Turinys
1. Paukščiai 2p.2. Paukščių paplitimas ir rūšinė įvairovė 2p.3. Lietuvos paukščių rūšis 3p.4. Lietuvoje perintis paukščiai 3p.5. Nykstantis paukščiai 4p.6. Antropogeninis poveikis paukščiams 4p.7. Paukščių sezoninės migracijos 4p.8. Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos 5p.9. Žmogaus poveikis migruojantiems pauščiams 5p.10. Migruojančių paukščių skaičius 6p.11. Paukščių žiemavietės 7p.12. žiemojančių jūros paukščių mirtingumas 8p.13. Žuvys. Žuvų populiacijų būklė ir dinamika 8p.14. Žuvų ištekliai mariose 8p.15. Žuvų ištekliai ežeruose, upėse ir tvenkiniuose 9p.16. Žuvų populiacijos parametrai 10p.17. Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų vidutinė biomasė (kg). 11p.18. Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų vidutinis skaičius 11p.19. Monitorinių, selektyviniais tinklais sugautų žuvų rūšių ešerio ir kuojos vidutinė biomasė ir skaičius 12p.20. Dominuojančios amžiaus klasės kuojos ir ešerio populiacijose 1993 m. 12p.21. Buka ir Skroblus 14p.22. Žinduoliai. Paplitimas, gausumas, dinamika 15p.23. Žinduoliai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą 17p.24. Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos 18p.25. Žmogaus ukinės veiklos įtaka ekologinei pusiausvyrai 19p.26. Genotoksikologiniai gyvūnų pakitimai 20p.27. Literatūra 22p.
Paukščiai
Iš visų Lietuvos stuburinių gyvūnų paukščių klasė yra gausiausia ir plačiausiai paplitusi. Jie aptinkami miškuose, laukuose, ežeruose, upėse, jūroje ir net didžiuosiuose miestuose. Kasmet pavasarį ir rudenį milijonai paukščių praskrenda virš Lietuvos, keliaudami į šiaurės kraštus ar traukdami iš ten su jaunikliais į pietus, kur praleidžia žiemą. Paukščiai ne tik atneša didžiulę naudą žmogui naikindami įvairius kenkėjus, bet dėl savo melodingų giesmių bei spalvingų apdarų sudaro neatskiriamą lietuviško kraštovaizdžio dalį.
Paukščių paplitimas ir rūšinė įvairovė
Naujausiais duomenimis Lietuvoje užregistruota 313 paukščių rūšių, priklausančių dvidešimčiai būrių.
Lietuvos ornitofaunos struktūra
Būriai Peri Mig- Žie- Užklys- Įrašytos Viso ruoja moja ta į Rau- rūšių donąją knygą
Nariniai 1 2 1 1 3Kraginiai 5 5 2 5Irklakojiniai 1 1 2 3Gandriniai 5 5 8 3 13Flaminginiai 1 1žąsiniai 17 7 11 8 38Vanaginiai 14 12 7 3 10 18Sakaliniai 3 3 2 3 3 7Vištiniai 1 5 4 7Gerviniai 7 7 2 4 9Tilvikiniai 30 29 16 10 60Smiltvištiniai 1 1Karveliniai 5 3 2 1 5Gegutiniai 1 1 1Pelėdiniai 10 2 11 3 6 13Leliniai 1 1 1Čiurliapaukš-tiniai 1 1 1Šalvarniniai 4 4 3 4Geniniai 1 8 4 9Žvirbliniai 91 73 40 18 8 113Iš viso: 211 167 85 71 67 313
Lietuvos paukščių rūšis
Lietuvos paukščių rūšių sąrašas nuolatos kinta. Atsirado daug naujų rūšių, o kai kurios visai išnyko. Naujų rūšių atsiradimo ar išnykimo procesai turi savus dėsningumus. Šiame šimtmetyje Lietuvos paukščių sąrašas pasipildė daugiau nei penkiasdešimčia naujų rūšių. Dauguma jų užregistruotos tada, kai praskrisdavo atsitiktiniai paukščiai. Ypač būdingas tokių rūšių išplitimas, kurių pastovaus išplitimo arealai yra į pietus ar pietvakarius nuo Lietuvos (ibiškasis ir purpurinis garniai, karališkasis ibisas, palšasis grifas, Naumano pelėsakalis, kuoduotasis einis, vakarinė lakštingala, dūminė raudonuodegė, remeza, svilikėlis. Taip pat būdingas Lietuvai tokių rūšių paukščių išplitimas, kurių arealai driekiasi į šiaurę ir šiaurės rytus (baltoji žąsis, skiauterėtoji gaga, sibirinė gaga, rožinis kiras, ilgauodegė žuvėdra ir t.t.) Šiek tiek silpniau vyksta ekspansija iš rytų, taip pat iš pietryčių ir šiaurės rytų (geltonbruvė, nykštukinė ir rudoji pečialindos, geltongalvė kielė, sodinė nendrinukė ir kt.). Tik pastaraisiais metais buvo pastebėti paukščiai, atklydę ir iš vakarų (padūkėlis, amerikinė cyplė, islandinė antis). Maždaug ketvirtadalis visų rūšių, kurios šiame šimtmetyje buvo naujai užregistruotos, įsikūrė ir tapo neretos tinkamose gyventi vietose. Šios kategorijos būdingiausi atstovai yra pietinis purplelis (Lietuvoje peri ir žiemoja), geltongalvė kielė, nendrinis žiogelis, sodinė nendrinukė, dūminė raudonuodegė, ūsuotoji zylė, remeza, svilikėlis (peri) ir sibirinė gaga (žiemoja). Labiausiai tikėtina, kad kanadinės berniklės ir indiškosios žąsys Lietuvoje stebimos dėl to, kad jos buvo introdukuotos Skandinavijos šalyse. Vidutinis naujų rūšių imigracijos greitis Lietuvoje šį šimtmetį siekė 0.15 procentų per metus.
Lietuvoje perintis paukščiai
Šio šimtmečio antrojoje pusėje Lietuvoje pradėjo perėti 18 naujų rūšių. Tačiau iš jų tik pietinis purplelis išplito po visą šalį ir yra įprastas mūsų gyvenviečių ir miestų paukštis. Urvinė antis ir remeza kai kuriose Lietuvos vietose taip pat tapo įprastais paukščiais. Per tą laikotarpį Lietuvoje nustojo perėti dvi rūšys – sakalas keleivis ir baltasis tetervinas. Sakalo keleivio išnykimas – globalinis reiškinys, kurio pagrindine priežastimi laikoma intensyvus DDT preparatų vartojimas ir išplitimas aplinkoje. Baltųjų tetervinų išnykimą greičiausiai lėmė totalinis didelių pelkių naikinimas tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse. Lietuva buvo baltųjų tetervinų arealo pietinė riba, todėl čia ši rūšis ypač jautriai reagavo į aplinkos pasikeitimus. Gali būti, kad jų išnykimui turėjo įtakos ir nesaikinga medžioklė.
Kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų, Lietuvoje peri 211 rūšių, 167 rūšys yra migruojančios ir 85 rūšys Lietuvoje tik žiemoja.Nykstantis paukščiai Daugelio rūšių paukščiai yra reti arba jų gausumas daugiausia dėl antropogeninių aplinkos pasikeitimų mažėja. 67 rūšys yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Išnykusiųjų kategorijai priskiriamos 5 rūšys: gyvatėdis, didysis erelis rėksnys, kilnusis erelis, sakalas keleivis ir baltasis tetervinas. Išnykstančioms rūšims priskirta 12 rūšių: juodakaklis naras, rudasis peslys, jūrinis erelis, startsakalis, putpelė, dirvinis sėjikas, juodkrūtis bėgikas, stulgys, didysis apuokas, tripirštis genys, kuoduotasis vieversys ir pilkoji starta.Antropogeninis poveikis paukščiams Antropogeninis poveikis paukščiams ištirtas nepakankamai. Detaliausiai buvo tyrinėjama perinčių paukščių reakcija į žemės ūkio melioraciją. Lietuvoje melioracijai labiausiai jautrūs balų, krūmuotų pievų ir krūmynų sparnuočiai. Visiškai sunaikinus natūralią aplinką, t.y. transformuojant miškus, krūmynus, pelkutes į žemės ūkio kultūrų plotus arba žalienas, visi perėję paukščiai išnyksta. Bent kiek pakeitus aplinką, pavyzdžiui, nusausinus laukų giraites, keičiant atskirų teritorijų naudmenų struktūrą, pasikeitimai paukščių pasaulyje esti ne tokie intensyvūs. Pakinta bendrijų struktūra: sumažėja rūšių skaičius ir dažnų rūšių individų bendrijoje santykinai padaugėja; pasikeičia atskirų rūšių lokalinis gausumas, kai kurios, ypač retos rūšys, išnyksta. Pelkių ir vandenų žvirbliniai (ypač nendrinės startos, nendrinukės, krakšlės) išnyksta, jei po melioracijos nebelieka laikinų, medžiais ir krūmais neapaugusių pelkučių, tvenkinukų, kur vanduo išsilaikytų bent iki gegužės mėnesio pabaigos. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms melioruojamuose plotuose krūmuotų pievų perinčių paukščių skaičius sumažėja vidutiniškai 90%, krūmynų paukščių – 70%, miško paukščių – 40%. Miškų ūkio veikla, ypač miško naudojimas daro neigiamą įtaką, visų pirma didiesiems miškų paukščiams, taip pat – plėšriesiems, juodajam gandrui, kai kuriems vištiniams, geniams.Paukščių sezoninės migracijos
Pavasarį ir rudenį vienu gausiausių pasaulyje Rytų Atlanto migracijos kelių plačiu frontu per Lietuvą vyksta intensyvi paukščių migracija. Sezoninių migracijų tyrimai Lietuvoje buvo pradėti 1929 m. žieduojant paukščius Ventės Rago ornitologinėje stotyje. Virš Lietuvos teritorijos skrendančių paukščių rūšių sąrašą sudaro 167 rūšys. Tačiau didžiąją migrantų dalį (92%) pavasarį sudaro 20 rūšių atstovai: kikilis, rudagalvis kiras, cyplė, varnėnas, paprastasis kiras, didžioji antis, sidabrinis kiras, kovas, rudagalvė kryklė, pempė, žiloji antis, keršulis, juodakaklis naras ir kt., rudenį – 14 rūšių (99%): kikilis, varnėnas, kovas, keršulis, strazdai, sidabrinis kiras, pilkoji varna, kuosa ir kt. Migracijos metu registruojamos ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos paukščių rūšys. Tai – didysis erelis rėksnys, kilnusis erelis, sakalas keleivis, juodakaklis naras, jūrinis erelis, dirvinis sėjikas, juodkrūtis bėgikas, stulgys, juodakaklis kragas, vidutinis dančiasnapis, juodasis peslys, rudakaklis kragas, didysis baublys, juodasis gandras, didysis dančiasnapis, žuvininkas, erelis rėksnys, gervė, mažoji žuvėdra, ūsuotoji zylė, urvinė antis, pelėsakalis, jūrinė šarka ir kt.Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos nevienodas. Pavasarį pajūryje dominuoja vandens paukščiai – kirai ir antys, Respublikos vidaus rajonuose – sausumos paukščiai: varniniai, varnėnai, smulkūs žvirbliniai. Tai lemia geografinė Lietuvos padėtis bei kranto linijos konfigūracija. Skrisdami ŠR kryptimi virš Baltijos, migrantai koncentruojasi pakrantėje pavasarį: jų daug mažiau žemyninėje Lietuvos dalyje. Sausumos komplekso atstovai, skrisdami iš Vakarų Europos, patenka į žemyninę Lietuvos dalį. Todėl jų mažiau sutinkama pajūryje. Rudenį visoje Lietuvos teritorijoje vyrauja sausumos komplekso migrantai. Skrisdami iš šiaurinių Rusijos kraštų, šie paukščiai atsiremia į jūros pakrantę ir susitelkia siaurame Baltijos šalių pakrantės ruože. Ypač daug jų patenka į Lietuvą, toliau migruodami Vakarų Europos, Viduržemio jūros link. Tuo tarpu didžioji dauguma vandens paukščių patenka į Baltijos jūrą šiauriau Lietuvos ir jų dalis mūsų pajūryje rudenį yra gana nežymi.Žmogaus poveikis migruojantiems pauščiams Žmogaus intensyviai keičiama aplinka daro nemažą poveikį ir migruojan-tiems paukščiams. Sukurti dirbtiniai vandens telkiniai (Kauno marios, Elekt-rėnų vandens saugykla, žuvininkystės tvenkiniai ties Kalnujais Raseinių raj. ir kitur) pritraukia vandens migrantus, keičiasi jų migracijų per Lietuvą keliai, pagausėja atskirų vandens paukščių ir tilvikinių vidiniuose Lietuvos rajonuose, tuo pačiu pakinta migrantų rūšinė sudėtis ir jų gausumo santykis. Maksimali pavasarinė migracija Lietuvoje paprastai stebima balandžio mėn. II ir III dekadose. Tačiau, priklausomai nuo sezono oro sąlygų šis migracijos maksimumas gali būti užregistruotas ir kovo mėn. III ar balandžio mėn. I dekadose. Rudeninės paukščių migracijos maksimalaus intensyvumo periodas – rugpjūčio mėn. III dekada ir rugsėjo mėn., kai migruoja kikiliai. Šias bangas visada lydi plėšrieji paukščiai. Per visą spalio mėn. skridimas silpsta ir baigiasi pirmosiomis lapkričio mėn. dienomis. Antroje spalio pusėje pradeda vyrauti vandens paukščiai: antys, kragai, kirai, žąsys, gulbės. Nemažai praskrenda karvelių, ypač keršulių. Iš tilvikinių anksti rudenį keliauja kuolingos, vėliau – sėjikai. Pajūryje nemažai užregistruojama kirų. Nedideliais būreliais traukia narai, negausios žąsys: pilkosios, želmeninės ir baltakaktės. Iš ančių čia aptinkama didžioji, rudagalvė, kryklės, cyplė, smailiauodegė ir pilkoji, rečiau – klykuolė, kuoduotoji antis, gaga, ledinė antis, dančiasnapiai. Reta gervė. Iš dieninių plėšrūnų čia gausiausi suopiai, paukštvanagiai, iš naktinių – lututės, mažieji apuokai, balinės pelėdos. Didžiausią migruojančių paukščių dalį sudaro žvirbliniai, iš kurių gausiausi yra kikilis, paprastasis čivylis ir alksninukas.
Per 1993 m. pavasario migracinį sezoną pajūryje užregistruota 6700 paukščių, priklausančių 82 rūšims. Daugiausia buvo vandens komplekso paukščių (48 rūšys, 4000 paukščių), kurie sudarė 58.5% nuo bendro praskridusių rūšių skaičiaus ir 61.5% nuo bendro migrantų skaičiaus. Migracija buvo silpna ir užsitęsusi. Stebėtas tolesnis kormoranų skaičiaus augimas.Migruojančių paukščių skaičius Rudens sezono metu pastebėta apie 200 000 paukščių, priklausančių 89 rūšims. Migrantų daugumą sudarė sausumos komplekso paukščiai, iš kurių gausiausi – žvirblinių ir karvelinių būrių atstovai. Iš vandens komplekso paukščių (1000 individų, arba 5% visų migrantų) gausiausi buvo žąsinių ir kirinių būrių atstovai. Vilniaus apylinkėse per 1993 m. pavasario stebėjimo sezoną užregistruota 10 400 paukščių, priklausančių 53 rūšims ir grupėms. Daugiausia buvo sausumos komplekso paukščių, kas būdinga Lietuvos vidaus rajonams. Migracija buvo intensyvi ir užsitęsusi per sezoną.
Rudens sezono metu užregistruoti 62 rūšių migrantai. 1993 metams būdingi invaziniai migrantai – uodeguotoji zylė, kėkštas, tapę dominantais. Šių rūšių migracija paprastai gausesnė kas 4-6 metai. Stebėtos retos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos rūšys: plėšrioji medšarkė, vapsvaėdis, erelis rėksnys, pilkoji žąsis.
Paukščių žiemavietės
žiemojančių jūros paukščių apskaita iš lėktuvų ir nuo kranto Lietuvos pajūryje nuolat vykdoma nuo 1987 m. pagal Tarptautinio vandens paukščių tyrimų biuro paruoštą metodiką. Nustatyta, kad jūroje ties Lietuvos krantais ir Kuršių mariose nuolat žiemoja 30 paukščių rūšių. Gausiausios rūšys: juodakaklis naras, ausuotasis kragas, alka, klykuolė, ledinė antis, juodoji antis, nuodėgulė, sibirinė gaga, mažasis ir didysis dančiasnapis, rudagalvis, paprastasis ir sidabrinis kiras. Išskirtos 2 tarptautinės svarbos paukščių žiemavietės jūroje (ties Palanga, tarp 55 laipsnių 50 minučių / ir 56 laipsnių 00 minučių / ŠP ir ties Kuršių Nerija, tarp 55 laipsnių 20 minučių / ir 55 laipsnių 40 minučių / ŠP) ir 2 – Kuršių mariose (ties Nerijos pakrante tarp Juodkrantės ir Preilos bei Nemuno deltoje. Lentelėje pateikti duomenys apie tas žiemojančių Lietuvos pajūryje vandens paukščių rūšis, kurios sudaro ne mažiau kaip 1% nuo bendro ŠV Europoje žiemojančių tos rūšies individų skaičiaus.
Žiemojančių Lietuvos pajūryje vandens paukščių rūšys
Rūšis Liet.pajū- Viso ŠV Lietuvos ryje, vnt. Europoje, dalis, %
Juodakaklis naras 1000 100000 1Antis nuodėgulė 40000 800000 5Sibirinė gaga 900 15000 6Didysis dančias-napis 20000 150000 13Mažasis dančias-napis 1100 15000 7
Paveiksle pateikta gausiausių antinių paukščių rūšių, žiemojančių Kuršių mariose ir jūroje ties Lietuvos pakrante, gausumo tendencijų 1987-1993 m. sausio mėn. analizė. Matyti ryškus Kuršių mariose žiemojančių klykuolių sumažėjimas (- 83%) po šaltos 1987 m. žiemos. Mažųjų dančiasnapių gausumas labai svyruoja atskirais metais, o Kuršių mariose žiemojančių didžiųjų dančiasnapių nuolat daugėja (iki 19 400 ind. 1993 m.). Daugiausia tai susiję su pūgžlių ir kitų smulkių žuvų pagausėjimu Kuršių mariose. Jūroje žiemojančių rūšių gausumo pokyčiai stabilesni. Sibirinių gagų, žiemojančių ties Palanga, skaičius kasmet augo iki 1990 m., bet pastaraisiais metais stabilizuojasi 700-900 individų lygyje. Ledinių ančių Lietuvos pajūryje kiekvieną žiemą suskaičiuojama 10000-15000. Jūroje, ties Kuršių Nerija kasmet žiemoja iki 25000 ančių nuodėgulių. Šios rūšies paukščių ypač pagausėja žiemos pabaigoje (iki 40000)žiemojančių jūros paukščių mirtingumas Siekiant ištirti antropogeninių faktorių poveikį jūroje žiemojantiems paukščiams, buvo atlikti mirtingumo tyrimai Lietuvos pakrantėje. 1992-1993 m. Lietuvos pajūryje aptikta 12 rūšių žuvusių paukščių. Didžiausias buvo sidabrinių kirų mirtingumas (0.26 ind./1 km pajūrio ruože). Apskritai Lietuvos pajūryje nustatytas nedidelis žiemojančių jūros paukščių mirtingumas, išskyrus pakrantės ruožą ties Melnrage, kur atskirų rūšių mirtingumas buvo labai didelis (iki 2 žuvusių individų 1 km ruože). Daugelis paukščių šiame ruože žuvo dėl didelio užterštumo naftos produktais. Ateityje didžiausią poveikį jūros paukščių žiemavietėms Lietuvos vandenyse kels intensyvus naftos produktų gabenimas bei galima naftos gavyba jūroje. Žuvys. Žuvų populiacijų būklė ir dinamika
Lietuvos vandenyse gyvena 88 rūšių žuvys, iš jų 27 rūšys – jūrinės, 52 sėslios gėlavandenės, 9 praeivės. Apysūrėje Baltijos jūroje ties Lietuva, be jūrinių, gyvena praeivės 11-os rūšių žuvys ir apie 15 rūšių gėlavandenių žuvų. Bendrijos branduolį sudaro Baltijai būdingi porūšiai – strimėlė, bretlingis, menkė, upinė plekšnė, uotas ir praeivės žuvys, iš kurių didžiausią dalį sudaro didstintė, mažiau – žiobris, šlakys, lašiša. Versliniai žuvų ištekliai Lietuvos ekonominėje zonoje 1991 m. sudarė: strimelių – 3.0, bretlingių – 4.7, menkių – 9.5-9.7 tūkst.tonų, lašišų ir šlakių – 68t. Versliniai Lietuvos žvejų laimikiai Baltijoje 1980-1989 m. vidutiniškai sudarė: strimelių – 4.9, bretlingių – 2.9, menkių – 14.0 tūkst.t., lašišų ir šlakių – 39 t. per metus. Baltijos šelfas ties Lietuva vertingas kaip strimelių ir uotų nerštavietės, praeivių žuvų ganymosi vieta. Žuvų bendrijų kitimai Baltijoje ties Lietuva gerai koreliuoja su kitimais visoje Baltijoje. Jie susiję su geofiziniais ciklais, žvejybos intensyvėjimu, eutrofikacijos ir priekrantinės taršos procesais. Žuvų ištekliai Lietuvos ekonominėje zonoje detaliau pradėti tyrinėti nuo 1992 metų.
Žuvų ištekliai mariose Kuršių mariose gyvena 50-55 rūšių žuvys gėlavandenės, praeivės ir kelios jūrinės rūšys; pastarosios mariose gana retos. Versliniai žuvų ištekliai tiriami nuo 1949 m. Marių šiaurinėje dalyje – Lietuvos akvatorijoje – 1950- 1990 m. jie sudarė per 20 tūkst. cnt per metus, 1993 m. – per 15 tūkst.t per metus. Versliniai žuvų laimikiai 1992 m. siekė 11.3 tūkst.cnt, iš jų karšių – 3.4, kuojų – 5.2, starkių – 1.0, ešerių ir didstinčių – po 0.5 tūkst. cnt. Be to, žvejai mėgėjai Kuršių mariose kasmet sugauna per 4 tūkst. cnt žuvų, arba per 15% nuo verslinių laimikių. Prognozuojami versliniai ištekliai 1994 metams – 15.3 tūkst.cnt, iš jų kuojų – 5.4, karšių – 4.0, didstinčių – 2.5, starkių – 1.0, dyglių ir pūgžlių – po 1.0 tūkst.cnt. Per pastarąjį šimtmetį versliniai žuvų ištekliai mariose sumažėjo daugiau kaip 2 kartus, daugiausia – dėl praeivių žuvų išteklių sumažėjimo. Kuršių marių žuvų bendrijos branduolį 1926-1938 m. sudarė praeivės žuvys (29.2%), ypač didstintė ir perpelė, taip pat sėslios gėlavandenės – ypač stintelė ir pūgžlys (33.8%). Dėl žuvininkystės reguliavimo priemonių 1947 – 1965 m. bendrijos struktūra pakito: iš praeivių žuvų (25.2%) bendrijos branduolyje vyravo ungurys ir žiobris (14.1%), iš sėsliųjų – karšis, kuoja ir starkis (46.4%). Vėlesniu laikotarpiu, 1970- 1990 metais, suintensyvėjus eutrofikacijai ir taršai, bendrijų struktūra vėl kito: iš praeivių žuvų (16.1%) vyravo trispyglė dyglė (8.7%), o iš sėsliųjų – kuoja ir karšis (65.2%). Pastaruoju metu, susilpnėjus eutrofikacijai ir taršai, palaipsniui didėja šlakių, žiobrių imigracija į marias ir Nemuno upyną. Lašišų ir šlakių į Nemuno upyną 1970-1974 m. imigruodavo vidutiniškai tik po 500-700 vnt. per metus, o 1991-1993 metais – 7-8 tūkst. vnt. per metus. Didžiausią įtaką Kuršių marių žuvų bendrijos kitimams iki 1950 metų turėjo nereguliuojama praeivių žuvų žvejyba, o vėlesniu laikotarpiu – marių eutrofikacija, pasiekusi hipertrofinį lygį ir teršimas, ypač Nemuno deltos, kur yra pagrindinės žuvų nerštavietės.Žuvų ištekliai ežeruose, upėse ir tvenkiniuose Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena 42 rūšių žuvys, iš jų 29 vietinių ir 13 introdukuotų rūšių. Kiekviename ežere gyvena ne daugiau kaip 23 – 26 rūšių žuvys. Jų paplitimas dažnai nevienodas. Stinta gyvena 1.3, seliava – 2.5, vėgėlė – 30-40, plakis – 45-50, karosas – 45-55, aukšlė – 57.5, pūgžlys – 60.3, raudė – 60-70, karšis – 70, lynas – 91.5, kuoja – 96.4, lydeka – 97.1, ešerys – 97.7% Lietuvos ežerų. Į Lietuvos ežerų ichtiocenozių branduolius įeina stinta, seliava, aukšlė, pūgžlys, lynas, kuoja, lydeka, ešerys ir kitos rūšys, dažniausiai karosas. Jų dominavimo dažnumas ichtiocenozėse: stinta – 50, seliava – 50, aukšlė – 33, pūgžlys – 4, karšis – 46, lynas – 10, kuoja – 64, lydeka – 27, ešerys – 22% ežerų, kuriuose gyvena. Nustatyta, kad nuo 1960-1970 metų nuo visuotinės melioracijos ir prasidėjusios intensyvios agro-kraštovaizdžio transformacijos labai suintensyvėjo ichtiocenozių kaita, todėl net 20% tirtų ežerų pasikeitė vyraujančios žuvų rūšys. Intensyviausia kaita įvyko ankstyviausios sukcesinės būklės ežeruose dėl jų vandens lygio sureguliavimo, terminio režimo pasikeitimų ir suintensyvėjusių eutrofikacijos procesų. Dėl to sumažėjo stenoterminių šaltavandenių planktofaginių rūšių (stinta, seliava, sykas), bentofagų (karšis) ir ichtiofagų (lydeka) ir pagausėjo eurifagų , ypač – kuojų.Upėse gyvena iki 50 žuvų rūšių, iš jų 39 – 40 vietinės ir 10 – 11 introdukuotos. Rūšių skaičius priklauso nuo upės didumo ir jų biotopų įvairovės. Upokšniuose (iki 10 km ilgio) gyvena vidutiniškai 5.5 (4-7) žuvų rūšys. Tuo tarpu tokio pat didumo sureguliuotuose upokšniuose žuvų rūšinė įvairovė sumažėja daugiau kaip 3 kartus ir vidutiniškai sudaro 1.7 (1-3) rūšis. Upeliuose vidutinis rūšių skaičius 9.7 (iki 15), vidutinio dydžio upėse – 18.2 (iki 25), didžiosiose – 23.2 (iki 31), o Nemune – iki 50 (apie 40 rūšių – vietinės) rūšių. Rūšių skaičius link žemupio didėja. Žuvų biomasė upokšniuose – iki 5 – 10, upeliuose – iki 25 – 40, vidutinio dydžio upėse – iki 40-50, didžiosiose – per 50 kg/ha. Versliniai žuvų ištekliai Nemuno žemupyje, kur jie yra eksploatuojami, sudaro apie 2-3 tūkst. cnt. Į mažų upių (upokšnių, upelių, upių aukštupių) bendrijų branduolį įeina šližys ir trispyglė dyglė; be jų, sureguliuoto ir nesureguliuoto nuotakio šaltose upėse – šližys, rainė, upėtakis, kūjagalvis, o šiltose – strepetys, ešerys, šapalas. Į didžiųjų upių bendrijų branduolius, be vidutinio dydžio upėms būdingų rūšių, įeina karšis, plakis. Pastarųjų metų žuvų bendrijų upėse tyrimai parodė, kad menkavertės žuvų rūšys bendrijose sudaro 70-80%. 1950-1973 metais upėse verslininkai kasmet vidutiniškai sugaudavo 4319 cnt žuvų. Laimikiuose pasitaikydavo 35 rūšių žuvys. Tarp sugautųjų žuvų vyravo stintos, vėgėlės, žiobriai, aukšlės. Taip pat nemažai buvo sugauta lašišų, šlakių, strepečių, skersnukių, ūsorių, salačių, dyglių, karšių, starkių. Per 1974-1983 m. laikotarpį upių versliniuose laimikiuose žuvų sumažėjo 9 rūšimis. Pastebimai sumažėjo vertingų žuvų rūšių – lašišų, šlakių, ūsorių, salačių, skersnukių, žiobrių, kiršlių, upėtakių, nėgių – versliniai laimikiai. Iš viso 1974 – 1983 m. laikotarpiu kasmet sužvejota po 2604 cnt žuvų, t.y. 1.5 karto mažiau negu 1950 – 1973 m. Versliniai laimikiai upėse mažėja dėl vandens užterštumo, žvejybos apribojimų ir kitų priežasčių.Žuvų populiacijos parametrai Pagal naująją Lietuvos Ekologinio monitoringo programą nuo 1993 metų pradėta stebėti žuvų populiacinius parametrus. Populiacinių parametrų kontrolei parinktos rūšys įeina į įvairių tipų Lietuvos vandenų žuvų bendrijų branduolius. Baltijos jūroje – strimelė ir upinė plekšnė, Kuršių mariose, ežeruose ir upėse – kuoja ir ešerys, o upeliuose – margasis upėtakis ir paprastasis kūjagalvis. Kuojų, ešerių ir plekšnių populiacijos yra monitorinės su Baltija besiribojančių šalių aplinkos monitoringo sistemoje. Margasis upėtakis ir paprastasis kūjagalvis yra jautrūs užterštumo indikatoriai ir geriausiai apibūdina upių ekosistemas. Žuvų populiacijoms įvertinti parinkti bendrieji biologiniai ir specialieji parametrai yra lengvai nustatomi, gerai nusako žuvų populiacijų būklę ir atspindi populiacijų kitimus priklausomai nuo vandens telkinių fizinių, cheminių ir antropogeninių faktorių trendų. Kontroliuoti šie parametrai: žuvų ilgis, svoris, amžius, lytis, gausumas, amžiaus klasė, augimas, mirtingumas, populiacijų amžinė bei matmeninė struktūros. Monitorinių rūšių populiacijos ir monitoriniai vandens telkiniai, išskyrus kuojas Kuršių mariose ir Dusios, Žuvinto ežeruose, iki 1993 m. buvo mažai tirtos. Remiantis Drūkšių ir Anykšto ežerų tyrimo duomenimis yra tik nustatyta, kad žuvų populiaciniai parametrai kinta dėsningai – pagal aplinkos fizinių, cheminių, trofinių parametrų trendus.Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų vidutinė biomasė (kg).
Vykdant monitoringo programą Baltijos jūroje (ties Šventąja) sugauta 13 žuvų rūšių. Tarp jų pasitaikė tiek jūrinės, tiek gėlavandenės bei praeivės žuvų rūšys. Jūrinės žuvų rūšys (uotas, strimelė, upinė plekšnė, bretlingis) bei praeivis žiobris dominavo sugavime. Kitų žuvų rūšių buvo sužvejojama kur kas rečiau. Vienoje stotyje sugaunamų žuvų kiekis svyravo nuo 3 iki 15 kg. Arčiau kranto buvo sužvejojama daugiau žuvų rūšių ir jų biomasė buvo didesnė. Baltijos jūros priekrantė pasižymėjo žiobrių gausumu. Vyravo nesubrendę individai, tačiau pasitaikė neseniai išneršusių bei subręstančių žiobrių. Uoto bei upinės plekšnės populiacijose taip pat vyravo jaunikliai. Bendras žuvų gausumas sugavime kito nuo 31 iki 117 individų. Žvejybos duomenys Baltijos jūros priekrantėje patvirtina, kad ši zona yra daugelio žuvų rūšių jauniklių atsiganymo zona, todėl verslinė žūklė čia turi būti griežtai reguliuojama. Baltijos jūroje stebėtas strimelės ir upinės plekšnės augimas. Tarp sugautųjų pasitaikė 2-6 metų strimelės, daugiausia buvo 3-4 metų amžiaus žuvų. Patinėlių buvo šiek tiek daugiau, tačiau stebint augimo tempą lytinių skirtumų nepastebėta. Pastebimas ryškus mirtingumo padidėjimas 5 gyvenimo metais.
Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų vidutinis skaičius
Upinės plekšnės laimikiuose pasitaikė 1-6 metų individai, daugiausia buvo 1-3 metų jauniklių. Augimo tempas buvo gana didelis, ypač jaunesnėse amžiaus grupėse. Vyresnėse amžiaus grupėse stebimas didelis mirtingumas, bet jis gali būti susijęs su bręstančios upinės plekšnės pasitraukimu į gilesnius vandenis. Kuršių mariose sugauta 11 žuvų rūšių, tačiau tik 4 rūšių žuvys buvo sugautos visose stotyse, taip pat jos ryškiai vyravo laimikiuose tiek pagal gausumą, tiek pagal biomasę (99.9%). Ichtiocenozės branduolį sudarė plakis, kuoja, pūgžlys ir ešerys. Kitos žuvų rūšys, tarp jų ir vertingos žuvys bei jų jaunikliai (starkis, karšis, žiobris, salatis) buvo sužvejojamos labai nedideliais kiekiais. Ypač pasižymėjo gausumu plakis, siekdamas 50% viso sugavimo. Žuvų biomasė buvo didelė ir svyravo nuo 30 iki 50 kg vienai stočiai. Tai, kad vyrauja karpinės, daugiausia bentosu mintančios žuvys bei pūgžlys, liudija aukštą eutrofikacijos lygį. Kuršių mariose tyrinėtas kuojos ir ešerio amžius ir augimas. Greičiausiai auga 4 metų amžiaus kuojos, vėliau augimo tempas lėtėja. Patinų augimo tempas nesiskyrė nuo patelių, tačiau jų gausumo santykis ryškiai kito: jaunesnėse amžiaus grupėse vyravo patinai, vėliau, 8-ais gyvenimo metais, patinų gausumas ryškiai mažėja ir vyresnėse amžiaus grupėse vyrauja patelės. Kuršių marių ešerio populiacijoje vyrauja 9 metų amžiaus individai. Jaunesnėse amžiaus grupėse vyrauja patinai, nuo 6-7 metų – patelės. Didžiausias mirtingumas konstatuotas 8 metų ešeriams. Ežeruose žuvų monitoringas vykdytas skirtingo trofinio lygio ežeruose. Dusios ir Tauragnų ežerai priskiriami mezotrofiniam, Lūkstas – eutrofiniam, o Žuvintas – hipertro-finiam ežerų tipui. Ežeruose selektyviniais tinklais sugautų žuvų rūšinė įvairovė buvo nedidelė, vidutiniškai buvo sugaunamos 7 – 11 žuvų rūšys. Tarp sugautųjų vyravo kuojos ir ešeriai. Be šių žuvų, Žuvinto ir Luksto ežeruose dideliu gausumu išsiskyrė karšis, kuris sudarė 37-50% viso sugavimo, taip pat Lūksto ežere iki 25% bendros sugavimo biomasės tenka starkiui. Kitų rūšių žuvys, tarp jų ir vertingos, ežeruose sužvejojamos labai nedideliais kiekiais.
Monitorinių, selektyviniais tinklais sugautų žuvų rūšių ešerio ir kuojos vidutinė biomasė ir skaičius
Bendra sugautų žuvų biomasė Lūksto, Žuvinto ir Tauragnų ežeruose skyrėsi nežymiai ir sudarė 19.3 – 25.5 kg, gausumas – 196 – 250 ind; mažiausia buvo sugauta Dusios ežere – 6.6 kg ir 91 ind. Tyrinėtuose ežeruose daugiausia kuojų sugauta Tauragnų ežere, kur jų biomasė siekė 13.5 kg, gausumas – 148 ind. Tauragnų,Žuvinto ir Dusios ežeruose daugiausia buvo sugauta vidutinio amžiaus (8-10 metų) individų. Tuo tarpu Lūksto ežere vyravo jauni, 5 m. amžiaus individai. Tyrinėtų ežerų pagrindinių amžiaus grupių (4,7,11 metų) kuojų ir ešerių augimo duomenys pateikti 6.4 lentelėje.
Dominuojančios amžiaus klasės kuojos ir ešerio populiacijose 1993 m.
Lyginant su ankstesnių metų tyrimų duomenimis, stabiliausiu ir geriausiu augimu pasižymi Dusios ež. kuojų populiacija. Jų augimas pagal Lietuvos ežerų žuvų augimo tempų grupes yra geras. Taip pat geri augimo rodikliai nustatyti eutrofikuotame Lūksto ežere, kur vyrauja jaunų amžiaus grupių kuojos. Tauragno, o ypač Žuvinto ežere kuojų augimas per pastaruosius dešimtmečius labai sulėtėjo. Tai siejama su ežero fizinių ir cheminių parametrų pokyčiais, o ypač su maisto medžiagų sunykimu dėl ežero eutrofikacijos. Monitoringui Dusios, Tauragnų, Lūksto ežeruose buvo sugauta nedaug žuvų. Vidutiniškai buvo sugauta 1.4 – 3.1 kg. Kiek gausiau – 6.7 kg – Žuvinte, kur tarp sugautųjų daugiausia buvo vyriausių – 12 metų amžiaus individų. Kitų ežerų laimikiuose vyrauja jaunesnių amžiaus grupių individai: Dusioje ir Lūkste – 4 metų, o Tauragnuose – 6 metų individai Apskritai, ežeruose pastebimas ešerių augimo tempų sulėtėjimas. Dusioje ešeriai dar auga vidutiniškai, o kituose ežeruose ešerio augimas yra lėtas . Upinių žuvų monitoringui vykdyti buvo atrinktos skirtingų ekologinių parametrų ir skirtingos žuvų bendrijų struktūros upės. Žeimena yra šaltavandenė, vidutinio dydžio upė, kurioje vyrauja reofilinės stenobiontinės ir euribiontinės žuvų rūšys. Tyrimų metu (aukščiau Jusinės up. žiočių) buvo sugauta 11 rūšių žuvų. Jų bendra biomasė buvo labai nedidelė ir sudarė tik 6.4 kg/ha, gausumas – 113 ind/ha. Tuo tarpu ankstesnių metų tyrimų duomenimis (1983 – 1984 m.), vidutinė žuvų biomasė Žeimenos upėje siekė 37.0 kg/ha, o gausumas – 5373 ind/ha. Gausiausios buvo kuojos – 42%, ir paprastieji kūjagalviai – 28%. Kitų žuvų buvo žymiai mažiau, tarp jų upėtakiai sudarė 8.8%, o lašišų ir šlakių rituoliai (smoltai) – 4.4%. Pagal biomasę aiškiai vyravo kuojos – 80%.
LENTELĖKuojų ir ešerių augimas monitoriniuose vandens telkiniuose (skaitiklyje – vidutinis žuvų ilgis, cm; vardiklyje – vidutinis svoris, g)
Vandens Tyrimų data Kuoja Ešerystelkinys Amžius, metai Amžius, metai 4 7 11 4 7 11
Tauragnas 1958.07. 14.1 21.0 29.5 15.9 26.2 – ——— ——– ——– ——- ——– ——- 5.1 211 550 74.0 365 – 1993.08.19- 8.2 13.8 20.8 9.8 16.6 27.0 ——- ——- —— —— —— ——- 20 10.9 46.7 174 16.6 81 383
Dusia 1952-1953 15.0 19.5 – 20.7 33.5 – ——- ——- —— —— —— ——- 62 145 – 156 658 – 1966-1976 9.4 17.2 24.6 – – – ——- ——- —— —— —— ——- 15.0 98 301 – – – 1981.07. – 17.3 25.5 – – – ——- ——- —— —— —— ——- – 111 340 – – – 1983.07. 11.0 17.5 25.0 – – – ——- ——- —— —— —— ——- 18.0 93 312 – – – 1993.09.27, 12.0 18.0 24.8 11.9 19.3 – ——- ——- —— —— —— ——- 29. 27.0 111 290 29.6 114 –
Žuvintas 1952-1953 13.7 18.1 – – 19.5 29.0 ——- ——- —— —— —— ——- 47 121 – – 150 482 1960 14.5 19.5 25.0 18.7 28.6 – ——- ——- —— —— —— ——- 68 181 373 138 513 – 1982-1983 9.2 15.6 23.8 – – – ——- ——- —— —— —— ——- 13.1 73 271 – – – 1993.09.28- 8.5 12.7 21.3 7.8 15.6 25.0 ——- ——- —— —— —— ——- 29. 11.0 40.3 213 9.2 67.0 327
Lūkstas 1993.09.15- 9.4 14.3 24.5 11.0 17.0 – ——- ——- —— —— —— ——- 16. 17.0 59.6 319 24.3 106 –Būka 1993.08.25. 8.4 12.6 – – – – ——- ——- —— —— —— ——-10.9 37.2 – – – –
Buka ir Skroblus
Būka priskiriama nedidelių, eutrofizuotų, šiltavandenių upių tipui. Ji teka tarp ežerų, todėl yra gana vandeninga. Vaga labai vingiuota, joje daug gilių vietų, duobių. Ypatingos ekologinės sąlygos lemia savitą žuvų bendrijos stuktūrą. Čia yra randamos mažose šiltavandenėse upėse įprastinės žuvų rūšys (tr. dyglė, kuoja, lydeka, aukšlė, gružlys, ešerys). Būkoje aptinkama gana daug šapalų ir meknių. Šių rūšių žuvys paprastai sutinkamos didesnėse upėse. Be jų, Būkos ichtiofauną papildo būdingų ežerinių rūšių žuvys – plakis, ungurys, vėgėlė, patenkančios iš Utenykščio ir Baluošo ežerų. Iš viso Būkoje buvo sugauta 10 žuvų rūšių, kurių bendra biomasė – 11.15 kg/ha, gausumas – 129 ind/ha. Pagal gausumą kuoja sudarė 71.3%, pagal biomasę – 20% nuo bendro žuvų kiekio. Lydekai, šapalui ir meknei pagal biomasę tenka 77% nuo bendros žuvų biomasės. Skroblus – tai tipiškas mažas šaltavandenis upelis, kairysis Merkio intakas. Jam būdinga negausi stenobiontinė ichtiofauna, kurią sudaro tik 4 rūšys: upėtakis, kūjagalvis, rainė, vėgėlė. Bendra Skrobluje sugautų žuvų biomasė, 4.1 kg/ha, yra nedidelė. Tačiau monitorinės žuvų rūšies – margojo upėtakio biomasė (3.5 kg/ha) yra artima tokio tipo upelių vidutinei biomasei. Skrobluje buvo aptikti 1-6 metų amžiaus individai, populiacijos dauguma buvo 3-5 metų žuvys. Pažymėtina, kad tiek Žeimenos, tiek Skroblaus upėse rastos gana gausios kūjagalvio populiacijos, kurios sudarė 28 ir 57% nuo bendro sugautų žuvų kiekio. Iš to galime daryti išvadą, kad šios upės mažai užterštos, kadangi kūjagalvis jautrus teršalams ir dažnai naudojamas kaip indikatorinė rūšis upių vandens kokybei įvertinti. Tyrinėtų upių populiacijose vyravo 2-3 m. individai. Vykdant žuvų populiacijų monitoringinius stebėjimus, ateityje bus galima vertinti ir prognozuoti žuvų populiacinius parametrus ir jų išteklių dinamiką.
Žinduoliai. Paplitimas, gausumas, dinamika
Sausumos žinduolių fauną Lietuvoje taipogi sudaro mišriųjų miškų ir kai kurie taigos bei plačialapių miškų žvėrys. Praeityje labai didelę reikšmę žinduoliams turėjo kraštovaizdžio sukultūrinimas, prasidėjęs dar pirmykštės bendruomenės laikais. Per pastarąjį tūkstantmetį buvo iškirsta didžioji dalis miškų, kadaise augusių beveik visoje Lietuvos teritorijoje, o likę miškai buvo suskaidyti į daugybę įvairaus dydžio masyvų, įsiterpusių tarp dirbamų laukų. Toks kraštovaizdis buvo palankus atvirų ir pusiau atvirų plotų žinduoliams (pilkasis kiškis, stirna, šernas, rudoji lapė), tačiau miškingumo mažėjimas neigiamai atsiliepė šiaurinėms rūšims (baltasis kiškis) ir daugeliui stambiųjų žinduolių. Daugiausia dėl šios priežasties ir dėl nesaikingos medžioklės istoriniais laikais Lietuvoje išnyko bebras, tauras, stumbras, taurusis elnias, rudasis lokys, ernis, vilpišys, laukinis arklys. Dabartinę Lietuvos žinduolių fauną sudaro 63 sausumos ir 5 jūros žinduolių rūšys. Tarp jų 3 rūšys (stumbras, taurusis elnias, bebras) yra reintrodukuotos, 6 rūšys (ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė, dėmėtasis elnias, danielius, muflonas) – introdukuotos, 6 rūšys (rudasis lokys, baltasis banginis, jūros kiaulė, paprastasis, ilgasnukis ir žieduotasis ruoniai) – atsitiktinai užklystantys žinduoliai, 2 rūšys (voverė skraiduolė, europinė audinė) – greičiausiai jau išnykę žinduoliai. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 18 rūšių žinduolių. Sukultūrinto kraštovaizdžio sąlygomis žinduolių rūšių įvairovę ir gausumą daugiausia lemia tinkamų gyventi plotų buvimas ir žmogaus ūkinė veikla. Didesnę Lietuvos teritorijos dalį sudaro žemės ūkio naudmenos, kuriose maža nuolat gyvenančių žinduolių, tačiau šie plotai svarbūs daugelio rūšių žinduoliams pramisti, slapstytis ar veistis. Miškai, užimantys apie trečdalį teritorijos, pasižymi didžiausia žinduolių įvairove, didžiausiu jų gausumu ir biomase. Labai svarbūs žinduoliams ir kiti nesukultūrinti plotai – pelkės, krūmai, natūralios pievos ir ganyklos, vandenys. Natūralių biotopų plotas, jų įvairovė ir susiskaidymas lemia žinduolių gyvenamosios aplinkos kokybę, kuri skirtingų tipų kraštovaizdžiuose nevienoda. Nepalankiausios žinduoliams sąlygos yra derlingose molingose lygumose, kurios daugiausiai sukultūrintos ir užima didesniąją dalį Respublikos teritorijos. Žymiai geresnės sąlygos žinduoliams smėlingose lygumose, kurios pasižymi dideliu miškingumu (60-70%), bei kalvotose moreninėse aukštumose, kurioms būdinga didelė natūralių biotopų įvairovė, smulki jų mozaika. Iš vabzdžiaėdžių būrio žinduolių, be 3 rūšių kirstukų, visur paplitę kurmis ir baltakrūtis ežys. Nors kurmis beveik negaudomas, jo gausumas pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo dėl melioracijos ir su ja susijusio natūralių pievų ir ganyklų ploto mažėjimo. Šikšnosparnių būrį Lietuvoje atstovauja 13 rūšių, iš kurių 4 (vandeninis pelėausis, rudasis ausylis, Natererio pelėausis, Natuzijaus šikšniukas) yra visur paplitę ir gausios. Likusios rūšys yra apyretės, retos arba labai retos, ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Graužikų būrį atstovauja 21 rūšis, iš jų 4 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą (beržinė sicista, miškinė, ąžuolinė ir didžioji miegapelės). Iš medžiojamų graužikų svarbiausi yra bebras ir ondatra. 1947 m. pradėjus reaklimatizuoti bebrus, jie netrukus paplito visoje Respublikoje, o 1988 m. jų gausumas išaugo iki 14.7 tūkst. (. Pastaraisiais metais bebrų pradėjo mažėti, daugiausia dėl intensyvaus jų gaudymo ir trobelių bei užtvankų niokojimo. Lentelė Svarbesnių medžiojamų žvėrių gausumas (tūkst.) Lietuvoje 1940-1993 m.m. Eil. Rūšys 1940 1950 1960 1970 1980 1990 1993Nr.
1. Briedis 0.3 0.1 1.1 7.4 7.5 6.9 3.42. Taurusis elnias 0.2 0.1 0.4 1.8 7.3 13.4 13.43. Stirna 35.0 10.5 26.5 60.5 36.0 42.9 37.84. Šernas 2.0 3.8 4.1 12.1 14.0 23.8 16.65. Bebras – 0.06 0.7 5.9 7.3 11.7 8.46. Pilkasis kiškis 80.0 116.0 148.0 264.0 93.4 59.4 44.07. Baltasis kiškis 5.7 1.8 3.6 6.0 3.8 3.0 3.38. Vilkas 0.3 1.0 0.1 0.06 0.3 0.3 0.59. Lūšis – 0.02 0.03 0.1 0.1 0.2 0.110. Lapė 12.0 7.9 16.0 13.3 9.4 9.8 8.811. Usūrinis šuo – – 3.0 14.0 5.0 5.2 4.412. Barsukas 4.3 2.6 5.3 8.7 4.8 1.3 1.413. Ūdra 0.2 0.9 2.3 3.0 0.7 0.4 0.514. Mikinė 0.8 1.1 5.3 8.1 5.5 5.6 5.9 kiaunė15. Kanadinė – – 0.1 0.2 0.2 1.1 1.4 audinė
Kiškiažvėrius atstovauja 2 rūšys – pilkasis ir baltasis kiškis. Pastaroji rūšis kadaise Lietuvoje buvo dažna, bet mažėjant miškų ir pelkių plotui, baltojo kiškio gyvenimo sąlygos blogėjo. Dabar jis retas, paplitęs sporadiškai, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkasis kiškis paplitźs visur jam tinkamuose biotopuose ir yra dažnas. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius šių žvėrelių Lietuvoje sumažėjo 4-5 kartus, o sumedžiojami jie apie 10 kartų rečiau. Tokia padėtis stebima ir kitose Europos šalyse. Matyt tai lemia visas kompleksas veiksnių, susijusių su žemės ūkio chemizavimu, mechanizavimu ir melioracija.
Žinduoliai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą Plėšriųjų žinduolių Lietuvoje yra 14 rūšių, iš jų viena rūšis (ūdra) įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pagal statistinius faunos apskaitos duomenis per pastaruosius dešimtmečius ūdrų gausumas sumažėjo keletą kartų (6.1 lentelė), daugiausia dėl melioracijos, kai dauguma upelių buvo ištiesinta ir paversta kanalais. Iš 8 porakanopių būrio rūšių viena rūšis (stumbras) įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Stumbrus pradėta reaklimatizuoti 1969 metais. Vėliau buvo bandoma suformuoti laisvai gyvenančių stumbrų bandą, tačiau intensyviai sukultūrinto ir tankiai gyvenamo krašto sąlygomis šis bandymas buvo nesėkmingas. Dabar dauguma stumbrų laikomi aptvaruose. 1993 m. jų buvo 33 žvėrys. Aptvaruose veisiami taip pat danieliai ir muflonai, kurių skaičius 1993 m. siekė atitinkamai 341 ir 122 žvėris. Bandymas aklimatizuoti Lietuvoje dėmėtąjį elnią buvo nesėkmingas.
Likusios 4 porakanopių rūšys (stirna, taurusis elnias, briedis, šernas) yra visur paplitę, palyginti gausios ir turi didelę reikšmę medžioklės ūkiui ir biocenozių funkcionavimui. Po karo šių žvėrių buvo likę nedaug. Tačiau smarkiai sumažinus vilkų skaičių, aktyviai kovojant su brakonieriavimu, plačiai propaguojant žvėrių globą ir papildomai šeriant juos žiemą, susidarė sąlygos žvėrių bandai augti. Tam palankų ekologinį foną sudarė geros mitybos sąlygos, kurias lėmė intensyvus miškų kirtimas ir želdinimas, nuostolingai tvarkomas žemės ūkis. Septintajame – aštuntajame dešimtmetyje žvėrių bandos intensyviai didėjo. Tačiau pradėti eksploatuoti bandas pavėluota ir tai buvo daroma nepakankamai intensyviai, todėl šių žvėrių kaimenės toliau augo ir netrukus viršijo optimalų dydį. Stirnų skaičius maksimumą pasiekė 1968 m. (70.8 tūkst.), briedžių – 1973 m. (9.9 tūkst.), šernų – 1989 m. (25 tūkst.), tauriųjų elnių – 1992 m. (15 tūkst.). Daugelyje vietų šie žvėrys darė nemažą žalą miškui ir žemės ūkio kultūroms. Devintajame dešimtmetyje daug daugiau žvėrių sumedžiota, todėl jų skaičius stabilizavosi arba sumažėjo. Situacija smarkiai pasikeitė po 1991 metų. Dėl intensyvios medžioklės ir brakonieriavimo labai smarkiai sumažėjo briedžių, kiek mažiau – stirnų ir šernų. Tuo tarpu elnių, kurie labai atsargūs ir sunkiau sumedžiojami, skaičius beveik nepakito. 1993 metais pagal Ekologinio monitoringo programą buvo atlikti specialūs elninių žvėrių gausumo tyrimai. Jie buvo vykdomi 6-iuose stacionaruose, esančiuose Plungės, Kėdainių, Molėtų, Utenos, Ignalinos ir Varėnos rajonuose ir reprezentuojančiuose skirtingus Lietuvos kraštovaizdžius. Duomenų palyginimui panaudoti analogiški tyrimai, atlikti tuose pačiuose miškuose 1976-1986 m. laikotarpiu. Žvėrių populiacijų tankis skirtingose tyrimų vietose buvo labai nevienodas. Jį lėmė skirtinga gyvenamų plotų kokybė ir nevienodas medžioklės intensyvumas. Lyginant su ankstesniųjų tyrimų duomenimis, stirnų gausumas sumažėjo vidutiniškai 2.1 karto, briedžių – 2.0 karto, o elnių kaimenės, priešingai, du kartus pagausėjo, nes jie išplito į miškus, kuriuose anksčiau negyveno. Labai ryškų stirnų ir briedžių gausumo sumažėjimą tirtuose stacionaruose daugiausia lėmė per pastaruosius 2-3 metus suklestėjęs brakonieriavimas ir intensyvi medžioklė. Vietomis populiacijų būklė tapo kritiška, todėl būtina nuolat kaupti tikslią informaciją apie šių žvėrių gausumą ir jo tolimesnę dinamiką.Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos Smulkiaisiais žinduoliais dažniausiai vadinami vabzdžiaėdžiai ir peliniai graužikai. Tai plačiai paplitę žvėreliai, kurių dauguma gyvena bendrijomis specifiniuose biotopuose, minta įvairiu, bet dažniausiai augaliniu maistu, migruoja nedideliais atstumais, yra sėslūs ir vislūs. Per veisimosi sezoną atveda kelias jauniklių vadas ir todėl rudeniop jų labai pagausėja. Šie žvėreliai labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius ir todėl vis plačiau naudojami aplinkos pokyčių pasekmėms įvertinti. Vienos smulkiųjų žinduolių rūšys gyvena atviruose plotuose – žemapelkėse, aukštapelkėse, upių žemumose, pievose ir ganyklose, javuose (paprastasis pelėnas, dirvinė pelė), kitos – uždaruose plotuose – miškuose ir krūmuose (rudasis pelėnas, geltonkaklė pelė), o dar kitos – beveik visur (pievinis pelėnas, paprastasis kirstukas). Daugumos rūšių individų gausumas atskiruose biotopuose yra nevienodas. Be to, kuo įvairesnis savo biotopais ir mozaikiškesnis kraštovaizdis, tuo daugiau ten gali gyventi smulkiųjų žinduolių rūšių. Lietuvoje, mūsų duomenimis, idžiausia šių žinduolių rūšių įvairovė yra ežeruotose kalvotose moreninėse aukštumose ir smėlingose lygumose, o mažiausia – moreninėse dirbamose lygumose. Žmogaus ukinės veiklos įtaka ekologinei pusiausvyrai Žmogaus ūkinė veikla laukuose ir miškuose suardo per amžius nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą. Vietoj natūralių ekosistemų, atsparių ir sugebančių save reguliuoti, sukuriamos dirbtinės, neatsparios ekosistemos, kurioms palaikyti reikia daug kainuojančių priemonių. Per 1956-1980 metus Lietuvoje buvo sukultūrinta daug nedidelių miškelių, natūralių pievų ir ganyklų, krūmuotų pelkučių ir drėgnų upelių slėnių. Jų plotas molingose lygumose sumažėjo 2.8, smėlingose – 2.5, o kalvotose moreninėse aukštumose – 3.4 karto. Taip išnyko ekologiniu požiūriu labai svarbūs kraštovaizdžiui nedideli natūralios augalijos ploteliai, o jų vietoje buvo sukurti dideli monokultūrų – kultūrinių ganyklų, daugiamečių pašarinių žolių, javų – plotai. Pasikeitė vidinė žemės naudmenų plotų struktūra, taigi pasikeitė ir smulkiųjų žinduolių gyvenamosios vietos ir sąlygos. Į aplinkos pakitimus šie žvėreliai reaguoja skirtingai. Visų pirma keičiasi jų bendrijų rūšinė įvairovė – jautresnės išnyksta, lieka atsparesnės ir vislesnės. Antra, keičiasi atskirų rūšių paplitimas ir gausumas. Galima sakyti, kad kraštovaizdžio ar vietovaizdžio sukultūrinimas smulkiuosius žinduolius veikia trejopai: 1) vislesnės rūšys išplinta ir labai pagausėja (paprastasis pelėnas), 2) plastiškesnės rūšys pasitraukia į antrinius biotopus ir ten prisitaiko gyventi, bet yra negausios (pievinis pelėnas), 3) labiau specializuotos rūšys, gyvenančios tik specifiniuose natūraliuose biotopuose, išnyksta ir jų paplitimas siaurėja (pelkinis pelėnas). Žmogaus veikla miškuose čia gyvenančioms smulkiųjų žinduolių rūšims ir jų bendrijoms taip pat gali sukelti įvairias pasekmes, kurios iš dalies priklauso nuo žemėvaizdžio bei pačių miškų tipo ir dydžio bei nuo žmogaus vykdomų priemonių masto. Paprastai subrendusiuose įvairių tipų miškuose smulkiųjų žinduolių bendrijos yra skurdžios rūšimis (2-3 rūšys), bet būdingo miškų gyventojo – rudojo pelėno – gausumas tuose miškuose gali skirtis. Didžiausias jis lapuočiuose, mažesnis – mišriuose ir mažiausias – pušynuose. Be to, augant ir bręstant pasodintiems pušynams, šio pelėno paplitimas mažėja. Jei kertami ištisi miško plotai, yra suardomos ir net sunaikinamos per tam tikrą laiką ten susiformavusios smulkiųjų žvėrelių bendrijos, o jei kertami nedideli miško ploteliai, tai tas poveikis yra mažesnis, kartais netgi teigiamas, nes, padidėjus biotopų įvairovei, miško žvėrelių bendrija gali praturtėti naujomis rūšimis arba tos pačios rūšys, užželiant kirtavietėms, gali pagausėti. Smulkieji graužikai yra vienas iš geriausių gyvūnijos monitoringo objektų. Nuo 1993 metų pradėti jų rūšinės įvairovės ir gausumo stebėjimai visose kompleksinio monitoringo stotyse.Genotoksikologiniai gyvūnų pakitimaiNuolat intensyvėjant gamybinei bei ūkinei veiklai, didėja ne tik aplinkos užterštumas įvairiomis cheminėmis medžiagomis, bet ir jos genotoksinis aktyvumas.
Smulkiųjų graužikų genotoksikologiniai pakitimai skirtingo užterštumo objektuose
Tyrimų Ištirtų indi- Spermatozoidų Ištirtų indi- Bendras embrio-objektai vidų skaičius anomalijos, % vidų skaičius nų mirtingumas
Mažeikių NPĮ apy-linkės (P) 51 1.29* 49 12.5*Jonavos ATG apy-linkės (P) 18 15.78* 19 8.1*Elektrėnų ŠE apy-linkės (P) 93 1.06* 74 12.3*Kėdainių chem.komb.apylinkės (P) 131 1.11* 121 9.0*Dotnuvos apylin-kės (P) 50 3.42* 71 7.6*Josvainių apylin-kės (P) 12 1.09* 10 6.5Laukuvos apylin-kės (P) 9 0.89 11 6.2Saldutikio apy-linkės (P) 9 0.68 11 4.6Minčios apylinkės (R) 5 0.55 6 4.1Rudnios apylinkės (R) 6 0.59 7 6.2
* statistiškai reikšmingas skirtumas (p mažiau už 0.05), lyginant su Minčios ir Rudnios apylinkėmis; (P) – tirti pilkieji pelėnai (R)- tirti rudieji pelėnai
Todėl nepaprastai svarbu aplinkos užteršimą ištirti genetiniu aspektu, įvertinant poveikį organizmų paveldimumo sistemoms. Vieni tinkamiausių tyrimo objektų yra smulkieji žinduoliai, ypač graužikai, kuriems būdingas gausus paplitimas, sėslus gyvenimo būdas bei sparti generacijų kaita . 1982-1993 metais įvertintas aplinkos užteršimo genotoksinis poveikis smulkiesiems graužikams dešimtyje Respublikos vietų. Keturiose iš jų veikia stambūs pramonės ar energetikos objektai (Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, Jonavos azotinių trąšų gamykla, Elektrėnų šiluminė elektrinė, Kėdainių chemijos kombinatas), keturiose kultivuojama žemdirbystė (Dotnuvos, Josvainių, Laukuvos, Saldutiškio apylinkėse), dviejose vietose – Minčios apylinkėse (Aukštaitijos nacionalinis parkas) ir Rudnios apylinkėse (Dzūkijos nacionalinis parkas) – žmogaus veikla yra labai ribojama. Visose minėtose vietose sugauti smulkieji graužikai buvo tiriami spermatozoidų anomalijų ir embrionų mirtingumo kontrolės metodais. Lygiagrečiai naudojant šiuos testus, galima registruoti aplinkos mutagenų indukuotus pažeidimus abiejų lyčių individų lytinėse ląstelėse. Lentelėje pateikiamos vidutinės smulkių graužikų spermatozoidų anomalijų ir bendro embrionų mirtingumo reikšmės tirtuose objektuose. Kaip matyti iš pateiktųjų duomenų didžiausi ir statistiškai patikimi genotoksiniai smulkiųjų graužikų pokyčiai, lyginant su sąlygiškai neteršiamomis Minčios ir Rudnios apylinkėmis, užfiksuoti pramoninių objektų poveikio zonose, iš kurių labiausiai išsiskiria Jonavos “Azotas”. Iš tirtų žemės ūkio objektų statistiškai patikimi nukrypimai nuo normos nustatyti tik tirtuose Vidurio Lietuvos objektuose (Dotnuvos ir Josvainių apylinkėse), kur žemės ūkio veikla intensyviausia.
LITERATŪRA 1. Jankevičius K. ir kt. Hidrobiologinio režimo ypatumai ir vandens kokybę sąlygojantys procesai Kauno ir Kuršių mariose Nemuno baseino vandenų užterštumas ir jo biologinis poveikis ekosistemai. – V.: Academia, 1991. – P. 59-64. 2. Kurlavičius P. Paukščių biotopinis pasiskirstymas agroželdiniuose .- V.: Mokslas, 1986. 3. Lietuvos ežerų hidrobiologiniai tyrimai. – V.: Mintis, 1975 – 302 p. 4. Lietuvos fauna. Paukščiai / Sudarė Logminas V., 1 t. -V., 5. Lietuvos fauna. Paukščiai / Sudarė Logminas V., 2 t. -V., 1991. 6. Lietuvos raudonoji knyga / Ats.red. Balevičius K. – V., 1992. 7. Maniukas ir kt. Žuvys ir žuvininkystė // Kn.Kuršių marios. -V.: Mokslas, 1978. – P. 85-93. 8. Virbickas J. Lietuvos žuvys. -V.: Mokslas, 1986. – 153 p. 9. Ames B.N. Identifying environmental chemical causing mutations and cancer Science, 1979. V. 24.