voragyviai

Voragyvių dauginimąsis

Plačiai paplitusi ir klestinti vorų ir skorpionų bei jiems giminiškų gyvių grupė, gamtininkų jungiama į voragyvių (Arachnida) klasę. Jos evoliucija ilga. Ankstyviausi žinomi iškastiniai voragyviai yra iš poleozojaus eros. Iškastinių skorpionų randama Silūro nuogulose (prieš 395 mln metų). Jų protėviai buvo vandens gyviai, bet dauguma dabartinių ir iškastinių voragyvių gyvena sausumoje, daug jų itin sausringose regionuose. Iš modifikuotų žiaunų (vėduoklinių plaučių) aiškiai matoma, kad jų gyventa vandenyje,nors tobulesnės formos turi kvėpuojamuosius vamzdelius (trachėjas), kurie išorėje atsiveria plyšeliais- stygomis arba kvėptukais.
Voragyviai skiriasi nuuo kitų nariuotakojų tuo,jog turi į dvi dalis padalytą kūną. Galva ir krūtinė yra susilieję ir sudaro galvakrūtinę arba prosomą, ši plonu stiebeliu jungiasi su pilveliu.Vaikštomųjų kojų- keturios,akys yra paprastos ne sudėtinės kaip kitų nariuotakojų. Nėra antenų. Ilgi tiesūs galūnių šereliai atlieka jutimo organų funkcijas. Burnos dalys yra cheliceros ir už jų esantys į kojas panašūs pedipalpai (čiuopikliai), kurie atlieka jutimo ir mitybos funkcijas. Patinų jie yra pakitę, jais perduodama sperma. Šalinimo organai- malpigijaus vamzdeliai atsiveria į užpakalinę žarną.
Voro patelė deda kiaušinėlius į lėkštelę suupintą iš šilko siūlų. Vėliau apraizgai tą lėkštelę paverčia šilkiniu rutuliuko kokonu. Paprastai voras kokoną slepia dirvoje, po atplyšusia medžių žieve,medžių drėvių viršuje arba pritvirtina prie žolių. Kartais kokoną saugo patelė. Vienos rūšys kokoną užmoskuoja,o kitos pavyzdžiui voras medžiotojas visur jį

į valkioja su savim.ką tik išsiritę voriukai yra bejėgiai, iki pirmo nėrimosi nesugeba gintis, maitintis ir sukti šilko siūlų. Ši jaunoji voro kryžiuočio pamaina išsirita iš kokono, kurį patelė slepia ir dažnai sergsti. Gležni jaunėliai paprastai laikosi kartu tarsi kamuoliukas, o išgąsdinti „sprogsta“- mirgėdami pasklinda į šalis.
Mažiau už vorus žinoma, bet ne mažiau paplitusi kita voragyvių grupė- erkių (Acarina) būrys, į kurį įeina įvairios: oribatidinės, gamaridinės ir parazitinės erkės, voratinklinės erkutės. Šie smulkūs gyviai, (išskyrus ektaparazitines rūšis, kurios gyvena įsisiurbusios į savo šeimininko odą), paprastai mažai pastebimi. Erkės parazituoja ant daugelio bestuburinių. Visos jos minta krauju, o daugelsi pernešapavojingas ligas nuo vieno gyvūno arba gyvulio kitam, arba žmogui. Dažnai jos sukelia daugybę mirčių. Gyvūnų ir augalų parazita- erkės daro ir ekonominę žalą. Kai kuurios erkės yra naudingos: padeda skaidyti augalų dalis dirvožemyje (oribatidinės erkės).
Skorpionai- voragyvių grupė, kuri paplitusi tik šilto klimato regionuose. Jie turi ilgą fosilojų ostorėją ir yra vienalytė grupė- 600 ir kiek daugiau jų rūšių yra panašios.
Skorpionai ginasi arba žudo grobį gėluonimi, ne visų jų rūšių įgėlimas vienodai pavojingas. Ir nedaugelis skorpionų, pavyzdžiui priklausančių Buthide šeimai, nuodai gali kelti grėsmę žmogaus gyvybei. Yra ir visai nekenksmingų skorpionų. Skorpionai grobį čiumpa savo žnyplėmis- pedipalpais ir jį sutraiško, bet jei pedipalpai silpni, labiau pa
asitiki savo gęluonimi.
Skorpionai gimdo gyvus palikuonis. Ką tik gimusius skorpioniukus motina, panašiai kaip kai kurių vorų- nešiojasi ant nugaros. Skorpionų embrionai vystosi specialioje perinimo kameroje, kuri yra motinos kūne, ir gimę turi tik užsiropšti motinai ant nugaros. Čia jie gana gerai laikosi, parsisiurbę smulkiai čiulptukais, esančiais ant letenėlių. Skorpioniukus motina gali nešioti nuo kelių dienų ir net iki kelių savaičių, tai priklauso nuo rūšies ir aplinkos sąlygų. Tuo met jie maitinasi embrioninio trynio maišelio atsargomis kaip ir vorai jauni skorpioniukai nepalieka patelės iki pirmojo nėrimosi. Suauga tik išsinėrę šešis ar septynis kartus t.y. maždaug po metų.

Leave a Comment