Vėžys

Vėžys

Referatą parengė:

Vėžys
Pažeistos sveikos ląstelės pasmerktos apoptozei (programuotai ląstelių žūčiai), tačiau vėžinės ląstelės išvengia apoptozės.
Vėžinės ligos – tai ligų grupė, kurių būdingas požymis – nekontroliuojamas genetiškai pakitusių ląstelių dauginimasis ir šių ląstelių sugebėjimas naikinti aplinkinius audinius bei išplisti į kitas kūno vietas (metastazės). Vėžį sukelia DNR (genetinės medžiagos) pažeidimai, veikiantys ląstelių augimo reguliavimą.
Ląstelių dauginimasis yra įprastas fiziologinis procesas, veikiantis beveik visuose audiniuose įvairiomis aplinkybėmis – kaip reakciją į sužalojimą, imuninės reakcijos, mirusių ar pašalintų ląstelių atnaujinimas. Šis procesas griežtai reguliuojamas, saugant organų ir audinių vientisumą. Vėėžį sąlygojančios DNR mutacijos pažeidžia šiuos procesus.
Dėl nekontroliuojamo ir greito pakitusių ląstelių dalijimosi susidaro auglys, kuris gali būti piktybinis arba nepiktybinis (gerybinis).
Nepiktybiniai augliai neplinta į kitas kūno vietas bei nepažeidžia aplinkinių audinių, jie retai kelia pavojų gyvybei, nors kartais gali būti ir grėsmingi. Pavyzdžiui, gerybinis smegenų navikas augdamas gali užspausti svarbius smegenų centrus ir sukelti sunkius neurologinius pakitimus ar net mirtį.
Piktybiniai augliai (vėžiai) augdami naikina aplinkinius audinius, vėliau persikelia į kitas organizmo vietas, sukeldami metastazes. Negydomi ar nepagydomi (nepasiduodantys gydymui, rezistentiški) vėžiai viisada baigiasi mirtimi.
Požymiai, simptomai
Įsisenėjęs vėžys gali kelti skausmą, tačiau tai ne visada pirmas simptomas, retais atvejais skausmo gali išvis nebūti.
Vėžio simptomai paprastai skirstomi į tris grupes:
• Vietiniai: neįprasti augliai, kraujavimas, išopėjimai;
• Metastazių (plitimo): padidėję limfmazgiai, kosulys ir hemoptizė, hepatomegalija (padidėjusios kepenys), kaulų sk

kausmai, vėžinio proceso paveiktų kaulų lūžiai ir neurologiniai simptomai;
• Sisteminiai: svorio kritimas, prastas apetitas ir kacheksija (išsekimas), padidėjęs prakaitavimas, anemija (mažakraujystė), gelta ir specifiniai paraneoplastiniai sindromai (pavyzdžiui, trombozės, embolijos, dermatomiozitas, mielopatija ar endokrininiai (hormoniniai) pakitimai).
Nei vienas iš simptomų nėra būdingas tik vėžiui.

Vėžio tipai
Vėžys prasideda vienoje ląstelėje, todėl nesunku vėžius klasifikuoti pagal pradinės ląstelės tipą ir vietą.
Karcinomos atsiranda epitelinėse ląstelėse, t. y. odoje, gleivinių epitelyje, mezotelyje ar liaukiniame epitelyje.
Leukemija prasideda kaulų čiulpų kamieninėse ląstelėse ar besidiferencijuojančiuose hemopoetinių ląstelių pirmtakuose.
Limfoma prasideda limfiniame audinyje.
Melanoma išsivysto melanocituose.
Sarkoma prasideda jungiamajame audinyje (puriajame, glaudžiajame, kauliniame, kremzliniame, riebaliniame, retikuliniame, rečiau drebutiniame) ir raumeniniame audinyje – skersaruožiuose, lygiuosiuose raumenyse, rečiau širdies skersaruožiame raumenyje (miokarde). Prie sarkomų priskiriami ir piktybiniai nervų sistemos navikai.
Teratoma prasideda embrioninėse ląstelėse.
Suaugusiųjų vėžiai
Suaugusiems žmonėms vėžys daažniausiai išsivysto epiteliniame audinyje (karcinomos), nors pasitaiko ir sarkomų (jungiamojo audinio vėžių).
Kai kurie suaugusiųjų piktybiniai navikai: šlapimo pūslės karcinoma, kraujo vėžys (leukemijos, daugybinė mieloma), imuninės sistemos vėžiai – limfomos (Hodžkino limfoma, ne-Hodžkino limfomos), smegenų augliai, krūtų vėžys, gimdos kaklelio vėžys, kolorektalinis vėžys, gimdos vėžys, gerklės vėžys, plaučių vėžys, mezotelioma, burnos ertmės vėžys, osteosarkoma (kaulų vėžys), kiaušidžių vėžys, kasos vėžys, prostatos vėžys, inkstų karcinoma, rabdomiosarkoma (skersaruožių raumenų vėžys), odos vėžys, skrandžio vėžys, sėklidžių vėžys, skydliaukės vėžys.
Vaikų vėžiai
Vėžys taip pat gali išsivystyti naujagimiams ir

r vaikams bei paaugliams.
Sergamumas vėžiu didžiausias pirmaisiais gyvenimo metais. Beveik pusę visų vaikų piktybinių navikų (vėžių) sudaro leukemijos ir limfomos, toliau pagal dažnumą seka centrinės nervų sistemos navikai (pvz.,meduloblastoma), inkstų (dažniausiai Wilmso auglys), kaulų, minkštųjų audinių, nervinio audinio (pvz., neuroblastoma) ir akių navikai (dažniausiai retinoblastoma). Mergaičių ir berniukų sergamumas praktiškai nesiskiria. Kai kurių tipų navikais (pvz., neuroblastoma) dažniau serga baltosios rasės vaikai. Sąlyginis vaikų išgyvenamumas yra didelis leukemijų, neuroblastomos, Wilmso auglio ir retinoblastomos atvejais, bet žymiai mažesnis kitais vėžio atvejais (pvz., sergant rabdomiosarkoma).

Priežastys ir profilaktika
Vėžį sukelia kancerogeninės medžiagos, intensyvi radiacija, manoma, kad, įtakos turi ir paveldimumas. Jau apie 1930 m. nustatyta, kad industriniai ir tabako dūmai yra daugybės kancerogeninių medžiagų – benzpireno, specifinių tabako nitrozaminų (nitrozonornikotinas (NNN).) šaltiniu. Virusiniai susirgimai hepatitu B ar užsikrėtimas žmogaus herpes virusu gali taip pat sukelti vėžį. Bendroji vėžio profilaktika apima organizmo stiprinimą, aplinkos saugumą, specifinė – vaisių, daržovių vartojimas, vitaminų A (mokslo diskusijų objektas),C,E adekvataus kiekio organizme užtikrinimą. Tabako dūmai gali sukelti plaučių vėžį, todėl kai kuriose valstybėse rūkymas kavinėse, restoranuose, sporto, koncertų salėse ir kitose viešose vietose uždraustas įstatymu, o chemijos pramonė daug kur griežtai kontroliuojama. Alkoholio vartojimas didna tikimybę susirgti burnos, stemplės, krūties ir kt. Viršsvoris taip pat laikomas rizikos faktoriumi. Pasaulio sveikatos organizacija įspėja ,

