didelis darbas 2006

aurimas tomkus

Veiklos dešimtmetį mininti baldų gamybos įmonė UAB „Epinera“ savo kokybiška produkcija išsikovojo nišą smulkaus verslo sektoriuje. Savo produkciją mažai reklamuojanti įmonė rinkodaros filosofiją grindžia klientų atsiliepimais ir rekomendacijomis. „Pirkėjų vertinimai ir patarimai savo aplinkos žmonėms – pakankamai efektyvi reklama mūsų gaminamiems baldams“, – mano įmonės direktorius Arvydas Ragauskas.

Kokybiški, bet nelabai brangūs

Dvidešimt šeši „Epineros“ darbuotojai, plu­šantys tūkstančio kvadratinių metrų gamybinėse patalpose Maniškių kaime palei Kauną, vos spėja vykdyti klientų užsakymus.

„Paklausa didesnė, nei įstengiame pagaminti. Užsakymų įvykdymo klientai priversti laukti 4–6 savaites. Ypač meetų pabaigoje, kai baldų paklausa itin padidėja, įvykdyti užsakovų pageidavimus net ir per 6 savaites būna sunku“, – BMM tvirtino bendrovės vadovas.

„Epinera“ gamina 10 modelių baldus, daugiausia minkštus – iš­skleidžiamas miegamąsias sofas, miegamuosius svetainės kampus, fotelius – ir šiek tiek kietų – kompiuterinius stalus, komo­das, virtuvės kampus. Per mėnesį baldų gamybai įmonė sunaudoja apie 1 600 kv. m medžio drožlių plokščių, 1,6 kubų medienos masyvo, apie 1,5 km baldinių audinių, apie 600 kv. m plaušo plokščių. Metinė bendrovės apyvarta – apie 1,5 mln. Lt ir pastaraisiais metais ji nuolat didėja.

„Mūsų baldai skirti vidutiniam vaartotojui, – sako Arvydas. – Gaminame tiems, kurie ieško kokybiškų, bet nelabai brangių baldų.“

Pasak įmonės direktoriaus, per dešimtmetį „Epinera“ užsitarnavo klientų pasitikėjimą ir gerą vardą. Bendrovės baldų kokybę žmonės vertina, daugelis sugrįžta čia dar kartą pirkti įmonės gami­nių, rekomenduoja juos savo pa

ažįstamiems.

„Naudojame geras medžiagas, stengiamės pa­daryti kokybiškus, patikimus, patvarius baldus. Tiesa, mūsų gaminių kainos aukštesnės, negu pigių importinių baldų, tačiau patikimumo prasme – jie mums ne konkurentai“, – aiškina bendrovės vadovas.

Radioelektronikos neliko

„Nesu nei medienos apdirbimo specia­listas, nei baldininkas. Susidarė tokios sąlygos: reikėjo kažko griebtis, kad išgy­ventum, – paklaustas apie verslo pradžią sakė Arvydas Ragauskas. – Pradėjau, galima sakyti, tuščioje vietoje – neturėdamas nei pinigų, nei patirties, nei supra­timo apie verslą. Bet ir kitos išeities neturėjau.“

Iš profesijos Arvydas – radioelektronikos inži­nierius. 13 metų pagal specialybę dirbo Radijo ma­tavimų technikos institute Kaune, kol šis 1993 m. žlugo. Pagrindiniai instituto darbų užsakovai buvo Sovietų Sąjungos karinis pramoninis kompleksas. Lietuvoje instituto tyrimų užsakovų nebuvo.

Darbo pasiūlymų pagal specialybę radioelek­tronikos inžinieriui irgi nebuvo galima tikėtis. Kauno radijo gamyklą nupirko koncernas EBSW, stakles pardavė į metalo laužą, patalpas išnuomojo įvairioms smulkesnėms, su radioelektronika nesu­sijusioms įmonėms.

„Ten, kur anksčiau dirbau su radioelektronikos technika, šiandien gamina dešras, mezga kojines“, – šypteli Arvydas.

Daugiau radioelektronikos bendrovių, išskyrus smulkias buitinės technikos remonto įmonėles, Kaune nebuvo.

Baldų gamyba – šeimos verslas

„Ta pramonė griuvo, mačiau, kad perspektyvų nebėra. Atsitiktinai darbą pasiūlė baldininkai. Daug nesvarstydamas pradėjau dirbti pas juos“, – prisimena pašnekovas.

Privačioje baldų gamybos įmonėje Arvydas dirbo trejus metus. Vėliau įmonės savininkai ėmė nebesutarti, pradėjo dalytis turtą, verslas irgi beveik sustojo.

