ŽUVYS
Šiandien pasaulyje yra iš viso 24000 rūšių žuvų. Žuvys priklauso bežandžių potipiui. Jos yra skirstomos į kremzlines ir kaulines rūšis. Kremzlinių žuvų ( ryklių, rajų, chimerų) pelekai yra nejudrūs, nes jie suaugę vienas su kitu. Šios žuvys hidrostatiką reguliuoja kepenimis. Iš viso yra 300 ryklių rūšių, iš jų tik 50 pavojingos žmogui. Pavojingiausias iš visų ryklių yra didysis baltasis ryklys. Visas ryklių kūno paviršius yra apaugęs plakridiniais žvynais, kurie yra kaulinės kilmės, bei labai aštrūs ir taip padaro odą šiurkščią. Šių žuvų forma yra aptaki, žiotys apatinėje kūno pusėje, žiaunadangčiai atviri.Rykliai deda kiaušinius, kurie turi išaugas, kad plūduriuotų vandenyje. Mažas rykliukas išsirita tik po pusės metų. Rajos turi taip vadinamus švirkštus, kuriais, tūnodamos ant dugno įsišvirkščia vandenį į savo organizmą. Visoms kremzlinėms žuvims būdinga heterocerkinė uodega t.y. kurios viršutinė dalis ilgesnė už apatinę, taip pat pas kremzlines žuvis pats paskutinis stuburo slankstelis pakilęs į viršų. Jų protėvių griaučiai anksčiau buvo labiau sukaulėję, o šiais laikais didesnę dalį užima kremzlės. Kremzlinės žuvys dauginasi vidiniu apvaisinimo būdu, tačiau tarp jų paplitęs vidinis kanibalizmas t.y. dar negimę palikuonys motinos pilve suėda vieni kitus, todėl dažniausiai gimsta tik 2 pirmiausiai susiformavę palikuonys. Pjūklažuvės rūšiuojamos pagal dantukų, esančių jų “pjūkle” skaičių, jų mėsa yra palyginti skani, šios žuvys – gyvagimdės, jauniklių dantukai būna įmauti į plėves, kad nesužalotų motinos organizmo. Dar išskiriama viena rūšis – apskritažiuomeniai ( ne žuvys, nes jos priklauso bežandėms) pvz. Nėgės. Jos minta organinėmis medžiagomis, dvėselėna. Išneršusios žūva. Kaulinės žuvys skirstomos į mėsapelekes ir stipinpelekes, mėsapelekės į dvikvapes ir riešapelekes pvz. Latimerijos. Stipinpelekės žuvys skirstomos į 4 rūšis, t.y. kaulinius ganoidus, kremzlinius ganoidus, daugiapelekes, kaulingąsias. Šios visos žuvys turi judrius, nesuaugusius pelekus, jų apvaisinimo būdas – išorinis, todėl gimsta nelabai daug palikuonių, nes dauguma žūva vandenyje. Kauliniams ganoidams priklauso žuvys labai panašios į eršketus, tačiau labiau ištemptos. Apie šias žuvis turima labai nedaug informacijos. Kremzliniai ganoidai, tai būtų eršketžuvės, jų žiotys yra kūno apačioje, tačiau žiaunos jau turi žiaunadangčius. Eršketai neturi žvynų, tik kaulines plokšteles. Žvynai dengia tik uodegos galiuką, uodega – heterocerkinė. Didžiausia populiacija – Juodojoje jūroje ( apie 5000 žuvų). Eršketžuvių burna labai išsitempia, jie turi ūselius, naudoja juos kaip jutimo, uoslės, skonio receptorius( katžuvės, šamai). Šamžuvės yra didžiausios gėlavandenės žuvys pasaulyje. Jos aktyvios naktį, dieną dažniausiai miega. 