Alkoholis

Alkoholio poveikis oganizmui

Visų alkoholinių gėrimų pagrindinė sudedamoji dalis yra etilo alkoholis (C2H5OH – etanolis). Jis yra svarbiausias prisotintųjų angliavandenilių eilės alokoholis. Šiai eilei priklauso alkoholiai nuo CH3OH iki C15H31OH. Metilo alkoholis ir už etilo alkoholį daugiau anglies atomų turintys junginiai (aukštesnieji alkoholiai) yra pavojingi gyvybei. Alkoholiai, kurių molekulės turi po 16 ir daugiau anglies atomų, yra kietos medžiagos.

Etilo alkoholis – bespalvis, lakus, greitai užsidegantis specifinio kvapo ir aštraus skonio skystis, dega melsva liepsna, gerai susimaišo su vandeniu. Vartojamas pramonėje, medicinoje, alkoholinių gėrimų gamyboje irr kt.

Alkoholiniai gėrimai pagal juose esamą etilo alkoholio kiekį skirstomi į silpnus, vidutinio stiprumo ir stiprius. Silpniems priklauso alus. Jis būna 2,8 – 6 % stiprumo. Ypač pavojingas naminis alus, jei pridėta įvairių, organizmui kenksmingų priedų. Vidutinio stiprumo gėrimams priskiriamas vynas ir kiti, kurių stiprumas – 9 – 20 %. Stiprūs alkoholiniai gėrimai – tai degtinė, konjakas, romas, viskis, džinas, trauktinės (jų stiprumas daugiau nei 40%). Beje, degtinėje yra fuzelio, aldehidų ir kitų priemaišų, taip pat šiek tiek metilo alkoholio. Konjake metilo alkoholio gali būti iki 0,1 %. Apsinuodyti galima visais alkoholiniais gėrimais, daažniausiai stipresniais.

Nekenksmingo alkoholių gėrimų kiekio nėra, alkoholis visada sužaloja ar sunaikina tam tikrą smegenų, kepenų ir kitų organų ląstelių skaičių. Bet kokio alkoholinių gėrimų kiekio patekimas į organizmą toksikologine prasme jau yra apsinuodijimas.

Apsinuodijimui be alkoholio, turi įtakos ir kitos sąlygos. Alkoholiniai gė

ėrimai pavargusį žmogų veikia stipriau. Didelis alkoholio kiekis, išgertas per trumpą laiką (30 – 60 min.) veikia daug stipriau, negu išgertas per ilgesnį laiką. Nevalgiusį žmogų alkoholis irgi veikia daug stipriau. Etilo alkoholio toksiškumą sumažina daug riebalų ir angliavandenių turintis maistas, stipri kava ir arbata. Sunkiai apsinuodija asmenys, sergantys galvos smegenų traumine liga, epilepsija. Sunkiau apsinuodijama kartu su alkoholiu išgėrus CNS slopinančių vaistų.

I. Sikorskio tyrimais nustatyta, kad šiltesnio klimato sąlygomis pavojus gerti svaigalus ir galimybė apsinuodyti jais yra mažesnė negu šaltesnio klimato sąlygomis, Žemoje temperatūroje taip sustiprėja alkoholio poveikis, kad išorės šaltis tolygus dvigubai alkoholio dozei. Todėl gerti svaigalus “šaltuose” kraštuose yra daug pavojingiau nei “šiltuose”. Iš tikrųjų, kai regiono vidutinė metų temperatūra yra 5 laipsniais žemesnė, pavojingas alkoholio poveikis žmogaus organizmui padidėja keletą kaartų.

Patogenezė. Alkoholio veikimo mechanizmas sudėtingas, bet tiksliai nėra nustatytas. Manoma, kad etilo alkoholis sumažina biologinių membranų lipidų klampumą. Su tuo susijęs toksinis poveikis galvos smegenų žievei, požieviui, periferinei nervų sistemai, miokardui, kraujagyslėms, raumenims, kitiems organams ir audiniams. Tikriausiai jis slopina impulsų perdavimą sinapsėse iš vieno neurono į kitą, sutrikdo smegenų metabolizavimą. Veikiant etilo alkoholiui žūva daug nervinių ląstelių, sunkiai apsinuodijus, – net iki 10 mln. pilkosios smegenų medžiagos ląstelių. Didelės dozės slopina nugaros smegenis, kvėpavimo centrą.

Dažniausiai ir sunkiausiai apsinuodijama stipriais alkoholiniais gėrimais, bet si
ilpni, jei išgerta daug, gali sukelti panašius simptomus.

