Ilgalaikių paskolų analizė bankų pavyzdžiu

Untitled

Lietuvos banku ilgalaikiu paskolu analize

ŽODYNĖLIS

Nefinansinės korporacijos – uždarosios akcinės bendrovės, akcinės bendrovės, valstybės ir savivaldybės įmonės, viešosiosįstaigos, kurios didžiąją dalį veiklos sąnaudų padengia pajamomis už parduotas prekes ir paslaugas. Šiam sektoriui nepriskiriamos individualios (personalinės) įmonės, nors jos yra rinkos gamintojai. Pastarieji vienetai priskiriami namų ūkių sektoriui

Kiti finansiniai tarpininkai – uždari ir atviri kolektyvinio investavimo subjektai, A kategorijos finansų maklerio įmonės, finansinio lizingo bendrovės, faktoringu užsiimančios bendrovės, rizikos kapitalo valdymo bendrovės, asmenų ir verslo finansavimu užsiimančios bendrovės, investicinės bendrovės.

Finansinės pagalbinės įmonės – B ir C kategorijos finansų maklerio įmonės, pensijų fondų ir kolektyvinio investavimo subjektų valdymo įmonės, draudimo brokeriai ir agentai, garantijas teikiančios įmonės, priežiūros institucijos (Vertybinių popierių komisija, Draudimo priežiūros komisija), Vilniaus vertybinių popierių birža, Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas, ne pelno institucijos, teikiančios paslaugas finansinėms korporacijoms.

Draudimo korporacijos ir pensijų fondai– gyvybės ir ne gyvybės draudimo korporacijos bei savarankiški pensijų fondai.

Centrinė valdžia– visos administracinės valstybės žinybos ir centrinės agentūros, kurių kompetencijai priklauso visa ekonominė erdvė, išskyrus socialinės apsaugos fondų administravimą. Taip pat šiam subsektoriui priskiriami 5 nebiudžetiniai fondai: Privatizavimo fondas, Santaupų atkūrimo fondas, Garantinis fondas, Rezervinis (stabilizavimo) fondas, VĮ Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo fondas.

Vietos valdžia apima viešąjį administravimą,kurio kompetencijai priklauso vietos ekonominės erdvės dalis, išskyrus socialinės apsaugos fondų administravimą.

Socialinės apsaugos fondų subvektoriui priskiriami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai, Lietuvos darbo birža ir jos teritoriniai skyriai, Valstybinė ligonių kasa ir teritorinės ligonių kasos, nebiudžetinis Užimtumo fondas.

Namų ūkiai – pavieniai asmenys ar asmenų grupės kaip vartotojai, ūkininkai kaip rinkos gamintojai, pagal verslo liudijimą dirbantys verslininkai ir individualios (personalinės) įmonės.

Ne pelno institucijos, teikiančios paslaugas namų ūkiams – profesinės sąjungos, įvairios draugijos, vartotojų asociacijos, politinės partijos, bažnyčios ir religinės bendruomenės, daugiabučių gyvenamųjų namų bendrijos, socialiniai, kultūriniai, poilsio, pramogų ir sporto klubai, labdaros, paramosorganizacijos.

TURINYS

ĮVADAS

Per pastaruosius trisdešimt metų kai kurios išsivysčiusios šalys, tokios kaip Japonija, Norvegija, Švedija patyrė sistemines bankų krizes ar jų žlugimą. Bankų žlugimas padidina ciklinį ekonomikos nuosmukį ir gali sukelti finansų krizę. O tokių didelių pokyčių kaip bankininkystės sektorius nuo 2009 metų neturėjo nei vienas kitas.

Praeities duomenys rodo, kad viena pagrindinių bankų veiklos sutrikimo priežasčių yra paskolų koncentracija. Pasaulinė kredito krizė pastaruoju metu privertė visus bankus imtis griežtesnės paskolų išdavimo tvarkos, ypač šiuo sunkiu ekonomikos laikotarpiu.

Šiemet šalies gyventojai ir verslo įmonės iš bankų pasiskolino kur kas mažiau pinigų nei pernai. Nuo noro skolintis atgraso ne tik vis dar sunki ekonominė situacija, bet ir griežtesni bankų reikalavimai.  Komerciniai bankai labiausiai apribojo būsto paskolų išdavimą.

Darbo tikslas – atlikti Lietuvos bankų ilgalaikių paskolų analizę.

Darbo tikslui pasiekti keliami šieuždaviniai:

Atskleisti bankų sampratos esmę bei jų vaidmenį.

Apibrėžti paskolos sampratą ir identifikuoti jų rūšis.

Išanalizuoti ilgalaikių paskolų dinamiką bei struktūros pokyčius.

Darbe naudoti šie metodai: literatūros šaltinių analizė, grafinis vaizdavimas, statistinių duomenų analizė, horizontalioji ir vertikalioji analizė, palyginimo metodas.

Darbą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje analizuojami bankų veiklos ir jų teikiamų paskolų teoriniai aspektai. Antroje dalyje analizuojama ilgalaikių paskolų dinamika ir struktūra, nagrinėjamos ilgalaikių paskolų valiutos ir palūkanų normos. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados ir susistemintas naudotos literatūros sąrašas.

BANKINIŲPASKOLŲ TEORINIAI ASPEKTAI

Bankų samprata ir funkcijos

Banko pavadinimas kilęs iš italų kalbos žodžio „banca“ – stalo, ant kurio senovėje tam tikri mainytojai keisdavo pinigus (Aleknavičienė, 2005).

Bankininkystė atsirado gilioje senovėje, 3400 m. prieš Kristų. Šumerų miesto Uruko Raudonosios šventyklos žyniai buvo tikrų tikriausi bankininkai. Jie priimdavo iš žmonių saugoti daiktus, kuriuos įvertindavo molio plytomis. Kadangi tuomet vyravo natūrinis ūkis, už daiktų saugojimą buvo atsiskaitoma vietos vertybėmis (Vaškelaitis, 2003).

2000 m. pr. Kr. Senovės Babilone išleistas Hamurabio kodeksas pirmą kartą istorijoje pradėjo riboti konkurenciją bankininkystės srityje – nustatė maksimalius procentus už paskolas.

Tikroji bankininkystės pradžia yra siejama su Renesanso laikais Italijoje. Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai, tai šeima, kuri vienu metu valdė Florenciją, ji paskolas išdavinėjo ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Anglijoje bankai išsirutuliojo iš auksakalių, kurie paimdavo iš klientų saugoti auksą ir sidabrą. Jie skolindavo pinigus taip, kad tam tikra dalis liktų kaip atsarga, nes tikimybė, kad visi klientai vienu metu sugalvos atsiimti pinigus, buvo maža. Indėlininkams jie išduodavo popierinius išrašomus kvitus, taip šie kvitai tapo banknotais, tai yra bankininko išleistais kvitais ir apmokamais indėlininkui pareikalavus. Vokietijoje išgarsėjobankininkų Fugarių ir Velserių šeimos. Pirmieji bankai valstybiniais valdžios aktais įsteigti Barselonoje 1401 m., Genujoje 1407 m., Venecijoje 1587 m., Amsterdame 1609 m.

