Vėžys

Turinys

1. Įvadas ........ 3p
2. Vėžys, kas tai? ...... 4p
3. Kas sukelia vėžį? ....... 4p
4. Gerybiniai piktybiniai navikai ....... 7p
5. Navikį morfologija ......... 7p
6. Navikų poveikis organizmui ....... 8p
7. Vanikų diagnozavimas ....... 9p
8. Navikų klasifikacija .......10p
9. Navikų išplitimo stadijos ...... 11p
10. Pagrindiniai onkologinių ligonių gydymo merodai ......11p
11. Apie vėžinių ligų prevenciją ...... 13p
12. Išvados ........14p

Įvadas:

Visoje planetoje nuo vėžio miršta apie 7milijonai žmoniu. Šiuo metu vėžiu pasaulyje serga beveik 10 milijonų. Apskaičiuota, kad 2020 m. šis skaičius padvigubės: sergančiųjų vėžiu bus daugiau kaip 20 milijonų. Tvirtai nustatyta, jog norint užkirsti kelią vėžiui būtina imtis dviejų svarbiausių priemonių. Pirma- mažinti tabako galimybę bei siiekti, kad rūkytų kuo mažiau žmonių. Antra, reikia keisti maisto gamybos, mytybos ir alkoholio vartojimo įpročius. Nustatyta, kad yra glaudūs priežastiniai ryšiai tarp tabako rūkimo, maisto, mitybos įpročių ir vėžio.

Laikotarpis tarp kancerogeno pirmojo poveikio ir kliniškai nustatomo vėžio atsiradimo paprastai ilgas( iki 20 m.). Ligos pirminiai klinikiniai simptomai taip pat pasireiškia vėlai. Dažnai pats asmuo jiems neskiria didesnės rikšmės. Dabartiniu metu neįmanoma nustatyti kancerogeno veikimo pavojingumo kiekvienam žmogui Taip pat kol kas nėra specifinių žymenų, kurie parodytų pirmąsias organizmo atsakomąsias reakcijas į kancerogenų poveikį. Todėl vėžio atsiradimo aplinkybes ir, kaip pamatysime, jo prigimtis skatina mus būti budrius.

Vėžys, kas tai?

Vėžio liga žinoma jau seniai. Jau senuosiuose Egipto ir Indijos raštuose užsimenama apie vėžį. Dar Hipokratas tiksliai apibūdino kelias jo formas. Tačiau vėžio problema da

arosi vis aktualesnė.

Piktybiniai navikai yra viena aktualiausių šiuolaikinės medicinos problemų. Vėžys vis labiau plinta visame pasaulyje. Jis užima antrą vietą po širdies
ir kraujagyslių ligų. Japonijoje dažniausia ligos priežastis – vėžys. Pasaulyje kasmet užregistruojama daugiau kaip 7 milijonai žmonių, susirgusių vėžiu.
Visose išsivysčiusiose šalyse daugėja sergančių vėžiu. Dėl žalingų įpročių, atmosferos užterštumo vis daugiau žmonių serga plaučių vėžiu, kuris pagal sergamumo dažnumą tarp vyrų užima pirmą vietą tarp visų piktybinių navikų. Tačiau piktybinių navikų diagnostika yra sunki, liga dažnai nustatoma pavėluotai.

Pirmą kartą besikriepiantiems pacientams išaiškinama 25% užleisto vėžio. Dauguma vėžio formų išgydoma pirmoje ir antroje stadijose. Tačiau, žmonės dar mažai informuoti apie šių ligų ankstyvos stadijos simptomus. Svarbiausia, mūsų šalyje per mažai kalbama apie šios ligos profilaktiką.

Šiuo metu daug dirbama plečiant gyventojų saanitarinų švietimų, bet dauguma bijo švairių vėžio pasekmių, todėl nevisuomet laiku kreipiasi į gydytojus. Žmogaus organizmas susideda iš ląstelių, kuriose yra chromosomos su paveldimumo genais. Kodėl ląstelė tampa piktybine? Tai svarbiausias šiuolaikinės onkologijos klausimas. Buvusi normali ląstelė padidėja, pradeda dauginti nenormalias, t.y. vėžines ląsteles. šios ląstelės pradeda augti, skverbiasi į sveikus audinius. Vėžio ląsteles kraujas ir limfa nuneša į gretimus organus.

Kas sukelia vėžį?

Piktybinių navikų atsiradimo priežastys nevisiškai aiškios.

Dabar tik istorinę reikšmę turi kadaise populiarios vėžio etiologijos teorijos, kaip XIX amžiaus antrojoje pu

usėje paskelbta R. Virchovo teorija, pagal kurią piktybiniai navikai susiformuoja nuolat dirginant audinius, nes dėl to plėtojasi lėtinis uždegimas, paskui prasideda audinio regeneracija ir malignizacija? J. Koncheimas, vėliau nei R. Virchovas, tvirtino, kad piktybiniai navikai atsiranda iš embrioninių liekanų išsivysčiusiame organizme. L. Zilberis, XX amžiaus viduryje, remdamasis anksčiau dirbusių eksperimentatorių ir savo duomenimis, paskelbė virusinę vėžio atsiradimo teorija, kurią jis pats vėliau pavadino virusogenetine. Pasak jos, visus žmonių bei gyvulių navikus sukelia onkologiniai virusai, kurie ne tik patenka į ląstelę, bet ir įsijungia į jos genomą, pakeisdami ją ir transformuodami lstelę. Tuo metu gyvenęs ir dirbęs L. Šabadas manė, kad navikai – tai cheminio poveikio rezultatas. Poveikiai galėję būti ir išoriniai, ir vidiniai -tai egzogeninės ir endogeninės blastomogeninės medžiagos.

Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado daug naujų faktų – tiek klinikinių ir epidemiologinių stebėjimų, tiek eksperimentinių tyrimų rezultatų, kurie nurodo naujas navikų atsiradimo priežastis ir minėtas teorijas paneigia, nors kai kuriose iš jų buvo ir racionalių prielaidų. Dabar žinoma, kad piktybinius navikus žmonėms ir eksperimentiniams gyvūnams gali sukelti cheminės kancerogeninės medžiagos bei fiziniai faktoriai – jonizuojantys ir ultravioletiniai spinduliai, kai kurie virusai.

Mokslininkai nustatė, jog kancerogeniškai veikia jonizuojantieji spinduliai. Tai įrodo ir gausūs eksperimentai su gyvūnais ir įvairaus pobūdžio nelaimingi atsitikimai tarp žmonių. Šio šimtmečio pradžioje, kai medicinoje pradėti naudoti re
entgeno spinduliai, o vėliau ir radis, bet atitinkamos apsaugos nebuvo, tarp gydytojų rentgenologų ir radiologų, taip pat tarp laborantų aprašyta daug piktybinių navikų atvejų, ypač odos, kaulų. Vėliau aprašyti piktybiniai navikai, susiformavę kai kurių pramonės šakų, ten kur dirbama su radionuklidais, darbuotojams. Pasitaikydavo vėžys ir tarp tirtų radioaktyviais izotopais ar jonizuojančiais spinduliais gydytų asmenų. Atominio ginklo bandymai ir panaudojimas patvirtino koncerogeninį radioaktyvumo poveikį. Hirosimoje ir Nagasakyjje atominio sprogimo metu tarp apšvitintų asmenų (praėjus 2 metams) ypač padažnėjo sergamumas liaukoze, o po 10 metų – skydliaukės, krūties, kitų organų vėžiu.

Anglų epidemiologai R. Dolas ir R. Pito, apžvelgę daugelio epidemiologinių ir laboratorinių tyrimų rezultatus, paskelbė, kad dabar išsivysčiusiose šalyse:

tabakas sukelia 30% visų žmonių navikų;

alkoholis-3%;

mityba – 35%;

reprodukcinis ir seksualinis aktyvumas – 7%;

profesiniai poviekiai – 4%;

aplinkos užterštumas – 2%;

geofiziniai faktoriai, t. y. :

jonizuojančioji ir ultravioletinė radiacija – 2%;

vaistai – 1%;

infekcija – 10%;

Kai kurių piktybinių navikų atsiradimo priežastys yra neaiškios. Tačiau R. Dolo ir R. Pito minėtos priežastys taip pat yra nevisiškai aiškios. Jeigu pragariškas tabako poveikis yra neabejotinas, jis ypač priklauso nuo surukytų cigarečių skaičiaus ir nuo to, kokiame amžiuje pradėta rukyti, tai kitos nurodytos priežastys yra mažiau konkrečios. Štai mityboje, autorių nuomone, tam tikrą vaidmenį vaidina ir cheminiai kancerogenai, kurie patenka į maistą; galbūt jų yra užterštuose maisto produktuose ar pasigamina jų apdorojimo metu, galbūt ma
aiste trūksta skaidulinių elementų, o tai lėtina virškinimą ir tai, kad neteisingai besimaitinantis žmogus tunka, dėl to organizmas gali susirgti kai kuriais piktybiniais navikais. Vienas vėžį sukelenčių faktorių yra gyvuliniai riebalai, ypač jų perteklius.

Seksualinio ir reprodukcinio aktyvumo vaidmenį vertina įvairiai. Tam tikrą įtaką turi hormonų balanso pakitimai, kurie priklauso nuo nėštumų ir gimdymų skaičiaus, nuo amžiaus, kada moteris gimdė pirmą kartą ir, gal būt, nuo kai kurių virusų, pvz., papilomos viruso.

Savarankiškas virusų vaidmuo, Dolo ir Pito nuomone, abejotinas, tačiau kancerogenezėje virusai gali vaidinti pagalbinį vaidmenį. Dabar manoma kad, virusai sukelia kepenų, gimdos kaklelio vėžį ir kai kurias limfomas.

Dolo ir Pito pasiūlytas žmonių piktybinių navikų priežasčių sąrašas yra labai rimto darbo rezultatas, tačiau tik dalis jo gali būti vadovu vykdant piktybinių navikų profilaktiką, kita dalis yra tik medžiaga tolimesniems tyrimams.

Žinant bent kelias piktybinių navikų atsiradimo priežastis, kyla klausimas – kaip jos viekia, koks yra ląstelės supiktybėjimo ir naviko išsivystimo mechanizmas.

