Darbo organizavimas savivaldybėse

823 0

TURINYS

ĮVADAS 3

1. DARBO ORGANIZAVIMAS VIEŠAJAME SEKTORIUJE 4

1.1. Organizavimo samprata, paskirtis ir principai 4

1.2. Valdymo organų vieta ir vaidmuo viešajame sektoriuje 5

1.3. Tarnautojų darbo organizavimo turinys 6

1.4. Tarnautojų darbo organizavimas erdvės ir laiko požiūriu 7

1.5. Vidiniai ir išoriniai veiklos subjektai 8

1.6. . Organizavimas laiko požiūriu 10

LITERATŪROS SĄRAŠAS 32ĮVADAS

Lietuvai stiprinant savo valstybingumo pagrindus ir jungiantis į euroatlantines struktūras, smarkiai didėja viešojo administravimo organizacijų svarba tiek valstybės kaip savitos organizacijos raidoje, tiek ir kiekvieno jos piliečio gyvenime. Siekiant kuo rezultatyvesnės ir efektyvesnės tų organizacijos veiklos, jos turi būti kryptingai valdomos. Valdant bet kokią organizaciją, turi būti nuosekliai realizuojamas darbu, dažniausiai vadinamu vaadybos funkcijomis arba vadybos ciklo elementais, kompleksas: planavimas, organizavimas, skatinimas, kontrolė, reguliavimas ir atlyginimas . Pasiekus numatytus rezultatus, reikia atlyginti dirbantiesiems už jų siekius nukreipti savo pastangas organizacijai reikalinga linkme.

Priklausomai nuo organizacijų ypatybių, jų veikla valdoma skirtingais būdais. Vienas svarbiausių vadybai organizacijų klasifikacijos pagrindu yra produkto prigimtis: materialus produktas (gaminys ar vėliau perdirbama medžiaga), intelektinis produktas (projektas, programa, sprendimas, meno kūrinys ir kt.), ar paslauga – tam tikri vartotojui reikalingi veiksmai (pardavimas, pristatymas, mokymas, konsultavimas ir kt.). Intelektinių produktų darymo procesas ir too proceso valdymas iš esmės skiriasi. Tame procese naudojamos darbo priemonės taip pat gali būti intelektinės (formules, dėsniai, priklausomybes, įstatymai, reglamentai ir kt.). Jos gali būti saugomos ne tik organizacijai priklausančiose informacijos saugyklose, bet ir kvalifikuotų darbuotoju atmintyse. Tai kelia pa

apildomų darbo priemonių apsaugos bei darbuotojų skatinimo ir kvalifikacinio ugdymo problemų. Viešojo administravimo viešajame sektoriuje savo darbo vartotojams dažniausiai teikia intelektinį produktą – informaciją arba paslaugas.1. DARBO ORGANIZAVIMAS VIEŠAJAME SEKTORIUJE

1.1 Organizavimo samprata, paskirtis ir principai

Organizavimas – tai veiksmų reikalingų numatytiems uždaviniams įgyvendinti apibrėžimas, jų grupavimas ir paskirstymas. Taip pat tai yra ir darbo padalijimas grupėms ir asmenims, apibrėžiant jų tarpusavio santykius ir atsakomybę bei delegavimo lygį. Galiausiai, organizavimas – tai procesas racionalioms veiklos kryptims ir priemonėms parinkti, struktūros sudarymas ir tobulinimas.

Tai buvo kai kurių knygų autorių mintys. Kaip suprantu aš, organizavimas – tai nustatytiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas. Čia struktūrizuojama socialinė sistema, įvertinant tikslui pasiekti reikalingų darbuotojų, medžiagų, informacijų ir pinigų išteklių apimtis.

Organizavimą sudaro įgaliojimų delegavimas, teisių paskirstymas darbuotojams ir nuostatų struktūriniams padaliniams rengimas, pareiginių apprašų, taisyklių, procedūrų sudarymas darbui reglamentuoti.

Organizavimo paskirtis yra sudaryta iš keleto uždavinių:

 organizaciniai uždaviniai – gamybos ar paslaugos teikimo procesas: reikalingos bazės sukūrimas, aprūpinimo gamybos ištekliais užtikrinimas.

 gamybiniai uždaviniai – susiję su kokybiškos produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu. Užtikrinama tinkama visų gamybos išteklių sąveika.

 ekonominiai uždaviniai – susiję su organizacijų sprendimų ekonominiu pagrindu. Sprendžiami siekiant nustatyti optimalią gamybos išteklių paklausą ir racionalų jų panaudojimą.

 socialiniai uždaviniai – jų išsprendimas didina dirbančiųjų darbo našumą, suinteresuotumą, optimalių darbo sąlygų sudarymą, teisingą darbo apmokėjimo sistemos sukūrimą, saugaus darbo už

žtikrinimą.

