Bruce Davidson “Subway” fotografijų ciklo analizė
Bruce Davidson amerikiečių kilmės fotografas gimė 1933 metais. Fotografija domėtis pradėjo būdamas 10-ies metų po to, kai jo mama rūsyje įrengė foto labaratoriją. Neilgai trukus, fotografijos pradmenų mokėsi pas vietinį fotografą. Baigęs gimnaziją, savo žinias būsimas žymus fotografas gilino Rochester Institute of Technology ir Yale’io universitete. Pastarąjame jam ir pasisekė susipažinti su vienu iš savo mokytojų Josef Albers, kuris pamatęs studento nuotraukų seriją, vaizdavusią Skid Row rajono alkoholikus, paskatino atsisakyti iki tol meninko darbuose vyravusios sentimentalumo nuojautos ir prisijungti prie jo spalvotyros bei piešimo kurso. Nuo šios akimirkos būsimo fotografo įamžintuose kadruose pradėjo vyrauti sunkūs, vargingi, uždari, sumaištį ir nerimą keliantys vaizdiniai.
Subway serija, fotografuota 1980 metais Niujorke, pukiai perteikia galimai Josef Albers’o pamokose įgytas spalvotyros ir spalvų tarpusavio santykio keliamas emocijas bei pasamonines iliuzijas. Taip pat jose vyrauja sumaišties, grūsties, sąlygino nesaugumo jausmas bei žmonių emocijų kaita kasdieninėje viešojo transporto priemonėje. Fotografijos vaizduoja Niujorko gyventojus, keliaujančius pilnais metro vagonais, užsimąsčiusius, žvelgiančius į tolį, miegančius ar tiesiog stotyje belaukiančius sekančio traukinio ar atvykstančių pažįstamų. Šią seriją galima sieti su Walker Evans nuotraukų kolekcija “Many Are Called”, kurioje pastarasis autorius įamžino Niujorkčius metro vagonuose didžiosios depresijos Jungtinėse Amerikos Valstyjose metu. Tačiau Bruce Davidson kadrai spinduliuoja 80-tūjų jausmu, marga populiarėjančia grafiti kultūra ir ekstravagantiškais, ryškiais rūbais bei spalvomis. Taip pat transporto vartotojai yra labiau varijuojantys vienas nuo kito, išsiskiria savo išvaizda ir gyvenimo padėtimi. Vaizdas šokinėja nuo kostiumuotų klerkų ar verslininkų bei merginų besiplaikstančiomis lengvomis suknelėmis ir aukštakulniais iki daugiavaikų šeimų, skurdžiai atrodančių senukų grojaničių armonika, benamių ar sužeistųjų. Nuotraukų kampo parinkimas taip pat stipriai keičiamas, keliauja nuo kadrų pateikimo iš apačios iki nuotraukų žvelgiančių į objektus iš viršaus. Nevengiama ir kadrų daromų per lango stiklą ar turėklus. Autoriaus pasirinkimas fotografuoti tokią emocijų pilną, vibruojančių spalvų ir charakterių, tačiau jokiu būdų ne glamūrišką vietą, atsižvelgiant į jo anksčiau kurtus nuotraukų ciklus, nelabai stebina. Atrodo, kad jau minėto mokytojo Josef Albers paskatinimas įamžinti gyvenimo šiurkštumą ir šiektiek purvinesnius jo aspektus, pasiliko su Davidson’u visą jo gyvenimą, nes tai galima matyti ir serijose “Gang”, “Circus” ar “East 100th Street”. Atsižvelgiant į anksčiau kurtus nuotraukų ciklus, galima daryti išvadą, jog Bruce Davidson traukia pavojų, nerimą ir sumišimą keliančios temos. Perskaitęs straipsnį apie kylančias gatvės kovas Brookline, jau sekančią dieną autorius pasinėrė į tų įvykių sūkūrį ir pradėjo “Gang” nuotraukų seriją.1961 metais fotografas per visas pavojingas situacijas sekė civilinių teisių aktyvistų grupuotę ir pačio Bruce Davidson žodžiais kalbant: “Iš anksto priemiau sprendimą nepirkti teleobjektyvo bei niekada nebūti toliau negu per pusantro metro nuo protstuotuojų ir policininkų, kuriuos fotografavau gatvėse. Aš tarsi norėjau pats atsidurti kadre.” Noras būti juntamam nuotraukoje persidavė ir į aptarinėjamą “Subway” fotografijų seriją. Su lyg kiekviena nuotrauka atrodo tarsi žiūrovas yra įsunkiamas į judantį, keliaujantį, pilną emocijų Niujorko subvėjų. Šios nuotraukos yra nuostabus “gyvos” žaismingos ir judrios dokumentinės fotografijos pavizdys.
