lizingo reiksmingumas salies ekonomikai

TURINYS

Įvadas..............................2

1. Lizingo atsiradimo istorija.............................6

2. Lizingo bei ekonominikos augimo rodiklių pagrindinėS

charkteristikos..............................10

2.1. Lizingo pagrindinės charakteristikos.............................10

2.2. Esminiai ekonomikos augimo rodikliai..........................25

3. LIZINGO REIKŠMINGUMO ŠALIES EKONOMIKAI TYRIMAS .............32

IŠVADOS..............................47

LITERATŪRA..............................49

Įvadas

Keičiantis ekonominei ir teisinei aplinkai Lietuvoje, finansavimo klausimų sprendimo būdai ir galimybės darosi vis labiau aktualūs Lietuvos gyventojams, įmonėms, užsienio investuotojams.

Dabartinėmis Lietuvos ekonominėmis sąlygomis daugelis įmonių, organizacijų ar net fizinių asmenų sprendžia finansines problemas, kylančias dėl pinigų stokos. Plečiant įmonės veiklą, gerinant savo materialinę padėtį reikia rinktis iš kokių šaltinių finansuoti naujus projektus. Galima sakyti, yra trys alternatyvios fiinansavimo galimybės: naudoti įmonės uždirbtą pelną; didinti įmonės įstatinį kapitalą išleidžiant naujas akcijas ir skolintis. Neišsivysčiusioje Lietuvos kapitalo rinkoje dažnai nėra didelio išorinių kapitalo kaupimo šaltinių pasirinkimo. Prieš keletą metų daugelis Lietuvoje net nebuvo girdėję apie lizingą. Lietuvoje lizingo operacijos – sąlyginai nauja ir įdomi finansavimo rūšis, kurios naudojimo ypatumai daugeliui nėra žinomi. Kaip alternatyva bankinėms paskoloms, išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse ypač paplitusi tokia finansavimo rūšis kaip lizingas.

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių perka naujus automobilius ir, pagal statistiką, kas trečias leengvasis automobilis Lietuvoje yra įsigytas pagal išperkamosios nuomos sutartį. Vis populiaresnė Lietuvoje tampa ir nekilnojamo turto išperkamoji nuoma, nes procedūra yra žymiai paprastesnė nei gaunant bankinę paskolą, be to nereikalaujama užstato (šiuo atveju užstatas yra pats išperkamosios nuomos objektas).

Šiandien da

augelio įmonių sėkmė priklauso nuo galimybės investuoti į naują įrangą ar technologijas. Dažnai net didžiausios įmonės negali vystyti ir plėsti savo verslo dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Lizingas padeda įmonei sutaupyti apyvartinių lėšų ir optimaliau valdyti finansinius išteklius. Lizingas yra vienas iš sparčiausiai augančių bei populiarėjančių finansavimo instrumentų Lietuvoje. Tai yra dėsninga, nes lizingas, kaip finansavimo forma, yra patrauklus klientams savo lankstumu, todėl įgyja vis didesnį pripažinimą. Lizingo bedrovės tampa vis svarbesnės finansų rinkos dalyvės finansuojant ilgalaikes investicijas į įrengimus bei nekilnojamąjį turtą. Lizingas skatina naujų įmonių kūrimąsi, smulkaus bei vidutinio verslo plėtrą bei užimtumo didinimą Lietuvoje.

Šiame darbe lizingas apibudinamas kaip vienas iš finansavimo šaltinių, jo tipai, objektai, privalumai, trūkumai, formavimosi ypatumai Lietuvoje . lizingo sąvoka yra labai plati. Ji apima finansinius –komercinius, teisinius beei techninius aspektus, lizingas suprantamas kaip ūkinė veikla. Ekspertų teigimu, lizingas, palyginus su bankų teikiamomis paskolomis, – palankesnė verslo finansavimo forma. Privalumų yra tikrai daug, o mūsų visuomenė dar tik pradeda su jais susipažinti ir įvertinti, bei jais pasinaudoti. Siekiant atlikti lizingo įtakos šalies ekonomikai vertimą, šiame darbe taip pat skiriama dėmesio pagrindinėms ekonomikos augimo teorijoms bei rodikliams.

Diplominio darbo objektas – lizingo reikšmingumo šalies ekonomikai vertinimas.

Diplominio darbo tikslas –Įvertintinti lizingo reikšmingumą šalies ekonomikos augimui.

Diplominio darbo uždaviniai –

pateikti lizingo sampratą ir pagrindines charakteristikas;

br />aptarti lizingo atsiradimą Lietuvoje bei vystymosi ypatybes ir tendencijas;
pateikti lizingo rūšių analizę; išanalizuoti lizingo taikymo principus ir ypatumus;
atlikti pagrindinių ekonomikos augimo teorijų bei rodiklių analizę;
pateikti lizingo įtakos šalies ekonomikai aspektus.

Tyrimo metodai – mokslinės literatūros bei lizingą reglamentuojančių aktų analizė, statistinių duomenų analizė ir sintezė, loginė analizė ir sintezė.

Specialiųjų terminų žodynas

Akceleratorius- teorija, kad investicijos priklauso nuo paklausos pokyčių. Asmeninės pajamos – pajamos, gaunamos už produktyviąsias paslaugas ir iš transferinių mokėjimų. Asmeninės santaupos – tai gyventojų grynųjų pajamų ir vartojimo išlaidų skirtumas . Augimas–šalies ekonomikos gamybinio pajėgumo didėjimas. Bankas – institucija, kurios pagrindinė funkcija teikti kreditą ir kitas finansines paslaugas, įstaiga, turinti licenciją, leidžiančią teikti bankines paslaugas. Tokia licencija suteikia teisę rinkti indėlius ir išduoti paskolas. Paprastai bankai uždirba iš mokesčių už paslaugas bei palūkanų. Bendrasis naciolalinis produktas ( bnp )- tai per metus pagamintų prekių ir paslaugų verčių suma. Jį sudaro asmeninio vartojimo išlaidos, vyriausybiniai prekių ir paslaugų pirkimai, bendrosios individualios vidaus investicijos, grynasis prekių ir paslaugų eksportas. Bendrasis vidaus produktas( BVP )- bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje. pajamos, gautos šalies viduje. Iš esmės, bendrasis vidaus produktas artimas bendrajam nacionaliniam produktui. Ekonomika gali būti suprantama kaip tam tikros šalies ar

rba teritorijos ūkinės veiklos visuma. Kreditas – tai piniginė prievolė, kurią vėliau reikia įvykdyti, mokant atitinkamo dydžio palūkanas. Tai gali būti paskolos ir kitokie atidedamojo mokėjimo metodai, įgalinantys vartotojus ir firmas pirkti prekes, paslaugas, žaliavas, medžiagas ar dalis. Kreditai teikiami tiek vartotojams, tiek ir verslo subjektams. Kreditavo subjektais gali būti kredito įstaigos (bankai, kredito unijos), valstybė, savivaldybė bei kiti asmenys. lizingas, Finansinė nuoma (leasing], angl. to lease = „nuomoti“) – sutartis, pagal kurią viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Lizingo davėjas pardavėją ir daiktą renkasi pagal lizingo gavėjo nurodymus ir neatsako už pardavėjo ir lizingo dalyko parinkimą, jeigu lizingo sutartis nenumato ko kita. Lizingo davėjas pagal sutartį gali būti bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo. Makroekonomika– ekonomikos mokslo šaka, kurios pagrindinės tyrimų kryptys yra nedarbas, infliacija, užimtumas, bendras nacionalinis produktas, bendras vidaus produktas. Nuosavybė – fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis turtas (kilnojami, nekilnojami daiktai, materialus arba nematerialus turtas), kuriuo teises juo laisvai disponuoti, naudotis bei valdyti nustato teisės normos. Savininkas ga
ali leisti ar drausti nuosavybe naudotis kitiems asmenims, reikalauti grąžinti daiktą iš neteisėto svetimo valdymo. Paskola– sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku.

Pagal Wonnaccott P., Wonnaccott R. Makroekonomika. Vilnius, 1994.

1. Lizingo atsiradimo istorija

Manoma, jog visi ekonominiai teisiniai santykiai, susiję su lizingu, priklauso šiuolaikiniams ūkiniams santykiams. Tačiau taip iš tikrųjų nėra. Dokumentai liudija, jog nuoma žmonijai žinoma nuo senų laikų. Išperkamosios nuomos sutarties ištakos siekia net Aristotelio laikus (384/383-322 m.pr.Kr.). Būtent Aristotelis teigė, kad “turto esmė yra jo naudojime, o ne teisėje į jį”. Kitaip sakant, tam kad gautum kažkokį tai pelną nebūtina turėti turto, pakanka tik teisės juo naudotis ir iš to gauti pajamas.

Nuomos sutartys buvo paplitusios IV a. pr.Kr. P.Baltus ir B.Major knygoje “Europos lizingo mokykla” rašė, kad tokios sutartys buvo sudaromos Senovės Šumero valstybėje. Uro mieste rastos molinės lentelės liudija apie žemės ūkio įrankių, žemės, vandens šaltinių, buivolų ir kitų gyvūnų nuomą. Šios 1984m. rastos molinės lentelės pasakoja apie šventikus – nuomotojus, sudarinėjusius sutartis su vietiniais fermeriais. Tačiau senieji Šumero valstybės dokumentai nenurodo konkrečios lizingo atsiradimo datos ir tai nereiškia, jog tokios nuomos sutartys nebuvo sudarinėjamos anksčiau.

Anglų istorikas T.Clark, nagrinėjęs Hamurabio įstatymus, priimtus apie 1775-1750 m. pr. Kr., rado keletą straipsnių, kuriuose labai smulkmeniškai bei įvairiapusiškai išnagrinėti nuomos bei nuomos mokesčių variantai, turto užstato aplinkybės. (Прилуцкий Л.Н.“Финансовый лизинг”: Правовые основы, экономика, практика.Мocква.1997)

Kitos Senovės civilizacijos, įskaitant graikus, romėnus, egiptiečius, laikė nuomą patraukliu, prieinamu ir kartais netgi vieninteliu būdu įsigyti žemės, įrankių bei naminių gyvulių. Senovės finikiečiai, garsėję kaip puikūs jūreiviai bei prekeiviai, nuomojo laivus. Daugybė trumpalaikių nuomos sutarčių garantavo laivo su ekipažu įsigijimą. Šiuolaikinėmis sąlygomis tokios operacijos vadinamos “šlapiu” lizingu. Senovės Romos teisėje taip pat buvo apibrėžti turtiniai santykiai, susiję su turto valdymu, tačiau be nuosavybės teisės į jį. Kaip rodo istoriniai šaltiniai nuomojami buvo ne tik žemės darbų įrankiai, tačiau ir karinė technika.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose lizingo operacija paminėta 1066 metais, kai Vilhelmas Užkariautojas išsinuomavo iš Normandijos pirklių laivų Britanijos salų puolimui. Ši operacija nebuvo pamiršta, ir praėjus dviems amžiams, sudaryta pirmoji oficiali lizingo sutartis – kryžiuočiai, ruošdamiesi eiliniam kryžiaus žygiui, šiuo būdu įsigijo karo amunicijos. XVI amžiuje išperkamąja nuoma Venecijos pirkliai įsigydavo tais laikais brangių inkarų. Grįžę iš kelionių, inkarus grąžindavo savininkams, kurie juos vėl išnuomodavo.

Analogiškos operacijos buvo ir Anglijoje. Vienas iš pirmųjų norminių aktų, reguliavusių santykius labai panašius į lizingo sutarties, buvo 1284m. priimtas Velso įstatymas (Statue of Wales). 1572 metais Anglijoje priimtas įstatymas, leidžiantis “tikrąjį”, o ne “menamąjį” lizingą, t.y. nuomos sutartimis buvo laikomos tik tos sutartys, kurios buvo pasirašomos “protingomis” sąlygomis. Kadangi tuo metu paplito sutartys, kuriomis siekiant apgauti kreditorius, buvo slepiama, kas iš tikrųjų yra turto savininkas, o kas tik nuomininkas. XX a. vystantis pramonei Anglijoje, išaugo lizinguojamų prekių skaičius. Didžiausias vaidmuo čia teko sparčiai besivystančiai geležinkelio bei anglies kasybos pramonei.

Anglies kasyklų savininkai iš pat pradžių pirko vagonus anglies pervežimui, tačiau vėliau tai pasirodė ekonomiškai nenaudinga (augo anglies gavyba, atsidarydavo naujos šachtos, reikėjo vis daugiau vagonų). Mažos įmonėlės ryžosi pasinaudoti susidariusia situacija – jos pirko vagonus ir juos išnuomodavo geležinkelio transporto kompanijoms. Atsirado kompanijos, kurių vienintelis tikslas buvo garvežių ir vagonų nuoma. Po kiek laiko įmonė į sąlygas įtraukė nuomininkui opciono teisę nupirkti vagonus, pasibaigus lizingo sutarčiai. Viena iš šios sąlygos atsiradimo priežasčių – kai egzistuoja turto įsigijimo perspektyva ateityje, tai nuomininkai taupiai ir atsargiai naudojosi išnuomotu turtu, jį labiau saugo. Tokios sutartys buvo vadinamos nuomos-pardavimo sutartimis. Jos davė pagrindą operatyvinio lizingo atsiradimui.

Terminas “lizingas” pradėtas vartoti praėjusio šimtmečio pabaigoje, kai amerikiečių bendrovė “Bell” nutarė ne vien pardavinėti, bet ir nuomoti telefono aparatus, kurių negalėjo pirkti mažiau pasiturintys piliečiai. Tuo pat metu augant lizingo operacijų apimtims, išaugo ir transporto priemonių išperkamoji nuoma. 30-aisiais metais H.Ford labai sėkmingai savo versle panaudojo lizingo operacijas. Tačiau automobilių pardavimo išperkamosios nuomos būdu “tėvu” laikomas Z.Frenk – pardavimų agentas iš Čikagos, kuris pirmasis pasiūlė ilgalaikę automobilių išperkamąją nuomą. (Прилуцкий Л.Н.“Финансовый лизинг”: Правовые основы, экономика, практика.Мocква.1997)

Tačiau tikroji revoliucija šioje finansavimo srityje Amerikoje įvyko 50-aisiais metais, kai masiškai pradėta lizinguoti: technologiniai įrengimai, mašinos ir mechanizmai, laivai, lėktuvai ir t.t. JAV vyriausybė, įvertinusi šį reiškinį, operatyviai įgyvendino lizingo skatinimo programą.

Pirmoji specializuota lizingo bendrovė Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įkurta 1952 metais “United States Leasing Corporation” (įkūrėjas – Henry Shonfeld). 1960-ųjų metų pabaigoje JAV lizingo operacijų apyvarta jau buvo vienas milijardas dolerių. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos lizingas ėmė plisti ir Europoje. Štai 1979 metais įregistruota per 50 mlrd. JAV dolerių vertės lizingo operacijų.

1982 metai ypač svarbūs aviacinei technikai. Tais metais McDonnel korporacija lizingo pagalba sugebėjo išsikovoti dalį rinkos parduodama lėktuvus DC-9-80. McDonnel koncepcija buvo pavadinta “fly before buy” (“pirmiau skristi nei pirkti”).

