Žuvys

Žuvys

Žuvys (lot. pisces), stuburinių gyvūnų antklasis. 2 klasės: kremzlinės žuvys ir kaulinės žuvys; ~50 būrių, ~21000 rūšių. paplitusios visame pasaulyje. Gyvena vandenyje, kvėpuoja žiaunomis, turi kaulinį arba kremzlinį skeletą, nepastovią kūno temperatūrą. Kūnas nuo 1 cm ( pvz. Filipinų salose gyvenančios grundulo Pandaka pygmaea) iki 15 m (pvz., gigantinio ryklio) ilgio, iki 4 t masės. Kūno forma prisitaikiusi plaukioti, be to, ji priklauso nuo gyvensenos. Greitai plaukiojančių žuvų kūnas dažniausiai verbstiškas ( pvz., ryklio, lašišos), kai kurių – strėliškas ( pvz.,lydekos, daugumos karpinių žuvų), pasyviai plaukiojančių – rutuliškas ( pvz., mėnulžuvės), judančių smmėlėtame arba dumblėtame dugne – gyvatiškas ( pvz., ungurio), pasyviai gulinčių ant dugno – asimetriškas, labai plokščias ( pvz., plekšnės). Žuvų spalva labai įvairi. Tropinėse juostuose gyvenančios žuvys ( pvz., murenos) būna ryškių spalvų. Beveik visų žuvų nugara tamsesnė negu šonai ir pilvas. Gilumų žuvys dažniausiai neryškių spalvų. Kūną dengia žvynai, dygliai, kaulinės plokštelės. Kai kurios žuvys ( pvz., šamai) žvynų neturi, arba jie labai maži ( pvz., vėgėlės, ungurio). Odoje daug liaukų, išskiriančių gleives, kurios mažina kūno trintį į vandenį. Griaučius sudaro kaukolės, stuburo su šonkauliais, galūnių poorinių ir neporinių pelekų kaulai. Kaukolė visa kremzlinė (kremzlinių žuvų) arba iš dalies kremzlinė, apaugusi odos kilmės kaulais (kaulinių žuvų). Stuburas susideda iš amficelinių slankstelių (išskyrus šarvuotasias lydekas, yurinčias opistocelinius slankstelius), tarp kurių yra chordos liekanų. Žuvų šonkauliai būna apatiniai ir

r viršutiniai (ašakos). Galūnės susideda iš porinių (krūtinės ir pilvo) ir neporinių (nugaros, uodegos ir analinio) pelekų. Lašišinės ir stintinės žuvys dar turi riebalinį peleką. Žuvų burna būna apatinė, galinė ir viršutinė. Žiotyse yra įv. formos ir dydžio dantų, kuriais žuvis sulaiko grobį; karpinės žuvys ant žiauninio lanko turi ryklėdančius. Žuvys neturi seilių liaukų. Iš ryklės maistas per stemplę patenka į skrandį. Plėšriųjų žuvų ( pvz., lydekos, šamo) skrandis labai talpus. Žarnyno vidinį paviršių didina spiralinė (pvz., ryklių, erškėtų) arba piliorinės ataugos ( pvz., vėgėlės, ešerio). Daugumos žuvų (išskyrus ryklius, skumbres) pilvo ertmėje yra plaukiojamoji pūslė. Iš skrandžio maistas patenka į plonąją, storąją ir tiesiąją žarną, o iš ten nesuvirškinti maisto likučiai per klaoką (ryklių) arba analinę angą (kaulinių žuvų) pašalinami. Širdis susideda iš veeninio sinuso, 2 prieširdžių, skilvelio ir arterinio kūgio. Yra 1 kraujo apytakos ratas. Kai kurios žuvys (pvz., dvikvapės) kvėpuoja dar ir plaukiojamąja pūsle. Daugumos žuvų labiausiai išsivysčiusios vidurinės smegenys ir smegenėlės, kai kurių (pvz., ryklių) – priekinės smegenys ir smegenėlės. Iš galvos smegenų išeina iki 10 porų galvos nervų. Žuvų klausos organas – vidinė ausis; jos labirinte yra otolitai, padedantys palaikyti kūno pusiausvyrą. Karpinėms žuvims ir šamams garsus justi dar padeda Vėberio aparatas. Akys prisitaikiusios žiūrėti vandenyje (turi apvalų lešiuką, plokščią rageną). Gilumų ir požeminiuose va
andenyse gyvenančių žuvų akys readukuotos arba teleskopinės.

