Alkoholiniuose gėrimuose esantis etanolis gerai maišosi su vandeniu ir tirpsta riebaluose, todėl nesunkiai prasiskverbia pro biologines membranas. Kraujas etanolį pradeda įsiurbti jau burnoje, apie 20 % jo įsiurbiama skrandyje, o kitas – plonoje žarnoje. Taip alkoholis patenka į kraują, kuris išnešioja jį po visą organizmą. Apie 10 % išgerto alkoholio organizmas pašalina pro plaučius, inkstus ir prakaito liaukas, visą kitą suskaido, tiksliau, oksiduoja fermentai (enzimai). Daugiausia išgerto alkoholio perdirba kepenys. Išgėrus 50 ml. degtinės dozę, alkoholis sveiko žmogaus kraujyje išnyksta per 4 – 5 valandas. Tačiau histocheminiai ir radiologiniai tyrimai įrodė, kad organuose ir audiniuose alkoholio galima aptikti dar dvi savaites. Ištyrus žymėtąją radioaktyvąją anglimi alkoholio laikimąsi organizme, buvo paneigta nuomonė, kad vieną kartą išgertas alkoholis veikia daugiausiai centrinę nervų sistemą, ypač galvos smegenų žievę. Iš tikrūjų alkoholio daugiausiai susitelkia kepenyse ir skersaruožiouse raumenyse, paskui – požieviniuose nervų centruose ir smegenėlėse, tik po to – galvos smgenų žievėje. Jeigu alkoholio patenka daugiau, etanolio vis daugėja centrinėje nervų sistemoje. Alkoholis susilaiko raumenų audiniuose – jis ten arba oksiduojasi, arba iš karto kepenų perdirbamas. Visai kitaip veikia riebalinių audinių ląstelės. Jose alkoholis kaupiasi, tirpsta ir ilgai nesiskaido. Kuo organizme daugiau raumenų ir mažiau riebalų, tuo mažesnė alkoholio koncentracija kraujyje ir tuo menkesnis jo poveikis smegenims. Kraujas ypač sparčiai sugeria alkoholį, kai geriama nevalgius ir neužkandant. Skrandyje ir žarnyne esantis maistas, pirmiausia mėsa, stabdo alkoholio siurbimąsi į kraują, ir jo tenai susikaupia beveik dvigubai mažiau. Alkoholis yra nervų nuodai. Kadangi jis gerai tirpsta riebaluose, o jų ypač gausu smegenų audiniuose, tai smegenyse jo susitelkia gerokai daugiau negu kituose organuose. Alkoholio poveikis smegenims beveik visada tiesiogiai priklauso nuo jo koncentracijos kraujyje. truputėli kauštelėjęs (kai alkoholio kraujyje nedaugiau kaip 2 %, t. y. išgerta maždaug 100 ml. degtinės), žmogus atsipalaiduoja, aprimsta. Kai koncentracija kiek didesnė (3 – 5 %), suamžėja smegenų centrų, reguliuojančių dėmesio ir savikontrolės procesus, aktyvumas.
Apėmusi po pirmųjų degtinės taurelių šiluma yra susijusi su odos audinių išsiplėtimu dėl alkoholio poveikio. Pulsas padažnėja, kraujospūdis paprastai nekinta, nors gali kiek sumažėti arba, priešingai, padidėti. Kvėpavimas lieka toks pat, bet gali ir padažnėti. Alkoholis, nors kiek spartina mąstimą, kartu mažina mąstymo produktyvumą. Nuo alkoholio prastėja mąstymo kokybė, daugėja klaidų. Alkoholis trukdo objektyviai vertinti savo sugebėjimus. Kuo svarbesnė smegenų funkcija, tuo labiau ji yra pažeidžiama alkoholio. Nedaug apgirtusiam iš pradžių atrodo, lyg praeitų fizinis nuovargis, bet paskui raumenų darbingumas mažėja. Judesiai galbūt pasidaro staigesni, bet jau netokie tikslūs. Po kurio laiko pradeda silpnėti reakcija. Pasiekus vidutinio girtumo laipsnį (kai alkoholio koncentracija kraujyje padidėja iki 0.1 – 0.2), galvos smegenų centrus pradeda dirginti chaotiškas jaudinimas, jie nesugeba kontroliuoti požievio zonos. Tada jau visai pagrįstai galima kalbėti apie žemųjų instinktų atsipalaidavimą. Kai girtumas stiprėja, psichika dar labiau pašlyja. Mąstymas