„Mačiau, kad darbo pas juos ja

au nebėra, nutariau pabandyti pats. Dirbdamas pastebėjau, kad gaminamų baldų technologijos nėra sudėtingos, didelių sugebėji­mų nereikia. Elektronika šiek tiek sudėtingesnis dalykas“, – šypsosi Arvydas.

Bandau su juo nesutikti: vis dėlto reikia jausti rinkos poreikius, produkcijos paklausą; pradėjus gamybą – medžiagų reguliaraus tiekimo, gaminių pristatymo, logistikos problemos; pagaliau baldų modelių kūrimo ir projektavimo rūpesčiai ir t. t. Ūkis ne toks jau elementarus.

„Iš dalies – taip. Tačiau tai nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti iš šalies, – ramiai dėsto Arvydas. – Sukūrėme pirmąjį savo baldų komplektą. Jis pasi­sekė, turėjo nemenką paklausą. Nuo jo gamybos ir pradėjome. Tai buvo mūsų šeimos verslas. Žmona Aldona rūpinosi apmušalais, darė iškarpas, siuvo. Mano rūpestis buvo konstrukcinė ir mechaninė baldų dalys. Dar talkino svainis Algirdas Stelmo­kas. Dirbome viso labo trise. Taigi, pradėję kaip individualūs gamintojai, 1997 m. įkūrėm uždarąją akcinę bendrovę.“

Kaip ir dauguma pradedančiųjų verslininkų, A. Ragauskas savo verslą pradėjo garaže. Iš kurgi geresnes patalpas imsi, neturėdamas pinigų? Pirmiausia dirbo viename, paskiau – dviejuose garažuose. Vėliau persikėlė į 300 kv. m. patalpas. Prieš dvejus metus įsigijo apleistas ūkio dirbtu­ves Kauno rajone, šiuolaikiškai jas suremontavo, įrengė 1 000 kv. m gamybinio ploto ir čia perkėlė savo įmonę.

Gaminantys „pigiai“ – ne konkurentai

Per veiklos dešimtmetį susikaupė patirtis, su­pratimas, rinkos reikmių pojūtis. Konkurencija baldų gamybos sektoriuje – didelė. Vien Kauno Savanorių prospekte, pasak Arvydo, veikia ap

pie 20 baldų parduotuvių, visame Kaune jų – per 100. Kiekviena prekiauja, kažką parduoda, sumoka mokesčius, išsilaiko.

„Epinera“ turi dvi firmines parduotuves Kaune. Jos baldais Kaune prekiauja dar keli salonai. Keturi prekybos centrai bendrovės gaminiais prekiauja Vilniuje, du – Šiauliuose ir vienas Alytuje. Apie 30–40 proc. „Epineros“ produkcijos eksportuo­jama į Latviją. Latvijoje šie baldai turi itin gerą paklausą – įmonė, pasak vadovo, tiek nepagamina, kiek kaimynai pageidauja.

„Savo nišą – susiradome. Nesistengiame varžy­tis su tais, kurie gamina už mus pigiau. Žmonės vis labiau pradeda vertinti produktų kokybę, pigių ga­minių daugelis jau „atsikando“, – sako Arvydas.

Skirtingų gamintojų pagaminti baldai, anot pašnekovo, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai panašūs, tačiau kokybe jie dažnai ski­riasi. Dalis pirkėjų nesigilina, iš ko paga­mintas čiužinys, kaip sukonstruotas lovos karkasas, ar tvirtas ir patikimas ištraukia­masis mechanizmas. Šie skirtumai išryškėja po kelių mėnesių eks­ploatacijos – „pigūs“ baldai netrukus sulūžta arba pasidaro nebetinkami naudoti.

„Mūsų baldai laiko ilgai, mes nesiekiame kon­kuruoti su tais, kurie gamina pigiai“, – tvirtina Arvydas.

Konstrukcijos patvarios ir patikimos

„Epineros“ gaminamos lovos – su spyruokli­niais čiužiniais, juose naudojamos „Bonel“ tipo suktos, apvalios spyruoklės. Taip pat – kokybiškas čekų gamybos porolonas. Porolonui gamykla su­teikia 10 metų garantiją. Jis kiek brangesnis, bet kokybė – aukšta. Ilsėtis tokioje lovoje patogu, o čiužiniai – neišsiguli, tarnauja ilgai.