Plečiantis pramoninei gamybai, bankinių operacijų mastai labai išaugo, todėl pramoninio kapitalo koncentracijai reikėjo ir bankinio kapitalo koncentracijos, atsirado pirmieji akciniai bankai (XIX amžius): Britanijoje – 1833 m., Vokietijoje – 1849-1856 m., Prancūzijoje – 1852-1963 m. Pirmasis Jungtinių Valstijų bankas, kuriame buvo laikomos federalinės lėšos ir vykdomos pinigų emisijos, įsteigtas 1791 metais (Vaškelaitis, 2001).

Bankai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą (1861 m.), kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai nutarė atsikratyti lupikautojų paslaugų ir susirasti pigesnių kredito šaltinių. Lietuvos bankų sistema iš esmės kūrėsi dviem pagrindiniais būdais: pertvarkius sovietinius bankus į komerciniusbankus ir steigiant naujus privačius komercinius bankus.

Literatūros šaltiniuose sutinkami įvairūs komercinių bankų sampratos apibrėžimai. Tačiau pagal šiuo metu galiojantį LR komercinių bankų įstatymą, komercinis bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir (ar) paskolų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat užsiima kita įstatyme nustatyta veikla.

Banko veikla yra specifinė veikla, kadangi yra dirbama su vienu iš sudėtingiausių objektų – pinigais, kurie yra kiekvieno asmens gyvenimo lygio, pasisekimo matas ir kurių apyvartos procese susiduria labai skirtingi įvairių žmonių grupių interesai (Ivaškevičius, Sakalas, 1997).

Pagal LR komercinių bankų įstatymą, šiandien komerciniai bankai turi teisę atlikti šias funkcijas:

Priimti indėlius;

Teikti ir imti paskolas;

Išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus;

Išleisti mokėjimo dokumentus (čekius, akredityvus, vekselius ir kt.);

Atidaryti sąskaitas, išduoti mokėjimo korteles;

Atlikti operacijas su vertybiniais popieriais;

Atlikti operacijas su užsienio valiuta;

Parduoti ir pirkti tauriuosius metalus;

Išleisti ir tvarkyti kreditines pinigines priemones;

Priimti ir saugoti vertybes;

Teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento investicijų tvarkymo klausimais.

Finansinis tarpininkavimas – tai pagrindinė komercinių bankų funkcija. Bankai, sukaupę daug lėšų, paverčiajas paskolomis ar investicijomis ir, siekdami finansinės naudos, per lėšų pasiūlos ir paklausos mechanizmą finansų rinkoje kryptingai paskirsto kapitalą bei suformuoja racionalesnę skolintų lėšų ir investavimo struktūrą, sumažindami kredito, investicijų portfelio ir likvidumo rizikas (Dudzevičiutė, 2006).

Taigi, bankų vaidmuo yra labai svarbus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, tiek valstybinėms institucijoms, nes jokios šalies ekonomika negali vystytis be geros ir stabilios bankų veiklos.

1.2.Paskolų rūšys ir principai

Paskolų teikimas yra pagrindinė bankų operacija, generuojanti didžiausią pajamų dalį. Suteiktos paskolos sudaro didžiausią lyginamąjį svorį tarp visų banko aktyvų, o palūkanų pajamos – tarp visų banko pajamų.

Kreditavimo tikslas – paskirstytisukauptas lėšas, siekiant maksimalaus efektyvumo tiek kreditoriaus, tiek kredito gavėjo požiūriu. Kreditavimo efektyvumas banko požiūriu suprantamas kaip sugebėjimas parduoti piniginius išteklius brangiau, negu už juos buvo sumokėta. Paskolos palūkanų norma turi kompensuoti ne tik suteikto kredito pinigų vertę, bet ir tos vertės pasikeitimo riziką bei skolininko neįvykdytų įsipareigojimų riziką.

Kredito santykiai remiasi tam tikra metodologija, kurios vienas iš elementų yra principai (žr. 1 pav.). Jų turi būti laikomasi vykdant bet kurią kredito rinkos operaciją.

Šaltinis: (Aleknevičienė, 2005)

1 pav. Pagrindiniai kredito principai

Tikslinio pobūdžio principas reikalauja, kad kreditai būtų išduoti sutartyje apibrėžtam tikslui. Kreditorius, atsižvelgdamas į kredituojamo objekto riziką, nustato tam tikrą palūkanų normą. Terminuotumo principas reikalauja, kad kreditai būtų išduodami tam tikram laikui. Grąžintinumo principas reikalauja, kad suteiktas kreditas būtų grąžintas kreditoriaus nustatytais terminais arba jam pareikalavus. Apmokėjimo principas reikalauja, kad už komercinį pasitikėjimą skolinant pinigus reikia atlyginti. Apdraudimo principas reikalauja užtikrinti, kad kreditorius galėtų apginti savo turtinius interesus, jei skolininkas nevykdys priimtų įsipareigojimų.

Paskolų rūšys gali būti skirstomos įvairiai, priklausomai nuo paskolos rizikingumo lygio, paskolų grąžinimo termino ir būdą, palūkanų, paskolos gavėjų ir skolinimositikslų bei kitų kriterijų. Bankų teikiamos paskolos yra klasifikuojamos pagal šiuos požymius (Katkus, 2000):

pagal laiką (trumpalaikės ir ilgalaikės);

pagal tikslą (darbinio kapitalo, vartojimo paskolos, būsto paskolos);

pagal paskolos įtaką banko likvidumui (likvidžios ir nelikvidžios);

pagal paskolos apdraudimą ir kt.

Šiuo metu Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai ar užsienio filialai teikia daug įvairių paskolų rūšių (žr. 2 pav.).

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Lietuvos bankų pateikiama informacija

2 pav. Lietuvos bankų teikiamų paskolų rūšys

Trumpalaikės paskolos- tai paskolos, kurios kartu su palūkanomis turibūti grąžintos ne vėliau kaip per vienerius metus. Ilgalaikės paskolos – paskolos, kurių pradinis grąžinimo terminas yra daugiau kaip vieneri metai.

Kredito limitas – tai leistinas neigiamas banko sąskaitos likutis. Kai banko sąskaitai suteiktas kredito limitas, jis suteikia teisę bet kuriuo metu išleisti daugiau pinigų nei yra sąskaitoje ir tokiu būdu pasiskolinti kredito limito dydžio neviršijančią pinigų sumą.

Vartojimo kreditas yra skirtas įvairioms prekėms, naujam automobiliui pirkti, kelionėms, mokslui, gydymui, būsto remontui, kitoms reikmėms. Vartojimo kreditas paprastai nesuteikiamas verslui, vertybiniams popieriams, nekilnojamajam turtui įsigyti, statybai, skoloms dengti.

Kredito linija – tai apyvartinio kapitalo finansavimo būdas, kai juridiniai asmenys, turėdami tam tikrą banko nustatytą skolinimosi limitą, gauna šio limito neviršijančią sumą iš banko tada, kai šios sumos prireikia, ir grąžina tada, kai gauna atsiskaitymą už parduotas prekes ar paslaugas.

Faktoringas – tai kreditinio reikalavimo, atsiradusio pardavus tam tikras prekes ar paslaugas, perleidimas bankui. Faktoringo sutartis gali būti vienkartinė ir ilgalaikė (iki 1 metų).

Overdraftas – tai banko suteikta galimybė nustatytą laikotarpį turėti neigiamą banko sąskaitos likutį. Overdraftas skirtas apyvartinėms lėšoms papildyti, suteikiant galimybę vykdyti mokėjimus, kai banko sąskaitoje nėra pakankamai lėšų mokėjimams atlikti.Overdraftas nuo kredito linijos skiriasi tuo, kad overdrafto įsiskolinimus reikia periodiškai padengti. Standartinis laikotarpis nuo įsiskolinimo atsiradimo dienos iki jo padengimo dienos yra 30 kalendoriniųdienų.

Lizingas – ilgalaikis arba trumpalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomoto turto savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas. Lizingo davėjai gali būti komerciniai bankai, finansinės lizingo kompanijos, kurios gali būti sukurtos specialiai lizingo operacijoms atlikti arba veikti kaip banko padalinys.

Vekselis – finansinis vertybinis popierius – dokumentas, kuriuo išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą kredito sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam.

Akredityvas – tarptautiniuose atsiskaitymuose taikoma įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo forma. Pirkėjo bankas dokumentu užtikrina prekių pardavėjui, kad pirkėjas laiku atsiskaitys už pateiktas prekes. Paprastai bankas iš pirkėjo reikalauja sąskaitoje turėti tam tikrą kiekį lėšų, kuris būtinas, kad atsiskaitymasbūtų įvykdytas.

Banko garantija ar laidavimas – tai banko įsipareigojimas sumokėti garantijos gavėjui tam tikrą sumą ar jos dalį, jeigu banko klientas, už kurį bankas garantavo, neįvykdo arba įvykdo netinkamai savo įsipareigojimus garantijos gavėjui.

Investicinė paskola – skirtas verslui plėtoti: naujiems įrenginiams, technikai ir technologijoms įsigyti, nekilnojamajam turtui pirkti, statybos bendrovėms gyvenamiesiems namams statyti.

Ilgalaikės bankų paskolos – bene pigiausias ir labiausiai paplitęs finansavimo būdas. Tarp bankų reikalavimų paskolos gavėjui, norinčiam gauti ilgalaikę paskolą, svarbiausias yra tas, kad paskolos gavėjas turi įkeisti bankui turtą, kurio vertė 1,5 karto didesnė negu norima gauti paskolos suma, arba pateikti bankui kitą paskolos grąžinimo užtikrinimą (garantiją, laidavimą ar kita).

Teikiant ilgalaikes paskolas, būtina įvertinti fizinių bei juridinių galimybes grąžinti paskolą per ilgą laikotarpį. Palūkanos šioms paskoloms skaičiuojamos prie kintamosios palūkanų normos pridedant fiksuotąją maržą, kuri nustatoma periodiškai. Be to, teikdami ilgalaikius kreditus, bankai susiduria su šiais sunkumais:

trūksta ilgalaikių finansinių šaltinių (ilgalaikių indėlių);

susiduria su rizika, kad ateityje gali sumažėti indėlių srautai ar sumažėjus nekilnojamojo turto kainoms gali nuvertėti užstatai;

dėl galimo ekonomikos nuosmukio gali sumažėti gyventoju pajamos.

Nors ilgalaikės paskolos paprastai yra rizikingesnės, bankai, siekdami padidinti pelningumą, turi didinti ilgalaikių paskolų apimtis, nes už jas gaunama daugiau palūkanų.

2. LIETUVOSBANKŲ ILGALAIKIŲ PASKOLŲ ANALIZĖ

2.1. Lietuvos bankinio sektoriaus apžvalga

Lietuvoje šiandien veikia devyni Lietuvos banko licenciją turintys komerciniai bankai, aštuoni užsienio bankų filialai ir penkios užsienio bankų atstovybės.

2009 m., kitaip negu ankstesniais metais, šalies bankų sistemai nebuvo labai sėkmingi. Pradėta taikyti konservatyvi kreditavimo politika, gerokai sumažėjo kreditavimo pasiūla ir kartu sumenko pačių bankų finansinių išteklių paklausa. Dėl to sumažėjo įsiskolinimas patronuojantiesiems bankams, smarkiai pablogėjo paskolų portfelio kokybė, o bankų pelnus pakeitė nuostoliai.

Bankų sistemos turtas ir paskolų portfelis mažėjo visus 2009 m. Turtas per metus sumenko 6,1 procento ir 2010 m. sausio 1 d. sudarė 84,2 mlrd. litų, klientams suteiktos paskolos sumažėjo 13,8 procento iki67,3 mlrd. litų (žr. 3 pav.). Tačiau indėlių apimtis bankuose 2009 m. didėjo ir šis augimas visiškai kompensavo jų sumažėjimą, patirtą 2008 m. ketvirtąjį ketvirtį, kai nemažai indėlių iš bankų buvo atsiimti staiga. Indėlių suma per metus išaugo 7,4 procento ir sudarė 41,1 mlrd. litų. 2009 m. didėjo visų indėlininkų indėliai, o daugiausia per metus išaugo valdžios institucijų lėšos – 1 mlrd. litų, arba 1,9 karto. Gana pastebimai ūgtelėjo privačių įmonių (798,5 mln. Lt, arba 7,5 %) ir gyventojų indėliai (607,7 mln. Lt, arba 2,5 %).

Duomenų šaltinis: Lietuvos bankas

3 pav. Bankų sistemos turto, paskolų ir indėlių kaita

Bankai, anksčiau orientuoti skatinti kreditavimą ir didinti paskolų portfelio dalį turte, 2009 m. pakeitė kreditavimo politiką: smarkiai apribojo kreditavimą ir daugiau dėmesio skyrė likvidumui valdyti – laikė didesnes atsargas likvidžių lėšų pavidalu, kad galėtų jas panaudoti prireikus netikėtai grąžinti indėlius be didesnių nuostolių. Todėl, mažėjant bankų paskolų portfeliui, mažėjo ir paskolų dalis turte, o likvidaus turto dalis didėjo – išaugo lėšų bankuose (daugiausia patronuojančiuose) ir skolos vertybinių popierių dalis. Per metus paskolų dalis turte sumažėjo 6,5 procentinio punkto iki 73,1 procento, o bankuose laikomos lėšos išaugo 3,5 procentinio punkto iki 10 procentų, skolos vertybinių popierių dalis išaugo 2,5 procentinio punkto iki 9,2 procento.

Pelningai 2009 m. dirbo du bankaiir trys užsienio bankų filialai, o kiti septyni bankai ir penki užsienio bankų filialai patyrė nuostolių. Visa bankų sistema 2009 m. dirbo nuostolingai, bendras jos veiklos nuostolis sudarė per 2,9 mlrd. litų. Neįskaitant vieno iš šalyje veikiančių bankų akcininko papildomais įnašais padengtos patronuojamojo banko nuostolių dalies, bankų sistemos nuostolis buvo dar didesnis – 3,6 mlrd. litų. Palyginimui: 2008 m. visa bankų sistema uždirbo beveik 0,9 mlrd. litų pelno.