Pastaraisiais dešimtmečiais mokslinikai mano, kad ląstelės supiktybėjimas vyksta 2 etapais: pirmoji ląstelės malignizacijos stadija yra iniciacija, o antroji – promocija. Pirmojoje stadijoje ląstelės genome įvyksta negrįžtami pakitimai, tačiau pati ląstelė nepakinta. Antrajame etape ląstelė pakinta, tampa navikine. Tačiau naviko augimas nebūtinai prasideda ląsteliai supiktybėjus, visa tai gali prasidėti ir po ilgesnio laiko. Piktybiniams navikams būdinga progresija – laipsniškas naviko sąvybių kitimas piktybėjimo linkme.

Dabar ypač didelis dėmesys skiriamas onkogenams. Tai yra tie genai, kurių aktyvumas sąlygoja vienų ar kitų kancerogenezės stadijų. Onkogenai atsiranda tuomet, kai normalios sudėtinės geno dalys – proto-onkogenai dėl vienos ar kitos priežasties pakinta. Jie tampa onkogenais ir pradeda gaminti onkobaltymą, dėl to ląstelė ir kinta. Proto-onkogeno suaktyvėjimo procesas gali vykti keliais būdais: įvyksta arba taškinė mutacija, arba chromosomų aberacija, arba geno amplifikacija (kai pagausėja genų sudarančių medžiagų), o virusinėje kancerogenezėje stebimoje eksperimente – viruso genomo kai kurios dalys įsijungia į ląstelės proto-onkogenų. Vieno onkogeno aktyvumas, dažniausiai lemia vieną kurią nors supiktybėjimo stadiją, pvz., myc grupės onkogenai atsakingi už iniciciją, raz grupės – už promociją. Kiti – sąlygoja progresiją. Taigi kancerogenezė yra tam tikras onkogenų aktyvumo kaskados fenomenas, kuris iš pradžių pasireiškia genome, o ląstelės genomo pakitimai vėliau plinta ir visoje ląstelėje, paskui – audinyje, o paskiausiai – visame organizme.

Inicijuoti ląstelę gali cheminės kancerogeninės medžiagos, juonizuojantieji spinduliai, kai kurie virusai. Šis ląstelės pažeidimas, jei ląstelė „nepagyja” dauginimosi metu, pasilieka visam jos gyvenimo laikui. Inicijuotos ląstelės malignizacijai papildomas poveikis – promotorius. Promotoriais gali būti ir aktyvūs cheminiai kancerogenai, ir nekancerogeniniai poveikiai ar silpni kancerogenai , pvz., eksperementuojant gerai ištirtas krotono aliejus ir jo veikliosios dalys – forbolio esteriai. Beje, tiek eksperimente, tiek gyvenime stebima, jog kai kurie nekancerogeniniai cheminiai junginiai gali sustiprinti kancerogeninių medžiagų veikimą. Tarp tokių junginių be minėto krotono aliejaus yra SO2, fenoliai, detergentai. Tikriausiai ne visi jei vykdo inicijuotos ląstelės promociją, kai kurie skatina progresiją. Todėl, jei krotono aliejus vadinamas promotorium, nes jis sukelia promociją – II ląstelės supiktybėjimo proceso etapų, tai dauguma kitų minėtų junginių vadinami kokancerogenais, nes jų veikimo mechanizmai įvairūs, ne tokie kaip promotoriaus.

Beje, žinomi ne tik kanceroganezę skatinantys junginiai. Yra ir tokių, kurie kancerogenų sukeltą procesą slopina. Tai vitaminas A ir jo provitaminai beta-karotinai, vitaminas C, seleno druskos, kai kurie kiti junginiai, kurių antikacerogeninis poveikis dar nevisiškai įrodytas, tik tiriamas. Jei vadinami antikancerogenais. Dauguma jų – antioksidantai.

Naviką formavimuisi tam tikrą vaidmenį vaidina ir genetiškai sąlygotas – paveldėtas polinkis sirgti piktybiniais navikais. Yra žinomos laboratorinių gyvūnų veislės, kurios yra linkusios sirgti navikais. Pvz., pelių veislė C57. Juodosios retai suserga vėžiu ir, duodant pelėms kancerogenų, navikai susiformuoja ne visoms ir tai po ilgesnio laiko. Tuo tarpu A linijos pelių patelėms pienliaukės navikai antrųjų gyvenimo metų pabaigoje atsiranda beveik 100% . XVII linijos pelės serga tik plaučių adenomomis.

Navikų etiologijos ir patogenezės srityje dar daug neaiškumų, tačiau neabejotina, kad naviko formavimasis organizme – kompleksinis procesas. Yra priežastys ir papildomi faktoriai, kurie vienaip ar kitaip nukreipia procą.

Gerybiniai ir piktybiniai navikai

Navikas – blastoma, neoplazma yra patologinis židinys, sudarytas iš pakitusių ir neribotai besidauginančių vieno ar kito audinio ląstelių.
Navikai skirstomi į piktybinius ir gerybinius, priklausomai nuo jų augimo ir plitimo pobūdžio. Esant gerybiniams navikams, ląstelės mažai kuo skiriasi nuo normalių, jos tik neįprastai išsidėsčiusios – yra audinių atipizmas, o piktybinės naviką sudarančios ląstelės visuomet būna atipinės, nesubrendusios, nevisiškai diferencijuotos. Gerybiniai navikai auga lėtai, stumdami aplinkinius audinius.Piktybiniai navikai ne tik perauga aplinkinius audinius, bet ir plinta po organizmą kraujagyslėmis, limfagyslėmis, periniauriniais tarpais, dažnai sudarydami antrinius navikinius mazgus kituose audiniuose.

Tačiau ir formaliai gerybinio naviko eiga gali būti piktybinė, jei jis sutrikdo audinio, kuriame formuojasi, veiklą. Beja, gerybiniai navikai gali supiktybėti.

Piktybiniai navikai skirstomi į dvi pagrindines grupes: epitelinės kilmės navikai – karcinomos ir jungiamojo audinio navikai – sarkomos. Žmonės dažniausiai – iki 90% – serga epitelinės kilmės navikais. Visus piktybinius navikus įprasta vadinti vėžiu.

Viena piktybinio naviko sąvybių yra autonomiškumas organizmo, kuriame jis auga, atžvilgiu. Navikas formuojasi ir didėja nežiūrint to, kad visi kiti organizmo audiniai nyksta. Tačiau kai kurie navikai, pvz., krūties, prostatos augimo periodu yra pavaldūs hormonams, t. y. reaguoja į jų poveikį. Tuo paremta hormonams pavaldžių organų piktybinių navikų hormonų terapija.

Navikų morfologija

Navikų forma gali būti įvairi. Dažnai jie sudoro mazgą arba išaugą. Tokie būna ir piktybiniai, ir gerybiniai navikai. Esant piktybiniam navikui mazgas gali būti išopėjas, išauga gali būti žiedinio kopūsto formos. Visų minėtų nanikų augimo pobūdis egzofitinis. Tačiau kartais navikinis ląstelės infiltruoja audinį ir difuziškai auga į gylį. Tai endofitinis procesas. Nepiktybinių navikų ribos dažniausiai aiškios, juo neretai supa kapsulę, piktybiniai navikai beveik neriboti, jie perauga aplinkinius audinius.
Nepiktybinių navikų spalva dažniausiai panaši į to audinio, iš kurio išaugo, spalvą. Karcinoma – pilkšvai balkšva, sakoma – pilkšvai rausva, panaši į žuvies mėsą. Jei navike yra kraujosruvų – matyti raudoni židiniai, jei nekrozė – darinys gelsvai pilkšvas. Piktybinių navikų konsistencija dažniausiai standi, jei yra nekrozės, navikai tampa trapūs.Histoligiškai navikai primena tuos audinius, iš kurių jie kilę. Gerybiniams navikams, kaip minėta, būdingas tik audinio atipizmas – netvarkinga struktūra, bet ląstelės panašios į normalias, o piktybiniai navikai sudaryti iš atipinių ląstelių. Piktybinio naviko ląstelės dažniausiai būna nesubrendusios, tačiau tame pačiame navike jų subrendimo laipsnis – nevienodas. Pvz., vienos liaukinio vėžio ląstelės gamina gleives, kitos – negamina, vienos sarkomos ląstelės sugeba gaminti skaidulas, kitos – nesugeba ir kt. Piktybiškiausia eiga tų navikų, kurie sudaryti iš labiausiai anaplazavusių, mažiausiai panašių į normalias, ląstelies.

Morfologinės ląstelių anaplazijos požymiai yra ląstelių polimorfizmas – įvairus jų dydis, nevienodai – vieni šviesiau, kiti tamsiau – nusidažantys branduoliai, kuriuose ypač ryškūs branduolėliai.

Piktybinių navikų ląstelių citoplazmoje mažėja mitochondrijų skaičius, pakinta jų išvaizda, nebėra specifinių ląstelės struktūrų. Ypač kinta ląstelių membranos, jos tampa pralaidesnės. Ląstelės blogiau sukimba tarpusavyje negu sveikame audinyje.

Svarbiausios bet kurio naviko sudėtinės dalys yra parenchima ir stroma. Parenchima sudaryta iš organo, kuriame navikas atsirado, ląstelių, o stroma yra atraminė dalis, sudaryta iš jungiamojo audinio ir kraujagyslių.

Navikų poveikis organizmui

Gerybiniai navikai organizmui nekenkia, nebent tuomet, kai jie mechaniškai siaurina trachėjos, žarnos ar kitų organų spindą, spaudžia smegenis ar kai endokrininių liaukų navikai produkuoja per daug hormonų.

Piktybiniai navikai pragaištingai veikia organizmą ne tik dėl vietinių organų, kuriuose navikas auga, pakitimų, bet ir dėl bendrų pokyčių.

Pirmiausia jie ardo audinį, kuriame auga ir dažnai perauga į gretutinius organus, kuriuos taip pat pažeidžia. Naviko metastazės trikdo to audinio, į kurį atkeliavo, neretai atokaus pirminio naviko atžvilgiu, veiklą.

Dažna komplikacija būna kraujavimas, kartais lėtinis, kai ligonis iš lėto anemizuojasi, o kartai pasitaiko ūmus net mirtinas, jei navikas pragraužia stambios kraujagyslės sienelę.
Naviką lydi antrinė infekcija, o prakiurus kurio nors virškinomojo trakto sienelei, formuojasi peritonitas.

Sergantiems piktybiniais navikais padidėja kraujo krešumas, todėl atsiranda trombozė ir embolija.
Sutrikusi mityba ir organizmo intoksikacija naviko irimo ir pakitusio metabolizmo produktais, pasireiškia vėžiui būdingu išsekimu – kachekcija.

Imuniteto klausimas navikų patologijoje labai svarbus ir kol kas neišspręstas. Manoma, kad naviko formavimasis susijęs su organizmo imuninės būklės supresija. Tai patvirtina eksperimentų duomenys ir klinikiniai stebėjimai – esant prislopintam imunitetui (persodinus organus, sergant AIDS), navikai auga dažniau. Tumoras taip pat neigiamai veikia imuninę sistemą.

Kai kurios imuninės sistsmos grandys kovoja prieš naviką. tai imuniniai makrofagai, naturalūs kileriai, T-kileriai, ir kt.Todėl faktoriai, kurie gali paskatinti su naviku kovojančių imuninės sistemos elementų aktyvumų, gali būti naudingi gydant sergančiuosius. Imunomoduliatoriai: BCŽ, interferonai ir kt. dažnai naudojami kompleksnėje terapijoje.

Tačiau bendrai problema sunkiai sprendžiama, nes imuninė sistema labili ir susidedanti iš daugelio grandžių. Kai kurie imuniniai rodikliai kinta nuo įvairių išorinių faktorių. Jų variabijumas net sveikam žmogui siekia 30%. Todėl kartais sunku nustatyti normalių ar pakitusių imuninės sistemos būklę, išskyrus kritinius atvejus, o imunomoduliatorius taikyti gydimui sudėtinga, nes kai kurie jų vienų imuniteto dalių aktyvumą skatina, kitų – slopina.
Imunologinės reakcijos gali būti panaudotos kai kurių navikų diagnostikai, pvz., karcinoebrioninis antigenas – virškinimo organų ir krūties navikų nustatymui. Dabar onkologinėje praktikoje ir diagnostikoje bei gydyme pradedami naudoti monokloniniai antikūniai.

Piktybiniai navikai dažniausiai atsiranda ne sveikame, bet pakitusiame audinyje. Kartais audinio pakitimus sunku pastebėti, ypač jei jie yra vidaus organuose, tačiau kai kurie ikinavikiniai pokyčiai onkologams gerai žinomi. Iki vėžiniai pakitimai skirstomi į fakultatyvinius ir obligatinius. Fakultatyviniai yra tokie, kurių fone kartais atsiranda piktybiniai navikai, pvz., lėtinų skrandžio opa, gimdos kaklelio pseudoerozija. Obligatiniai ikivėžiniai pakitimai yra tei, kurie labai dažnai supiktybėja, pvz., šlapimo pūslės papilomos.
Ikivėžinių pakitimų esmė – ląstelių proliferacija. Supiktybėti kai kada gali ir gerybiniai navikai, pvz., skrandžio ar žarnyno polipai ir kt.

Ikinavikinius procesus gyditi kur kas lengviau nei piktybinius navikus.

Navikų diagnozavimas

Esminis tyrimas diagnuozuojant naviką yra histologinis. Mikroskopinis naviko vaizdas atsako į klausimą, ar navikas piktybinis, ar gerybinis ir dažniausiai parodo naviko histogenezę, jo diferenciacijos laipsnį, kartais net išplitimą audinyje. Visus šiuos požymius reikia žinoti, kad būtų galima racionaliai gyditi ligonį, todėl, pvz., smulkialąstelinis ir plokščialąstelinis plaučių vėžys gydomi nevienodai, kaip ir įvairios histogenezės sėklidės ir kitų organų navikai.

Kai diagnozė nustatyta ir chirurgiškai pašalintas navikas, jis visuomet ištiriamas mikroskopiškai ir, priklausomai nuo naviko histologinės sandaros ir išplitimo, sprendžiama, ar ligonis bus gydomas papildomais vaistais, ar jonizuojančiais spinduliais, ar daugiau visai nebus gydomas.

Jei naviką galima pasiekti instrumantais, prieš pradedant bet kurį gydymo būdą, diagnozė patikslinama: biopsijos pagalba atliekama nedidelė chirurginė operacija, kurios tikslas paimti pažeisto audinio gabalėlį ir mikroskopiškai nustatyti patologinio proceso pobūdį. Biopsiją galima atlikti ir endoskopu. Jei navikas labai nedidelis – paimamas visas, jei didelis – tik jo gabalėlis. Dažniausiai audinys paimamas iš krašto, kad galima būtų įvertinti naviko santykį su aplinkiniu audiniu.

Tuomet, kai numatoma sunki, luošinanti operacija, pvz., esant krįties vėžiui, kaujo sarkomai – atliekama skubi biopsija – ligonis paruošiamas sunkiai operacijai, prieš jai prasidedant imama dalis ar net visas navikas ir skubiai per 15-20 min. mikroskopu ištiriamas. Jei navikas gerybinis jį tik pašalina sveikų audinių ribose.

Biopsija nėra visiškai nekenksmingas tyrimo būdas, jį atlikus, esant piktybiniam navikui, reikia nedelsiant pradėti gydymą, nes navikas gali staiga pradėti plisti.

Histologiniam tyrimui audinį būtina specialiai – sustandinti jį šaldant arba fiksuoti formalinu, spiritu bei kitais specialiais skysčiais, po to nupjauti kelių mikronų storumo skiautes ir jas nudažyti. Dažniausiai naudojamas hematoksilinas, kuris nudažo ląstelių branduolius, ir eozinas, nudažantis citoplazmą. Esant reikalui naudojami kiti dažymo būdai, išryškinantys skaidulas, gleives, reibalus ir kt. Sudėtingesni yra histocheminiai tyrimai, kurie rečiau naudojami diagnostikai, o dažniau – moksliniams tyrinėjimams. Ypatingais atvejais diferenciniai diagnostikai naudojama elektroninė mikroskopija bei monokloniniai antikūniai.
Svarbus onkologijai ir citologinis tyrimas. Citologiškai tiriami:

1.ekskretai ir sekretai iš įviarių organų (pvz., skrepliai);

2.aspiratai ir nuoplovų nuosėdos (pvz. iš bronchų, virškinamojo trakto);

3.ertmių punktatų nuosėdos;

4.navikų, limfmazgių punktatai;

5.nuogramdos nuo navikinių židinių.

Medžiaga, paimta citologiniam tyrimui, užtepama ant objektyvinio stiklelio ir nudažoma. Kartais šviežiai paimta medžiaga, pvz., skrepliai, tyrinėjama ir nedažyta.

Navikinės ląstelės paprastai atpažįstamos tik lyginant jas su sveikomis. Citologinis tyrimas dažnai sudėtingas, jį tinkamai gali atlikti tik tinkamai pasiruošęs asmuo. Pageidautina, kad citologinį tyrimą vėliau patvirtintų histologinis.

Diagnozuojant piktybinius navikus, tenka naudoti visų tyrimo metodų kompleksą: klinikinį, rentgenologinį, endoskopinį, radioizotopinį, echoskopinį, biocheminius ir laboratorinius tyrimus. Pats svarbiausias navikų diagnostikos metodas yra morfologinis pažeistų audinių tyrimas: citologinis ir histologinis. Klinikinėje onkologijoje tik retais atvejais po kelių specialistų konsiliumo klinicistas gali pradėti gydymą, nepatvirtinęs naviko diagnozės mogfologiškai. Visuomet gydantis gydytojas turi ištirti navikų morfologikai, sužinoti jo struktūrą. Tai padės teisingai parinkti gydymo metodą. Beje, labai svarbu gydytojui nuodugniai išklausinėti ligonį, surinkti ne tik ligos anamnezę, bet taip pat sužinoti jo profesiją, gyvenimo įpročius ir kt.Labai svarbu sužinoti ar ligonis rūkė, kokie jo mitybos įpročiai, ar tarp artimų šeimos narių kas nors sirgo vėžiu.

Surinkus smulkia ligos anamnezę, ypač svarbu atidžiai ligonį apžiūrėti. Reikia tikrinti kryptingai, atkreipti dėmesį į tiriamo organo pakitimus, ypač kai naviką galima diagnozuoti vizualiai.Kai kurių lokalizacijų naviko pagrindą supa uždegiminis velenėlis (pvz., sergant odos melanoblastoma, odos vėžiu), procesas apima gretimus sveikus audinius, todėl pakinta organo forma, navikas iškyla (pvz., sergant krūties vėžiu). Labai svarbu nuodugniai apžiūrėti ne tik pažeistą organą, bet taip pat galimas naviko metastazavimo zonas. Sergantiems burnos ertmės, galvos, kaklo bei krūties navikais, reikia kroupščiai apžiūrėti kaklo limfmazgius. Dažnai pasitaiko atvejų, kai pagal pažeistus pažasties limfmazgius galima įtarti krūties vėžį, nors krūtyje navikas ir nebuvo apčiuoptas.

Be abejo, toliau reikia naudoti instrumentinius tyrimo metodus, kurie padės tiksliau nustatyti naviko išplitimo laipsnį. Tai labai svarbu, nes tik tuomet galima skirti gydymą.

Navikų klasifikacija

Navikai skirstomi pagal histokinezę. Pavadinant gerybinį naviką, prie audinio, iš kurio jis kilęs, pavadinimo pridedama priesaga „oma”. Liaukinio audinio gerybinis navikas – adenoma, jungiamojo audinio – fibroma. Tuomet, kai navike ryškūs kelių audinių bruožai, sudaromi sudėtiniai pavadimai, pvz., fibroadenoma, fibromioma ir kt.

Anksčiau daugelis navikų buvo vadinami įvairiai, kai kurie turėjo po keletą pavadinimų. Tai nepatogu. Todėl 1969 m. buvo priimta Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos ir Tarptautinės priešvėžinės lygos pasiūlyta žmogaus navikų klasifikacija pagal histokinezės principą. Vadovaujantis šia klasifikacija, navikai skirstomi į 7 grupes:

I.Epiteliniai organams nespecifiniai navikai.

II.Egzokrininių, endokrininių liaukų ir epitelinio dangalo navikai.

III.Melaninų gaminančio organo navikai.

IV.Nervų sistemos ir smegenų dangalų navikai.

V.Mezenchiminiai organams nespecifiniai navikai.

VI.Kraujo gamybos organų navikai.

VII.Teratomos.

Naviko išplitimo stadijos

Stadija – tai naviko išplitimo laipsnis, kuris nustatomas tiriant pirminio naviko pažeistą organą, sritinius limfmazgius bei kitas organų sistemas. Lietuvoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių naviko išplitimo laipsnį priimta skirstyti į keturias stadijas.
I stadija – nedidelių matmenų (2-3cm) pirminis navikas, kai sritiniuose limfmazgiuose metastazių nėra.
II stadija – pirminio naviko matmenys didesni (iki 5cm). Tuomet kai sritiniuose limfmazgiuose metastazių nėra, žymima raide „a”, kai yra negausios metastazės, prie romėniško skaičiaus reikia rašyti raidę „b”.
III stadija – pirminis navikas didelių matmenų (5-10cm ir didesnis), peraugęs gretimus audinius, sritiniuose limfmazgiuose yra metastazės. Pirminis navikas gali būti ir nedidelių matmenų, bet sritiniuose limfmazgiuose yra gausios metastazės, kurios tarpusavyje suaugusios ir sudaro konglomeratus. Tuomet, kai sritiniuose limfmazgiuose nėra metastazių, žymima raide „a”, kai yra – prie romėniško skaičiaus reikia rašyti raidę „b”.
IV stadija – navikas išplitęs toli nuo pirminio židinio, yra metastazės kituose organuose ar dar toliau. Pirminis navikas gali būti įvairaus didumo. Kartais navikas yra vietiškai išplitęs (peraugęs gretimas audinių struktūras, organus), o sritiniuose limfmazgiuose metastazių nėra (žymima raide „a”).

Navikų skirstymas pagal stadijas turėjo ir turi didelę reikšmę, nes buvo galima nagrinėti atokiuosius gydymo rezultatus, nustatyti gydymo taktiką. Tačiau jis dar nevisiškai nusako navikinio proceso išplitimą, nes, kaip minėta, esant IV ligos stadijai, pirminis navikas gali būti įvairaus didumo.

Pagrindiniai onkologinių ligonių gydymo metodai

Ligonių, sergančių piktybiniais navikais, gydymas yra sudėtingas. Atitinkamo gydymo parinkimas daugiausia priklauso nuo šių veiksnių:

1.naviko išplitimo laipsnio;

2.naviko morfologinės struktūros;

3.bendros ligonio somatinės būklės.

Dabar yra žinomi trys pagrindiniai gydymo metodai:

I.chirurginis ;

II.spinduliais;

III.medikamentinis (priešnavikiniais preparatais, hormonais).

Pirmi du gydymo metodai yra lokalūs, jų pagalba gydytojas nori sunaikinti pirminį naviko židinį ir jo sritines metastazes. Chemoterapija, kaip savarankiškas gydymo metodas, skiriamas sergantiems sisteminėmis onkologinėmis ligomis bei gimdos chorionepitelioma ir Berkino piktybine limfoma. Gydant priešnavikiniais preparatais, jei veikia visą organizmą, todėl chemoterapija dažnai taikoma kaip papildomas gydymo metodas, norint likviduoti organizme subklinikines naviko metastazes. Chemoterapija dažnai skiriama pirmus dvejus metus po operacijų, radus sritiniuose limfmazgiuose metastazių. Tai adjuvantinė chemoterapija. Pastaruoju metu ji dažnai skiriama ligonėms, sergančioms krūties vėžiu. Priešnavikiniai preparatai taip pat skiriami prieš švitinimą. Manoma, kad tai potensijuoja gydymo spinduliais efektą.
I.Chirurginis gydymas

Šiandien operacija yra vienas pagrindinių gydymo metodų sergantiems ankstyvomis vidaus organų vėžio formomis. Dabar chirurginėje praktikoje dažnai naudojamas lazeris, kriodestrukcija. Šios chirurginės priemonės taikomos operuojant odos piktybinius navikus, polipus, gerklų navikus. Operacijos yra radikalios ir paliatyvios. Radikalios operacijos bus tuomet, kai navikas neišplitęs iki organo ribų, o srtiniuose limfmazgiuose nėra daugybinių metastazių.

Paliatyvios operacijos daromos tuomet kai negalima visiškai panalinti nei naviko, nei jo metastazių.

Nerekomenduojama operacija, jeigu yra naviko generalizacija, ir nėra grėsmingų naviko sukeltų komplikacijų. Taip pat negalima operuoti ligonį, jeigu yra kitos gretutinės ligos, dėl kurių operacija yra pavojinga paciento gyvybei.
II.Gydymas spinduliais

Atsiradus rentgeno spindulius, tapo aišku, kad jie stabdo ląstelių dalijimąsi, todėl ir buvo pradėti naudoti onkologijoje.

Vienas svarbiausių švitinimo efektų yra tai kad slopinamas ląstelės dalijimasis ir augimas. Jonizuojantiesiems spinduliams jautresnės greitai proliferuojančios ir besidauginančios ląstelės – šitaip gana greitai ir efektyviai pažeidžiamos ir navikinės ląstelės. Be to, navikinės lstelės, skirtingai nei normalios, dėl sutrikusių reparacinių procesų, dažnai neatsistato.

Gydymas spinduliais gali būti efektyvus tik tuomet, jei navikas bus tolygiai apšvitinamas tam tikra doze. Tai svarbiausia radikalaus gydymo sąlyga. Jei po švitinimo lieka navike gyvos ląstelės, jos po kurio laiko sukelia recidyvą ar metastazę. Todėl pagrindinė klinikinės radiologijos taisyklė yra: pirmas spindulinės terapijos kursas turi būti maksimaliai radikalus ir vienintelis.
III.Chemoterapija
Chemoterapijos sąvoka šiandien apima ne tik prieš navikinių preparatų naudojimą, bet ir gydymą hormonais. Chemoterapija – tai navikų gydymas medikamentais, slopinančiais ląstelių proliferaciją arba sukeliančiais negrįžtamus pakitimus jose. Chemoterapijos efektyvumas priklauso nuo navikinio proceso pobūdžio. Greitai augantys navikai yra jautresni chemoterapijai negu lėtai augantys.Be to, tam turi reikšmės amžius, lytis, imunitetas ir bendra organizmo būklė. Taip pat preparato dozė, jo suleidimo būdai.

Piktybiniams navikams gydyti vartojamos šios pagrindinės hormonų grupės: estrogenai, androgenai, progestinai, kortikosteroidai.

Taikant chemoterapiją, turi būti pilnavertė mityba, svarbiausių organizmo funkcijų korekcija. Pašalinis priešnavikinių preparatų poveikis gali sustiprėti derinant juos su kitais medikamentais.

Apie vėžinių ligų prevenciją?

Būtina žinoti, kad kartai vėžinių ligų atsiradimo riziką galima sumažinti pasirenkant sveiką gyvenimo būdą.

Jau nustatyta, kad rūkymas, ypač jei kartu vartojami ir alkoholiniai gėrimai, yra viena iš pagrindinių priežasčių išsivystyti plaučių, kasos, gerklų, šlapimo pūslės, inkstų ir kitų organų vėžiui. Tai gi, būtina atsisakyti bet kokių tabako gaminių (kramtomo bei uostomo tabako taip pat).

Būtina koreguoti mitybų. Reikėtų sumažinti naudojamų riebalų kiekį, vengti gyvulinių riebalų. Patartina valgyti daugiau vitaminų turintį maistą – vaisius, daržoves. Kadangi manoma, jog vitaminai sukelia antikancerogeninį poveikį.

Taip pat reikia prisiminti ir saulės sukeliamą riziką. Nepatartina ilgai būti saulėje, ypač šviesaus gymio žmonėms, taip pat žmonėms turintiems problemų su apgamais.Vasarą prieš einant į lauką būtina pasitepti apsauginiu kremu.

Reikėtų nepamiršti sportuoti. Tai pagreitina mediagų apykaitą ir sumažina nutukimo riziką.Nutukimas dažnai bųna viena iš priežasčių storosios žarnos, krūties vėžio atvejais.

Išvados:

Vėžys žmogui jo kūne neturi juntamos pradžios. Jis jo neparuošia palaipsniui. Nuo pat savo atsiradimo vėžys ne visada suspėja paruošti jau susitaikiusį su aplinka žmogų paskutiniam jo gyvenimo maršrutui. Tuo metu, kai žmogus turi pilną informaciją apie jį apėmusią ligą, apie jos neįveikiamumą ar medicines bejėgiškumą, jis pasijunta bejėgis, įsivaizduoja, kad ji išdevė draugai, nusisuko bendradarbiai, vengia artimieji, jį apima dvasinis nuosmukis. Dvasinę būklę nuosmūkis ištinka greičiau , negu fizinę. Depresija tik padidina fizinio atsparumo kritimą. Užgydykite dvasines žaisdas, palikite gerumą ir pasitikėjimą jūsų išsakytais žodžiais, sutaikykite save su savimi ir kitais, išklausykite jums linkinčių gero ilgame jūsų išėjimo kelyje.

Naudota literatūra

1.„Onkologija” – A. Jackevičius.
2.„Plaučių vėžys” – A. Jackevičius.
3.„Vėžys – klastinga liga” – Alfonsas Antanas Kempinas.
4.„Moterims apie vėžį” – J. Žilinskas.
5.„Vėžys ir alkoholis” – Laima Griciūtė.
6.„Skrandžio vėžys” – Eugenijus Katinas.
7.„Lietuvos ryto” priedas „Gyvenimo būdas” 2002 01 03.

Leave a Comment