darosi vis lėkštesnis. Girtas kartoja tas pačias mintis, mala tuos pačius žodžius. Kai girtumas trunka ilgiau, tai be dvasinių, atsiranda ir fizinių sutrikimų. Girtam karšta, tvanku, jo oda užkaitusi, akys karštligiškai blizga. Žvali šneka greitai darosi sunkiai suvokiama, girtas nesugiaba tiksliai ištarti žodžių. Kartais pradeda žagsėti. Kadangi sunku koordinuoti judesius, tai rašysena pasidaro stami ir atsaini. Dėl tos pačios priežasties girtas pradeda svirduliuoti, jį apima snaudulys, jam sprūsta iš rankų daiktai. Menkėja raumenų jėga. Mažėja jautrumas skausmui ir temperatūrai. Girtas nereaguoja į sužeidimą ar apdegimą. Sutrinka jutimo organų veikla, regumas, akyse pradeda dvejintis, ūžia ausyse. Nesąlyginiai valgymo ir lytiniai refleksai, girtumo pradžioje stiprėję, dabar silpnėja. Didelė alkoholio dozė (1 litras degtinės) sunkiai apnuodija (alkoholio krajyje padaugėja iki 0.5 %), smarkiai pažeidžia nervinę veiklą. Apsinuodijęs iš pradžiu atrodo tarsi pusmiegis ir šūktelėtas reaguoja tik neaiškiu vapaliojimu. Vėliau praranda sąmonę ir pasineria į gilų miegą. Prasideda alkoholinė koma: ligonis daugiau nereaguoja į dirginimą. Oda pamėlynuoja, išpila lipnus prakaitas. Kūno temperatūra nukrenta žemiau normos, susilpnėja širdies veikla ir kvėpavimas. Apsinuodijęs atgauna sąmonę po 8 – 12 valandų. Kai komos būsena trunka ilgiau negu para, vargu ar jis iš viso atsigaus. Pažeidžiami pailgųjų smegenų centrai, blokuojamas kvėpavimas, ir žmogus miršta. Alkoholiui ypač jautrūs vaikai ir sergantieji kepenų, skrandžio bei vidaus sekrecijos liaukų ligomis (išskyrus diabetą ir padidėjusią skydliaukės funkciją). Alkoholio veikiamos kinta smegenų ląstelės. Alkoholis tiesiogiai veikia mediatorių funkciją. Mediatoriais vadinamos medžiagos, perduodančios impulsą iš vienos nervinės ląstelės į kitą ir iš nervinės ląstelės į organą. Smegenims reikia daugiau deguonies negu kitiems organams, o alkoholis lėtina kraujo tekėjimą ir stabdo deguonies patekimą į smegenis. Be to, alkoholis žaloja smegenų kapiliarus. Girto smegenyse ivyksta daugybė nedidelių kraujosruvų, dar daugiau užanka kapiliarų. Dėl to smegenų ląstelės nepakankamai maitinamos, stokoja deguonies. Nervinių ląstelių deguonies badas reiškiasi sumažėjusiu dėmesiu, galvos skausmais, bendru vangumu. Dėl šitokios nervinių ląstelių būsenos ir smegenų apnuodijimo žuvusiais nuo deguonies bado ląstelių skaidimosi produktais prasideda vadinamosios pagirios. Alkoholis aktyviai įsiterpia į virškinimo procesą, stabdo vienų ir skatina kitų medžiagų įsiurbimą. Pavyzdžiui, jis trukdo patekti į kraują labai reikalingam vitaminui – foinei rūgščiai. Šis vitaminas padeda atsinaujinti organizmo ląstelėms. Manoma, kad svarbiausia alkoholio potraukio priežastis yra gliukozės apykaitos sutrikimas. Gliukozė yra svarbi smegenų ląstelių mitybos medžiaga. Alkoholiko smegenų audiniai labai sunkiai pasisavia gliukozę. Daugybė neperdirbtos gliukozės susikaupia kraujyje. Tai suklaidina nervinius centrus, reguliuojančius maisto medžiagų poreikį, ir sukelia juose organizmo persotinimo gliukozeiliuziją, o iš tikro smegenys badauja. Kai smarkiai stokojama energijos, nerviniai audiniai gali sočiai maitintis labai kaloringu alkoholiu. Taigi jis įtraukiamas į medžiagos apykaitos procesą ir alkoholiko smegenyse virsta būtina sudedamąja smegenų tipiškų reakcijų dalimi. Vėmimas yra apsauginis