1988 metais lizingo apyvarta siekė jau 250 mlrd. JAV dolerių. Šiaurės Amerikoje lizingo būdu kasmet atnaujinama 25-30% visos naudojamos įrangos. Anglijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Ispanijoje išperkamąja nuoma įsigyjama 13-17% naujų įrengimų, Italijoje, Olandijoje – 12-14%, Danijoje – 8-10%. Pagal lizingo operacijų apimtį absoliučia išraiška Europoje pirmauja Vokietija.Pajamos iš kilnojamojo turto lizingo toje šalyje 1994 metais siekė 19,2 mlrd. ekiu (apie 24 mlrd. JAV dolerių). Europoje maždaug keturios iš penkių lizingo bendrovių yra dukterinės bankų įmonės. Baltijos šalių išperkamosios nuomos lyderė yra Estija, nes daugiausia šios šalies lizingo rinkos užima kaimynė Suomija. Latvijoje veikia šešiolika.

Pasaulyje daugiausia lizingo būdu parduodami lengvieji automobiliai (38,8%), pramonės įrengimai (24,3%), kompiuteriai ir orgtechnika (13,9%), krovininiai automobiliai (13,8%), lėktuvai, vagonai, laivai (4,2%). Automobiliai ir kitų transporto priemonių lizingas Lietuvoje taip pat laikomas itin perspektyviu rinkos segmentu.

80-aisiais ir 90-ųjų metų pradžioje lizingas sėkmingai vystėsi visuose žemynuose. Tam įtakos turėjo lizingo, kaip paslaugos šiame versle dalyvaujančioms šalims teikiami privalumai, o taip pat atskirų valstybių vyriausybių parama šiame versle. (Прилуцкий Л.Н.“Финансовый лизинг”: Правовые основы, экономика, практика.Мocква.1997)

Pirmasis Lietuvoje lizingo paslaugą dar 1993 metais pradėjo siūlyti Lietuvos akcinis inovacinis bankas (LAIB). Centrinis Lietuvos bankas išdavė jam licenciją verstis šia veikla, tačiau praėjus vieneriems metams licencijos nepratęsė motyvuodamas tuo, kad lizingas nėra bankinė veikla. LAIB lizingo padalinys buvo reorganizuotas į dukterinę LAIB įmonę „Aukstė“. Šios bendrovės veikla nutrūko nespėjus padaryti didesnės įtakos Lietuvos finansų rinkai.

Nauju etapu Lietuvos lizingo istorijoje reikėtų laikyti 1995-1996 metus, kai buvo įkurtos ir pradėjo veikti dabartinės Lietuvos lizingo rinkos dalyvės: UAB „Vilniaus banko lizingas“ ir UAB „Hanza lizingas“. Šiam etapui priskiriamas ir užsienio lizingo bendrovių bei gamintojų veiklos suaktyvėjimas finansavimo paslaugų sferoje, kai reikėjo įsigyti užsienio gamintojų turtą. Šiuo metu dukterines lizingo bendroves turi beveik visi Lietuvoje veikiantys bankai.

1997 metais lizingas paplito transporto sektoriuje. Lizingo bendrovės pasiūlė vežėjams lizingo terminą, artimą planuojamam turto eksploatacijos laikui, ir galimybę įsigyti transporto priemonių neįkeičiant turto. Prie Lietuvos lizingo rinkos plėtros labai prisidėjo ir Nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“, kuri aktyviai veikė šioje srityje: rengė stambius transporto priemonių lizingo projektus, tarpininkavo lizingo bendrovėms ir asociacijos nariams – vežėjams. Transporto priemonės iki šiol yra viena svarbiausių lizingo bendrovių finansuojamo ilgalaikio turto rūšių. Plėtojantis rinkai ir kylant lizingo bendrovių personalo kvalifikacijai, vis didesnę turto dalį lizingo bendrovių portfeliuose sudaro įrenginių lizingas.

1999 metais lizingo bendrovės, bendradarbiaudamos su mažmenos parduotuvėmis, ėmė siūlyti finansavimą ir smulkiems vartotojams.

Tuo metu, kai lizingo bendrovės pradėjo veiklą, nebuvo nei vieno teisės akto, kuris reglamentuotų lizingo veiklą arba apibrėžtų jos specifiką ir nustatytų, kaip esami teisės aktai turėtų būti taikomi tokiai veiklai. Su lizingo bendrovių veiklos plėtra bei kuriama praktika yra susijusi ir teisės aktų kūrimo bei taikymo istorija. Lizingo sandoriai iki šiol sudarinėjami vadovaujantis Civilinio kodekso ir kitų įstatymų pagrindais.

Tolesnis lizingo veiklos augimas ir plėtojimas sietinas su valdžios pastangomis skatinti ūkio subjektų investicijas į turtą, įsigyjamą lizingo būdu, taip pat šalinti susikaupusias juridines, mokesčių ir apskaitos problemas, ir sudaryti sąlygas toliau plėtoti perspektyvų verslą. ( Danys A., Milašauskas T. Lizingas. – Vilnius. Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 2000).

2. Lizingo bei ekonominikos augimo rodiklių pagrindinės charkteristikos
2.1. Lizingo pagrindinės charakteristikos

Lizingas – modernus ir patogus investicijų finansavimo būdas. Pagrindinė problema – piniginių lėšų, reikalingų investicijoms, trūkumas. Dažnai verslininkai naudojasi kreditu naujai įrangai pirkti, tačiau kreditas – tai ne pati geriausia išeitis. Banko paskolos brangios, be to, bankai reikalauja solidaus užstato. Dėl šių priežasčių verslininkai nesiryžta arba negali imti banko kreditų savo veiklai plėsti. Nemažai įmonių bankrutuoja, nesugebėdamos išsilaikyti rinkoje, ir negrąžina bankui paimto kredito. Taip verslininkai negali pradėti arba plėsti savo verslo, o bankuose kaupiasi laisvi, nepanaudoti pinigai. Geriausia išeitis yra lizingas. Tai išorinis finansavimo šaltinis, suteikiantis klientui galimybę pasirinkti lankstų ir geriausiai poreikius tenkinantį finansavimo būdą. Tai palanki galimybė naudotis reikalingu turtu, įsipareigojus mokėti sutartas įmokas nustatytais terminais.

Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus. Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas. lizingas yra plačiai paplitusi nauja finansavimo rūšis kaip alternatyva bankinėms paskoloms išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse ir jau Lietuvoje. Lizingas vis labiau įsitvirtina verslo visuomenėje kaip lanksti, nesudėtinga, mažai rizikos turinti verslo finansavimo forma. Dėl didelės konkurencijos, mažėjančios palūkanos ir gerėjančios bendrovių siūlomos paslaugos lemia lizingo rinkos spartų augimą.

Lizingas – tai ūkinė veikla, kai sutartimi pagrindinis ūkio subjektas perleidžia teisę naudotis tam tikru nekilnojamu ir kilnojamu turtu fiksuotam ar neapibrėžtam laikotarpiui kitam ūkio subjektui, už kurią pastarasis moka iš anksto sutartus dažniausiai periodinius nuomos mokėjimus. Lizingas – tai ilgalaikė mašinų, įrengimų, transporto priemonių ir kito kilnojamo ir nekilnojamo turto nuoma. Bet tai ne paprasta nuoma, o specifinė, kuri ir priartina lizingą prie kredito. Skirtingai nuo nuomos jame, kaip taisyklė, dalyvauja ne du, o daugiau subjektų: įrengimų tiekėjas, lizingo kompanija ir naudotojas. Taip pat gali būti įvairūs tarpininkai bei garantai (lizingo kompaniją finansuojanti institucija, draudimo kompanija bei valstybė institucija (mokesčių inspekcija)(A. Makštutis , 1999).

Patį lizingo procesą galima suskirstyti į kelias stadijas:

Naudotojas suranda įmonę ar organizaciją, kuri gamina jam reikalingą įrangą. Su ta įmone aptariate techninę reikalo pusę ir sudaro išankstinį susitarimą.
Lizingo gavėjas, kartais kartu su gamintoju, kreipiasi į lizingo kompaniją su prašymu nupirkti jam šiuos įrenginius iš tiekėjo, o po to juos jam suteikti laikinai nuosavybei.

Lizingo kompanija, nupirkusi įrenginius ir tapusi jų savininke, perduoda laikinam naudojimui už nustatytą mokestį. (A. Makštutis , Veiklos vadyba. 1999, Vilnius). L izinginės operacijos finansiškai padeda to norinčioms įmonėms. “Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas (Vaškelaitis V. “Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika”:Mokėjimo priemonės ir technologijos, atsiskaitymų rizika ir jos valdymas. Vilnius:Eugrimas, 2001). Lizingas apibūdinamas kaip ūkinė veikla, kai sutartiniais pagrindais ūkio subjektas perleidžia teisę naudotis tam tikru kilnojamuoju turtu fiksuotam laikotarpiui kitam ūkio subjektui, ir už šią teisę pastarasis periodiškai moka sutartyje numatytus nuomos mokesčius. Lizingo sutartį iš vienos pusės sudaro bankas arba lizingo kompanija, o iš kitos – ūkio subjektas – lizingo gavėjas. Pastarasis už teisę nuomoti moka iš anksto sutartą pinigų sumą, o praėjus tam laikui grąžina naudotą turtą arba jį išsiperka. Lizingo sutartyje paprastai nurodoma, kad lizingo gavėjas prisiima visą riziką bei nuostolius, susijusius su lizingo objektų gedimu, vagystėmis ar kitais praradimais (Juozaitienė L. ”Įmonės finansai”, 2000). Lizingas – ypač palankus mažoms ir vidutinėms įmonėms, kadangi:

įsigyjant prekę nereikalingas išorinis finansavimo šaltinis;
prekę galima naudoti dar nesumokėjus visos jos vertės;
už prekę atsiskaitoma mokant fiksuotas sumas su fiksuotomis palūkanomis (apsisaugoma nuo infliacijos);
įsigyjant prekę, atidedami mokėjimai, o tai leidžia efektyviau valdyti įmonės išteklius – nusipirkti reikiamų žaliavų, atsargų ar pan.
Lizingas, palyginus su bankų teikiamomis paskolomis, – palankesnė verslo finansavimo forma:

lizingo teikėjas žymiai lanksčiau nei bankai prisitaiko prie kliento poreikių;
palūkanos paprastai yra mažesnės nei banko kreditų;
nereikalaujama užstato;
lizingas nesumažina įmonės galimybių skolintis iš kitų šaltinių.
Lietuvos lizingo bendrovių veiklą reglamentuoja:

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įstatymas (VIII-1864). Šeštoji knyga „Prievolių teisė“ , XXX skyrius. „Valstybės žinios“ 2000, Nr. 74-2262.
2. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas (X-1068). „Valstybės žinios“ 2002, Nr. 91-3891.
3. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas (IX-675). „Valstybės žinios“ 2001, Nr. 110-3392.
4. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (IX-751). Valstybės žinios“ 2002, Nr. 35-1271.
5. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas (IX-574). „Valstybės žinios“ 2001, Nr. 99-3515.
6. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas „Dėl išsinuomoto ir išnuomoto turto finansinės apskaitos tvarkos patvirtinimo“. „Valstybės žinios“ 2000, Nr. 48-1402.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas apibrėžia lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą bei reglamentuoja šios sutarties sudarymą. Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens (lizingo objekto tiekėjo) kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad, sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Lizingo sutarties dalyku gali būti bet kokie nesunaudojami kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius. Klasikiniam lizingui būdinga trišalė sutartis, kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas (nuomotojas), lizingo gavėjas (nuomininkas) ir lizingo objekto tiekėjas. Svarbiausias vaidmuo lizingo operacijoje tenka lizingo davėjui. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, nuomotojas perka įrangą, transporto priemones, pastatus ar kitą materialųjį turtą ir, įrašęs juos į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. (A. Makštutis , 1999). Lizingo davėju gali būti:

finansinės lizingo bendrovės, kurias lizingo operacijoms vykdyti sukuria bankai;
specializuotos lizingo kompanijos, kurios be finansinių paslaugų teikimo, prižiūri ir remontuoja išnuomotą turtą, konsultuoja turto eksploatavimo klausimais ir kt., ar palaiko ryšius su tam tikros įrangos gamintojais arba jų atstovais;
įmonės, kurioms lizingo veikla nėra pagrindinis verslas. Paprastai tokios įmonės turi finansinių išteklių nesudėtingoms lizingo operacijoms finansuoti.

Antrasis lizingo sandorio dalyvis yra lizingo gavėjas. Lizingo gavėju gali būti juridinis ar fizinis asmuo. Trečiasis lizingo operacijos dalyvis yra lizingo objekto tiekėjas, kuriuo gali būti tik juridinis asmuo: gamybos ar prekybos įmonė. Lizingo operacijose gali dalyvauti ir brokerinės lizingo įmonės. Jos tiesiogiai nefinansuoja objekto, bet atlieka tarpininko funkcijas tarp lizingo objekto tiekėjo, lizingo davėjo ir lizingo gavėjo. (Dainauskienė I. ”Lizingas”. 1996) Lizingo objektu gali būti įvairios paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: pastatai, žemės sklypas, pramoniniai ir kiti įrengimai, kompiuterinė ir informacinė technika, orgtechnika, parduotuvių įranga ir apipavidalinimas, žemės ūkio mašinos, automobiliai, sunkvežimiai, lėktuvai ir t.t. Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma gali būti:

trumpalaikė (iki vienerių metų);
vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų);
ilgalaikė (daugiau nei treji metai).

Per visą nuomos laikotarpį nuosavybės teisę į nuomos objektą išlaiko lizingo davėjas.

Klasikiniam lizingui būdinga trišalė sutartis, t.y. kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas.

Svarbiausias vaidmuo lizingo operacijoje tenka nuomotojui lizingo davėjui. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas nuperka įrangą, mašinas, pastatus ar kitą materialųjį turtą ir, įrašęs juos į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. Nuomotojas lizingo objektą perka savo lėšomis arba šiam tikslui gauna banko paskolą. Taigi lizingo davėjas savotiškai finansuoja lizingo objekto vartotoją.

Lizingo davėju gali būti:

komerciniai bankai ir jų filialai, kurių nuostatuose numatyta lizingo veikla;
finansinės lizingo kompanijos, sukurtos specialiai lizingo operacijoms vykdyti. Jos gali veikti kaip banko padalinys;
specializuotosios lizingo kompanijos, kurios be finansinių paslaugų teikia ir kitokio pobūdžio paslaugas: prižiūri ir remontuoja išnuomotą turtą, konsultuoja turto eksploatavimo klausimais, rūpinasi susidėvėjusių detalių keitimu, teikia juridines konsultacijas lizingo sutarčių rengimo klausimais ir t.t.
specializuotosios lizingo kompanijos dažniausiai palaiko tiesioginius ryšius su tam tikros įrangos gamintojais arba jų atstovais;
firmos, kurioms lizingo veikla nėra pagrindinis verslas, tačiau įstatuose ši veikla numatyta.

Paprastai tokios firmos turi finansinių išteklių ir pajėgumų nesudėtingoms lizingo operacijoms finansuoti.