„Per dešimt metų nepasitaikė nei vieno atvejo, kad kas nors ateitų ir pareikštų mu

ums pretenziją, esą jam susigulėjo čiužinys arba sulūžo lova. Sie­kiame gaminti taip, kad tiesiog nebūtų kam lūžti“, – tvirtina A. Ragauskas.

Tai pasakytina ir apie išskleidžiamąjį mecha­nizmą. „Epinera“ vienintelė Lietuvoje gamina svetainės baldus su itin patvariu, patikimai vei­kiančiu, originalios konstrukcijos išskleidžiamuoju mechanizmu.

„Mūsų mechanizmai labai patvarūs, galima išskleidinėti lovą kiekvieną dieną ir tai neatsilieps mechanizmo patikimumui. Išskleistoje lovoje gali miegoti du žmonės, o sulankstyta ji labai kompaktiška, vos 95 cm pločio. Tai ypač aktualu nedideliuose butuose, kur branginamas kiekvienas laisvas metras“, – aiškina Arvydas.

Įmonė daug dėmesio skiria baldų karkasų konstrukcijoms. Samdo profesionalų konstruk­torių, kuris projektuoja ir nuolat tobulina įvairius konstrukcinius mazgus, atsižvelgdamas į baldų eksploatacijos rezultatus.

„Baldus gamina­me tikrai kruopščiai, jie patikimi, patogūs, praktiški. Spyruokli­niai blokai – visuomet lygūs, niekur nėra iš­kilimų ar įdubų, ilsė­tis ant jų labai patogu. Dėl to žmonės vertina mūsų produkciją, nors ji šiek tiek ir brangesnė už importuotus gaminius“, – mūsų žurnalui sakė Aldona Ragauskienė, įmonės baldų gamybos vadovė.

Mediena gamybai – iš nuosavo miško

Arvydas Ragauskas, be kita ko, – ir miško savi­ninkas. Kelių dešimčių hektarų jo miško valdos – gražioje kalvotoje vietovėje. Miškas – rūpestingai prižiūrimas, mediena – naudojama gamybos reikmėms.

„Pjaunam tik rinktiniais kirtimais, tik ranki­niais pjūklais ir tik brandžius medynus. Girininkas sužymi medžius, kurie turi 100 ir daugiau metų, tuos ir iškertam. Kasmet savo reikmėms sunaudo­jam 20 – 30 kubų medienos. Pagal miško prieaugį galėtume kirsti ir daugiau, bet didesnio kiekio ne­sunaudojam“, – pasakoja miško savininkas.

Sunkiau palankiomis kainomis apsirūpinti drožlių plokštėmis. „Epinera“ yra nuolatinis „Girių bizono“ produkcijos vartotojas, tegu ir nedidelis. Lietuviškos drožlių plokštės, pasak Arvydo, kol kas – deficitas. Jų trūksta. Nuvykęs į gamyklą – negausi. Įmonė plokštes perka iš tarpininkų. Yra pasitaikę momentų, kai drožlių plokščių buvo sunku nusipirkti.

„Tai buvau numatęs, turėjau šiek tiek sukaupęs atsargų. Jos mus ir išgelbėjo – galėjome laiku įvykti savo klientų užsakymus“, – džiaugiasi Arvydas. Anot jo, drožlių plokščių paklausa pastaruoju metu itin didelė: „Perka ir lenkai, ir vokiečiai, ir skandinavai. Tik duok.“ Bendrovės direktorius viliasi, kad pradėjus veikti naujai UAB „Girių bizonas“ MDP gamybos įmonei šio produkto pa­klausa Lietuvoje bus patenkinta.

Smulkiam verslui – slenksčiai

Į mūsų klausimą, kokios svarbiausios smulkios baldų gamybos įmonės problemos, direktoriaus atsakymas buvo gana nelauktas: „Vienas svarbes­nių rūpesčių – gaminių teisinė apsauga. Dirbame tokiomis sąlygomis, kai apsaugoti savo produkciją nuo padirbinėjimo labai sunku.“

Sukūrus naują gaminį, pasak įmonės vadovo, tuojau pat jį nukopijuoja konkurentai ir gamina kaip savo. Pakeičia kokį menkniekį, nereikšmingą detalę, o svarbiausius konstrukcinius ir dizaino sprendimus – pasisavina.

„Bandžiau patentuoti, bet naudos – maža. Tik praradau daug laiko, pinigų ir energijos. Dabar tik dedame pastangų, kad tie „kiti“ neįstengtų pra­nokti mūsų bent jau gaminių kokybe“, – dalijasi patirtimi Arvydas.

