Fotografijos istorija

1. Palyginkite dagerotipą ir talbotipą (kalotipą). 

Dagerotipas – unikalus pozityvas; detalus; gyvsidabrio dalelių struktūra; Jodas įjautrina sidabrą – Daguerre’o paslaptis; užfiksuota NaCl – druska; Ilga ekspozicija, nors ir sumažinta nuo valandų iki minučių – tai riboja temas – statiškas pasaulis, Vienintelis atspaudas – neatitiko laikmečio poreikių; Trapumas – lengvai susibraižo.

Dagerotipija – vienas pirmųjų fotografavimo, vaizdo fiksavimo poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje būdas. 1839 m. išrado dailininkas Lui Dageras(Prancūzija). Jautrų dagerotipo paviršių saugodavo laikydami dagerotipus įstiklintose dėžutėse (futliaruose). Taip pat dagerotipai, įmontuoti įstiklintame futliare, sudarė gilumo ir trimačio vaizdo iliuziją.

Kalotipija yra pirmoji negatyvinė – pozityvinė fotografija, kuri gyvavo labai trumpą laiką vos 10 metų. Kalotipijos išradėju laikomas anglas Williamas Henry’s Foxas Talbotas (1800-1877) Talbotipas (kalotipija) – Negatyvinis / pozityvinis procesas; daug atspaudų iš vieno negatyvo; nedetalus, minkštas – patinka menininkams.

2. Fotografijos išradimo data ir trys išradėjų pavardės. 

1839 m. sausio 7 / rugpjūčio 19 d. paskelbė išradimą –oficiali fotografijos pradžia. Nicéphore Niépce (1765 – 1833), Louis Daguerre, (1787 -1851), William Fox Talbot (1800 – 1877)

Kaip XIX a. buvo suvokiamas fotografijos menas? 

Fotografijos menas pirma buvo suvokiamas ne kaip menas, o kaip priemonė užfiksuoti, dokumentuoti. Buvo galvojančių, kad kameros atvaizdai neteisingai perteikia žmogišką suvokimą, nees protas filtruoja ir akcentuoja, o mašina – ne; Kad fotografija perdaug išlepins žmogaus akis detalėmis ir jos nebegalės suprasti apibendrinto vaizdo.; Kad fotografuojant nelieka vietos vaizduotei. Fotografija lyginama su dirbtine ir netikra masine kultūra.

Menininkai – tapytojai rūpinosi savo ateitimi, nes suprato, ka

ad jų darbą lengviau ir greičiau gali atlikto foto kameros jie bijo, kad taps nereikalingi. Talbot tyrinėja ir mokslinį, ir meninį fotografijos aspektus; Mokslas – pirmoji fotomikrografija, neutralios informacijos fiksavimas, katalogavimas, biologijos pavyzdžiai, net slapto stebėjimo idėja. Fotografija padėjo pažinti kultūras, civilizacijas, pasaulį, jas tirti ir supažindinti žmones su tais dalykais.

Fotografija – tai gamtos pieštukas, ji skirta gamtos grožiui skelisti – gamta sukuria kūrinį, o foto kamera jį tik fiksuoja. Dėmesio sklaidymas, nuolatinis atitraukinėjimas nuo vieno objekto prie kito jau XIX a. fotografijoje buvo naudojamas norint sukurti autentiškumo, tikroviškumo įspūdį. Dažnai fotografuojama remiantis tapybos principais, kaip tapyboje – sustatomas natiurmortas ar suvaidinamas siužetas, vaizdas kuria pasakojimą, dažnai moralizuojantį. Paveikslų mėgdžiojimas.

Portretistas C. Jabez Hughes (1819 – 1884) suskirstė fotografiją į tris kategorijas:

• Mechaninė (daiktas bandomas fotografuoti kuo realistiškiau, dokumentacija “lliterally”)

• Meninė (fotografas komponuoja, kad būtų gražiau)

• Aukštojo meno fotografija (vaizdai tarnauja aukštesniems tikslams, moko, kilnina) • Kadangi fotografija laikoma tiesos įrodymu, tie, kurie norėjo iš jos kurti meną, mėgino priešintis jos tikslumui.