Žuvys gyvena sūriuose, apysūriuose ir gėluosiuose vandenyse; jų yra šaltose ir srauniose upėse ir upeliuose (pvz.,upėtakiai, kiršliai), karštuose (~500C) geizeriuose (pvz. Cyprinodon macularius), sekliuose ir užšąlančiuose gėluosiuose vandenyse (pvz., dalija), jūrose iki 8000m gylio (pvz., Bassogigas profundissima). Vienos žuvys nuolat gyvena tam tikroje vietoje (pvz., jūroje – jūrinės, gėlame vandenyje – gėlavandenės), kitos (praeivės žuvys), ieškodamos maisto ar plaukdamos neršti, migruoja iš jūrų į upes arba atvirkščiai (žuvų migracija). Minta planktonu (pvz., silkės, daugumos žuvų jaunikliai), augalais (pvz., baltasis amūras, raudė), bentosu (pvz., karšis, kuoja), kitomis mažomis žuvimis (pvz., ešerys, lydeka). Dauguma žuvų žiemą ir per nerštą nesimaitina; šamas, ungurys, vėgėlė minta tik naktį.

Žuvys yra skirtalytės, kai kurios hermafroditės (pvz., akmeninis ešerys – Serranus scriba). Patelės dažniausiai didesnės už patinus. Neršto metu pakinta daugumos žuvų kūno spalva, kai kurių kūno dalių forma (nerštas). Žuvys gyvena 15 – 20m., kai kurios (pvz., šamai, eršketai) 30 – 60m., kitos (pvz., stintos) tik 1 – 3m. Lytiškai subręsta nevienodai: stinta 1 – 2m., karpinės žuvys 3 – 5m., didysis eršketas 12 – 18m. Dauguma žuvų dauginasi keletą kartų per gyvenimą, kai kurios – tik 1 kartą (pvz., Tol. Rytų lašišos), po to žūva.

Žuvys yra svarbus verslo objektas (žvejyba). Kai kurios (pvz., upėtakis, karpis, sazanas) auginamos žuvininkystės ūkiuose. Valgomos virtos, keptos, rūkytos, džiovintos ir konservuotos (žuvų pr
roduktai). Jų mėsoje yra žmogaus organizmui lengvai įsavinamų baltymų ir riebalų (žuvų taukai). Iš žuvų kepenų gaminamas retinolis, iš žvynų – perlamutras. Kai kurių žuvų (pvz., dygliapilvės – Spheroides maculatus) mėsa nuodinga, jūrų drakono (Trachurus draco) ir jūrų pūgžlio (Scorpaena scrofa) nugarinio peleko pamate esančios liaukos išskiria nuodus, kurie, patekę po oda, sukelia skausmą ir opas.

Seniausių žuvų liekanų (žvynų, dyglių) randama nuo apatinio silūro. Manoma, kad žuvys atsirado gėluosiose vandenyse, o viduriniame devone pateko į jūras. Devone nuo šarvuotųjų žuvų atsiskyrė kremzlinių žuvų grupė – Cladoselache, davusi pradžią dab. rykliams ir chimeroms. Tuo metu kaulinės žuvys suskilo į 2 šakas; iš pirmosios išsivystė stipinpeliakės žuvys, kremzliniai ir kauliniai ganoidai, kaulingosios žuvys, iš antrosios – riešapelekės ir dvikvapės žuvys. Žuvis tiria zoologijos šaka ichteologija.

Lietuvos gėluosiuose vandenyse yra ~60 žuvų rūšių (iš jų 5 aklimatizuotos, ~20 introdukuota), Baltijoje (prie Lietuvos krantų) ~30 rūšių. Ežeruose paplitusios kuojos, ešeriai, karšiai, lynai, lydekos, upėse – ūsoriai, žiobriai, šapalai, strepečiai. Tvenkiniuose daugiausia auginami karpiai, upėtakiai. Iš jūrinių žuvų daugiausia sugaunama strimelių, bretlingių, menkių, iš praeivių žuvų – didstinčių, jūrinių sykų, ungurių. Labiausiai paplitusios Lietuvos žuvys:
1. gėlavandenės: kuoja, karšis, aukšlė, menkė, karpis, plakis, seliava, lydeka, ešerys, stinta, starkis, ungurys, pūgžlys, raudė, žiobris, lynas, šamas, vėgėlė, karosas, gružlys;
2. jūrinės: strimelė, bretlingis, Baltijos menkė, upinė ir jūrinė plekšnė, uotas, limanda, jūrinė vėgėlė, jūrų gegužė, vė
ėjažuvė, perpelė, didstintė, lašiša.