Kita kliūtis efektyvesnei verslo plėtrai – apy­vartinės lėšos. Anot įmonės buhalterės Janinos Jefimovos, paskolas „Epinera“ gauna nesunkiai. Bendrovė įgijusi bankų pasitikėjimą, laiku atsiskai­to už pateiktas žaliavas, rūpestingai moka mokes­čius valstybei, nepriekaištingai vykdo kitas prie­voles verslo partneriams. Tačiau paskolų dydis – ribotas. Neišvengiamai tenka kažką aukoti.

„Ar visą paskolą sunaudoti naujam transpor­teriui pirkti ir likti be apyvartinių lėšų, ar pirkti naudotą mašiną, pasilikti šiek tiek pinigų apy­vartai, tačiau vėliau daugiau išlaidauti naudotos mašinos remontams, prarasti pajamas dėl dažnes­nių remontuojamo transporto prastovų?“ – verslo rūpesčiais dalijasi Arvydas.

Pasirinkimas, anot pašnekovo, nedidelis – ten­ka pirkti naudotą mašiną. Mat investicijų dar reikalauja ir neseniai įsigytos bei atnaujintos gamybinės patalpos: dalį patalpų reikia apšiltinti, kai kur – pastatyti pertvaras, įrengti papildomas darbo vietas.

Direktorius be sekretorės

Įmonės direktorius mažiausiai laiko praleidžia prie savo rašomojo stalo. Čia tvarko tik tuos dokumentus, kurie be jo parašo negalioja. Mat jis – ir „bosas“, ir mechanikas, ir vairuotojas, ir krovikas.

„Reikia – einu ir remontuoju įrenginius. Galiu tvarkyti elektros instaliaciją, suderinti stakles, projektuoti baldų konstrukcijas. Man problemų dėl to nekyla, jokio darbo nesikratau, žinių taip pat pakanka. Užtat vertinu kiekvieną žmogų, kuris sąžiningai ir iki galo atlieka jam pavestą darbą“, – sako Arvydas.

Jis yra iš tų direktorių, kurie dirba be sekretorės. Kavą plikosi pats, nes jo pietų pertrauka – trum­pa: sumuštinis, salotos lapas, gurkšnis karšto gėrimo. Ir vėl – prie nepertraukiamos gamybos „konvejerio“.

Darbo sąlygos žmones motyvuoja

Kas lemia sėkmingą „Epineros“ veiklą ir sklan­džią verslo plėtrą? Kukliai pradėti nuo garažo pastogės ir išaugti iki padorios smulkaus verslo įmonės – tai savotiška verslo sėkmės istorija.

Buhalterė Janina lė­tai renka žodžius: „San­tarvė šeimoje. Draugiš­ka ir šilta atmosfera įmonės kolektyve. Nėra įtampos darbe. Vyrauja pagarba, pareigos su­pratimas, susiklausy­mas. Žmonės stengiasi, vadovai tai pastebi ir moka įvertinti. Akivaizdžiai juntamas žmoniškumas. Man teko dirbti ne vie­noje įmonėje, galiu lyginti. Manau, kad sėkmės dalis – pagarbus vadovų požiūris į darbuotojus, neatsižvelgiant į jų einamas pareigas. Aš tuo ne­atsistebiu ir dėl to labai džiaugiuosi.“

Aldona Ragauskienė sako, kad įmonėje nesi­vadovaujama siekiu būtinai uždirbti kuo daugiau pelno. „Stengiamės, kad gerai jaustųsi čia dirbantys žmonės. Atlyginimai pas mus nėra mažiausi, nors nuo atlyginimų dydžio tiesiogiai priklauso įmonės pelnas. Tačiau tinkamos darbo sąlygos žmones irgi motyvuoja.“

Arvydas jai pritaria: „Išties pavyko sudaryti neblogas darbo sąlygas: gamybinėse patalpose šilta, sausa, švaru, darbuotojai turi persirengimo kambarius, individualias spintelės, prausyklą, dušą. Mūsų atlyginimai konkurencingi. Tačiau vieno dalyko netoleruojam – alkoholio. Pora kartų yra pasitaikę, kad darbą pradėti buvo mėginama išgėrus ar bandoma gerti darbo metu. Tokiais at­vejais kalba trumpa. Juk čia – staklės, pavojingi mechanizmai, griežti darbų saugos reikalavimai. Juokauti negalima. Jau ir aplinkiniai gyventojai žino, kad „pageriantiems“ pas mus darbo nėra. Žmonės „atsisijoja“. Dirba tie, kurie nori dirbti rimtai, atsakingai, kurie supranta ir moka vertinti čia sudarytas sąlygas.“

Leave a Comment