kad iki 2020 m. piktybinių susirgimų gali padaugėti 50%. Pasaulinis vėžio pranešimas (angl. World cancer raport) pateikė aiškių duomenų, kad akcijos prieš rūkymą, sveika mityba ir kova su infekciniais susirgimais gali sumažinti piktybinių susirgimųjų kiekį trečdaliu, o išgydyti įmanoma maždaug kitą trečdalį vėžinių susirgimų .
Gydymas
Kiekviena vėžio forma gydoma skirtingai.
Dažniausiai taikomi šie vėžio gydymo metodai:
• chirurginis vėžinio audinio pašalinimas (rezekcija). Jei auglys lokalizuotas ir prieinamas, operacija yra rekomenduojamas ir labiausiai veiksmingas būdas. Operacijos metu pašalinamas vien tik auglys, arba auglys su visu organu, nes pašalinus vien tik auglį yra didesnė jo atsinaujinimo tikimybė. Taip pat dažnai reikalingos papildomos operacijos vietinių ir sritinių limfmazgių pašalinimui, kurie panaudojami stadijos nustatymui. Chirurginio gydymo būdo pavyzdžiai: prostatektomija, mastektomija;
• chemoterapija. Tai vėžio gydymas priešvėžiniais vaistais, kurie vadinami citostatikais. Šie vaistai dažniausiai pažeidžia vėžinių ląstelių sugebėjimą daugintis. Gydymas citostatikais pažeidžia ir sveikus audinius, bet šie, tinkamai skiriant chemoterapijos kursus, vėliau palaipsniui atsistato;
• švitinimas (radioterapija). Tai vėžinių (ir kai kurių kitų susirgimų) gydymas naudojant jonizuojančiųjų spindulių energiją. Švitinimas pažeidžia vėžinių ląstelių genetinę medžiagą ir taip sustabdo jų dauginimąsi ir augimą. Jonizuojantieji spinduliai paveikia ir sveikas ląsteles, tačiau taikant šiuolaikinius radioterapijos metodus, sveikas ląsteles pavyksta išsaugoti, o iš tų sveikų ląstelių, kurios pažeidžiamos, dauguma vėliau atsistato. Radioterapija gali būti naudojama daugumai auglių na
aikinti, taip pat gydant leukemijas ir limfomas;
• hormonų terapija;
• imunoterapija;
• kaulų čiulpų transplantacija.
Dažnai prireikia kelių būdų kombinacijos norint pilnai išnaikinti pakitusias vėžines ląsteles.
Anemija
Mažakraujystė arba anemija – per mažas raudonųjų kraujo kūnelių ir/arba hemoglobino kiekis kraujyje. Dėl to sumažėja deguonies išnešiojimas krauju į organizmo ląsteles. Tai dažniausias kraujotakos sistemos nukrypimas.
Yra keletas anemijos rūšių, jos dažnai skirstomos pagal raudonųjų kraujo kūnelių dydį – mikrocitinė anemija (per didelės raudonosios kraujo ląstelės), normocitinė anemija, makrocitinė arba megaloblastinė anemija (per didelės raudonosios kraujo ląstelės)
Simptomai
Dažnai anemijos simptomai nėra ryškūs ir ilgai nepastebimi. Dažniausias simptomas – silpnumas ir nuovargis, kartais būna dusulys, labai rimtais atvejais – širdies veiklos sutrikimai.
Diagnozė
Anemiją galima diagnozuoti tik pagal kraujo mėginius, dažniausiai užtenka aparatinio kraujo tyrimo, kuriuo ne tik paskaičiuojamas raudonųjų kraujo kūnelių kiekis, bet ir dydis, svarbus diagnozavimui.Kartais gali prireikti ir kitokių kraujo tyrimų, pavyzdžiui, gliukozės kiekio ar kitų.

Eritremija
Eritremija, arba Vakė liga – nepiktybinė navikinė kraujo sistemos liga. Pavadinimas iš gr. k. žodžių erythors – raudonas, ir haima – kraujas. Sergant labai padaugėja eritrocitų – iki 8-10 mln./ml, o hemoglobino – iki 180-200 g/l. Kartu atsiranda leukocitozė (leukocitų padaugėja iki 20-25 tūkst. 1 kub. mm) ir trombocitozė (trombocitų padaugėja iki 500 000 1 kub. mm kraujo).Padidėjęs cirkuliuojančio kraujo kiekis ir klampumas sunkina širdies veiklą, gali pasireikšti jos nepakankamumas, o intensyvi eritropoezė sekina kaulų čiulpus.

Leukemija
Leukemija (iš graikų λευκος “baltas” ir αιμα “kraujas”) – Kraujo vėžio rūšis, kai pažeidžiamos kamieninės vieno tipo leukocitų rūšies (monocitai, neurocitai, .) ląstelės. Tokios pažeistos ląstelės pradeda labai greitai gaminti nesubrendusias atitinkamo tipo ląsteles ir šios ląstelės po truputi išstumia kitas kraujo sudėtines dalis – hemoglobiną, trombocitus, eritrocitus ir k.t.
Susirgimo priežastys
Leukemija pirmą kartą aprašyta dar 1845 m., tačiau, kaip ir kitų vėžio formų, sukėlėjai nėra tiksliai žinomi. Daugiausia tikėtina, kad tai – joninė radiacija bei kai kurios medžiagos (benzolas, naftos perdirbimo produktai), chemoterapija (ciklofosfamidas, chlorambucilis), kai kurie virusai (HTLV-1).
Simptomai
Leukemijos simptomai dažniausiai yra neaiškūs ir nespecifiniai. Gali pasireikšti kai kurie arba visi simptomai:
• silpnumas ir lėtinis nuovargis;
• neaiškios kilmės karščiavimas;
• svorio kritimas, nesusijęs su dieta ar mankšta;
• dažnos bakterinės ir virusinės infekcijos;
• galvos skausmai;
• odos bėrimas;
• nespecifinis kaulų skausmas;
• greit atsirandančios mėlynės;
• kraujavimas iš dantenų ar nosies;
• kraujas šlapime ar išmatose;
• padidėję limfmazgiai ir/arba blužnis;
• pilvo pūtimas.
Gydymas
Sergant lėtine ligos forma reguliariai taikoma nestipri chemoterapija, siekiant išvengti paūmėjimo. Tačiau sėkmingiausiai liga išgydoma taikant kaulų čiulpų transplantaciją.
Sergant ūmine ligos forma taikoma intensyvi chemoterapija siekiant remisijos (ligos sustabdymo). Pasiekus remisiją, dažniausiai prireikia dar bent vienos intensyvios chemoterapijos, o vėliau, jei yra donoras, galima taikyti kaulų čiulpų transplantaciją.
Jei sergančiam žmogui nerandamas donoras, gali būti taikoma autotransplantacija (savų čiulpų persodinimas) ar gydymas vien chemoterapija. Tačiau šie metodai nėra tokie efektyvūs.Leukemija gydoma tuo sėkmingiau, kuo jaunesnis yra sergantysis.