John Ruskin rašė, kad fotografija negali būti menas, nes menas išreiškia asmenybę, sielą, o čia sugebėjimus gali pakeisti aparatas. Kūrybiškumą ir vaizduotę keičia readymade,

Fotoaparatas – mašina, tiekianti vaizdus, kurie neišreiškia sudėtingo žmogiško suvokimo, tuo tarpu menas – sielų kalbėjimasis. MOKSLAS AR MENAS?

Kokius žinote XIX a. portreto meistrus? Apibūdinkite vieno jų kūrybos bruožus. 

Alberto Sands So

outhworth, Josiah Johnson Hawes, Mathew Brady, David Octavius Hill ir Robert Adamson, Andre Adolphe Eugene Disderi, Nadar, Julia Margaret Cameron, Lewis Carrol.

Julia Margaret Cameron – Fotografuodavo dažniausiai studijose, užtrukdvao ilgai, dėl to jai pozuoti nelabai kas mėgdavo, bet ji priversdavo. Fotografijas sieja bendras bruožas: jos nuotraukose nė vienas žmogus nesišypso, visi atrodo nelaimingi ar bent melancholiški. Nors tos fotografijos – labai įvairios: psichologiniai portretai, alegorijos, poezijos iliustracijos, tiesiog gražios moterys ir mergaitės Ji, nenorėjusi „įkalinti“ realybės ir rodyti tik daiktų paviršių, visaip ieškojo jų dvasios: kūrė rembrantišką šviesotamsą, bandė tapybinius efektus, mistifikavo tikrovę, teatralizavo ją. Kai kurie jos darbai dvelkia kiču, tarkim, Tennysono „Karaliaus idilių“ iliustracijos. Jos ir anuomet kėlė daug juoko, nes fotosesijai buvo specialiai siuvami kostiumai, statomos dekoracijos, terorizuojama šeima ir tarnai, o pozuoti tekdavo ilgiau, nei įprastai, nes Julios vyras niekaip nesugebėdavo nutaisyti rimto veido – jam situacija atrodė idiotiška. Jos portretuose žmonės atrodo natūraliai, nes ji to išreikalaudavo iš savo pozuotojų. Ji stengėsi atskleisti en tik jų išorinį grožį, natūralumą, bet ir vidų, charakterį, bet nebūtinai tikrą – ji įamžindavo ir suvaidintus portretus, nuotaikas.

Vienas garsiausių jos portretų yra sero John Herschel portretas, kuriame puikiai atskleidžiama jo asmenybė, kuriamas inteligentiško, individualaus ir genialaus vyro portretas. Apskritai vyrų portretuose ji pabrėžia jėgą, ga

alią, vaizduotę, kūrybinę galią ir veiklumą. (spell of personality). Tačiau moterų portretuose pabrėžiami kiti dalykai – kuriamas labiau apibendrintas moters portretas, labiau net akcentuojamas moters dvasiškumas nei kūniškumas, nors yra užuominų į seksualinius skirtumus ir socialinę moters padėtį.

Kokius žinote XIX a. peizažo fotografus? Apie vieną jų papasakokite plačiau. 

Roger Fenton, Timothy O’Sullivan, Carleton Watkins, William Henry Jackson, Henry David Thoreau ir Ralph Waldo Emersonas, Chrles Marville (Paris prieš ir po rekonstrukcijos), Abdon Korzon (LT – Vilniaus panorama nuo Šnipiškių, Josef Czechowicz

Timothy O’Sullivan: Ekspedicija į Uolinius kalnus. Fiksavo žmogaus nepakeistus peizažus, kyla didingumas iš tuštumos, laukinės gamtos. Visokios nelaimės, žudomi indėnai, vietinių žmonių įtarumas – to nėra fotografijose, Žmogaus nepaliesti peizažai, abstraktumas, baltas dangus. Fotografavo Nevadoje, Kolorade, Naujojoje Meksikoje. Atsispindi tyrimo, ekspedicijų procesas, tų vietų apgyvendinimas, prie gamtos prisiliečia žmogus, socialinės ir politinė gamtos kontrolė nuotraukose – parodoma, kas norima parodyti. Dykuma tarsi tuščias puslapis, ant kurio žmogus užsirašinėja nuorodas ir pastabas apie gamtą, kartais peizažai tampa labiau gamtos

objektų fotografija. Gamtos ramybė sumaišoma su žmogaus nuostaba ją pamačius.

