(Straipsnio “CERAMICS AND GLASS” vertimas)

KERAMIKA IR STIKLAS

(Straipsnio “CERAMICS AND GLASS” vertimas)

Vilnius, 2004m.
KERAMIKA

Keramikos dirbiniai paprastai laikomi labai patvariais. Iš tikrųjų ir molis, ir priemaišos bei glazūra (jei ji yra) gali būti apgadinti įprasto naudojimo metu arba gali būti daugiau ar mažiau suirusios tam tikroje aplinkoje po žeme. Po kasinėjimų keramikos tvarkymas ir valymas turi būti atliktas rūpestingai, geriau kvalifikuotų, apmokytų darbuotojų. Natūralus keramikos nusidėvėjimas gali duoti daug naudingos informacijos apie gamybos metodus ir objekto paskirtį.

Sudėtis. Keraminiai dirbiniai yra labai įvairūs- kaip ir juos kūrusios kultūros beei žmonės. Paprastai keramiką sudaro šios dalys:

1.Molio “ kūnas” , kuris sudarytas iš:

a) vieno ar daugiau pagrindinių molio mineralų: ilito, montmorilonito ir kaolinito.

Molis- tai lauko špato erozijos padarinys, jis yra hidratuotas aliuminio silikatas. Molio struktūra jam leidžia paviršiuje išlaikyti ištirpusias druskas, metalų junginius ir vandens molekules.Druskų ir vandens adsorbcija ant dalelių suteikia moliui ypatingo plastiškumo. Ištirpusios druskos taip pat turi įtakos molio savybėms, kai jis kaitinamas (t.y. tada jos veikia kaip fliusai ir gali sumažinti molio lydimąsi), bei įtakoja jo spalvą. Paavyzdžiui, molyje visada yra geležies junginių, duodančių raudoną, tamsiai geltoną, pilką ir juodą spalvas, kurios atsiranda degimo metu. Baltas molis savo sudėtyje neturi geležies ir gamtoje pasitaiko gana retai.

b) priemaišų, kurios į molį dedamos tam ,kad pagerintų jo funkcines savybes. Priemaišų da

alys taip pat veikia molio poringumą ir degimo metu leidžia išeiti dujoms. Priemaišos gali būti sudarytos iš trintos kriauklės dalelių, anksčiau degtos keramikos, žvirgždo, trintų uolienų ir organinių medžiagų- tokių kaip žolė.

2.Glazūra. Ne visi keramikos dirbiniai yra glazūruoti; glazūra dedama kaip dekoracija arba tam, kad būtų tvirtesnis dirbinio paviršius. Glazūra yra stiklas, suformuotas ant keramikos dirbinio , ir yra skirtas suderinti šilumos įtakojamus dirbinio plėtimąsi ir susitraukimą. Glazūra susideda iš:

a) silicio dioksido, kuris gali būti dirbiniuose su druskų, pelenų arba švino glazūra, taip pat jis gali būti naudojamas skystame molyje( kaip ir daugelyje šiuolaikinių glazūrų).

b) fliusų, kurie mažina silicio dioksido lydimąsi bei veikia kaip dažai- pavyzdžiui, aliuminis (Al) glazūroje su lauko špatu (lauko špatu aptepamas keramikos paviršius)- ši glazūra būna laabia gerai išdegta. Lauko špato glazūrą turi Kinietiškas porcelianas- jame glazūra labai gerai susijungusi su gaminiu, todėl dažnai būna sunku atskirti, kur yra gaminio ir glazūros sandūra.

Druskos glazūra. Natris paprastoje druskoje- natrio chloridas (Na Cl)- maišosi su silicio dioksidu gaminio paviršiuje.Chloras išgaruoja (rūgščių lietus buvo sukeltas dengiant keramiką druskos glazūra dar XVa. Šiaurės Europoje). Druskos glazūra formuojasi labai aukštoje temperatūroje- virš 1200 laipsnių Celsijaus.

Pelenų glazūra. Kalis (K), Natris (Na) ir Kalcis (Ca) randamas miško medžių pelenuose. Pelenai ant keraminio dirbinio gali bū

ūti lėtai užbarstomi arba užtepami. Pelenų glazūra yra dažna rytietiškuose keramikos dirbiniuose, kurie yra išdegami labai aukštoje temperatūroje.