Antrasis lizingo sandorio dalyvis yra lizingo objekto nuomininkas lizingo gavėjas. Nuomininku gali būti bet kuris ūkinis subjektas, nepriklausomai nuo jo nuosavybės tipo: akcinė bendrovė ar uždara akcinė bendrovė, individuali įmonė ar valstybinė įmonė.

Trečiasis lizingo operacijos dalyvis yra lizingo objekto pardavėjas tiekėjas, turintis juridinio asmens statusą: gamybinė įmonė, tiekimo-realizavimo organizacija, prekybos firma ir t.t. [Прилуцкий Л.Н.“Финансовый лизинг”: Правовые основы, экономика, практика.Мocква.1997]”.

Priklausomai nuo lizingo sandorio dydžio ir kitų sąlygų, lizingo operacijos dalyvių skaičius gali būti didesnis. Be jau išvardytų trijų šalių, lizingo operacijose gali dalyvauti brokerinės lizingo firmos. Jos tiesiogiai nevykdo objekto finansavimo, bet atlieka tarpininko funkcijas tarp tiekėjo, nuomotojo ir nuomininko lizingo procedūros metu. Pvz., užsienio šalyse pasirašant stambias milijonines lizingo sutartis dalyvauja nuo 5 iki 7 šalių: finansinės organizacijos, brokerinės firmos, transporto kompanijos ir kt. Lizingo susitarime gali dalyvauti dvi šalys. Tuo atveju objekto tiekėjas ir nuomotojas yra vienas ir tas pats juridinis asmuo. Įmonė gamintoja, jos filialai arba dukterinės firmos rengia lizingo projektus ir juos realizuoja lizingo rinkoje (Dainauskienė I. ”Lizingas”. 1996).

Galimos įvairios lizingo rūšys ir formos. Lizingo sandoriai yra dviejų tipų:

finansinis lizingas (išperkamoji nuoma), kai, pasibaigus lizingo sutarčiai, turtas pereina kliento nuosavybėn;
veiklos lizingas, kai turtu klientas naudojasi tik lizingo sutarties laikotarpiu. Pastaruoju atveju klientui gali būti suteikiama teisė pasibaigus sutarties laikotarpiui nuomojamą turtą nusipirkti. [Dainauskienė I. ”Lizingas”. Vilnius,1996]”.

Finansinis lizingas (išperkamoji nuoma) yra tokia lizingo rūšis, kai klientas per nuomos laikotarpį sumoka visą turto įsigijimo kainą, palūkanas bei pridėtinės vertės mokestį, ir, pasibaigus nuomos laikotarpiui, tampa turto savininku. Dažniausiai finansinis lizingas (išperkamoji nuoma) yra ilgalaikis sandoris. Išnuomotas turtas įtraukiamas į kliento balansą ir klientas skaičiuoja jo nusidėvėjimą. Finansiniu lizingu (išperkamąja nuoma) naudojasi įmonės ir fiziniai asmenys, įsigyjantys gamybos įrangą, lengvuosius automobilius ir ūkines transporto priemones bei nekilnojamuosius daiktus. Veiklos lizingas yra nuomos sandoris, kai lizingo bendrovė įsigyja kliento pageidaujamą turtą ir perduoda jį klientui naudotis iki nustatyto termino. Pasibaigus sutarčiai, turtas grąžinamas lizingo bendrovei. Jei klientas pageidauja, jam suteikiama galimybė, pasibaigus nuomos laikotarpiui, turtą nusipirkti už kainą, lygią iš anksto sutartyje nustatytai likutinei turto vertei. Šiuo būdu įmonės dažniausiai nuomojasi automobilius. Nuomos įmokos įtraukiamos į įmonės sąnaudas. Viena iš veiklos lizingo rūšių yra nuoma su visišku aptarnavimu, kai kliento mokami nuomos mokesčiai apima visas su turto naudojimu susijusias paslaugas.

Vakarų šalyse naudojamų lizingo formų įvairovė priklauso nuo įvairių požymių: sandorio dalyvių sudėties, nuomojamojo turto rūšies, turto amortizacijos sąlygų, išnuomotųjų priemonių priežiūros, sutarties dalyvių geografinės padėties, lizingo mokėjimų formos ir kt.

Suklasifikavus šiuos požymius, galima išskirti įvairias lizingo rūšis (1 pav.).

Pagal sandoryje dalyvaujančių dalyvių sudėtį būtų galima skirti:

tiesioginį lizingą;
netiesioginį lizingą.

Tiesioginio lizingo operacijoje įmonė gamintoja (tiekėjas), sudariusi lizingo sutartį, perduoda įrengimą ar kitą turtą vartotojui, kuris naudojasi šiuo įrengimu ir moka sutartyje numatytus mokesčius.

1 pav. Tiesioginis lizingas[Dainauskienė I. ”Lizingas”. 1996,p.53].

Netiesioginis lizingas – kai lizingo operacijos vykdomos per tarpininką: lizingo kompaniją, banką ar draudimo firmą. Finansinė institucija perka gamybos priemonę ir už tam tikrą mokėjimų sumą suteikia teisę vartotojui naudotis šia gamybos priemone. Tradicinis netiesioginis lizingas – kai lizingo

operacijoje gali dalyvauti vienas tarpininkas. Sudėtingame ir stambiame sandoryje gali dalyvauti keli tarpininkai.

2 pav.Netiesioginis lizingas[Dainauskienė I. ”Lizingas”. 1996,p. 53]

Pagal nuomojamojo turto rūšį galima skirti:

kilnojamojo turto lizingas;
nekilnojamojo turto lizingas.

Kilnojamojo turto lizingas dar vadinamas mašininiu-techniniu lizingu.

Pagal nuomojamojo materialinio turto amortizacijos (susidėvėjimo) sąlygas ir dydį būtų galima išskirti visiškos ir dalinės amortizacijos lizingą. Visiškos amortizacijos lizingas – kai per visą lizingo sandorio laikotarpį vartotojas numatytais mokėjimais padengia visą nuomojamojo turto vertę. Dalinės amortizacijos lizingas – kai per visą lizingo sandorio laikotarpį padengiama tik dalis nuomojamojo turto vertės.

Pagal materialinio turto visiškos ir dalinės amortizacijos požymius skiriami du pagrindiniai lizingo tipai: finansinis ir operatyvinis.

3pav.Lizingo rūšių klasifikacija [Dainauskienė I. ”Lizingas”. 1996,54].

Pagal išnuomotojo materialinio turto priežiūros sąlygas galima skirti grynąjį lizingą, lizingą su visiška ir daline priežiūra. Grynojo lizingo atveju išsinuomotą turtą prižiūri pats vartotojas – lizingo gavėjas. Jis atsako už įrengimo derinimą, remontą ir optimaliai efektyvų jo naudojimą. Lizingo su visiška priežiūra atveju išnuomotąjį turtą prižiūri nuomotojas lizingo davėjas. Nuomotojo priežiūros išlaidos įtraukiamos į lizingo mokėjimus pagal lizingo sutartį. Vakarų šalyse stambios ir finansiškai stiprios lizingo kompanijos, rengdamos lizingo sutartį, su klientu gali numatyti visišką nuomojamojo įrengimo priežiūrą kartu su papildomomis paslaugomis. Tokiu atveju lizingo kompanija ne tik prižiūri, remontuoja, draudžia įrengimą, bet ir aprūpina žaliavomis, medžiagomis, rengia kvalifikuotus kadrus, reklamuoja šiuo įrengimu pagamintą produkciją ir vykdo kitas marketingo funkcijas. Tai viena iš brangiausių lizingo rūšių.

Pagal lizingo sandoryje dalyvaujančių šalių geografinę padėtį (aptarnaujamos rinkos sektorius) galima būtų skirti vidaus ir išorės (tarptautinis) lizingas. Sudarius vidaus lizingo sutartį, visi sandorio dalyviai atstovauja tai pačiai valstybei. Sudarius išorės (tarptautinio) lizingo sutartį, bent vienas sandorio dalyvis yra kitos valstybės atstovas. Tarptautine lizingo sutartimi laikoma ir tokia sutartis, kai visos šalys atstovauja tai pačiai valstybei, tačiau bent viena iš jų turi bendrą kapitalą su užsieniu, tai yra bendra su užsienio kapitalu įmonė. Išorės lizingas savo ruožtu gali būti importo ir eksporto. Eksporto lizingo atveju užsienio valstybės partneris yra lizingo gavėjas; importo lizinge jis finansuoja sandorį ir yra laikomas lizingo davėju arba nuomotoju.

Pagal lizingo gavėjo atsiskaitymo su nuomotoju už naudojimąsi turtu formą skiriami: lizingas atsiskaitant pinigine forma, kompensacine bei mišria forma. Įrengimo ir kitokio turto vartotojas (nuomininkas) gali atsiskaityti už įrengimo nuomą pinigais arba prekėmis, pagamintomis šiuo įrengimu, bei įvairiomis paslaugomis. Mokėjimų dydis ir sąlygos aptariamos derybų metu ir patvirtinamos sutartimis.

Atskiriamasis lizingas įtraukia dar vieną dalyvį, finansuojantį lizingo teikėją.

Pagal generalinio lizingo sutartį leidžiama papildyti nuomojamų objektų sąrašą nesudarant naujų sutarčių t. y. pagal tos pačios sutarties sąlygas [Dainauskienė I. ”Lizingas”. Vilnius: LII. 1996].

Finansiniu požiūriu pagal nuomojamo turto atsipirkimą ir nusidėvėjimo skaičiavimo sąlygas skiriamas finansinis ( dėl populiarumo dažnai vadinamas tiesiog lizingu ) ir operatyvinis lizingas .Šiuo atvėju galima pasirinkti individualias finansines galimybes atitinkantį lizingo terminą.

Finansinis lizingas – tai finansinis sandoris, kurį sudarę ir per sutartą laiką mokėdami įmokas, sumokate visą įsigyjamos prekės vertę, palūkanų įmokas, pridetinės vertės mokestį ir, pasibaigus sutarties laikotarpiui, tampate turto savininku (Maldiekienė A.”Išmokite skaičiuoti savo pinigus”.Vilnius:Tylo alba.2002).

Svarbiausias finansinio lizingo požymis – pagal lizingo sutartį išnuomoto turto terminas sutampa su visiška amortizacija. Lizingo sutartis garantuoja nuomojamos prekės savininkui (lizingo davėjui) investuotų į šį turtą lėšų grąžinimą, taip pat pelno iš lizingo operacijos gavimą. Finansinio lizingo sutartyje nenumatyta galimybė anksčiau laiko nutraukti sutarties. Taip pat nenumatoma, kad perduotą turtą prižiūrėtų nuomotojas. Finansinio lizingo atveju nuomojamos prekės savininkas kartu perleidžia visą riziką ir naudą, susijusią su nuomojama nuosavybe, lizingo gavėjui.

Finansinis lizingas patogus tada, kai pageidaujama įsigyti transporto priemonę, kompiuterį ar net nekilnojamąjį turtą. Lizingo būdu galima ne tik įsigyti nekilnojamąjį turtą, bet taip pat jį rekonstruoti ir remontuoti. Tai daroma grįžtamojo lizingo sandoriais, kai pradžioje turtas parduodamas lizingo bendrovei, ji finansuoja pertvarkymus, jūs palaipsniui išmokate skolą lizingo bendrovei ir vėl tampate turto savininku. Šis būdas naudingesnis ūkio subjektams ( įmonėms ar organizacijoms ) (Maldiekienė A.”Išmokite skaičiuoti savo pinigus”.Vilnius:Tylo alba.2002).

Kad lizingas būtų pripažintas finansiniu, turi būti įvykdyta bent viena iš šių sąlygų:

Lizingo objekto nuosavybės teisė, pasibaigus lizingo sutarčiai, pereina į lizingo gavėjo rankas;
Lizingo sutartis numato lizingo objekto pirkimo aukcioną;
Lizingo sutarties terminas sudaro ne mažiau kaip 75 proc. ekonomiškai pagrįsto lizingo objekto naudojimo laiko;
Bendra lizingo įmokų vertė sudaro ne mažiau kaip 90 proc. realios lizingo objekto rinkos vertės;
Lizingo sutartis turi kitas sąlygas, kurios riziką ir gaunamą naudą perkelia lizingo gavėjui.

Finansinio lizingo sutarties periodas dažniausiai trunka 5-10 metų ir numato visišką objekto susidėvėjimą. (Sūdžius V. “Pardavimų valdymas: principai ir praktika.”. Vilnius:Pačiolis. 2002. )

Lizingo sutarties sąlygos leidžia nuomininkui:

užpajamuoti išnuomotas priemones ir parodyti apskaitoje kaip ilgalaikį materialinį turtą;
skaičiuoti išnuomoto turto susidėvėjimą;
mokėti lizingo davėjui numatytus mokėjimus;
pasibaigus sutarties terminui, perimti nemokamai arba pirkti pagal likutinę vertę išnuomotą turtą savo nuosavybėn.

Išnuomotos priemonės savininkas (lizingo kompanija, bankas ir kt.) gali:

įsigaliojus lizingo sutarčiai, nurašyti į išlaidas išnuomoto turto vertę;
gauti sutartyje numatytas mokėjimų sumas;
pasibaigus sutarčiai, perduoti turtą nuomininko nuosavybėn (Dainauskienė I. ”Lizingas”. 1996).

Finansinio lizingo objektu dažniausiai yra daug kainuojantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Finansinį lizingą efektyvu naudoti labai aukšto technologinio lygio šakose.

Ieškoti potencialių lizingo gavėjų ir nustatyti atitinkamų lizingo objektų poreikius yra pagrindiniai lizingo kompanijų rinkodaros tyrimo tikslai. Šiuo aspektu tiriant rinką įvertinamos smulkių ir vidutinių įmonių veiklos kryptys, plėtros galimybės, taikomos ekonomikos ir technologijos naujovės, numatomi pokyčiai, apribojimai ir taisyklių pasikeitimas rinkoje (mokesčiai, kvotos, licencijos, leidimų išdavimas ir t.t).

Ypač daug dėmesio skiriama potencialiems lizingo gavėjams tirti: nustatomos klientų grupės pagal jų reikmes, įvertinami pranašumai ir trūkumai, konkurencija, nustatomas vadybos lygis, apibūdinamas gamybinis pajėgumas, įvertinamas tiekėjų patikimumas, nustatomas pagamintos produkcijos realizavimo tarnybos patikimumas.

Privatūs asmenys dažniausiai renkasi finansinio lizingo sandorius, tačiau ir veiklos lizingas tam tikrais atvejais gali būti gana patogus dalykas. Naujo automobilio įsigijimą lydi papildomi rūpesčiai ir kitos išlaidos – automobilis turi būti užregestruotas, apdraustas, instaliuota signalizacija. Vėliau, siekiant, kad automobilis būtų techniškai tvarkingas ir atitiktų gamintojo garantinio aptarnavimo sąlygas, jis turi būti reguliariai prižiūrimas automobilių serviso darbuotojų. Be to, dar verta įsigyti papildomą padangų kompleksą žiemos sežonui, kokybišką automobilio garso sistemą. Šios problemos labai sumažės, jei naudositės veiklos lizingu. Sutaupisite ne tik laiko, bet ir pinigų, nes lizingo bendrovė optimaliai spręs kylančias problemas, taip pat ji gali administruoti jūsų išlaidas.