Kaip XIX a. fotografija buvo naudojama moksle? 

Moksle fotografija naudojama kaip dokumentavimo priemonė. Ekspedicijų metu atrasti daiktai, vietos, gamtos stebuklai fotografuojami ir archyvuojami. Išradimas – mokslinių eksperimentų keliu atrastas procesas. Idėja – gamta kuria vaizdus be subjekto įsikišimo, taigi jie yra tiesa. Fotografija ir

r mokslas apie regėjimą ir regėjimus. Fotografija kaip tyrinėjimo instrumentas: gamtos, Visatos, žmogaus (antropologija), Mikroskopiiniai dagerotipai,

fotografuojamos saulės dėmės, saulės užtemimo fazės, Veneros judėjimas aplink saulę. Daugybė mėgėjų mokslininkų renka ir klasifikuoja biologijos pavyzdžius

Fotografija ir judesys: netobulumo nauda ir įrankis tirti tikrovę – nustatyta, kaip bėga arklys, kaip juda paukščio sparnai skrendant.

Darwino tyrinėjimai sukėlė diskusijas. Vienų manymu, tai įrodė, kad žmonės išsivystė iš skirtingų rūšių, kiti – kad egzistuoja natūrali išsivystymo lygio hierarchija, žemesnės ir aukštesnės rasės.Kolonizacija – kataloguojami, aprašomi, lyginami ir klasifikuojami rasiniai tipai – apibūdinamos tautinės savybės; Kuriamos neutralaus, objektyvaus portretavimo konvencijos – varijuojama. Nusikaltėlių fotografijos, aprašomas metodas, kaip teisingai dokumentuoti juos. Žurnalistika. Ligoninės fotografuojami simptomai ligų, žmonaus kūno pasikeitimai veikiant elektros srove ir pan, lyties reprezentacija. Atsiranda rentgeno fotografija.

Kokie XIX a. karai buvo užfiksuoti fotografijose, kaip jie pristatyti visuomenei? 

Meksikos – Amerikos karas 1846 – 48
Karas skatina ieškoti būdų, kaip vaizdus ir tekstus greičiau perduoti į spaudą

Krymo karas 1853-56 Interesų konfliktas: Rusija prieš Britaniją, Prancūziją, Turkiją ir Sardiniją

•Vadybos ir organizavimo problemos sukėlė sunkumus – trūko maisto, vienybės,

medicininės pagalbos

•Britanijos Karo departamentas užsakė Rogeriui Fentonui fotografuoti karo veiksmus ir taip atsverti laikraščių skleidžiamą informaciją: “no dead bodies”

•Roger Fenton (1813 – 1869)Vėliau fotografijos publikuotos ir pardavinėtos, bet pelno nebuvo. Laiškuose rašo apie karo siaubą ir cholerą. Fotografijos ramios, be negandų ženklų: jokių žuvusių kareivių, sugriovimų, sutrikusio tiekimo rezultatų.

Amerikos pilietinis karas (1861 – 1865)
Visuomenė jau tikėjosi, kad fotografija pateiks kroniką

•Vadų, kareivių fotografijos šeimoms ir šeimų – kareiviams; naujos draugystės fronte

•Alexander Gardner fotografuodamas Getisburgą perstatė figūras, kad vaizdas būtų emocingesnis ir intensyvesnis; “Sukilėlių snaiperio namai” 1863 – perstūmė kareivį prie sienos ir pakylėjo galvą, šautuvas buvo paties Gardnerio butaforija; Tiesa platesne prasme nei ištikimybė faktams

Paryžiaus komuna: 1870 Prūsijos kariuomenė apsupo Paryžių: balionai su užrašais “Daguerre” ir “Niepce” nešė fotografuotus tekstus, pririštus prie balandžių uodegų; 1871 Antirojalistai ir darbininkai aktyvistai pasiskelbė “Paryžiaus komuną”. Kruvinosios savaitės metu žuvo 25000 paryžiečių

•Filosofinės ir techninės problemos fiksuojant konflikto faktus, priežastis ir patirtis

•Tapybos konvencijos ir publikos lūkesčiai

•Galima nufotografuoti tik tai, kas vyksta, o tapytojai galėjo vaizduoti patriotinius simbolius, herojiškas ir emocingas scenas