Gyvenimas Niujorke septintame ir aštuntame dešimtmečiuose gerokai skyrėsi nuo gyvenimo kokybės tenai dabar. Pasak The Huffington Post straipsnio “Bruce Davidson’s ‘Subway’ Photos Show How Much New York City Has Changed Since The ‘70s And ‘80s” šis miestas, o ypač jo metro sistema buvo pripildyta vagysčių ir išpuolių. Tai vieta, kur net įprasta kelionė į darbą kartais galėdavo tapti nemenku iššūkiu. Dažnai neveikiantis oro kondicionierius vasaros metu galėdavo kelionę paversti nepakenčiamai karšta. Traukinių sugedimai ir neatvykimai taip pat nebuvo retas reiškinys. Metro, kaip ir miestas virš jo, kentėjo nuo financinės krizės ir nužmogėjimo. Tačiau, būtent tai ir patraukė Bruce Davidson nerti gilyn į požemius ir susidurti akis į akį su šia miesto puse ir jos kontrastais. Pats autorius teigia, jog: “Nusileidus žemyn subvėjaus laiptais, praėjus vartus, atsistojus ant užtamsintos platformos, baimės jausmas sučiupo mane. Aš stovėjau įsitempęs ir žvalgiausi aplink, ieškodamas, kuris iš stovinčių šalia norėtų mane pulti. Metro buvo pavojinga vieta bent kuriuo paros metu, tiek dieną tiek naktį… Dauguma keleivių, stovinčių ant platformos, stebėjo mane su brangia kamera aplink mano kaklą, tai privertė mane pasijusti kaip turistą arba pamišėlį, dėmesį į save atkreipiantį asmenį.” Kad ir koks pavojingas, nusmurgęs ir iššaukiančiai autentiškas buvo subvėjus, tai vis tiek – hipnotizuojanti bei demokratiška vieta. Nuotraukų knygos “Subway” įžangoje Davidson taip pat mini: “Tai puikus socialinės atskirties sujungimas … Iš judančio traukinio virš miesto mes matome miesto nuotrupas ir blyksnius, tačiau kai traukinys paneria į tunelius, sterili floricentinė šviesa persismelkia į vidų, užstrigę viduje, mes visi stovime kartu.”
Akimirkų įamžinimas, be visų auksčiau įvardintų pavojų, taip pat reikalaudavo nemenko pasitikėjimo savimi, greitos reakcijos ir fotografuojamų žmonių geranoriškumo. Kaip autorius atskleidžia BBC portalui straipsnyje “Going Underground Once More”, meninkas išvystė net kelis būdus kaip priartėti prie subjekto ir gauti reikiamą kadrą. Kadangi fotografas dirbo su didele blykste, nebuvo jokios galimybės įamžinti akimirkas slaptai, kaip tai seniau atliko jau minėtas Walker Evans, fotografavęs su palte užslėpta kamera. Todėl, dažniausiai prieš fotografuojant, Bruce Davidson atsiklausdavo jį sudominusio asmens ledimo, paaiškinant, jog rengią knygą apie Niujorko metro ir norėtų užklaustąjį įamžinti bei vėliau, pastarąjam panorėjus, atsiųstų jau atspausdintą kadrą. Jeigu keliautojas sudvejodavo, autorius įteikdavo savo šios serijos darbų portfolio, nesutikus – “ne” tapdavo amžinas. Kitais atvėjais, bijodamas sugadinti akimirką, Davidson’as imdavosi drastiškų priemonių ir nufotografuodavo neatsiklausęs, tikėdamasis geriausio, jog viską vėliau paaišinus, įamžintas žmogus šiam jo poelgiui neprieštaraus. Tačiau milžiniškos blykstės šviesa atkreipdavo visų keleivių dėmesį, dėl to meninkas po beveik kiekvieno kadro išlipdavo persėsti į sekantį traukinį, kad išvengtų potencialių vagysčių.
Taigi, Bruce Davidson galėtų būti puikiu pavyzdžiu ne vienam žmogui, siekiančiam tobulėti gatvės ir dokumentikos fotografavimo srityje. Tai meninkas sugebantis, savo nekasdieniškos kasdienybės kadrais, prikaustyti kiekvieno žvilgsnį. Šis fotografas įrodo, kad pasirinkimas tarp spalvotos ir nespalvotos juostos neretai lemia foto serijos pasisekimą. Tai meninkas, gyvenantis savo specialybe ir kūryba, kurio pasirinkto meninio kelio nestabdė žmonių priešprieša ir nesaugios sąlygos. Davidson’as įrodo, jog dėl savo tikslo ir užsibrėžtų tikslų reikia nepaisyti jokių kliūčių. Meninko įamžinti kadrai yra neįkainojami ne tik savo estetine bei menine verte, bet ir kaip puiki supažindinimo materija tiems, kurie tokių scenų gyvenime nepamatys dėl skirtingo laikmačio, gyvenamosios vietos ar drąsos arba įžūlumo trūkūmo.