Žmogaus organizmo šalinimo būdai

Žmogaus organizmo šalinimo
metodai

Atliekų šalinimas ..............................
Žmogaus inkstai ..............................
Nefronas ..............................
Osmosinis slėgis ir jo reguliavimas ..............................
Temperatūros reguliavimas ..............................
Patalpų mikroklimatas ..............................

Atliekų šalinimas

Visose gyvose ląstelėse vyksta medžiagų apykaitai, dalis medžiagų lieka nepasisavintos ir susidaro organizmui nereikalingų medžiagų. Tokių medžiagų šalinimas iš organizmo vadinamas ekskrecija.

Augaluose jų susidaro palyginti nedaug, nes medžiagų apykaita vyksta gerokai lėčiau negu gyvūnų organizme. Fotosintetinant ir kvėpuojant susidariusios nereikalingos dujos pašalinamos pro žioteles. Kitos nereikalingos medžiagos kaupiasi negyvuose augalo audiniuose arba lapuose, ir augalas jomis atsikrato numesdamas lapus.

Gyvūnai medžiagų apykaitos prroduktus šalina keletu skirtingų būdų. Lentelėje nurodytos pagrindinės iš žmogaus organizmo šalinamos medžiagos.

Organas Šalinamos
medžiagos Šaltinis
Plaučiai Anglies dioksidas Susidaro audiniuose vidinio kvėpavimo metu

Vandens garai Susidaro vidinio kvėpavimo metu ir gaunama su maistu
Inkstai Šlapalas Aminorūgščių skilimo produktas

Druskos Gaunama su maistu

Vanduo Gaunama su maistu ir susidaro vidinio kvėpavimo metu
Oda Šlapalas (su prakaitu) Aminorūgščių skilimo produktas

Natūralūs organizmo ciklai
Kas tie ciklai? Dauguma žmonių net nežino juos esant!Šie ciklai remiasi labai aiškiomis organizmo funkcijomis.Paprasčiau sakant, mes kasdien gauname maisto(sotinamasis), jį įsisaviname bei dalį panaudojame (asimiliacija), o ko nepanaudojame, atsikratome (šalinimas).Nors šios trys funkcijos tam tikru mastu viisą laiką vyksta, kiekviena iš jų yra intensyvesnė skirtingu paros metu.
Nuo vidudienio iki 20 val. – sotinimasis (valgymas ir virškinimas)..
Nuo 20 val. iki 4 val. – įsisavinimas (asimiliacija bei panaudojimas).
Nuo 4 val. iki vidudienio – šalinimas ( kūno atmatų bei maisto atliekų).
Organizmo ciklai darosi akivaizdūs, jei atkreipsime dėmesį į

kūno veiklą.Žinoma, kad valgome, kai nemiegame.Miegant mūsų organizmas niekuo kitu neužsiima ir įsisavina tai, ką mes suvalgėme per dieną.Rytą, kai nubundame, mums iš burnos eina tam tikras “ryto kvapas”, o liežuvis apsinešęs, nes organizmas būna pačiame šalinimo įkarštyje to, kas nebuvo sunaudota – atliekų.
Ar pastebėjote, kas būna, jei valgote vėlai vakare?Kaip jaučiatės kita rytą?Pabudęs jaučiatės apsunkęs, nes buvo sutrukdytas įsisavinimo ciklas, kuris vyksta tada, kai maistas jau suvirškintas skrandyje.Mūsų organizmo fiziologija reikalauja, kad valgytume anksti ir iki miego praeitų bent trys valandos – per tiek laiko maistas suvirškinamas skrandyje, ir įsisavinamo ciklas gali prasidėti laiku.Kadangi valgėte vėlai vakare, maistas dar nesuvirškintas ir neparuoštas įsisavinimui.Jūs gerokai užtęsėte įsisavinimo ciklą ir nukėlėte tam laikui, kai organizmas pasiruošęs šalinimui.Reguliarus aštuonių valandų ciklas sumaišytas.Natūraliai kūno veiklai suutrukdyta ir jūs pabundate apsunkęs.