Bankų veiklos prastam rezultatui įtakos turėjo ir mažėjančios pagrindinės bankų veiklos pajamos – grynosios palūkanų pajamos bei grynosios paslaugų ir komisinių pajamos. Bankai grynųjų palūkanų pajamų uždirbo 1,3 mlrd. litų, arba 35,4 procento mažiau negu 2008 m. Taip atsitiko daugiausia todėl, kad sumažėjo paskolų portfelis, o nepalanki situacija rinkoje lėmė, jog per visus 2009 m. mažėjo skirtumas tarp banko gaunamų palūkanų pajamų ir mokamų palūkanų išlaidų – realioji palūkanų marža. 2010 m. sausio 1 d. ji pasiekė istoriškai žemiausią dydį ir buvo vos 1,3 procento.

Susiklosčius nepalankioms sąlygoms rinkoje ir itin pablogėjus bankų veiklos rezultatams, beveik visi bankai, siekdami kompensuoti menkėjančias pajamas, 2009 m. pradėjo mažinti operacines išlaidas. Jos 2009 m. sumažėjo 10,4 procento. Dėl nuostolingos veiklos 2009 m. bankų sistemos turto grąžos ir nuosavybės grąžos rodikliai 2010 m. sausio 1 d. atitinkamai sudarė – 4,2 ir – 48,4 procento.

2.2. Lietuvos bankų horizontalioji ilgalaikių paskolų analizė

Pasaulinė kredito krizė, prasidėjusi 2008 metais Jungtinių Amerikos Valstijų antrarūšių būsto paskolų segmente, tapo viena brangiausių pasaulio ekonomikai per visą jos istoriją. Daugelis ankstesnių didelių finansinių krizių turėjo labiau vietinius padarinius – nukentėdavo kokios nors šalies ekonomika ir jos finansų sektorius. Tačiau pastaroji krizė unikali – žala žymiai plačiau pasiskirstė tiek tarp valstybių, tiek tarp finansų institucijų – bankų, pensijų fondų, draudimo bendrovių ir pan. (Kuodis, 2008).

Nepaisant to, kad bankai per paskutiniuosius 15 mėnesių (nuo 2009 metų) patyrė net 3,2 mlrd. Lt. nuostolio, kreditavimas ir toliau išlieka pagrindine bankų veiklos sfera bei svarbiausiu pajamų šaltiniu, o bendrai analizuojamu 2006 – 2009 metų periodu Lietuvos bankų paskolų augimas siekė 57.66 proc. (žr. 1 lent.).

1 lentelė

Lietuvos bankųilgalaikių paskolų dinamika

* GRA – grandininis augimo tempas

Sudaryta autorės remiantis Lietuvos banko duomenimis

2006 metais Lietuvos bankų paskolų portfelio augimas buvo pakankamai subalansuotas, o bendras suteiktų paskolų portfelis sudarė 42670.01 mln. Lt. Naujai teikiamos paskolos panašiomis apimtimis pasiskirstė tarp verslo ir namų ūkių.

2007 metais bankų paskolų portfelio augimas išliko spartus, tačiau per paskutinįjį metų ketvirtį buvo stebimos tam tikros lėtėjimo tendencijos. 2007 metais bankų paskolų portfelis padidėjo 43.65 proc. ir sudarė 61295.56 mln. Lt.

2008 metais bankų paskolų portfelio prieaugis buvo mažiausias per pastaruosius trejus metus – 19.51 proc. (73252.86 mln. Lt.). Paskolų portfelio augimo lėtėjimą veikė paskolų srauto privačioms įmonėms mažėjimas ir sudaryti specialieji atidėjiniai.

2009 metais išaugus skolininkų kredito rizikaibei dėl to sugriežtėjus paskolų suteikimo sąlygoms sumažėjo paskolų pasiūla. Vadovaujantis Paskolų rizikos duomenų bazės duomenimis, 2009 metais bankai suteikė 6,8 mlrd. Lt naujų paskolų, tačiau dėl sparčiai mažėjusių ankstesniais metais suteiktų paskolų bei didėjusių specialiųjų atidėjinių bankų sistemos paskolų portfelis per metus sumenko 8.16 proc. iki 67275.32 mln. Lt.

Analizuojant Lietuvos bankų ilgalaikių bei trumpalaikių paskolų dinamiką atskirai, matyti, kad analizuojamu periodu kitimo tendencijos išsilaikė panašiame lygmenyje (žr. 4 pav.).

Duomenų šaltinis: Lietuvos bankas

4 pav. Lietuvos bankų suteiktų paskolų portfelio dinamika 2006 – 2009 m.

Ketvirtas paveikslas vaizduoja 2006 – 2009 metų Lietuvos bankų suteiktų paskolų portfelio kitimo tendencijas. 2006 metais ilgalaikių paskolų portfelis sudarė 36092.89 mln. Lt., 2007 metais padidėjo 43.36 proc. iki 51743.7 mln. Lt., 2008 metais augimas sulėtėjo ir siekė 19.80 proc. (61988.26 mln. Lt.). 2009 metais ilgalaikių paskolų portfelis susitraukė 8.43 proc. iki 56763.67 mln. Lt. Tačiau per visą analizuojamą laikotarpį Lietuvos bankų suteiktų ilgalaikių paskolų portfelis padidėjo 57.27 proc. Didžiąją dalį ilgalaikių paskolų sudarė paskolos nefinansinėms korporacijoms bei namų ūkiams (žr. 5 pav.).

Duomenų šaltinis: Lietuvos bankas

5pav. Namų ūkiams, nefinansinėms korporacijoms ir kitiems finansiniams tarpininkams suteiktų ilgalaikių paskolų dinamika 2006 – 2009 m.

Kaip vaizduoja penktas paveikslas, analizuojamu laikotarpiu namų ūkiams suteiktų ilgalaikių paskolų apimtys taip pat didėjo, išskyrus 2009 metus. 2006 metais namų ūkiams suteiktos ilgalaikės paskolos sudarė 15465.47 mln. Lt., 2007 metais padidėjo net 58.26 proc. iki 24475.73 mln. Lt. 2008 metais augimas sulėtėjo ir buvo 21.42 proc., kas sudarė 29718.77 mln. Lt. 2009 metais ilgalaikės paskolos namų ūkiams sumažėjo nežymiai iki 28333.33 mln. Lt. (4.66 proc. mažiau). Palyginti nedidelį šių paskolų portfelio sumažėjimą galėjo lemti kelios priežastys. Pirma, šios paskolos yra ilgalaikės, todėl jų grąžinama dalis, palyginti su kitomis grąžinamomis paskolomis, yra nedidelė, o likusi grąžintina suma mažėja lėtai.Antra, šių paskolų portfelio kokybė per 2009 metus pablogėjo santykinai nedaug, t. y. šių paskolų vertei, palyginti su kitais paskolų portfelio segmentais, specialiųjų atidėjinių padidėjimas turėjo mažesnės įtakos. Tačiau per visą analizuojamą periodą namų ūkiams suteiktų ilgalaikių paskolų portfelis padidėjo net 83.20 proc.