Kaulinės žuvys

Kaulinės žuvys (Osteichthyes), didžiausia dabartinių žuvų klasė. 2 poklasiai: stipinpelekės žuvys ir mėsingapelekės žuvys; ~21000 rūšių. Paplitusios visuose vandenyse. Kūnas dažniausia apaugęs kauliniais žvynais, kuriuos kartais dengia ganoino sluoksnis. Skeletas visai arba iš dalies sukaulėjęs. Žiaunos iš abiejų šonų turi žiaunadangčių. Primityviųjų kaulinių žuvų kaukolę dengia, žvynams homologiški odos kaulai. Yra plaukimo pūslė, kuri kartais atlieka ir kvėpavimo funkciją. Apvaisinimas išorinis. aptinkamos nuo ankstyvojo devono.

Kaulingosios žuvys

Kaulingosios žuvys (Teleostei), stipinpelekių žuvų antbūris. 40 būrių; svarbiausieji: karpžuvės, menkės, plekšnės, silkės, unguriai; ~20000 rūšių. Paplitusios visuose vandenyse. Kūnas nuo 1cm iki 5 m ilgio, apaugęs cikloidiniais, plakoidiniais, ganoino neturinčiais žvynais arba plonomis kaulinėmis plokštelėmis, rečiau plikas. Skeletas kaulinis. Slanksteliai amficeliniai (abipus įdubę). Vietoj arterinio kūgio dauguma kaulingųjų žuvų turi aortos gumbą; žarnų vidinį paviršių padidina pailgėjusi žarna arba piliorinės ataugos. Skirtalytės, nedaugėlis hermafroditai. Apvaisinimas išorinis, rečiau vidinis. Minta dumbliais, bestuburiais gyvūnais, smulkiomis žuvimis, kartais parazituoja kitose žuvyse. Dauguma kaulingųjų žuvų yra verslo objektas. Aptinkamos nuo triaso.

Kremzlinės žuvys

Kremzlinės žuvys (Chondrichthyes), primityviausių žuvų klasė. 2 poklasiai: selachijos (Elasmobranchii) ir chimeros (Holocephali). Svarbiausi būriai: chimerinės (Chimaeriformes), rajos, rykliai. ~630 rūšių. Paplitusios tropinėse ir subtropinėse jūrose. Kūnas nuo 15 – 30 cm iki 15 – 20 m ilgio, įvairios formos. Griaučiai kremzliniai. Žiotys ir šnervės galvos apačioje. Žvynai plakoidiniai. Žarnoje yra spiralinė raukšlė. Žiaunų plyšiai (jų būna 5 – 7) be žiaunadangčių.Kremzlinės žuvys neturi plaukiojamosios pūslės, ją iš dalies atstoja riebios kepenys. Būdingas vidinis apvaisinimas ir gyvavedystė. Patinų pilvo pelekų kraštiniai spinduliai virtę kopuliacijos organu (pterigopodijumi). Aptinkamos nuo vid. devono.

Žvynai

Žvynai, stuburinių gyvūnų plokštelių formos odos dariniai, atliekantys apsauginę funkcija. Žuvų žvynai yra 4 tipų: plakoidiniai, (kremzlinių žuvų), kosmoidiniai (kai kurių iškastinių žuvų, latimerijos), ganoidiniai (daugiapelekių žuvų, kaimanžuvių) ir kauliniai (beveik visų kaulinių žuvų). Plakoidinis žvynas susideda iš kaulinės plokštelės, esančios odoje, ir virš jos kyšančio danties; jis iš dentino, padengtas emaliu. Tai primityviausi žvynai; iš jų išsivystė kiti žvynai ir dantys. Kosmoidiniai žvynai rombo formos; apatinis jo sluoksnis iš kaulinio audinio, viršutinis iš kosmino (į dentiną panašios sandaros jungiamojo audinio). Ganoidinis žvynas taip pat rombo formos; apatinis sluoksnis iš kaulinio audinio, viršutinis iš tvirtos medžiagos – ganoino. Kaulinis žvynas – kaulinė, paprastai apvali plokštelė, vienu kraštu įsiterpusi į odą. Kyšantis virš odos žvynų kraštas būna lygus (cikloidinis žvynas; pvz., lašišinių, karpinių žuvų) arba dantytas (ktenoidinis žvynas; pvz., ešerio). Vietoj susidėvėjusių plakoidinių žvynų išauga nauji, visų kitų tipų žvynai auga visą gyvenimą; iš susidarančių žvynų metinių rievių nustatomas žuvies amžius.