•Fotografijos praranda vertę, kai jų žinia pasensta

•Karo fotografijos moko ignoruoti ir užmiršti vaizdu

•Fotografija pradėjo keisti žmonių santykį su atmintimi

•Įspūdis, kad gali dalyvauti svarbiuose įvykiuose

Kas ir kokiu tikslu XIX a. kūrė fotomontažus? 

dominavusią tapybą bei teatrines istorines scenas paveiksluose. Jo tikslas buvo išgauti tapybinį efektą fotografijoje. Prideda

įtaigumo. Fantastinius fotomontažus buvo populiaru kurti Viktorijos laikais, tarsi pramoga – sukeisdavo galvas žmonių, žaisdavo proporcijomis. Fantastinę literatūrą papildydavo fantastiniai fotomontažai. Atradimo, kad galima sukombinuoti kokį tik nori vaizdą, džiaugsmas. Gustave Le Gray manipuliuodavo fot – įmontuodavo dramatiškus debesis, tamsindavo kraštus – kad sukurtų įtaigesnį vaizdą, priblokštų, propagavo foto estetiką, paremtą tapbos principais (apšvietimas pvz).

Kokie eksperimentai atvedė į kino išradimą ir kaip jie susiję su moderniąja daile? 

Eksperimentai su ekspozicijos laiku leido manipuliuoti vaizdu bandant sukurti judėjimo efektą, vaiduokliškas nuotraukas – žmogus gaudavosi permatomas. Muybridge bandymas išsiaškinti, ar arklys bėgdamas pakelia visas keturias kojas buvo tarsi bandymas filmuoti vaizdą – naudota dvylika kamerų fiksuoti skirtingoms judesio sekundės dalims, vėliau iš atskirų nuotraukų sudėtas “filmukas”. Stop motion animacija. Judesio fiksavimas,įdomios pozos, interaktyvumas šiuolaikinėje dailėje.

1870 m. tarp menininkų atsirado nauja pramoga – fotografijos ir tapytų paveikslų kombinavimas. Pirmasis bei žymiausias Viktorijos laikų fotomontažo (tuo metu ši technika vadinta kombinuota spauda) kūrinys – švedo Oscar Gustav Rejlander „Du gyvenimo keliai“ (1857 m), kuriame menininkas vaizduoja du galimus jaunuolio gyvenimo pasirinkimus: drovumo, pamaldumo, darbštumo ir linksmybių, lošimo, lėbavimo kelią. Po metų pasirodė ir garsusis Henry Peach Robinson kūrinys „paskutinis atodūsis“. Abu šie darbai imitavo tuo metu

Kas yra piktorializmas? Apibūdinkite jo bruožus, įvardykite svarbiausius kūrėjus. 

Tarptautinis fotografijos judėjimas – prasidėjo 9 deš., kulminaciją pasiekė XX a. 1 deš ir gyvavo iki 3 deš. Įkvėpimo semtasi iš Emersono fotografijų – mikštų, pilkų tonų, taikių gamtinių temų, manė, kad jis siūlo atmesti tikslų fiksavimą ir eksperimentuoti su išraiška. perėmė Emersono temas, bet atmetė ryšį su mokslu (kūrybiškai nesuprato jo tektsų), niekino industrializaciją ir masinę produkciją, tikėjo, kad fotografija – modernaus meno atmaina. Šešėliai ir rūkas – mėgstamiausios faktūros; paprasti objektai, bet sudėtingas toninis sprendimas; Eksperimentinės technikos, leidžiančios rankomis apdoroti negatyvus ir pozityvus – dėl to primindav ir grafiką, ir tapybą. Spausdindavo ant rupaus popieriaus,

kad būtų panašu į piešinį ar akvarelę. Žavėjosi Henry Peach Robinson tekstais – pictorial effects in photograpfy. Teigė, kad fotografas nėra bejėgis prieš mechaninę aparatūrą. Pradėjo kurtis tarptautiniai menininkų tinklai