organizmo refleksas, kylantis apsinuodijus dideliu alkoholio kiekiu. Dažnas piktnaudžiavimo alkoholiu padarinys yra pakitusi lytinių organų veikla. Matyt, dėl to, kad alkoholis sudirgina galvos smegenųhipotaliamą. Alkoholikų yra silpnėjanti atmintis, galima amnezija, t. y. trumpalaikis, bet didelis atminties sutrikimas. Prasidėjęsatminties silpnėjimas nėra funkcinis smegenų veiklos pažeidimas. Tai jau rodo daug didesnį smegenų sutrikimą. Didėjančio patologinio girtumo priežastis gali būti kada nors anksčiau ištikusi smegenų trauma, slapta epilepsijos eiga, pažeistos galvos smegenų kraujagyslės, sunkios neurozės, psichopatija, įsisenėjusi alkoholizmo stadija ir kt. Be to, patologinį girtumą gali skatinti pervargimas, nemiga, sunkiai valdomos emocijos (susierzinimas, baimė, pyktis, pavydas), klimaksas, nėštumas, liekamosio apsinuodijimo arba infekcinės ligos žymės. Svarbiausi patologinio girtumo požymiai yra gilus sąmonės aptemimas ir susilpnėjusi orientacija. Dažnai atsiranda iliuzijų, regos ir klausos haliucinacijų. Alkoholis yra svarbiausia priežastis, padedanti plisti venerinėms ligoms. Sveikam žmogui alkoholis skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, mažina cukraus kiekį kraujyje, todėl apetitas pagerėja. Piktnaudžiauant alkoholiu, pernelyg dirginami apetitą reguliuojantys smegenų centrai, o tai tik iš pradžių pagerina apetitą, vėliau jis pradeda blogėti. Dauguma alkoholikų labiau pamėgsta aštrius valgius, o tai rodo, kad organizme pažeista apykaita. Alkoholizmas – liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas. Didelės alkoholio dozės kenkia žmogaus sveikatai, ypač pažeidžia centrinę nervų sistemą, kepenis ir kasą. Dėl alkoholizmo dažnai prasideda lėtinis gastritas, opaligė, enteroholitas, hepatitas, kepenų cirozė, impotencija, rečiau būna širdies kraujagyslių sistemos sutrikimų (pažeidžiamas širdies raumuo, sitrinka širdies ritmas, prasideda hipertonija). Sutrikus vitaminų įsisavinimui oda pasidaro neelastinga, anksti pradeda raukšlėtis, krinta dantys, lūžinėja nagai, slenka plaukai. Dažnai ligoniui prisimeta dar plaučių uždegimas, bronchektazinė liga, tuberkuliozė, būna belatakių liaukų sutrikimas, dėl to dar labiau sumažėja organizmo atsparumas. Labiausiai alkoholis kenkia nervų sistemai. Dėl lėtinio alkoholizmo atsiranda alkoholinė polineuropatija (dauginis nervų uždegimas su jautrumo sutrikimu) ir periferinės nervų sistemos paralyžius. Sergančio alkoholizmu ligonio veidas patinęs ir pabrinkęs. Alkoholiko su stažu veido odos kapiliarai išsiplečia, skruostus ir nosį nudažo melsvai pilkšva spalva. Pradinėje ligos stadijoje alkoholikai truputi papilnėja, o ligai progresuojant sulysta.Pagaliau išsiplėtoja kachekcija, panaši į narkomanų, vartojančių morfijų ir opijų, išsekimą. Alkoholikus dažnai kamuoja virškinimo trakto susirgimai. Alkoholis labai dirgina skrandžio gleivinę. Stiprus apsinuodijimas alkoholiu sukeliaūminį gastritą, kuris netrukus praeina. Dažnas alkoholio vartojimas yra skrandžio veiklos lėtinio sutrikimo priežastis. Jį skatina pablogėjęs alkoholikų apetitas – girtaudami jie beveik nieko nevalgo. Juos pradeda kamuoti rėmuo, raugulys, kartais pykinimas, skausmai viduriuose. Gastritas aštrėja ne tik dėl to, kad alkoholiniai gėrimai tiesiogiai veikia skrandžio gleivinę, bet ir dėl to, kad sutrinka nervinė skrandžio funkcijos reguliacija. Tiriant