23 kūno sudaro uodega, išeinamojo anga labai arti galvos. Seniasniais laikais iš gerai išdirbtos šamų odos darydavo langų stiklus, o iš pūslės – klijus. Daugiapelekėms žuvims būdinga išlikęs pelekas- rankenėlė ( iš protėvių), kuriuo šios pasiremia, ar atsispiria nuo dugno, žvynų forma primena rombą. Šių žuvų oda susidaro iš 2 sluoksnių. Žvynai – cikloidiniai ( ešerinės žuvys) – su spygliukais žvynų galuose, arba ktenoidiniai ( karpinės žuvys) – lengvai išsiimantys žvynai. Karpiai, silkės, lašišos yra laikomos senovinėmis žuvimis. Kaulingosioms žuvims priklauso silkiažuvės ( perpelė), jų žvynai yra ktenoidiniai t.y. lengvai iškrenta. Vdurio liniją sudaro 1-5 žvynai. Tai yra būrinės žuvys. Lašišoms būdingas ilgas snukis, patinėliai poravimosi metu pastambėja, jų snukis pailgėja, spalva patamsėja bei išryškėja dėmės, kurios randasi tik virš šoninės linijos, išryškėja raudona ketera. Šios žuvys turi gale kūno riebalinį peleką. Lašišos į Lietuvą atplaukia neršti, iš viso apie 4-5 tūkst. žuvų aplanko mūsų šalį. Lydekos turi labai daug dantų – burnoje, liežuvyje, žiaunose, žandikauliuose. Minta beveik visomis žuvimis, kurias sutinka savo kelyje, tai būtų 26 rūšys aukų. Vyrauja rūšinis kanibalizmas t.y. jos suėda savo rūšies mažesnes žuvis. Lydeka gali suėsti tokią žuvį, kurios svoris yra 50 lydekos svorio, o ilgis 75 lydekos ilgio. Tai yra labai ištverminga žuvis, gali pakesti net ir pačius didžiausius šalčius, speigus, anglies dioksido vandenyje pakitimus, rūgštingumo pasikeitimus ir t.t. Unguriažuvės yra pailgos formos žuvys, mintančios smulkiais mikroorganizmais bei dumbliais, neršia Sargaso jūroje, kuri yra 7 tūkst. km. nutolusi nuo Lietuvos. Šios žuvys gali nukeliauti labai didelius atstumus. Jūrinės unguriažuvės turi savo kraujyje nuodų, jie pakenktų žmogui tik iš kraujo į kraują, bet paprastai nuodai žūva 40C temperatūroje verdant šias žuvis. Dar yra taip vadinami jūriniai aštriauodegiai unguriai, jie su savo uodega prapjauna stambesnių žuvų pilvus ir įlenda vidun, tačiau ten greitai žūva. Į Lietuvą sugrįžta tik mažiukai veidrodiniai unguriukai, kurie tik 5 metams praėjus suauga. Unguriai gali iki 2 parų išbūti be vandens, jų gleivių pagalba. Jų skonis priklauso nuo suvalgytų organizmų rūšies. Karpinės žuvys ( karpis, ūsorius, šapalas), karpiai yra pirmos tvenkiniuose pradėtos auginti žuvys. Karpiai skirstomi į laukinius karpius ir naminius karpius, laukiniams karpiams priklauso sazamas, o naminiai dar skirstomi į plačianugarius ir aukštanugarius. Dauguma šiuolaikinių dekoratyvinių žuvelių ( auksinės, teleskopai) yra išvestos iš sidabrinio karoso. Starkis turi iltis ir daug mažų dantukų, jo žvynai – chtenoidiniai. Taukžuvė neturi šonkaulių, dėlto ji yra labai minkšta. Menkinės žuvys – visos jūrinės, tik Lietuvoje gyvenanti vėgėlė vienintelė gėlavandenė. Šios žuvys bijo šilumos. Suaugtažandėms priskiriami jūrų arkliukai ir ežiažuvės, šios žuvys turi labai kietas žiotis, tad jos gali skabyti net ir pačius kiečiausius koralus. Dar išskiriamos plekšniažuvės, šios žuvys yra asimetriškos, nes jų akys būna vienoje pusėje, ir pelekai netokiose vietose kaip kitų žuvų. Apie 65 visų plekšnių akys yra dešinėje pusėje, o 45 – kairėje. Šių padėčių priežąstys nežinomos.
TAI TIK MAŽA NUOSTABAUS ŽUVŲ PASAULIO DALIS !!!
naudota literatūra:
gido pasakojimas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje