos, kuri atspindi, kad krentant bendram kainų lygiui, visuminis perkamų prekių bei paslaugų kiekis didėja dėl pinigų perkamosios galios didėjimo, dėl ko už kiekvieną piniginį vienetą galima nupirkti daugiau prekių.

Pinigų perkamoji galia yra realus prekių bei paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už vieną piniginį vienetą. Jei kainų lygis padidėja du kartus, pinigų perkamoji galia sumažėja perpus, t. y. galima nupirkti tik pusę to, ką nupirkome anksčiau.

Klasikų nuomone visuminę paklausą lemia pinigai, t.y. žmonių noras ir galimybės pirkti prekių priklauso nuo jų turimo pinigų kiekio ir nuo pinigų perkamosios galios.

Visuminė pasiūla (AS – aggregate supply) – prekių ir paslaugų kiekis, kurį gamintojai nori ir gali parduoti rinkoje esant tam tikram kainų lygiui. Bendrosios pasiūlos kreivė rodo realiojo nacionalinio produkto ir kainų lygio kitimo ryšį, kai kiti bendrosios pasiūlos veiksniai yra pastovūs.

Klasikinės krypties atstovai tvirtino, kad esant visiškam užimtumui, visuminė pasiūlos kreivė yra vertikali tiesė. Kodėl? Norėdami atsakyti į tą klausimą , turime išsiaiškinti, kas atsitinka, jei ekonomikoje iš pradžių yra pasiektas visiškas užimtumas. Tarkime, kad visos kainos, pakyla du kartus, įskaitant ir darbo kainą (t.y. darbo užmokesčio lygį), t.y. , stebime infliacijos faktą, nors santykinės (pvz., darbo jėgos kainą palyginus su vartojimo reikmenų kaina) prekių kainos, tame tarpe ir darbo užmokestis, nepasikeitė.

5. Keinsistinis požiūris

J.Keinsas savo svarbiausiame veikale „ Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ kritikavo klasikų požiūrį.

J.Keinsas suformulavo tris svarbius teiginius:

1. Nedarbas rinkos ekonomikoje. Polemizuodamas su klasikinės krypties ekonomistais, jis teigė, kad rinkos ekonomikai nebūdinga aiški tendencija artėti į visišką užimtumą. Atvirkščiai, rinkos ekonomika gali būti pusiausvyros būsenoje, esant dideliam nedarbui. Todėl dažnai pastaroji būsena vadinama daug trumpiau tiesiog nedarbo pusiausvyra. Be to, net jei ekonomikoje laikinai pasiekiamas visiškas užimtumas, tai ji gali būti visiškai nestabili ir grįžti į krizinę situaciją. Kitaip sakant, J.Keynes teigė, kad rinkos ekonomikai būdingi du trūkumai:

a) ji gali atsidurti nuolatinėje depresijoje, kaip tai buvo 1930 -ais metais;

b) ji gali būti visiškai nestabili. Net pasiekus visišką užimtumą, pastaroji būsena gali tęstis trumpai.

2. Nedarbo priežastys. J.Keynes teigė, kad didelio masto nedarbo priežastis – visuminės paklausos nepakankamumas. Tai tokia situacija, kada per mažai išleidžiama pinigų prekėms ir paslaugoms pirkti.

3. Nedarbo panaikinimas. Siekiant įveikti bedarbystę, reikia padidinti visuminę paklausą. Kaip sakė geriausias būdas tai padaryti – padidinti vyriausybės išlaidas.

 

Pagrindinė J.Keinso “Bendrosios teorijos” (taip sutrumpintai vadinamas jo veikalas) idėja – vyriausybė pajėgi bei atsakinga valdyti visuminę paklausą ir tik tokiu būdu galinti užtikrinti nepertraukiamą gerovę. Buvo atmestas klasikinis požiūris, teigiantis, kad rinkos jėgos gali išspręsti nedarbo problemą ir kad vyriausybė turėtų griežtai apriboti savo kišimąsi į ekonomiką. J.Keinso ypač prieštaravo tiems ekonomistams, kurie troško laukti “ilgą laiką”, kol rinkos jėgos savaime atstatys visišką užimtumą. “Per ilgą laiką mes visi pakratysime kojas”, griežtai atkirsdavo jiems.

Klasikai ir keinsistai sutaria, kad:

1930-ųjų metų Didžiosios depresijos priežastis- žymus visuminės paklausos sumažėjimas.