Fotografai: Robert Demachy, George Davison, James Craig Annan, Constant Puyo, Heinrich Kuhn, Jan Bulhak, Clarence H. White, Edward S. Curtis (indėnai), A. Stieglitz, Paul Strand 0 brutaliai tiesioginė fotografija (blind), Friedrich H. Evans – sukūrė pirmą abstrakčią fotografiją – vortografiją – integruoja kubizmą ir futurizmą (kaip kaleidoskopas)

Kas yra „naujas matymas“? (ir su juo susiję fotografai) 

1918 – 1945 Postmodernus susidomėjimas prasmėmis bei vaizdo prigimtimi seniai numalšino tik grynos estetikos praktiką. Naujas matymas 

Hausmanas ir Moholy-Nagy domėjosi akies savybių – ypač jos netobulumo – tyrinėjimais. Abu buvo įsitikinę, kad fotoaparatas kompensuoja tai, ko negali akis – išryškina gausybę detalių, kurios periferiniame regėjimo lauke paprastai lieka neryškios, sustabdo judesio fazes, kurių akis paprasčiausiai neišskiria, parodo objektyvias deformacijas, kurias sąmonė ir vaizduotė linkusios paneigti. Fotoaparatas leidžia iš- gryninti regėjimo pojūtį – iš aukštai nufotografuota šiaip jau netikslinga, nuobodi, varginanti kasdienybė pasirodo tarsi valdoma “iš viršaus”, nes kiekvienas žmogeliukas yra savo vietoje, juda reikiama kryptimi, netvarka iš tikrųjų yra tvarka. Be to, mechaninė objektyvo akis gali lytėjimo dirgiklius paversti vizualiais – išdidinti smulias tekstūras, veido plaukelius ir pan, tai veikia kaip apčiupiamas dirgiklis.

Modernistai nebegali pakęsti realybės imitavimo ir imasi jos perkūrimo naudodami fotografiją. Jie pradeda fotografuoti iš įvairių, netradicinių rakursų, iš skirtingų nuotraukų ir detalių konstruoja naujus meno kūrinius – fotomontažus, koliažus. El Lissitzky – atmetė tapybą ir saviraišką – menas, kartu su pramone turi perkurti gyvenimą – “gamybinis menas”, “konstruktorius” – menininkas meno kūrinį konstruoja logiškai, mąstydamas, iš kažko sudėdamas nauja, o ne kuria senus dalykus. Fotografija išlaisvina meną nuo senos estetikos. Montažas destabilizuoja, kvestionuoja realybės teisėtumą. Miesčioniškumo, buržuazinio materializmo kritika. Suardyti matymo įpročius, keisti -iūros taškus, labai stambūs planai, kelios ekspozicijos, keista perspektyva, faktūros. (Aleksandras Rodčenko) 

Naujas matymas – pasireiškė revoliuciniame mene SSRS (El Lissitzky, A. Rodčenko), BAUHAUZAS (Laszlo Moholy-Nagy – 6viesos moduliatoriai, svarbiausia šviesa, reikia eksperimentuoti su ja, i6kreipiantys veidrodžiai, kameros, kurios leistų žaisti su perspektyva, teleskopai, mikroskopai, rentgenas), DADA prieštaravimas karui ir materializmui, šreiškiama neviltis per absurdą, negatyvus griovimo darbas, atsitiktinių vaizdų ir garsų susidūrimo antiprasmės. Christian Shad – Šadografijos- šešėlių fotkės, John Heartfield – fotomontažas, Hannah Hoch – moters vaidmuo gal, Kurt Scwitzers, Marcel Duchamp), NACIŲ PROPAGANDA, AMERIKOJE – grupė F.64 (atmetė piktorializmą ir propagavo kameros matymą. Ansel Adams – mėnuliai gamtoje, eksponometras naudojamas, zonų sistema, Edward Weston ir Tina Modotti), Siurrealizmas (Eugene Atget, George Bataile, Man Ray, Brassai,, Hans Bellmer, Raoul Ubac, Claude Cahun, ANdrea Kertesz, DOmicelė Tarabildaitė, Kazys Daugėla.)

Ką bendra turi fotografija ir „automatinis rašymas“? 

Andre Breton – “Automatinis rašymas – tai tikra minties fotografija”. Iracionalus protas. Fotografija – Pagrindinė medija, nes fotografavimas yra vizualinis laisvos asociacijos ekvivalentas ir būdas apeiti sąmonės kontrolę, negali visko sukontroliuoti fotografijoje. Fotografuojant per sekundės dalį “užrašomas” tam tikras vaizdas, kartais nė pats nesuvoki koks, nes galima fotografuoti ir užsimerkus, nematant ką, prabėgomis pro šoną ar staiga netyčia nsupaudus mygtuką. Automatinis rašymas, naudotas siurrealistų, yra atviras, laisvas minčių srautas, sąmonės nevaldomi, netvarkomi padriki žodžiai, pirmos mintys, kurios šauna į galvą, o jo sšauna greičiau, nei sugebi užrašyti. Taip ir fotografuojant nufotografuojam greičiau, nei suprantam, ką fotografuoji.

Kas yra „lemiamas momentas“? (ir su kokių fotografų kūryba jis susijęs) 

Erich Salomon (susirinkimai, posėdžiia), Henri Cartier Bresson, Andre Kertesz, Berenice Abbot, Lisette Model, jacob Riis (su blykste į namus įsiverždavo, socialiniai projektai), Lewis Hine (foto – tikrovės sibolis, o ne tikrovė, fotkino vaiksu dirbančius, statybininkus ant dangoraižių)

Lemiamas momentas – “įvykio reikšmė ir tikslios formų organizacijos, tam įvykiui suteikusios tikrąją išraišką, atpažinimas tuo pat metu per sekundės dalį”.

„Fotografija ne tokia kaip tapyba. Yra kuriama sekundės dalelimi, kai tu fotografuoji. Tavo akis privalo matyti kompoziciją ar išraišką, kurią pats gyvenimas tau siūlo, ir turi intuityviai jausti, kada nuspausti kameros užraktą. Tai yra momentas, kada fotografas yra kūrybiškas. Oop! Akimirka! Jei ja praleidai, ji dingo amžiams.

Lemiamas momentas svarbus žurnalistinėje fotografijoje – tai gerų kadrų gaudymas, sugebėjimas pažvelgti į įvykius reikiamu laiku ir tinkamu metu nuspausti mygtuką. Kadro laukimas. Kilo iš: miesto žmonių fotografijos, socialinė dokumentacija, foto žurnalistika. A. Narušytė: „Lemiamu momentu“ nufotografuotos tikrovės vizualinių figūrų panašumai ir kompozicija sujungia tarpusavyje nesusijusius erdvės fragmentus, tikrovės atsitiktinumus paverčia prasmingu tekstu. (.) „Lemiamu momentu“ nufotografuotas pasaulis pasirodo kaip egzistenciškai prasmingas, taigi ir nepaliekantis vietos nuoboduliui. Tai yra tokių fotografijų kuriamos estetinės pagavos pagrindas.„Lemiamus momentus“ fiksavę LFM (Lietuvos fotografijos mokyklos) atstovai, kaip ir Cartier-Bressono metodą pritaikę pasaulio fotografai, ne tik ieškojo tikrovėje prasmingą tvarką įkūnijančio kadro, bet ir kulminaciją pasiekusio judesio, didžiausios įtampos momento veide, dramatiško figūrų santykio ar tiesiog vizualinio, socialinio, humoristinio, psichologinio ar egzistencinio įvykio. Kad ir kokia būtų jų reikšmė, fotografijose užfiksuotos kulminacijos ir įtampos sukuria talpios akimirkos įspūdį – toks laiko tarpsnis neatrodo trapus ir nykstantis, nes jame galima nujausti praeitį ir ateitį.

Kaip fotografija buvo panaudota vaduojantis iš Didžiosios Depresijos JAV (4 deš.)? 

Fotografai siuntinėjami į įvairias vietas fiksuoti reformų – į fermas. Užduotis- fiksuoti darbą, kaip pozityvų veiksmą, procesą, išgelbėsiantį Ameriką iš krizės – propaganda savotiška. Sociologai su fotoaparatais. Platinama daugybė vauzdų, bet jie atrenkami, kad atitiktų nuotaiką. Tikslingai dokumentuojami pokyčiai ir įvykiai. pvz – dangoraižių statymas.