Nefinansinėms korporacijoms suteiktos ilgalaikės paskolos 2006 metais sudarė 17758.27 mln. Lt., 2007 metais padidėjo 34.88 proc. iki 23952.83 mln. Lt., 2008 metais augimas sulėtėjo iki 16.33 proc. (27864.46 mln. Lt.). 2009 metais ilgalaikės paskolos nefinansinėms korporacijoms sudarė 24664.09 mln. Lt., t.y. 11.49 proc. mažiau. Bendrai per visą 2006 – 2009 metų laikotarpį ilgalaikės paskolos nefinansinėms korporacijoms padidėjo 38.89 proc.

Nors atskirais laikotarpiais ilgalaikių paskolų dalis kitiems finansiniams tarpininkams svyravo, tačiau per visą analizuojamą laikotarpį sumažėjo 28.42 proc. 2006 metais ilgalaikės paskolos finansiniams tarpininkams sudarė 1663.77 mln. Lt., 2007 metais sumažėjo 15.43 proc. iki 1407.11 mln. Lt., 2008 metais staiga padidėjo 44.48 proc. iki 2033.05 mln. Lt., o 2009 metais vėl sumažėjo beveik perpus iki 1190.86 mln. Lt., t.y. 41.42 proc. mažiau.

Duomenų šaltinis: Lietuvos bankas

6pav. Vietos valdžiai, socialinės apsaugos fondams, ne pelno institucijoms ir kitoms šalims suteiktų ilgalaikių paskolų dinamika 2006 – 2009 m.

Kaip vaizduoja šeštas paveikslas, ilgalaikių paskolų apimtys vietos valdžiai per visąanalizuojamą laikotarpį augo sparčiai – net 106.89 proc. 2006 metais ilgalaikės paskolos vietos valdžiai siekė 579.6 mln. Lt., 2007 metais padidėjo 37.66 proc. iki 797.9 mln. Lt., 2008 metais augimas siekė net 43.50 proc. (1145.01 mln. Lt.). 2009 metais vietos valdžiai suteiktos ilgalaikės paskolos dar padidėjo 4.73 proc. iki 1199.15 mln. Lt.

Kitoms šalims suteiktos ilgalaikės paskolos 2006 metais buvo 506.79 mln. Lt., 2007 metais padidėjo beveik dvigubai – 97.06 proc. iki 998.67 mln. Lt., 2008 metais augimas siekė 11.51 proc. (1113.59 mln. Lt.), 2009 metais dar padidėjo iki 1187.97 mln. Lt. (6.68 proc. daugiau). Per visą analizuojamą laikotarpį Lietuvos bankų kitoms šalims suteiktų ilgalaikių paskolų augimas buvo net 134.41 proc.

Ilgalaikės paskolos, suteiktos socialinės apsaugos fondams bei ne pelno institucijoms, teikiančioms paslaugas namų ūkiams atskirais laikotarpiais svyravo, tačiau per visą analizuojamą2006 – 2009 metų laikotarpį atitinkamai padidėjo 89.23 proc. (iki 90 mln. Lt.) ir 42.13 proc. (iki 95.5 mln. Lt.).

Duomenų šaltinis: Lietuvos bankas

7 pav. Centrinei valdžiai, finansinėms pagalbinėms įmonėms ir draudimo korporacijoms bei pensijų fondams suteiktų ilgalaikių paskolų dinamika 2006 – 2009 m.

Kaip vaizduoja septintas paveikslas, analizuojamu 2006 – 2009 metų periodu Lietuvos bankų ilgalaikių paskolų finansinėms pagalbinėms įmonėms portfelis svyravo ir per visą laikotarpį sumažėjo 9.95 proc. 2006 metais šios paskolos siekė 2.11 mln. Lt., 2007 metais ilgalaikių paskolų finansinėms pagalbinėms įmonėms portfelis šiek tiek padidėjo ir pasiekė 2.56 mln. Lt.(paaugo 21.33 proc.), 2008 metais augimas sumažėjo 4.30 proc. iki 2.45 mln. Lt. 2009 metais ilgalaikių paskolų finansinėms pagalbinėms įmonėms bankai suteikė net 22.45 proc. mažiau (1.9 mln. Lt.).

Ilgalaikių paskolų apimtys centrinei valdžiai taip pat pasižymėjo mažėjimo tendencija – per visą laikotarpį mažėjimas sudarė net 50.29 proc. 2006 metais šios paskolos sudarė 1.75 mln. Lt., 2007 metais padidėjo 46.86 proc. iki 2.57 mln. Lt., o nuo 2008 metų pradėjo sparčiai mažėti. 2008 metais ilgalaikių paskolų portfelis centrinei valdžiai susitraukė 33.74 proc. (1.98 mln. Lt)., 2009 metais mažėjimas siekė net 55.61 proc. (0.87 mln. Lt.).

Ilgalaikių paskolų portfelis draudimo korporacijoms ir pensijų fondams analizuojamu periodu buvo labai nedidelis ir 2006 metais siekė tik 0.38 mln. Lt., 2007 metais sumažėjo 68.42 proc.iki 0.12 mln. Lt. 2008 ir 2009 metais Lietuvos bankai draudimo korporacijoms ir pensijų fondams ilgalaikių paskolų nesuteikė.

Reikšmingą Lietuvos bankų paskolų portfelio sumažėjimą ir paskolų kokybės pablogėjimą 2009 metais nulėmė sumažėjęs ekonomikos aktyvumas, sumažėjusios nekilnojamojo turto kainos, padidėjęs įmonių bankrotų skaičius, išaugęs nedarbas, sumažėjęs darbo užmokestis bei konservatyvus bankų paskolų vertinimas. Paskolų rizikos duomenų bazės duomenimis, pernai bankrutavusių ar restruktūrizuojamų įmonių įsipareigojimai bankams 2009 metų pabaigoje sudarė apie 2 mlrd. Lt (6,5 proc. privačioms įmonėms suteiktų paskolų portfelio). 2008 metais bankrutavusių ar restruktūrizuojamų įmonių įsipareigojimai bankams sudarė tik 0,3 mlrd. Lt.

2009 metais bankų specialieji atidėjiniai paskoloms padidėjo 3,9 mlrd. Lt ir 2010 metų sausio 1 d. sudarė 4,7 mlrd. Lt. Specialiųjų atidėjinių paskoloms santykis su paskolų portfeliu per metus išaugo nuo 1,2 proc. iki 7,16 proc., nuvertėjusių paskolų rodiklis – nuo 3,41 proc. iki 15,77 proc., daugiau kaip 60 dienų pradelstų paskolų rodiklis – nuo 1,14 proc. iki 3,53 proc., o neveiksnių paskolų rodiklis padidėjo nuo 4,55 proc. iki 19,3 proc.