Visuminės paklausos svyravimai pastaraisiais dešimtmečiais yra pagrindinė gamybos apimčių svyravimų priežastis.

Visuminės paklausos stabilizavimas turėtų būti svarbus makroekonomikos tikslas.

Kai ekonomika pasiekia visišką užimtumą, bet koks žymus visuminės paklausos padidėjimas sukels infliaciją. Klasikinė ir keinsistinė visuminės pasiūlos kreivės, esant visiško užimtumo gamybos apimčiai, yra vertikalios. Kai ekonomika pasiekia visišką užimtumą, didesnė paklausa didina kainas.(Lydeka Z., 1994, p. 135-137).

6.Visuminių išlaidų funkcija ir ekonomikos pusiausvyra

Visuminių išlaidų funkcija nustato visuminių išlaidų priklausomybę nuo visuminių pajamų nekintant kainoms. Kaip buvo minėta, visumines išlaidas uždarojoje ekonomikoje sudaro asmeninio vartojimo išlaidos C, investicijos I ir vyriausybės išlaidos G. Iš pradžių atskirai panagrinėsime kiekvienos iš šių visuomeninių išlaidų dalies priklausomybę nuo visuminių pajamų Y, kurios lygios parduoto realaus BVP vertei, o paskui nustatysime bendrą visuminių išlaidų funkciją.

6.1Vartojimo funkcija

Vartotojai dalį savo disponuojamų pajamų DP naudoja asmeninėms reikmėms, o kitą dalį – taupyti, t. y.:

 

Disponuojamų pajamų prieauglis ∆DP didina ir vartojimo išlaidas, ir santaupas, t. y.:

Padaliję abi lygybės (12.8) puses iš ∆DP gauname:

Pirmasis lygybės (12.9) kairės pusės dėmuo rodo, kurią disponuojamų pajamų prieauglio dalį sudaro vartojimo išlaidų prieauglis ∆C. Šis dėmuo vadinamas ribiniu polinkiu vartoti RPV. Antrasis dėmuo rodo, kurią vartotojo pajamų prieauglio dalį sudaro santaupų prieauglis ∆S. Jis vadinamas ribiniu polinkiu taupyti RPT. Ribinių polinkių taupyti ir vartoti suma lygi vienetui. Jeigu laikysime, kad vartotojai savo pajamų prieauglį paskirsto pastovia vartojimo ir taupymo proporcija, tai ir vartojimo išlaidos, ir san-taupos turėtų būti išreiškiamos tiesine priklausomybe nuo disponuojamų pa-jamų. Vartotojų pajamos, kartu ir vartojimo bei taupymo išlaidos, priklauso nuo visuminių pajamų dydžio Y. Nagrinėdami vartojimo išlaidų priklausomybę nuo visuminių pajamų, ignoruojame investicijas ir valstybės įtaką, todėl tokioje ekonomikoje visi visuminių pajamų rodikliai sutampa, t. y. disponuojamos pajamos yra lygios visuminėms pajamoms. Vartojimo išlaidų C priklausomybė nuo visuminių pajamų Y vadinama vartojimo funkcija ir išreiškiama formule:

 

čia a – koeficientas, reiškiantis nuo visuminių pajamų nepriklausantį vartojimą, vadinamą autonominiu vartojimu. Jo dydis išreiškia anksčiau vartotą sukaupto turto vertę. Santaupų priklausomybė nuo visuminių pajamų vadinama taupymo funkcija. Jos formulė tokia:

Taupymo funkcija gauta iš formulės (12.4) pašalinus G, o vietoje C įrašius jo išraišką (12.10), o taip pat pasinaudojus priklausomybe (12.9), kuri gali būti užrašyta ir taip: RPV + RPT = 1. Taupymo ir vartojimo funkcijų priklausomybės nuo visuminių pajamų grafiškai pavaizduotos 12.11 paveiksle.

