Apie gyvūnus

Turinys

1. Paukščiai 2p.2. Paukščių paplitimas ir rūšinė įvairovė 2p.3. Lietuvos paukščių rūšis 3p.4. Lietuvoje perintis paukščiai 3p.5. Nykstantis paukščiai 4p.6. Antropogeninis poveikis paukščiams 4p.7. Paukščių sezoninės migracijos 4p.8. Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos 5p.9. Žmogaus poveikis migruojantiems pauščiams 5p.10. Migruojančių paukščių skaičius 6p.11. Paukščių žiemavietės 7p.12. žiemojančių jūros paukščių mirtingumas 8p.13. Žuvys. Žuvų populiacijų būklė ir dinamika 8p.14. Žuvų ištekliai mariose 8p.15. Žuvų ištekliai ežeruose, upėse ir tvenkiniuose 9p.16. Žuvų populiacijos parametrai 10p.17. Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų vidutinė biomasė (kg). 11p.18. Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų vidutinis skaičius 11p.19. Monitorinių, selektyviniais tinklais sugautų žuvų rūšių ešerio ir kuojos vidutinė biomasė ir skaičius 12p.20. Dominuojančios amžiaus klasės kuojos ir ešerio populiacijose 1993 m. 12p.21. Buka ir Skroblus 14p.22. Žinduoliai. Paplitimas, gausumas, dinamika 15p.23. Žinduoliai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą 17p.24. Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos 18p.25. Žmogaus ukinės veiklos įtaka ekologinei pusiausvyrai 19p.26. Genotoksikologiniai gyvūnų pakitimai 20p.27. Literatūra 22p.

Paukščiai

Iš visų Lietuvos stuburinių gyvūnų paukščių klasė yra gausiausia irplačiausiai paplitusi. Jie aptinkami miškuose, laukuose, ežeruose, upėse,jūroje ir net didžiuosiuose miestuose. Kasmet pavasarį ir rudenį milijonaipaukščių praskrenda virš Lietuvos, keliaudami į šiaurės kraštus artraukdami iš ten su jaunikliais į pietus, kur praleidžia žiemą. Paukščiaine tik atneša didžiulę naudą žmogui naikindami įvairius kenkėjus, bet dėlsavo melodingų giesmių bei spalvingų apdarų sudaro neatskiriamą lietuviškokraštovaizdžio dalį.

Paukščių paplitimas ir rūšinė įvairovė

Naujausiais duomenimis Lietuvoje užregistruota 313 paukščių rūšių,priklausančių dvidešimčiai būrių.

Lietuvos ornitofaunos struktūra

Būriai Peri Mig- Žie- Užklys- Įrašytos Viso ruoja moja ta į Rau- rūšių donąją knygą

Nariniai 1 2 1 1 3Kraginiai 5 5 2 5Irklakojiniai 1 1 2 3Gandriniai 5 5 8 3 13Flaminginiai 1 1žąsiniai 17 7 11 8 38Vanaginiai 14 12 7 3 10 18Sakaliniai 3 3 2 3 3 7Vištiniai 1 5 4 7Gerviniai 7 7 2 4 9Tilvikiniai 30 29 16 10 60Smiltvištiniai 1 1Karveliniai 5 3 2 1 5Gegutiniai 1 1 1Pelėdiniai 10 2 11 3 6 13Leliniai 1 1 1Čiurliapaukš-tiniai 1 1 1Šalvarniniai 4 4 3 4Geniniai 1 8 4 9Žvirbliniai 91 73 40 18 8 113Iš viso: 211 167 85 71 67 313

Lietuvos paukščių rūšis

Lietuvos paukščių rūšių sąrašas nuolatos kinta. Atsirado daug naujųrūšių, o kai kurios visai išnyko. Naujų rūšių atsiradimo ar išnykimoprocesai turi savus dėsningumus. Šiame šimtmetyje Lietuvos paukščių sąrašaspasipildė daugiau nei penkiasdešimčia naujų rūšių. Dauguma jųužregistruotos tada, kai praskrisdavo atsitiktiniai paukščiai. Ypačbūdingas tokių rūšių išplitimas, kurių pastovaus išplitimo arealai yra įpietus ar pietvakarius nuo Lietuvos (ibiškasis ir purpurinis garniai,karališkasis ibisas, palšasis grifas, Naumano pelėsakalis, kuoduotasiseinis, vakarinė lakštingala, dūminė raudonuodegė, remeza, svilikėlis. Taippat būdingas Lietuvai tokių rūšių paukščių išplitimas, kurių arealaidriekiasi į šiaurę ir šiaurės rytus (baltoji žąsis, skiauterėtoji gaga,sibirinė gaga, rožinis kiras, ilgauodegė žuvėdra ir t.t.) Šiek tieksilpniau vyksta ekspansija iš rytų, taip pat iš pietryčių ir šiaurės rytų(geltonbruvė, nykštukinė ir rudoji pečialindos, geltongalvė kielė, sodinėnendrinukė ir kt.). Tik pastaraisiais metais buvo pastebėti paukščiai,atklydę ir iš vakarų (padūkėlis, amerikinė cyplė, islandinė antis). Maždaug ketvirtadalis visų rūšių, kurios šiame šimtmetyje buvo naujaiužregistruotos, įsikūrė ir tapo neretos tinkamose gyventi vietose. Šioskategorijos būdingiausi atstovai yra pietinis purplelis (Lietuvoje peri iržiemoja), geltongalvė kielė, nendrinis žiogelis, sodinė nendrinukė, dūminėraudonuodegė, ūsuotoji zylė, remeza, svilikėlis (peri) ir sibirinė gaga(žiemoja). Labiausiai tikėtina, kad kanadinės berniklės ir indiškosiosžąsys Lietuvoje stebimos dėl to, kad jos buvo introdukuotos Skandinavijosšalyse. Vidutinis naujų rūšių imigracijos greitis Lietuvoje šį šimtmetįsiekė 0.15 procentų per metus.

Lietuvoje perintis paukščiai

Šio šimtmečio antrojoje pusėje Lietuvoje pradėjo perėti 18 naujųrūšių. Tačiau iš jų tik pietinis purplelis išplito po visą šalį ir yraįprastas mūsų gyvenviečių ir miestų paukštis. Urvinė antis ir remeza kaikuriose Lietuvos vietose taip pat tapo įprastais paukščiais. Per tą laikotarpį Lietuvoje nustojo perėti dvi rūšys – sakalaskeleivis ir baltasis tetervinas. Sakalo keleivio išnykimas – globalinisreiškinys, kurio pagrindine priežastimi laikoma intensyvus DDT preparatųvartojimas ir išplitimas aplinkoje. Baltųjų tetervinų išnykimą greičiausiailėmė totalinis didelių pelkių naikinimas tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėsešalyse. Lietuva buvo baltųjų tetervinų arealo pietinė riba, todėl čia širūšis ypač jautriai reagavo į aplinkos pasikeitimus. Gali būti, kad jųišnykimui turėjo įtakos ir nesaikinga medžioklė. Kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų, Lietuvoje peri 211 rūšių, 167rūšys yra migruojančios ir 85 rūšys Lietuvoje tik žiemoja.

Nykstantis paukščiai

Daugelio rūšių paukščiai yra reti arba jų gausumas daugiausia dėlantropogeninių aplinkos pasikeitimų mažėja. 67 rūšys yra įrašytos įLietuvos raudonąją knygą. Išnykusiųjų kategorijai priskiriamos 5 rūšys:

gyvatėdis, didysis erelis rėksnys, kilnusis erelis, sakalas keleivis irbaltasis tetervinas. Išnykstančioms rūšims priskirta 12 rūšių: juodakaklisnaras, rudasis peslys, jūrinis erelis, startsakalis, putpelė, dirvinissėjikas, juodkrūtis bėgikas, stulgys, didysis apuokas, tripirštis genys,kuoduotasis vieversys ir pilkoji starta.