Emociškai paveiki, stilizuota, simbolinė fotografija. Rašomi scenarijai, sprendžiai, kurios foto bus perduotos į spaudą. Modernistinis dokumentinų foktių stilius derinamas su realizmu – kaip gyvena paprasti žmonės, nebėgra ankstesnės foto globėjiškumo – tikimasi, kad patys žiūrovai sau pritaikys foto pranešimą.

Kokias idėjas propagavo paroda „Žmonių šeima“? 

1955 m, didžiulė paroda Modernaus meno centre, kuruojama E. Steicheno.

Fotografija kaip medija, galinti parodyti Šaltojo karo įtampas platesniame žmogiškų vertybių

kontekste.

• Teigiama, kad skirtingos gyvenimo sąlygos negali pakeisti žmogiškumo esmės, kuri būdinga visiems žmonėms ir juos vienija.

• Universalaus žmogiškumo apraiškas įžvelgė ir kasdienėje žmogaus veikloje, ir svarbiausiuose gyve-nimo įvykiuose. Taigi išorinių aplinkybių lemiami žmonių gyvenimo skirtumai šiuo atveju laikomi neesminiais ir tik padeda išryškinti žmogiškų savybių visuotinumą.

• Humanistinės pasaulėžiūros, kurią teigė paroda Žmogaus šeima, kontekste žmogišku-mas tampa universalia kategorija, nepriklausoma nuo istorinio laikotarpio ir net įgyja transcendentinį matmenį, pabrėžiantį žmogaus dievišką kilmę.

• fotografijos menas gali „paaiškinti žmogų žmogui“ ar, kitaip tariant, padėti žmonių tarpusavio supratimui, pagrįstam visiems bendros žmogiškos tapatybės suvokimu.

• Paroda „buvo sumanyta kaip universalių gyvenimo kasdienybės detalių ir emocijų veidro-dis – kaip esminės viso pasaulio žmonijos vienybės veidrodis“, o jai atrinktos fotogra jos buvo „labiaususijusios su pamatine žmogiška, nei su socialine savimone“

• Dėl apgalvotos darbų atrankos, temų ir motyvų pasikartojimų ir aiškiai apibrėžto bei akcentuojamo ideologinio pagrindo ekspozi-cija perteikė humanistinę pasaulėžiūrą atitinkantį žmogaus vaizdinį, neribojamą konkrečios vietos ir laiko.

• Pabrėžiama žmonijos bendrumo prieš politinės poliarizacijos sukeltą destrukciją tema. • Universalios temos: gimimas, darbas, meilė, mirtis.

• Bendros žmogiškos prigimties ir universalių žmogiškų vertybių idėjas bei suformavo humanistinės fotografijos kryptį

• Siekė išryškinti Žmogišką sąmone, o ne socialinę sąmonę.

• Paroda turėjo tapti viso pasaulio žmonijos vienybės veidrodžiu

• Atmetė vaizdus, demonstruojančius politinius ir kultūrinius skirtumus, jų nerodė, tarsi visas pasaulis – viena žmonių šeima

•Vizija: gera visuomenė iškils iš kovos pelenų

Kokius fotografijos skaitymo principus suformulavo „Aperture“ redaktorius Minor White? 


1. Prasmė yra daugiau nei fotografijos turinys. Ji ne iškart matoma, glūdi giliau. Identifikuoti objektus nepakanka, kad suprastum fotografiją.

2. Fotografija yra gimininga kitoms esteton4s patirties formoms. Ją galima taip pat rimtai ir interpretuoti.

3. Foto yra kompleksinė visuma, sudaryta iš palyginimų, metaforų, simbolių, formų. Čia veikia intuicija ir kontrolė, fotografija yra ir autoriaus vidaus išraiška ir dokumentas.

4. Foto yra nauja patirtis. Nebūtinai ryšys tarp nufotografuoto objekto ir prasmės.

5. Atsitiktinė fotografija gaki naujai atskleisti pasaulį, ji yra automatinis rašymas.

6. Žiūrovo patirtį galima išversti į žodžius.

Kas yra susvetimėjimo estetika ir jos kūrėjai? 