Viršutiniame 12.11 paveikslo grafike tiesė C=Y yra pusiaukampinė ir kiekvienas jos taškas vaizduoja situaciją, kai visos pajamos išleidžiamos vartojimui, t. y. kai netaupoma. Taškas, kuriame vartojimo funkcijos tiesė C(Y) kerta šią pusiaukampinę tiesę, vaizduoja situaciją, kai visos pajamos Y0 išleidžiamos vartojimui ir santaupoms jų nelieka. Jeigu vartotojų pajamos yra mažesnės už Y0, tai vartojimo išlaidos yra didesnės už pajamas ir vartotojai savo išlaidų perviršį. . .

modelį, kuriame taupymas proporcingas visuminėms pajamoms Y, o investicijų dydis yra fiksuotas ir kintant visuminėms pajamoms nekinta (12.9 pav.).

7.Dauginamasis poveikis ir BVP dauginamasis koeficientas

Vieno kurio nors visuminių išlaidų elemento (G, I) pokytis nereiškia, kad pusiausvyros BVP ir pusiausvyros visuminės išlaidos pakis tuo pačiu dydžiu. Pusiausvyros BVP ir pusiausvyros visuminių išlaidų pokytis bus didesnis. Šis reiškinys vadinamas dauginamuoju (multiplikacijos) poveikiu. Jį galima paaiškinti tuo, kad šiuolaikinė ekonomika yra labai specializuota ir sudėtinga sistema. Tokioje sistemoje vienų subjektų išlaidos virsta kitų pajamomis. Pradinis išlaidų pokytis gali sukelti ištisą pajamų ir išlaidų pokyčių, keičiančių ekonomikos pusiausvyrą, grandinę įvairiose tarpusavyje susijusiose ūkinės veiklos grandyse. Tarkime, investicines prekes gaminančioms įmonėms pateiktas užsakymas. Šios įmonės savo ruožtu pateiks užsakymus subrangovams arba kitiems partneriams, gaminantiems tarpinę produkciją, būtiną pradiniam užsakymui atlikti. Atitinkamai padidės šių įmonių darbuotojų pajamos, kartu padidės ir kitų įmonių, gaminančių vartojimo prekes arba teikiančių paslaugas, produktų paklausa. Pastarųjų įmonių darbuotojai padidėjus jų pajamoms padidins savo vartojimą ir t. t. Taigi kai vienų ūkio subjektų išlaidos padidėja, tai tuo pačiu dydžiu padidėja ir kitų ūkio subjektų pajamos. Dalis šių pajamų panaudojama vartojimo reikmėms, o kita – santaupoms. Vartojimui skirta pajamų prieauglio dalis virs kitų subjektų pajamomis. Kiti subjektai savo ruožtu jas skirs vartojimui bei santaupoms ir t. t. Šis vartojimo didėjimo procesas formaliai iš-reiškiamas geometrine progresija, kurios vardiklis yra RPV, t. y.

∆A+∆ARPV+∆ARPV2+.=A(1+RPV+RPV2+.), čia ∆A – kurio nors visuminių išlaidų elemento pradinis pokytis. Skliausteliuose esančios progresijos narių suma yra lygi m=1/(1-RPT)=1/RPT ir vadinama BVP dauginamuoju koeficientu (multiplikatoriumi). Pusiausvyros visuminės išlaidos padidės dydžiu ∆A⋅m.