Organizuojant reikia atsižvelgti į keletą organizavimo principų, tokių kaip:

 nepertraukiamas veiklos proceso užtikrinimas, maksimaliai ir tolygiai naudojant pagrindines priemones;

 racionalus operacijų specializavimas ir kooperavimas;

 savalaikis paruošiamųjų darbų atlikimas;

 darbų kokybės užtikrinimas;

 darbų saugos garantavimas;

Bene svarbiausias darbas – tai viešojo sektoriaus tarnautojų skaidymas į tam tikras grupes ir tų grupių hierarchiškas išdėstymas. Pagrindinė tokio skaidymo priežastis – darbo pasidalijimas. Jis sąlygoja didesnį darbo našumą. Darbo pasidalijimą rodo organizacijos struktūra. Bet kurio padalinio valstybės tarnautojas turi savo tiesioginį vadovą kitaip tariant, tarp vadovo ir pavaldinio yra tiesioginis (linijinis) ryšys.

Funkcinio (netiesioginio) pavaldumo esmė yra tarnautojų bendradarbiavimo ir konsultavimo santykiai, pvz., vyr. buhalteris gali patarti, bet negali įsakyti skyriaus vadovui, nes tarp jų yra ne tiesioginis, bet funkcinis pavaldumas.

Organizavimas yra dinamiškas procesas, nes negalima visko sutvarkyti visiems laikams. Organizuoti – tai sustatyti mašinas ir žmones į savo vietas, duoti jiems reikalingus įrankius, medžiagas ir teises veikti, tai yra užtikrinti ilgai ir stabiliai egzistuojančią vidinę tvarką.

Organizavimas – horizontalaus lygio kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos modelio grandžių sudarymas, suprojektuotų pagrindinių valdymo ir savivaldos funkcijų įgyvendinimo organizavimas, harmonijos nustatymas tarp atskirų grandžių ir dalyvių grandžių viduje, kolektyvų ir sistemų atrankos organizavimas, realiai spartinant kūrybinę veiklą, siekiant aukščiausio socialinio efekto.

Organizavimas yra lygiavertė kompleksinė valdymo ir savivaldos sistemos funkcija, kuri jungia visuomenės raidos procesų organizavimą atliekant kai kurias funkcijas, pv
vz.:

 ugdant atskiro individo iki 18 metų individo intelektą;

 ugdant vyresnio kaip 18 metų individo intelektą;

 sudarant sąlygas atskiro individo intelektui panaudoti;

 įgyvendinant visuomenės savivaldos principus;

 formuojant kolektyvus – jų veikloje.

Šie principai rodo žmogaus ir visuomenės, visuomenės ir žmogaus santykių organizavimo procesus planavimo funkcijos ribose.1.2. Valdymo organų vieta ir vaidmuo viešajame sektoriuje

Skyriaus, sprendžiančio valdymo organų darbo organizavimo klausimus, vietą ir vaidmenį organizacijoje lemia šie veiksniai:

 valdymo organų ir čia dirbančių specialistų kvalifikacija;

 organizacijos dydis ir jos specializacijos lygis;

 naudojamos technikos ir technologijos lygis.

Valdymo organų ir čia dirbančių specialistų kvalifikacija, jų potencialas lemia, koks – centralizuotas ar decentralizuotas – darbuotojų valdymo variantas bus pasirinktas institucijoje. Tada, kai čia dirbantys žmonės yra kvalifikuoti, patyrę, kuriamas centralizuotas valstybės tarnautojų skyrius, gebantis spręsti visos viešojo sektoriaus tarnautojų klausimus.

Centralizuotas valdymo organų darbas suteikia galimybę dinamiškiau tvarkyti jų reikalus, nes užtikrinamas glaudesnis ryšys su aukščiausiojo lygio institucijos vadovybe, kuri priima ir atleidžia tarnautojus, nustato jų darbo užmokestį, gali taikyti įvairias motyvavimo priemones.

Kai valdymo organų kvalifikacija žema, funkcijos, kurių deramai atlikti šie darbuotojai nesugeba, pavedamos kitiems skyriams, o tai reiškia, kad valdymo organų darbo organizavimas becentralizuojamas.

Europos Sąjungos šalyse vadybos požiūriu pagal dydį organizacijos skirstomos:

 į mažas (darbuotojų skaičius 100-300 žmonių)

 į vidutines (301-500 darbuotojų)

 į dideles (daugiau kaip 500 darbuotojų)

Kuo didesnė organizacija, tuo daugiau žmonių dirba įvairiuose skyriuose, nes daugiau ir įvairesnių organizavimo klausimų tenka sp
pęsti savarankiškai. Todėl tokiose organizacijose darbuotojų skyriuose specializuojamasi atlikti tam tikrus darbus, kuriami specializuoti skyriaus padaliniai.