“Veiklos ( toliau operatyvinis) lizingas – tai nuomos sandoris, kurį sudarę, jūs tam tikrą laiką naudojatės pageidaujamu daiktu, o pasibaigus sutarties laikotarpiui jį gražinate. Jeigu pageidaujate, galite nuomotą turtą išsipirkti, iš anksto susitarę dėl likutinės vertės, arba toliau nuomotis (Maldiekienė A.”Išmokite skaičiuoti savo pinigus”.Vilnius:Tylo alba.2002).

Svarbiausioji operatyvinio lizingo sutarties ypatybė ta, kad jos terminas yra trumpesnis, negu nuomojamo turto naudojimo laikas. Numatyti lizingo mokėjimai nepadengia viso turto vertės. Nuomojamojo turto savininkas gali nuomoti tą patį turtą daugelį kartų, tačiau neperleidžia nuomininkui nuosavybės teisių į nuomojamąją priemonę. Visą riziką ir naudą, susijusią su nuosavybės teisėmis, savininkas palieka sau.

Operatyvinio lizingo sutartyje numatyta nuomotojo galimybė prižiūrėti išnuomotąjį turtą. Priežiūros išlaidos įtraukiamos į lizingo mokėjimų sumą, kurią nuomotojui moka nuomininkas.

Veiklos lizingo atveju paprastai nustatomas pradinis vienkartinis administracinis mokestis ( apie 1 proc. transporto priemonės kainos ) ir lizingo terminas ( iki 5 metų ). Kadangi operatyvinio lizingo atveju turtas paprastai nuomojamas su likutine verte, mėnesio įmokos ( kai į lizingo grafiką nėra įskaišiuojamos kitos paslaugos ) yra mažesnės nei finansinio lizingo atveju. Pinigų suma paprastai yra tokia pati kaip ir finansinio lizingo(Maldiekienė A.”Išmokite skaičiuoti savo pinigus”.Vilnius:Tylo alba.2002).

Pasibaigus sutarties terminui, turtas grąžinamas nuomotojui arba abi šalys pratęsia lizingo sutartį. Joje taip pat numatyta galimybė įsigyti turtą likutine verte.

Šio tipo sutartyse dažniausiai numatyta teisė nuomininkui nutraukti sutartį ir grąžinti objektą savininkui. Nuomininkui tai aktualu, nes jis turi galimybę grąžinti priemonę, jeigu ji moraliai paseno, nereikalinga arba atsirado finansinių lėšų įsigyti techniniu ir technologiniu požiūriu efektyvesnę priemonę.

Operatyvinio lizingo sutarties objektai – tai greitai morališkai senstantys įrengimai: kompiuterinė ir informacinė technika bei orgtechnika, automobiliai, lėktuvai ir t.t.

Operatyvinio lizingo atveju lizingo kompanija gali pasiūlyti transporto aptarnavimo, draudimo, kitas su transporto priemonės naudojimu susijusias papildomos nefinansinės paslaugos. Jūs visada galite turėti moderniausią daiktą, kai, pasibaigus terminui, grąžinate jį lizingo teikėjui.

Grąžintinas lizingas – tai viena iš tiesioginio lizingo formų, kai sandoryje dalyvauja dvi šalys – lizingo objekto pardavėjas ir objekto pirkėjas.

Jo esmė – įmonė parduoda savo kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą lizingo kompanijai, tuo pat metu sudarydama su ja lizingo sutartį savo buvusio turto ilgalaikei nuomai. Taigi turto pardavėjas ir toliau naudojasi buvusiu turtu, bet jau lizingo pagrindais, kartu gaudamas iš pirkėjo pinigų sumą, numatytą objekto pardavimo-pirkimo sutartyje. Grąžintino lizingo operacijoje tiekėjas ir nuomininkas yra tas pats ūkio subjektas, o turtą pirkęs finansinis institutas yra nuomotojas arba lizingo davėjas.

Nuomininkui suteikiama teisė naudotis turtu už atitinkamą lizingui mokėjimų sumą. Ši suma nustatoma tuo pačiu principu kaip ir finansiniame ar operatyviniame lizinge: mokėjimų suma turi padengti visą investuotojo pinigų sumą, kuri buvo sumokėta perkant objektą, ir garantuoti vidutinę pelno normą investuotam kapitalui. Finansiniu požiūriu tai primena kreditinę operaciją.

Grąžintino lizingo sandoriu dažniausiai naudojasi įmonės, laikinai patekusios į finansinę krizę. Pardavusi turtą įmonė pritraukia papildomų lėšų, sustiprina savo finansinę būklę ir apsidraudžia nuo nepalankių pasekmių, jeigu kartais kristų įmonės akcijų kursas ar jas imtų supirkinėti vertybinių popierių rinkos dalyviai ar kitos firmos. Pasibaigus lizingo sutarties terminui, sutartyje numatyta galimybė įmonei išpirkti savo buvusį turtą pagal likutinę vertę ir atgauti nuosavybės teisę į objektą. (Maldiekienė A.”Išmokite skaičiuoti savo pinigus”.Vilnius:Tylo alba.2002)

Užsienio šalių praktikoje naudojamas lizingas pagal likutinę vertę. Tai jau eksploatuotų, tačiau šiuo metu naudojamų įrengimų lizingas. Įmonė nuomotoja pasirašo lizingo sutartį su įmone nuomininke, perduodama jai teisę naudotis įrengimu.

Lizingo mokesčiai, kuriuos moka nuomininkas įrengimo savininkui, apskaičiuojami pagal likutinę vertę. Pasibaigus sutarties terminui, įrengimas grąžinamas šeimininkui. Lizingo pagal likutinę vertę sutartis taikoma įrengimams, kurių pradinė vertė yra labai didelė [8]”. Neįstengdama įsigyti brangaus įrengimo, įmonė pagal lizingo sutartį mielai ima naudotą įrengimą, už kurį reikia mokėti mažesnius lizingo mokėjimus nei už naują. Įrengimo savininkui toks variantas taip pat priimtinas, nes lizingo mokėjimai kompensuoja nuostolius dėl įrengimo prastovų.

Kaip ir kiekvienoje finansinėje institucijoje svarbiausias dalykas gaunant paslaugas – sutartys ir nesvarbu, ar tai draudimo kompanija ar lizingo bendrovė ar kredito unija. Pagal lizingo sutartis jūs esate tik turto nuomininkas, bet ne savininkas. Imant paskolą iš kredito unijos jūs už gautus pinigus įsigyjate daiktą ir esate jo savininku. Jums sudarius lizingo sutartį, prekės pardavėjas įsipareigoja prekę iš lizingo bendrovės nupirkti jei jūs įmokų nemokėsite. Šiuo atveju lizingo kompanija nerizikuoja niekuo, nes jūs dar sumokate 20-30 proc. prekės vertės iš karto. Pagal sutartis prekės savininku jūs tapsite tik kai sumokėsite visas įmokas, lizingo bendrovė visą išsimokėjimo periodą turi užstatą. Jei lizingo periodu, o jis gali trukti iki dviejų metų, jūs prarandate prekę ar laiku nesumokate įmokų, jūs netenkate prekės ir sumokėtų įmokų.

Dažniausia rizika lizingo gavėjui kyla tokiais atvejais, kai:

lizingo davėjas per daug padidina lizingo objekto vertę;
lizingo davėjas pristato žemos kokybės lizingo objektą;
lizingo davėjas nėra lizingo objekto savininkas ir neturi teisės jį išnuomoti;
lizingo davėjas atsisako įvykdyti savo garantinius įsipareigojimus, pateikus pretenzijas dėl objekto kokybės;
lizingo objektas nukentėjo avarijoje, bet draudimo suma nepadengia visų nuostolių ir lizingo gavėjas neišgali savo lėšomis atlikti remonto;
žymiai pablogėjo žaliavų rinkos būsena;
labai sumažėja gatavos produkcijos realizavimo galimybės;
lizingo objektas areštuojamas;
lizingo objektas pavagiamas ar sugadinamas;
į verslą įsiterpia kriminaliniai elementai;
pasikeičia makroekonominė aplinka: vyriausybės nutarimai, muitinės apribojimai, įvežant lizingo objektą ar išvežant gatavą produkciją [Dainauskienė I. ”Lizingas”.1996].

Kiekvienas komercinis sandoris turi tam tikrą riziką visiems jo dalyviams. Šią riziką reikia suvokti, įvertinti į ją atsižvelgti ( numatyti ) sudarant lizingo sutartį, kad iki minumumo sumažinti galimus nuostolius.

Kiekvienas lizingo sandorio dalyvys turi tam tikrų privalumų.

a) nuomininkui
“Lizingas suteikia iki 100 proc. lėšų turto įsigijimui. Dažnai nereikalaujama išankstinių mokėjimų ar depozitų.
Lizingas “neužšaldo” kapitalo, galima daugiau kapitalo skirti apyvartinėms lėšoms, kurios būna labai reikalingos kiekvienos įmonės veiklai. Tai suteikia įmonei didesnį likvidumą.
Nuomos mokesčiai, užfiksuoti lizingo kontrakte, padeda numatyti ir apskaičiuoti išlaidas, prognozuoti pinigų srautus.
Lizingas suteikia užtikrintumą, nes nenutraukiama sutartis, skirtingai nuo overdrafto, kuris turi būti būtinai apmokėtas pareikalavus.
Lizingas suteikia galimybę apsisaugoti nuo infliacijos. Įranga gali būti įsigyjama dabartine kaina, o nuomos mokesčiai mokami iš būsimų pajamų.
Lizingas gali neatsispindėti nuomininko balanse. Lizingas nėra skolinimasis, ir daugelyje šalių nėra apskaitos reikalavimų parodyti nuomojamą įrangą ir atitinkamus būsimų nuomos mokesčių įsipareigojimus nuomininko balanse (Прилуцкий Л.Н.“Финансовый лизинг”: Правовые основы, экономика, практика.Мocква.1997)
Lizingas padeda išvengti paskolų ėmimo ir kapitalo investicijų apribojimų.
Lizingas padeda išvengti papildomos akcijų emisijos, ir tai apsaugo akcijas nuo galimo nuvertėjimo. Dažnai lizingas yra vienintelis būdas gauti finansavimą be papildomos akcinio kapitalo emisijos.
Lizingas yra paprasta, nesudėtinga operacija. Lizingas minimizuoja administracinius kaštus ir supaprastina mokesčių ir apskaitos procedūras, dokumentaciją.
Lizingas yra efektyvus mokesčių aspektu. Nuomos mokesčiai yra traktuojami kaip veiklos išlaidos ir minusuojamos dar prieš mokesčius.
Lizingas leidžia atsižvelgti į įmonės veiklos ypatumus (sezoniškumas, cikliškumas ir pan.).
Lizingo būdu įsigyjant įrengimus reikia žymiai mažiau laiko nei prašant kredito iš banko.Taip pat lizingas dažniausiai yra pigesnis investicijų finansavimo būdas negu banko paskolos rinkos palūkanos [Ruchovienė D. “Alternatyvios įmonės veiklos finansavimo rūšys – lizingas ir faktoringas” // Ekonomika ir vadyba 97: Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. KTU.Kaunas.1997].

b)nuomotojui
Lizingas finansinėms institucijoms yra papildomas finansinis produktas, iš kurio galima gauti pelną šalia visų kitų finansinių paslaugų.
Lizingas sumažina riziką. Daugelyje šalių yra lengviau ir pigiau nuomotojui atgauti išnuomotą įrangą, jeigu nuomininkas nevykdo įsipareigojimų, negu užstato ar paskolos atveju. Vis dėlto kartais neįmanoma greitai atgauti nuomojamąją įrangą arba ji gali turėti žymiai sumažėjusią vertę, ypač jeigu buvo blogai prižiūrima. Be to, nuomininkas kartais gali savavališkai perduoti išnuomotą įrangą kam nors kitam.
Lizingas gali padidinti pelningumą. Mokesčių nauda, atsirandanti dėl įrangos įsigijimo, daugelyje šalių yra paprastai perduodama nuomininkui, sumažinant nuomos mokesčius, tačiau nuomotojas taip pat gali gauti papildomą atpildą, suteikdamas šią paslaugą.
Lizingas suteikia galimybę užmegzti ryšius su naujais gamintojais, tiekėjais. Dažnai nuomininkas pats randa tiekėją ir derasi dėl visų sąlygų, o nuomotojas skiria finansavimą, pats iš karto įsigydamas įrangą iš tiekėjo ir po to lizingo forma nuomodamas nuomininkui. Užmegzti kontaktai su įrangos gamintojais, tiekėjais gali būti panaudojami ateityje.
Lizingo dokumentacija nesudėtinga tiek nuomininkui, tiek ir nuomotojui. Ji yra paprastesnė nei paskolos atveju.
Lizingo kontraktas gali būti greitai užbaigiamas. Nuomininkas dažniausiai greitai priima sprendimus dėl lizingo;
Užtikrina techninių priemonių ir paslaugų, kurių pardavimas kitomis sąlygomis nenaudingas ar negalimas, realizavimą [Ruchovienė D. “Alternatyvios įmonės veiklos finansavimo rūšys – lizingas ir faktoringas” // Ekonomika ir vadyba 97: Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. KTU.Kaunas.1997.]

c) lizingo objekto tiekėjui (gamintojui)
Lizingo kompanija tampa pastoviu ir patikimu gamintojo partneriu, apmokančiu visą užsakymo vertę;
Dėl lizingo atsiranda galimybė įtraukti į potencialių pirkėjų sąrašą tuos vartotojus, kurie dėl savų ir skolintų lėšų trūkumo nėra ekonominių gamintojo interesų sferoje, t.y. palieka jį be potencialaus pelno [Ruchovienė D. “Alternatyvios įmonės veiklos finansavimo rūšys – lizingas ir faktoringas” // Ekonomika ir vadyba 97: Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. KTU.Kaunas.1997]”.
Gamintojas pastoviai bendradarbiaujantis su lizingo kompanija, gali sumažinti išlaidas reklamai, vartotojų paieškai, rinkos tyrimams, nes šias paslaugas teikia lizingo kompanija.

Lizingo trūkumai:
gavėjui duoda tik laikiną teisę naudotis įrengimais;
gali kainuoti brangiau negu banko kreditas tiems patiems įrengimams įsigyti;
nuomos mokestis mokamas per visą lizingo sutarties galiojimo laikotarpį, nes dėl mokslinės-techninės pažangos išnuomotas objektas gali būti neeksploatuojamas.

Galima daryti išvadą, kad lizingui būdinga o daugelio šalių

Lizingas vis labiau įsitvirtina verslo visuomenėje kaip lanksti, nesudėtinga, mažai rizikos turinti ir daugiau teigiamų savybių nei neigiamų, verslo finansavimo forma. Dėl didelės konkurencijos, mažėjančios palūkanos ir gerėjančios bendrovių siūlomos paslaugos lemia lizingo rinkos spartų augimą. lizingo vystymosi istorijos patirtis patvirtina svarbų lizingo vaidmenį ekonomikoje. Ypač ši finansavimo rūšis išpopuliarėja, įvedus mokesčių ir amortizacinių atskaitymų lengvatų.