Kraujo vėžys
Kraujo vėžys (kitaip onkohematologinės ligos) – vėžio rūšis, kai pažeidžiamos kraujo, kaulų čiulpų ir limfmazgių ląstelės. Kadangi jos yra glaudžiai susijusios per imuninę sistemą, liga, kuri paveikia vieną iš jų, paprastai paveikia ir kitas dvi: nors limfoma laikoma limfmazgių liga, ji dažnai persimeta į kaulų čiulpus ir paveikia kraują.
Onkohematologinėms ligoms priskiriama:
• Leukemija
o Ūminė:
 Limfoblastinė
 Mieloblastinė
o Lėtinė:
 Limfocitinė
 Melogeninė
• Limfoma
o Hodkino
o kitos:
 B limfomos
 T limfomos
• Mielodisplazijos sindromas
• Eritremija
• Agnogeninė mielofibrozė
• Esencinė trombocitemija
Kraujo vėžio gydymas gali apimti nuolatinį stebėjimą, simptomų gydymą. Agresyvesnės formos vėžys gydomas chemoterapija, radioterapija, imunoterapija arba kai kuriais atvejais. Kaulų čiulpų transplantacija.
Statistika
JAV kraujo vėžiai sudaro apie 8% visų naujai diagnozuotų vėžio atvejų, t.y. apie 100 000 naujų kraujo vėžio atvejų per metus.

Kasos vėžys
Vos 3% ligonių po diagnozės nustatymo išgyvena 5 metus. Dauguma miršta pirmaisiais, antraisiais metais. 88,8% diagnozės nustatymo atvejų jau buvo III -IV stadijos. Nors palyginti su kitomis ligomis, kasos piktybiniai navikai 1998 metais vyrams sudarė 3,4%, o moterims – tik 2,5%, tačiau vyrams iš 221 atvejų net 118 (55,9%), o moterims iš 173atveju net 71 (41,0%) buvo išaiškinta tik IV stadijoje. Dėl to daug pacientų mirė jau per vienerius metus po diagnozės nustatymo: 1998 metais 178 vyrai iš 202 ir 124 moterys iš 148. Per pastaruosius 20 metų sergamumas kasos vėžiu Lietuvoje plėtėsi – per metus po 2% vyrams ir 1.6% moterims.Labiau nepalanki situacija buvo vyrams, nes susirgimų daugėjo tarp 35-49 metų vyrų.Tiek vyrams,tiek moterims nuo 50 iki 64 metų stebima tendencija susirgimų skaičiui nedidėti.Tačiau vyresnio amžiaus žmonėms (65-74 metų) galima prognozuoti dar didesnį sergančiųjų skaičių.
Nors pastebėta kad vyrai serga KV dažniau už moterys, lytis neturi įtakos šiam susirgimui. Senai žinoma, kad sergamumas kasos vėžių tarp rūkančių pasitaiko 2 kartus dažniau. Turint omenyje, kad rūkymas pasitaiko dažniau tarp vyrų, tai ir turi įtakos į ligos paplitimą jų tarpe, o sergamumas tarp nerūkančių vyrų ir moterų yra vienodas.
Rizikos faktoriams priskiriami taip pat aplinkos poveikis, profesinė veikla, alkoholis. Šių faktorių įtaka taip pat patvirtina ligos sergamumo skirtumą tarp vyrų ir moterų.
Rūkimas padidina ligos riziką 2 kartus, todėl jis užima pirmą tarp rizikos faktorių. Rūkimas didina lipidų koncentraciją kraujyje, tai sukelia kasos latakų hiperplazija.
Didėlį sergamumą ekonomiškai išsivysčiose šalyse sieja su maitinimosi ypatumais. Yra duomenų, kad naviko dažnumas auga vartojant daug riebalų ir mėsos. Jų poveikio mechanizmą aiškina žarnyno hormono – pankreatino gamybos stimuliavimu, kuris sukelia kasos ląstelių hiperplazija.
Kasos latakų hiperplazija randa ir pas sergančius cukrinių diabetų. Manoma, kad sergančiu CD rizika susirgti KV išauga 2 kartus. Egzistuoja duomenys, kad abu susirgimai turi vienodus pridisponuojančius veiksnius: maitinimasis ir metabolizmas. I tipo CD turi genetinę predispozicija, tą patį galima įtarti ir KV atvejų.
Chroniškas pankreatitas 50-60% būna kartų su KV. Bet pankreatitas dažnai atsiranda kaip antrinis susirgimas dėl kasos lataku vėžinės obstrukcijos, tokių būdu klausimas dėl priežastinės priklausomybės dar neišspręstas.
Rasta tiesioginė koreliacija tarp cholesterolio akmenų tulžies pūslėje ir kasos galvutės vėžio. Be to pažymėta, kad po cholecistektomijos kasos navikai atsiranda dažniau, ypač moterų tarpe.
KV rizika išauga ligoniams su įgimtomis pankreatito formomis.
Patologinė anatomija ir histologija:
Kasos piktybiniai augliai 50-70% lokalizuojasi kasos galvutės srityje, 10-30% kasos kūne ir rečiausiai uodegoje. 5-25% būna totalinis organo pažeidimas. KV dažniausiai išsivysto iš kasos latakų epitelio, rečiau iš acinuso audinio epitelio ir dar rečiau iš Langerhanso salelių. Iš išvedamųjų latakų epitelio atsiranda adenokarcinoma, plokščialąstelinė karcinoma, gleivingas navikas; iš liaukinio epitelio ir Langerhanso salelių atsiranda adenokarcinoma, rečiau solidinis ir aplastinis vėžys.
Neretai kasos augliai turi išsivysčiusia jungiamojo audinio stromą, kas lydima skirozinio auglio išsivystymo varianto.
Makroskopiškai navikai neturi ryškių ribų, pjūvyje gelsvai balto atspalvio. Dydžiai varijuoja nuo 5 iki 8 cm., bet metastazės tokiu augliu atvejais siekia iki 70 -90%. Pirma metastazių grupė lokalizuojasi prie kasos galvutės, antra kepenų vartų srityje, kepenyse, visceralinėje ir parietalinėje pilvaplėvėse. Tolimosios metastazės sutinkamos inkstuose, plaučiuose ir kauluose. Metastazavimas vyksta dažniau hematogeninių kelių per vena portae ir kitas kraujagysles. Metastazes atsiranda anksti ir dažnai daugelyje vietų. Kūno ir uodegos navikai metastazuoja dažniau, negu galvutes. Su dideliais augliais dažnai būna cistos. Cistos taip pat gali atsirasti dėl kraujavimo iš auglio.

Klasifikacija:
T – pirminis navikas
T0 – pirminis navikas nenustatomas
T1 – navikas neperauga kasos
T1a – navikas iki 2cm dydžio
T1b – didesnis už 2cm navikas
T2 – navikas išsiplėsta už kasos ribų (į 12-piršte žarną, tulžies lataką, aplinkinius audinius)
T3 – navikas išsiplėsta į skrandį, blužnį, riestinę žarną, artimiausius stambius kraujagysles
N – regioniniai limfmazgiai
NX – nėra pakankamai duomenų regioninių limfmazgių įvertinimui
N0 – regioniniai limfmazgiai be metastazių
N1 – yra metastazes regioniniuose limfmazgiuose
M – tolimos metastazes
MX – nėra pakankamai duomenų
M0 – tolimų metastazių nėra
M1 – tolimos metastazes yra
I stadija T1 N0 M0
II stadija T2 N0 M0
III stadija T1 – T3 N1 M0
IV stadija T1 – T3 N0 ar N1 M1
Klinika:
KV simptomai atsiranda trijų fenomenų pasėkoje, apspręstų didėjančiu augliu: obturacijos, kompresijos ir bendros intoksikacijos.
– Obturacija. Navikas gali obturoti: bendrą tulžies lataką (Kurvuazje simptomas), kasos lataką, spausti 12-piršte žarną, ir blužnies veną. Dėl BTL obturacijos išsivysto gelta (ankstyvoj stadijoj subicterus), tulžies pūslės padidėjimas (tulžies pūslė neskausminga), padidėja kepenys ir atsiranda odos niežėjimas. Dėl tulžinės hipertenzijos atsiranda kepenų funkcijos sutrikimai, širdies – kraujagyslių ir nervų sistemos, medžiagų apykaitos, sukelia bradikardiją, galvos skausmą, apatiją ir irzlumą.
– Kompresija. Dėl nervinių kamienų ir saulės rezginio suspaudimo arba peraugimo atsiranda skausminiai reiškiniai.
– Bendra intoksikacija. Atsiranda sulesimas, anoreksija ir bendras silpnumas. Tai paaiškinama ne tik paties naviko poveikių, bet ir virškinimo žarnyne sutrikimų.
Kasos kūno ir uodegos vėžys dažnai nuveda iki CD. Kartais cukrinio diabeto simptomatika atsiranda anksčiau už kitus simptomus.Pats dažniausias ligos tėkmės variantas – sunkus progresuojantis “lėtinis pankreatitas “,tuo labiau kad vėžys dažnai vystosi ilgai tekančio uždegiminio proceso fone.
Klinikiniai pasireiškimai:
Klinikiniai KV pasireiškimai gali būti labai įvairus. Jie priklauso nuo vežinio mazgo lokalizacijos, jo didžio, naviko santykio su šalia gulinčiais organais, nuo pirminio jo išsivystymo vietos (kasos latakų epitelis, acinozinė kasos dalis, Langerhanso salelės) ir nuo ligos trukmės.
Klinikiniai KV pasireiškimai priklauso taip pat nuo jo rūšies (adenokarcinoma, cistadenokarcinoma arba kt): vienais atvejais ligos eiga lėta kitais greitai progresuojanti.
KV charakteringi sekantys simptomai:
1. Viršutinės pilvo srities skausmai
2. Greitas suliesėjimas išsivystymas sukeliantis vėžinę kachekciją
3. Dispepsiniai reiškiniais (anoreksija, pykinimas, vėmimas, raugulys)
4. Mechaninė gelta
5. Kepenų padidėjimas ir Kurvuazje simptomas
6. Čiuopiasi kasos navikas
7. Ascito išsivystymas
8. Daugybinė trombozė
9. Kraujavimas iš skrandžio arba 12 – piršties žarnos navikui peraugant jų sienelė
10. Gliukozurijos atsiradimas
11. Funkciniai kasos sutrikimai
12. Rentgenologiniai požymiai
Ankstyvieji KV simptomai nespecifiški – epigastralinės srities skausmai, suliesėjimas, maudžiantys nugaros skausmai. Migruojančio pobūdžio tromboflebitai gali būti pirmas ligos pasireiškimas (apie 10% pacientų).
Simptomų atsiradimas priklauso nuo naviko lokalizacijos kasoje. Dažniausiai KV atsiranda kasos galvutėje. 75% pacientų su tokia lokalizacija būna gelta ir suliesėjimas.
– Mechaninė gelta atsiranda be skausmo priepuolio, nors 25% su naviko lokalizacija kasos galvutėje atsiranda juosiantis skausmai ir neaiškus diskomfortas epigastriume.
– Kasa guli retroperitoniškai, todėl jos naviko aptikimas objektyviai tiriant sunkus ir įmanomas tik esant didžiulei auglio masei (palpuojamas darinis epigastrinėje srityje) arba esant metastazėms.
– Esant palpuojamam navikui 20% pacientų yra neoperabilūs.
– Jeigu navikas didėja ir palpuojant nustatoma padidinta ir neskausminga tulžies pūslė (Kurvuazje simptomas) reikia įtarti tulžies latakų navikinė obstrukciją. Tulžies pūslė palpuojama mažiau negu 50% pacientų.
Kasos kūno ir uodegos sutinkamas rečiau ir pasireiškia vėlesnėse stadijose, nes tokios lokalizacijos augliai sukelia mechaninę geltą tik 10%
Diagnostika:
Geltą turintiems ligoniams gali kilti vėžio įtarimas jeigu:
1. gelta turi nuolatinį ir pamažu didėjantį pobūdį, ankščiau arba kartu prasidėjo skausmai ir svorio kritimas;
2. tulžies pūslė padidėjęs neskausminga;
3. geltą nelydė aštraus skausmo priepuolis, nėra pilvaplėvės dirginimo simptomo, atsiradusio prieš geltos
atsiradimo;
4. mechaninė gelta atsirado pagyvenusiam žmogui.
Jeigu geltos nėra, vėžio įtarimas gali kilti jeigu:
1. tam tikro laiko bėgyje yra nuolatinis arba periodinis skausmas viršutinėje pilvo srityje, lydamas suliesimu ir kartu nėra patologijos skrandyje;
2. sergančiam diabetu ligoniui atsirado stabilus skausmo pojūtis epigastriume ir suliesimas.
Objektyvus tyrimas:
Kasa. Palpuojant, kartais apčiuopiamas kasos padidėjimas dėl naviko.
Kepenys. Jeigu yra gelta kepenys tolygiai padidėjusios, 2-4cm žemiau šonkaulio lanko (dėl BTL obturacijos persipildo intrahepatiniai tulžies latakai). Kepenys elastingos, kraštas apvalus, šiek tiek skausmingas, jeigu nėra metastazių – lygus.
Tulžies pūslė. Dėl BTL obturacijos navikais tulžies pūslė padidėja, būna elastinga, neskausminga (Kurvuazje simptomas).
Blužnis.Kartais dėl blužnies venos suspaudimo arba trombozės gali atsirasti splenomegalija. Dėl to gali būti kraujavimas iš varikozinių stemplės venų. Dažniausiai kraujavimas būna kasos kūno arba uodegos vėžio atveju.
Limfiniai mazgai. Limfinių mazgų palpacija neinformatyvi, todėl kad pilvo ertmės limfmazgiai neapčiuopiami, o periferiniuose limfmazgiuose KV metastazes būna itin retai.
Ultragarsas ir kompiuterinė tomograma yra pagrindiniai KV diagnostikos metodai. 70% ligoniams sonogramose KV matomas kaip įvairaus tankio darinis (hipo, hiper arba heteroechogeninis ).20% ligoniams navikas pasireiškia kaip lokalus kasos padidėjimas. Tik su dinaminio ultragarso pagalbą šiuo atveju 3-6 savaičių bėgyje pasiseka išaiškinti vėžinio mazgo formavimą. Labai sunki difuzinės vėžio formos diagnostika, šių atvejų kartais padeda kompiuterinė tomograma ir biopsija. Bet paprastai kompiuterinė tomograma ir ultragarsas turi vienodą diagnostinę vertę.
Pagal Kauno medicinos universiteto Radiologijos klinikos duomenys (1998m.), 88.8% ligoniu turėjo KV jau III-IV stadijoje, pirma KV stadija buvo diagnozuota per visus1998 metus tik vienam ligoniui (ištirti buvo 36 ligoniai). 77.7% ligonių skundėsi gelta; skausmu epigastrio ar dešinio pošonkaulio srityje – 66.6%, pykinimu ir vėmimu – 25%, svorio kritimu – 19.4%. Bendras silpnumas pasireiškė 13.8% ligonių, karščiavimas – 11.1%, darinys čiuopėsi 5.5% ligonių. Echoskopija buvo efektyvi 77% atvejų; mažiausias darinys, teisingai įvertintas kaip kasos vėžys, buvo 1.3cm dydžio. Kompiuterinės tomografijos tikslumas buvo 93%, o mažiausias darinys, teisingai įvertintas kaip kasos vėžys, buvo 1.2cm dydžio. Retrogradinė cholangiopankreatografija padėjo teisingai nustatyti diagnozę 61.5% atvejų. Gana didelį naviką galima aptikti ir su paprastos rentgenografijos pagalba.
Su aukštu tikslumu ir praktiškai be komplikacijų padeda nustatyti diagnozę transkutaninė aspiracinė naviko biopsija. Kiti tyrimo metodai – endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija, transkutaninė transhepatinė cholangiografija – naudojami rečiau.
Laboratoriniai tyrimai:
80% ligoniams kraujyje padidintas šarminės fosfatazės aktyvumas ( dėl bendro tulžies latako kompresijos).Dažnai būna padidintas laktatdehidrogenazės, serumo glutamatoksaloacetato transaminazės ir kitų fermentų kiekis.25% ligoniams būna aukštas serumo amilazės titras. Nustatytas ryšys tarp vėžinio markerio CA19-9 ir kasos karcinomos ( testo jautrumas lygus 80%, specifiškumas – 90% ).
KV diagnostikoje perspektyviniais skaitosi serologiniai metodai – onkofetalinio pankreatinio antigeno ir a-fetoproteino nustatymas.
Diferencinė diagnostika:
Dėl topografinės kasos padėties, nespecifinės simptomatikos (skausmas, suliesėjimas, dispepsiniai reiškiniai ir kt.), specifinių tyrimo metodų nebūvimo KV diagnostika yra labai sunki. Nustatant KV diagnozė tenka diferencijuoti su: skrandžio, kepenų, tulžies pūslės, tulžies lataku, storosios žarnos, kairiojo inksto ir kutu organu, kurie gali duot metastazes į kepenų vartų limfmazgius ir parenchimą, vėžiu; lėtiniu pankreatitu, kepenų ciroze, Botkino liga. Esant ryškiai geltai, tenka diferencijuoti su obtiuracine gelta, sukelta akmens užkimšimo. Šiais atvejais didelę reikšmę turi ligonio išklausinėjimas, kurio metų išaiškinama, kad ligonis turėjo skausmo priepuolius, susijusius su tulžies akmenlige. Labai svarbu taip pat ištirti tulžies pūsle. Kurvuazje simptomas budingas kasos galvutės vėžiui negu tulžies akmenligei. Duodenimiame turinyje sergant kasos galvutės vėžiu pankreatinių fermentu kiekis sumažėjęs arba jų visai nėra, o sergant tulžies akmenlige jų koncentracija padidėjusi. ERCP ir PTC turi didele svarba nustatant akmenligę.
Papillae Fateri vėžys:
Sergant Vaterio spenelio vėžių charakteringa intermituojanti gelta, skirtingai nuo KGV, kurio metų ji būna pastovi ir progresuojanti. Dažnai lydimas antriniu cholangitu (budinga Šarko trida). Sergant Vaterio spenelio vėžių dažniau randa kraujo priemaišą duodeniniame turinyje. Jis dažniau būna be skausmo ir vėliau metastazuoja į kitus organus.
Tulžies latakų vėžys:
Tulžies latakų vėžys sunkiai diferencijuojamas su KGV. Svarbia diagnostinę reikšmę turi ERCP, PTC ir kiti rentgenologiniai tyrimai. Neaiškiais atvejais diagnozė nustatoma po laparotomijos.
Botkino liga (Hepatitas):
Didelę reikšmę turi epidemiologinė anamnezė, klinikinių ir laboratorinių tyrimų duomenys, funkciniai kepenų ir kasos tyrimai.
Botkino ligos metu gelta paprastai turi kitą spalvą (rubinicterus, KV atveju būna melasicterus). Funkciniai kepenų mėginiai (timolo, transaminazės mėginiai ir kt.) Botkino ligos metu dažniausiai būna pažengti, tuo metu kaip KV atveju jie paprastai būna normali. Bendras cholesterino kiekis KV metu dažniausiai būna padidėjęs, o Botkino ligos metu – normalus arba sumažėjęs. KV atveju hemoglobino ir eritrocitų kiekis kraujyje dažnai būna sumažėjęs, Botkino ligos metu to nebūna. KV metu būna leukocitozė ir padidėja ENG, Botkino ligos atveju būna leukopenija ir sumažėjęs ENG.
Induracinis pankreatitas:
Ypač sunku kasos galvutės vėžys diferencijuojamas nuo sklerozuojančio lėtinio pankreatito, kada paskutinį lydi mechaninė gelta. Tokiais atvejais reikia daryti kasos skenavimą, o jeigu reikia – biopsiją ir pankreatografiją. Ypač sunku nustatyti kasos galvutės vėžio diagnozę jeigu nėra geltos. Šituo atvejų navikas auga 12 – pirštės žarnos link, perauga jos sienelę ir pasireiškia ne tik bendrais reiškiniais, būdingais vėžiui, bet ir lokalia simptomatika ir imituoti opaligę, prievarčio nepraeinamumą, lydimas kraujavimų iš skrandžio arba žarnų ir aštrų skausmų viršutinėje pilvo dalyje. Diagnozei paaiškinti didelę reikšmę turi anamnezė, klinikinė ligos eiga, rentgenologinis tyrimas, kasos skenavimas ir funkcinio kasos tyrimo metodai.
Gydymas:
Pankreatoduodenalinė rezekcija (Wipple operacija) standartinis KGV chirurginio gydimo metodas esant operabiliems navikams.
Operabilumas nustato po laporatomijos pagal tam tikrus kriterijus:
– nėra metastazių į kepenys
– navikas neperaugo kepenų vartų, vartinės venos už kasos, viršutinės pasaito arterijos ir kitus pilvo organus
Histologinį malignizacijos patvirtinimą galima gauti su punkcinės operacinės biopsijos pagalbą, atliekamą prieš ar po operacijos.
Wipple operacija. Pašalinama: Kasos galvutė, 12 – pirštė žarna, distalinė bendrojo tulžies latako dalis, tulžies pūslė ir distalinė skrandžio sritis.
– Virškinamojo trakto praeinamumas atstatomas sudarant gastrojejuno anastomozę, choledochojejuno anastomozę ir pankreatojejuno anastomozę
– Operacinis letališkumas gana aukštas ir sudaro 15%
– Komplikacijų atsiradimo dažnis taip pat gana aukštas, ypač dažnai atsiranda kraujavimai, absceso formavimasis ir pankreatojejuno anastomozės nelaikymas.
– Kairė hemipankreatektomija su splenektomija ir limfoadenektomija atliekama esant navikui vidurineje kasos kūno ir uodegos srityje
Pankreatektomija.
– Turi 2 potencialius pranašumus: galimybe pašalinti multifokalinį naviką (40% pacientų su KV), nėra pankreatojejuno anastomozės nelaikymo.
– Po pankreatektomijos atsiranda sunki CD forma, kas pablogina pacientų gyvenimą po operacijos
– Išgyvenamumas ne didesnis negu Wipple operacijos
Paleativinės operacijos.esant KV atliekamos dažniau negu radikalios, todėl kad dauguma diagnozuotu naviku jau neoperabilus.
– Paliativinės operacijos nukreiptos tulžies nutekėjimo kliūčiai pašalinti, tam daromos dekompresivinės anastomozės tarp gastrointestinalinio trakto, tulžies pūslės arba BTL
– 20% pacientų reikalinga pakartotina operacija, nukreipta praeinamumui tarp 12 -pirstės žarnos ir skrandžio atstatyti, jeigu jos neatlikti anksčiau. Todėl daugelyje klinikų choledochojejuno anastomozė papildoma gastrojejuno anastomoze.
-Kartais mechaninei geltai pašalinti ir vidinio tulžies drenavimo užtikrinimui naudoja transkutaninį transhepatinį biliarinį drenavimą, kas padeda išvengti traumatinės operacijos
Chemoterapija KV gydime naudojama labai plačiai. Kompleksinės preparatų, turinčių 5 -ftoruracilą, panaudojimo schemos sukelia laikiną naviko didžio sumažėjimą, bet neprailgina išgyvenamumo.
Chemoterapinio gydimo schemos:
1. Ftoruracil – 600mg /kv.m 1 kartą per savaitę i/v kas 1 , 2 , 5 , 6 ir 10 sav.; Doksorubicin ( Adviramicin ) – 33mg/kv.m 1k./savaitę i/v kas 1 , 5 ir 9 savaite Mitomicin – 10mg/kv.m 1k./sav. i/v kas 1 ir 9 savaite
2. Ftoruracil – 600mg /kv.m 1 kartą per parą i/v kas 1 , 8 , 29 ir 36 para Mitomicin – 10mg/kv.m i/v pirma para Streptozocin – 1g/kv.m i/v kas 1 , 8 , 29 ir 36 para Kursas kartojamas po 56 parų
3. Streptozocin – 500mg/kv.m i/v kas 1 , 2 , 3 , 4 , 5 para Doksorubicin – 50mg/kv.m 1k./parą kas 1 ir 22 para
Kursas kartojamas po 42 parų.
Kombinuotas KV gydimas (intraoperacinė spindulinė terapija ir radioaktyvių šaltinių implantacija į žarna) panaudodavo pirminio židinio slopinimui ir metestazių išsivystymui išvengti. Pirmieji rezultatai teikia vilčių – neoperabiliais atvejais vidutinis išgyvenamumas 13 mėn.
Spindulinė terapija sumažina naviko didį 60 – 70% ligonių, galimas jos kaip paliativinio metodo panaudojimas.
Kiekvienais metais vykstančioje Britanijos gastroenterologų draugijos konferencijoje buvo pateikti 2 kliniško KV gydimui naudojamos vakcinos tyrimo etapo rezultatai. Nauja sukurta Aphton korporacijos antigastrininė vakcina skatina ligonio organizme antikūnų gamybą ir slopina naviko augimą. Naujas preparatas prailgina ligonių išgyvenamumą iki 6.7 mėn.
Prognozė:
Prognozė labai nepalanki.
– 5 metų išgyvenamumas sudaro 5%, išgydimo atvejai labai reti, daugelis pacientų išgyvena ne daugiau vienerių metu po operacijos
– Vidutinis išgyvenamumas su neoperibilių KV yra 6 mėn
– Netgi pacientams su operabilių KV gydimu operacijos išgyvenamumas labai mažas. Tik 10% po kasos rezekcijos gyvena daugiau negu 5 metai.

Plaučių vėžys
Plaučių vėžys yra bendras skirtingų piktybinių plaučių auglių, įskaitant bronchų karcinomą ir mezoteliomą, pavadinimas. Plaučių vėžys išsivysto dėl bronchinių ląstelių virtimo vėžinėmis ląstelėmis. Tabaką vartojantys žmonės yra ypač jautrūs tokioms ligoms, o plaučių vėžys, iš tikrųjų, rūkaliams dažniausiai diagnozuojama vėžinė forma; jis progresuoja ir negrįžtamai sunaikina plaučius. Rūkalių aplinkoje esantys žmonės taip pat gali tapti plaučių vėžio aukomis kvėpuodami cigarečių dūmais. Dėl to jis yra dažniausiai diagnozuojama vėžinė forma Europos šalyse ir yra pirmoji vyrų mirties priežastis, o moterų – trečioji.

Krūties vėžys
Krūties vėžys reiškia, kad kai kurios ląstelės krūtyje auga ir dauginasi nenormaliai.
Dažniausiai pasitaikanti krūties vėžio forma prasideda latakuose, kuriuose gimus vaikui būna pienas. Tačiau vėžys taip pat gali atsirasti ir mažosiose cistose, kurios gamina pieną (skiltelėse) ar kitame krūties audinyje.
Krūties vėžys susiformuoja iš pakitusių krūties audinio liaukų ir latakų ląstelių per ilgus metus (mokslininkai tvirtina, kad pusės centimetro mazgelyje yra 2 000 000 genetiškai pakitusių ląstelių ir tiek jų susidaro per 12-15 metų laikotarpį). Ligai įsigalint vėžinės ląstelės per kraują išnešiojamos po organizmą ir su limfa patenka į limfmazgius. Įsitvirtinusios jos formuoja naujus židinius.

Daugeliu atvejų neaišku, kas sukelia nenormalų ląstelių augimą krūties audinyje. Vieno ar kelių genų, krūties vėžio geno 1 (BRCA 1) ar krūties vėžio geno 2 (BRCA 2) defektai sukelia didesnę šios ligos išsivystymo riziką. Moterims, kurios turi mutacijų šiuose genuose, rizika susirgti krūties vėžiu 56-87 procentais didesnė nei jų neturinčioms. Tiek vyrai, tiek moterys gali paveldėti šios genus iš bet kurio iš tėvų. Nuo 5 iki 10 procentų krūties vėžio atvejų yra paveldimi.

Krūties vėžys yra sudėtinga liga, kuri palaipsniui gali pasirodyti turinti daugybę priežasčių. Amerikos vėžio bendrijos vertinimais 75 procentai krūties vėžio atvejų atsiranda moterims neturinčioms ryškių rizikos veiksnių. Taip pat daugybė moterų, turinčių keletą rizikos faktorių, nesuserga šia liga.

Tačiau moterys turi žinoti rizikos veiksnius, kurie padidina riziką susirgti krūties vėžiu ir būti budrios. Kasmet krūties vėžys diagnozuojamas 200 000 pasaulio moterų, iš jų Lietuvoje 1200. Remiantis statistiniais duomenimis apskaičiuota, kad JAV krūties vėžiu per savo gyvenimą suserga viena iš 8, Kanadoje – viena iš 9, Anglijoje – viena iš 12 moterų (18 m. – 85 m. amžiaus grupėje). Krūties vėžys yra pagrindinė 40-55 metų amžiaus moterų mirties priežastis. Kasmet daugiau nei 40 000 moterų miršta nuo krūties vėžio, iš jų daugiau nei 500 Lietuvoje. Vyrai taip pat gali susirgti krūties vėžiu. Pasaulyje per metus diagnozuojama apie 1 500 krūties vėžio atvejų vyrams, iš jų Lietuvoje apie 15.

Krūties vėžys-pasaulinė epidemija
Krūties vėžys yra dažniausia moterų onkologinė liga Lietuvoje ir pasaulyje. Mūsų šalyje kasmet nustatoma apie 1300 šios ligos atvejų, todėl būtinas išskirtinis dėmesys krūties vėžio profilaktikai ir reabilitacijai.Susirgimai krūties vėžiu Lietuvoje sudaro apie 20 proc. moterų piktybinių ligų. Pastaruoju metu vis dažniau vėžiu suserga ir jaunos, iki 40-45 metų, moterys. Kasmet Lietuvoje diagnozuojama per 1200 naujų ligos atvejų, kiekvieną savaitę nuo krūties vėžio miršta daugiau kaip 10 moterų.Dar prieš šimtmetį pavykdavo išgelbėti vos 5 proc. krūties vėžiu susirgusių moterų, šiandien laiku diagnozavus ligą įveikti galima padėti beveik 90 proc. moterų. Nors krūties vėžį diagnozuoti paprasta, dažniausiai (70-80 proc.) jis diagnozuojamas tik tuomet, kai būna II ar III stadijos. Šiuo metu Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, mirtingumas nuo krūties vėžio išties didelis – 50 procentų.
Ligos nustatymas
Savityra yra labai svarbi ankstyvos vėžio diagnostikos dalis. Pastebėta, kad reguliariai ir tinkamai tikrinant krūtis mirtingumas nuo vėžio sumažėja 18 procentų. Savityra patartina atlikti kaskart tuo pat metu, geriausia – pirmą ar antrą dieną po mėnesinių. Jei jos nereguliarios arba jų jau nėra, pasirinkite bet kurią mėnesio dienąPatikra klinikoje – taip pat itin reikšminga. Gydytojas gali apčiuopti 0,8 centimetrų mazgelį. Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad vyresnei nei 35 metų moteriai itin naudinga bent kartą per metus pasirodyti mokančiam tirti krūtis gydytojui.Pradėjus atlikti mamografiją (krūties peršvietimą rentgenu) Vakarų šalyse 50-69 metų moterų mirštamumas nuo vėžio sumažėjo 30 procentų. Jei krūtys patikrinamos dar ir kliniškai, auglių nustatoma 5-20 procentų daugiau.Mamografija tinkama tik vyresnio amžiaus moterims -ji atliekama po menopauzės. Jaunesnių moterų (prieš menopauzę) krūties audinys yra per tankus, kad šiuo būdu pavyktų rasti auglį. Įtariant auglį jaunesnėms moterims, siūloma tikrinti ultragarsu.
Krūties vėžio stadijos
Nulinė stadija diagnozuojama tuomet, kai vėžio ląstelės yra pieno latakėlių viduje, neišplitusios į aplinkinius audinius. Pirma stadija nustatoma tada, kai krūties augliai yra labai maži, ne daugiau kaip 2 centimetrų skersmens. Limfmazgiai nepažeisti, vėžys nėra išplitęs į kitas kūno dalis.Ankstyvas krūties vėžys -antra stadija – nustatomas tuomet, kai krūties auglių skersmuo yra 2-5 centimetrų. Limfmazgiai pažastyje galbūt jau pažeisti, bet vėžys nėra išplitęs į kitas kūno dalis.Ankstyvas krūties vėžys – trečia stadija – augliai didesnio nei 5 centimetrų skersmens, limfmazgiai dažniausiai pažeisti. Krūtinės sienelės audiniai irgi gali būti pažeisti, bet dar nėra išplitimo į kitas kūno dalis požymių. Vietiškai išplitęs krūties vėžys – ketvirta stadija – augliai gali būti bet kokio dydžio, limfmazgiai pažeisti, o vėžys išplitęs į kitas kūno dalis: kaulus, plaučius, kepenis ir smegenis.
Susirgimo gydymas
Pirma ir antra vėžio stadijos vadinamos ankstyvomis. Ankstyvos stadijos vėžio gydymo tikslas yra jį išgydyti. Todėl daugumai ligonių chirurgiškai šalinamas auglys ir visi pažeisti limfmazgiai. Po to vietiškai švitinama, siekiant suardyti galbūt likusį vėžinį audinį. Po švitinimo skiriamas sisteminis gydymas vaistais, siekiant išvengti krūties auglio pasikartojimo ir metastazių ar antrinių piktybinių auglių kitose kūno vietose atsiradimo.Trečios stadijos vėžys vadinamas vietiškai išplitusiu, o ketvirtos – išplitusiu arba metastaziniu. Tiek trečios, tiek ketvirtos stadijos vėžio gydymo tikslas yra pasiekti remisiją, taigi siekiama palengvinti ligos simptomus, pagerinti ligonės savijautą ir pratęsti gyvenimą.Gydant vietiškai išplitusį vėžį kartais prieš chirurginę intervenciją skiriama chemoterapija ir gydymas hormonais, siekiant sumažinti vėžinių ląstelių išplitimą ir palengvinti chirurginį gydymą ar apskritai sudaryti sąlygas tokiam gydymui.Jei trečios ar ketvirtos stadijos vėžys yra tiek išplitęs, jog operuoti neįmanoma, gali būti skirtas švitinimas, gydymas hormonais ar chemoterapija (atsižvelgiama į tai, ko konkrečiai pacientei reikia, kad liga neprogresuotų, gerėtų pacientės gyvenimo kokybė ir gyvenimas būtų ilgesnis).
Endokrinologinis gydymas
Daugelis krūties auglių, ypač vyresnių moterų, yra “jautrūs hormonams”, jų augimas priklauso nuo moteriškų hormonų – estrogenų.Po menopauzės moters kiaušidės jau negamina estrogenų, tačiau hormonas nedideliais kiekiais tebegaminamas vadinamuoju aromatizacijos būdu. Endokrinologinis gydymas arba nutraukia aromatizacijos procesą, kad vyresnės moters organizme estrogenai nebūtų gaminami, arba trukdo estrogenams sąveikauti su augliu, nes blokuoja auglio ląsteles. Toks gydymas neleidžia augliui pasisavinti maisto medžiagų ir sukelia badą. Todėl navikas negali augti.Pomenopauzinio amžiaus moterų krūties vėžiui gydyti hormonais vartojami aromatazės inhibitoriai. Jie veikia kitaip nei tamoksifenas, blokuoja fermentą aromatazę – vienintelį estrogenų šaltinį, nes po menopauzės kiaušidės jau nebeveikia.Hormonai dabar plačiai naudojami tiek ankstyvam, tiek išplitusiam krūties vėžiui gydyti. Be to, tiriama, kaip jie galėtų būti naudojami krūties vėžio profilaktikai.
Pasaulinė statistika
Krūties vėžys yra dažniausia Vakarų šalyse gyvenančių moterų vėžinė liga: daugiau kaip pusė viso pasaulio krūties vėžio atvejų nustatyta Šiaurės Amerikoje ir Europoje, nors šiuose regionuose gyvena vos 18 proc. pasaulio moterų.Šiaurės Amerikoje vyresnių kaip 50 metų moterų sergamumas krūties vėžiu didėjo nuo 227,5 atvejo 100 000 moterų 1973 metais iki 334,4 atvejo 1994 metais. Per tą patį laikotarpį jaunesnių kaip 50 metų moterų sergamumas didėjo nedaug: nuo 27,7 iki 32,8 atvejo 100 000 moterų.Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, 2004 metais krūties vėžys buvo nustatytas dar l 200 000 moterų. Tokį šuolį iš dalies galima paaiškinti geresnių diagnostikos priemonių natidojimu ir nacionalinių patikrų programų vykdymu. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad atvejų daugėja ir dėl šiuolaikinių Vakarų pasaulio moterų polinkio vėliau kurti šeimą.Gyvenimo trukmė susirgus krūties vėžiu įvairiose šalyse yra skirtinga – JAV nustačius ligą 5 metus išgyvena 80 proc. moterų; Vakarų Europoje – mažiau, o kai kuriose Rytų Europos šalyse – mažiau nei 50 procentų. Šie skirtumai atsiranda dėl skirtingų patikros programų ir šiuolaikinės diagnostinės technikos bei gydymo prieinamumo.
Rizikos veiksniai
Moteriai rizika susirgti krūties vėžiu padvigubėja, jei jos pirmo laipsnio giminaitė (motina, sesuo, dukra) susirgo šia liga būdama jaunesnė nei 50 metų. Rizika padidėja tris kartus, jei suserga daugiau kaip viena giminaitė.Yra ir daugiau krūties vėžio rizikos veiksnių: ankstyvos pirmosios menstruacijos, vėlyva menopauzė, vaikų neturėjimas, vėlyvas pirmo vaiko gimdymas, hormoninė kontracepcija ir pakeičiamoji hormonų terapija -dėl šių veiksnių estrogenai ilgiau veikia krūties audinio ląsteles.Amžius taip pat yra krūties vėžio rizikos veiksnys (reprodukciniu laikotarpiu sergamumas krūties vėžiu didėja sparčiai, o po menopauzės – lėčiau). Riziką didina gerybinis krūties auglys ir genetinis polinkis.Nuo stadijos, kai krūties vėžys diagnozuojamas, priklauso gydymo būdas ir prognozė – numatoma ligos baigtis, vadinamoji galimybė išgyventi.
Ligos požymiai:
Pakitusi oda: dalies krūties odos sustorėjimas, odos patinimas ar įtraukimas, atsiradę paraudimai.Pakitę speneliai: įdubę, bėga išskyros, pakitusios formos, įtrūkę.Krūties pakitimai: Pakitusi forma, užčiuopiami mazgeliai, sustandėjimas, skausmas.Pažastų pakitimai: nelygumai, užčiuopiami mazgeliai.Pabrėžtina, kad krūties skausmas dar nereiškia, jog tai krūties vėžys. Daugeliui sveikų moterų prieš menstruacijas krūtys sustandėja ir tampa skausmingos, kartais gerybiniai augliai būna skausmingi. Vidutiniškai devyni iš dešimties auglių būna gerybiniai.
Ar vėžys neatauga?
Vėžinė ląstelė yra nenormali ląstelė, kurios gyvybinis ciklas nėra normalus. Tai yra, ji gamina medžiagas, kurių negamina sveikos ląstelės. Šių medžiagų kiekį galima išmatuoti kraujyje. Jos vadinamos vėžio žymenimis. Kuo jų kraujyje daugiau, tuo didesnis piktybinis auglys, tai yra tuo daugiau piktybinių ląstelių yra žmogaus organizme. Gydymas gali būti spinduliais, vaistais ar chirurginis. Vėžio gydymo tikslas yra sumažinti vėžinių ląstelių kiekį iki nulio, kad neliktų nei vienos, iš kurios vėžys vėl galėtų ataugti. Deja, gydant nėra aišku, ar visos piktybinės ląstelės sunaikintos. Jei gydymas efektyvus, tai vėžinių (piktų) ląstelių yra mažai arba visai nėra. Tuomet ir jų gaminamų medžiagų (vėžio žymenų) yra itin mažai arba iš vis nėra paciento kraujyje. Taigi, norint sužinoti, ar gydymas efektyvus, reikia sužinoti, ar vėžio žymenų sumažėjo. Tam reikia nuolat atlikti vėžio žymenų matavimus kraujyje. Jei šių žymenų padaugėjo, tai reiškia, kad padaugėjo vėžinių (piktųjų) ląstelių organizme. Tokiu atveju reikia tęsti gydymą.
Vėžio žymenų yra daug rūšių. Pavyzdžiui, krūties vėžio žymuo yra CA 15.3, prostatos – PSA. Kartais tokio paties pavadinimo žymeniu galima sekti poros rūšių vėžius. O kartais pora rūšių vėžių gamina tą patį vėžio žymenį.
Vėžio žymenų naudojimas:
– pooperaciniame periode (kai siekiama laiku pastebėti ar liga neatsinaujino),
– norint suprasti, ar chirurgas išpjovė visą auglį (žymenų itin sumažėja),
– laiku pakeisti gydymo pobūdį, (jei vėžio žymenų nesumažėja gydant senuoju metodu),
– patikslinti ligos stadiją ir klinikinę grupę,
– kartais – pirminei vėžio diagnostikai ir skryningui.
Vėžio žymenys matuojami:
– prieš atliekant operaciją (kad suprasti, ar operuojant išpjautas visas navikas),
– po operacijos (maždaug pirmo mėnesio bėgyje. Per šį mėnesį buvusio prieš operaciją auglio prigamintų žymenų kraujyje sumažėja, nes jie irsta, o naujų nėra kam pagaminti),
– kas tris mėnesius pirmus trejus metus po operacijos,
– du kartus per metus – ketvirtais ir penktais metais po operacijos,
– iš karto kilus įtarimui, kad yra liga atsinaujino.
Terminai:
– Navikas ir auglys reiškia tą patį – ląstelių sankaupą. Piktybinis navikas, piktybinis auglys ir vėžys irgi reiškia tą patį – piktų ląstelių sankaupą. Gerybinis navikas ir gerybinis auglys reiškia nepiktų ląstelių sankaupą (nieko baisaus, jei šis darinys nespaudžia šalia esančio svarbaus organo).
– Metastatinis procesas, metastazinai židiniai, vėžio plitimas ir metastazės reiškia, kad piktos ląstelės atitrūko nuo pirminės tokių pat ląstelių sankaupos ir krauju ar kitaip pateko kur nors (bet kur) toli organizme. Tai blogai. Taip būna vėlyvose vėžio stadijose. