Apie gyvūnus

Turinys

1. Paukščiai 2p.
2. Paukščių paplitimas ir rūšinė įvairovė 2p.
3. Lietuvos paukščių rūšis 3p.
4. Lietuvoje perintis paukščiai 3p.
5. Nykstantis paukščiai 4p.
6. Antropogeninis poveikis paukščiams 4p.
7. Paukščių sezoninės migracijos 4p.
8. Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas

virš Lietuvos teritorijos 5p.
9. Žmogaus poveikis migruojantiems pauščiams 5p.
10. Migruojančių paukščių skaičius 6p.
11. Paukščių žiemavietės 7p.
12. žiemojančių jūros paukščių mirtingumas 8p.
13. Žuvys. Žuvų populiacijų būklė ir dinamika 8p.
14. Žuvų ištekliai mariose 8p.
15. Žuvų ištekliai ežeruose, upėse ir tvenkiniuose 9p.
16. Žuvų populiacijos parametrai 10p.
17. Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais

tinklais sugautų žuvų vidutinė biomasė (kg). 11p.
18. Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais

tinklais sugautų žuvų vidutinis skaičius 11p.
19. Monitorinių, selektyviniais tinklais sugautų žuvų

rūšių ešerio irr kuojos vidutinė biomasė ir skaičius 12p.
20. Dominuojančios amžiaus klasės kuojos ir

ešerio populiacijose 1993 m. 12p.
21. Buka ir Skroblus 14p.
22. Žinduoliai. Paplitimas, gausumas, dinamika 15p.
23. Žinduoliai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą 17p.
24. Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos 18p.
25. Žmogaus ukinės veiklos įtaka ekologinei pusiausvyrai 19p.
26. Genotoksikologiniai gyvūnų pakitimai 20p.
27. Literatūra 22p.

Paukščiai

Iš visų Lietuvos stuburinių gyvūnų paukščių klasė yra gausiausia ir
plačiausiai paplitusi. Jie aptinkami miškuose, laukuose, ežeruose, upėse,
jūroje ir net didžiuosiuose miestuose. Kasmet pavasarį ir rudenį milijonai
paukščių praskrenda virš Lietuvos, keliaudami į šiaurės kraštus ar
traukdami iš ten su jaunikliais į pietus, kur ppraleidžia žiemą. Paukščiai
ne tik atneša didžiulę naudą žmogui naikindami įvairius kenkėjus, bet dėl
savo melodingų giesmių bei spalvingų apdarų sudaro neatskiriamą lietuviško
kraštovaizdžio dalį.

Paukščių paplitimas ir rūšinė įvairovė

Naujausiais duomenimis Lietuvoje užregistruota 313 paukščių rūšių,
priklausančių dvidešimčiai būrių.

Lietuvos ornitofaunos struktūra

Būriai Peri Mig- Žie- Užklys- Įrašytos

Viso

ruoja moja ta į Rau- rūšių

donąją

knygą

Nariniai 1 2 1 1 3
Kraginiai 5 5 2 5
Irklakojiniai 1 1 2 3
Gandriniai 5 5 8 3 13
Flaminginiai 1 1
žąsiniai 17 7 11 8 38
Vanaginiai 14 12 7 3 10 18
Sakaliniai 3 3 2 3 3 7
Vištiniai 1 5 4 7
Gerviniai 7 7 2 4 9
Tilvikiniai 30 29 16 10 60
Smiltvištiniai 1 1
Karveliniai 5 3 2 1 5
Gegutiniai 1 1 1
Pelėdiniai 10 2 11 3 6 13
Leliniai 1 1 1
Čiurliapaukš-
tiniai 1 1 1
Šalvarniniai 4 4 3 4
Geniniai 1 8 4 9
Žvirbliniai 91 73 40 18 8 113
Iš viso: 211 167 85 71 67 313

Lietuvos paukščių rūšis

Lietuvos paukščių rūšių sąrašas nuolatos kinta. Atsirado daug naujų
rūšių, o kai kurios visai išnyko. Naujų rūšių atsiradimo ar išnykimo
procesai turi savus dėsningumus. Šiame šimtmetyje Lietuvos paukščių sąrašas
pasipildė daugiau nei penkiasdešimčia naujų rūšių. Dauguma jų
užregistruotos tada, kai praskrisdavo atsitiktiniai paukščiai. Ypač
būdingas tokių rūšių išplitimas, kurių pastovaus išplitimo arealai yra į
pietus ar pietvakarius nuo Lietuvos (ibiškasis ir purpurinis garniai,
karališkasis ibisas, palšasis grifas, Naumano pelėsakalis, kuoduotasis
einis, vakarinė lakštingala, dūminė raudonuodegė, remeza, svilikėlis. Taip
pat būdingas Lietuvai tokių rūšių paukščių išplitimas, kurių arealai
driekiasi į šiaurę ir šiaurės rytus (baltoji žąsis, skiauterėtoji gaga,
sibirinė gaga, rožinis kiras, ilgauodegė žuvėdra ir t..t.) Šiek tiek
silpniau vyksta ekspansija iš rytų, taip pat iš pietryčių ir šiaurės rytų
(geltonbruvė, nykštukinė ir rudoji pečialindos, geltongalvė kielė, sodinė
nendrinukė ir kt.). Tik pastaraisiais metais buvo pastebėti paukščiai,
atklydę ir iš vakarų (padūkėlis, amerikinė cyplė, islandinė antis).

Maždaug ketvirtadalis visų rūšių, kurios šiame šimtmetyje buvo naujai
užregistruotos, įsikūrė ir tapo neretos tinkamose gyventi vietose. Šios
kategorijos būdingiausi atstovai yra pietinis purplelis (Lietuvoje peri ir
žiemoja), geltongalvė kielė, nendrinis žiogelis, sodinė nendrinukė, dūminė
raudonuodegė, ūsuotoji zylė, remeza, svilikėlis (peri) ir sibirinė gaga
(žiemoja). Labiausiai tikėtina, kad kanadinės b

berniklės ir indiškosios
žąsys Lietuvoje stebimos dėl to, kad jos buvo introdukuotos Skandinavijos
šalyse. Vidutinis naujų rūšių imigracijos greitis Lietuvoje šį šimtmetį
siekė 0.15 procentų per metus.

Lietuvoje perintis paukščiai

Šio šimtmečio antrojoje pusėje Lietuvoje pradėjo perėti 18 naujų
rūšių. Tačiau iš jų tik pietinis purplelis išplito po visą šalį ir yra
įprastas mūsų gyvenviečių ir miestų paukštis. Urvinė antis ir remeza kai
kuriose Lietuvos vietose taip pat tapo įprastais paukščiais.

Per tą laikotarpį Lietuvoje nustojo perėti dvi rūšys – sakalas
keleivis ir baltasis tetervinas. Sakalo keleivio išnykimas – globalinis
reiškinys, kurio pagrindine priežastimi laikoma intensyvus DDT preparatų
vartojimas ir išplitimas aplinkoje. Baltųjų tetervinų išnykimą greičiausiai
lėmė totalinis didelių pelkių naikinimas tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse
šalyse. Lietuva buvo baltųjų tetervinų arealo pietinė riba, todėl čia ši
rūšis ypač jautriai reagavo į aplinkos pasikeitimus. Gali būti, kad jų
išnykimui turėjo įtakos ir nesaikinga medžioklė.

Kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų, Lietuvoje peri 211 rūšių, 167
rūšys yra migruojančios ir 85 rūšys Lietuvoje tik žiemoja.

Nykstantis paukščiai

Daugelio rūšių paukščiai yra reti arba jų gausumas daugiausia dėl
antropogeninių aplinkos pasikeitimų mažėja. 67 rūšys yra įrašytos į
Lietuvos raudonąją knygą. Išnykusiųjų kategorijai priskiriamos 5 rūšys:
gyvatėdis, didysis erelis rėksnys, kilnusis erelis, sakalas keleivis ir
baltasis tetervinas. Išnykstančioms rūšims priskirta 12 rūšių: juodakaklis
naras, rudasis peslys, jūrinis erelis, startsakalis, putpelė, dirvinis
sėjikas, juodkrūtis bėgikas, stulgys, didysis apuokas, tripirštis genys,
kuoduotasis vieversys ir pilkoji starta.

Antropogeninis poveikis paukščiams

Antropogeninis poveikis paukščiams ištirtas nepakankamai. Detaliausiai
buvo tyrinėjama p

perinčių paukščių reakcija į žemės ūkio melioraciją.
Lietuvoje melioracijai labiausiai jautrūs balų, krūmuotų pievų ir krūmynų
sparnuočiai. Visiškai sunaikinus natūralią aplinką, t.y. transformuojant
miškus, krūmynus, pelkutes į žemės ūkio kultūrų plotus arba žalienas, visi
perėję paukščiai išnyksta. Bent kiek pakeitus aplinką, pavyzdžiui,
nusausinus laukų giraites, keičiant atskirų teritorijų naudmenų struktūrą,
pasikeitimai paukščių pasaulyje esti ne tokie intensyvūs. Pakinta bendrijų
struktūra: sumažėja rūšių skaičius ir dažnų rūšių individų bendrijoje
santykinai padaugėja; pasikeičia atskirų rūšių lokalinis gausumas, kai
kurios, ypač retos rūšys, išnyksta.

Pelkių ir vandenų žvirbliniai (ypač nendrinės startos, nendrinukės,
krakšlės) išnyksta, jei po melioracijos nebelieka laikinų, medžiais ir
krūmais neapaugusių pelkučių, tvenkinukų, kur vanduo išsilaikytų bent iki
gegužės mėnesio pabaigos.

Pasikeitus gyvenimo sąlygoms melioruojamuose plotuose krūmuotų pievų
perinčių paukščių skaičius sumažėja vidutiniškai 90%, krūmynų paukščių –
70%, miško paukščių – 40%.

Miškų ūkio veikla, ypač miško naudojimas daro neigiamą įtaką, visų
pirma didiesiems miškų paukščiams, taip pat – plėšriesiems, juodajam
gandrui, kai kuriems vištiniams, geniams.

Paukščių sezoninės migracijos

Pavasarį ir rudenį vienu gausiausių pasaulyje Rytų Atlanto migracijos kelių
plačiu frontu per Lietuvą vyksta intensyvi paukščių migracija. Sezoninių
migracijų tyrimai Lietuvoje buvo pradėti 1929 m. žieduojant paukščius
Ventės Rago ornitologinėje stotyje.

Virš Lietuvos teritorijos skrendančių paukščių rūšių sąrašą sudaro 167
rūšys. Tačiau didžiąją migrantų dalį (92%) pavasarį sudaro 20 rūšių
atstovai: kikilis, rudagalvis kiras, cyplė, varnėnas, paprastasis kiras,
didžioji antis, sidabrinis kiras, kovas, rudagalvė kryklė, pempė, žiloji
antis, keršulis, juodakaklis naras ir kt., rudenį – 14 rūšių (99%):
kikilis, varnėnas, kovas, keršulis, s

strazdai, sidabrinis kiras, pilkoji
varna, kuosa ir kt. Migracijos metu registruojamos ir į Lietuvos raudonąją
knygą įrašytos paukščių rūšys. Tai – didysis erelis rėksnys, kilnusis
erelis, sakalas keleivis, juodakaklis naras, jūrinis erelis, dirvinis
sėjikas, juodkrūtis bėgikas, stulgys, juodakaklis kragas, vidutinis
dančiasnapis, juodasis peslys, rudakaklis kragas, didysis baublys, juodasis
gandras, didysis dančiasnapis, žuvininkas, erelis rėksnys, gervė, mažoji
žuvėdra, ūsuotoji zylė, urvinė antis, pelėsakalis, jūrinė šarka ir kt.

Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos

Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos
nevienodas. Pavasarį pajūryje dominuoja vandens paukščiai – kirai ir antys,
Respublikos vidaus rajonuose – sausumos paukščiai: varniniai, varnėnai,
smulkūs žvirbliniai. Tai lemia geografinė Lietuvos padėtis bei kranto
linijos konfigūracija. Skrisdami ŠR kryptimi virš Baltijos, migrantai
koncentruojasi pakrantėje pavasarį: jų daug mažiau žemyninėje Lietuvos
dalyje. Sausumos komplekso atstovai, skrisdami iš Vakarų Europos, patenka į
žemyninę Lietuvos dalį. Todėl jų mažiau sutinkama pajūryje. Rudenį visoje
Lietuvos teritorijoje vyrauja sausumos komplekso migrantai. Skrisdami iš
šiaurinių Rusijos kraštų, šie paukščiai atsiremia į jūros pakrantę ir
susitelkia siaurame Baltijos šalių pakrantės ruože. Ypač daug jų patenka į
Lietuvą, toliau migruodami Vakarų Europos, Viduržemio jūros link. Tuo tarpu
didžioji dauguma vandens paukščių patenka į Baltijos jūrą šiauriau Lietuvos
ir jų dalis mūsų pajūryje rudenį yra gana nežymi.

Žmogaus poveikis migruojantiems pauščiams

Žmogaus intensyviai keičiama aplinka daro nemažą poveikį ir migruojan-
tiems paukščiams. Sukurti dirbtiniai vandens telkiniai (Kauno marios, Elekt-
rėnų vandens saugykla, žuvininkystės tvenkiniai ties Kalnujais Raseinių
raj. ir kitur) pritraukia vandens migrantus, keičiasi jų migracijų per
Lietuvą keliai, pagausėja atskirų vandens paukščių ir tilvikinių vidiniuose
Lietuvos rajonuose, tuo pačiu pakinta migrantų rūšinė sudėtis ir jų gausumo
santykis. Maksimali pavasarinė migracija Lietuvoje paprastai stebima
balandžio mėn. II ir III dekadose. Tačiau, priklausomai nuo sezono oro
sąlygų šis migracijos maksimumas gali būti užregistruotas ir kovo mėn. III
ar balandžio mėn. I dekadose. Rudeninės paukščių migracijos maksimalaus
intensyvumo periodas – rugpjūčio mėn. III dekada ir rugsėjo mėn., kai
migruoja kikiliai. Šias bangas visada lydi plėšrieji paukščiai. Per visą
spalio mėn. skridimas silpsta ir baigiasi pirmosiomis lapkričio mėn.
dienomis. Antroje spalio pusėje pradeda vyrauti vandens paukščiai: antys,
kragai, kirai, žąsys, gulbės. Nemažai praskrenda karvelių, ypač keršulių.
Iš tilvikinių anksti rudenį keliauja kuolingos, vėliau – sėjikai. Pajūryje
nemažai užregistruojama kirų. Nedideliais būreliais traukia narai,
negausios žąsys: pilkosios, želmeninės ir baltakaktės. Iš ančių čia
aptinkama didžioji, rudagalvė, kryklės, cyplė, smailiauodegė ir pilkoji,
rečiau – klykuolė, kuoduotoji antis, gaga, ledinė antis, dančiasnapiai.
Reta gervė. Iš dieninių plėšrūnų čia gausiausi suopiai, paukštvanagiai, iš
naktinių – lututės, mažieji apuokai, balinės pelėdos. Didžiausią
migruojančių paukščių dalį sudaro žvirbliniai, iš kurių gausiausi yra
kikilis, paprastasis čivylis ir alksninukas.

Per 1993 m. pavasario migracinį sezoną pajūryje užregistruota 6700
paukščių, priklausančių 82 rūšims. Daugiausia buvo vandens komplekso
paukščių (48 rūšys, 4000 paukščių), kurie sudarė 58.5% nuo bendro
praskridusių rūšių skaičiaus ir 61.5% nuo bendro migrantų skaičiaus.
Migracija buvo silpna ir užsitęsusi. Stebėtas tolesnis kormoranų skaičiaus
augimas.

Migruojančių paukščių skaičius

Rudens sezono metu pastebėta apie 200 000 paukščių, priklausančių 89
rūšims. Migrantų daugumą sudarė sausumos komplekso paukščiai, iš kurių
gausiausi – žvirblinių ir karvelinių būrių atstovai. Iš vandens komplekso
paukščių (1000 individų, arba 5% visų migrantų) gausiausi buvo žąsinių ir
kirinių būrių atstovai. Vilniaus apylinkėse per 1993 m. pavasario stebėjimo
sezoną užregistruota 10 400 paukščių, priklausančių 53 rūšims ir grupėms.
Daugiausia buvo sausumos komplekso paukščių, kas būdinga Lietuvos vidaus
rajonams. Migracija buvo intensyvi ir užsitęsusi per sezoną.

Rudens sezono metu užregistruoti 62 rūšių migrantai. 1993 metams
būdingi invaziniai migrantai – uodeguotoji zylė, kėkštas, tapę dominantais.
Šių rūšių migracija paprastai gausesnė kas 4-6 metai. Stebėtos retos, į
Lietuvos raudonąją knygą įrašytos rūšys: plėšrioji medšarkė, vapsvaėdis,
erelis rėksnys, pilkoji žąsis.

Paukščių žiemavietės

žiemojančių jūros paukščių apskaita iš lėktuvų ir nuo kranto Lietuvos
pajūryje nuolat vykdoma nuo 1987 m. pagal Tarptautinio vandens paukščių
tyrimų biuro paruoštą metodiką.

Nustatyta, kad jūroje ties Lietuvos krantais ir Kuršių mariose nuolat
žiemoja 30 paukščių rūšių. Gausiausios rūšys: juodakaklis naras, ausuotasis
kragas, alka, klykuolė, ledinė antis, juodoji antis, nuodėgulė, sibirinė
gaga, mažasis ir didysis dančiasnapis, rudagalvis, paprastasis ir
sidabrinis kiras.

Išskirtos 2 tarptautinės svarbos paukščių žiemavietės jūroje (ties
Palanga, tarp 55 laipsnių 50 minučių / ir 56 laipsnių 00 minučių / ŠP ir
ties Kuršių Nerija, tarp 55 laipsnių 20 minučių / ir 55 laipsnių 40 minučių
/ ŠP) ir 2 – Kuršių mariose (ties Nerijos pakrante tarp Juodkrantės ir
Preilos bei Nemuno deltoje.

Lentelėje pateikti duomenys apie tas žiemojančių Lietuvos pajūryje
vandens paukščių rūšis, kurios sudaro ne mažiau kaip 1% nuo bendro ŠV
Europoje žiemojančių tos rūšies individų skaičiaus.

Žiemojančių Lietuvos pajūryje vandens paukščių rūšys

Rūšis Liet.pajū- Viso ŠV Lietuvos

ryje, vnt. Europoje, dalis, %

Juodakaklis naras 1000 100000 1
Antis nuodėgulė 40000 800000 5
Sibirinė gaga 900 15000 6
Didysis dančias-
napis 20000 150000 13
Mažasis dančias-
napis 1100 15000 7

Paveiksle pateikta gausiausių antinių paukščių rūšių, žiemojančių
Kuršių mariose ir jūroje ties Lietuvos pakrante, gausumo tendencijų 1987-
1993 m. sausio mėn. analizė.

Matyti ryškus Kuršių mariose žiemojančių klykuolių sumažėjimas (- 83%)
po šaltos 1987 m. žiemos. Mažųjų dančiasnapių gausumas labai svyruoja
atskirais metais, o Kuršių mariose žiemojančių didžiųjų dančiasnapių nuolat
daugėja (iki 19 400 ind. 1993 m.). Daugiausia tai susiję su pūgžlių ir kitų
smulkių žuvų pagausėjimu Kuršių mariose. Jūroje žiemojančių rūšių gausumo
pokyčiai stabilesni. Sibirinių gagų, žiemojančių ties Palanga, skaičius
kasmet augo iki 1990 m., bet pastaraisiais metais stabilizuojasi 700-900
individų lygyje. Ledinių ančių Lietuvos pajūryje kiekvieną žiemą
suskaičiuojama 10000-15000. Jūroje, ties Kuršių Nerija kasmet žiemoja iki
25000 ančių nuodėgulių. Šios rūšies paukščių ypač pagausėja žiemos
pabaigoje (iki 40000)

žiemojančių jūros paukščių mirtingumas

Siekiant ištirti antropogeninių faktorių poveikį jūroje žiemojantiems
paukščiams, buvo atlikti mirtingumo tyrimai Lietuvos pakrantėje. 1992-1993
m. Lietuvos pajūryje aptikta 12 rūšių žuvusių paukščių. Didžiausias buvo
sidabrinių kirų mirtingumas (0.26 ind./1 km pajūrio ruože). Apskritai
Lietuvos pajūryje nustatytas nedidelis žiemojančių jūros paukščių
mirtingumas, išskyrus pakrantės ruožą ties Melnrage, kur atskirų rūšių
mirtingumas buvo labai didelis (iki 2 žuvusių individų 1 km ruože).
Daugelis paukščių šiame ruože žuvo dėl didelio užterštumo naftos
produktais. Ateityje didžiausią poveikį jūros paukščių žiemavietėms
Lietuvos vandenyse kels intensyvus naftos produktų gabenimas bei galima
naftos gavyba jūroje.

Žuvys. Žuvų populiacijų būklė ir dinamika

Lietuvos vandenyse gyvena 88 rūšių žuvys, iš jų 27 rūšys – jūrinės,
52 sėslios gėlavandenės, 9 praeivės. Apysūrėje Baltijos jūroje ties
Lietuva, be jūrinių, gyvena praeivės 11-os rūšių žuvys ir apie 15 rūšių
gėlavandenių žuvų. Bendrijos branduolį sudaro Baltijai būdingi porūšiai –
strimėlė, bretlingis, menkė, upinė plekšnė, uotas ir praeivės žuvys, iš
kurių didžiausią dalį sudaro didstintė, mažiau – žiobris, šlakys, lašiša.
Versliniai žuvų ištekliai Lietuvos ekonominėje zonoje 1991 m. sudarė:
strimelių – 3.0, bretlingių – 4.7, menkių – 9.5-9.7 tūkst.tonų, lašišų ir
šlakių – 68t. Versliniai Lietuvos žvejų laimikiai Baltijoje 1980-1989 m.
vidutiniškai sudarė: strimelių – 4.9, bretlingių – 2.9, menkių – 14.0
tūkst.t., lašišų ir šlakių – 39 t. per metus. Baltijos šelfas ties Lietuva
vertingas kaip strimelių ir uotų nerštavietės, praeivių žuvų ganymosi
vieta. Žuvų bendrijų kitimai Baltijoje ties Lietuva gerai koreliuoja su
kitimais visoje Baltijoje. Jie susiję su geofiziniais ciklais, žvejybos
intensyvėjimu, eutrofikacijos ir priekrantinės taršos procesais. Žuvų
ištekliai Lietuvos ekonominėje zonoje detaliau pradėti tyrinėti nuo 1992
metų.

Žuvų ištekliai mariose

Kuršių mariose gyvena 50-55 rūšių žuvys gėlavandenės, praeivės ir
kelios jūrinės rūšys; pastarosios mariose gana retos. Versliniai žuvų
ištekliai tiriami nuo 1949 m. Marių šiaurinėje dalyje – Lietuvos
akvatorijoje – 1950- 1990 m. jie sudarė per 20 tūkst. cnt per metus, 1993
m. – per 15 tūkst.t per metus. Versliniai žuvų laimikiai 1992 m. siekė 11.3
tūkst.cnt, iš jų karšių – 3.4, kuojų – 5.2, starkių – 1.0, ešerių ir
didstinčių – po 0.5 tūkst. cnt. Be to, žvejai mėgėjai Kuršių mariose kasmet
sugauna per 4 tūkst. cnt žuvų, arba per 15% nuo verslinių laimikių.
Prognozuojami versliniai ištekliai 1994 metams – 15.3 tūkst.cnt, iš jų
kuojų – 5.4, karšių – 4.0, didstinčių – 2.5, starkių – 1.0, dyglių ir
pūgžlių – po 1.0 tūkst.cnt.

Per pastarąjį šimtmetį versliniai žuvų ištekliai mariose sumažėjo
daugiau kaip 2 kartus, daugiausia – dėl praeivių žuvų išteklių sumažėjimo.
Kuršių marių žuvų bendrijos branduolį 1926-1938 m. sudarė praeivės žuvys
(29.2%), ypač didstintė ir perpelė, taip pat sėslios gėlavandenės – ypač
stintelė ir pūgžlys (33.8%). Dėl žuvininkystės reguliavimo priemonių 1947 –
1965 m. bendrijos struktūra pakito: iš praeivių žuvų (25.2%) bendrijos
branduolyje vyravo ungurys ir žiobris (14.1%), iš sėsliųjų – karšis, kuoja
ir starkis (46.4%). Vėlesniu laikotarpiu, 1970- 1990 metais, suintensyvėjus
eutrofikacijai ir taršai, bendrijų struktūra vėl kito: iš praeivių žuvų
(16.1%) vyravo trispyglė dyglė (8.7%), o iš sėsliųjų – kuoja ir karšis
(65.2%). Pastaruoju metu, susilpnėjus eutrofikacijai ir taršai, palaipsniui
didėja šlakių, žiobrių imigracija į marias ir Nemuno upyną.

Lašišų ir šlakių į Nemuno upyną 1970-1974 m. imigruodavo vidutiniškai
tik po 500-700 vnt. per metus, o 1991-1993 metais – 7-8 tūkst. vnt. per
metus. Didžiausią įtaką Kuršių marių žuvų bendrijos kitimams iki 1950 metų
turėjo nereguliuojama praeivių žuvų žvejyba, o vėlesniu laikotarpiu – marių
eutrofikacija, pasiekusi hipertrofinį lygį ir teršimas, ypač Nemuno deltos,
kur yra pagrindinės žuvų nerštavietės.

Žuvų ištekliai ežeruose, upėse ir tvenkiniuose

Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena 42 rūšių žuvys, iš jų 29
vietinių ir 13 introdukuotų rūšių. Kiekviename ežere gyvena ne daugiau kaip
23 – 26 rūšių žuvys. Jų paplitimas dažnai nevienodas. Stinta gyvena 1.3,
seliava – 2.5, vėgėlė – 30-40, plakis – 45-50, karosas – 45-55, aukšlė –
57.5, pūgžlys – 60.3, raudė – 60-70, karšis – 70, lynas – 91.5, kuoja –
96.4, lydeka – 97.1, ešerys – 97.7% Lietuvos ežerų. Į Lietuvos ežerų
ichtiocenozių branduolius įeina stinta, seliava, aukšlė, pūgžlys, lynas,
kuoja, lydeka, ešerys ir kitos rūšys, dažniausiai karosas. Jų dominavimo
dažnumas ichtiocenozėse: stinta – 50, seliava – 50, aukšlė – 33, pūgžlys –
4, karšis – 46, lynas – 10, kuoja – 64, lydeka – 27, ešerys – 22% ežerų,
kuriuose gyvena. Nustatyta, kad nuo 1960-1970 metų nuo visuotinės
melioracijos ir prasidėjusios intensyvios agro-kraštovaizdžio
transformacijos labai suintensyvėjo ichtiocenozių kaita, todėl net 20%
tirtų ežerų pasikeitė vyraujančios žuvų rūšys. Intensyviausia kaita įvyko
ankstyviausios sukcesinės būklės ežeruose dėl jų vandens lygio
sureguliavimo, terminio režimo pasikeitimų ir suintensyvėjusių
eutrofikacijos procesų. Dėl to sumažėjo stenoterminių šaltavandenių
planktofaginių rūšių (stinta, seliava, sykas), bentofagų (karšis) ir
ichtiofagų (lydeka) ir pagausėjo eurifagų , ypač – kuojų.Upėse gyvena iki
50 žuvų rūšių, iš jų 39 – 40 vietinės ir 10 – 11 introdukuotos. Rūšių
skaičius priklauso nuo upės didumo ir jų biotopų įvairovės. Upokšniuose
(iki 10 km ilgio) gyvena vidutiniškai 5.5 (4-7) žuvų rūšys. Tuo tarpu tokio
pat didumo sureguliuotuose upokšniuose žuvų rūšinė įvairovė sumažėja
daugiau kaip 3 kartus ir vidutiniškai sudaro 1.7 (1-3) rūšis. Upeliuose
vidutinis rūšių skaičius 9.7 (iki 15), vidutinio dydžio upėse – 18.2 (iki
25), didžiosiose – 23.2 (iki 31), o Nemune – iki 50 (apie 40 rūšių –
vietinės) rūšių. Rūšių skaičius link žemupio didėja. Žuvų biomasė
upokšniuose – iki 5 – 10, upeliuose – iki 25 – 40, vidutinio dydžio upėse –
iki 40-50, didžiosiose – per 50 kg/ha. Versliniai žuvų ištekliai Nemuno
žemupyje, kur jie yra eksploatuojami, sudaro apie 2-3 tūkst. cnt. Į mažų
upių (upokšnių, upelių, upių aukštupių) bendrijų branduolį įeina šližys ir
trispyglė dyglė; be jų, sureguliuoto ir nesureguliuoto nuotakio šaltose
upėse – šližys, rainė, upėtakis, kūjagalvis, o šiltose – strepetys, ešerys,
šapalas. Į didžiųjų upių bendrijų branduolius, be vidutinio dydžio upėms
būdingų rūšių, įeina karšis, plakis. Pastarųjų metų žuvų bendrijų upėse
tyrimai parodė, kad menkavertės žuvų rūšys bendrijose sudaro 70-80%. 1950-
1973 metais upėse verslininkai kasmet vidutiniškai sugaudavo 4319 cnt žuvų.
Laimikiuose pasitaikydavo 35 rūšių žuvys.

Tarp sugautųjų žuvų vyravo stintos, vėgėlės, žiobriai, aukšlės. Taip
pat nemažai buvo sugauta lašišų, šlakių, strepečių, skersnukių, ūsorių,
salačių, dyglių, karšių, starkių. Per 1974-1983 m. laikotarpį upių
versliniuose laimikiuose žuvų sumažėjo 9 rūšimis. Pastebimai sumažėjo
vertingų žuvų rūšių – lašišų, šlakių, ūsorių, salačių, skersnukių, žiobrių,
kiršlių, upėtakių, nėgių – versliniai laimikiai. Iš viso 1974 – 1983 m.
laikotarpiu kasmet sužvejota po 2604 cnt žuvų, t.y. 1.5 karto mažiau negu
1950 – 1973 m. Versliniai laimikiai upėse mažėja dėl vandens užterštumo,
žvejybos apribojimų ir kitų priežasčių.

Žuvų populiacijos parametrai

Pagal naująją Lietuvos Ekologinio monitoringo programą nuo 1993 metų
pradėta stebėti žuvų populiacinius parametrus. Populiacinių parametrų
kontrolei parinktos rūšys įeina į įvairių tipų Lietuvos vandenų žuvų
bendrijų branduolius. Baltijos jūroje – strimelė ir upinė plekšnė, Kuršių
mariose, ežeruose ir upėse – kuoja ir ešerys, o upeliuose – margasis
upėtakis ir paprastasis kūjagalvis. Kuojų, ešerių ir plekšnių populiacijos
yra monitorinės su Baltija besiribojančių šalių aplinkos monitoringo
sistemoje. Margasis upėtakis ir paprastasis kūjagalvis yra jautrūs
užterštumo indikatoriai ir geriausiai apibūdina upių ekosistemas. Žuvų
populiacijoms įvertinti parinkti bendrieji biologiniai ir specialieji
parametrai yra lengvai nustatomi, gerai nusako žuvų populiacijų būklę ir
atspindi populiacijų kitimus priklausomai nuo vandens telkinių fizinių,
cheminių ir antropogeninių faktorių trendų. Kontroliuoti šie parametrai:
žuvų ilgis, svoris, amžius, lytis, gausumas, amžiaus klasė, augimas,
mirtingumas, populiacijų amžinė bei matmeninė struktūros.

Monitorinių rūšių populiacijos ir monitoriniai vandens telkiniai,
išskyrus kuojas Kuršių mariose ir Dusios, Žuvinto ežeruose, iki 1993 m.
buvo mažai tirtos. Remiantis Drūkšių ir Anykšto ežerų tyrimo duomenimis yra
tik nustatyta, kad žuvų populiaciniai parametrai kinta dėsningai – pagal
aplinkos fizinių, cheminių, trofinių parametrų trendus.

Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų

vidutinė biomasė (kg).

Vykdant monitoringo programą Baltijos jūroje (ties Šventąja) sugauta
13 žuvų rūšių. Tarp jų pasitaikė tiek jūrinės, tiek gėlavandenės bei
praeivės žuvų rūšys. Jūrinės žuvų rūšys (uotas, strimelė, upinė plekšnė,
bretlingis) bei praeivis žiobris dominavo sugavime. Kitų žuvų rūšių buvo
sužvejojama kur kas rečiau. Vienoje stotyje sugaunamų žuvų kiekis svyravo
nuo 3 iki 15 kg. Arčiau kranto buvo sužvejojama daugiau žuvų rūšių ir jų
biomasė buvo didesnė. Baltijos jūros priekrantė pasižymėjo žiobrių gausumu.
Vyravo nesubrendę individai, tačiau pasitaikė neseniai išneršusių bei
subręstančių žiobrių. Uoto bei upinės plekšnės populiacijose taip pat
vyravo jaunikliai. Bendras žuvų gausumas sugavime kito nuo 31 iki 117
individų. Žvejybos duomenys Baltijos jūros priekrantėje patvirtina, kad ši
zona yra daugelio žuvų rūšių jauniklių atsiganymo zona, todėl verslinė
žūklė čia turi būti griežtai reguliuojama.

Baltijos jūroje stebėtas strimelės ir upinės plekšnės augimas. Tarp
sugautųjų pasitaikė 2-6 metų strimelės, daugiausia buvo 3-4 metų amžiaus
žuvų. Patinėlių buvo šiek tiek daugiau, tačiau stebint augimo tempą lytinių
skirtumų nepastebėta. Pastebimas ryškus mirtingumo padidėjimas 5 gyvenimo
metais.

Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų

vidutinis skaičius

Upinės plekšnės laimikiuose pasitaikė 1-6 metų individai, daugiausia
buvo 1-3 metų jauniklių. Augimo tempas buvo gana didelis, ypač jaunesnėse
amžiaus grupėse. Vyresnėse amžiaus grupėse stebimas didelis mirtingumas,
bet jis gali būti susijęs su bręstančios upinės plekšnės pasitraukimu į
gilesnius vandenis.

Kuršių mariose sugauta 11 žuvų rūšių, tačiau tik 4 rūšių žuvys buvo
sugautos visose stotyse, taip pat jos ryškiai vyravo laimikiuose tiek pagal
gausumą, tiek pagal biomasę (99.9%). Ichtiocenozės branduolį sudarė plakis,
kuoja, pūgžlys ir ešerys. Kitos žuvų rūšys, tarp jų ir vertingos žuvys bei
jų jaunikliai (starkis, karšis, žiobris, salatis) buvo sužvejojamos labai
nedideliais kiekiais. Ypač pasižymėjo gausumu plakis, siekdamas 50% viso
sugavimo. Žuvų biomasė buvo didelė ir svyravo nuo 30 iki 50 kg vienai
stočiai. Tai, kad vyrauja karpinės, daugiausia bentosu mintančios žuvys bei
pūgžlys, liudija aukštą eutrofikacijos lygį.

Kuršių mariose tyrinėtas kuojos ir ešerio amžius ir augimas.
Greičiausiai auga 4 metų amžiaus kuojos, vėliau augimo tempas lėtėja.
Patinų augimo tempas nesiskyrė nuo patelių, tačiau jų gausumo santykis
ryškiai kito: jaunesnėse amžiaus grupėse vyravo patinai, vėliau, 8-ais
gyvenimo metais, patinų gausumas ryškiai mažėja ir vyresnėse amžiaus
grupėse vyrauja patelės.

Kuršių marių ešerio populiacijoje vyrauja 9 metų amžiaus individai.
Jaunesnėse amžiaus grupėse vyrauja patinai, nuo 6-7 metų – patelės.
Didžiausias mirtingumas konstatuotas 8 metų ešeriams. Ežeruose žuvų
monitoringas vykdytas skirtingo trofinio lygio ežeruose. Dusios ir Tauragnų
ežerai priskiriami mezotrofiniam, Lūkstas – eutrofiniam, o Žuvintas –
hipertro-finiam ežerų tipui.

Ežeruose selektyviniais tinklais sugautų žuvų rūšinė įvairovė buvo
nedidelė, vidutiniškai buvo sugaunamos 7 – 11 žuvų rūšys. Tarp sugautųjų
vyravo kuojos ir ešeriai. Be šių žuvų, Žuvinto ir Luksto ežeruose dideliu
gausumu išsiskyrė karšis, kuris sudarė 37-50% viso sugavimo, taip pat
Lūksto ežere iki 25% bendros sugavimo biomasės tenka starkiui. Kitų rūšių
žuvys, tarp jų ir vertingos, ežeruose sužvejojamos labai nedideliais
kiekiais.

Monitorinių, selektyviniais tinklais sugautų žuvų rūšių ešerio ir

kuojos vidutinė biomasė ir skaičius

Bendra sugautų žuvų biomasė Lūksto, Žuvinto ir Tauragnų ežeruose skyrėsi
nežymiai ir sudarė 19.3 – 25.5 kg, gausumas – 196 – 250 ind; mažiausia buvo
sugauta Dusios ežere – 6.6 kg ir 91 ind. Tyrinėtuose ežeruose daugiausia
kuojų sugauta Tauragnų ežere, kur jų biomasė siekė 13.5 kg, gausumas – 148
ind.

Tauragnų,Žuvinto ir Dusios ežeruose daugiausia buvo sugauta vidutinio
amžiaus (8-10 metų) individų. Tuo tarpu Lūksto ežere vyravo jauni, 5 m.
amžiaus individai. Tyrinėtų ežerų pagrindinių amžiaus grupių (4,7,11 metų)
kuojų ir ešerių augimo duomenys pateikti 6.4 lentelėje.

Dominuojančios amžiaus klasės kuojos ir ešerio populiacijose 1993 m.

Lyginant su ankstesnių metų tyrimų duomenimis, stabiliausiu ir
geriausiu augimu pasižymi Dusios ež. kuojų populiacija. Jų augimas pagal
Lietuvos ežerų žuvų augimo tempų grupes yra geras. Taip pat geri augimo
rodikliai nustatyti eutrofikuotame Lūksto ežere, kur vyrauja jaunų amžiaus
grupių kuojos. Tauragno, o ypač Žuvinto ežere kuojų augimas per
pastaruosius dešimtmečius labai sulėtėjo. Tai siejama su ežero fizinių ir
cheminių parametrų pokyčiais, o ypač su maisto medžiagų sunykimu dėl ežero
eutrofikacijos.

Monitoringui Dusios, Tauragnų, Lūksto ežeruose buvo sugauta nedaug
žuvų. Vidutiniškai buvo sugauta 1.4 – 3.1 kg. Kiek gausiau – 6.7 kg –
Žuvinte, kur tarp sugautųjų daugiausia buvo vyriausių – 12 metų amžiaus
individų. Kitų ežerų laimikiuose vyrauja jaunesnių amžiaus grupių
individai: Dusioje ir Lūkste – 4 metų, o Tauragnuose – 6 metų individai
Apskritai, ežeruose pastebimas ešerių augimo tempų sulėtėjimas. Dusioje
ešeriai dar auga vidutiniškai, o kituose ežeruose ešerio augimas yra lėtas
.

Upinių žuvų monitoringui vykdyti buvo atrinktos skirtingų ekologinių
parametrų ir skirtingos žuvų bendrijų struktūros upės. Žeimena yra
šaltavandenė, vidutinio dydžio upė, kurioje vyrauja reofilinės
stenobiontinės ir euribiontinės žuvų rūšys. Tyrimų metu (aukščiau Jusinės
up. žiočių) buvo sugauta 11 rūšių žuvų. Jų bendra biomasė buvo labai
nedidelė ir sudarė tik 6.4 kg/ha, gausumas – 113 ind/ha. Tuo tarpu
ankstesnių metų tyrimų duomenimis (1983 – 1984 m.), vidutinė žuvų biomasė
Žeimenos upėje siekė 37.0 kg/ha, o gausumas – 5373 ind/ha. Gausiausios buvo
kuojos – 42%, ir paprastieji kūjagalviai – 28%. Kitų žuvų buvo žymiai
mažiau, tarp jų upėtakiai sudarė 8.8%, o lašišų ir šlakių rituoliai
(smoltai) – 4.4%. Pagal biomasę aiškiai vyravo kuojos – 80%.

LENTELĖ

Kuojų ir ešerių augimas monitoriniuose vandens telkiniuose (skaitiklyje –

vidutinis žuvų ilgis, cm; vardiklyje – vidutinis svoris, g)

Vandens Tyrimų data Kuoja Ešerys
telkinys Amžius, metai Amžius, metai

4 7 11 4 7 11

Tauragnas 1958.07. 14.1 21.0 29.5 15.9 26.2 –

——— ——– ——– ——- ——–

——-

5.1 211 550 74.0 365 –

1993.08.19- 8.2 13.8 20.8 9.8 16.6 27.0

——- ——- —— —— —— —
—–

20 10.9 46.7 174 16.6 81 383

Dusia 1952-1953 15.0 19.5 – 20.7 33.5 –

——- ——- —— —— —— —
—–

62 145 – 156 658 –

1966-1976 9.4 17.2 24.6 – – –

——- ——- —— —— —— —
—–

15.0 98 301 – – –

1981.07. – 17.3 25.5 – – –

——- ——- —— —— —— —
—–

– 111 340 – – –

1983.07. 11.0 17.5 25.0 – – –

——- ——- —— —— —— —
—–

18.0 93 312 – – –

1993.09.27, 12.0 18.0 24.8 11.9 19.3 –

——- ——- —— —— —— —
—–

29. 27.0 111 290 29.6 114 –

Žuvintas 1952-1953 13.7 18.1 – – 19.5 29.0

——- ——- —— —— —— —
—–

47 121 – – 150 482

1960 14.5 19.5 25.0 18.7 28.6 –

——- ——- —— —— —— —
—–

68 181 373 138 513 –

1982-1983 9.2 15.6 23.8 – – –

——- ——- —— —— —— —
—–

13.1 73 271 – – –

1993.09.28- 8.5 12.7 21.3 7.8 15.6 25.0

——- ——- —— —— —— —
—–

29. 11.0 40.3 213 9.2 67.0 327

Lūkstas 1993.09.15- 9.4 14.3 24.5 11.0 17.0 –

——- ——- —— —— —— —
—–

16. 17.0 59.6 319 24.3 106 –
Būka 1993.08.25. 8.4 12.6 – – – –

——- ——- —— —— —— —
—–

9 37.2 – – – –

Buka ir Skroblus

Būka priskiriama nedidelių, eutrofizuotų, šiltavandenių upių tipui.
Ji teka tarp ežerų, todėl yra gana vandeninga. Vaga labai vingiuota, joje
daug gilių vietų, duobių. Ypatingos ekologinės sąlygos lemia savitą žuvų
bendrijos stuktūrą. Čia yra randamos mažose šiltavandenėse upėse įprastinės
žuvų rūšys (tr. dyglė, kuoja, lydeka, aukšlė, gružlys, ešerys). Būkoje
aptinkama gana daug šapalų ir meknių. Šių rūšių žuvys paprastai sutinkamos
didesnėse upėse. Be jų, Būkos ichtiofauną papildo būdingų ežerinių rūšių
žuvys – plakis, ungurys, vėgėlė, patenkančios iš Utenykščio ir Baluošo
ežerų. Iš viso Būkoje buvo sugauta 10 žuvų rūšių, kurių bendra biomasė –
11.15 kg/ha, gausumas – 129 ind/ha. Pagal gausumą kuoja sudarė 71.3%, pagal
biomasę – 20% nuo bendro žuvų kiekio. Lydekai, šapalui ir meknei pagal
biomasę tenka 77% nuo bendros žuvų biomasės.

Skroblus – tai tipiškas mažas šaltavandenis upelis, kairysis Merkio
intakas. Jam būdinga negausi stenobiontinė ichtiofauna, kurią sudaro tik 4
rūšys: upėtakis, kūjagalvis, rainė, vėgėlė. Bendra Skrobluje sugautų žuvų
biomasė, 4.1 kg/ha, yra nedidelė. Tačiau monitorinės žuvų rūšies – margojo
upėtakio biomasė (3.5 kg/ha) yra artima tokio tipo upelių vidutinei
biomasei. Skrobluje buvo aptikti 1-6 metų amžiaus individai, populiacijos
dauguma buvo 3-5 metų žuvys.

Pažymėtina, kad tiek Žeimenos, tiek Skroblaus upėse rastos gana
gausios kūjagalvio populiacijos, kurios sudarė 28 ir 57% nuo bendro sugautų
žuvų kiekio. Iš to galime daryti išvadą, kad šios upės mažai užterštos,
kadangi kūjagalvis jautrus teršalams ir dažnai naudojamas kaip indikatorinė
rūšis upių vandens kokybei įvertinti. Tyrinėtų upių populiacijose vyravo 2-
3 m. individai.

Vykdant žuvų populiacijų monitoringinius stebėjimus, ateityje bus
galima vertinti ir prognozuoti žuvų populiacinius parametrus ir jų išteklių
dinamiką.

Žinduoliai. Paplitimas, gausumas, dinamika

Sausumos žinduolių fauną Lietuvoje taipogi sudaro mišriųjų miškų ir
kai kurie taigos bei plačialapių miškų žvėrys. Praeityje labai didelę
reikšmę žinduoliams turėjo kraštovaizdžio sukultūrinimas, prasidėjęs dar
pirmykštės bendruomenės laikais. Per pastarąjį tūkstantmetį buvo iškirsta
didžioji dalis miškų, kadaise augusių beveik visoje Lietuvos teritorijoje,
o likę miškai buvo suskaidyti į daugybę įvairaus dydžio masyvų, įsiterpusių
tarp dirbamų laukų. Toks kraštovaizdis buvo palankus atvirų ir pusiau
atvirų plotų žinduoliams (pilkasis kiškis, stirna, šernas, rudoji lapė),
tačiau miškingumo mažėjimas neigiamai atsiliepė šiaurinėms rūšims (baltasis
kiškis) ir daugeliui stambiųjų žinduolių. Daugiausia dėl šios priežasties
ir dėl nesaikingos medžioklės istoriniais laikais Lietuvoje išnyko bebras,
tauras, stumbras, taurusis elnias, rudasis lokys, ernis, vilpišys, laukinis
arklys.

Dabartinę Lietuvos žinduolių fauną sudaro 63 sausumos ir 5 jūros
žinduolių rūšys. Tarp jų 3 rūšys (stumbras, taurusis elnias, bebras) yra
reintrodukuotos, 6 rūšys (ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė, dėmėtasis
elnias, danielius, muflonas) – introdukuotos, 6 rūšys (rudasis lokys,
baltasis banginis, jūros kiaulė, paprastasis, ilgasnukis ir žieduotasis
ruoniai) – atsitiktinai užklystantys žinduoliai, 2 rūšys (voverė
skraiduolė, europinė audinė) – greičiausiai jau išnykę žinduoliai. Į
Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 18 rūšių žinduolių.

Sukultūrinto kraštovaizdžio sąlygomis žinduolių rūšių įvairovę ir
gausumą daugiausia lemia tinkamų gyventi plotų buvimas ir žmogaus ūkinė
veikla. Didesnę Lietuvos teritorijos dalį sudaro žemės ūkio naudmenos,
kuriose maža nuolat gyvenančių žinduolių, tačiau šie plotai svarbūs
daugelio rūšių žinduoliams pramisti, slapstytis ar veistis. Miškai,
užimantys apie trečdalį teritorijos, pasižymi didžiausia žinduolių
įvairove, didžiausiu jų gausumu ir biomase. Labai svarbūs žinduoliams ir
kiti nesukultūrinti plotai – pelkės, krūmai, natūralios pievos ir ganyklos,
vandenys. Natūralių biotopų plotas, jų įvairovė ir susiskaidymas lemia
žinduolių gyvenamosios aplinkos kokybę, kuri skirtingų tipų
kraštovaizdžiuose nevienoda. Nepalankiausios žinduoliams sąlygos yra
derlingose molingose lygumose, kurios daugiausiai sukultūrintos ir užima
didesniąją dalį Respublikos teritorijos. Žymiai geresnės sąlygos
žinduoliams smėlingose lygumose, kurios pasižymi dideliu miškingumu (60-
70%), bei kalvotose moreninėse aukštumose, kurioms būdinga didelė natūralių
biotopų įvairovė, smulki jų mozaika.

Iš vabzdžiaėdžių būrio žinduolių, be 3 rūšių kirstukų, visur paplitę
kurmis ir baltakrūtis ežys. Nors kurmis beveik negaudomas, jo gausumas
pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo dėl melioracijos ir su ja susijusio
natūralių pievų ir ganyklų ploto mažėjimo.

Šikšnosparnių būrį Lietuvoje atstovauja 13 rūšių, iš kurių 4 (vandeninis
pelėausis, rudasis ausylis, Natererio pelėausis, Natuzijaus šikšniukas) yra
visur paplitę ir gausios. Likusios rūšys yra apyretės, retos arba labai
retos, ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Graužikų būrį atstovauja 21 rūšis, iš jų 4 įrašytos į Lietuvos
raudonąją knygą (beržinė sicista, miškinė, ąžuolinė ir didžioji
miegapelės). Iš medžiojamų graužikų svarbiausi yra bebras ir ondatra. 1947
m. pradėjus reaklimatizuoti bebrus, jie netrukus paplito visoje
Respublikoje, o 1988 m. jų gausumas išaugo iki 14.7 tūkst. (. Pastaraisiais
metais bebrų pradėjo mažėti, daugiausia dėl intensyvaus jų gaudymo ir
trobelių bei užtvankų niokojimo.

Lentelė

Svarbesnių medžiojamų žvėrių gausumas (tūkst.) Lietuvoje 1940-1993 m.m.

Eil. Rūšys 1940 1950 1960 1970 1980 1990 1993
Nr.

1. Briedis 0.3 0.1 1.1 7.4 7.5 6.9 3.4
2. Taurusis elnias 0.2 0.1 0.4 1.8 7.3 13.4 13.4
3. Stirna 35.0 10.5 26.5 60.5 36.0 42.9 37.8
4. Šernas 2.0 3.8 4.1 12.1 14.0 23.8 16.6
5. Bebras – 0.06 0.7 5.9 7.3 11.7 8.4
6. Pilkasis kiškis 80.0 116.0 148.0 264.0 93.4 59.4 44.0
7. Baltasis kiškis 5.7 1.8 3.6 6.0 3.8 3.0 3.3
8. Vilkas 0.3 1.0 0.1 0.06 0.3 0.3 0.5
9. Lūšis – 0.02 0.03 0.1 0.1 0.2 0.1
10. Lapė 12.0 7.9 16.0 13.3 9.4 9.8 8.8
11. Usūrinis šuo – – 3.0 14.0 5.0 5.2 4.4
12. Barsukas 4.3 2.6 5.3 8.7 4.8 1.3 1.4
13. Ūdra 0.2 0.9 2.3 3.0 0.7 0.4 0.5
14. Miškinė 0.8 1.1 5.3 8.1 5.5 5.6 5.9

kiaunė
15. Kanadinė – – 0.1 0.2 0.2 1.1 1.4

audinė

Kiškiažvėrius atstovauja 2 rūšys – pilkasis ir baltasis kiškis.
Pastaroji rūšis kadaise Lietuvoje buvo dažna, bet mažėjant miškų ir pelkių
plotui, baltojo kiškio gyvenimo sąlygos blogėjo. Dabar jis retas, paplitęs
sporadiškai, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkasis kiškis paplitźs
visur jam tinkamuose biotopuose ir yra dažnas. Tačiau per pastaruosius
dešimtmečius šių žvėrelių Lietuvoje sumažėjo 4-5 kartus, o sumedžiojami jie
apie 10 kartų rečiau. Tokia padėtis stebima ir kitose Europos šalyse. Matyt
tai lemia visas kompleksas veiksnių, susijusių su žemės ūkio chemizavimu,
mechanizavimu ir melioracija.

Žinduoliai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą

Plėšriųjų žinduolių Lietuvoje yra 14 rūšių, iš jų viena rūšis (ūdra)
įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pagal statistinius faunos apskaitos
duomenis per pastaruosius dešimtmečius ūdrų gausumas sumažėjo keletą kartų
(6.1 lentelė), daugiausia dėl melioracijos, kai dauguma upelių buvo
ištiesinta ir paversta kanalais.
Iš 8 porakanopių būrio rūšių viena rūšis (stumbras) įtraukta į Lietuvos
raudonąją knygą. Stumbrus pradėta reaklimatizuoti 1969 metais. Vėliau buvo
bandoma suformuoti laisvai gyvenančių stumbrų bandą, tačiau intensyviai
sukultūrinto ir tankiai gyvenamo krašto sąlygomis šis bandymas buvo
nesėkmingas. Dabar dauguma stumbrų laikomi aptvaruose. 1993 m. jų buvo 33
žvėrys. Aptvaruose veisiami taip pat danieliai ir muflonai, kurių skaičius
1993 m. siekė atitinkamai 341 ir 122 žvėris. Bandymas aklimatizuoti
Lietuvoje dėmėtąjį elnią buvo nesėkmingas.
Likusios 4 porakanopių rūšys (stirna, taurusis elnias, briedis, šernas) yra
visur paplitę, palyginti gausios ir turi didelę reikšmę medžioklės ūkiui ir
biocenozių funkcionavimui. Po karo šių žvėrių buvo likę nedaug. Tačiau
smarkiai sumažinus vilkų skaičių, aktyviai kovojant su brakonieriavimu,
plačiai propaguojant žvėrių globą ir papildomai šeriant juos žiemą,
susidarė sąlygos žvėrių bandai augti. Tam palankų ekologinį foną sudarė
geros mitybos sąlygos, kurias lėmė intensyvus miškų kirtimas ir želdinimas,
nuostolingai tvarkomas žemės ūkis. Septintajame – aštuntajame dešimtmetyje
žvėrių bandos intensyviai didėjo. Tačiau pradėti eksploatuoti bandas
pavėluota ir tai buvo daroma nepakankamai intensyviai, todėl šių žvėrių
kaimenės toliau augo ir netrukus viršijo optimalų dydį. Stirnų skaičius
maksimumą pasiekė 1968 m. (70.8 tūkst.), briedžių – 1973 m. (9.9 tūkst.),
šernų – 1989 m. (25 tūkst.), tauriųjų elnių – 1992 m. (15 tūkst.).
Daugelyje vietų šie žvėrys darė nemažą žalą miškui ir žemės ūkio kultūroms.
Devintajame dešimtmetyje daug daugiau žvėrių sumedžiota, todėl jų skaičius
stabilizavosi arba sumažėjo. Situacija smarkiai pasikeitė po 1991 metų. Dėl
intensyvios medžioklės ir brakonieriavimo labai smarkiai sumažėjo briedžių,
kiek mažiau – stirnų ir šernų. Tuo tarpu elnių, kurie labai atsargūs ir
sunkiau sumedžiojami, skaičius beveik nepakito.

1993 metais pagal Ekologinio monitoringo programą buvo atlikti
specialūs elninių žvėrių gausumo tyrimai. Jie buvo vykdomi 6-iuose
stacionaruose, esančiuose Plungės, Kėdainių, Molėtų, Utenos, Ignalinos ir
Varėnos rajonuose ir reprezentuojančiuose skirtingus Lietuvos
kraštovaizdžius. Duomenų palyginimui panaudoti analogiški tyrimai, atlikti
tuose pačiuose miškuose 1976-1986 m. laikotarpiu.

Žvėrių populiacijų tankis skirtingose tyrimų vietose buvo labai
nevienodas. Jį lėmė skirtinga gyvenamų plotų kokybė ir nevienodas
medžioklės intensyvumas. Lyginant su ankstesniųjų tyrimų duomenimis, stirnų
gausumas sumažėjo vidutiniškai 2.1 karto, briedžių – 2.0 karto, o elnių
kaimenės, priešingai, du kartus pagausėjo, nes jie išplito į miškus,
kuriuose anksčiau negyveno.

Labai ryškų stirnų ir briedžių gausumo sumažėjimą tirtuose stacionaruose
daugiausia lėmė per pastaruosius 2-3 metus suklestėjęs brakonieriavimas ir
intensyvi medžioklė. Vietomis populiacijų būklė tapo kritiška, todėl būtina
nuolat kaupti tikslią informaciją apie šių žvėrių gausumą ir jo tolimesnę
dinamiką.

Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos

Smulkiaisiais žinduoliais dažniausiai vadinami vabzdžiaėdžiai ir
peliniai graužikai. Tai plačiai paplitę žvėreliai, kurių dauguma gyvena
bendrijomis specifiniuose biotopuose, minta įvairiu, bet dažniausiai
augaliniu maistu, migruoja nedideliais atstumais, yra sėslūs ir vislūs. Per
veisimosi sezoną atveda kelias jauniklių vadas ir todėl rudeniop jų labai
pagausėja. Šie žvėreliai labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius ir
todėl vis plačiau naudojami aplinkos pokyčių pasekmėms įvertinti.

Vienos smulkiųjų žinduolių rūšys gyvena atviruose plotuose –
žemapelkėse, aukštapelkėse, upių žemumose, pievose ir ganyklose, javuose
(paprastasis pelėnas, dirvinė pelė), kitos – uždaruose plotuose – miškuose
ir krūmuose (rudasis pelėnas, geltonkaklė pelė), o dar kitos – beveik visur
(pievinis pelėnas, paprastasis kirstukas). Daugumos rūšių individų gausumas
atskiruose biotopuose yra nevienodas. Be to, kuo įvairesnis savo biotopais
ir mozaikiškesnis kraštovaizdis, tuo daugiau ten gali gyventi smulkiųjų
žinduolių rūšių. Lietuvoje, mūsų duomenimis, idžiausia šių žinduolių rūšių
įvairovė yra ežeruotose kalvotose moreninėse aukštumose ir smėlingose
lygumose, o mažiausia – moreninėse dirbamose lygumose.

Žmogaus ukinės veiklos įtaka ekologinei pusiausvyrai

Žmogaus ūkinė veikla laukuose ir miškuose suardo per amžius
nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą. Vietoj natūralių ekosistemų, atsparių
ir sugebančių save reguliuoti, sukuriamos dirbtinės, neatsparios
ekosistemos, kurioms palaikyti reikia daug kainuojančių priemonių. Per 1956-
1980 metus Lietuvoje buvo sukultūrinta daug nedidelių miškelių, natūralių
pievų ir ganyklų, krūmuotų pelkučių ir drėgnų upelių slėnių. Jų plotas
molingose lygumose sumažėjo 2.8, smėlingose – 2.5, o kalvotose moreninėse
aukštumose – 3.4 karto. Taip išnyko ekologiniu požiūriu labai svarbūs
kraštovaizdžiui nedideli natūralios augalijos ploteliai, o jų vietoje buvo
sukurti dideli monokultūrų – kultūrinių ganyklų, daugiamečių pašarinių
žolių, javų – plotai. Pasikeitė vidinė žemės naudmenų plotų struktūra,
taigi pasikeitė ir smulkiųjų žinduolių gyvenamosios vietos ir sąlygos. Į
aplinkos pakitimus šie žvėreliai reaguoja skirtingai. Visų pirma keičiasi
jų bendrijų rūšinė įvairovė – jautresnės išnyksta, lieka atsparesnės ir
vislesnės. Antra, keičiasi atskirų rūšių paplitimas ir gausumas. Galima
sakyti, kad kraštovaizdžio ar vietovaizdžio sukultūrinimas smulkiuosius
žinduolius veikia trejopai: 1) vislesnės rūšys išplinta ir labai pagausėja
(paprastasis pelėnas), 2) plastiškesnės rūšys pasitraukia į antrinius
biotopus ir ten prisitaiko gyventi, bet yra negausios (pievinis pelėnas),
3) labiau specializuotos rūšys, gyvenančios tik specifiniuose natūraliuose
biotopuose, išnyksta ir jų paplitimas siaurėja (pelkinis pelėnas).

Žmogaus veikla miškuose čia gyvenančioms smulkiųjų žinduolių rūšims ir
jų bendrijoms taip pat gali sukelti įvairias pasekmes, kurios iš dalies
priklauso nuo žemėvaizdžio bei pačių miškų tipo ir dydžio bei nuo žmogaus
vykdomų priemonių masto. Paprastai subrendusiuose įvairių tipų miškuose
smulkiųjų žinduolių bendrijos yra skurdžios rūšimis (2-3 rūšys), bet
būdingo miškų gyventojo – rudojo pelėno – gausumas tuose miškuose gali
skirtis. Didžiausias jis lapuočiuose, mažesnis – mišriuose ir mažiausias –
pušynuose. Be to, augant ir bręstant pasodintiems pušynams, šio pelėno
paplitimas mažėja. Jei kertami ištisi miško plotai, yra suardomos ir net
sunaikinamos per tam tikrą laiką ten susiformavusios smulkiųjų žvėrelių
bendrijos, o jei kertami nedideli miško ploteliai, tai tas poveikis yra
mažesnis, kartais netgi teigiamas, nes, padidėjus biotopų įvairovei, miško
žvėrelių bendrija gali praturtėti naujomis rūšimis arba tos pačios rūšys,
užželiant kirtavietėms, gali pagausėti.

Smulkieji graužikai yra vienas iš geriausių gyvūnijos monitoringo
objektų. Nuo 1993 metų pradėti jų rūšinės įvairovės ir gausumo stebėjimai
visose kompleksinio monitoringo stotyse.

Genotoksikologiniai gyvūnų pakitimai

Nuolat intensyvėjant gamybinei bei ūkinei veiklai, didėja ne tik
aplinkos užterštumas įvairiomis cheminėmis medžiagomis, bet ir jos
genotoksinis aktyvumas.

Smulkiųjų graužikų genotoksikologiniai pakitimai skirtingo užterštumo

objektuose

Tyrimų Ištirtų indi- Spermatozoidų Ištirtų indi-
Bendras embrio-
objektai vidų skaičius anomalijos, % vidų skaičius nų
mirtingumas

Mažeikių NPĮ apy-
linkės (P) 51 1.29* 49 12.5*
Jonavos ATG apy-
linkės (P) 18 15.78* 19 8.1*
Elektrėnų ŠE apy-
linkės (P) 93 1.06* 74 12.3*
Kėdainių chem.komb.
apylinkės (P) 131 1.11* 121 9.0*
Dotnuvos apylin-
kės (P) 50 3.42* 71 7.6*
Josvainių apylin-
kės (P) 12 1.09* 10 6.5
Laukuvos apylin-
kės (P) 9 0.89 11 6.2
Saldutiškio apy-
linkės (P) 9 0.68 11 4.6
Minčios apylinkės (R) 5 0.55 6 4.1
Rudnios apylinkės (R) 6 0.59 7 6.2

* statistiškai reikšmingas skirtumas (p mažiau už 0.05), lyginant su
Minčios ir Rudnios apylinkėmis;
(P) – tirti pilkieji pelėnai
(R)- tirti rudieji pelėnai

Todėl nepaprastai svarbu aplinkos užteršimą ištirti genetiniu aspektu,
įvertinant poveikį organizmų paveldimumo sistemoms. Vieni tinkamiausių
tyrimo objektų yra smulkieji žinduoliai, ypač graužikai, kuriems būdingas
gausus paplitimas, sėslus gyvenimo būdas bei sparti generacijų kaita .

1982-1993 metais įvertintas aplinkos užteršimo genotoksinis poveikis
smulkiesiems graužikams dešimtyje Respublikos vietų. Keturiose iš jų veikia
stambūs pramonės ar energetikos objektai (Mažeikių naftos perdirbimo įmonė,
Jonavos azotinių trąšų gamykla, Elektrėnų šiluminė elektrinė, Kėdainių
chemijos kombinatas), keturiose kultivuojama žemdirbystė (Dotnuvos,
Josvainių, Laukuvos, Saldutiškio apylinkėse), dviejose vietose – Minčios
apylinkėse (Aukštaitijos nacionalinis parkas) ir Rudnios apylinkėse
(Dzūkijos nacionalinis parkas) – žmogaus veikla yra labai ribojama. Visose
minėtose vietose sugauti smulkieji graužikai buvo tiriami spermatozoidų
anomalijų ir embrionų mirtingumo kontrolės metodais. Lygiagrečiai naudojant
šiuos testus, galima registruoti aplinkos mutagenų indukuotus pažeidimus
abiejų lyčių individų lytinėse ląstelėse.

Lentelėje pateikiamos vidutinės smulkių graužikų spermatozoidų
anomalijų ir bendro embrionų mirtingumo reikšmės tirtuose objektuose.

Kaip matyti iš pateiktųjų duomenų didžiausi ir statistiškai patikimi
genotoksiniai smulkiųjų graužikų pokyčiai, lyginant su sąlygiškai
neteršiamomis Minčios ir Rudnios apylinkėmis, užfiksuoti pramoninių objektų
poveikio zonose, iš kurių labiausiai išsiskiria Jonavos “Azotas”.

Iš tirtų žemės ūkio objektų statistiškai patikimi nukrypimai nuo normos
nustatyti tik tirtuose Vidurio Lietuvos objektuose (Dotnuvos ir Josvainių
apylinkėse), kur žemės ūkio veikla intensyviausia.

LITERATŪRA

1. Jankevičius K. ir kt. Hidrobiologinio režimo ypatumai ir vandens kokybę
sąlygojantys procesai Kauno ir Kuršių mariose Nemuno baseino vandenų
užterštumas ir jo biologinis poveikis ekosistemai. – V.: Academia, 1991. –
P. 59-64.
2. Kurlavičius P. Paukščių biotopinis pasiskirstymas agroželdiniuose .- V.:
Mokslas, 1986.
3. Lietuvos ežerų hidrobiologiniai tyrimai. – V.: Mintis, 1975 – 302 p.
4. Lietuvos fauna. Paukščiai / Sudarė Logminas V., 1 t. -V.,
5. Lietuvos fauna. Paukščiai / Sudarė Logminas V., 2 t. -V., 1991.
6. Lietuvos raudonoji knyga / Ats.red. Balevičius K. – V., 1992.
7. Maniukas ir kt. Žuvys ir žuvininkystė // Kn.Kuršių marios. -V.: Mokslas,
1978. – P. 85-93.
8. Virbickas J. Lietuvos žuvys. -V.: Mokslas, 1986. – 153 p.
9. Ames B.N. Identifying environmental chemical causing mutations and
cancer Science, 1979. V. 24.

Leave a Comment