Švino glazūra. Švinas (Pb) gali būti dedamas tiesiai ant gaminio neapdorotas arba oksiduotas; jis gali būti maišomas su silicio oksido dulkėm arba su silikatais, tada išlydomas, kad suformuotų stiklą, kuris vėliau sutrinamas į miltelius ir tepamas ant dirbinio. Tai vadinama “frit”. Neapdoroto švino glazūra yra labai nepatvari, nes tokioje glazūroje yra laisvo švino, kuris reaguoja su silpnosiomis rūgštimis ir šarmais.

Alavo glazūra. Jei alavo oksidas yra įmaišytas švino glazūroje, alavas padaro glazūrą matinę ir baltą. Jis taip pat sumažina glazūros lydimosi savybes. Alavo glazūrą turi “Majolika”, “Fajansas” ir “Delfto fajansas”. Jie išsiskiria dirbiniais, kurie gali būti gana minkšti, matinė balta glazūra ne visada labai gerai susijungusi su gaminiu, keramika dažnai dekoruota spalvingais rankomis darytais ornamentais.

c) dažikliai. Dažniausi dažikliai glazūroje yra vario, geležies, kobalto ir mangano oksidai. Jie irgi veikia kaip fliusai mažindami glazūros lydimosi savybes.

Ornamentai ,piešiniai, nupiešti arba įspausti ant keramikos, susideda iš metalų oksidų, susimaišiusių su organiniu tirpikliu (rišamąja priemone), kuris išgaruoja degimo metu. Ornamentai gali būti nupiešti tiesiai ant gaminio, išdegti, tada apsaugoti šviesia glazūra, arba jie gali būti uždėti ant glazūruoto keramikos paviršiaus ir tada išdegti. Emalio dažai visada dedami ant gl

lazūruoto paviršiaus ir, nors daugumos keramikos su įspaudais ornamentai yra po glazūra, nėra labai retas atvejis, kai randama keramika su ornamentais glazūros paviršiuje. Kadangi dažikliai veikia kaip fliusai, jie išlydo anksčiau išdegtą glazūrą, o kai kuriais atvejais į ją susigeria. Mažai išdegti ornamentai ant glazūros paviršiaus glazūrą išlydo mažai.
Yra plati įvairovė kitų dekoratyvinių keramikos apdailos elementų, kurie gali būti dedami ant molio paviršiaus. Neįmanoma sudaryti galutinio jų sąrašo, todėl reikėtų peržiūrėti tokius tekstus kaip Daniel Rhodes “Clay and Glazes for the Potter”(“Keramikos molis ir glazūra”), Bernard Leach “the Potter’s Book”(“Puodžiaus knyga”), Anna Shepard “Ceramics for the Archaeologist” (“ Keramikos dirbiniai archeologui”). Dar verta paminėti tris būdus keramikai dailinti- jie randami Kanados muziejų kolekcijose:

Molio suspencija: tai yra skysto molio sluoksnis, kuris yra tepamas ant dirbinio po to, kai dirbinys yra suformuotas ir iš dalies išdžiovintas( iki “kietos odos” stadijos). Molio suspencija gali būti dedama panardinant dirbinį į skystą molį (gana sudėtinga) arba dedant molio suspencijos juostas ant indo ir leidžiant jiems kartu susimaišyti, atsargiai formuojant ornamentus naudojant dantytą įrankį “sušukuoti” juostas .

Blizginimas, poliravimas: blizgus paviršius gali būti sukurtas trinant indo paviršių, kai jis yra “kietos odos” stadijoj. Naudojamas įrankis turi turėti labai švelnų paviršių- tokį kaip nugludintas, nudailintas dramblio kaulas arba labai švelnus nu

uzulintas akmuo. Tai nulemia tolygų molio dalelių pasiskirstymą lygioje plotmėje. Kai puodas išdegamas, tose vietose, kur buvo naudotas poliravimas, paviršius būna blizgus. Dažniausios poliruotų paviršių spalvos yra raudonų plytų ir juoda. Spalvą įtakoja geležies buvimas molyje ir deguonies kiekis degimo krosnyje indo išdegimo metu.

Neišdegtos pieštos dekoracijos: gana dažnai pasitaiko ornamentų, nupieštų ant anksčiau išdegtos keramikos, kurie yra atlikti naudojant įprastus dažus, tokius kaip dažai su kazeinu arba aliejiniai dažai. Ant indo paviršiaus galima dėti ir išdažyti kalkių tinką naudojant fesko būdą. Šiuolaikiniai keraminių skulptūrų darbai gali derinti išdegtą emalį su aliejiniais arba akriliniais dažais ir nusivalančia, trumpalaike glazūra ( viena dalis skulptūros, tyrinėtos “CCI” turėjo spalvotą glazūrą, išdegtą normaliu būdu, detalės buvo paryškintos neišdegtais dažais ir popieriaus aplikacijomis, kurios buvo nulakuotos sintetine derva (plastine mase)). Aišku, neišdegtos nupieštos dekoracijos išlieka blogai.

Yra daug molinių indų ar kitų molinių dirbinių formavimo metodų (žiūrėti Hodges “Artifacts”(“Artifaktai”), straipsnis apie keramikos dirbinius ir Leach “A Potter’s Book”(“Puodžiaus knyga”)); dažnai gamybos technika yra nustatoma pagal indo sieneles ir lūžius. Paprastai, jei keraminis indas ištekintas, molio dalelės bus horizontaliai išsirikiavusios ant sienelių. Indo, kuris buvo padarytas lipdant, molio dalelės bus išsidėsčiusios padrikiau, o pati keramika turės polinkį lūžti stambesniais gabalais. Gaminiai, padaryti iš skysto porėtos žemės molio, turės labai tolygų ištisą skersinį pjūvį. Molio suspencijos dirbiniai neturi aiškiai matomų priemaišų dalelių.Dirbiniai, kurie buvo nulipdyti iš molio gabalų, paprastai turi didesnį procentą priemaišų nei tie, kurie buvo žiesti ratu.

Ne visi keramikos dirbiniai yra padaryti iš vienos dalies. Rankenėlės, kakleliai ir lipdytos dekoracijos paprastai yra pridedamos prie jau sumodeliuoto indo. Jos lipdomos prie tam tikros vietos naudojant skystą molį kaip rišamąją medžiagą ir tada indas yra išdegamas. Paprastai sujungimo vietos nėra stiprios.

Molio dirbiniai gali būti dekoruoti įvairiais būdais arba jie gali būti išvis nedekoruoti. Gaminys bus kietas arba minkštas, lygus arba porėtas- tai priklausys nuo gaminio struktūros, kurią lemia išdegimo temperatūra.

Pagrindiniai principai:

Kietas, lygus gaminys- aukšta degimo temperatūra.

Minkštas, porėtas gaminys- žema išdegimo temperatūra.

Neaiški glazūros ir gaminio riba- aukšta degimo temperatūra.

Aiški glazūros ir gaminio riba- žema išdegimo temperatūra.

Glazūra lupasi- labai žemoj temperatūroj išdegta keramika.

Pro keramiką auga šaknys- porėtas puodas, kuris gali būti kietas ir išdegtas tinkamai, bet taip pat gali būti, kad jis buvo išdegtas gana silpnai. Porėti moliniai indai gali sugerti ir išlaikyti druskas ištirpusias gruntiniuose vandenyse.

Stabilumas: kuo keramika labiau išdegta ir glazūruota, tuo atsparesnė ji bus naudojant.

Keramikos dirbinių tyrimas:

1)Pažiūrėkite į dirbinį:

-jis minkštas ar kietas?

-porėtas?

-kaip atrodo priemaišos?

-kokios spalvos dirbinys?

-ar jis dažytas?jei taip, ar yra ornamentų, raštų?

-pažiūrėkite į šukių formą ir briaunas- ar įmanoma nustatyti, kaip keramika buvo sudaužyta? Briaunos aštrios ar nusitrynusios?ar jų lūžiai lygūs?ar lūžta sluoksniais ar lygiais lūžiais? Ar šukių paviršiuje yra kokių nors mažų žymių (dėmelių,skylučių)- jei yra, ant kurių šukių?