Apsinuodijimo sunkumas skiriamas į tris laipsnius: lengvą, vidutinio sunkumo ir sunkų.
• Lengvam apsinuodijimui būdingi šie simptomai: euforija, savikontrolės ir savikritos stoka, netikslios psichometrinės reakcijos (pakitusi kalba, eisena, braižas ir kita).
• Vidutinio sunkumo apsinuodijimui būdinga silpnumas, galvos svaigimas, dvejinimasis akyse, pykinimas, neretai vėmimas, sujaudinimas (ligonis blaškosi, priešinasi), neaiški, nesuprantama kalba, sutrikusi orientacija (situacijos ir laiko atžvilgiu), neįskaitomas braižas (beveik negali rašyti), smarkiai svyruojanti eisena (neišlaiko pusiausvyros, griuvinėja, bando keltis). Etilo alkoholio kiekis kraujyje 2-3 %.
• Sunkus apsinuodijimas pasireiškia koma, grėsmingais kvėpavimo, hemodinamikos ir kitais sutrikimais. Neretai užeina traukuliai. Oda šalta, drėgna, lipni. Etilo alkoholio kiekis kraujyje daugiau nei 3%. Sunkus apsinuodijimas trunka nuo 6 iki 12 valandų.
Nervų sistema. Pakinta elgesys, sutrika kalba, judesiai, sąmonė, atsiranda vyzdžių, refleksų, raumenų tonusų pakitimai ir kita. Pirmiausia pasikeičia savijauta ir elgesys. Tai susiję su slopinimo ir jaudinimo procesais galvos smegenų žievėje, – euforijos, apsvaigimo požymiai.
Kvėpavimo sistema. Iš pradžių kvėpavimas dažnesnis, be patologijos požymių. Ryškus alkoholio kvapas iškėpiamame ore – svarbus diagnostikos požymis. Šis kvapas priklauso ne tiek nuo paties alkoholio, kiek nuo kitų lakiųjų gėrimo dalių ir metabolizmo produktų.
Virškinimo sistema. Alkoholis dirgina virškinimo trakto gleivinę (burnos, stemplės, skrandžio), ji pasidaro hiperemiška, paburksta. Iš pradžių pasireiškia hipersalivacija, vėliau gali būti sausumas burnoje, pykina, vemia.

  

Sunku rasti didesnį negu alkoholis bl

logį, kuris taip atkakliai ir negailestingai gadintų milijonų žmonių sveikatą, taip smarkiai ardytų visus žmogaus audinius ir organus (ypač galvos smegenų žievę) ir galiausiai būtų ankstyvos mirties preasitis. Šia nuodas klastingas: jo sukelti padariniai išaiškėja ne iš karto. Iš pradžių sutrinka vieno arba kito organo veikla, prasideda įvairūs šalutiniai poveikiai. Liga stiprėja. Ir net tada, kai ligonis miršta, mirties priežastimi dažnai palaikoma kita liga, pvz. persišaldymas ar infekcija. Ir tik skrodimas parodo, kad pagrindinė priežastis, suardžiusi organizmą, buvo alkoholis, o persišaldymas ar infekcija užbaigė tragediją.

Skrodžiant žmogaus lavoną, mirusio dėl to, kad ilgai gėrė svaigalus, sukrečia dideli ir išplitę jo organizmo pakitimai. Pakitę praktiškai būna visi gyvybiškai svarbūs organai, ir kartais patalogoanatomui sunku pasakyti, kurio organo veiklai sutrikus žmogus mirė. Kartais stebiesi, kaip šis žmogus apskritai dar galėjo gyventi, juk nebuvo nė veno nepažeisto organo, gebančio atlikti savo funkciją.