Žuvų migracija

Žuvų migracija, žuvų plaukimas į kt. vietas neršti, maitintis, žiemoti. Ryškiausia tolimiausia (iki kelių tūkstančių kilometrų) yra neršto migracija. Dauguma migruojančių žuvų gyvena jūrose, o neršti plaukia į upes. Jų migracija į neršto vietą vadinama anadromine.Kitos žuvys (jų nedaug) auga ir maitinasi upėse, o neršti plaukia į jūras; tai katadrominė migracija.Anadrominiai migrantai yra daugiausiai Š. pusrutulio praeivės žuvys (pvz., lašišinės, silkinės, erškėtinės); katadrominiai migrantai yra, pvz., upinis ungurys, kai kurios grundalų rūšys. Neršto migracijos metu daugelio rūšių žuvys nesimaitina, po neršto žūva. Daugelis jūrinių žuvų neršti plaukia prie krantų, kitos (pvz., paltusas, jūrų ešerys) leidžiasi iš paviršiaus gilyn. Mitybos migracija – tai žuvų plaukimas į vietas, kur daugiau maisto. Praeivės žuvys plaukia į atvirą jūrą arba į apysūrius vandenis, prie upių žiočių atsiganyti. Žiemojimo migracija būdinga daugeliui jūrinių ir praeivių žuvų. Iš šaltesnių vandenų žuvys plaukia žiemoti į šiltesnius (praleidusios vasarą jūrose, žiemai plaukia į upių žiotis, pvz., karšis, šamas), ežeruose leidžiasi į duburius. Žuvys gali migruoti ne tik aktyviai, bet ir pasyviai, t.y. jas (daugiausiai jų ikrus arba lervas, rečiau suaugusias žuvis) gali nešti jūrų arba upių srovės. Taip nešami pvz., lašišų ir erškėtų jaunikliai iš neršto vietų į upių žiotis arba į jūras; paaugusios žuvys grįžta atgal. Pasyvi yra pvz., ir vertikalioji neršto migracija. Poreikį migruoti suteikia įv. veiksniai, pvz., lytinių produktų brendimas, tam tikra nutukimo būklė.

Praeivės žuvys

Dauguma praeivių žuvų (anadrominiai migrantai) gyvena jūrose, neršti migruoja į upes ir ežerus; kai kurios (katadrominiai migrantai) gyvena upėse ir ežeruose, neršti migruoja į jūras (žuvų migracija). prisitaikiusios prie vandens įv. režimo (ypač druskingumo). Daugelis praeivių žuvų per neršto migracijas nesimaitina, naudojasi organizme sukauptomis medžiagomis, o po neršto žūva (pvz., lašišos, silkės). Dauguma praeivių žuvų (pvz., lašišos, eršketai, unguriai, silkės, žiobriai) yra svarbus verslo objektas. Todėl, statantupėse hidroelektrinių užtvankas, joms įrengiamos spec. perėjos; be to, jos dirbtinai veisiamos žuvivaisos įmonėse. Lietuvos vandenyse gyvena šios praeivių žuvų rūšys: upinė ir jūrinė nėgė, žiobris, perpelė, šlakys, ungurys, atlantinis eršketas, Baltijos lašiša, didstintė.

Rykliai

Kremzlinių žuvų klasės būrys. 4 pobūriai: tikrieji rykliai (selachoidei), senieji rykliai (hexanchoidei), raguotieji rykliai (heterodontoidei) ir rajos; ~250 rūšių. Paplitę beveik visose jūrose ir vandenynuose, ypač tropinėse ir subtropinėse juostose; kai kurios rūšys gyvena upėse (pvz., Gange, Amazonėje). Tikrųjų ryklių kūnas 0,5 – 20m ilgio, verpstiškas, apaugęs plakoidiniais žvynais. Yra du nugaros pelekai. Uodegos pelekas heterocerkinis (viršutinė skiautė didesnė už apatinę). Patinų pilvo pelekų kraštiniai spinduliai suaugę ir sudaro pterigopodijų (kopuliacijos organą). Burna galvos apačioje, joje daug aštrių dantų. Abiejuose galvos šonuose dauguma turi po 5 poras žiauninių plyšių. Neturi plaukiojamosios pūslės. Gyvavedžiai arba neršia ikrus raginėse kapsulėse. Dauguma plėšrūs; minta žuvimis, vėžiagyviais, dygiaodžiais, moliuskais, kirmėlėmis. Kai kurios rūšys pavojingos žmogui. Verslo objektas. Mėsa valgoma, iš kepenų gaminami žuvų taukai.

Leave a Comment