Antropogeninis poveikis paukščiams

Antropogeninis poveikis paukščiams ištirtas nepakankamai. Detaliausiaibuvo tyrinėjama perinčių paukščių reakcija į žemės ūkio melioraciją.Lietuvoje melioracijai labiausiai jautrūs balų, krūmuotų pievų ir krūmynųsparnuočiai. Visiškai sunaikinus natūralią aplinką, t.y. transformuojantmiškus, krūmynus, pelkutes į žemės ūkio kultūrų plotus arba žalienas, visiperėję paukščiai išnyksta. Bent kiek pakeitus aplinką, pavyzdžiui,nusausinus laukų giraites, keičiant atskirų teritorijų naudmenų struktūrą,pasikeitimai paukščių pasaulyje esti ne tokie intensyvūs. Pakinta bendrijųstruktūra: sumažėja rūšių skaičius ir dažnų rūšių individų bendrijojesantykinai padaugėja; pasikeičia atskirų rūšių lokalinis gausumas, kaikurios, ypač retos rūšys, išnyksta. Pelkių ir vandenų žvirbliniai (ypač nendrinės startos, nendrinukės,krakšlės) išnyksta, jei po melioracijos nebelieka laikinų, medžiais irkrūmais neapaugusių pelkučių, tvenkinukų, kur vanduo išsilaikytų bent ikigegužės mėnesio pabaigos. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms melioruojamuose plotuose krūmuotų pievųperinčių paukščių skaičius sumažėja vidutiniškai 90%, krūmynų paukščių –70%, miško paukščių – 40%. Miškų ūkio veikla, ypač miško naudojimas daro neigiamą įtaką, visųpirma didiesiems miškų paukščiams, taip pat – plėšriesiems, juodajamgandrui, kai kuriems vištiniams, geniams.

Paukščių sezoninės migracijos

Pavasarį ir rudenį vienu gausiausių pasaulyje Rytų Atlanto migracijos keliųplačiu frontu per Lietuvą vyksta intensyvi paukščių migracija. Sezoniniųmigracijų tyrimai Lietuvoje buvo pradėti 1929 m. žieduojant paukščiusVentės Rago ornitologinėje stotyje. Virš Lietuvos teritorijos skrendančių paukščių rūšių sąrašą sudaro 167rūšys. Tačiau didžiąją migrantų dalį (92%) pavasarį sudaro 20 rūšiųatstovai: kikilis, rudagalvis kiras, cyplė, varnėnas, paprastasis kiras,didžioji antis, sidabrinis kiras, kovas, rudagalvė kryklė, pempė, žilojiantis, keršulis, juodakaklis naras ir kt., rudenį – 14 rūšių (99%):kikilis, varnėnas, kovas, keršulis, strazdai, sidabrinis kiras, pilkojivarna, kuosa ir kt. Migracijos metu registruojamos ir į Lietuvos raudonąjąknygą įrašytos paukščių rūšys. Tai – didysis erelis rėksnys, kilnusiserelis, sakalas keleivis, juodakaklis naras, jūrinis erelis, dirvinissėjikas, juodkrūtis bėgikas, stulgys, juodakaklis kragas, vidutinisdančiasnapis, juodasis peslys, rudakaklis kragas, didysis baublys, juodasisgandras, didysis dančiasnapis, žuvininkas, erelis rėksnys, gervė, mažojižuvėdra, ūsuotoji zylė, urvinė antis, pelėsakalis, jūrinė šarka ir kt.

Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos

Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijosnevienodas. Pavasarį pajūryje dominuoja vandens paukščiai – kirai ir antys,Respublikos vidaus rajonuose – sausumos paukščiai: varniniai, varnėnai,smulkūs žvirbliniai. Tai lemia geografinė Lietuvos padėtis bei krantolinijos konfigūracija. Skrisdami ŠR kryptimi virš Baltijos, migrantaikoncentruojasi pakrantėje pavasarį: jų daug mažiau žemyninėje Lietuvosdalyje. Sausumos komplekso atstovai, skrisdami iš Vakarų Europos, patenka įžemyninę Lietuvos dalį. Todėl jų mažiau sutinkama pajūryje. Rudenį visojeLietuvos teritorijoje vyrauja sausumos komplekso migrantai. Skrisdami iššiaurinių Rusijos kraštų, šie paukščiai atsiremia į jūros pakrantę irsusitelkia siaurame Baltijos šalių pakrantės ruože. Ypač daug jų patenka įLietuvą, toliau migruodami Vakarų Europos, Viduržemio jūros link. Tuo tarpudidžioji dauguma vandens paukščių patenka į Baltijos jūrą šiauriau Lietuvosir jų dalis mūsų pajūryje rudenį yra gana nežymi.

Žmogaus poveikis migruojantiems pauščiams

Žmogaus intensyviai keičiama aplinka daro nemažą poveikį ir migruojan-tiems paukščiams. Sukurti dirbtiniai vandens telkiniai (Kauno marios, Elekt-rėnų vandens saugykla, žuvininkystės tvenkiniai ties Kalnujais Raseiniųraj. ir kitur) pritraukia vandens migrantus, keičiasi jų migracijų perLietuvą keliai, pagausėja atskirų vandens paukščių ir tilvikinių vidiniuoseLietuvos rajonuose, tuo pačiu pakinta migrantų rūšinė sudėtis ir jų gausumosantykis. Maksimali pavasarinė migracija Lietuvoje paprastai stebimabalandžio mėn. II ir III dekadose. Tačiau, priklausomai nuo sezono orosąlygų šis migracijos maksimumas gali būti užregistruotas ir kovo mėn. IIIar balandžio mėn. I dekadose. Rudeninės paukščių migracijos maksimalausintensyvumo periodas – rugpjūčio mėn. III dekada ir rugsėjo mėn., kaimigruoja kikiliai. Šias bangas visada lydi plėšrieji paukščiai. Per visąspalio mėn. skridimas silpsta ir baigiasi pirmosiomis lapkričio mėn.dienomis. Antroje spalio pusėje pradeda vyrauti vandens paukščiai: antys,kragai, kirai, žąsys, gulbės. Nemažai praskrenda karvelių, ypač keršulių.Iš tilvikinių anksti rudenį keliauja kuolingos, vėliau – sėjikai. Pajūryjenemažai užregistruojama kirų. Nedideliais būreliais traukia narai,negausios žąsys: pilkosios, želmeninės ir baltakaktės. Iš ančių čiaaptinkama didžioji, rudagalvė, kryklės, cyplė, smailiauodegė ir pilkoji,

rečiau – klykuolė, kuoduotoji antis, gaga, ledinė antis, dančiasnapiai.Reta gervė. Iš dieninių plėšrūnų čia gausiausi suopiai, paukštvanagiai, išnaktinių – lututės, mažieji apuokai, balinės pelėdos. Didžiausiąmigruojančių paukščių dalį sudaro žvirbliniai, iš kurių gausiausi yrakikilis, paprastasis čivylis ir alksninukas.

Per 1993 m. pavasario migracinį sezoną pajūryje užregistruota 6700paukščių, priklausančių 82 rūšims. Daugiausia buvo vandens kompleksopaukščių (48 rūšys, 4000 paukščių), kurie sudarė 58.5% nuo bendropraskridusių rūšių skaičiaus ir 61.5% nuo bendro migrantų skaičiaus.Migracija buvo silpna ir užsitęsusi. Stebėtas tolesnis kormoranų skaičiausaugimas.

Migruojančių paukščių skaičius

Rudens sezono metu pastebėta apie 200 000 paukščių, priklausančių 89rūšims. Migrantų daugumą sudarė sausumos komplekso paukščiai, iš kuriųgausiausi – žvirblinių ir karvelinių būrių atstovai. Iš vandens kompleksopaukščių (1000 individų, arba 5% visų migrantų) gausiausi buvo žąsinių irkirinių būrių atstovai. Vilniaus apylinkėse per 1993 m. pavasario stebėjimosezoną užregistruota 10 400 paukščių, priklausančių 53 rūšims ir grupėms.Daugiausia buvo sausumos komplekso paukščių, kas būdinga Lietuvos vidausrajonams. Migracija buvo intensyvi ir užsitęsusi per sezoną.

Rudens sezono metu užregistruoti 62 rūšių migrantai. 1993 metamsbūdingi invaziniai migrantai – uodeguotoji zylė, kėkštas, tapę dominantais.Šių rūšių migracija paprastai gausesnė kas 4-6 metai. Stebėtos retos, įLietuvos raudonąją knygą įrašytos rūšys: plėšrioji medšarkė, vapsvaėdis,erelis rėksnys, pilkoji žąsis.

Paukščių žiemavietės

žiemojančių jūros paukščių apskaita iš lėktuvų ir nuo kranto Lietuvospajūryje nuolat vykdoma nuo 1987 m. pagal Tarptautinio vandens paukščiųtyrimų biuro paruoštą metodiką. Nustatyta, kad jūroje ties Lietuvos krantais ir Kuršių mariose nuolatžiemoja 30 paukščių rūšių. Gausiausios rūšys: juodakaklis naras, ausuotasiskragas, alka, klykuolė, ledinė antis, juodoji antis, nuodėgulė, sibirinėgaga, mažasis ir didysis dančiasnapis, rudagalvis, paprastasis irsidabrinis kiras. Išskirtos 2 tarptautinės svarbos paukščių žiemavietės jūroje (tiesPalanga, tarp 55 laipsnių 50 minučių / ir 56 laipsnių 00 minučių / ŠP irties Kuršių Nerija, tarp 55 laipsnių 20 minučių / ir 55 laipsnių 40 minučių/ ŠP) ir 2 – Kuršių mariose (ties Nerijos pakrante tarp Juodkrantės irPreilos bei Nemuno deltoje. Lentelėje pateikti duomenys apie tas žiemojančių Lietuvos pajūryjevandens paukščių rūšis, kurios sudaro ne mažiau kaip 1% nuo bendro ŠVEuropoje žiemojančių tos rūšies individų skaičiaus.

Žiemojančių Lietuvos pajūryje vandens paukščių rūšys

Rūšis Liet.pajū- Viso ŠV Lietuvos ryje, vnt. Europoje, dalis, %

Juodakaklis naras 1000 100000 1Antis nuodėgulė 40000 800000 5Sibirinė gaga 900 15000 6Didysis dančias-napis 20000 150000 13Mažasis dančias-napis 1100 15000 7

Paveiksle pateikta gausiausių antinių paukščių rūšių, žiemojančiųKuršių mariose ir jūroje ties Lietuvos pakrante, gausumo tendencijų 1987-1993 m. sausio mėn. analizė. Matyti ryškus Kuršių mariose žiemojančių klykuolių sumažėjimas (- 83%)po šaltos 1987 m. žiemos. Mažųjų dančiasnapių gausumas labai svyruojaatskirais metais, o Kuršių mariose žiemojančių didžiųjų dančiasnapių nuolatdaugėja (iki 19 400 ind. 1993 m.). Daugiausia tai susiję su pūgžlių ir kitųsmulkių žuvų pagausėjimu Kuršių mariose. Jūroje žiemojančių rūšių gausumopokyčiai stabilesni. Sibirinių gagų, žiemojančių ties Palanga, skaičiuskasmet augo iki 1990 m., bet pastaraisiais metais stabilizuojasi 700-900individų lygyje. Ledinių ančių Lietuvos pajūryje kiekvieną žiemąsuskaičiuojama 10000-15000. Jūroje, ties Kuršių Nerija kasmet žiemoja iki25000 ančių nuodėgulių. Šios rūšies paukščių ypač pagausėja žiemospabaigoje (iki 40000)

žiemojančių jūros paukščių mirtingumas

Siekiant ištirti antropogeninių faktorių poveikį jūroje žiemojantiemspaukščiams, buvo atlikti mirtingumo tyrimai Lietuvos pakrantėje. 1992-1993m. Lietuvos pajūryje aptikta 12 rūšių žuvusių paukščių. Didžiausias buvosidabrinių kirų mirtingumas (0.26 ind./1 km pajūrio ruože). ApskritaiLietuvos pajūryje nustatytas nedidelis žiemojančių jūros paukščiųmirtingumas, išskyrus pakrantės ruožą ties Melnrage, kur atskirų rūšiųmirtingumas buvo labai didelis (iki 2 žuvusių individų 1 km ruože).Daugelis paukščių šiame ruože žuvo dėl didelio užterštumo naftosproduktais. Ateityje didžiausią poveikį jūros paukščių žiemavietėmsLietuvos vandenyse kels intensyvus naftos produktų gabenimas bei galimanaftos gavyba jūroje.

Žuvys. Žuvų populiacijų būklė ir dinamika

Lietuvos vandenyse gyvena 88 rūšių žuvys, iš jų 27 rūšys – jūrinės,52 sėslios gėlavandenės, 9 praeivės. Apysūrėje Baltijos jūroje tiesLietuva, be jūrinių, gyvena praeivės 11-os rūšių žuvys ir apie 15 rūšiųgėlavandenių žuvų. Bendrijos branduolį sudaro Baltijai būdingi porūšiai –strimėlė, bretlingis, menkė, upinė plekšnė, uotas ir praeivės žuvys, iškurių didžiausią dalį sudaro didstintė, mažiau – žiobris, šlakys, lašiša.Versliniai žuvų ištekliai Lietuvos ekonominėje zonoje 1991 m. sudarė:strimelių – 3.0, bretlingių – 4.7, menkių – 9.5-9.7 tūkst.tonų, lašišų iršlakių – 68t. Versliniai Lietuvos žvejų laimikiai Baltijoje 1980-1989 m.

vidutiniškai sudarė: strimelių – 4.9, bretlingių – 2.9, menkių – 14.0tūkst.t., lašišų ir šlakių – 39 t. per metus. Baltijos šelfas ties Lietuvavertingas kaip strimelių ir uotų nerštavietės, praeivių žuvų ganymosivieta. Žuvų bendrijų kitimai Baltijoje ties Lietuva gerai koreliuoja sukitimais visoje Baltijoje. Jie susiję su geofiziniais ciklais, žvejybosintensyvėjimu, eutrofikacijos ir priekrantinės taršos procesais. Žuvųištekliai Lietuvos ekonominėje zonoje detaliau pradėti tyrinėti nuo 1992metų.

Žuvų ištekliai mariose

Kuršių mariose gyvena 50-55 rūšių žuvys gėlavandenės, praeivės irkelios jūrinės rūšys; pastarosios mariose gana retos. Versliniai žuvųištekliai tiriami nuo 1949 m. Marių šiaurinėje dalyje – Lietuvosakvatorijoje – 1950- 1990 m. jie sudarė per 20 tūkst. cnt per metus, 1993m. – per 15 tūkst.t per metus. Versliniai žuvų laimikiai 1992 m. siekė 11.3tūkst.cnt, iš jų karšių – 3.4, kuojų – 5.2, starkių – 1.0, ešerių irdidstinčių – po 0.5 tūkst. cnt. Be to, žvejai mėgėjai Kuršių mariose kasmetsugauna per 4 tūkst. cnt žuvų, arba per 15% nuo verslinių laimikių.Prognozuojami versliniai ištekliai 1994 metams – 15.3 tūkst.cnt, iš jųkuojų – 5.4, karšių – 4.0, didstinčių – 2.5, starkių – 1.0, dyglių irpūgžlių – po 1.0 tūkst.cnt. Per pastarąjį šimtmetį versliniai žuvų ištekliai mariose sumažėjodaugiau kaip 2 kartus, daugiausia – dėl praeivių žuvų išteklių sumažėjimo.Kuršių marių žuvų bendrijos branduolį 1926-1938 m. sudarė praeivės žuvys(29.2%), ypač didstintė ir perpelė, taip pat sėslios gėlavandenės – ypačstintelė ir pūgžlys (33.8%). Dėl žuvininkystės reguliavimo priemonių 1947 –1965 m. bendrijos struktūra pakito: iš praeivių žuvų (25.2%) bendrijosbranduolyje vyravo ungurys ir žiobris (14.1%), iš sėsliųjų – karšis, kuojair starkis (46.4%). Vėlesniu laikotarpiu, 1970- 1990 metais, suintensyvėjuseutrofikacijai ir taršai, bendrijų struktūra vėl kito: iš praeivių žuvų(16.1%) vyravo trispyglė dyglė (8.7%), o iš sėsliųjų – kuoja ir karšis(65.2%). Pastaruoju metu, susilpnėjus eutrofikacijai ir taršai, palaipsniuididėja šlakių, žiobrių imigracija į marias ir Nemuno upyną. Lašišų ir šlakių į Nemuno upyną 1970-1974 m. imigruodavo vidutiniškaitik po 500-700 vnt. per metus, o 1991-1993 metais – 7-8 tūkst. vnt. permetus. Didžiausią įtaką Kuršių marių žuvų bendrijos kitimams iki 1950 metųturėjo nereguliuojama praeivių žuvų žvejyba, o vėlesniu laikotarpiu – mariųeutrofikacija, pasiekusi hipertrofinį lygį ir teršimas, ypač Nemuno deltos,kur yra pagrindinės žuvų nerštavietės.