Alkoholizmas – šis barbariškumo padarinys – lyg replėmis laiko žmoniją nuo žilos senovės ir iš jos renka pasibaisėtiną duoklę, prarydamas jaunystę, ardydamas jėgas, slopindamas energiją, žudydamas geriausią žmonių giminės žiedą.
Žmogus, gerdamas šį narkotinį nuodą net mažomis dozėmis, gali nepajusti, kaip svaigalų gėrimas jau tampa jo vidiniu poreikiu. Alkoholizmas – tai padarinys girtavimo, kuris yra “saikingo”, “kultūringo”, “ritualinio” svaigalų gėrimo rezultatas. Ne veltui liaudis sako: “Upė prasideda nuo up
pelio, o girtavimas nuo taurelės”.
Vis dėlto, už tėvų girtavimą atpildo susilaukia vaikai. Duomenys įtikinamai rodo, kad geriančiųjų šeimose, palyginti su negeriančiųjų, sveikų vaikų yra 5 kartus mažiau, vaikų mirštamumas 5 kartus didesnis, o ligonių 3,5 kartų daugiau.
Mokslininkai atliko tokius tyrimus: vieną valandą prieš gimdymą 1 kg kūno masės duodavo 0,5 g svaigalų. Gimus kūdikiui, tyrimui kraują ėmė iš virkštelės, t.y. iš vaisiaus kraujotakos sistemos. Ir kraujyje rasdavo alkoholio, vadinasi, net placenta sauganti vaisių, nesulaiko alkoholio. Ypač pavojinga moterims gerti svaigalus pirmąsias dvi nėštumo savaites.
Net nedidelės alkoholinių gėrimų dozės veikia genetinį substratą; dėl to, jeigu ne tuoj pat, tai vėlesnėse kartose gali gimti defektyvių palikuonių.
Įvairių šalių mokslininkai atliko šimtus tyrimų, patvirtinusių neginčijamą faktą; jeigu pastota laikotarpiu, kai vienas arba ypač abu tėvai buvo girti, jiems gimsta nepilnaverčiai vaikai su įvairiais pataloginiais nukrypimais, kurie dažniau ir sunkiau pasireiškia psichikos sutrikimais: psichopatija, epilepsija, debilumu ir kt.
Alkoholio poveikis gemalui bei būsimam jaunikliui įtikinamai parodytas ir eksperimentais su gyvūnais. Nuo regurialiai jiems duodamų net mažų alkoholio dozių, ryškiai padaugėja nevaisingų patelių ir patinų, bendrų formavimosi ydų, išmetimų, mirštamumo ankstyvuoju laikotarpiu po gimimo atvejų, taip pat susilpnėja tam tikros gyvūnų rūšies gyvybingumas.
Dabar iš visų žinomų nuodų toksiškiausiu žmogaus gemalui laikomas alkoholis.
Kliniškai ištyrus nervinę ir psichinę raidą 64 vaikų, prieš kurių gimimą tėvai 4-5 metus girtavo, nustatyta, kad visi vaikai, net ir tie, kurie buvo pakankamai fiziškai subrendę, protiškai buvo nepilnaverčiai. Be to, išaiškėjo, kad kuo didesnis tėvo “alkoholinis stažas”, tuo ryškiau protiškai buvo atsilikęs jo vaikas. Panašūs tėvų girtavimo padariniai – toli gražu ne sunkiausia, kas gali būti.
Geriantys tėvai iš vaikų vagia vaikystę ir jaunystę, pažinimo ir atradimų džiaugsmą, turiningo gyvenimo laimę. Labai dažnai dėl tėvų girtavimo vaikai gimsta su sunkesniais psichiniais sutrikimais ir visą gyvenimą būna našta tiek tėvams, tiek visuomenei.
Alkoholis vaiko organizmą veikia daug stipriau nei suaugusio žmogaus. Pakanka pasakyti, kad mirtina alkoholio dozė 1 kg paauglio kūno masės yra 4-5 kartus mažesnė. Vaikui reikia labai mažai alkoholio, kad jo organizmas būtų neatitaisomai pažeistas. Ypač jautrios ir lengvai pažeidžiamos yra vaiko nervų sistema bei smegenys, nes jos tuomet intensyviai formuojasi.
Alkoholis, pažeizdamas nervų sistemą kartu veikia vaiko organus bei audinius, todėl pražūdinga jo įtaka vaiko organizmui gerokai stipresnė. Net nuo nedidelių alkoholių dozių vaikas ūmai apsinuodija, jam ligos eiga būna daug sunkesnė, nei suagusiam žmogui, ir mažylio gyvybei ima grėsti didelis pavojus.
Pasaulinės statistikos duomenimis, dėl plintančio suaugusių girtavimo bei alkoholizmo, daugėja svaigalų gėrimo ir piknaudžiavimo jais atvejų tarp vaikų bei paauglių.
Vaikystė ir paauglystė – tai žmogaus asmenybės, jo gyvenimo nuostatų, santykių su aplinka formavimosi tarpsnis, žinių ir esminių moralinių bei etinių įgūdžių kaupimo metas. Vaikas nuolat formuojasi, o alkoholis, kaip žiauriausias nuodas pažeidžia visa, kas geriausia, tauriausia yra žmoguje, ir palieka tik tai, kas primityviausia ir negarbinga. Kai svaigalus geria suaugę žmonės, griaunamos visuomenės dorovės, moralės normos. Tuo tarpu į kiekvieną vaikų skatinimą gerti svaigalus, net netiesioginį, ar tai būtų šeimoje, kine, per vakarus ar televizijos laidose, reikia žiūrėti kaip į sunkų nusikaltimą prieš žmoniją ir jos ateitį.

Kodėl žmonės geria?

Svaigalų mėgėjai ir alkoholikai neatsiranda nežinia iš kur. Visi jie kažkada išgėrė savo pirmąją taurelę. Apie girtavimo priežastis parašyta nemaža. Aryti tyrimai, imta interviu, bet juose dažnai buvo painiojamos priežastys su padariniais, objektyvūs veiksniai pakeičiami subjektyviais.
Iš tikrųjų paklausę šimtą geriančių žmonių kodėl jie geria, turbūt negausite dviejų tų pačių atsakymų.
Tyrinėtojai ieškodami alkoholikų vaikystėje aplinkybių, kurios paauglystės ar brandos amžiuje galėjo paskatinti šios sunkios negalės eigą, labai daug dėmesio skyrė tam, kaip buvo ugdoma ligonio asmenybė. Papročiai ir aplinka ne tik formuoja augančiojo individo požiūrį į alkoholinius gėrimus, bet neišvengiamai veikia ir jos asmenybę. Antra vertus, nuo asmenybės bruožų priklauso, kiek individas linkęs į alkoholizmą.
Dauguma alkoholizmo problemų tyrinėtojų tvirtina, kad iki susirgimo alkoholikai patiria įvairiausių asmenybės pokyčių, kurių šaknys siekia kūdikystę. Būsimojo alkoholiko asmenybei būdingas nepilnavertiškumas, nepakankamas socialinis prisitaikymas, nesugabėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Asmenybės nepilnavertiškumo priežastis – neteisingas auklėjimas. Netikęs auklėjimas, t.y. perdėtas arba besaikis lepinimas, palieka pėdsaką visam gyvenimui. Ir vienu ir kitu atveju ugdomos neprisitaikiusios asmenybės, labai linkusios į vidinius ir išorinius konfliktus, kuriems spręsti reikia didžiausių pastangų.
Nenumaldomas troškimas išgerti yra vienas pirmųjų alkoholizmo požymių. Alkoholio potraukis gali reikštis įvairiai. Pirmiausiai kyla noras pratęsti pradėtas išgertuves, paskui jau ir visiškai blaivų žmogų ima kamuoti neįveikiamas triškimas pasigerti, tačiau alkoholio poveikis itin stiprus pagirių metu. Alkoholikas vėl įninka gerti todėl, kad gėrė vakar, ir todėl, kad dar neišgėrė šiandien.
Alkoholizmo gydymas – ilgas procesas, reikalaujantis iš gydytojo ir artimųjų didelės įtampos. Aktyvaus gydymo metodo uždavinys – sukelti ligonio šlukštėjimąsi alkoholiu. Ligoniui kartu su alkoholiu duodama preparatai, sukeliantys šleikštulį ir vėmimą. Gydymo metu suformuojamas neigiamas sąlyginis refleksas svaigalams. Jų kvapas ir skonis pykina, verčia vemti. Alkoholizmas – lėtinė liga, jai būdingos remisijos, t.y. ligos reiškinių suslipnėjimas arba išnykimas. Alkoholzmo remisija yra tam tikra organizmo pusiasvyros būklė, kuri išesmės skiriasi nuo būklės prieš susergant. Žmogus laikomas praktiškai sveiku, tačiau vienas gurkšnis svaigalų gali sutrikdyti gydymu pasiektą organizmo pusiausvyrą ir vėl užplieksti ligą. Taigi yra tik vienintelė galimybė pasiekti stabilių rezultatų – visiškai atsisakyti alkoholio.
Dėl būsimųjų kartų, visi kartu turime sukilti prieš girtavimą ir padaryti viską, kad mūsų gyvenime įsitvirtintų blaivios buities vertybės.