Ekonomikos atsigavimo požymiai kol kas yra nežymūs ir skolininkų kredito rizika išlieka, todėl artimiausiu metu bankų paskolų suteikimo sąlygos neturėtų reikšmingai keistis. Tikėtina, kad paskolų portfelio mažėjimo tendencija išliks, tačiau mažėjimo tempas turėtų sulėtėti.

2.3. Lietuvos bankų vertikalioji ilgalaikių paskolų analizė

Jau kelinti metai pastebima tendencija – didelė ilgalaikių paskolų lyginamojo svorio dalis bankų paskolų portfeliuose (žr. 2 lent.). Viena vertus, toks ilgalaikių paskolų augimas yra naudingas šalies ūkiui, kadangi įmonėms suteikiama galimybė vykdyti ilgalaikius projektus, o didžioji dalis gyventojams suteiktų ilgalaikių paskolų tenka būsto kreditavimui. Kita vertus, tokios tendencijos sąlygoja bankų didesnės rizikos prisiėmimą, kadangi ilgalaikės paskolos paprastai yra rizikingesnės nei trumpalaikės, nes sunku yra prognozuoti ne tik skolininko finansinės būklės pokyčius, bet ir viso kredituojamo verslo perspektyvas.

2 lentelė

Lietuvos bankų ilgalaikių paskolų struktūra

* BS – bendra struktūra, DS – dalinė struktūra

Sudaryta autorės remiantis Lietuvos banko duomenimis

Iš antros lentelės matyti, kad Lietuvos bankų paskolų struktūroje analizuojamu periodu didžiąją dalį sudarė ilgalaikės paskolos. Ilgalaikių paskolų lyginamasis svoris vidutiniškai siekė 84.5 proc. Trumpalaikių paskolų svoris analizuojamu periodu nebuvo labai reikšmingas ir vidutiniškai sudarė 15.5 proc.

Analizuojant Lietuvos bankų ilgalaikių paskolų struktūrą giliau, pastebėta ilgalaikių paskolų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams dominavimo tendencija (žr. 8 pav.).

Duomenų šaltinis: Lietuvos bankas

8pav. Nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiamssuteiktų ilgalaikių paskolų struktūra 2006 – 2009 m.

Kaip matyti iš aštunto paveikslo, 2006 metais ilgalaikių paskolos nefinansinėms korporacijoms buvo suteikta už 17758 mln. Lt., kas sudarė 49.20 proc. visų Lietuvos bankų ilgalaikių paskolų portfelio. 2007 metais lyginamasis ilgalaikių paskolų nefinansinėms korporacijoms svoris buvo 46.29 proc. (23952.83 mln. Lt.), 2008 metais – 44.95 proc. (27864.46 mln. Lt.), 2009 metais – 43.45 proc. arba 24664.09 mln. Lt.

Ilgalaikių paskolų namų ūkiams dalis visų ilgalaikių paskolų struktūroje 2006 metais buvo 15465.47 mln. Lt., kas sudarė 42.85 proc. 2007 metais ilgalaikių paskolų namų ūkiams lyginamasis svoris buvo 47.30 proc. (24475.73 mln. Lt.), 2008 metais – 47.94 proc. (29718.77 mln. Lt.), 2009 metais – 49.91 proc. arba 28333.33 mln. Lt.

Kitos paskirties ilgalaikių paskolų svoris analizuojamu periodu buvo nereikšmingas ir beveik nekito (žr. 9 pav.).

Duomenų šaltinis: Lietuvos bankas

9 pav. Kitoms institucijoms suteiktų ilgalaikių paskolų struktūra 2006 – 2009 m.

Kaip matyti iš devinto paveikslo, analizuojamu periodu didžiausią kitoms institucijoms suteiktų ilgalaikių paskolų dalį sudarė paskolos kitiems finansiniams tarpininkams: 2006 metais – 4.61 proc. (1663.77 mln. Lt.), 2007 metais – 2.72 proc. (1407.11 mln. Lt.), 2008 metais – 3.28 proc. (2033.05 mln. Lt.), 2009 metais –2.10 proc. (1190.86 mln.Lt.).

Ilgalaikių paskolų dalis vietos ir centrinei valdžiai bei kitoms šalims analizuojamu periodu vidutiniškai sudarė po 2 proc., o ilgalaikių paskolų finansinėms pagalbinėms įmonėms, draudimo korporacijoms ir pensijų fondams bei ne pelno siekiančioms institucijos lyginamasis svoris bendroje struktūroje buvo labai mažas (žr. 2 lent.).

Lietuvos bankų ilgalaikių paskolų struktūra pagal sektorius pateikiama žemiau esančiame paveiksle.

*iki 2010-09-30. Duomenų šaltinis: Lietuvos bankas

10pav. Suteiktųilgalaikių paskolų struktūra pagal pagrindinius sektorius 2006 – 2010 m.

Kaip matyti iš dešimto paveikslo,didžiąją dalį Lietuvos bankų suteiktų ilgalaikių paskolų sudarė paskolos, kurios nėra priskirtos jokiai ekonominei veiklai. Analizuojamu periodu šių paskolų lyginamasis svoris vidutiniškai buvo 39.85 proc.

Antroje vietoje pagal lyginamąjį svorį buvo ilgalaikės paskolos skirtos nekilnojamajam turtui. 2006 metais šiam sektoriui buvo suteikta 14.46 proc. visų ilgalaikių Lietuvos bankų paskolų, 2007 metais – 16.82 proc., 2008 metais – 18.37 proc., 2009 metais – 20.2 proc., 2010 iki rugsėjo 30 d. – 18.99 proc. Nekilnojamojo turto rinkos raidos niūrios tendencijos 2009 metais suvaržė būsto kreditavimą, todėl lyginamasis svoris didėjo nežymiai, kai tuo tarpu ankstesniais metais augo maždaug po 2 proc. kasmet.

Ilgalaikės paskolos mažmeninei ir didmeninei prekybai bei autotransporto verslui 2006 metais sudarė 12.76 proc., 2007 metais – 10.68 proc., 2008 metais – 10.72 proc., 2009 metais – 9.66 proc., iki 2010 m. rugsėjo metų 30 d. – 9.07 proc. Labai panašų lyginamąjį svorį analizuojamu periodu sudarė ir ilgalaikės paskolos apdirbamajai pramonei.

Ilgalaikių paskolų dalis finansinio tarpininkavimo sektoriui analizuojamu periodu svyravo ir 2006 metais sudarė 7.3 proc., 2007 metais – 5.48 proc., 2008 metais – 6.28 proc., 2009 metais – 3.99 proc., iki 2010 m. rugsėjo metų 30 d. – 5.88 proc. (žr. 11 pav.).

Statybos sektoriui suteiktų ilgalaikių paskolų lyginamasis svoris analizuojamu 2006 – 2010 – 09 – 30 laikotarpiu mažėjo. 2006 metais šiam sektoriui skirtų ilgalaikių paskolų svoris sudarė 5.74 proc., 2007 metais – 4.1 proc., 2008 metais – 3.8 proc., 2009 metais – 3.12 proc., iki 2010 m. rugsėjo metų 30 d. – 3.38 proc.