Taigi BVP dauginamuoju koeficientu vadinamas koeficientas, rodantis, kiek kartų pusiausvyros visuminių išlaidų pokytis didesnis už jį sukėlusį pradinį išlaidų pokytį. Jeigu vartojimui išleidžiama 90 proc. pajamų prieauglio, tai pradinis išlaidų pokytis sukels dešimteriopai didesnį pusiausvyros visuminių išlaidų pokytį. Realus dauginamasis poveikis yra mažesnis negu teorinis dydis. Realioje ekonomikoje dauginamojo koeficiento dydį veikia ir kainų kaita, ir mokesčių dydis, ir kiti finansų sistemos veiksniai. Be to, dauginamajam poveikiui pasireikšti reikalingas ir tam tikras laikas, nes gautos pajamos neišleidžiamos iš karto. Todėl tikrąjį dauginamojo poveikio dydį nustatyti nelengva. Jis pasireiškia tiek didinant, tiek ir mažinant išlaidas. Pastaruoju atveju dauginamojo poveikio koeficientas vadinamas atvirkštiniu dauginamuoju koeficientu. Padidėjus visuminėms išlaidoms pasikeis ekonomikos pusiausvyra. Naują ekonomikos pusiausvyrą atitiks ir didesnė gamyba tik tuo atveju, jeigu ekonomikoje yra nepanaudotų išteklių. Kitais atvejais išlaidų didėjimas sukels tik kainų lygio didėjimą. Pradinis visuminių išlaidų pokytis, sukeliantis dauginamąjį poveikį, visuminių išlaidų ir visuminių pajamų modelyje visuminių išlaidų tiesę pastums į viršų arba į apačią šio pokyčio dydžiu matuojant vertikaliai. Tuo tarpu pusiausvyros nacionalinio produkto pokytis atspindi ir dauginamąjį poveikį. Jeigu kainos nekinta, tai dauginamasis po-veikis sukelia maksimaliai galimą realaus BVP padidėjimą, lygų pusiausvyros visuminių išlaidų padidėjimui (12.18 pav.). Realioje situacijoje, kai kainos kinta, dauginamasis poveikis mažėja, nes dalis visuminių išlaidų prie-auglio sukelia kainų ir tik dalis – gamybos didėjimą. 12.19 paveiksle pavaizduotas dauginamasis poveikis kintant kainoms. Šiuo atveju visumines išlaidas vaizduojanti teisė pakils ne iki padėties VI’2, atitinkančios pradinį visuminių išlaidų elemento pokytį, o tik iki padėties VI’2, nes didėjant kainoms mažėja perkamoji pinigų galia ir kartu realiosios išlaidos. Taigi ir rea-lusis BVP padidės ne iki dydžio Y’2, o iki dydžio Y2. Dauginamąjį poveikį būtina numatyti, kai vyriausybė, siekdama didinti arba mažinti gamybą, keičia savo išlaidų dydį. Jeigu vyriausybė, siekdama atgaivinti ekonomiką, pernelyg padidins išlaidas, tai dauginamasis poveikis gali tiek „įsukti“ paklausą, kad ši sukels infliaciją. Arba atvirkščiai – pernelyg sumažindama išlaidas vyriausybė gali nusmukdyti ekonomiką.

8.APIBENDRINIMAS

Taigi apibendrinant: Dielektrinis ir tokios absoliučios ekonominės pusiausvyros gyvenime mes sunkiai aptiksime, todėl kad pati visuomeninė sistema yra labai sudėtinga, apima daug žmogaus veiklos rūšių, todėl laukti ir tikėtis, kad visos visuomenės mastu nusistovės pusiausvyra vienu metu ir visur galima sunkiai tikėtis ir įsivaizduoti. Teoriškai makroekonominė pusiausvyrą galima apibūdinti kaip dalinių pusiausvyrų įvairiuose sferose visumą. Realiau ekonominiame pasaulyje vyksta nuolatinis ekonominio objektyvumo ir tuo pačiu ekonominio augimo svyravimas. Pačią pusiausvyrą galima traktuoti kaip visišką pirkėjų ir pardavėjų norų ir interesų atitikimą, kuriuos nenusistovėjimo požiūriu ir tuo pačiu galima teigti, kad pusiausvyros metu nei pirkėja, nei pardavėjas neturi stimulo keisti savo elgseną. Ekonominės pusiausvyros pagrindiniai veiksniai būtų tokie: 1. Visuminė paklausos struktūra ir visuminė pasiūla kartu nusako vieną iš pagrindinių ekonominės pusiausvyros užtikrinimo sąlygų: Dvis. = C + I; C – visuomenės poreikis; I – investavimas. Tačiau tai dar nėra visiškas pusiausvyros veiksnių išpildymas. Antram veiksnių formavimui ekonominė pusiausvyra: 2. Nacionalinės pajamos ir tuo pačiu santykis, kuriuo visuomenė paskirsto nacionalines pajamas į nacionalinį vartojimą ir santaupas. Šias dvi sąlygas suderinti ar paneigti visuomenine pusiausvyra yra sunku. C + I = C + S, sąlyga, kad investicijos būtų lygios santaupoms yra sunkiai užtikrinama, kadangi praktiškai yra labai sunku numatyti firmų investavimo planus. Tačiau valstybė turi specialius ekonominius administracinius svertus, kurių pagalba gali paveikti investavimo ir taupymo procesus ir tuo pačiu pasiekti tam tikru laipsnių ekonominę pusiausvyrą.

9.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. mokslai.lt

2. Vikipedija.lt

3. ekonomika.lt

4. V. Skominas; Makroekonomika, 2006.

5. Gediminas Davulis; Ekonomikos teorija, 2009.

Join the Conversation