Tai Šaltojo karo metu Amerikoje susiformavusi fotografavimo estetika, kuri iš esmės pakeitė dokumentinę fotografiją. Automobiliai ir tv – Amerikos turtingumo ženklai – tampa susvetimėjimo simboliais. Raiškos būdai: monotonija, objektų banalumas, prasmės dekonstravimas, laiko ištęstumas, atsitiktinumas, kartojimas, pasipriešinimo normoms filosofija; grubūs, neryškūs vaizdai, atsitiktinai ir greitai nufotografuoti; neryžtingumo momentai; neamerikietiškas elgesys – protestas prieš masinę kultūrą, materializmą ir konformizmą.

• Nuobodulys (nuoboduio estetika) buvo reakcija į gyvenimo konformizmą, tačiau ir atliko egzistenciškai svarbesnę funkciją: vizuali ir prasminė kūrinių tuštuma buvo lyg ekranas, žiūrovui siūlantis ieškoti prasmių, išgyvenimų ir viso to, kas dar nepavaizduota, savo viduje. • Monotoniškas kūrinys akcentuoja ne momentinę patirtį ir emocinę iškrovą, bet žiūrėjimo, mąstymo ir buvimo priešais kūrinį laiką.

• fotografuojamas „niekas“ (kažkokie stulpai, pakelės, degalinės), ir tai nufotografuota „bet kaip“, nuotraukos seka viena kitą lyg vaizdai, praslenkantys pro keleivio akis ir nesustabdantys dėmesio.

•Fotografijos išreiškia matymą tarsi gatvės praeivio akimis, fotografuojama iš akių lygio, judant ir per daug nesitaikant, kartais net nežiūrint.

•Fotografavimo būdas, paremtas autoriaus, pasyvumu, atsisakymu kontroliuoti situaciją, yra tarsi tyčia sugalvotas susvetimėjimo kūrimo metodas. Šitaip fotografuojant atsiribojama nuo to, kas vyksta, bet ir sukuriami vaizdai, kurie yra tamsūs (kartais ant nematomumo ribos), ne visai ryškūs – figūros juda, tarsi bėga iš kadro, decentruoti – „be jokio konkretaus dėmesio objekto“, tarsi atsitiktiniai ir, kas svarbiausia, neemociniai, t. y. neperteikiantys nei objekto, nei autoriaus požiūrio ar jausmų

Kūrėjai: Robert Frank; Helen Levitt, William Klein, Daido Moriyama

Kaip fotografiją paveikė lingvistinis posūkis Vakarų kultūroje ir konceptualistų eksperimentai?

Kaip fotografiją paveikė postmodernizmas? Kokius žinote autorius? 

Cindy Sherman, Eileen Cowin, Laurie Simmons, Richard Prince, Louise, Lawler, Aigust Sander, Paulina Pukye, Andres Serrano, Stasys Eidrigevičius, Adrian Piper, Barbara Kruger, Robert Mapplethorpe. 

Kas yra neutralus matymas (deadpan photography), kas jam būdinga ir kokius žinote autorius? 

Jean Marc – Bustamante, Lewis Baltz, Bernd ir Hila Becker ( vandens bokštai – neutralus matymas, naujas objektyvumas), Andreas Gursky, Thomas Struth, Ed Burtynsky, Remigijus Treigys, Algimantas Kunčius.

(deadpan) estetikai atstovaujantys fotografai – Andreas Gursky, Jeffas Wallas, Thomas Struthas ir kiti – taip gerai išnaudojo fotografijos technines galimybes išryškindami visas smulkmenas, kad jų medžioklės teikiamas malonumas ėmė pateisinti prasmės trūkumą ir jų sekėjų vaizdai tapo vienodi.

•deadpan photograph is devoid of emotion. It simply exists as a subject and photograph, yet it seems to be empty. There is no joy or sorrow, although some can argue that the deadpan itself is a mood of its own.

•’indifference’ seems to describe the photograph perfectly

•the subject is in the center of the image, and the photographer is looking at the subject

straight-on. There is no fancy camerawork involved here. The photographer is not laying on the ground, or standing on a ladder to distort the subject any which way, it is simply pictured exactly as you’d see it if you walked right up to it in real life.

•The deadpan photograph simply says “this is how things are”.

•Deadpan portraits show people in their natural state, typically not showing any sort of

emotion. These subjects are not posed, are not dressed up for the occasion, and seem

completely honest.

•The color of deadpan photographs is commonly de-saturated. While not completely devoid

of color, the colors tend to be muted.

Leave a Comment