Statybų  sektorius buvo vienassparčiausiai augusių Lietuvos ekonomikoje 2004-2007 metais. Jis užtikrino neįtikėtinai spartų darbo vietų, atlyginimų ir pajamų į biudžetą augimą. Tačiau 2008 metais sprogus nekilnojamojo turto burbului, ženkliai susitraukė ir statybų sektorius. Šis susitraukimas buvo didžiausias visoje ES – net 48 proc.

Duomenų šaltinis: Lietuvos bankas

11pav. Kitų sektorių suteiktųilgalaikių paskolų struktūra 2006 – 2010 m.

Kaip matyti iš vienuolikto paveikslo, ilgalaikių paskolų dalis kitiems ekonominiams sektoriams nebuvo labai didelė. Ilgalaikių paskolų dalis žemės ūkiui, medžioklei ir miškininkystei bei elektros, dujų ir vandens tiekimui vidutiniškai analizuojamu laikotarpiu sudarė po 2 proc. kasmet. Viešbučiamsir restoranams suteiktų ilgalaikių paskolų lyginamasis svoris vidutiniškai sudarė 1.57 proc., o transportui, sandėliavimui ir ryšiams suteiktų paskolų dalis vidutiniškai siekė – 2.45 proc.

Taigi, sumenkus ekonomikos aktyvumui ir prastėjant atskirų sektorių finansinei padėčiai, padidėjo ne kredito rizika bei sugriežtėjo skolinimo reikalavimai. To pasekoje didėjo paskolų kainos ir mažėjo apimtys.

2.4. Lietuvos bankų ilgalaikių paskolų valiutos ir palūkanų normos

Paskolų palūkanos – daugeliui Lietuvos žmonių ir įmonių ne šiaip sau rodiklis, o jų finansinio stabilumo ir, net, išgyvenimo indikatorius. Juk vien tik šalyje veikiantiems bankams skolingi ir nuo jų veikimo priklausomi daugiau nei 55 % šalies dirbančiųjų, 36 % veikiančių įmonių (Trukšinas, 2010). Kritus gyventojų ir verslo pasitikėjimui bei investicijų perspektyvai tebesant nepatraukliai, paklausa kreditui sumažėjo nepaisant pastaruoju metu sumenkusios palūkanų normos.

Bankams siekiant subalansuoti turimas turto ir įsipareigojimų pozicijas pagal valiutas ir pritraukti likvidžių lėšų, už indėlius mokamos palūkanų normos 2009 metais pasiekė kelių pastarųjų metų rekordines aukštumas. Nepaisant to, paskolų litais (VILIBOR) palūkanų normos tebebuvo didesnės negu eurais (EURIBOR) ir todėl įsipareigojimų bankams nacionaline valiuta vis labiau mažėjo (žr. 12 pav.).

VILIBOR (Vilnius Interbank Offerd Rate) – vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, už kurias bankai pageidauja (yra pasirengę) paskolintilėšų LT kitiems bankams. VILIBOR`o apskaičiavimui naudojamos ne mažiau 5 bankų skelbiamos tokių palūkanų normos.

EURIBOR (Euro Interbank Offered Rate) – vidutinės Europos tarpbankinės rinkos palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų eurais kitiems bankams. Skaičiuoja Europos Bankų Asociacija.

Duomenų šaltinis: Lietuvos bankas

12 pav. Suteiktos ilgalaikės paskolos nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams pagal valiutas

Analizuojant ilgalaikes bankų paskolas, kurių terminas yra nuo 1 iki 5 metų, pastebima, kad iki 2008 metų dominavo paskolos, suteiktos nacionaline valiuta. Tačiau 2008 metais dėl prasidėjusios finansų sektoriaus griūties įvyko lūžis ir nacionalinevaliuta skolintasi mažiau. Tai sąlygojo išaugęs palūkanų normų litais ir eurais skirtumas. Šoktelėjus paskolų litais palūkanų normoms, o skolinimosi kainai eurais krintant, pastebimai išaugo skolinimasis eurais, ir ilgalaikių paskolų portfelis nacionaline valiuta sumažėjo: dalis anksčiau gautų ilgalaikių paskolų litais buvo keičiamos į paskolas užsienio valiuta siekiant sumažinti jų grąžinimo sąnaudas.

Analizuojant ilgalaikes paskolas, kurių grąžinimo terminas yra ilgesnis kaip 5 metai, matyti, kad VILIBOR ir EURIBOR kaita neturėjo įtakos šių paskolų portfeliui, nes ilgalaikių paskolų nuo 5 metų eurais portfelis buvo didesnis nei portfelis nacionaline valiuta per visą analizuojamą periodą. Palūkanų normų kaita analizuojamu periodu pateikiama žemiau esančiame paveiksle.

Duomenų šaltinis: Lietuvos bankas

13 pav. Ilgalaikiųpaskolų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams palūkanų normos

Kaip matyti iš trylikto paveikslo, ilgalaikių paskolų, kurių grąžinimo terminas nuo 1 iki 5 metų, palūkanos už paskolas litais buvo kur kas didesnės už paskolų eurais palūkanas per visą analizuojamą 2006 – 2010 metų laikotarpį.

Paskolų, kurių grąžinimo terminas yra ilgesnis nei 5 metais, palūkanų normos tiek litais, tiek eurais 2006 – 2007 metais laikėsi panašiame lygyje, o nuo 2008 metų litais teikiamų paskolų palūkanos ėmė sparčiai didėti, o eurais – mažėti.

Taigi, palūkanų normos keičiasi priklausomai nuo skolinimosilaikotarpio. Paprastai kreivė, vaizduojanti palūkanų normas, priklausomai nuo laiko yra kylanti. Taip yra todėl, kad žvelgiantiems į perspektyvas ilgesniu laikotarpiu bankams sunku tiksliai įvertinti situaciją, tad, skolindami ilgesniam laikui, jie tiesiog bando kompensuoti neapibrėžtumą gaudami didesnes palūkanas. Bankas visuomet svarsto, į kokią investiciją su panašia rizika labiau apsimoka investuoti, kuri atneš didesnę grąžą, nes, suteikęs ilgalaikę paskolą, bankas negali jos susigrąžinti kada panorėjęs. Vienas aspektų, kuriuos visada vertina bankai, – galimas palūkanų normos kilimas.

Tačiau tradicinė palūkanų didėjimo, priklausančio nuo skolinimosi laiko, kreivė gali pasikeisti. Tam įtakos turi tai, kokios pinigų politikos krypties tikimasi. Jeigu trumpalaikės palūkanų normos yra didesnės už ilgalaikes, vadinasi tikimasi ekonomikos silpnėjimo. Tai reiškia, jog ateityje centrinis bankas mažinsbazines palūkanų normas, nes lėtės ekonomika, kurią reikės skatinti. Jeigu palūkanų normų kreivė yra standartinės formos, kai ilgalaikės palūkanos yra didesnės už trumpalaikes, teoriškai tai reiškia, kad laukiamas ekonomikos augimas. Ekonomika ima augti, prasideda didesni nei pageidautina infliaciniai procesai, todėl centrinis bankas diktuoja griežtesnę pinigų politiką su didesnėmis palūkanų normomis, siekdamas pristabdyti ekonomiką, kad nesusiformuotų burbulas.

