Žuvys

Marijampolės Jono Totoraičio vidurinė mokykla

„Žuvys – vandens stuburiniai gyvūnai“

(referatas)

Atliko: Mantas Šidarauskas, 8c klasė

Marijampolė

2005

Turinys

Įvadas 3

1. Žuvų griaučiai ir raumenys 4

1.1. Kaulinis audinys 4

1.2. Žuvų griaučiai 4

1.3. Žuvų raumenys 4

2. Žuvų vidaus organai 4

2.1. Kūno ertmė 4

2.2. Virškinimo sistema 4

2.3. Plaukiojamoji pūslė 4

2.4. Kvėpavimo sistema 5

2.5. Kraujotakos sistema 5

2.6. Šalinimo sistema 5

3. Žuvų nervų sistema, jutimo organai ir elgsena 6

3.1. Stuburo smegenys 6

3.2. Galvos smegenys 6

3.3. Jutimo organai 6

3.4. Žuvų refleksai 7

4.1. Veisimosi organai 7

4.2. Nerštas 7

4.3. Vystymasis 7

4.4. Rūpinimasis palikuonimis 8

4.5. Gyvavediškumas 8

Išvados 9

Literatūra 10

Įvadas

Referate bus įdomių faktų apie žuvų raumenis, griaučius. Sužinosime
kas yra žuvies viduje, kodėl jos yra tokios bailios, kaip vystosi iir kaip
rūpinasi savo palikuonimis.

1. Žuvų griaučiai ir raumenys

1.1. Kaulinis audinys

Žuvų kaulai yra sudaryti iš tam tikro gyvo kaulinio audinio. Pro
mikroskopą kauliniame audinyje matyti ląstelės su ilgomis plonomis
ataugomis ir tarpai tarp jų pripildyti organinės kaulinės medžiagos,
prisisunkusios kalcio druskų. Dėl kaulinės medžiagos kaulai esti labai
elastingi, o mineralinės druskos suteikia jiems tvirtumo.

1.2. Žuvų griaučiai

Žuvys ir kiti gyvūnai, kurių griaučių pagrindas yra stuburas, vadinami
stuburiniais, o visi kiti gyvūnai – bestuburiais.

Kiekvieną slankstelį sudaro kūnas ir viršutinis lankas, užsibaigiantis
ilga viršutine atauga. Visi viršutiniai lankai sudaro stuburo kanalą,
kuriame glūdi stuburo smegenys.

Prie lliemens slankstelių iš šonų prisijungę šonkauliai. Uodegos
slanksteliai šonkaulių neturi; jos slanksteliai sujungti apatiniu lanku,
kuris užsibaigia ilga apatine atauga.

Priekyje stuburas sujungtas su galvos griaučiais – kaukole. Griaučius
turi ir pelekai.Poriniuose krūtinės pelekuose jie sujungti su stuburo pečių
juostos kaulais.

Griaučiai turi didelę reikšmę: jie yra ra

aumenų atrama ir apsaugo vidaus
organus.

1.3. Žuvų raumenys

Po oda yra prisitvirtinę prie kaulų raumenys. Stipriausi jie liemens
nugarinėje pusėje ir uodegoje. Raumenims susitraukiant ir atsipalaiduojant,
kūnas gali lankstytis. Galvoje ir prie pelekų yra raumenys, judinantys
žandikaulius, žiaunų dangtelius ir pelekus.

2. Žuvų vidaus organai

2.1. Kūno ertmė

Žuvies liemenyje po stuburu yra didelė kūno ertmė, kurioje glūdi vidaus
organai.