2.2. Esminiai ekonomikos augimo rodikliai

Šalies ekonomika — tai suma visų finansinių sandorių , vykstančių valstybėje. Šalies ekonomika apima viską: nuo vaiko, perkančio saldainį, iki tokių sandorių, kuomet viena korporacija perperka kitą. Tai reiškia, kad sąvoką ekonomika sudaro bet koks įmanomas pinigų keitimas į prekes, vykstantis įvairiausiose pasaulio vietose. Yra išskiriami penki ekonomikos sektoriai, tarp kurių vyksta piniginiai mainai:

namų ūkiai,
įmonės,
finansinis sektorius,
vyriausybė
užsienis.

Namų ūkiai tiekia žemę, darbą ir kapitalą įvairioms gamintojų rinkoms ir sukuria paklausą prekėms ir paslaugoms gaminių rinkoje. Jie sprendžia, kiek išleisti vartojimui ir kiek sutaupyti, bei kiek investuoti į finansų rinkas.

Įmonės naudoja gamybos faktorius, tokius kaip žemę, darbą ir kapitalą, bei kuria rinkai prekes ir paslaugas. Jos priima gamybinius ir investicinius sprendimus vedinos noro padidinti pelną.

Finansinis sektorius teikia ekonomikai finansinio tarpininko paslaugas. Jis apima visus subjektus, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas, įskaitant bankinę sistemą ir kitas finansines institucijas, tokias kaip savitarpio fondai, kreditų unijos, pensijų fondai ir draudimo bendrovės.Finansiniam sektoriui taip pat priklauso lizingo bendrovės.

Vyriausybės ekonominis vaidmuo apima efektyvios reguliavimo ir teisinės bazės kūrimą, tam tikrų visuomeninių prekių, tokių kaip švietimas, infrastruktūra ir socialinė apsauga, tiekimą, mokesčių sistemos priežiūrą, vyriausybės išlaidų valdymą.

Užsienio sektorius apima visus ekonominius sandorius su nerezidentais.

Ekonomika- tai dinaminių procesų sistema, kuri yra nukreipta į žmogiškųjų poreikių tenkinimą.Kaip ir kiekvienai dinamiškaisistmai ekonomikai yra būdinga nestovėti vietoje – ji turi tendencijas arba augti, arba mažėti.

Ekonomikos augimas yra teigiamas procesas dviem aspektais.

Pirmasis : daugumoje šalių yra pastebimas gyventojų prieaugis, kuris savo ruožtu pareikalauja patenkinti naujai atsirandančių žmonių poreikius. Taigi gerėjant demografinei padėčiai ir didėjant vartotojų skaičiui, turi augti ir ekonomoka, kad būtų patenkinami jiems kylantys poreikiai.
Antrasis ekonomikos augimo teigiamas aspektas yra tai, kad jei net nėra pastebimas ženklus vartotojų skaičiaus augimas, žmonėms tendencingai reikalingas didesnis kiekis prekių bei platesnė paslaugų pasiūla. Žmonių noras kelti savo gyvenimo lygį ir kokybę yra natūralus procesas ir tik nuolat kintanti ir auganti ekonomika gali tai užgarantuoti.

Kaip jau minėta, ekonominis augimas daro teigiamą poveikį vartotojams ir yra ištiso ciklo pradžia. Ciklo, kuris prasideda, kuomet vartotojai nebenori važinėtis savo senomis transporto priemonėmis, naudotis senais daiktais buityje ar gyventi savo senuose būstuose. Tuomet prasideda pinigų leidimo procesas. Augant vartojimo poreikiams, auga ir pinigų kiekio poreikis. Šiuo atveju lizingas yra viena iš priemonių minėtam tikslui pasiekti. Vartojimo poreikių augimo įtakotos, įmonės plečia savo veiklą, priimdamos vis daugiau darbuotojų, uždirbamos lėšos patenka į vartotojų kišenes, auga investicijos. Tokiu būdu vis daugiau pinigų pradeda cirkuliuoti ekonomikoje. O visa tai rodo ekonomikos lygio kilimą. Norint išmatuoti atskiros ūkio šakos, šiuo atveju – lizingo, įtaką šalies ekonomikos augimui, turime išsiaiškinti kaip ir kokiu būdu ekonomika gali būti išmatuota. Iš įvairių ekonominių duomenų, kuriuos publikuoja valstybinės įstaigos ar statistikos departamentai, ekonomistai išskiria tuos, kurie nusako apie ekonominę situaciją ir leidžia prognozuoti jos ateitį. Šie duomenys yra vadinami ekonominiai rodikliais, todėl, kad jie atspindi šalies ekonominę situaciją. (Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V. Makroekonomikos pagrindai. Kaunas, 1997 . Atsižvelgiant į tai, kad ekonomika yra finansinių sandorių visuma, ją galima išmatuoti, atliekant įvairių finansinių operacijų apskaičiavimus. (BVP) . BVP parodo nacionalinės ekonomikos mąstus. BVP – visuomenės ekonominės veiklos rezultatas. Aukštas BVP reiškia aukštą gyvenimo lygį. Ekonomikos prieaugis – tai BVP skirtumas nuo vienų metų pradžios iki kitų metų pradžios. BVP rodiklį skaičiuoja Statistikos departamentas . BVP yra vienas iš rodiklių parodančių tam tikros teritorijos ekonomikos dydį.

Jis yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje, rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą. Bendrasis vidaus produktas– bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje. Kitaip, BVP – pajamos, gautos šalies viduje. Iš esmės, bendrasis vidaus produktas artimas bendrajam nacionaliniam produktui. Iki 1991 metų bendrasis nacionalinis produktas buvo pagrindinis rodiklis makroekonominiuose tyrimuose. Bendrasis vidaus produktas tapo pagrindiniu rodikliu skaičiuojant atsiskaitymus su Jungtine Tautų Organizacija. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) rinkos kainų suma; tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos.( P.Wonnacott, R.Wonnacott , Makroekonomika.Litterae Universitatis, 1994). Todėl dabar ekonomistai, kalbėdami apie ekonomiką, naudoja BVP sampratą, kai anksčiau buvo naudojama BNP terminas. Tai vyksta dėl tos priežasties, kad BVP susideda iš to, kas pagaminama šalies viduje, o BNP- iš to, kas pagaminta nacionalinių kompanijų, tame skaičiuje ir esančiųjų užsienio šalyse. Pavyzdžiui – vietinės įmonės gamina daug produkcijos užsienyje, o užsieninės kompanijos ( ypatingai automobilių gamybos) daug savo produkcijos tiekia mūsų šaliai. BNP apima pinigus, gautus užsieninių kompanijų, net jei jų nera šalyje. BVP leidžia ekonomistams suprasti, kas iš tiesų vyksta šalyje.( P.Wonnacott, R.Wonnacott , Makroekonomika.Litterae Universitatis,1994) . BVP skaičiavimas – sudėtinga procedūra. Skaičiuoti nacionalinę gamybą pradėta 30 – aisiais metais ekonomisto Saimono Kuznetso (Simon Kuznets) dirbusiame JAV Komercijos departamente. Pirmieji nacionalinių pajamų paskaičiavimai padaryti Kuznetsu 1934 metais, tada pirmą kartą buvo apskaičiuotos nacionalinės pajamos. Jis apskaičiavo JAV nacionalines pajamas iki 1869 metų. Pirma ataskaita apie nacionalines pajamas ir gamybą už 1929–1935 buvo pateikta JAV Kongresui 1937 metais. Iki tol niekas neturėjo tikslesnių duomenų apie šalies ekonominį pajėgumą, terminas makroekonomika iki 1939 metų buvo nenaudojamas. (Том Гордман (Tom Gordman),Анатомия национальной экономики, 2005) .

Pagrindinis makroekonomikos rodiklis BVP, kurio skaičiavimo rezultatai labai priklauso nuo to , kokia metodika yra naudojama, gali būti apskaičiuotas trimis pagrindiniais metodais:

gamybos metodu,
pajamų metodu
išlaidų metodu.
Skaičiuojant Gamybos metodu, visa pridėtinė vertė, sukurta per metus visose ekonominėse veiklose, yra bendras vidaus produktas gamintojų kainomis.

BVPfc = VA

( Šaltinis http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita2-6.htm)

BVP gali būti apibūdinamas kaip visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per metus, suma. Galutinis produktas – tai prekė ar paslauga, skirta vartojimui; ji neduodama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti. Didėjant gamybos specializacijos lygiui, daugelis gaminamų produktų pereina kelias gamybos stadijas įvairiose firmose, kol galų gale tampa galutiniais produktais ar paslaugomis. Jei šalies metinio produkto apimtis būtų nustatoma kaip tais metais pagamintų visų prekių ir paslaugų kainų suma, tuomet dalies prekių ir paslaugų vertė būtų keliskart įskaičiuota į BVP.

Taigi, į BVP įskaičiuojama:

galutinių prekių vertė (atėmus importuotų prekių ir žaliavų vertę), pagaminta analizuojamaisiais metais,
vertė kai kurių prekių bei paslaugų, kurios kuriamos ir teikiamos vartotojui nemokamai, be jų pirkimo-pardavimo.
Į BVP apimtį neįskaičiuojama:

nelegalių sandėrių, šešėlinės ekonomikos veiklos rezultatai,
negamybiniai sandėriai (senų vadovų vertybinių popierių pardavimas, finansiniai sandėriai).
Pajamų metodas. BVP rinkos kainomis (mp) taip pat gali būti laikomas lygiu rezidentų sukurtai pajamų sumai.

BVPmp = W + OS + TSP = BVPfc + TSP

( Šaltinis http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita2-6.htm)

W – kompensacija dirbantiesiems

OS – likutinis pelnas ir mišriosios pajamos

TSP – gamybos ir importo mokesčiai atėmus subsidijas (įmonių mokesčius, kuriuos įmonės moka vyriausybei, atėmus pervedimus, kuriuos įmonės gauna iš vyriausybės) . Atėmus TSP iš BVPmp, gausime BVPfc. Nustatant BVP apimtį pajamų būdu, sudedamos visos šalyje uždirbtos pajamos, kurias gauna gamybos veiksnių savininkai už savo paslaugas.

BVP glaudžiai susijęs su grynosiomis vidaus pajamomis , o tai yra visos gamybos veiksnių pajamos šalyje per metus. grynosios vidaus pajamos nėra lygios BVP. Nustatant BVP pajamų būdu, prie vidaus pajamų dar pridedami du elementai, nesusiję su pajamų paskirstymu gamybos veiksniams, tai:

kapitalo nusidėvėjimo išlaidos (amortizacija)
netiesioginiai mokesčiai .

BVP apskaičiuojant pajamų metodu, rinkos kainomis yra per metus gautų darbo užmokesčio, palūkanų, rentos, pelno, nusidėvėjimo (amortizacijos) bei netiesioginių mokesčių suma.

Dažniausiai naudojamas būdas matuoti ir suprasti BVP yra išlaidų metodas:

BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportas – importas)
( Šaltinis http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita2-6.htm)

Gamybos vertė turi būti lygi pajamų, kurios gaunamos gaminius parduodant, vertei. Todėl BVP yra lygus galutinio vartojimo prekių sumai. Galutinio vartojimo prekės yra kelių tipų – vartojimo prekės, investicinės prekės, užsieniečių perkamos prekės. Dalį prekių, kurių negamina vietiniai gamintojai, tenka importuoti. Visų išlaidų, išleistų vartojimo prekėms, kapitalo ir importuojamoms prekėms ir prekėms, parduotoms užsieniečiams, suma yra lygi BVP skaičiuojant išlaidų metodu. Išlaidų metodu BVP nustatomas kaip galutinė įvairios paskirties prekių paklausa, t.y. kaip visų ekonomikos sektorių išlaidos. Šių išlaidų rūšys:

namų ūkių vartojimo išlaidos– vartotojų piniginių išlaidų galutinėms prekėms bei paslaugoms pirkti suma. Tai gali būti trumpalaikio vartojimo prekės (maistas, rūbai), ilgalaikio vartojimo reikmenys (šaldytuvai, automobiliai ir t.t.), paslaugos (bankų, kirpyklų paslaugos, juridinės konsultacijos).šioms išlaidoms reikalingoms lėšoms gauti, vienas iš būdų yra lizingas.
investicijos– tai išlaidos naujoms įmonėms statyti, įrenginiams ar biurų įrangai pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti; pagal kilmę investicijos gali būti vidaus ir išorės (užsienio kapitalo). Firmų investicijos vadinamos bendrosiomis privačiomis vidaus investicinėmis išlaidomis; vyriausybės investicinės išlaidos į šias išlaidas nepatenka;
bendrosios privačios vidaus investicijos – visos per metus pagamintos investicinės prekės, neatsižvelgiant į jų paskirtį (į tai, ar jos buvo skirtos gamybai plėsti, ar tik pakeitė senas nusidėvėjusias darbo priemones). Jos susideda iš atstatomųjų investicijų (investicijų, atstatančių nusidėvėjusias darbo priemones) ir grynųjų privačių vidaus investicijų (investicijų, skirtų naujoms papildomoms darbo priemonėms įsigyti);
vyriausybės išlaidos– tai centrinės ir vietinės valdžios institucijų išlaidos baigtinėms prekėms bei paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ar naudoti. Šios išlaidos susideda iš dviejų dalių: išlaidų esamam vartojimui valstybės finansuojamose įstaigose, bei investicinių išlaidų (valstybinių ligoninių statyba, kelių tiesimas ir pan.).

BVP apskaitos išlaidų ir pajamų metodai – tai du skirtingi požiūriai į BVP, kadangi tai, ką vartotojas išleidžia įgydamas produktą, gauna kaip pajamas tie, kurie dalyvavo šį produktą gaminant. Lygybė tarp išlaidų ir pajamų visada yra todėl, kad balansuojantis elementas yra pajamos, kurios lieka padengus gamintojo išlaidas darbo užmokesčiui, nuomos mokesčiui bei palūkanoms. (P.Wonnacott, R.Wonnacott,Makroekonomika.Litterae Universitatis,1994). Taigi atlikus vieno iš svarbiausių ekonomikos augimo rodiklių – Bendrojo vidaus produkto- ir jo apskaičiavimo būdų analizę, galima teigti, kad visi skaičiavimo formulėse nurodyti elementai yra neatsiejamai vienas su kitu susiję. Jei viena iš šių sudėtinių dalių turi didėjmo tendenciją, tai ir didėja visas rodiklis. Esant nors vienos sudėtinių dalių mažėjimui, mažėja ir pats rodiklis.

jei didėja galimų vartotojiškiems poreikiams išleidžiamų pinigų kiekis, tai pirkėjai vis daugiau įsigis šių prekių, augs jų paklausa, vis daugiau bus naudojamasi lizingo paslaugomis, o tai jau ir yra vienas iš ekonominio augimo įrodymų.
Augant investicijų apimčiai, galima teigti, kad įmonės vis daugiau lėšų skirs naujoms patalpoms ar gamybinei technikai, biurų įrangai įsigyti, didės darbuotojų skaičius, kas taip pat sąlygoja ekonomikos augimą. Kalbant apie lizingą šiuo aspektu, galima teigti, kad minėtas augimas savaime plečia lizingo paslaugų vartotojų ratą – pradedant besiplečiančios įmonės didėjančiais poreikiais įsigyti lizingo pagalba reikalingos technikos ar įrangos, baigiant vis didėjančio darbuotojų skaičiaus vartotojiškų poreikių patenkinimu. Visa tai taip pat rodo ekonominio augio tendencijas.
Augant valstybinėms išlaidoms, pav. kelių tiesimui, renovacijos darbams ir pan. , taip pat pastebimas ekonominis augimas.
Ekonominis augimas – tai pagamintų produktų ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP augimas. Ekonominio augimo tikslas yra vartojimas, gerovės kilimas.

3. LIZINGO REIKŠMINGUMO ŠALIES EKONOMIKAI TYRIMAS

Šioje diplominio darbo dalyje bus analizuojamos šalies ekonomikos ir lizingo, kaip ūkio šakos augimo tendencijos bei lizingo įtakos Lietuvos ekonomikai reikšmė 2000 – 2006 metais.

Remiantis statistikos departamento duomenimis, nuo 2000 metų Lietuvos ekonomikoje yra stebimas nuolatinis augimas. Šalies bendrojo vidaus produkto kitimo tempai yra pateikiami 3.1 paveiksle.

3.1 paveikslas. Šalies bendrojo vidaus produkto kitimo tempai 2000 – 2006 metais.

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Nagrinėjamo laikotarpio metu Lietuvos ekonomikos augimo metiniai tempai svyravo nuo 4,1 iki 10,3 procentų.

2003 metais pastebimas didžiausias bendrasis vidaus produkto kitimo tempas. Statistikos departamentas nurodo, kad 2003 m. BVP veikusiomis kainomis sudarė 55,74 mlrd. Litų. BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui sudarė 16,14 tūkst. litų per metus.

Šis ženklus kitimas buvo įtakotas sėkmingai augusio įvairių sričių verslo. Sparčiausiai pridėtinė vertė augo energetikos (24,8%), statybos (17,1%), apdirbamosios (14,1%) ir išgaunamosios (13,0%) pramonės, prekybos (11,1%), transporto ir ryšių (6,8%), viešbučių ir restoranų (6,5%) veiklos rūšių įmonėse. Minėtų veiklos rūšių, kurių spartus augimas ir lėmė tokį didelį metų BVP augimo tempą, sukurta pridėtinė vertė sudarė 65 procentus bendrosios pridėtinės vertės.

Didėjusios gyventojų pajamos (realusis darbo užmokestis išaugo 7,8 procento, senatvės pensija – 5,4 procento) ir valdžios sektoriaus pajamos (mokestinės pajamos didėjo 8,1 procento), sparčiai išpopuliarėjęs prekių lizingas, vartojimo paskolos lėmė galutinio vartojimo augimą. Galutinio vartojimo išlaidų apimtis padidėjo 9,8 procento, tarp jų namų ūkių vartojimo – 11,1 procento ir valdžios sektoriaus vartojimo – 5,7 procento.

2004 metų BVP kilimo tempas nebebuvo toks spartus, kaip 2003 metais, tačiau augimo tendencija išliko ryški. 2004 metais šalies bendras vidaus produktas augo 7,3 procento.

2005 metais BVP, palyginti su 2004 metų BVP išaugo dar 7,6 procento. BVP vienam šalies gyventojui sudarė jau 20,8 tūkst. Litų ir siekė 71,00 mlrd. Litų. Šio laikotarpio šalies ekonomikos augimą lėmė investicijų gausa bei prekių ir paslaugų eksportas. Taip pat Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą paspartino ekonomikos augimą dėl ekonominės integracijos.

2006 metais bendrasis vidaus produktas, apskaičiuotas gamybos metodu, siekė 81,97 mlrd. litų to meto kainomis ir, palyginti su 2005 m., padidėjo 7,5 procento. Vienam šalies gyventojui teko 24,14 tūkstančių litų.

Prie ekonomikos augimo daug prisidėjo spartus kelių transporto, statybos ir kitų paslaugų sektorių augimas. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, statybos sektoriaus pridėtinės vertės augimas – 18,9 procento buvo sparčiausias lyginant su kitais sektoriais. Spartūs augimo tempai taip pat nustatyti Finansinio tarpininkavimo ir nekilnojamojo turto bei kito verslo (8,0 proc.), prekybos, viešbučių ir restoranų, transporto ir ryšių (7,1 proc.) paslaugų grupėse. Ne rinkos paslaugų (4,8 proc.) ir pramoninės veiklos rūšių įmonėse pridėtinės vertės augimas (3,8 proc.) buvo mažesnis už šalies BVP augimo tempą. Žemės ūkio ir žuvininkystės pridėtinė vertė padidėjo vos 0,6 procento.

Nuolat augančios pajamos ir toliau skatino vartojimo išlaidų didėjimą, o tuo pačiu ir lizingo paslaugos paklausą.

3.2 paveiksle pateikiama bendro vidaus produkto dinamika atskirais metų ketvirčiais.

3.2 paveikslas. Bendro vidaus produkto dinamika atskirais metų ketvirčiais.

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Apibendrinti pagrindiniai šalies ekonominės ir socialinės raidos rodikliai, nagrinėjamu 2000 – 2006 metų laikotarpiu yra pateikiami 3.1 lentelėje. Lentelė yra sudaryta remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis.

3.1 lentelė. Pagrindiniai ekonominės ir socialinės raidos rodikliai 2000–2006 m.

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Vidutinis metinis gyventojų skaičius, tūkst. 3499,5 3481,3 3469,1 3454,2 3435,6 3414,3 3394,1
Nedarbo lygis (gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis), % 16,4 17,4 13,8 12,4 11,4 8,3 5,6
Infliacija (gruodžio mėn., palyginti su praėjusių metų gruodžio mėn.), %, 1,4 2,0 -1,0 -1,3 2,9 3,0 4,5
Šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, Lt 970,8 982,3 1013,9 1072,6 1149,3 1276,2 1500,2*
Eksportas, mlrd. Lt 14,2 17,1 19,1 21,3 25,8 32,8 38,8▫
Importas, mlrd. Lt 20,9 24,2 27,5 29,4 34,4 43,2 53,1▫
Balansas, mlrd. Lt -6,7 -7,1 -8,4 -8,1 -8,6 -10,4 -14,3▫
Tiesioginės užsienio investicijos, metų pradžioje, mln. Lt 8252,1 9337,3 10661,9 13183,8 13699,4 16192,6 ׀ 23895,8
Bendrasis vidaus produktas, to meto kainomis, mln. Lt 45674 48585 51971 56804 62587 71200 ▫ 81991*
Bendrojo vidaus produkto pokyčiai,% 4,1 6,6 6,9 10,3 7,3 7,6 ▫ 7,5*
Bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, to meto kainomis, Lt 13052 13956 14981 16445 18217 20854 ▫ 24145*

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Statistikos departamentas taip pat nuolat atlieka kito svarbaus ekonominio rodiklio – materialinių investicijų tyrimą. Augant šalies ekonomikai sparčiai auga išlaidos ilgalaikiam materialiam turtui, kuris bus naudojamas ilgiau nei vienerius metus.

3.2 lentelė. Materialinės investicijos 2000–2006 metais.

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Materialinės investicijos, mln. Lt 6553 7824 8124 8678 10097 12186 15169
Materialinės investicijos vienam gyventojui, Lt 1873 2247 2342 2512 2939 3569 4482

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Iš šios lentelės duomenų matoma, kad lyginant materialines investicijas nuo 2000 iki 2006 metų, jos išaugo beveik 2,5 karto. Materialinės investicijos tenkančios vienam šalies gyventojui nuo 2000 iki 2006 metų pakilo net 240 procentų. Šio augimo procese, neapsieinama be vieno patraukliausių ir patogiausių investicijų finansavimo būdų – lizingo.

Lizingo paslaugos Lietuvoje pradėtos teikti 1993 metais, jų veikla pradėta reglamentuoti nuo 1994 m. gruodžio mėn., kai buvo priimtos Komercinių bankų įstatymo pataisos bei apskaitą reglamentuojantys aktai.

Lietuvoje viena po kitos pradėjo kūrtis lizingu besiverčiančios kompanijos. Esminiu etapu Lietuvos lizingo istorijoje laikomi 1995 – 1996 metai, kai buvo įkurtos ir pradėjo veikti dabartinės Lietuvos lizingo rinkos lyderės: UAB „Vilniaus banko lizingas“ ir UAB „Hanza lizingas“.

1997 metais lizingas paplito transporto sektoriuje. Lizingo bendrovės pasiūlė vežėjams galimybę įsigyti transporto priemonių neįkeičiant turto.

1999 metais lizingo bendrovės, bendradarbiaudamos su mažmenos parduotuvėmis, ėmė siūlyti finansavimą smulkiems vartotojams.

Tuo metu verslo aplinka nebuvo ideali, neatitiko Europos šalių praktikos. Įstatymų spragas pajuto įmonės, verslininkai, besinaudojantys lizingo paslaugomis. Siekiant sutvarkyti šios veiklos teisinę bazę, didžiausių lizingo bendrovių vadovai 1998 metais įregistravo Lietuvos lizingo asociaciją (LLA). Lietuvos lizingo asociacijos tikslas – lizingo rinkos plėtra šalyje bei tam optimalių teisinių, informacinių ir kitų sąlygų sudarymas, lizingo verslo bei asociacijos narių interesų atstovavimas valdžios institucijose, praktinės pagalbos ir kitų paslaugų teikimas LLA nariams bei lizingo veiklos statistinių duomenų kaupimas.

Lietuvos lizingo asociacija bendradarbiauja su Latvijos, Estijos lizingo asociacijomis, Europos lizingo asociacijų federacija Leaseurope, Lietuvos bankų, Lietuvos buhalterių ir auditorių, Lietuvos autoverslininkų, Nacionaline verslo administratorių asociacijomis, taip pat su Lietuvos laisvosios rinkos institutu, Apskaitos institutu, Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutu bei kitomis įstaigomis ir organizacijomis.

Susireguliavus įstatyminei bazei lizingas įsigalėjo kaip adekvati šiandieninėms sąlygoms finansavimo forma. Gerėjant šalies ekonominei situacijai ji ypač sparčiai plėtėsi , išaugo klientų pasitikėjimas lizingo bendrovėmis bei jų teikiamomis paslaugomis. Pastaruoju metu lizingo rinka Lietuvoje labai sparčiai auga.

3.3 paveikslas. Lizingo portfolio dinamika 1998 – 2006 metais.

Šaltinis: Lietuvos lizingo asociacija

Kaip matyti iš 3.3 paveikslo, per 1998 – 2006 metų laikotarpį Lietuvos lizingo portfelis išaugo kelis kartus. Vien per 2006 metus Lietuvos lizingo portfelis padidėjo 40,6 proc. ir pasiekė beveik 7,5 mlrd. litų. Per trejus metus lizingo portfelis išaugo 2,8 karto. Lietuvos lizingo asociacijos 2006 m. gruodžio 31 d. duomenimis, Lietuvos lizingo bendrovių sudarytų lizingo sutarčių bendroji vertė pasiekė 6,2 mlrd. litų ir, lyginant su praėjusiais metais, padidėjo 36,1 procento. Lizingo sutarčių finansuojama suma per tą patį laikotarpį išaugo 36,4 proc. ir sudarė 5,4 mlrd. litų.

2006 metų šalies lizingo bendrovių veiklos rezultatai žymiai viršijo metų pradžios prognozes. Išperkamosios nuomos rinkos plėtrą sąlygojo daug faktorių – gerėjo bendroji šalies ekonominė padėtis, augo bendrasis vidaus produktas, sparčiai didėjo pramonės, statybos, prekybos, transporto sektoriai. Be to stabilizavosi gana žemos lizingo palūkanos, lizingo įmonių klientams buvo taikomos lanksčios kompleksinės paslaugos, sumažėjo pradinės įmokos, pailgėjo lizingo terminai.

Lietuvos įmonių ir gyventojų lizingo būdu įsigyto turto išskaidymas pateikiamas 3.3 lentelėje.

3.3 lentelė. Lizingo portfelio išskaidymas pagal finansuoto turto rūšis 2000–2006 metais.

Pagal turto rūšį: 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Kilnojamasis turtas 544 910 1.439 2.239 3.176 4.369 6.096
Nekilnojamasis turtas 137 210 309 458 711 951 1.385
Nematerialusis turtas 0 1 – – – – –
Iš viso:* 680 1.121 1.748 2.697 3.887 5.320 7.481
Kilnojamasis turtas:
1. Pramonės įranga ir įrengimai 171 262 398 554 815 1.127 1.664
2. Org. technika ir biuro technika 16 40 76 85 91 99 129
3. Kelių transporto priemonės 190 287 467 774 1.143 1.656 2.244
4. Lengvieji automobiliai 146 216 298 511 720 1.013 1.513
5. Laivai, lėktuvai ir geležinkelių riedmenys 7 5 2 30 36 83 108
6. Kitas turtas 15 101 198 286 370 392 438

Šaltinis: Lietuvos lizingo asociacija

2006 metais lizingo portfelio struktūroje, palyginti su praėjusiais metais, pastebimi ženklūs pokyčiai: kilnojamojo turto lizingo dalis išaugo 39,5 procento, nekilnojamojo – 45,6 procento. Lengvųjų automobilių lizingas padidėjo 49,4 proc., pramonės įrangos ir technologinių įrengimų – 47,6 procentais, sunkiojo kelių transporto (sunkvežimių, vilkikų, priekabų, puspriekabių) – 35,5 procentais, org. technikos ir biuro technikos – 30,3 procento.

Iš 3.4 paveikslo matome šalies lizingo portfelio struktūrą pagal finansuoto turto rūšį 1998 – 2006 metais.

3.4 paveikslas. Lizingo portfolio struktūra pagal finansuoto turto rūšį 1998 – 2006 metais.

Šaltinis: Lietuvos lizingo asociacija

2006 metų pabaigoje didžiausią lizinguojamo turto dalį sudarė sunkusis kelių transportas – 30 procentų. Pramonės įranga ir technologiniai įrengimai užėmė 22,2 procentus lizingo portfelio, lengvieji automobiliai – 20,2 procentus, nekilnojamasis turtas – 18,5 procentų, org. technika ir biuro technika – 1,7 procentų, laivai, lėktuvai ir geležinkelių riedmenys – 1,4 procentų, kitas turtas – 5,9 procento.

Bendrovės „Autotyrimai“, atliekančios Lietuvos automobilių rinkos tyrimus, duomenimis naujų automobilių lizingo rinka pernai išaugo 32,7 procentais, naudotų automobilių – dvigubai mažiau – 16 procentų; per 2006 metus Lietuvoje buvo parduoti 19068 nauji lengvieji automobiliai. Iš jų 64 procentai (12203 vnt.) įsigyta lizingo būdu. Lyginant kelių metų statistiką, išlieka tendencija, jog lizingu perkamų automobilių dalis vis didėja: 2004 m. lizingu buvo įsigyta 52 procentai, 2005 m. – 61 procentas, o 2006 – 64 procentai. Vienos iš rinkos lyderių, „Hansa lizingo“ bendrovės atstovų nuomone, tikėtina jog po kelerių metų lizingo dalis įsigyjant naujus automobilius, Lietuvoje turėtų siekti apie 75%.

2006 metais šalia finansinio lizingo didėjo veiklos nuomos paslaugų apimtys. Palyginti su praėjusiais metais, veiklos lizingo portfelis išaugo 30,2 proc. ir pasiekė 444 mln. litų. Lizingo augimo dinamika pagal veiklos rūšį pateikiama 3.3 lentelėje.

3.3 lentelė. Lizingo dinamika pagal veiklos rūšį.

Pagal lizingo rūšį mln.Lt: 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Finansinis lizingas 649 1.069 1.660 2.489 3.643 4.979 7.037
Veiklos lizingas 32 52 88 208 244 341 444
Iš viso:* 680 1.121 1.748 2.697 3.887 5.320 7.481

Šaltinis: Lietuvos lizingo asociacija

Veiklos lizingas nors ir sparčiai auga, tačiau savo apimtimi beveik 20 kartų atsilieka nuo finansinio lizingo. Šis faktas gali būti paaiškintas tuo, kad šalyje įranga dažniau perkama finansinio lizino metodu, nei nuomojamasi veiklos lizingo metodu, kur nesibaigus įragos naudingo ekonominio gyvenimo laikotarpiui ji keičiama kita, dėvėtą įrangą grąžinant lizingo bendrovei.

3.4 lentelė. Lietuvos lizingo įmonių veiklos rezultatai 2003 – 2006 metais

Lizingo bendrovės 2003 2004 2005 2006
mln. Lt Proc. Mln. Lt Proc. mln.Lt proc. mln.Lt proc.
Afin Baltica 72 2,7 53 1,4 44 0,8 24 0,3
DnB NORD lizingas 139 5,2 222 5,7 324 6,1 496 6,6
Hansabank grupės įmonės Lietuvoje 1.015 37,6 1.366 35,2 1.967 37,0 2.941 39,3
Medicinos banko lizingas 13 0,5 19 0,5 17 0,3 20 0,3
Nordea Finance Lithuania 51 1,9 100 2,6 154 2,9 219 2,9
Parex faktoringas ir lizingas – – – – 58 1,1 76 1,0
Parex lizingas 9 0,3 4 0,1 3 0,1 3 0,1
Sampo banko lizingas 153 5,7 281 7,2 348 6,5 472 6,3
SEB VB lizingas 976 36,2 1.480 38,1 1.974 37,1 2.742 36,7
Snoro lizingas 152 5,6 195 5,0 212 4,0 209 2,8
Šiaulių banko lizingas 36 1,3 42 1,1 67 1,3 88 1,2
Ūkio banko lizingas 81 3,0 126 3,2 151 2,8 190 2,5
* Iš viso: 2.697 100,0 3.887 100,0 5.320 100,0 7.481 100,0

Šaltinis: Lietuvos lizingo asociacija

1998 metais įsteigta Lietuvos lizingo asociacija šiuo metu vienija dvylika šalies lizingo bendrovių. LLA nariais gali būti tik tos įmonės, kurios iš lizingo veiklos per metus gauna ne mažiau kaip 70 proc. bendrųjų pajamų. Lizingo įmonių veiklos rezultatai 2003 – 2006 metais ir rezultatų palyginimas yra matomas 3.4 lentelėje, pateikiamoje viršuje.

Akivaidūs rinkos lyderiai yra Hansabank grupės įmonės Lietuvoje ir SEB VB lizingas. Šios dvi įmonės yra „atsiriekusios“ didžiausią Lietuvos lizingo rinkos dalį.

Lietuvos lizingo rinkos pasiskirstymas pagal portfelį, yra parodytas 3.4 paveiksle.

3.4 paveikslas. Lietuvos lizingo rinkos pasiskirstymas pagal portfelį 2007 03 31 dienai.

Šaltinis: Lietuvos lizingo asociacija

Lietuvos lizingo asociacijos duomenimis, 2006 metų gruodžio 31 d. didžiausią lizingo rinkos dalį pagal bendrą lizingo portfelį užėmė „Hansabank“ grupės įmonės Lietuvoje (39,3 procentai), UAB „SEB VB lizingas“ (36,7 procentai), UAB „DnB NORD lizingas“ (6,6 procentai) ir UAB „Sampo banko lizingas“ (6,3 procentai). Daugiausiai vartotojiško lizingo, skirto fiziniams asmenims, paslaugų pagal vartotojiško lizingo portfelį teikė UAB „Snoro lizingas“ (48,3 procentai), UAB „Ūkio banko lizingas“ (40,3 procentai) ir UAB „Šiaulių banko lizingas“ (9 procentai).

Pernai lizingo lyderės „Hansabanko“ grupės įmonių lizingo pardavimai pagal sudarytų lizingo sutarčių vertę per 2006 metus sudarė 2,48 mlrd. Litų, 2005 metais šios grupės pardavimai sudarė 1,82 mlrd. litų. „Hansabanko“ grupės įmonių lizingo portfelio struktūroje didžiausią dalį pernai sudarė komercinis transportas – 33,1 procentų viso lizingo portfelio, įrengimai – 26,4 procentų, lengvieji automobiliai – 20,7 procentų, nekilnojamasis turtas – 17,3 procentų, kitas turtas – 2,5 procentų viso portfelio.

„Hansa lizingas“ ir „Baltijos autolizingas“ įeinančios į „Hansabanko“ įmonių grupę, kartu pernai finansavo 6.407 vnt., tai yra didžiausią dalį Lietuvos lengvųjų automobilių lizingo rinkos (42,2 procentus). 20 procentų visų automobilių lizingo sutarčių buvo sudarytos su fiziniais asmenimis, tuo tarpu 2005 metais jų buvo mažiau, tik 17 procentų.

Augo ir kitos lizingo rūšies, skirtos fiziniams asmenims – vartotojiško lizingo paslaugų apimtys. 2006 metų pabaigoje „Hansa lizingo“ vartotojiško lizingo portfelis pasiekė 432 mln. litų ir sudarė 5,8 procentų bendro Lietuvos lizingo portfelio. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, vartotojiško lizingo portfelis padidėjo 43 mln. litų arba 10,9 procento.

Lietuvos lizingo asociacijos duomenimis per 2006 metus Lietuvos lizingo bendrovių sudarytų vartotojiško lizingo, sutarčių bendroji vertė, lyginant su praėjusiais metais, išaugo 11,6 procento, 615 mln. litų. Vartotojiško lizingo sutarčių finansuojama suma per tą patį laikotarpį padidėjo 11,9 procentų, 536 mln. litų.

UAB „SNORO lizingas“ 2006 metais pasirašytų vartotojiško lizingo sutarčių bendra suma sudarė 309,225 mln. Lt. Ši bendrovė ir toliau išlieka plataus vartojimo prekių išperkamosios nuomos rinkos lydere. Nuo bendrovės įkūrimo pradžios iki dabar išperkamosios nuomos sutarčių sudaryta daugiau kaip už 1,5 mlrd. Litų, aptarnauta daugiau nei 650000 klientų. Tai beveik 1/5 Lietuvos gyventojų. Kiekvienais metais įmonė sulaukia virš 50 000 naujų klientų.

Trečios pagal užimamą rinkos dalį bendrovės – DnB NORD lizingas naujai sudarytų sutarčių skaičius, palyginti su 2005 metais, išaugo 63 proc. iki 2530, o įmonės rinkos dalis 2007-ųjų metų pradžioje padidėjo iki 6,38 procentų. DnB NORD lizingas per 2006-uosius metus augo 53 procentais, bendrovės lizingo portfelis padidėjo iki 496 milijonų litų ir lenkė šalies rinkos plėtros tempą daugiau nei 12 procentinių punktų. Spartų bendrovės lizingo portfelio augimą lėmė išaugusi visų rūšių transporto ir technologinių įrengimų lizingo apimtis.

2006 – ųjų metų pabaigoje DnB NORD lizingas savo klientams pasiūlė naujų lengvųjų automobilių lizingą su draudimu. Tai reiškia, kad klientui nebereikia iš karto sukaupti nemažos draudimo sumos įmokos, ji per metus padalijama lygiomis dalimis ir padengiama kiekvieną mėnesį kartu su lizingo sąskaita be pabrangimo. Kita bendrovės DnB NORD lizingas pristatyta paslauga – finansinis lizingas su likutine verte – taip pat prisidėjo prie sparčios lizingo portfelio plėtros.

Lizingo vaidmuo šalies ekonomikai pasireiškia per sukurtas darbo vietas, generuojamą pridėtinę vertę, sukuriamas palankias sąlygas verslo investicijų ir fizinių asmenų vartojimo augimui. Šioje darbo dalyje nagrinėjama kiek ir kokia dalimi lizingas, kaip ūkinė veikla atsispindi šalies ekonomikos pagrindiniame rodiklyje – BVP.

Dažniausiai naudojamas būdas matuoti ir suprasti BVP yra išlaidų metodas:

BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportas – importas)

Išlaidų metodu BVP nustatomas kaip visų ekonomikos sektorių (namų ūkių, verslo ir vyriausybės) išlaidos arba galutinė įvairios paskirties prekių paklausa. Dalis šių išlaidų yra skirtos ilgalaikiam materialiam turtui įsigyti, sukurti ir atnaujinti. Kadangi lizingo būdu ūkio subjektai ir fiziniai asmenys perka galutinio vartojimo prekes, įvertinus materialių investicijų dydį ir palyginę jas su lizingo bendrovių atitinkamu laikotarpiu pasirašytomis finansavimo sutartimis, gauname kaip lizingas netiesiogiai, t.y. per kitų ūkio subjektų išlaidas, prisideda prie bendro vidaus produkto.

Statistikos departamentas kas ketvirtį atlieka materialinių investicijų tyrimą. Iš 3.5 lentelės matome kiek ir į ką ūkio sektoriai investavo 2000 – 2006 metais.

3.5 lentelė. Materialinių investicijų paskirtis 2000 – 2006 metai (milijonais litų)

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Iš viso 6553,1 7824,0 8124,3 8677,7 10096,8 12186,0 15169,4
Statyba ir remontas 3500,9 4014,5 4538,6 5232,6 5855,3 6821,4 8492,8
pastatų ir inžinerinių statinių 3348,7 3885,0 4390,9 5058,1 5627,0 6617,2 8226,2
Įrengimų, mašinų, transporto priemonių remontas 152,2 129,5 147,7 174,5 228,3 204,2 266,6
Įsigijimai 3041,6 3788,1 3540,1 3401,3 4195,2 5314,8 6615,6
pastatų ir inžinerinių statinių 684,4 1008,8 747,2 657,0 616,4 999,5 1351,9
Įrengimų, mašinų, transporto priemonių 2329,7 2720,3 2736,7 2672,8 3411,4 3786,6 4587,2
Žemės 27,5 59,0 56,2 71,5 167,4 528,7 676,5
Kitos išlaidos (melioravimas ir kt.) 10,6 21,4 45,6 43,8 46,3 49,8 61,0

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Statistikos departamento duomenimis, per 2006 metus šalyje materialinės investicijos sudarė 15169,4 mln. litų. Palyginti su 2005 metais, visos materialinės investicijos padidėjo 18,3 procento. Per 2006 metus valstybinio sektoriaus investicijos sudarė 5271,2 mln. litų (35 proc. visų materialinių investicijų), o privataus sektoriaus investicijos atitinkamai sudarė 9878,9 mln. litų (65 proc.).

Iš 3.5 lentelės išskaičiuojame 2006 metų materialinių investicijų struktūra:
pastatams, inžineriniams statiniams statyti ir remontuoti – 54,1 proc. (lyginamasis svoris visų materialinių investicijų);
įrenginiams, mašinoms, transporto priemonėms įsigyti – 30,3 proc.;
įrenginiams, mašinoms, transporto priemonėms remontuoti – 1,7 proc.;
pastatams ir inžineriniams statiniams bei žemei įsigyti – (atitinkamai) 9,0 ir 4,5 proc.;
kitoms išlaidoms (melioravimui ir kt.) – 0,4 proc.

Iš 3.6 lentelės matome kaip kito materialinės investicijos pagal ekonominės veiklos rūšis 2000 – 2006 metais.

3.6 lentelė. Materialinių investicijų pokytis pagal ekonominės veiklos rūšis (%)

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006

Iš viso 105,3 121,0 103,8 106,2 112,6 116,0 118,5
Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė, žuvininkystė 94,2 151,0 131,9 136,6 126,3 109,9 127,5
Kasyba ir karjerų eksploatavimas 2,8 k. 170,4 51,2 72,3 112,6 120,9 110,1
Apdirbamoji gamyba 98,1 107,6 103,8 106,4 97,1 116,6 109,4
Elektros, dujų ir vandens tiekimas 74,2 127,4 115,8 99,6 113,2 121,9 124,5
Statyba 25,9 123,1 110,6 89,4 134,7 133,1 130,4
Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas, asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymas 115,1 122,6 91,7 121,0 84,7 112,3 134,6
Viešbučiai ir restoranai 186,0 98,4 172,9 84,0 63,6 113,4 196,9
Transportas, sandėliavimas ir ryšiai 114,4 111,2 93,7 87,9 116,9 108,6 97,0

transportas ir sandėliavimas 114,6 133,8 96,8 123,1 123,2 113,3 92,4

paštas ir telekomunikacijos 114,2 95,5 90,7 51,4 101,3 94,2 113,9
Finansinis tarpininkavimas 86,6 76,6 119,1 146,0 79,0 112,6 97,2
Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 6,2 k. 172,2 97,9 96,9 146,4 133,2 106,9
Viešasis valdymas ir gynyba; privalomasis socialinis draudimas 99,3 98,0 114,3 136,4 117,4 103,0 145,9
Švietimas 76,8 2,0 k. 91,4 86,6 147,2 92,2 152,2
Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 52,7 152,0 159,0 62,6 112,6 154,5 107,5
Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 2,7 k. 123,3 129,1 105,4 108,1 78,1 94,9

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Palyginti su 2005 m., investicijos sumažėjo į transportą ir sandėliavimą – 7,6 proc., kitas komunalines, socialines ir asmenines aptarnavimo veiklas – 5,1 proc., o padidėjo į apdirbamąją gamybą – 9,4 proc., elektros, dujų ir vandens tiekimą – 22,9 proc., statybą – 30,4 proc., pašto ir telekomunikacijų veiklas – 13,9 proc., nekilnojamojo turto, nuomos ir kitas verslo veiklas – 7,0 proc., švietimą – 52,2 proc. Investicijos į gyvenamuosius pastatus sudarė 1843,0 mln. litų (12,2 proc. visų materialinių investicijų). Palyginti su 2005 m., jos padidėjo 20,7 procento.

Siekiant greitesnės ekonominės plėtros, svarbus veiksnys išlieka naujų technologijų diegimas, įmonių modernizavimas, naujos gamybos plyname lauke organizavimas ir investuotojų galimybės tai atlikti trumpiausiais terminais, kur negalima apsieiti be finansavimo šaltinių – banko paskolų ir lizingo.