Žuvų ištekliai ežeruose, upėse ir tvenkiniuose

Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena 42 rūšių žuvys, iš jų 29vietinių ir 13 introdukuotų rūšių. Kiekviename ežere gyvena ne daugiau kaip23 – 26 rūšių žuvys. Jų paplitimas dažnai nevienodas. Stinta gyvena 1.3,seliava – 2.5, vėgėlė – 30-40, plakis – 45-50, karosas – 45-55, aukšlė –57.5, pūgžlys – 60.3, raudė – 60-70, karšis – 70, lynas – 91.5, kuoja –96.4, lydeka – 97.1, ešerys – 97.7% Lietuvos ežerų. Į Lietuvos ežerųichtiocenozių branduolius įeina stinta, seliava, aukšlė, pūgžlys, lynas,kuoja, lydeka, ešerys ir kitos rūšys, dažniausiai karosas. Jų dominavimodažnumas ichtiocenozėse: stinta – 50, seliava – 50, aukšlė – 33, pūgžlys –4, karšis – 46, lynas – 10, kuoja – 64, lydeka – 27, ešerys – 22% ežerų,kuriuose gyvena. Nustatyta, kad nuo 1960-1970 metų nuo visuotinėsmelioracijos ir prasidėjusios intensyvios agro-kraštovaizdžiotransformacijos labai suintensyvėjo ichtiocenozių kaita, todėl net 20%tirtų ežerų pasikeitė vyraujančios žuvų rūšys. Intensyviausia kaita įvykoankstyviausios sukcesinės būklės ežeruose dėl jų vandens lygiosureguliavimo, terminio režimo pasikeitimų ir suintensyvėjusiųeutrofikacijos procesų. Dėl to sumažėjo stenoterminių šaltavandeniųplanktofaginių rūšių (stinta, seliava, sykas), bentofagų (karšis) irichtiofagų (lydeka) ir pagausėjo eurifagų , ypač – kuojų.Upėse gyvena iki50 žuvų rūšių, iš jų 39 – 40 vietinės ir 10 – 11 introdukuotos. Rūšiųskaičius priklauso nuo upės didumo ir jų biotopų įvairovės. Upokšniuose(iki 10 km ilgio) gyvena vidutiniškai 5.5 (4-7) žuvų rūšys. Tuo tarpu tokiopat didumo sureguliuotuose upokšniuose žuvų rūšinė įvairovė sumažėjadaugiau kaip 3 kartus ir vidutiniškai sudaro 1.7 (1-3) rūšis. Upeliuosevidutinis rūšių skaičius 9.7 (iki 15), vidutinio dydžio upėse – 18.2 (iki25), didžiosiose – 23.2 (iki 31), o Nemune – iki 50 (apie 40 rūšių –vietinės) rūšių. Rūšių skaičius link žemupio didėja. Žuvų biomasėupokšniuose – iki 5 – 10, upeliuose – iki 25 – 40, vidutinio dydžio upėse –iki 40-50, didžiosiose – per 50 kg/ha. Versliniai žuvų ištekliai Nemunožemupyje, kur jie yra eksploatuojami, sudaro apie 2-3 tūkst. cnt. Į mažųupių (upokšnių, upelių, upių aukštupių) bendrijų branduolį įeina šližys irtrispyglė dyglė; be jų, sureguliuoto ir nesureguliuoto nuotakio šaltoseupėse – šližys, rainė, upėtakis, kūjagalvis, o šiltose – strepetys, ešerys,šapalas. Į didžiųjų upių bendrijų branduolius, be vidutinio dydžio upėmsbūdingų rūšių, įeina karšis, plakis. Pastarųjų metų žuvų bendrijų upėsetyrimai parodė, kad menkavertės žuvų rūšys bendrijose sudaro 70-80%. 1950-1973 metais upėse verslininkai kasmet vidutiniškai sugaudavo 4319 cnt žuvų.Laimikiuose pasitaikydavo 35 rūšių žuvys. Tarp sugautųjų žuvų vyravo stintos, vėgėlės, žiobriai, aukšlės. Taip

pat nemažai buvo sugauta lašišų, šlakių, strepečių, skersnukių, ūsorių,salačių, dyglių, karšių, starkių. Per 1974-1983 m. laikotarpį upiųversliniuose laimikiuose žuvų sumažėjo 9 rūšimis. Pastebimai sumažėjovertingų žuvų rūšių – lašišų, šlakių, ūsorių, salačių, skersnukių, žiobrių,kiršlių, upėtakių, nėgių – versliniai laimikiai. Iš viso 1974 – 1983 m.laikotarpiu kasmet sužvejota po 2604 cnt žuvų, t.y. 1.5 karto mažiau negu1950 – 1973 m. Versliniai laimikiai upėse mažėja dėl vandens užterštumo,žvejybos apribojimų ir kitų priežasčių.

Žuvų populiacijos parametrai

Pagal naująją Lietuvos Ekologinio monitoringo programą nuo 1993 metųpradėta stebėti žuvų populiacinius parametrus. Populiacinių parametrųkontrolei parinktos rūšys įeina į įvairių tipų Lietuvos vandenų žuvųbendrijų branduolius. Baltijos jūroje – strimelė ir upinė plekšnė, Kuršiųmariose, ežeruose ir upėse – kuoja ir ešerys, o upeliuose – margasisupėtakis ir paprastasis kūjagalvis. Kuojų, ešerių ir plekšnių populiacijosyra monitorinės su Baltija besiribojančių šalių aplinkos monitoringosistemoje. Margasis upėtakis ir paprastasis kūjagalvis yra jautrūsužterštumo indikatoriai ir geriausiai apibūdina upių ekosistemas. Žuvųpopuliacijoms įvertinti parinkti bendrieji biologiniai ir specialiejiparametrai yra lengvai nustatomi, gerai nusako žuvų populiacijų būklę iratspindi populiacijų kitimus priklausomai nuo vandens telkinių fizinių,cheminių ir antropogeninių faktorių trendų. Kontroliuoti šie parametrai:žuvų ilgis, svoris, amžius, lytis, gausumas, amžiaus klasė, augimas,mirtingumas, populiacijų amžinė bei matmeninė struktūros. Monitorinių rūšių populiacijos ir monitoriniai vandens telkiniai,išskyrus kuojas Kuršių mariose ir Dusios, Žuvinto ežeruose, iki 1993 m.buvo mažai tirtos. Remiantis Drūkšių ir Anykšto ežerų tyrimo duomenimis yratik nustatyta, kad žuvų populiaciniai parametrai kinta dėsningai – pagalaplinkos fizinių, cheminių, trofinių parametrų trendus.

Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų vidutinė biomasė (kg).

Vykdant monitoringo programą Baltijos jūroje (ties Šventąja) sugauta13 žuvų rūšių. Tarp jų pasitaikė tiek jūrinės, tiek gėlavandenės beipraeivės žuvų rūšys. Jūrinės žuvų rūšys (uotas, strimelė, upinė plekšnė,bretlingis) bei praeivis žiobris dominavo sugavime. Kitų žuvų rūšių buvosužvejojama kur kas rečiau. Vienoje stotyje sugaunamų žuvų kiekis svyravonuo 3 iki 15 kg. Arčiau kranto buvo sužvejojama daugiau žuvų rūšių ir jųbiomasė buvo didesnė. Baltijos jūros priekrantė pasižymėjo žiobrių gausumu.Vyravo nesubrendę individai, tačiau pasitaikė neseniai išneršusių beisubręstančių žiobrių. Uoto bei upinės plekšnės populiacijose taip patvyravo jaunikliai. Bendras žuvų gausumas sugavime kito nuo 31 iki 117individų. Žvejybos duomenys Baltijos jūros priekrantėje patvirtina, kad šizona yra daugelio žuvų rūšių jauniklių atsiganymo zona, todėl verslinėžūklė čia turi būti griežtai reguliuojama. Baltijos jūroje stebėtas strimelės ir upinės plekšnės augimas. Tarpsugautųjų pasitaikė 2-6 metų strimelės, daugiausia buvo 3-4 metų amžiausžuvų. Patinėlių buvo šiek tiek daugiau, tačiau stebint augimo tempą lytiniųskirtumų nepastebėta. Pastebimas ryškus mirtingumo padidėjimas 5 gyvenimometais.

Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų vidutinis skaičius

Upinės plekšnės laimikiuose pasitaikė 1-6 metų individai, daugiausiabuvo 1-3 metų jauniklių. Augimo tempas buvo gana didelis, ypač jaunesnėseamžiaus grupėse. Vyresnėse amžiaus grupėse stebimas didelis mirtingumas,bet jis gali būti susijęs su bręstančios upinės plekšnės pasitraukimu įgilesnius vandenis. Kuršių mariose sugauta 11 žuvų rūšių, tačiau tik 4 rūšių žuvys buvosugautos visose stotyse, taip pat jos ryškiai vyravo laimikiuose tiek pagalgausumą, tiek pagal biomasę (99.9%). Ichtiocenozės branduolį sudarė plakis,kuoja, pūgžlys ir ešerys. Kitos žuvų rūšys, tarp jų ir vertingos žuvys beijų jaunikliai (starkis, karšis, žiobris, salatis) buvo sužvejojamos labainedideliais kiekiais. Ypač pasižymėjo gausumu plakis, siekdamas 50% visosugavimo. Žuvų biomasė buvo didelė ir svyravo nuo 30 iki 50 kg vienaistočiai. Tai, kad vyrauja karpinės, daugiausia bentosu mintančios žuvys beipūgžlys, liudija aukštą eutrofikacijos lygį. Kuršių mariose tyrinėtas kuojos ir ešerio amžius ir augimas.Greičiausiai auga 4 metų amžiaus kuojos, vėliau augimo tempas lėtėja.Patinų augimo tempas nesiskyrė nuo patelių, tačiau jų gausumo santykisryškiai kito: jaunesnėse amžiaus grupėse vyravo patinai, vėliau, 8-aisgyvenimo metais, patinų gausumas ryškiai mažėja ir vyresnėse amžiausgrupėse vyrauja patelės. Kuršių marių ešerio populiacijoje vyrauja 9 metų amžiaus individai.Jaunesnėse amžiaus grupėse vyrauja patinai, nuo 6-7 metų – patelės.Didžiausias mirtingumas konstatuotas 8 metų ešeriams. Ežeruose žuvųmonitoringas vykdytas skirtingo trofinio lygio ežeruose. Dusios ir Tauragnųežerai priskiriami mezotrofiniam, Lūkstas – eutrofiniam, o Žuvintas –hipertro-finiam ežerų tipui. Ežeruose selektyviniais tinklais sugautų žuvų rūšinė įvairovė buvonedidelė, vidutiniškai buvo sugaunamos 7 – 11 žuvų rūšys. Tarp sugautųjų

vyravo kuojos ir ešeriai. Be šių žuvų, Žuvinto ir Luksto ežeruose dideliugausumu išsiskyrė karšis, kuris sudarė 37-50% viso sugavimo, taip patLūksto ežere iki 25% bendros sugavimo biomasės tenka starkiui. Kitų rūšiųžuvys, tarp jų ir vertingos, ežeruose sužvejojamos labai nedideliaiskiekiais.

Monitorinių, selektyviniais tinklais sugautų žuvų rūšių ešerio ir kuojos vidutinė biomasė ir skaičius

Bendra sugautų žuvų biomasė Lūksto, Žuvinto ir Tauragnų ežeruose skyrėsinežymiai ir sudarė 19.3 – 25.5 kg, gausumas – 196 – 250 ind; mažiausia buvosugauta Dusios ežere – 6.6 kg ir 91 ind. Tyrinėtuose ežeruose daugiausiakuojų sugauta Tauragnų ežere, kur jų biomasė siekė 13.5 kg, gausumas – 148ind. Tauragnų,Žuvinto ir Dusios ežeruose daugiausia buvo sugauta vidutinioamžiaus (8-10 metų) individų. Tuo tarpu Lūksto ežere vyravo jauni, 5 m.amžiaus individai. Tyrinėtų ežerų pagrindinių amžiaus grupių (4,7,11 metų)kuojų ir ešerių augimo duomenys pateikti 6.4 lentelėje.

Dominuojančios amžiaus klasės kuojos ir ešerio populiacijose 1993 m.

Lyginant su ankstesnių metų tyrimų duomenimis, stabiliausiu irgeriausiu augimu pasižymi Dusios ež. kuojų populiacija. Jų augimas pagalLietuvos ežerų žuvų augimo tempų grupes yra geras. Taip pat geri augimorodikliai nustatyti eutrofikuotame Lūksto ežere, kur vyrauja jaunų amžiausgrupių kuojos. Tauragno, o ypač Žuvinto ežere kuojų augimas perpastaruosius dešimtmečius labai sulėtėjo. Tai siejama su ežero fizinių ircheminių parametrų pokyčiais, o ypač su maisto medžiagų sunykimu dėl ežeroeutrofikacijos. Monitoringui Dusios, Tauragnų, Lūksto ežeruose buvo sugauta nedaugžuvų. Vidutiniškai buvo sugauta 1.4 – 3.1 kg. Kiek gausiau – 6.7 kg –Žuvinte, kur tarp sugautųjų daugiausia buvo vyriausių – 12 metų amžiausindividų. Kitų ežerų laimikiuose vyrauja jaunesnių amžiaus grupiųindividai: Dusioje ir Lūkste – 4 metų, o Tauragnuose – 6 metų individaiApskritai, ežeruose pastebimas ešerių augimo tempų sulėtėjimas. Dusiojeešeriai dar auga vidutiniškai, o kituose ežeruose ešerio augimas yra lėtas. Upinių žuvų monitoringui vykdyti buvo atrinktos skirtingų ekologiniųparametrų ir skirtingos žuvų bendrijų struktūros upės. Žeimena yrašaltavandenė, vidutinio dydžio upė, kurioje vyrauja reofilinėsstenobiontinės ir euribiontinės žuvų rūšys. Tyrimų metu (aukščiau Jusinėsup. žiočių) buvo sugauta 11 rūšių žuvų. Jų bendra biomasė buvo labainedidelė ir sudarė tik 6.4 kg/ha, gausumas – 113 ind/ha. Tuo tarpuankstesnių metų tyrimų duomenimis (1983 – 1984 m.), vidutinė žuvų biomasėŽeimenos upėje siekė 37.0 kg/ha, o gausumas – 5373 ind/ha. Gausiausios buvokuojos – 42%, ir paprastieji kūjagalviai – 28%. Kitų žuvų buvo žymiaimažiau, tarp jų upėtakiai sudarė 8.8%, o lašišų ir šlakių rituoliai(smoltai) – 4.4%. Pagal biomasę aiškiai vyravo kuojos – 80%.

LENTELĖ Kuojų ir ešerių augimas monitoriniuose vandens telkiniuose (skaitiklyje – vidutinis žuvų ilgis, cm; vardiklyje – vidutinis svoris, g)

Vandens Tyrimų data Kuoja Ešerystelkinys Amžius, metai Amžius, metai 4 7 11 4 7 11

Tauragnas 1958.07. 14.1 21.0 29.5 15.9 26.2 – ——— ——– ——– ——- ——– ——- 5.1 211 550 74.0 365 – 1993.08.19- 8.2 13.8 20.8 9.8 16.6 27.0 ——- ——- —— —— —— ——– 20 10.9 46.7 174 16.6 81 383

Dusia 1952-1953 15.0 19.5 – 20.7 33.5 – ——- ——- —— —— —— ——– 62 145 – 156 658 – 1966-1976 9.4 17.2 24.6 – – – ——- ——- —— —— —— ——– 15.0 98 301 – – – 1981.07. – 17.3 25.5 – – – ——- ——- —— —— —— ——– – 111 340 – – – 1983.07. 11.0 17.5 25.0 – – – ——- ——- —— —— —— ——– 18.0 93 312 – – – 1993.09.27, 12.0 18.0 24.8 11.9 19.3 – ——- ——- —— —— —— ——– 29. 27.0 111 290 29.6 114 –

Žuvintas 1952-1953 13.7 18.1 – – 19.5 29.0 ——- ——- —— —— —— ——– 47 121 – – 150 482 1960 14.5 19.5 25.0 18.7 28.6 – ——- ——- —— —— —— ——– 68 181 373 138 513 – 1982-1983 9.2 15.6 23.8 – – – ——- ——- —— —— —— ——– 13.1 73 271 – – – 1993.09.28- 8.5 12.7 21.3 7.8 15.6 25.0 ——- ——- —— —— —— ——– 29. 11.0 40.3 213 9.2 67.0 327

Lūkstas 1993.09.15- 9.4 14.3 24.5 11.0 17.0 – ——- ——- —— —— —— ——– 16. 17.0 59.6 319 24.3 106 –Būka 1993.08.25. 8.4 12.6 – – – – ——- ——- —— —— —— ——– 9 37.2 – – – –

Buka ir Skroblus

Būka priskiriama nedidelių, eutrofizuotų, šiltavandenių upių tipui.Ji teka tarp ežerų, todėl yra gana vandeninga. Vaga labai vingiuota, jojedaug gilių vietų, duobių. Ypatingos ekologinės sąlygos lemia savitą žuvųbendrijos stuktūrą. Čia yra randamos mažose šiltavandenėse upėse įprastinėsžuvų rūšys (tr. dyglė, kuoja, lydeka, aukšlė, gružlys, ešerys). Būkojeaptinkama gana daug šapalų ir meknių. Šių rūšių žuvys paprastai sutinkamosdidesnėse upėse. Be jų, Būkos ichtiofauną papildo būdingų ežerinių rūšiųžuvys – plakis, ungurys, vėgėlė, patenkančios iš Utenykščio ir Baluošoežerų. Iš viso Būkoje buvo sugauta 10 žuvų rūšių, kurių bendra biomasė –11.15 kg/ha, gausumas – 129 ind/ha. Pagal gausumą kuoja sudarė 71.3%, pagalbiomasę – 20% nuo bendro žuvų kiekio. Lydekai, šapalui ir meknei pagalbiomasę tenka 77% nuo bendros žuvų biomasės. Skroblus – tai tipiškas mažas šaltavandenis upelis, kairysis Merkiointakas. Jam būdinga negausi stenobiontinė ichtiofauna, kurią sudaro tik 4rūšys: upėtakis, kūjagalvis, rainė, vėgėlė. Bendra Skrobluje sugautų žuvųbiomasė, 4.1 kg/ha, yra nedidelė. Tačiau monitorinės žuvų rūšies – margojoupėtakio biomasė (3.5 kg/ha) yra artima tokio tipo upelių vidutineibiomasei. Skrobluje buvo aptikti 1-6 metų amžiaus individai, populiacijosdauguma buvo 3-5 metų žuvys. Pažymėtina, kad tiek Žeimenos, tiek Skroblaus upėse rastos ganagausios kūjagalvio populiacijos, kurios sudarė 28 ir 57% nuo bendro sugautųžuvų kiekio. Iš to galime daryti išvadą, kad šios upės mažai užterštos,kadangi kūjagalvis jautrus teršalams ir dažnai naudojamas kaip indikatorinėrūšis upių vandens kokybei įvertinti. Tyrinėtų upių populiacijose vyravo 2-3 m. individai. Vykdant žuvų populiacijų monitoringinius stebėjimus, ateityje busgalima vertinti ir prognozuoti žuvų populiacinius parametrus ir jų ištekliųdinamiką.

Žinduoliai. Paplitimas, gausumas, dinamika

Sausumos žinduolių fauną Lietuvoje taipogi sudaro mišriųjų miškų ir

kai kurie taigos bei plačialapių miškų žvėrys. Praeityje labai didelęreikšmę žinduoliams turėjo kraštovaizdžio sukultūrinimas, prasidėjęs darpirmykštės bendruomenės laikais. Per pastarąjį tūkstantmetį buvo iškirstadidžioji dalis miškų, kadaise augusių beveik visoje Lietuvos teritorijoje,o likę miškai buvo suskaidyti į daugybę įvairaus dydžio masyvų, įsiterpusiųtarp dirbamų laukų. Toks kraštovaizdis buvo palankus atvirų ir pusiauatvirų plotų žinduoliams (pilkasis kiškis, stirna, šernas, rudoji lapė),tačiau miškingumo mažėjimas neigiamai atsiliepė šiaurinėms rūšims (baltasiskiškis) ir daugeliui stambiųjų žinduolių. Daugiausia dėl šios priežastiesir dėl nesaikingos medžioklės istoriniais laikais Lietuvoje išnyko bebras,tauras, stumbras, taurusis elnias, rudasis lokys, ernis, vilpišys, laukinisarklys. Dabartinę Lietuvos žinduolių fauną sudaro 63 sausumos ir 5 jūrosžinduolių rūšys. Tarp jų 3 rūšys (stumbras, taurusis elnias, bebras) yrareintrodukuotos, 6 rūšys (ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė, dėmėtasiselnias, danielius, muflonas) – introdukuotos, 6 rūšys (rudasis lokys,baltasis banginis, jūros kiaulė, paprastasis, ilgasnukis ir žieduotasisruoniai) – atsitiktinai užklystantys žinduoliai, 2 rūšys (voverėskraiduolė, europinė audinė) – greičiausiai jau išnykę žinduoliai. ĮLietuvos raudonąją knygą įrašyta 18 rūšių žinduolių. Sukultūrinto kraštovaizdžio sąlygomis žinduolių rūšių įvairovę irgausumą daugiausia lemia tinkamų gyventi plotų buvimas ir žmogaus ūkinėveikla. Didesnę Lietuvos teritorijos dalį sudaro žemės ūkio naudmenos,kuriose maža nuolat gyvenančių žinduolių, tačiau šie plotai svarbūsdaugelio rūšių žinduoliams pramisti, slapstytis ar veistis. Miškai,užimantys apie trečdalį teritorijos, pasižymi didžiausia žinduoliųįvairove, didžiausiu jų gausumu ir biomase. Labai svarbūs žinduoliams irkiti nesukultūrinti plotai – pelkės, krūmai, natūralios pievos ir ganyklos,vandenys. Natūralių biotopų plotas, jų įvairovė ir susiskaidymas lemiažinduolių gyvenamosios aplinkos kokybę, kuri skirtingų tipųkraštovaizdžiuose nevienoda. Nepalankiausios žinduoliams sąlygos yraderlingose molingose lygumose, kurios daugiausiai sukultūrintos ir užimadidesniąją dalį Respublikos teritorijos. Žymiai geresnės sąlygosžinduoliams smėlingose lygumose, kurios pasižymi dideliu miškingumu (60-70%), bei kalvotose moreninėse aukštumose, kurioms būdinga didelė natūraliųbiotopų įvairovė, smulki jų mozaika. Iš vabzdžiaėdžių būrio žinduolių, be 3 rūšių kirstukų, visur paplitękurmis ir baltakrūtis ežys. Nors kurmis beveik negaudomas, jo gausumaspastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo dėl melioracijos ir su ja susijusionatūralių pievų ir ganyklų ploto mažėjimo. Šikšnosparnių būrį Lietuvoje atstovauja 13 rūšių, iš kurių 4 (vandeninispelėausis, rudasis ausylis, Natererio pelėausis, Natuzijaus šikšniukas) yravisur paplitę ir gausios. Likusios rūšys yra apyretės, retos arba labairetos, ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Graužikų būrį atstovauja 21 rūšis, iš jų 4 įrašytos į Lietuvosraudonąją knygą (beržinė sicista, miškinė, ąžuolinė ir didžiojimiegapelės). Iš medžiojamų graužikų svarbiausi yra bebras ir ondatra. 1947m. pradėjus reaklimatizuoti bebrus, jie netrukus paplito visojeRespublikoje, o 1988 m. jų gausumas išaugo iki 14.7 tūkst. (. Pastaraisiaismetais bebrų pradėjo mažėti, daugiausia dėl intensyvaus jų gaudymo irtrobelių bei užtvankų niokojimo.

Lentelė

Svarbesnių medžiojamų žvėrių gausumas (tūkst.) Lietuvoje 1940-1993 m.m.

Eil. Rūšys 1940 1950 1960 1970 1980 1990 1993Nr.

1. Briedis 0.3 0.1 1.1 7.4 7.5 6.9 3.42. Taurusis elnias 0.2 0.1 0.4 1.8 7.3 13.4 13.43. Stirna 35.0 10.5 26.5 60.5 36.0 42.9 37.84. Šernas 2.0 3.8 4.1 12.1 14.0 23.8 16.65. Bebras – 0.06 0.7 5.9 7.3 11.7 8.46. Pilkasis kiškis 80.0 116.0 148.0 264.0 93.4 59.4 44.07. Baltasis kiškis 5.7 1.8 3.6 6.0 3.8 3.0 3.38. Vilkas 0.3 1.0 0.1 0.06 0.3 0.3 0.59. Lūšis – 0.02 0.03 0.1 0.1 0.2 0.110. Lapė 12.0 7.9 16.0 13.3 9.4 9.8 8.811. Usūrinis šuo – – 3.0 14.0 5.0 5.2 4.412. Barsukas 4.3 2.6 5.3 8.7 4.8 1.3 1.413. Ūdra 0.2 0.9 2.3 3.0 0.7 0.4 0.514. Miškinė 0.8 1.1 5.3 8.1 5.5 5.6 5.9 kiaunė15. Kanadinė – – 0.1 0.2 0.2 1.1 1.4 audinė

Kiškiažvėrius atstovauja 2 rūšys – pilkasis ir baltasis kiškis.Pastaroji rūšis kadaise Lietuvoje buvo dažna, bet mažėjant miškų ir pelkiųplotui, baltojo kiškio gyvenimo sąlygos blogėjo. Dabar jis retas, paplitęssporadiškai, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkasis kiškis paplitźsvisur jam tinkamuose biotopuose ir yra dažnas. Tačiau per pastaruosiusdešimtmečius šių žvėrelių Lietuvoje sumažėjo 4-5 kartus, o sumedžiojami jieapie 10 kartų rečiau. Tokia padėtis stebima ir kitose Europos šalyse. Matyttai lemia visas kompleksas veiksnių, susijusių su žemės ūkio chemizavimu,mechanizavimu ir melioracija.

Žinduoliai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą

Plėšriųjų žinduolių Lietuvoje yra 14 rūšių, iš jų viena rūšis (ūdra)įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pagal statistinius faunos apskaitosduomenis per pastaruosius dešimtmečius ūdrų gausumas sumažėjo keletą kartų(6.1 lentelė), daugiausia dėl melioracijos, kai dauguma upelių buvoištiesinta ir paversta kanalais.Iš 8 porakanopių būrio rūšių viena rūšis (stumbras) įtraukta į Lietuvosraudonąją knygą. Stumbrus pradėta reaklimatizuoti 1969 metais. Vėliau buvobandoma suformuoti laisvai gyvenančių stumbrų bandą, tačiau intensyviaisukultūrinto ir tankiai gyvenamo krašto sąlygomis šis bandymas buvonesėkmingas. Dabar dauguma stumbrų laikomi aptvaruose. 1993 m. jų buvo 33žvėrys. Aptvaruose veisiami taip pat danieliai ir muflonai, kurių skaičius1993 m. siekė atitinkamai 341 ir 122 žvėris. Bandymas aklimatizuotiLietuvoje dėmėtąjį elnią buvo nesėkmingas.Likusios 4 porakanopių rūšys (stirna, taurusis elnias, briedis, šernas) yra

visur paplitę, palyginti gausios ir turi didelę reikšmę medžioklės ūkiui irbiocenozių funkcionavimui. Po karo šių žvėrių buvo likę nedaug. Tačiausmarkiai sumažinus vilkų skaičių, aktyviai kovojant su brakonieriavimu,plačiai propaguojant žvėrių globą ir papildomai šeriant juos žiemą,susidarė sąlygos žvėrių bandai augti. Tam palankų ekologinį foną sudarėgeros mitybos sąlygos, kurias lėmė intensyvus miškų kirtimas ir želdinimas,nuostolingai tvarkomas žemės ūkis. Septintajame – aštuntajame dešimtmetyježvėrių bandos intensyviai didėjo. Tačiau pradėti eksploatuoti bandaspavėluota ir tai buvo daroma nepakankamai intensyviai, todėl šių žvėriųkaimenės toliau augo ir netrukus viršijo optimalų dydį. Stirnų skaičiusmaksimumą pasiekė 1968 m. (70.8 tūkst.), briedžių – 1973 m. (9.9 tūkst.),šernų – 1989 m. (25 tūkst.), tauriųjų elnių – 1992 m. (15 tūkst.).Daugelyje vietų šie žvėrys darė nemažą žalą miškui ir žemės ūkio kultūroms.Devintajame dešimtmetyje daug daugiau žvėrių sumedžiota, todėl jų skaičiusstabilizavosi arba sumažėjo. Situacija smarkiai pasikeitė po 1991 metų. Dėlintensyvios medžioklės ir brakonieriavimo labai smarkiai sumažėjo briedžių,kiek mažiau – stirnų ir šernų. Tuo tarpu elnių, kurie labai atsargūs irsunkiau sumedžiojami, skaičius beveik nepakito. 1993 metais pagal Ekologinio monitoringo programą buvo atliktispecialūs elninių žvėrių gausumo tyrimai. Jie buvo vykdomi 6-iuosestacionaruose, esančiuose Plungės, Kėdainių, Molėtų, Utenos, Ignalinos irVarėnos rajonuose ir reprezentuojančiuose skirtingus Lietuvoskraštovaizdžius. Duomenų palyginimui panaudoti analogiški tyrimai, atliktituose pačiuose miškuose 1976-1986 m. laikotarpiu. Žvėrių populiacijų tankis skirtingose tyrimų vietose buvo labainevienodas. Jį lėmė skirtinga gyvenamų plotų kokybė ir nevienodasmedžioklės intensyvumas. Lyginant su ankstesniųjų tyrimų duomenimis, stirnųgausumas sumažėjo vidutiniškai 2.1 karto, briedžių – 2.0 karto, o elniųkaimenės, priešingai, du kartus pagausėjo, nes jie išplito į miškus,kuriuose anksčiau negyveno. Labai ryškų stirnų ir briedžių gausumo sumažėjimą tirtuose stacionaruosedaugiausia lėmė per pastaruosius 2-3 metus suklestėjęs brakonieriavimas irintensyvi medžioklė. Vietomis populiacijų būklė tapo kritiška, todėl būtinanuolat kaupti tikslią informaciją apie šių žvėrių gausumą ir jo tolimesnędinamiką.

Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos

Smulkiaisiais žinduoliais dažniausiai vadinami vabzdžiaėdžiai irpeliniai graužikai. Tai plačiai paplitę žvėreliai, kurių dauguma gyvenabendrijomis specifiniuose biotopuose, minta įvairiu, bet dažniausiaiaugaliniu maistu, migruoja nedideliais atstumais, yra sėslūs ir vislūs. Perveisimosi sezoną atveda kelias jauniklių vadas ir todėl rudeniop jų labaipagausėja. Šie žvėreliai labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius irtodėl vis plačiau naudojami aplinkos pokyčių pasekmėms įvertinti. Vienos smulkiųjų žinduolių rūšys gyvena atviruose plotuose –žemapelkėse, aukštapelkėse, upių žemumose, pievose ir ganyklose, javuose(paprastasis pelėnas, dirvinė pelė), kitos – uždaruose plotuose – miškuoseir krūmuose (rudasis pelėnas, geltonkaklė pelė), o dar kitos – beveik visur(pievinis pelėnas, paprastasis kirstukas). Daugumos rūšių individų gausumasatskiruose biotopuose yra nevienodas. Be to, kuo įvairesnis savo biotopaisir mozaikiškesnis kraštovaizdis, tuo daugiau ten gali gyventi smulkiųjųžinduolių rūšių. Lietuvoje, mūsų duomenimis, idžiausia šių žinduolių rūšiųįvairovė yra ežeruotose kalvotose moreninėse aukštumose ir smėlingoselygumose, o mažiausia – moreninėse dirbamose lygumose.

Žmogaus ukinės veiklos įtaka ekologinei pusiausvyrai

Žmogaus ūkinė veikla laukuose ir miškuose suardo per amžiusnusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą. Vietoj natūralių ekosistemų, atspariųir sugebančių save reguliuoti, sukuriamos dirbtinės, neatspariosekosistemos, kurioms palaikyti reikia daug kainuojančių priemonių. Per 1956-1980 metus Lietuvoje buvo sukultūrinta daug nedidelių miškelių, natūraliųpievų ir ganyklų, krūmuotų pelkučių ir drėgnų upelių slėnių. Jų plotasmolingose lygumose sumažėjo 2.8, smėlingose – 2.5, o kalvotose moreninėseaukštumose – 3.4 karto. Taip išnyko ekologiniu požiūriu labai svarbūskraštovaizdžiui nedideli natūralios augalijos ploteliai, o jų vietoje buvosukurti dideli monokultūrų – kultūrinių ganyklų, daugiamečių pašariniųžolių, javų – plotai. Pasikeitė vidinė žemės naudmenų plotų struktūra,taigi pasikeitė ir smulkiųjų žinduolių gyvenamosios vietos ir sąlygos. Įaplinkos pakitimus šie žvėreliai reaguoja skirtingai. Visų pirma keičiasijų bendrijų rūšinė įvairovė – jautresnės išnyksta, lieka atsparesnės irvislesnės. Antra, keičiasi atskirų rūšių paplitimas ir gausumas. Galimasakyti, kad kraštovaizdžio ar vietovaizdžio sukultūrinimas smulkiuosiusžinduolius veikia trejopai: 1) vislesnės rūšys išplinta ir labai pagausėja(paprastasis pelėnas), 2) plastiškesnės rūšys pasitraukia į antriniusbiotopus ir ten prisitaiko gyventi, bet yra negausios (pievinis pelėnas),3) labiau specializuotos rūšys, gyvenančios tik specifiniuose natūraliuosebiotopuose, išnyksta ir jų paplitimas siaurėja (pelkinis pelėnas). Žmogaus veikla miškuose čia gyvenančioms smulkiųjų žinduolių rūšims irjų bendrijoms taip pat gali sukelti įvairias pasekmes, kurios iš dalies

priklauso nuo žemėvaizdžio bei pačių miškų tipo ir dydžio bei nuo žmogausvykdomų priemonių masto. Paprastai subrendusiuose įvairių tipų miškuosesmulkiųjų žinduolių bendrijos yra skurdžios rūšimis (2-3 rūšys), betbūdingo miškų gyventojo – rudojo pelėno – gausumas tuose miškuose galiskirtis. Didžiausias jis lapuočiuose, mažesnis – mišriuose ir mažiausias –pušynuose. Be to, augant ir bręstant pasodintiems pušynams, šio pelėnopaplitimas mažėja. Jei kertami ištisi miško plotai, yra suardomos ir netsunaikinamos per tam tikrą laiką ten susiformavusios smulkiųjų žvėreliųbendrijos, o jei kertami nedideli miško ploteliai, tai tas poveikis yramažesnis, kartais netgi teigiamas, nes, padidėjus biotopų įvairovei, miškožvėrelių bendrija gali praturtėti naujomis rūšimis arba tos pačios rūšys,užželiant kirtavietėms, gali pagausėti. Smulkieji graužikai yra vienas iš geriausių gyvūnijos monitoringoobjektų. Nuo 1993 metų pradėti jų rūšinės įvairovės ir gausumo stebėjimaivisose kompleksinio monitoringo stotyse.

Genotoksikologiniai gyvūnų pakitimai

Nuolat intensyvėjant gamybinei bei ūkinei veiklai, didėja ne tikaplinkos užterštumas įvairiomis cheminėmis medžiagomis, bet ir josgenotoksinis aktyvumas.

Smulkiųjų graužikų genotoksikologiniai pakitimai skirtingo užterštumo objektuose

Tyrimų Ištirtų indi- Spermatozoidų Ištirtų indi-Bendras embrio-objektai vidų skaičius anomalijos, % vidų skaičius nųmirtingumas

Mažeikių NPĮ apy-linkės (P) 51 1.29* 49 12.5*Jonavos ATG apy-linkės (P) 18 15.78* 19 8.1*Elektrėnų ŠE apy-linkės (P) 93 1.06* 74 12.3*Kėdainių chem.komb.apylinkės (P) 131 1.11* 121 9.0*Dotnuvos apylin-kės (P) 50 3.42* 71 7.6*Josvainių apylin-kės (P) 12 1.09* 10 6.5Laukuvos apylin-kės (P) 9 0.89 11 6.2Saldutiškio apy-linkės (P) 9 0.68 11 4.6Minčios apylinkės (R) 5 0.55 6 4.1Rudnios apylinkės (R) 6 0.59 7 6.2

* statistiškai reikšmingas skirtumas (p mažiau už 0.05), lyginant suMinčios ir Rudnios apylinkėmis;(P) – tirti pilkieji pelėnai(R)- tirti rudieji pelėnai

Todėl nepaprastai svarbu aplinkos užteršimą ištirti genetiniu aspektu,įvertinant poveikį organizmų paveldimumo sistemoms. Vieni tinkamiausiųtyrimo objektų yra smulkieji žinduoliai, ypač graužikai, kuriems būdingasgausus paplitimas, sėslus gyvenimo būdas bei sparti generacijų kaita . 1982-1993 metais įvertintas aplinkos užteršimo genotoksinis poveikissmulkiesiems graužikams dešimtyje Respublikos vietų. Keturiose iš jų veikiastambūs pramonės ar energetikos objektai (Mažeikių naftos perdirbimo įmonė,Jonavos azotinių trąšų gamykla, Elektrėnų šiluminė elektrinė, Kėdainiųchemijos kombinatas), keturiose kultivuojama žemdirbystė (Dotnuvos,Josvainių, Laukuvos, Saldutiškio apylinkėse), dviejose vietose – Minčiosapylinkėse (Aukštaitijos nacionalinis parkas) ir Rudnios apylinkėse(Dzūkijos nacionalinis parkas) – žmogaus veikla yra labai ribojama. Visoseminėtose vietose sugauti smulkieji graužikai buvo tiriami spermatozoidųanomalijų ir embrionų mirtingumo kontrolės metodais. Lygiagrečiai naudojantšiuos testus, galima registruoti aplinkos mutagenų indukuotus pažeidimusabiejų lyčių individų lytinėse ląstelėse. Lentelėje pateikiamos vidutinės smulkių graužikų spermatozoidųanomalijų ir bendro embrionų mirtingumo reikšmės tirtuose objektuose. Kaip matyti iš pateiktųjų duomenų didžiausi ir statistiškai patikimigenotoksiniai smulkiųjų graužikų pokyčiai, lyginant su sąlygiškaineteršiamomis Minčios ir Rudnios apylinkėmis, užfiksuoti pramoninių objektųpoveikio zonose, iš kurių labiausiai išsiskiria Jonavos “Azotas”. Iš tirtų žemės ūkio objektų statistiškai patikimi nukrypimai nuo normosnustatyti tik tirtuose Vidurio Lietuvos objektuose (Dotnuvos ir Josvainiųapylinkėse), kur žemės ūkio veikla intensyviausia.

LITERATŪRA

1. Jankevičius K. ir kt. Hidrobiologinio režimo ypatumai ir vandens kokybęsąlygojantys procesai Kauno ir Kuršių mariose Nemuno baseino vandenųužterštumas ir jo biologinis poveikis ekosistemai. – V.: Academia, 1991. –P. 59-64.2. Kurlavičius P. Paukščių biotopinis pasiskirstymas agroželdiniuose .- V.:Mokslas, 1986.3. Lietuvos ežerų hidrobiologiniai tyrimai. – V.: Mintis, 1975 – 302 p.4. Lietuvos fauna. Paukščiai / Sudarė Logminas V., 1 t. -V.,5. Lietuvos fauna. Paukščiai / Sudarė Logminas V., 2 t. -V., 1991.6. Lietuvos raudonoji knyga / Ats.red. Balevičius K. – V., 1992.7. Maniukas ir kt. Žuvys ir žuvininkystė // Kn.Kuršių marios. -V.: Mokslas,1978. – P. 85-93.8. Virbickas J. Lietuvos žuvys. -V.: Mokslas, 1986. – 153 p.9. Ames B.N. Identifying environmental chemical causing mutations andcancer Science, 1979. V. 24.