Žmogaus inkstai

Žmogaus inkstai yra raudonai rudi, pupelės formos, išsidėstę pilvo ertmėje, abipus stuburo, tuoj po diafragma. Dešinysis yra truputį žemiau dėl kepenų padėties. Inksto ilgis 10-12 cm, plotis 5-6 cm, sveria apie 120-200 g. Inkstus nuo sutrenkimo saugo iš visų pusių gaubiantis riebalinis audinys, capsula adiposa. Jie yra pagrindiniai organai, atliekantys ekskreciją – iš kraujo pašalina medžiagų apykaitos produktus, reguliuoja organizmo skysčių sudėtį bei kiekį, šarmų bei rūgščių pusiausvyrą. Susidaręs šlapimas teka į taureles, geldeles, šlapimtakiu į šlapimo pūslę, o iš jo

os pro šlaplę pasišalina lauk.
Skiriamos trys pagrindinės inksto dalys – žievė, šerdis ir geldelė.

inkstai
Inkstai filtruoja kraują. Vanduo ir kitos iš smulkių molekulių sudarytos medžiagos, tarp jų ir gliukozė, išsiskiria pro kapiliarų sieneles į nefronus, sudarytus iš plonyčių vamzdelių. Kai išfiltruotas skystis (pirminis šlapimas) teka nefronu, jame esančios organizmui reikalingos medžiagos, tokios kaip vanduo, gliukozė, druskos ir kt., vėl įsiurbiamos į kraują. Likęs tirpalas vadinamas galutiniu šlapimu. Jame yra vandens, druskų, šlapalo. Šlapimas iš nefronų patenka į inkstų taureles ir geldelę, iš jos – vamzdeliu, vadinamu šlapimtakiu, teka į šlapimo pūslę, o iš ten pašalinamas pro šlaplę.

Kaip susergama sunkiomis inkstų ligomis?Lietuvoje yra apie 35 tūkst. įvairiomis inkstų ligomis sergančių žmonių. Labiausiai inkstams kenkia peršalimai, įvairios infekcijos, nuo kurių susergama inkstų uždegimu. Neišgydžius ūminio inkstų uždegimo, jis pereina į lėtinę, nepagydomą formą. Labai didelė galimybė, kad tokio žmogaus inkstai nustos veikti. Inkstų funkcijos nepakankamumą taip pat sukelia inkstų akmenligė, apsinuodijimai, cukraligė, įgimtos patologijos.

Kasmet maždaug 40-50 šių žmonių nustoja veikti savi inkstai, ir jie pradedami dializuoti – tai yra, jų kraujas pradedamas valyti dirbtinio inksto (dializės) aparatu. Medicina dar nepasiekė tokio lygio, kad sukurtų inksto pakaitalą, kurį būtų galima įsodinti vietoje nustojusių veikti savų organų. Kol kas tokiam žmogui gali padėti tik inksto persodinimo operacija.
Inksto persodinimo operacijų mažėja, o laukiančiųjų daugėja. Kiekvienais metais vi
is didesniam skaičiui žmonių nustatomas inkstų nepakankamumas, jie pradedami dializuoti.
Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje inkstų ligos diagnozuojamos anksčiau. Žmonės nebemiršta nuo “nežinomos” ligos, kai kurie jų pasveiksta, kiti gali ilgiau gyventi su savais inkstais. Jiems išgelbstima gyvybė. Tačiau tie, kurių inkstai nustoja dirbti, turi susitaikyti su tuo, kad ilgą laiką jie bus priklausomi nuo dirbtinio inksto aparato – dializės.
Lietuvoje yra apie 700 dializuojamų ir apie 300 po inksto persodinimo operacijos gyvenančių žmonių. Jų interesams atstovauja Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija (LNLA) “Gyvastis”.
Vienas iš pagrindinių “Gyvasties” tikslų – siekti, kad atsirastų daugiau organų donorų ir būtų galima atlikti daugiau inksto persodinimo operacijų taip išgelbstint žmonių gyvybes. Deja, apie šią problemą trūksta informacijos, todėl tokių operacijų atliekama labai mažai – apie 45 per metus (galima būtų atlikti apie 200), be to, trečdalis jų atliekama dėl to, kad inkstą dovanoja ligonio artimasis. Tačiau ne visiems artimieji gali dovanoti savo organą – jis ne visada tinka sergančiajam. Kadangi šios operacijos laukia apie 700 žmonių, vadinasi, dializuojamas žmogus, jei jam netinka artimo žmogaus inkstas, turi laukti apie 15 metų. Tiek metų su dializės procedūra išgyventi praktiškai neįmanoma, todėl daug žmonių miršta, taip ir nesulaukę donoro inkstų.