Lietuvos lizingo asociacija pateikia duomenis apie 2000 – 2006 metais pasirašytas naujas lizingo sutartis (žiūr. 3.7 lentelę):

3.7 lentelė. Naujai pasirašytų lizingo sutarčių vertė 2000 – 2006 metais (mln. Lt)

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Kilnojamasis turtas 564 1.001 1.490 2.063 2.896 3.965 5.290
Nekilnojamasis turtas 163 138 281 315 414 604 928
Iš viso: 727 1.139 1.771 2.378 3.310 4.569 6.218
Kilnojamasis turtas:
1. Pramonės įranga ir įrengimai 209 273 365 440 691 1.085 1.369
2. Org. technika ir biuro technika 28 58 100 90 107 109 140
3. Kelių transporto priemonės 155 280 374 550 920 1.340 1.876
4. Lengvieji automobiliai 147 242 344 460 621 890 1.263
5. Laivai, lėktuvai ir geležinkelių riedmenys 0 6 2 48 20 15 84
6. Kitas turtas 25 143 306 475 537 526 558

Šaltinis: Lietuvos lizingo asociacija

Palyginę 3.1 lentelėje pateiktus BVP skaičius, 3.2 lentelėje pateiktus materialinių investicijų dydžius ir 3.7 lentelėje pateiktas naujai pasirašytų lizingo sutarčių vertes 2000 – 2006 metais gauname kaip lizingas, netiesiogiai, t.y. per kitų ūkio subjektų išlaidas nagrinėjamu laikotarpiu prisidėjo prie šalies bendro vidaus produkto kūrimo.

Iš 3.8 lentelės ir aukšiau atliktų tyrimų akivaizdžiai matyti, kad nuo 2000 metų netiesioginė lizingo įtaka šalies ekonomikai nuolatos auga ir 2006 metais, lizingas netiesiogiai yra atsakingas už 7,6 procentus Lietuvos bendro vidaus produkto sukūrimo.

3.8 lentelė. Netiesioginė lizingo įtaka šalies BVP 2000–2006 m. pagal materialines investicijas.

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Bendrasis vidaus produktas, mln. Lt 45674 48585 51971 56804 62587 71200 81991
Materialinės investicijos, mln. Lt 6553 7824 8124 8677 10096 12186 15169
Naujai pasirašytų lizingo sutarčių vertė, mln. Lt 727 1139 1771 2378 3310 4569 6218
Netiesioginė lizingo įtaka BVP, % 1,6 2,3 3,4 4,2 5,3 6,4 7,6

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Statistikos departamentas renka ir skaičiuoja įvairių verslo šakų struktūrinius rodiklius. 3.9 lentelėje yra pateikiami finansinio tarpininkavimo įmonių pagrindiniai verslo struktūros rodikliai už 2002 – 2004 metus.

3.9 lentelė. Finansinio tarpininkavimo įmonių pagrindiniai verslo struktūros rodikliai 2002-2004

Visos finansinio tarpininkavimo įmonės Įmonių skaičius Dirbančiųjų skaičius Samdomųjų darbuotojų skaičius Išlaidos personalui, tūkst. Lt Pridėtinė vertė veikusiomis kainomis, tūkst. Lt Bendrosios investicijos į materialųjį turtą, tūkst. Lt
2002 729 17394 16975 560866 1167096 408453
2003 733 17818 17463 570136 1131203 232250
2004 754 17474 17230 563149 1569471 188802
Lizingas
(finansinė nuoma)

2002 19 353 353 18651 51015 74840
2003 20 428 428 22651 66293 110893
2004 18 485 485 26927 106760 72021

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Iš 3.9 lentelės matome ir galime įvertinti tiesioginę lizingo įtaką šalies ekonomikai. 2002 – 2004 metais Lietuvos lizingo bendrovių padarytos materialinės investicijos į materialųjį turtą yra lizingo, kaip ūkio šakos, tiesioginė įtaka bendram vidaus produktui, paskaičiuotam išlaidų metodu (žiūr. 3.10 lentelę).

3.10 lentelė. Tiesioginė lizingo įtaka šalies BVP 2000–2006 m, pagal materialines investicijas.

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Bendrasis vidaus produktas, mln. Lt 45674 48585 51971 56804 62587 71200 81991
Lizingo bendrovių materialinės investicijos, mln. Lt n.d. n.d. 74,8 110,9 72 n.d. n.d.*
Lizingo bendrovių tiesioginė įtaka BVP, % – – 0,13 0,19 0,11 – –

Šaltinis: sudaryta autoriaus; * Statistikos departamentas nepateikia duomenų.

Sugretinę 3.8 ir 3.10 lentelėje paskaičiuotą ir parodytą netiesioginę ir tiesioginę lizingo įtaka šalies BVP per materialines investicijas, matome, kad sukuriama netiesioginė įtaka yra 10 – 20 kartų didesnė už tiesioginę ir sudaro ženklią – 7,6 procentų dalį bendrame vidaus produkte 2006 metais.

Nagrinėjant lizingo, kaip ūkio šakos tiesioginę įtaką šalies ekonomikai, ją galima įvertinti nagrinėjant šalies bendrą vidaus produktą antru – gamybos metodu, kur BVP:

BVP = visa pridėtinė vertė, sukurta šalyje per metus visose ekonominėse veiklose

Iš 3.9 lentelės matome 2002 – 2004 metais Lietuvos lizingo bendrovių sukurtą pridėtinę vertę. Lizingo bendrovių sukurta pridėtinė vertė yra tiesioginė įtaka šalies bendram vidaus produktui. Šios įtakos dydis yra pateikiamas 3.11 lentelėje.

3.11 lentelė. Tiesioginė lizingo įtaka šalies BVP 2000–2006 m, pagal sukurtą pridėtinę vertę.

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Bendrasis vidaus produktas, mln. Lt 45674 48585 51971 56804 62587 71200 81991
Lizingo bendrovių sukurta pridėtinė vertė, mln. Lt n.d. n.d. 51 66,2 106,7 n.d. n.d.*
Lizingo bendrovių tiesioginė įtaka BVP, % – – 0,1 0,12 0,17 – –

Šaltinis: sudaryta autoriaus; * Statistikos departamentas nepateikia duomenų.

Iš 3.11 lentelės matome, kad tiesioginė Lietuvos lizingo bendrovių įtaka šalies bendram vidaus produktui, skaičiuojant pridėtinės vertės metodu, nėra didelė, sudaro nuo 0,1 iki 0,17 procentų, 2002 – 2004 metais, tačiau, akivaizdu, kad ši dalis nuosekliai auga.

Remiantis trečiuoju bendro vidaus produkto skaičiavimo metodu – pajamų, galime įvertinti Lizingo bendrovių tiesioginę įtaką šalies ekonomikai per sukurtas darbo vietas ir sumokėtus darbuotojams atlyginimus. Pajamų metodas matuoja ekonominę veiklą sudedant visas ūkio sektorių gautas pajamas, apimant darbo užmokestį, mokesčius (vyriausybės pajamos), ir pelną po mokesčių.

3.12 lentelė. Tiesioginė lizingo įtaka šalies BVP 2000–2006 m, pagal pajamų metodą.

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Bendrasis vidaus produktas, mln. Lt 45674 48585 51971 56804 62587 71200 81991
Lizingo bendrovių sumokėti atlyginimai darbuotojams, mln. Lt n.d. n.d. 18,6 22,6 26,9 n.d. n.d.*
Lizingo bendrovių tiesioginė įtaka BVP, % – – 0,03 0,04 0,04 – –

Šaltinis: sudaryta autoriaus; * Statistikos departamentas nepateikia duomenų.

Iš 3.9 lentelėje pateikiamų lizingo įmonių pagrindinių verslo struktūros rodiklių matome, kad 2002 – 2004 metais, lizingo bendrovės bendrovių sukurtų darbo vietų skaičius nuolatos augo, atitinkamai didėjo išlaidos personalui. Išlaidų personalui palyginimas su šalies bendru vidaus produktu yra pateikiamas 3.12 lentelėje. Iš kurios matyti, kad tiesioginė įtaka vertinant bendrą vidaus produką pajamų metodu nors ir nėra didelė, tačiau ji nuolatos auga.

IŠVADOS

Lizingas – tai išorinis finansavimo šaltinis, suteikiantis klientui galimybę pasirinkti lankstų ir geriausiai poreikius tenkinantį finansavimo būdą. Lizingo sandoriai yra dviejų tipų : finansinis lizingas, kai, pasibaigus lizingo sutarčiai, turtas pereina kliento nuosavybėn ir veiklos lizingas, kai turtu klientas naudojasi tik lizingo sutarties laikotarpiu. Pastaruoju atveju klientui gali būti suteikiama teisė pasibaigus sutarties laikotarpiui nuomojamą turtą nusipirkti.
Lizingas tampa pagrindiniu investicijų finansavimo instrumentu, reikšmingu visos šalies ūkio plėtrai. Jis vis labiau įsitvirtina verslo visuomenėje kaip lanksti, nesudėtinga, mažai rizikos turinti verslo finansavimo forma. Dėl didelės konkurencijos mažėjančios palūkanos ir gerėjančios bendrovių siūlomos paslaugos lemia spartų lizingo rinkos augimą. Gerėjant šalies ekonominei situacijai ji ypač sparčiai plečiasi , išauga klientų pasitikėjimas lizingo bendrovėmis bei jų teikiamomis paslaugomis .
Šiandien daugelio įmonių sėkmė priklauso nuo galimybės investuoti į naują įrangą ar technologijas. Dažnai net didžiausios įmonės negali vystyti ir plėsti savo verslo dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Lizingas padeda įmonei sutaupyti apyvartinių lėšų ir optimaliau valdyti finansinius išteklius, tapdamas pagrindiniu investicijų finansavimo instrumentu, reikšmingu visos šalies ūkio plėtrai. Tai ypač efektyvus būdas smulkioms ir vidutinėms įmonėms gauti finansavimą, kontroliuojant jų riziką: tokiu būdu lizingas skatina naujų įmonių kūrimąsi, smulkaus bei vidutinio verslo plėtrą bei užimtumo didinimą, o tuo pačiu įtakoja ekonomikos augimą.
Pastaruoju metu lizingo rinka Lietuvoje labai sparčiai auga, dabar Lizingo asociacija vienija 12 narių. per 2000 – 2006 metų laikotarpį Lietuvos lizingo portfelis išaugo kelis kartus – 6780 mln. Lt. Lietuvos lizingo rinkos pasiskirstyme pagal portfelį šiuo metu išskiriami du lyderiai – ,,Hansabank’’ grupės įmonės ( 40, 23 %) ir ,, SEB VB lizingas” ( 36, 73 %).
Iš atliktos Lietuvoje veikiančių lizingo bendrovių portfelių analizės pagal turto rūšis matome, kad lengvųjų automobilių ir kitų transporto priemonių finansavimas sudaro apie pusę lizingo bendrovių finansuojamų projektų vertės. Automobilių prekybos atstovybių Lietuvoje darbuotojai taip pat tvirtina, kad suaktyvėjusi lizingo bendrovių veikla smarkiai padidino naujų automobilių paklausą. Prekybos automobiliais ar kitomis prekėmis pagyvėjimas – tai nauda šalies ekonomikai ir verslininkams. Kiekvienas parduotas automobilis – papildomos pajamos šalies biudžetui ir verslininkams. Pavyzdžiai kalba patys už save: per 2006 metus Lietuvoje buvo parduoti 19068 nauji lengvieji automobiliai. Iš jų 64 procentai (12203 vnt.) įsigyta lizingo būdu. Lyginant kelių metų statistiką, išlieka tendencija, jog lizingu perkamų automobilių dalis vis didėja: 2004 m. lizingu buvo įsigyta 52 procentai, 2005 m. – 61 procentas, o 2006 – 64 procentai. Vienos iš rinkos lyderių, „Hansa lizingo“ bendrovės atstovų nuomone, tikėtina jog po kelerių metų lizingo dalis įsigyjant naujus automobilius, Lietuvoje turėtų siekti apie 75%.
Nuo 2000 – 2006 iki metų Lietuvos ekonomikoje yra stebimas nuolatinis augimas. Visų prekių ir paslaugų, siūlomų šalyje, kaina litais gali būti paskaičiuota pagal bendro vidaus produkto rodiklius . Nagrinėjamo laikotarpio metu Lietuvos ekonomikos augimo metiniai tempai svyravo nuo 4,1 iki 10,3 procentų. 2003 metais pastebimas didžiausias bendrasis vidaus produkto kitimo tempas- veikusiomis kainomis sudarė 55,74 mlrd. Didėjusios gyventojų pajamos ir sparčiai išpopuliarėjęs prekių lizingas lėmė galutinio vartojimo augimą.
Skaičiuojant lizingo, kaip ūkio šakos įtaką Lietuvos šalies ekonomikai, bendram vidaus produktui, galima naudotis skirtingais BVP skaičiaivimo metodais, tačiau visada reikia išskirti tiesioginę ir netiesioginę lizingo, kaip ūkio šakos sukuriamą įtaką.
Tiesioginė lizingo sukuriama įtaka pasireiškia per darbo vietų sukūrimą, darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio dydį, sukurtą pridėtinę vertę. Netiesioginė įtaka pasireiškia per lizingo teikiamą paslaugą – ūkio subjektų materialinių investicijų finansavimą.
Netiesioginė lizingo sukuriama įtaka yra 10 – 20 kartų didesnė nei tiesioginė įtaka. Netiesiogiai lizingo bendrovės 2006 metais buvo atsakingos už 7,6 procentus Lietuvos bendro vidaus produkto sukūrimą tai daugiau nei 6 mlrd. litų. Šie skaičiai parodo, kad lizingas yra labai svarbus Lietuvos ekonomikos dydžiui ir augimui.
Literatūra

1. Dainauskienė I. .Lizingas”. Vilnius,1996.

2. Danys A., Milašauskas T. Lizingas. – Vilnius. Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 2000.

3. Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V. Makroekonomikos pagrindai. Kaunas, 1997.

4. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, 1999.

5. Makštutis A.Veiklos vadyba. Vilnius, 1999.

6. Maldiekienė A. Išmokite skaičiuoti savo pinigus.Vilnius:Tylo alba.2002.

7. Ruchovienė D. Alternatyvios įmonės veiklos finansavimo rūšys – lizingas ir faktoringas // Ekonomika ir vadyba 97: Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. KTU. – Kaunas, 1997.

8. Sūdžius V. Įmonių komercija: principai ir praktika. – Vilnius. Pačiolis, 1997.

9. Sūdžius V. Pardavimų valdymas: principai ir praktika. Vilnius:Pačiolis. 2002.

10. Valys A. Lizingo auditas // Sąskaityba. – 1999. – Nr. 12

11. Vaškelaitis V. Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika.Mokėjimo priemonės ir technologijos, atsiskaitymų rizika ir jos valdymas. Vilnius:Eugrimas, 2001.

12. Wonnaccott P., Wonnaccott R. Makroekonomika. Vilnius, 1994.
13. Том Гордман (Tom Gordman),Анатомия национальной экономики, 2005.

14. Прилуцкий Л.Н. Финансовый лизинг: Правовые основы, зкономика, практика. – М.: 1997.

15. http://lt.wikipedia.org/wiki/Bendrasis_vidaus_produktas/

16. http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita2-6.htm

17. http://www.std.lt/

Leave a Comment