2)Pažiūrėkite į glazūrą:

-ar ji įtrūkusi arba suskilusi?

-nudažyta?kurioje vietoje?kokia spalva?ar spalva kinta veikiama oro?

– glazūra vaivorykštės spalvų arba turi aliejaus pavidalo paviršių?

-ji blizgi ar matinė? tolygiai blizgi?

-kaip tvirtai ji laikosi prie dirbinio?

-ar yra daugiau nei vienas sluoksnis glazūros:t.y. molio suspencija po skaidria glazūra?ar yra pieštų arba įspaustų papuošimų, ornamentų po skaidria glazūra arba virš jos?

-jei pauošimai ant glazūros-ar jie nesugadinti? gal pakeitę spalvą ar nukritę? atidžiai apžiūrėkite nuspaustas, išraižytas vietas, kur buvo papuošimai.

Visada ieškokite įvairių žymių vidinėse ir išorinėse šukių pusėse.Taip pat atkreipkite dėmesį į prieš tai buvusių dalių likučius.

Keramikos valymas

Keramika susitepa naudojimo metu arba dėl nešvarumų kaupimosi laikui bėgant. Nešvarumus pageidautina pašalinti norint radinį eksponuoti, tačiau ne visada tai yra įmanoma.

Keramikos valymo principai:

1)apžiūrėjimas- problemos nustatymas.

2)senų apnašų pašalinimas.

3)paviršiaus nešvarumų pašalinimas.

4)jei įmanoma, dėmių pašalinimas (tačiau dėmių naikinimas gali suardyti glazūrą, ant glazūros esančius papuošimus ir patį keraminį dirbinį).

Prieš nusprendžiant kaip (ir ar) valyti dirbinį, būtina atsižvelgti į kelis dalykus. Atidžiai apžiūrėkite dirbinį:

-ar apnašos tvirtai prikibusios prie paviršiaus?

-ar yra apnašų ant šukių briaunų?

-ar yra dėmių ant glazūros arba pačio gaminio?kokios spalvos?

-ar yra pieštų arba įspaustų papuošimų-ar jie ant ar po glazūra?

-ar dirbinys paauksuotas arba buvo paauksuotas (apžiūrėkite glazūrą išgraviruotose vietose).

-ar glazūra stipriai laikosi prie gaminio?ar ji turi aliejinį arba vaivorykštės spalvų pavidalą?

-ar glazūra subraižyta arba nusitrynusi?sutrūkinėjusi?

Svarbu prisiminti: keramikos valymo metu naudojami chemikalai su apnašomis gali nuvalyti ir silpnai išdegtus papuošimus arba apgedusią glazūrą.

Dirbinio tyrimo rezultatas turėtų būti aiškios išvados, kuriose būtų nurodyta, ką ir kodėl reikia pašalinti bei kokia gaminio apgadinimo rizika. Taip pat svarbu pažymėti įdomias gaminio struktūros ir būklės detales, kurios vėliau gali duoti daug informacijos apie radinio pagaminimą bei naudojimą.

Senų apnašų šalinimas:

Sendamos apnašos tampa geltonos ir tampa netirpios. Įsisenėjusių apnašų šalinimas gali būti labai sidėtingas-jo metu gali būti pažeisti keraminio dirbinio šukių kraštai. Paprastai yra žymiai paprasčiau sulipdyti anksčiau lūžusias vietas nei sutvarkyti šviežius lūžius. Jei ankstesnis restauratorius užpildė kraštus, kad šukės atitiktų, tai keramikai vėl suskilus beveik neįmanoma tinkamai užtaisyti plyšių.

Įsisenėjusių apnašų šalinime dažniausiai naudojami šie tirpikliai: vanduo ir acetonas. Jei nėra žinoma, kas per apnašos yra ant dirbinio, reikia pažiūrėti, kur jos geriau brinksta- vandenyje ar acetone. Ne visada būtina įsisenėjusias apnašas ištirpinti tirpikliuose- kai kada išbrinklusios tirpiklyje jos lengvai nusivalo paprastu būdu.