Alkoholio įtaka žmogui
Girtumas – apskritai visiems žinoma būsena. Mažai atsirastų žmonių, kurie patys nebūtų patyrę alkoholio poveikio. O girtą yra matęs kiekvienas.
Alkoholis nėra šiuolaikinės civilizacijos vaisius. Svaigalai pasiekė mus iš amžių glūdumos. Žinomas vokiečių etnografas Julijus Lipsas teigia, kad Paryžiaus kavinių nuolatinių lankytojų aperityvas, rusiškoji stalo degtinė, angliškųjų klubų viskis, Mozelio, Reino ir raudonasis bei putojantis vynas iš tikrųjų yra pirmykščių žemdirbių alaus, vyno ir klajoklių genčių rauginto kumyso patobulinti variantai.
Viso pasaulio medikams jau seniai kelia nerimą nuolatinis alkoholio plitimas. Pasaulinėje sveikatos asamblėjoje, kuri vyko 1979 metų gegužės mėnesį, buvo pabrėžta, kad per 1960 – 1972 metus visame pasaulyje vyno vartojimas padidėjo 20 , svaigiųjų alkoholinių gėrimų gamyba – 60  , alaus – 80 . Dvidešimt penkių šalių, kuriuose daugiausia surinkta statistinės medžiagos, duomenims, alkoholio vartojimas, skaičiuojant vienam gyventojui, per minėtą laikotarpį padidėjo 3 – 5 kartus. Alkoholio vartojimą psichologiškai galima motyvuoti tuo, kad jis, geriamas nedidėlėmis dozėmis, atpalaiduoja, ramina nervus, pakelia nuotaiką. Tuo pat metu “vyno dvasia” yra visų alkoholio sukeliamų blogybių pradžia. Svaigaluose esantis alkoholis – didelis apgavikas.
Ir žmogaus, ir gyvūno organizme visada yra alkoholio. Įvarių tyrinėtųjų duomenimis, normalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,018 – 0,03 . Dar nenustatyta, ar jis susidaro vykstant medžiagų apykaitai, ar dėl bakterijų sukelto rūgimo žarnyne. Normalus alkoholio kiekis kraujyje padidėja, kai organizmą ištinka deguonies badas. Atsiradęs organizme alkoholis nesukelia girtumo, neskatina piktnaudžiauti alkoholiu, neturi nieko bendra su alkoholizmo plitimu. Alkoholiniuose gėrimuose esantis etanolis gerai maišosi su vandeniu ir tirpsta riebaluose, todėl nesunkiai prasiskverbia pro biologines membranas. Kraujas etanolį pradeda įsisiurbti jau burnoje apie 20 jo įsiurbiama skrandyje, o kitas – plonojoje žarnoje. Taip alkoholis patenka į kraują, kuris išnešioja jį po visą organizmą.
Alkoholis yra nervų nuodai. Kadangi jis gerai tirpsta riebaluose, o jų ypač daug smegenų audiniuose, tai smegenyse jo susitelkia gerokai daugiau negu kituose organuose.
Alkoholio poveikis smegenims beveik visada tiesiogiai priklauso nuo jo koncentracijos kraujyje. Truputėli kauštelėjęs (kai alkoholio kraujyje ne daugiau kaip 2 t. y. išgerta maždaug 100 mililitrų degtinės), žmogus atsipalaiduoja, aprimsta. Kai koncentracija kiek didesnė (3 – 5), sumažėja smegenų centrų, reguliuojančio dėmesio ir savikontrolės procesus, aktyvumas. Prasideda stimuliuojantis alkoholio poveikis: gerėja nuotaika, žmogus darosi šnekesnis, perdėtai žvalus, pamažu nustoja kontroluoti savo veiksmus, nesugeba tinkamai vertinti to, kas vyksta. Truputį apgirtusiam atrodo, kad jo sugebėjimai didėja, kad jis gali veikti greitai ir tiksliai, aplinkiniai rodosi mielesni, įdomesni.
Daugelis mokslininkų yra ištyrę, kaip nedidelės alkoholio dozės veikia žmogų. Žinomas vokiečių psichiatras Ėmylis Krepelinas, 1886 – 1891 metais buvęs Tartu universiteto profesoriumi, nustatė, kad alkoholis, nors kiek ir spartina mąstymą, kartu mažina mąstymo prodyktyvumą. Nuo alkoholio prastėja mąstymo kokybė, daugėja klaidų. Alkoholis trukdo objektyviai vertinti savo sugebėjimus. Kuo svarbesnė smegenų funkcija, tuolabiau ji yra pažeidžiama alkoholio.
Geriant vis daugiau, kai alkoholio koncentracija kraujyje padidėja iki 0,1 – 0,2 (200 ml degtinės), pasiekiamas vidutinis girtumo laipsnis. Galvos smegenų centrus pradeda dirginti chaotiškas jaudinimas, jie nesugeba kontroliuoti požievio zonos. Tada jau visai pagrystai galime kalbėti apie žemųjų inkstų atsipalaidavimą. Dingsta rūpesčiai ir abejonės. Pasigėręs būna linksmas ir nerūpestingas, elgiasi įžūliai – laisvai, nieko nesivaržydamas. Pakili nuotaika jį verčia garsiai kalbėti, dainuoti, rodyti savo jėgą ir vikrumą. Girtas nesupikdytas bus geraširdis, svetingas, kvies bičiuliautis. Bet jis gali tuoj paniurti, suirzti kurstyti vaidus. Pasitaiko ir kitokio girtumo. Kai kuriems žmonėms nuotaika nepakyla, o priešingai, krinta: juos apninka liūdesys, jie nori būti vieni, vengia žmonių. Yra tokių, kurie, visai ne alkoholikai tik atsitiktinai pasigėrę, mėgino net nusižudyti. Tai gali ištikti patyrusius galvos smegenų traumą, persirgusius smegenų arba jų dangalų uždegimus ir psichinius ligonius. Išgėrusį graužia sunkios mintys, jis prisimena išgyventas nelaimes, ligas, visą niekingą gyvenimą. Staiga ima savęs gailauti, vekšlenti. Drąsus ir šaltakraujiškas žmogus be jokių regimų priežasčių gali pasidaryti bailus ir drovus. Kai kurie darosi tingūs, pasyvūs, vengia bendro pokalbio, išsisukdami žodeliais “taip” ir “ne”.
Kai girtumas stiprėja, psichika dar labiau pašlyja. Mąstymas darosi vis lėkštesnis. Girtas kartoja tas pačias mintis, mala tuos pačius žodžius. Jam nieko nereiškia imti šnekėti net su daiktais. Išgirdęs atsitiktinai ištartą žodį, jis daro išvadą, tarytum aplinkiniai jam linki blogą, darosi priekabus, lenda muštis. Pasitaiko impulsyvių poelgių. Girtas gali sau pakenkti ar net žūti, langą palaikęs durimi, upę – plentu.
Girtas daug dažniau linkęs lytiškai įsiaistrinti, pokalbius pakreipti į erotines temas. Sumažėjus savikritiškumui ir santūrumui, padaro antivisuomeniškų poelgių ir nusikaltimų.
Vynas kartais vadinamas meilės gėrimu, kuris audrina ir padeda suartėti. Iš tikrųjų, apsvaigus nuo alkoholio iš pradžių sujaudinami centrinėje nervų sistemoje esantys lytiniai centrai. Tačiau šis alkoholio poveikis būna ir atvikštinis, nes etanolis, slopindamas galvos smegenų žievę, atpalaiduoja šiaip jau kontroliuojamus žemuosius žmogaus instinktus. Taigi alkoholis paverčia meilę kūnišku, šiurkščiu, beveik žvėrišku pojūčiu, praradusiu žmogaus estetinius komponentus. Atleisdamas etinius stabdžius, atimdamas iš žmogaus galimybę kontroliuoti savo poelgius, alkoholis stumia į atsitiktinius lytinius sąntykius.
Piktnaudžiavimas alkoholiu yra dažniausiai dėl seksualinių paskatų padarytų nusikaltimų priežastis. Dažniausiai dėl to kaltos pačios moterys, kai paveiktos alkoholiu praranda savikontrolę ir moteriškąją savigarbą.
Dažnas piktnaudžiavimo alkoholiu padarinys yra pakitusi lytinių organų veikla. Beveik visi alkoholikai pirmaisiais girtavimo metais ir pradinėje alkoholizmo stadijoje giriasi padidėjusiu lytiniu potraukiu ir potencija. Matyt dėl to, kad alkoholis sudirgina galvos smegenų hipotoliamiją.
Tačiau ilgainiui situacija keičiasi. Daugumos ligonių lytinis potraukis ir potencija silpnėja, o vidutinėje bei galutinėje alkoholizmo stadijoje gali visiškai išnykti.
Pagirių metu dažniausiai buvo užfiksuotas susilpnėjęs lytinis potraukis ir nepakankama varpos erekcija. Ligoniams, kurie ilgiau nei metus nevartojo alkoholio, daugiausia konstatuota nepakankama erekcija ir per ankstyvas spermos išsiliejimas.
Lytinio potraukio ir potencijos pakitimai dažnai vyksta banguotai. Iš pradžių jų atsiranda tik pagirių laikotarpiais ir po kurio laiko išnyksta, vėliau išlieka vis ilgiau ir ilgiau, kol galų gale išnyksta visai – žmogus tampa invalidu.
Alkoholiui ypač jautrūs vaikai ir sergantieji kepenų, skrandžio bei vidaus sekrecijų liaukų ligomis (išskyrus diabetą ir padidėjusią skydliaukės funkciją). Alkoholį lengviau pakelia 20 – 30 metų moterys negu tokio pat amžiaus vyrai. Vyresnių moterų atsparumas pradeda mažėti, o vyrų nekinta iki 50 metų.
Kaip alkoholis veikia psichiką, yra aprašę šimtai tyrinėtojų. O iš tikrųjų mums žinoma apie tai |dar per mažai, kaip ir apie tuos nervinių ląstelių pakitimus, dėl kurių apninka jau žinomi simptonai. Mat kol kas dar labai daug ko nežinome apie normalią psichikos veiklą ir emocijų chemizmą. Tik paskutiniais metais imta kalbėti apie psichikos problemas remiantis fiziologija, anatomija, biochemija, biofizika ir matematika.
Smegenims reikia daugiau deguonies negu kitiems organams, o alkoholis lėtina kraujo tekėjimą ir stabdo deguonies patekimą į smegenis. Be to alkoholis žaloja smegenų kapiliarus. Girto smegenyse įvyksta daugybė nedidelių karaujosruvų, dar daugiau užanka kapiliarų dėl to smegenų ląstelės nepakankamai maitinamos, stokoja deguonies. Nervinių ląstelių deguonies badas reiškiasi sumažėjusiu dėmesiu, galvos skausmais, bendru vangumu. Dėl šitokios nervinių ląstelių būsenos ir smegenų apnuodijimo žuvusiais nuo deguonies bado ląstelių skaidymosi produktais prasideda vadinamos pagirios.