Institucijose teikiančiose skirtingų paslaugų labiau tinka decentralizuotas valdymo organų darbo organizavimas.

Tipinių dokumentų, naujausių informacinių technologijų, organizacinės technikos naudojimas leidžia gerokai sumažinti valdymo organų organizavimo darbų imlumą ir skyriuje dirbančių darbuotojų skaičių.1.3. Tarnautojų darbo organizavimo turinys

Tarnautojų organizavimas traktuojamas labai įvairiai. Vieni autoriai įtraukia tik įmonėje atliekamus, kiti – ir kitų organizacijų atliekamus darbus, vieni nagrinėja statišką, kiti dinamišką sistemą.

Siekiant kryptingai organizuoti darbą su tarnautojais, reikia:

1. išskirti pagrindines darbo kryptis;

2. nustatyti kiekvienos krypties darbo turinį.

Pirmajam lygiui priskirtini mažiausios specializacijos baziniai darbai, kurių reikia antrojo lygio

darbams atlikti: personalo apskaita, statistika, analizė.

Antrąjį lygį sudaro sąlygiškai elementarūs darbai, kurie, įvairiai juos komponuojant, sudaro trečiojo – personalo organizavimo krypčių darbo turinį. Tai poreikio planavimas, darbo, darbo vietų ir darbuotojų įvertinimas, rezervo, karjeros planų sudarymas ir realizavimas ir pan.

Trečiajame lygyje skiriamos pagrindinės personalo organizavimo darbų kryptys: personalo parinkimas, paskirstymas, mokymas, perkvalifikavimas, kvalifikacijos kėlimas, darbo organizavimas, įskaitant darbo užmokestį, organizacinės technikos plėtotę ir gerų darbo sąlygų sudarymą. Tai kompleksiniai darbai, juos atliekant tenka organizuoti antrojo ir trečiojo lygio darbų valdymo sistemą.1.4. Tarnautojų darbo organizavimas erdvės ir laiko požiūriu

Tarnautojų organizavimo sistema – sudėtinga sistema, jai būdingi visi sudėtingų sistemų bruožai.

1. sudėtinga organizacinė struktūra. Galima išskirti posistemius pagal objektus (valdymo personalas, darbininkai), lygius (visas ūkis, šaka, įmonė), planavimo terminus (ilgalaikis – strateginis, vidutinių terminų ir trumpalaikis – operatyvusis planavimas), posistemių funkcionavimo turinį (personalo parinkimas, paskirstymas, kvalifikacijos kėlimo organizavimas ir pan.).

2. sistemos tikslai yra bendri, nustatyti remiantis bendrais įmonės, personalo politikos tikslais.

3. tarnautojų organizavimo sistema turi daug lygių, derinamas centralizuotas valdymas su atskirų posistemių autonomiškumu; joje, be vertikalių ryšių, jungiančių skirtingų lygių posistemius, yra ir horizontalių ryšių tarp vieno lygio posistemių.

4. būdingas kryptingumas ir sudėtingi ryšiai tarp atskirų posistemių ir su aplinka. Vieno posistemio parametrų pasikeitimas būtinai sukelia kitų posistemių ir visos sistemos keitimąsi.

Įgyvendinant sisteminį požiūrį, derėtų išskirti atskirus personalo organizavimo posistemius pagal tarnautojų kategorijas ir toliau jas diferencijuoti pagal lygius ir terminus.

Tokio požiūrio privalumai yra šie:

1. išskyrus posistemius, personalo organizavimo procesą galima išreikšti paprastais modeliais, nedideliu kintamųjų skaičiumi, adekvačiai atspindinčiu realius procesus.

2. galima įvertinti kiekvieno posistemio, jo funkcionavimo mechanizmo ypatumus, susijusius su tarnautojų organizavimo objektu, lygiu ir terminais, nepažeidžiant tarnautojų organizavimo sistemos vientisumo. Išskirti posistemiai gali būti savarankiški detalaus tyrimo objektai.

3. išskyrus kiekvieną tarnautojų kategoriją, galima geriau įvertinti atskirų tarnautojų kategorijų darbo, formavimo ypatumus ir padidinti tarnautojų organizavimo efektyvumą.

Vienas iš pagrindinių uždavinių, nuo kurio priklauso darbo su valdymo organais sėkmė, yra pasirinkti tokią valdymo organų klasifikavimo sistemą, kuri geriausiai atitiktų valdymo organų organizavimo srityje sprendžiamus uždavinius.1.5. Vidiniai ir išoriniai veiklos subjektai

Tarnautojų vadybos subjektai gali skirstomi į vidinius ir išorinius.

Tai, ar personalo vadybos subjektai priskiriami vidiniams ar išoriniams, priklauso nuo nagrinėjamos sistemos. Jei nagrinėjama sistema yra įmonė, tai vidiniai veiklos subjektai yra gamyboje ar kitoje įmonės veikloje ir valdyme dalyvaujantys asmenys ir jų grupės.

Galima skirti dvi veiklos subjektų klasifikavimo nuostatas.

Tarnautojų klasifikavimas pagal profesinę specializaciją yra įteisintas oficialioje statistinėje atskaitomybėje, skiriami darbininkai, tarp jų pagrindiniai ir pagalbiniai, vadovai, specialistai ir kiti tarnautojai.

Vadovai valdomąjį procesą veikia ne tiesiogiai, bet per jam pavaldų kolektyvą; jie nustato ir suderina santykius tarp atskiras valdymo funkcijas atliekančių tarnybų, parenka darbuotojus, organizuoja bendrą valdomosios sistemos darbą. Dirbti su žmonėmis, be tam tikrų asmeninių savybių, vadovams reikia psichologijos, etikos ir kitų sričių žinių. Kaip tik valdymo objektas – žmonės – iš esmės lemia vadovų darbo pobūdį. Skiriami trys pagrindiniai vadovų darbo komponentai: socialinis auklėjimasis, gamybinis ekonominis ir organizacinis valdymo.

Socialinė auklėjimosi vadovo veikla reiškia, kad vadovas yra kolektyvo organizatorius ir auklėtojas.

Spręsdamas gamybinius ekonominius ir organizacinius valdymo uždavinius, vadovas veikia kaip valdomosios ir valdančiosios sistemos organizatorius. Dirbti kiekviena minėtąja kryptimi reikia atitinkamos vadovo kvalifikacijos: šiuolaikinėmis sąlygomis vadovas ne tik pareigybė – tai ypatinga profesija. Dėl informacijos gausos, daugybės sprendimų variantų reikia perprasti šiuolaikinę skaičiavimo techniką, išmanyti matematinius metodus, valdymo sprendimų priėmimo procedūras.

Taigi vadovavimas žmonių kolektyvui, teisė priimti sprendimus ir atsakomybė už patikėto kolektyvo darbą ir yra pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos darbuotojai priskiriami vadovo kategorijai.

Vadovas – tai žmogus, galintis priimti sprendimus pagal savo kompetenciją įvairiose patikėto kolektyvo veiklos srityse, atsakingas už valdomo padalinio veiklos rezultatus, veikiantis jam patikėtą kolektyvą specifinėmis vadovavimo priemonėmis.

Praktiškai vadovas vykdo ne tik valdymo funkciją. Kuo žemesnis valdymo lygis, tuo dažniau vadovas užsiima vadovui nebūdingomis funkcijomis. Tačiau, jei visi trys elementai, net ir nedideliu mastu, įeina į darbuotojo veiklą, jį galima priskirti vadovo kategorijai.

Ūkiniai vadovai skiriasi ir pagal darbų sudėtį. Jie skirstomi į linijinius ir funkcinius. Linijiniai vadovai atsakingi už gamybinių padalinių veiklą, f

. . .

LITERATŪRA

1. Appleby R. Šiuolaikinio verslo administravimas . (2003) – Kaunas. Spindulys

2. Įmonių valdymas. (1996) – Kaunas. Technologija

3. Lukaševičius K., Martinkus B. Mažų ir vidutinių įmonių vadyba. (2002) – Kaunas. Technologija

4. Makštutis A. Strateginio valdymo principai. (2001) – Klaipėda

5. Makštutis A. Veiklos vadyba. (1999) – Vilnius

6. Martinkus B., Žičkienė S., Žilinskas V. Įmonės ekonomika. (2002) – Šiauliai

7. Misevičius V. Vadybos pagrindai. (2001) – Kaunas. Technologija

8. Sakalas A. Personalo vadyba. (1998) – Kaunas. Technologija

9. Vabalas E., Žvinklys J. Įmonės ekonomika. (2001) – Vilnius

10. Viešojo administravimo efektyvumas. (2001) – Kaunas. Technologija

11. Butkus F.S. (2003). Viešojo administracijų valdymo ypatybės//Savivaldybių žinios

12. Bagdonas E., Bagdonienė. Administravimo principai. (2000) – Kaunas. Technologija

13. Vietos savivaldos įstatymas

14. Valstybes tarnybos įstatymas

15. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Savivaldos teisės pagrindai Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius

Join the Conversation

×
×