Acetonas yra labai degus, o kvėpavimas acetono garais sukelia galvos sukimąsi ir skausmus. Ilgas darbas su acetonu gali pakenkti kepenims ir inkstams, taip pat vaisiuj. Kontaktai su oda gali sukelti dermatitą. Bet kokie organiniai tirpikliai turi būti naudojami naudojant tinkamą ventiliaciją.

Nors naudojant acetoną yra pavojų sveikatai, jis yra vienas iš mažiausiai nuodingų tirpiklių, kuriuos restauratoriai naudoja šalinti apnašoms. Metilo chloridas naudojamas pašalinti epoksidinės dervos apnašoms, tačiau jis gali sukelti mirtį, blokuodamas deguonies absorbaciją kraujyje arba susilpninti širdį- priklausomai nuo asmens jautrumo chemikalams. Visi organiniai tirpikliai yra daugiau ar mažiau nuodingi- skirtingi žmonės reaguoja skirtingai į tą patį tirpiklį.

Paviršiaus apnašų pašalinimas:

Nešvarumų kaupimasis ank keramikos paviršiaus nulemia dėmėtumą, kuris vizualiai prastina dirbinio išvaizdą. Norint sulipdyti sudaužytą dirbinį, reikia, kad jo briaunos būtų visiškai švarios.

a)Vandens ir etanolio tirpalas nuima didelį kiekį nestipriai prikibusių apnašų. Jei glazūra ir papuošimai silpnai apgadinti, šis tirpalas bus vienas iš saugiausių sprendimo būdų.

b)Jei keramika gali būti sudrėkinta vandeniu ir jei glazūra ir dekoracijos nėra apgadintos, paviršiui nuvalyti gali būti naudojamas skiestas natrio metafosfato ir vandens tirpalas (5%). Šis tirpalas taip pat gali būti naudojamas pašalinti geležies apnašas nuo glazūruoto paviršiaus.

Prieš naudojant kokius nors chemikalus keramikos dirbinys turi būti prisotintas vandeniu, nes:

a)jei keramika sausa panardinama į tirpalą, kuris tirpdo apnašas, didelė tikimybė, kad tirpalas apnašas įtrauks į patį dirbinį, nes valantis tirpalas susigers į sausą keramiką.

b)tirpalo liekanos turi būti pašalintos nuo keramikos-tai padaryti lengviau, kai ji jau pripildyta vandens.

Valant keramiką svarbu naudoti tinkamus teptukus.Būtina turėti įvairių tipų šerių teptukus; apnašoms šalinti reikia naudoti tik šerių galiukus.

Kartu su teptukais gali būti naudojami ir šepetukai. Būtina atidžiai stebėti teptuką, šepetuką ir tirpalo spalvą, kad įsitikintum, jog nenuplausi pačios keramikos. Jei po valymo su vandens ir etanolio arba natrio metafosfato tirpalu keramika vis dar purvina ar turi nuosėdų, kurios trukdo dirbinio sutaisymui, būtina pasikonsultuoti su restauratorium, kuris šioje srityje turi patirties. Jei apnašas valo asmuo, neturintis patirties keraminių dirbinių valyme, radiniams gali būti padaryta daug žalos.

Tam, kad nuspręstų, kokiu būdu bus valoma keramika, restauratorius turi žinoti keramikos tipus: chemines dirbinio, glazūros ir papuošimų savybes bei turi žinoti chemikalus, kurie naudojami apnašoms šalinti. Šie savo sudėtyje gali turėti balinimo ar oksiduojančių medžiagų bei rūgščių. Nėra “receptų”, kurie galėtų būti taikomi visoms keramikos rūšims. Pavyzdžiui, porcelianas- tai kelių rūšių keramika. Tarp kinietiško, prancūziško, vokiško, itališko ir britiško porceliano yra labai daug skirtumų (t.y. kietas molis, minkštas molis ir tt.). Gaminio ir jo glazūros savybės priklauso nuo gamintojo ir pagaminimo datos. Chemikali, kurie nepakenks kiniškam porcelianui gali sunaikinti britišką minkšto molio keramiką

Negalima naudoti naminių rūgščių ir baliklių keramikai valyti. Šios priemonės gali neatitaisomai pakenkti daugumai glazūros tipų, papuošimams ar pačiam keramikos dirbiniui.

Leave a Comment