2.2. Virškinimo sistema

Prarytas maistas pro ryklę ir stemplę patenka į skrandį. Mikroskopinės
skrandžio sienelių liaukos išskiria skrandžio sultis. Joms veikiant,
pradedamas virškinti maistas. Kiek pakitęs patenka į plonąją žarną, kur jį
veikia kasos virškinimo sultys ir tulžis, ateinanti iš kepenų. Tulžies
atsargos kaupiasi tulžies pūslėje. Kiekviena šių virškinimo sulčių veikia
tam tikrą maisto dalį. Maistingosios medžiagos pro žarnos sieneles patenka
į kraują, o nesuvirškintos liekanos nuslenka į užpakalinę žarną ir
pašalinamos laukan.

2.3. Plaukiojamoji pūslė

Kaip ir daugelio kitų žuvų, virš ešerio žarnyno yra tam tikra
plonasienė išauga, pripildyta ddujų mišinio, – plaukiojamoji pūslė.
Suaugusio ešerio pūslė su žarnynu nesijungi, bet jo lervos ir kai kurių
kitų žuvų (pavyzdžiui, kuojos arba karpio) tarp žarnyno ir pūslės visą
amžių išlieka nedidelis latakėlis. Kai žuvis grimzta gilyn, pūslė sumažėja
ir žuvis pasunkėja. Tai padeda greitai pasinerti. Žuviai kylant aukštyn,
pūslė padidėja ir žuvis truputį palengvėja. Kol žuvis būna tame pačiame
gylyje, pūslės apimtis nesikeičia. Todėl žuvis gali laikytis nejudėdama,
tarsi ,,kyboti” vandenyje.

2.4. Kvėpavimo sistema

Žuvys kvėpuoja ištirpusiu vandenyje deguonimi. Kai jo trūksta, žuvys
pakyla į vandens paviršių ir burna ima gaudyti orą. Ilgai

būdamos
vandenyje, kuriame maža deguonies, žuvys gali nutrokšti. Žiemą po ledu
vandens telkiniuose kartais trūksta deguonies. Tada žuvys pradeda trokšti.
Kad jos netrokštų, lede reikia iškirsti aketes.

Žuvis visą laiką ryja vandenį. Iš burnos ertmės vanduo teka pro žiaunų
plyšius, esančius ryklės sienelėse, ir skalauja kvėpavimo organus –
žiaunas. Žiaunų kuokeliai – tai košiamasis aparatas: jie neleidžia
išsprūsti grobiui pro žiaunų plyšius. Žiaunų lapeliai išraizgyti
smulkiausių kraujagyslių – kapiliarų. Pro plonas žiaunų lapelių sieneles į
kraują patenka ištirpęs vandenyje deguonis, o iš kraujo į vandenį
išsiskiria anglies dioksidas. Išdžiūvę žiaunų lapeliai negali praleisti
deguonies ir anglies dioksido. Todėl ištraukta iš vandens žuvis greitai
nutrokšta. Iš išorės švelnias žiaunas dengia žiaunų dangteliai.

2.5. Kraujotakos sistema

Kraujotakos sistema uždara. Ją sudaro širdis ir kraujagyslės.
Kraujagyslės, kuriomis kraujas teka iš širdies, vadinamos arterijomis, o
kraujagyslės, kuriomis kraujas teka į širdį, – venomis. Žuvies širdis
dviejų skyrių. Ją sudaro prieširdis ir skilvelis, kurių raumeninės sienelės
paeiliui susitraukia. Iš prieširdžio kraujas išstumiamas į skilvelį, o iš
jo į stambią arteriją – pilvo aortą. Atgal kraujui grįžti neleidžia
vožtuvai. Pilvo aorta eina į žiaunas, o nuo jos į dešinę ir į kairę
šakojasi smulkesnės kraujagyslės. Jomis tekantis kraujas yra tamsus,
prisotintas anglies dioksido ir vadinamas veniniu. Žiaunose kraujagyslės
išsišakoja į kapiliarus. Jais tekantis kraujas atiduoda anglies dioksidą ir
prisipildo deguonies. Kraujagyslėmis, einančiomis nuo žiaunų, jau teka
raudonas, deguonies prisotintas arterinis kraujas. Jis teka į nugaros
aortą, einančią po stuburu išilgai kūno. Uodegos dalyje nugaros aorta
praeina pro a

apatinius slankstelių lankus. Nuo nugaros aortos eina
smulkesnės arterijos, kurios įvairiuose organuose šakojasi į kapiliarus.
Pro šių kapiliarų sieneles į audinius patenka deguonis ir maistingosios
medžiagos, o iš jų į kraują – anglies dioksidas ir kiti gyvybinės veiklos
produktai. Ryškiai raudonas arterinis kraujas vis tamsėja, virsta veniniu,
turinčiu daug anglies dioksido ir mažai deguonies. Veninis kraujas renkasi
į venas ir jomis patenka į prieširdį. Taigi kraujas be paliovos teka vienu
uždaru kraujo apytakos ratu.

2.6. Šalinimo sistema

Viršutinėje kūno ertmės dalyje yra du panašūs į juostas raudonai rudi
inkstai. Inkstų kapiliaruose iš kraujo atsiskiria kūno medžiagų irimo
produktai, sudarantys šlapimą. Dviem šlapimtakiais jie nuteka į šlapimo
pūslę, kuri atsiveria laukan už šalinamosios angos.

3. Žuvų nervų sistema, jutimo organai ir elgsena

3.1. Stuburo smegenys

Žuvų, kaip ir iešmučio, centrinė nervų sistema yra vamzdelio pavidalo.
Jos užpakalinis galas – stuburo smegenys – yra stuburo kanale, kurį sudaro
viršutiniai slankstelių lankai. Nuo stuburo smegenų tarp kiekvienos
slankstelių poros į kairę ir į dešinę šakojasi nervai, reguliuojantys kūno
ir pelekų raumenų darbą.

Nuo žuvies kūne esančių jutiminių ląstelių dirginimo signalai nervais
patenka į stuburo smegenis.

3.2. Galvos smegenys

Žuvų ir kitų stuburinių priekinė nervų vamzdelio dalis yra virtusi
galvos smegenimis, apsaugotomis kaukolės dėžės kaulų. Stuburinių galvos
smegenys skirstomos į penkias dalis. Pirmoji – priekinės smegenys. Nuo jų į
uoslės organus eina du uoslės nervai. Antroji dalis – tarpinės smegenys –
vaidina svarbų vaidmenį, priimant regėjimo dirginimus – nuo jų eina nervai
į šviesai jautrias akių ląsteles. Trečioje dalyje – vidurinėse smegenyse –
yra regėjimo centro ne

ervų ląstelės. Nuo šių smegenų eina nervai į akių
raumenis. Ketvirtoji dalis – smegenėlės – koordinuoja gyvūno judesius ir
pusiausvyrą. Smegenėlės nervinėmis skaidulomis jungiasi su kitomis smegenų
dalimis, tačiau nervai nuo jų tiesiogiai į organus nesišakoja.

Paskutinė dalis – pailgtosios smegenys – tai tiesioginė stuburo smegenų
tąsa. Nuo pailgtųjų smegenų nervai eina į lytėjimo, skonio, klausos
organus, į šoninę liniją, žiaunas ir daugelį galvos bei liemens organų ir
raumenų. Pailgtosios smegenys vaidina svarbų vaidmenį, reguliuojant
kvėpavimą, kraujo apytaką, virškinimą ir kitas svarbiausias organizmo
funkcijas.

3.3. Jutimo organai

Jutimo organai padeda žuvims geriau orientuotis aplinkoje. Didelę
reikšmę čia turi akys.

Priešais kiekvieną akį yra po dvi angas – šnerves, vedančias į akliną
maišelį su jutiminėmis ląstelėmis. Tai uoslės organas.

Klausos organų iš išorės nematyti, jie yra kaukolės užpakalinės dalies
kauluose, ir dešinėje, ir kairėje pusėje. Kadangi vanduo yra sūdrus, garso
bangos gerai praeina pro kaukolės kaulus, ir juos sugauna žuvies klausos
organai. Bandymai parodė, kad žuvys gali girdėti krantu einančio žmogaus
žingsnius, varpelio skambėjimą, šūvį.

Skonio organai – jutiminės ląstelės, esančios ne tik burnos ertmėje,
bet ir išsimėčiusios visame kūno paviršiuje. Ten pat yra ir lytėjimo
ląstelės. Kai kurių žuvų (pavyzdžiui šamo, sazano, menkės) galvoje yra
lytėjimo ūseliai. Žuvims būdingas ir tam tikras jutimo organas – šoninė
linija. Iš išorės matyti daug angelių. Jos sujungtos su latakėliu, esančiu
odoje. Latakėlyje yra jutiminių ląstelių, sujungtų su tam tikru nervu,
kuris eina po oda. Šonine linija žuvys junta vandens kryptį ir jėgą. Dėl to
netgi apakusi žuvis nesusiduria su kliūtimis ir gali gaudyti judantį grobį.

3.4. Žuvų refleksai

Stebint ešerio elgseną, galima pamatyti, kad į dirginimus jis reaguoja
dvejopai.

Ešerį palietus, jis momentaliai metasi į šalį. Taip pat greitai ešerys
reaguoja į maistą: būdamas godus plėšrūnas, jis staiga puola grobį
(smulkias žuvis ir įvairius bestuburius – vėžiagyvius, kirmėles). Pamačius
jaudinimas akies nervu eina į ešerio centrinę nervų sistemą ir tuoj pat
judinamaisiais nervais iš jos grįžta į raumenis. Ešerys plaukia prie aukos
ir stveria ją. Toks organizmo reagavimas į dirginimą yra įgimtas, o tokie
refleksai vadinami besąlyginiais. Visų vienos rūšies gyvūnų besąlyginiai
refleksai yra vienodi.

Jeigu, maitinant žuvis akvariume, atliekami kokie nors veiksmai,
pavyzdžiui, uždegama lemputė arba pastuksenama į stiklą, tai po kurio laiko
toks signalas reaguoja, todėl, kad susidaro sąlyginiai refleksai, tai yra
refleksai, atsirandantys tam tikromis sąlygomis.

Skirtingai negu instinktyvūs besąlyginiai refleksai, sąlyginiai
refleksai nepaveldimi. Jie individualūs ir įgyjami, gyvūnui gyvenant.

4. Žuvų veisimasis ir vystymasis

4.1. Veisimosi organai

Dauguma žuvų yra skirtalyčiai gyvūnai. Patelių kūno ertmėje yra didelės
kiaušidės, kuriose vystosi kiaušialąstės (ikreliai), patinėlių – pora ilgų
sėklidžių. Veisimosi metu sėklidės esti pripildytos tiršto balto skysčio –
pienių. Juose yra milijonai spermatozoidų. Lytiniai organai atsiveria
laukan pilvo pusėje lytine anga.

4.2. Nerštas

Subrendus lytinės ląstelėms, atsiranda veisimosi instinktas. Tuo metu
žuvys plaukia į vietas, palankesnes jų palikuonims vystytis. Vienų rūšių
žuvys iš jūrų plaukia neršti į upes, o kitos, atvirkščiai, – iš upių į
jūras. Keliaujančios žuvys neršti nuplaukia didelius atstumus.

Tolimuosiuose Rytuose kai kurių lašišinių žuvų (ketų, kuprių) kelionės
yra labai įdomios: didžiuliai žuvų būriai plaukia prieš srovę, įveikdami
visas kliūtis. Plaukdamos per slenksčius, žuvys iššoka iš vandens, o
sekliose vietose tiesiog šliaužia dugnu, išsikišusios nugaras. Upių
aukštupiuose žuvys išneršia ikrus ir, visiškai nusilpusios, ritasi
pasroviui. Keliaujančios žuvys, nuolat gyvenančios jūroje, o neršti
plaukiančios į upes, yra taip pat eršketžuvės ir kai kurios žuvys.

Keliaujantys unguriai, kurių kūnas panašus į gyvačių, gyvena gėlo
vandens telkiniuose, o neršti iš Europos ir Šiaurės Amerikos upių plaukia į
Atlanto vandenyną. Daugelis žuvų neršia vandens telkinių, kuriuose gyvena,
seklumose.

Patelės ant vandens augalų neršia ikrus, sulipusius juostomis.
Patinėliai tuo metu išleidžia pienius. Labai judrūs spermatozoidai
priplaukia prie ikrelių ir įsiskverbia į juos. Sudėtingi instinktyvūs žuvų
veiksmai veisimosi metu vadinami nerštu.

4.3. Vystymasis

Apvaisintas ikrelis pradeda dalytis. Susidaro daugialąstis gemalas,
kurio papilvėje matyti trynio maišelis – ikrelio maisto medžiagų atsargų
liekanos. Praėjus 9 – 14 dienų po ikrelio apvaisinimo, lerva palieka
ikrelio apvalkalą ir pradeda pati maitintis iš pradžių mikroorganizmais, o
paskui smulkiais vėžiagyviais ir kitais vandenyje plūduriuojančiais
gyvūnais. Po kurio laiko lerva pasidaro panaši į suaugusią žuvį – tai
mailius. Jis auga palyginti greitai: maždaug po dviejų mėnesių pailgėja iki
2 cm, o po metų jauna žuvytė būna apie 10 cm ilgio.

4.4. Rūpinimasis palikuonimis

Žuvų ikrai dažnai žūva, išdžiūvus vandens telkiniui, priešai naikina
lervas ir mailių. Tik dėl to, kad neršto metu patelė išleidžia iki 300
tūkstančių ikrelių, dalis palikuonių užauga. Kitų rūšių žuvys ikrų
išleidžia net kelis milijonus.

Tos žuvų rūšys, kurioms būdingas rūpinimasis palikuonimis, paprastai
išneršia nedaug ikrelių, nes jų ikrų, lervų ir mailiaus tiek daug nežūva.

Dyglės patinėlis iš dumblių susuka lizdą ir saugo ikrelius, ten
išnerštus patelių. Atstatęs dygliukus, jis įnirtingai puola žuveles, kurios
artinasi prie lizdo, taiso lizdą, išvalo šiukšles ir krūtinės pelekais varo
šviežią vandenį. Kelias dienas patinėlis saugo mailių ir neleidžia toli
nuplaukti nuo lizdo.

Jūros arkliuko patinėlis lizdo nesuka, o ikrelius nešiojasi tam tikroje
raukšlėje ant pilvo.

Dar nuostabiau palikuonimis rūpinasi Afrikos gėlųjų vandenų žuvis
tiliapija: patinėlis ikrelius nešiojasi burnos ertmėje, ir net mailius,
ištikus pavojui, slepiasi tėvo burnoje.

4.5. Gyvavediškumas

Dauguma žuvų neršia, bet yra ir tokių, kurios veda išsivysčiusias
jaunas žuvytes. Gyvavedės žuvys yra rykliai ir rajos. Akvariumuose mėgėjai
dažnai augina gyvavedes ryškių spalvų žuvytes – gupius, molinezijas,
kalavijuočius ir kitas, kurių tėvynė – gėli atogrąžų vandenys.

Išvados

Rašydamas šį referatą sužinojau labai daug apie žuvis. Sužinojau kaip
žuvys dauginasi, kaip vystosi, kad yra labai rūpestingų žuvų. Žuvys yra
labai sudėtingos sandaros gyvūnai. Jos turi nervų sistemas ir visu organus
kaip kiti stuburiniai gyvūnai.

Literatūra

Zoologija vadovėlis 6 – 7 klasei D. Naumovas

Leave a Comment