alkoholikų skrandžio sultis, dažniausiai nustatoma, kad dauguma jų sirgo gastritu, dažniausiai aptinkama hiperacidinė jo forma, kuri susijusi su padidėjusiu rūgštingumu. Kiti virškinimo sutrikimaividurių užkietėjimas, viduriavimas. Žarnyno funkcinės veiklos nukrypimus daugiausia sukelia jo normalios mikrofloros pakitimai ir nervinių impulsų sutrikimas. Piktnaudžiaujant svaigalais, kepenų parenchima dažnai yra virtusi jungiamuoju audiniu (kepenų ciroze). Alus ir vynas sukelia kepenų nutukimą (beveik kaip diabetas), o po kurio laiko ir kepenų uždegimą. Alkoholiko kepenų įrimą sukelia daug veiksnių: tiesioginis etilo spirito poveikis kepenų ląstelėms (šiame organe vyksta procesas, kurio metu alkoholis tampa nekenksmingas, – oksidavimasis), oksidavimosi (ypač fosforinimo), baltymų sintezės, angliavandenių ir riebalų apykaitos procesų organizme sutrikdymas. Pirmiausiai sutrinka angliavandenių ir riebalų apykaita kepenų ląstelėse. Prie to prisideda nekrobiotiniai ir uždegimo sukelti pakitimai. Pamažu kepenyse susiformuoja lėtinis uždegimas, kurio sintomai yra blogas apetitas, pykinimas, dešiniosios pašonės skausmai, kai kada vėmimas. Jeigu ligonis visiškai nebegeria alkoholio, tai etanolio sukelti pakitimai kepenyse pakrypsta priešinga linkme ir žmogus pasveiksta. Jeigu ne, kepenų ląstelės sparčiai išsigimsta, virsta riebalais ir žūva viena po kitos. Kepenų audinys virsta jungiamuoju audiniu, kuris negali atlikti kepenų audinio funkcijų. Atsiranda kepenų cirozė. Tada žmogui lieka gyventi 2 – 3 metai. Jis miršta nuo kepenų veiklos nepakankamumo. Lėtinį alkoholizmą lydi ir ūmus bei lėtinis kasos uždegimas. Juo galuojasi 15 – 20 % alkoholikų. Be tiesioginio toksinio alkoholio poveikio, uždegimą sukelia ir per didelė kasos apkrova, o to rezultatas – kasos perdirginimas ir funkcinis išsekimas. Kasa dar reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, o jei per dažnai vartojamas alkoholis, tai jau labai sudėtinga. Pasigėrus kraujyje cukraus susikaupia daugiau už normą, o pagirių laikotarpiu vėl šokteli gerokai virš normos, taigi panašu į laikiną pseudodiabetą. Piktnaudžiavimas alkoholiu žaloja širdį ir kraujagysles. Dažniausiai diagnozuojama širdies raumens distrofija, kuri ištinka sutrikus baltymų sintezei, angliavandenių apykaitai, oksidacijos procesams ir daugiausia tuos girtuoklius, kurie pernelyg nutukę. Širdies išsiplėtimas (vadinamoji alaus mėgėjo širdis) kyla dėl alkoholio tiesioginio poveikio širdies raumens ląstelių fermentams ir dėl baltymų bei vitaminų trūkumo alkoholikų organizme. Kraujotakos sistema pažeidžiama dažniausiai tada, kai dėl lėtinio apsinuodijimo alkoholiu sutrinka kraujagyslių tonuso reguliacija. Ypač žalojama arterijų sistema, pažeidžiamos vainikinės kraujagyslės, tiekiančios kraują širdies raumeniui ir smegenų kraujagyslėms. Alkoholikai 3 – 4 kartus dažniau serga kvėpavimo organų ligomis. Tikriausiai tai susiję su etanolio, kuris iškvėpiamas su oru, poveikiu plaučių audiniams. Alkoholio dirginami kvėpavimo takai tampa labai jautrūs įvairiems lėtiniams gerklės uždegimams, tracheitui, bronchitui. Jais serga dėl to, kad nusilpsta kvėpavimo saugančio takus virpamojo epitelio funkcija ir kosulio refleksas. Alkoholokai serga plaučių uždegimu, dažnai su komplikacijomis – plaučių abscesu ir net gangrena. Etilo spiritas sužaloja elastingą jungiamąjį plaučių audinį. Jis praranda