Tyrinėtojai nuo seno domėjosi, kaip pirmą kartą susiduriama su alkoholiu. Yra nenuneigiamų įrodymų, kad alkoholio potraukį dažniausiai suformuoja vaiko ir paauglio aplinka. Jeigu vaikas auga šeimoje, kurioje vienas iš tėvų (dažniausiai tėvas) serga pradine alkoholizmo stadija, bet dar nėra praradęs įtakos ir autoriteto, tai labai tikėtina, kad vaikas įgis polinkį į alkoholį. Jis anksti pradės ragauti alkoholinius gėrimus ir netrus gali tapti alkoholiku.
Anglų mokslininkai S. Aleksanderis ir I. Kempbelas 1966 metais paskelbė 1410 nepilnamamečių tyrinėjimų duomenis. Paaiškėjo, kad iš tų, kurių tėvai smerkia girtavimą ir kurių draugai negeria, alkoholį vartoja tik 12. Bet jeigu tėvai neprieštarauja, kad būtų geriamas alkoholis, ir du artimiausi paauglio draugai kartkartėmis išgeria, minėtas rodiklis didesnis 7,4 karto – 89. Šie tyrinėjimai parodė dar vieną patraukiantį dėmesį faktą: po kartą per savaitę išgeria 8 tokių paauglių, kurie nekilnoja taurelių kartu su tėvais arba bičiuliais, ir 43 tokių, kurie dažni tėvo ir motinos arba draugužių išgertuvių kompanionai. Sunku surasti akivaizdesnį pavyzdį, kaip aplinka veikia vaiką.
Svaigalų mėgėjai ir alkoholikai neatsiranda nežinia iš kur. Visi jie kažkada išgėrė savo pirmąją taurelę. Ypač liūdna, jeigu ją dar vaikystėje bus įpylę tėvas arba motina. Pirmas lašas nekartą buvo pradžia tos nesuvaldomos slenkstėtos upės, kurioje taip lengva pražūti. Kuo ilgiau sugebėsime palaikyiti vaikų abejingumą ar priešiškumą alkoholiui, tuo geriau jų sveikatai ir ateičiai.
Psichiatras Ė. Krepelinas teigė, kad alkoholikais daugiausia tampa tie, kurie pradeda išgėrinėti būdami jaunesni nei 20 metų. Ši nuomonė nepaneigta iki šiol. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai patvirtino – kuo jaunesnis žmogus įninka į vyną ir degtinę, tuo jų poveikis žalingesnis. Šią išvadą paremia ir statistiniai dumenys, pateikti 1971 metais išleistoje A. Potnovo ir I. Piatnickojos knygoje “Alkoholizmo klinika”. Apie 80 alkoholikų, besigydančių psichoneurologijos dispanseryje arba klinikoje, pradėjo vartoti alkohoį iki 20 metų amžiaus, 16 – 18 – 20 – 25 metų ir 1,5 – 3,7 – 26 – 30 metų. Visai menkas procentas ligonių pradėjo vartoti alokoholį senesnio amžiaus.
Kaip reikėtų suprasti apibrėžimą “alkoholio vartojimo pradžia”? Žinoma, tai ne pirmutinė vaikystėje išgerta taurelė. Po to gali praeiti ne vieneri metai, kol bus “išlenkta” antroji. Kai kalbama apie alkoholio vartojimo pradžią, turima galvoje daugiau ar mažiau sistemingo girtavimo pradžia. Sunku čia nubrėžti ribą, tik viena aišku – kuo atlaidesnis vaiko požiūris į alkoholio vartojimą, tuo lengviau jis nusprūsta į nuolatinio girtavimo liūną. Dar paauglystėle jį užvaldo įprotis, kuris gali pražudyti.
Tyrinėtojai ieškodami alkoholikų vaikystėje aplinkybių, kurios paauglysėts arba brandos amžiuje galėjo paskatinti šios sunkios negalios eigą, labai daug dėmesio skyrė tam, kaip buvo ugdoma ligonio asmenybė. Papročiai ir aplinka ne tik formuoja augančio individo pažiūrą į alkoholinius gėrimus, bet neišvengiamai veikia ir jo asmenybę. Antra vertus, nuo asmenybės bruožų priklauso, kiek individas linkęs į alkoholį.
Dėl šito būtų galima ir ginčytis, tačiau dauguma alkoholizmo problemų tyrinėtojų tvirtina, kad iki susirgimo alkoholikai patiria įvairiausių asmenybės pokyčių, kurių šaknys siekia kūdikystę. Būsimo alkoholiko asmenybei būdingas nepilnavertiškumas, nepakankamas socialinis prisitaikymas, nesugebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Asmenybės nepilavertiškumo priežastis – neteisingas auklėjimas. Netikęs auklėjimas, t. y. perdėtas griežtumas arba besaikis lepinimas, palieka pėdsaką visam gyvenimui. Ir vienu, ir kitu atveju ugdomas neprisitaikiusios asmenybės, labai linkusios į vidinius ir išorinius konfliktus, kuriems spręsti reikia didžiausių pastangų.

Besaikis lepinimas galbūt net blogiau už perdėtą griežtumą, rašo Portnovas. Paauglys su išugdytu vartotojo charakteriu, pretenzinga asmenybė nuolatos reikalauja, kad būtų tenkinamos visos ambicijos, bet realybė trukdo. Paauglys niršta, jį užvaldo vidinis protestas. Jis norėtų, kad nebūtų jokių kliūčių jo troškimams, nors ir jaučia savo vidinius trūkumus. Priklausomo ir nepilnavertiškumo jausmas gali išsilieti visokeriopais nukrypimais nuo elgesio normų, bet dažniausiai kokiu nors nesaikingumu, pavyzdžiui, besaikiu alkoholio vartojimu. (Žinoma, be alkoholizmo, pasitaiko ir kitokių narkomanijos formų, sekso, apsirijimo ir net plepumo!). Alkoholis šitokioje situacijoje nuramina ir patenkina sukilusias aistras. Matyt, yra teisus žinomas narkologas R. Naitas, tvirtindamas, jog alkoholio potraukis – tai simptominis mėginimas išspręsti emocinį konfliktą. Be abejonės, iš anksto turėtų būti aišku, kad šis mėginimas nepavyks.
Yra dar vienas labai svarbus nepilnamečių girtavimo bruožas. Vaikai 20 kartų jautresni nuodų poveikiui negu suaugusieji. Alkoholis vaikams ypač pavojingas, daugiausia dėl jauname organizme nepakankamai išlavėjusios sistemos, kuri padaro nekenksmingas nuodingąsias medžiagas, ir palyginti didelio vandens kiekio. Medicinos literatūroje galima rasti daugybę pavyzdžių, kai menkiausia alkoholio doze vaikai yra labai sunkiai apsinuodiję. Žindomam kūdikiui net spirito kompresas gali būti pavojingas gyvybei. Šie faktai visus tėvus turėtų padaryti atsargesnius. Vaikams vartoti alkoholį pavojinga ne vien dėl ne tiesioginių nepageidaujamų padarinių, bet ir dėl galimybės dvasiškai ir fiziškai sužaloti sveikatą.
Nenumaldomas troškimas išgerti yra vienas pirmųjų alkoholizmo požymių. Alkoholio potraukis formuojasi ir plėtojasi pamažu. Jo intensyvumas prikalauso nuo ligos sunkumo. Iš pradžių alkoholikas dar gali šiaip taip kovoti su savo aistra, kurį laiką apseiti be degtinės. Ligai progresuojant, atsisakyti aloholio vis sunkiau ir sunkiau. Visos alkoholiko mintys nuolatos sutelktos į degtinę, jos įkyriai persekioja ir namie, ir darbe. Jis visą laiką svarsto, kur ir kaip galėtų vėl išgerti. Degtinės vizijos nepaleidžia alkoholiko net miegančio. Alkoholio potraukis panašus į stiprų badą arba troškulį – žmogus pasirengęs bet kam, kad tik jį patenkintų. Prieš jį nublanksta visi kiti interesai, rūpesčiai, troškimai, siekiai, šeima, darbas ir t. t. Alkoholio potraukis verčia atsisakyti valgio, kad tik liktų pinigų išgerti. Apimtas šio potraukio žmogus išparduoda viską, ką tik galima parduoti, nuskursta.
Antras ankstyvasis alkoholizmo požymis yra savikontrolės praradimas. Alkoholikas neįstengia įvertinti, kiek, kur ir kada geria. Sveikas žmogus žino, kokią alkoholio dozę jis gali sau leisti, o alkoholikas geria tol kol pasigeria. Alkoholikas gerdamas nesugeba savęs kontroliuoti, negali susilaikyti. Jis praranda saiko jausmą. Pradinėje ligos stadijoje kai kuriems alkoholikams lengviau susilaikyti visai negėrus, negu, pradėjus gerti, neprarasti saiko. Pagal alkoholio kiekį, kuris nuslopina savikontrolę, galima kalbėti apie ligos sunkumą. Iš pradžių savikontrolė prarandama tik išgėrus puslitrį degtinės, o vėliau jau pakanka ir keleto taurelių.
Trečias alkoholizmo požymis yra pakitęs pakantumas, arba tolerancija. Ligos pradžioje pakantumas didėja. Žmogus, įpratęs girtauti, pakelia didesnias alkoholio dozes negu retai išgeriantis. Didėjant pakantumui, silpnėja vėmimo refleksas. Kaip žinoma, vėmimas yra apsauginis organizmo refleksas, kylantis apsinuodijus dideliu alkoholio kiekiu. Labai retai pasitaiko žmonių, kurie į per didelę alkoholio dozę iš viso nereaguotų vėmimu. Tai rodo, jog to individo silpnas vėmimo refleksas arba nepakankama apsauginė reakcija. Retkarčiais vėmimo reflekso neturėjimas gali būti individo nepaprasto pakantumo išraiška. Alkoholio pakantumas nedidėja be galo. Vieną gražią dieną alkoholikas pasiekia savo lubas. Po to jis gali gerti keletą metų, ir pakantumas nesikeičia. Ilgą laiką nuolatos perkraunamas mechanizmas galų gale nebeveikia, ir pakantumas pradeda palengva mažėti. Jis gali pasidaryti silpnesnis net už pradinį fiziologinį (normalųjį). Ne veltui sakoma, kad senas girtuoklis pasigeria nuo šaukšto vyno.
Alkoholizmo gydymas – ilgas procesas, reikalaujantis iš gydytojo ir ligonio artimųjų didelės įtampos. Gydantis narkologas kiekvienu atveju atsižvelgia į ligos stadiją, individualias ligonio savybes, jo socialinę būklę, gyvenimo bei darbo sąlygas ir daug kitų veiksnių. Alkoholikas gydomas keliais etapais, kurių kiekvienas turi savo svarbiausią uždavinį.
Pirmuoju gydymo etapu daugiausia dėmesio skiriama atsiradusiam dėl lėtinio nuodijimosi alkoholiu ligos paūmėjimui ir patologinei būsenai šalinti. Skiriamas rėžimas ir dieta, kurie konpensuoja baltymų bei vitaminų trūkumą, atkuria kepenų funkciją neutralizuoja organizme nuodus. Ligoniai gauna daug vitaminų, kurie pagerina medžiagų apykaitą, ypač oksidacijos procesus nervų audiniuose ir inkstuose.
Pašalinus lėtinio apsinuodijimo alkoholiu reiškinius, pradedamas antrasis gydimo etapas – aktyvusis antialkoholinis gydymas. Aktyvaus gydymo metodo uždavinys – sukelti ligonio šlykštėjimąsi alkoholiu. Ligoniui kartu su alkoholiu duodami preparatai, sukeliantys šleikštulį ir vėmimą (apomorfinas, emetinas, vėmimo milteliai ir t. t.). Gydymo metu susiformuoja neigiamas sąlyginis refleksas svaigalams: jų kvapas ir skonis pykina, verčia vemti.
Trečiasis gydymo etapas yra daugiausiai palaikomasis, o tiksliau – antirecidyvinis ir trunka keletą metų. Tuo laikotarpiu įvairūs gydymo kursai prireikus pakartojami.
Alkoholizmas – lėtinė liga, jai būdingos remisijos, t. y. ligos reiškinių susilpnėjimas arba išnykimas. Alkoholizmo remisija yra tam tikra organizmo pusiausvyros būklė, kuri iš esmės skiriasi nuo būklės prieš susergant. Žmogus laikomas sveiku (žinoma, jeigu piktnaudžiaudamas alkoholiu dar nepasidarė invalidu), tačiau vienas gurkšnis svaigalų gali sutrikdyti gydymu pasiektą organizmo pusiausvyrą ir vėl užplieksti ligą.
Alkoholizmas ypatingas tuo, kad ligos baigtis labai priklauso nuo paties ligonio noro pasitaisyti. Jeigu jis pats nesigrums su savo nelaime, tai vargu ar medicina pajėgs jį apginti nuo ligos recidyvo.Ypač svarbi ta socialinė mikroaplinka, į kurią patenka gydytas nuo alkoholizmo ligonis.
Taigi yra tik vienintelė galimybė pasiekti stabilių gydymo rezultatų – visiškai atsisakyti alkoholio.

Leave a Comment