IŠVADOS

Finansinis tarpininkavimas – tai pagrindinė komercinių bankų funkcija. Bankai, sukaupę daug lėšų, paverčia jas paskolomis ar investicijomis ir, siekdami finansinės naudos, per lėšų pasiūlos ir paklausos mechanizmą finansų rinkoje kryptingai paskirsto kapitalą bei suformuoja racionalesnę skolintų lėšų ir investavimo struktūrą, sumažindami kredito, investicijų portfelio ir likvidumo rizikas.

Paskolų teikimas yra pagrindinė bankų operacija, generuojanti didžiausią pajamų dalį. Suteiktos paskolos sudaro didžiausią lyginamąjį svorį tarp visų banko aktyvų, o palūkanų pajamos – tarp visų banko pajamų. Nors ilgalaikės paskolos paprastai yra rizikingesnės, bankai, siekdami padidinti pelningumą, turi didinti ilgalaikių paskolų apimtis, nes už jas gaunama daugiau palūkanų.

Atlikta horizontalioji Lietuvos bankų ilgalaikių paskolų analizė parodė, kad nepaisant sunkumų bankininkystės sektoriuje, kreditavimas ir toliau išlieka pagrindine bankų veiklos sfera bei svarbiausiu pajamų šaltiniu. Analizuojamu 2006 – 2009 metų periodu Lietuvos bankų bendras paskolų augimas siekė 57.66 proc., o ilgalaikių paskolų portfelispadidėjo 57.27 proc.

Atlikta vertikalioji Lietuvos bankų ilgalaikių paskolų analizė parodė, kad analizuojamu 2006 – 2009 metų periodu didžiąją dalį sudarė ilgalaikės paskolos. Ilgalaikių paskolų lyginamasis svoris vidutiniškai siekė 84.5 proc. Trumpalaikių paskolų svoris analizuojamu periodu nebuvo labai reikšmingas ir vidutiniškai sudarė 15.5 proc.

Analizuojant Lietuvos bankų ilgalaikių paskolų struktūrą giliau, pastebėta ilgalaikių paskolų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams dominavimo tendencija. Paskolos nefinansinėms korporacijoms lyginamasis svoris visų ilgalaikių paskolų struktūroje vidutiniškai buvo 45.97 proc., o namų ūkių – 47 proc. Kitos paskirties ilgalaikių paskolų svoris analizuojamu periodu buvo nereikšmingas.

Analizuojant ilgalaikių paskolų struktūrą pagal sektorius pastebėta, kad didžiąją dalį Lietuvos bankų suteiktų ilgalaikiųpaskolų sudarė paskolos, kurios nėra priskirtos jokiai ekonominei veiklai. Šių paskolų lyginamasis svoris vidutiniškai buvo 39.85 proc. Antroje vietoje pagal lyginamąjį svorį buvo ilgalaikės paskolos skirtos nekilnojamajam turtui, trečioje vietoje – ilgalaikės paskolos mažmeninei ir didmeninei prekybai bei autotransporto verslui, ketvirtoje – finansinio tarpininkavimo sektoriui.

Analizuojant ilgalaikes bankų paskolas, kurių terminas yra nuo 1 iki 5 metų, pastebima, kad iki 2008 metų dominavo paskolos, suteiktos nacionaline valiuta. Tačiau 2008 metais išaugus paskolų litais palūkanų normoms, o skolinimosi kainai eurais krintant, pastebimai išaugo skolinimasis eurais. Ilgalaikių paskolų nuo 5 metų eurais portfelis buvo didesnis nei portfelis nacionaline valiuta per visą analizuojamą periodą.

Ilgalaikių paskolų, kurių grąžinimo terminas nuo 1 iki 5 metų, palūkanos už paskolas litais buvo kur kas didesnės už paskolų eurais palūkanas per visą analizuojamą 2006 – 2010 metų laikotarpį. Paskolų, kurių grąžinimo terminas yra ilgesnis nei 5 metais, palūkanų normos tiek litais, tiek eurais 2006 – 2007 metais laikėsi panašiame lygyje, o nuo 2008 metų litais teikiamų paskolų palūkanos ėmė sparčiai didėti, o eurais – mažėti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

ALEKNEVIČIENĖ, Vilija. Finansaiir kreditas. Vilnius: Enciklopedija, 2005. ISBN 9986-433-35-5.

DUDZEVIČIŪTĖ, Gitana. Bankininkystės sektoriaus poveikis ekonomikos augimui: teoriniai ir praktiniai aspektai. Verslas: teorija ir praktika. Vilnius: Technika, VII t., Nr. 2, 2006, p. 129.

IVAŠKEVIČIUS, Deivis; SAKALAS, Algimantas. Bankų vadyba. Kaunas: KTU, 1997. ISBN 9986-13-548-6.

KATKUS, Valdemaras. Šiuolaikinės bankininkystės principai. Vilnius: Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 2000. ISBN 9986-878-13-6.

KUODIS, Raimondas. Pasaulinė finansų krizė: priežastys ir pasekmės (Lietuvai) [elektroninis išteklius]. 2008 [žiūrėta 2010-11-20]. Prieiga per internetą: <http://neris.mii.lt/~ekonomika/Econlib/RK_fin_krize.pdf>.

TRUKŠINAS, Vladas. Palūkanų normų kaitos ypatumai [elektroninis išteklius]. 2010 [žiūrėta 2010-11-24]. Prieiga per internetą: <http://www.sarmatas.lt/wp-content/files/pdf/palukanu-normu-kaitos-ypatumai.pdf>.

VAŠKELAITIS,Vytautas. Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika. Vilnius: Eugrimas, 2001. ISBN 9986-752-88-4.

VAŠKELAITIS, Vytautas. Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas. Vilnius: Lietuvos mokslas, 2003. ISBN 9986-795-21-4.

Lietuvos banko metų ataskaita 2009 [žiūrėta 2010-11-20]. Prieiga per internetą: <http://www.lb.lt/lt/leidiniai/ataskaitos/ataskaita2009.pdf>.

Lietuvos banko interneto tinklapis: <http://www.lb.lt/lt/statistika/index.htm>.

3

Apmokėjimas

Apmokėjimas

Juridiniams asmenims:

Investicinė paskola;

Lizingas;

Juridiniams asmenims:

Kredito linija;

Kredito limitas;

Kreditas apyvartiniam kapitalui;

Faktoringas;

Overdraftas;

Vekselis;

Akredityvas;

Garantija/laidavimas;

Lizingas.

Fiziniams asmenims:

Būsto paskola;

Lizingas.

Fiziniams asmenims:

Kredito limitas;

Vartojimo kreditas;

Lizingas.

Ilgalaikės

Trumpalaikės

Paskolos

Tikslinis pobūdis

Kredito

principai

Terminuotumas

Grąžintinumas