Nefronas

Kiekvieną nefroną sudaro į kamuolėlį panašus darinys – inksto kūnelis. Inksto kūneliai yra susitelkę inksto žievėje. Siauros vingiuotais kanalėliais jie jungiasi su su

urenkamaisiais kanalėliais, o šie atsiveria į inksto taureles ir geldelę.

Inkste inksto arterija išsišakoja į daugybę smulkių kapiliarų, kurie inksto kūneliuose sudaro kapiliarų kamuolėlius. Dėl aukšto kraujospūdžio smulkesnės molekulės iš kraujo išsiskiria į inksto kūnelio kapsulės ertmę. Pirminiam šlapimui nefrono kanalėliai tekant link surenkamojo kanalėlio, gliukozė, dalis vandens, druskų ir kt. Medžiagos rezorbuojamos. Likęs skysti – galutinis šlapimas, arba tiesiog šlapimas, – teka į surenkamąjį kanalėlį. Išvalytas kraujas suteka į inkstų veną.
Nefrono sandara

Inksto pjūvis
Nefronas – inksto struktūrinis bei funkcinis vienetas, sudarytas iš pradinės dalies – inksto kūnelio, corpusculum renis. Inksto kūnelį sudaro taurelės formos kapsulė, dengianti kapiliarų kamuolėlį. Kapsulę sudaro visceralinis (vidinis) bei parietalinis (pasieninis) lapeliai. Tarp šių lapelių yra kapsulės ertmė. Skiriami du inkstų kamuolėlio poliai: vamzdinis polius, polus tubularis (esantis toje kūnelio pusėje, kur išeina artimasis vingiuotasis vamzdelis), bei kraujagyslinis polius, polus vascularis (čia įteka aferentinė ir išteka eferentinė arteriolės). Kamuolėlio kapiliarų kilpos kartu su visceraliniu kapsulės lapeliu formuoja šlapimo filtruojamąją užtvarą.

Osmosinis slėgis ir jo reguliavimas

Osmosinis slėgis yra jėga, skatinanti vandens molekules osmosiškai judėti iš vieno tirpalo į kitą pro pusiau laidžią membraną. Kuo didesnė yra tirpalo koncentracija, tuo mažesnis jo osmosinis slėgis, nes tame tirpale yra mažiau vandens molekulių. Labai svarbu, kad kraujo ir audinių skysčio osmosinis slėgis išliktų pastovus. Jeigu, pavyzdžiui, audinių skysčio osmosinis slėgis yra per mažas, tai į jį ima skverbtis vanduo iš aplinkinių ląstelių, ir ląstelės žūva. Osmosinį slėgį kūno skysčiuose reguliuoja inkstai, iš pirminio šlapimo į kraują įsiurbdami daugiau arba mažiau vandens ir ištirpusių mineralinių medžiagų.

Temperatūros reguliavimas

Kūno vidinės terpės (temperatūros, įvairių medžiagų kiekio ir kt.) pusiausvyros palaikymas vadinamas homeostaze. Osmosinio slėgio reguliavimas yra vienas iš homeostazės palaikymo būdų. Kitas būdas – kūno temperatūros palaikymas. Į galvos smegenų dalį, vadinamą pagumburiu, arba hipotalamu, nervais perduodama informacija apie kūno temperatūrą ir jos pokyčius. Iš pagumburio į vidaus sekrecijos liaukas ir kitus organus siunčiami nerviniai impulsai, nurodantys į aplinką išskirti daugiau šilumos arba ją saugoti (žr. lentelę žemiau). Reguliuojant kūno temperatūrą labai svarbi yra oda.

Kūno temperatūrai kylant Kūno temperatūrai krentant
Veiksmas Vykdytojas Veiksmas
Atpalaiduoja, todėl plaukai priglunda ,o šiltas oras nesulaikomas prie odos Plaukus pašiaušiantieji raumenys Susitraukia, plaukai pasišiaušia, ir tarp jų susidaro kūno sušildytas oras sluoksnis, saugantis kūną tarsi apklotas
Išskiria prakaitą, kuris garuoja nuo odos paviršiaus ir ją aušina Prakaito liaukos Nustoja išskirti prakaitą, antraip kūnas, prakaitui garuojant, atvėstų
Išsiplečia, todėl šiltas kraujas teka odos paviršiaus sluoksniais ir atiduoda šilumą aplinkai Odos kraujagyslės Susitraukia, kad mažiau kraujo patektų į odą ir sumažėtų šilumos nuostoliai
Sulėtėja, nes vykstant intensyviai medžiagų apykaitai, išsiskiria šiluma Medžiagų apykaita Pagreitėja, kad išskirtų daugiau šilumos
Atsipalaiduoja, kad sulėtėtų vidinis kvėpavimas Raumenys Nevalingai susitraukinėja (drebulys), kad suintensyvėtų vidinis kvėpavimas

Normali kūno temperatūra – 36,8 °C
(vidinėse kūno ertmėse – 37°C)

Patalpų mikroklimatas
Žmogus yra šiltakraujė būtybė. Todėl jam būtina palaikyti pastovią temperatūrą savo kūno branduolyje, kad visi gyvybiškai svarbūs fiziologiniai procesai vyktų normaliai. Kūno paviršius iki 2,5 cm gylio sudaro taip vadinamą poikiloterminį kevalą, kurio audinių temperatūra gali svyruoti gana plačiose ribose. Prisiminkime šaltas rankas, ypač jų pirštus, nosį ir pan.
Žmogaus kūno šilumos reguliavimas yra gana sudėtingas procesas, susidedantis iš įvairių mechanizmų. Tai ir cheminių procesų – medžiagų apykaitos intensyvumo reguliavimas, ir fizinių procesų, nulemiančių šilumos atidavimo aplinkai intensyvumo, keitimas.
Šilumą organuose kuria egzoterminės cheminės reakcijos, kurios nuolat vyksta raumenyse, kepenyse ir kituose organuose vykstant medžiagų apykaitai. Šilumos nuostoliai labai priklauso nuo organo dislokacijos kūne. Oda ir raumenys šilumos netenka greičiau nei vidaus organai, esantys kūno branduolyje.
Šilumos reguliavimo mechanizmai yra skirtingi, kai organizmas atsiduria šilumoje arba šaltyje.
Esant aukštesnei aplinkos temperatūrai termoreguliaciją vykdo šie procesai:
• šiluminis spinduliavimas į aplinką, kuris priklauso nuo žmogaus kūno paviršiaus ir aplinkinių kūnų temperatūros skirtumo;
• drėgmės garinimas nuo kūno paviršiaus, kuris priklauso nuo aplinkos oro drėgmės ir oro judėjimo greičio;
• konvekcija – greta kūno esančio oro sušildymas, kuris sušilęs kyla aukštyn, ir jo kaita priklauso nuo oro judėjimo greičio bei aplinkos oro temperatūros;
• laidumas į aplinkos daiktus, prie kurių liečiamės, o tai priklauso nuo kūno ir liečiamų paviršių temperatūrų skirtumo.
Visi šie procesai vyksta drauge, vienas kitą papildo ir sudaro šiluminio jutimo komfortą organizme. Pavyzdžiui, sveikas nuogas žmogus 230C aplinkos temperatūroje ir esant normaliai oro drėgmei:
• apie 60% savo produkuojamos šilumos atiduoda į aplinką spinduliavimu,
• 25% – drėgmės išgarinimu į aplinką,
• 12% – konvekcija,
• apie 3% – laidumu į liečiamus daiktus ar grindis.
Tačiau jei aplinkos temperatūra yra aukštesnė nei žmogaus kūno temperatūra, iš šių keturių procesų galės veikti tik garinimas, jei oro drėgmė maža, pvz., saunoje, arba neveiks nei vienas, jei oro drėgmė didelė, kaip garinėje pirtyje, o tai gresia organizmo perkaitimu.
Kūno šilumos atidavimas priklauso nuo kūno paviršiaus dydžio ir kraujo indų spindžio. Kraujas yra pagrindinis šilumos nešėjas organizme ir kuo daugiau kraujo prateka pro audinius, tuo aukštesnė jų temperatūra ir didesnė galimybė šilumą atiduoti aplinkai. Išsiplėtus poodinių kraujo indų spindžiui žmogus parausta. Drėgmės garinimas nuo kūno paviršiaus yra labai efektyvi termoreguliavimo priemonė. Išgarinus 1 litrą prakaito nuo kūno paviršiaus atiduodama tiek šilumos į aplinką, kuri galėtų kūno temperatūrą pakelti 100C.
Vandens laidumas šilumai yra apie 35 kartus didesnis už sauso oro laidumą, todėl vandenyje odos temperatūra tuoj pat susilygina su vandens temperatūra, o esant šaltam vandeniui greitai netenkama šilumos ir iš kūno branduolio, todėl sutrinka fiziologiniai procesai gyvybiškai svarbiuose organuose, ir žmogus gali greitai žūti.
Hipertermija (Hyperthermia) arba perkaitimas charakterizuoja padidėjusią žmogaus kūno temperatūrą esant nesutrikusiai termoreguliacijai, tačiau kai ji nepajėgia pašalinti šilumą iš organizmo esant karštam ir drėgnam orui ir sunkiai fiziškai dirbant. Pakilus kūno temperatūrai iki 42-430C sutrinka pats termoreguliacijos mechanizmas ir gali ištikti šiluminis smūgis.
Karščiavimas (pyrexia) ištinka, kai sutrinka termoreguliacija, ir ji palaiko kūno branduolio temperatūrą aukštesniame lygyje, o tai yra dažnas susirgimo požymis.
Gausiai prakaituojant organizmas netenka daug skysčių drauge su ištirpusiomis druskomis ir elektrolitais. Dėl to gali sutrikti raumenų dirglumas ir išsivystyti jų traukuliai. Todėl esant karštoje aplinkoje ilgesnį laiką ir gausiai prakaituojant būtina kompensuoti skysčių ir elektrolitų balansą geriant mineralizuotą ar pasūdytą vandenį.
Galimas ir lokalus perkaitimas saulėje esant giedram orui ir nedėvint jokio galvos apdangalo. Saulės spindulių spektras yra platus ir gali įšildyti ne tik odos paviršių, bet ir giliau esančius audinius. Jei galva ilgesnį laiką eksponuojama saulėje, įšyla galvos smegenų dangaluose esantys kraujo indai, jie plečiasi, didėja intrakranialinis slėgimas kaukolėje, ir dėl to vystosi smegenų hiperemija, ima svaigti ir skaudėti galvą, galima netekti sąmonės ir t.t. Tai taip vadinamas saulės smūgis.
Atsidūrus vėsioje aplinkoje organizmas siekia sumažinti galimus šilumos nuostolius sumažindamas kraujagyslių spindį ir tuo pačiu sumažindamas kūno paviršių ir aplinkos temperatūrų skirtumą. Jeigu to negana – atsiranda “žąsies odos” požymiai – tai rudimentinis kovos su šalčiu būdas, pasiteisinantis tankų kailį ar plunksnas turintiems gyvūnams, nes pašiaušti plaukai sulaiko daugiau oro prie kūno, o oras yra blogas šilumos laidininkas. Žmogui, deja, tai nepadeda, tuomet randamas kitas šilumos šaltinis – intensyvus nevalingas raumenų darbas – drebulys. Jei ir to nepakanka, provokuojama aktyvi organizmo veikla – judėjimas, šokinėjimas. Jeigu ir to nepakanka – po truputį ima žemėti kūno temperatūra su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.
Kovai su šalčiu yra didžiulės prisitaikymo galimybės – tinkamai parinkti rūbai, avalynė ir pan. Tai padeda išgyventi ir labai ekstremaliose šalčio sąlygose.
Didelę įtaką gyventojų sergamumui daro ne tiek išorinės lauko klimato sąlygos, prie kurių mes galime ilgainiui priprasti ir prisitaikyti panaudojant atitinkančią sezoną aprangą, bet ir buityje esantis mikroklimatas gyvenamuosiuose kambariuose, darbo vietose ir kitur.
Patalpose mikroklimatą nulemia trys pagrindiniai oro veiksniai – oro temperatūra, oro drėgmė ir oro judėjimas. Visų jų kompleksinis veikimas ir formuoja mūsų šiluminę savijautą patalpose, kurią galime vertinti kaip šildančią, šaldančią ar komfortinę.
Efektyvi temperatūra rodo žmogaus šiluminę savijautą, veikiant visų aplinkos oro meteorologinių faktorių kompleksui. Meteorologiniai faktoriai, veikdami kartu bei įvairiomis tarpusavio kombinacijomis, gali sukelti žmogui skirtingą arba vienodą šiluminį efektą, kuris pasireiškia tam tikra šilumine savijauta – malonu – nemalonu, šalta – šilta, vėsu – tvanku, karšta ir pan.
Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turėtų svyruoti tarp 19-200C. Patalpoje, kurioje miegama, ji galėtų būti bent 2-30C žemesnė, nes vėsus ir grynas oras pagilina miegą, pagerina poilsį, greičiau užmiegama. Virtuvėje bei kitose patalpose, kur intensyviai dirbama, oro temperatūra taip pat turėtų būti bent pora laipsnių žemesnė. Vaikų kambariuose temperatūra turėtų būti 20-220C ribose. Nors sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo – nerekomenduojama aukštesnė nei 230C temperatūra, nes tokiose patalpose esančius žmones pradeda varginti galvos skausmai, mažėja darbingumas, blogėja savijauta.
Šaltos žiemos sąlygomis esama patalpų šildymo sistema ne visuomet gali užtikrinti reikiamą kambarių temperatūrą. Tuomet galima papildomai naudoti kilnojamus elektrinius šildytuvus. Įsigyti juos nesudėtinga, tačiau būtina atkreipti dėmesį į jų galingumą, apšildomą plotą bei technines charakteristikas. Geriausi kaloriferiai turi įmontuotus termostatus, kurie automatiškai palaiko patalpoje reikiamą temperatūrą.
Šiluminei savijautai didelę reikšmę turi oro drėgmė, kuri turėtų būti tarp 40-60% santykinės drėgmės.
Jeigu oro drėgmė didesnė, didesnis drėgno oro šilumos laidumas sudaro geras sąlygas sušalti, jei oras vėsus, arba perkaisti karštoje aplinkoje. Be to, didesnė oro drėgmė sudaro palankias sąlygas įvairiems mikroorganizmams gyvuoti, o drėgmės kondensacija ant vėsesnių paviršių sudaro nemalonų drėgmės jutimo jausmą.
Esant mažesnei oro drėgmei šilumos atidavimas laidumu žymiai sumažėja, todėl ir oro temperatūra gali būti kiek žemesnė. Tačiau intensyviau garuojant drėgmei nuo kūno paviršiaus, atsiranda odos ir gleivinių džiūvimo jausmas. Džiūnant kvėpavimo takų gleivinėms, jos praranda savo barjerines savybes ir ilgainiui gali nebeapsaugoti nuo ore esančių mikroorganizmų poveikio. Tokią situaciją gali sukelti patalpose esantis didelis šildymo elementų paviršius arba oro šildymas kaloriferiais ir įpūtimas per ventiliacijos kanalus į patalpas. Oro drėgmės padidinimui gali būti naudojami keraminiai vandens garinimo indai tarp radiatorių sekcijų. Normalizuoti oro drėgmę geriausiai padeda patalpose auginami augalai bei kambarinės gėlės.
Oro judėjimas yra būtinas patalpose, nes jeigu mes nejaučiame kad ir nežymaus oro judėjimo ar slėgio skirtumo į mūsų audinius, jaučiame tvanką, blogėja savijauta ir darbingumas. Oro judėjimo greitis patalpose turėtų būti iki 0,3 m/s, tai sąlygoja mus supančio oro kaitą ir galimybę kvėpuoti švaresniu nei iškvėptas oru.
Oro kaita padeda pašalinti iš patalpų įvairius teršalus, antropodujas, dulkes ir mikroorganizmus. Todėl gyvenamose patalpose oras turėtų keistis ne mažiau 3 kartų per valandą. Kadangi mūsų pastatai nėra hermetiški, oras dėl temperatūrų bei slėgių skirtumo sienose bei per visus įmanomus plyšius natūraliai keičiasi 1 kartą per valandą. Todėl naudojant ortakius, viršulangius ir kitas priemones padidinti oro kaitą patalpose nėra sudėtinga.
Tam, kad žmogus gerai jaustųsi ir kvėpuotų grynu oru, jam reikia apie 50 m3 oro per valandą. Įvertinant, jog vyksta natūrali oro kaita bent 1 kartą per valandą, šis oro kubas, t.y. optimalus oro kiekis žmogui išbūti 1 valandą patalpoje, yra 25 m3. Pagal šį rodiklį yra apskaičiuojami dirbtinės ventiliacijos pajėgumai patalpose atsižvelgiant į gyventojų skaičių jose.
Ypatinga ventiliacija yra būtina virtuvėse, nes tai yra namų laboratorija, kurioje atliekami įvairūs eksperimentai bei buitiniai darbai. Oro teršimo šaltinių virtuvėje yra daug – gamtinės dujos, dujų pilno ir nepilno degimo produktai, maisto produktų degėsiai, įvairios maisto produktų atliekos, antropodujos ir t.t. Oro kaita virtuvėje turėtų būti iki 10 kartų per valandą. Todėl didesnis šilumos šaltinių skaičius projektuojamas gyvenamų patalpų virtuvėse, kad kompensuotų šilumos nuostolius vėdinant.
Natūralaus vėdinimo ortakiai pastatų virtuvėse turi būti atviri ir greta viryklių bei taršos šaltinių. Daugiaaukščių pastatų viršutiniuose aukštuose natūrali trauka nėra efektyvi, todėl būtina naudoti dirbtinio vėdinimo ventiliatorius, kurie intensyviai keistų patalpos orą. Teršalų kiekiui sukoncentruoti ir greitai pašalinti padeda garų surinkimo gaubtai virš viryklių. Tai neleidžia teršalams pasklisti patalpų ore ir patekti į kitas patalpas.
Taupant šilumą patalpose kambarius geriau vėdinti intensyviai, bet trumpai, negu po truputį ilgą laiką. Svarbu neužstatyti šilumos šaltinių – radiatorių baldais, nes tai trukdo šilumai sklisti patalpose. Spintas ar knygų lentynas glauskite prie išorinės sienos paviršiaus, nes tai padės izoliuoti patalpas nuo išorės temperatūros svyravimų. Nerekomenduojama pripildyti gyvenamas patalpas aibe baldų, ypač minkštų, kuriuose susikaupia daug dulkių. Optimalu įrengti spintas sienose tuo padidinant patalpų erdvę.
Patalpos, kuriose praleidžiame didelę dalį laiko, turi didelę įtaką žmogaus organizmo termoreguliacijai, kuri yra būtina gyvybei ir darbingumui palaikyti.

Leave a Comment