purumą ir sukietėja (plaučiu skleroze). Alkoholio vartojimas skatina tuberkuliozę (šlapimtakių ir pilvo ertmės sunkios formos miliarinę). Alkoholis žaloja vidaus sekrecijos liaukas: hipofizės, skydliaukės ir antinksčių žievės funkciją, kasos bei lytines. Dėl alkoholizmo gali atsirasti hemochromatozė, kuria susergama sutrikus geležies apykaitai, taip pat alkoholis sutrikdo inkstų funkciją. Jis sunkina tokių šlapimtakių ligų, kaip lėtinio pielonefrito, cistino, akmenligės ir kt., eigą. Alkoholikai skundžiasi nervų kamieno skausmais, jiem paprasta susirgti juosmens ir kryžmens bei kaklo nervų šaknelių uždegimu (radikulitu), jie praranda jautrumą. Alkoholikai dažniau suserga polineuritu. Alkoholinė psichozė – psichikos liga, kurią sukelia lėtinis alkoholizmas. Prasideda, kai ilgą laiką piktnaudžiaujant alkoholiu, sutrinka medžiagų apykaita, kepenų veikla, alkoholiu pažeidžiamos galvos smegenys ir ypač jų žievė. Dažniausiai pasitaiko baltoji karštligė ir alkoholinė haliucinozė. Skirtingai nuo baltosios karštligės alkoholinės haliucinozės svarbiausias simptomas – klausos haliucinacijos. Ligonis naktimis ar vakarais girdi triukšmą, riksmą, jį pajuokiančius ar kaltinančius dėl girtavimo balsus. Tai lyg paties ligonio vidinio dialogo tęsinys. Jis kliedi, jį apima baimė, nerimas, neviltis. Neretai toks ligonis veržiasi bėgti, kartais net bando nusižudyti. Tokia staiga atsiradusi būsena trunka kelias dienas ar savaites, o jei pereina į lėtinę, tai trunka keletą mėnesių ar metų. Pasveikus ir vėl girtaujant, ši būsena gali kartotis. Rečiau pasitaiko alkoholinis paranoidas. Tuomet ligonis dažniausiai kliedi, jam vis rodosi, kad jį persekioja. Dėl to jį apima baimė ir nerimas, jis darosi impulsyvus. Tokia būsena trunka kelias dienas, kai pereina į lėtinę – kelis mėnesius ar metus. Pagyvenusiems vyrams dažnai kyla alkoholinis pavydo kliedesys. Ligonis pradeda įtarinėti žmoną neištikimybe, pavydėti jos artimiesiems, bendradarbiams. Palaipsniui kliedesys apima visą ligonio asmenybę, dingsta visi kiti interesai. Kartais jis griebiasi pavojingų veiksmų. Gana dažna būsena – Korsakovo psichozė. Sergant alkoholine encefalopatija paprastai sumažėja ligonio organizmo atsparumas kitoms ligoms. Jį gali išlikti apkvaitimas, soporas, kartais net koma; atsiranda nervų pažeidimai. Neretai trūkčioja raumenys, dvejimasi akyse. Ligonis greit išsenka, gausiai prakaituoja, padažnėja jo pulsas, kvėpavimas, svyruoja kraujospūdis. Tokia būsena trunka keletą savaičių; kartais ji pereina į Korsakovo psichozę. Alkoholinė depresija reiškiasi per abstinencijos laikotarpį. Ligonis jaučia gėdą dėl girtavimo, kaltina save, kartais bando nusižudyti. Kai ligonį ištinka alkoholinis pseudoparalyžius – jam dreba rankų pirštai, pakinta liežuvio ir veido mimikos raumenų veikla, sutrinka jo kalba. Kartais ligoniui ypač sutrinka atrmintis. Jis nebeprisimena ką tik buvusių įvykių, atminties spragas stengiasi užpildyti prasimanimais, būna pasyvus, be iniciatyvos. Neretai degraduoja jo protiniai sugebėjimai, jis nepajėgia dirbti. Dėl alkoholinės epilepsijos būna didieji traukulių priepuoliai; jie kyla pirmomis abstinencijos laikotarpio dienomis, kartais per alkoholinio delyro būseną arba girtaujant. Dažnai girtaujant priepuoliai kartojasi, o nustojus girtauti, neretai išnyksta. Ligoniui būna asmenybės pakitimų, tokių kaip sergant lėtiniu alkoholizmu.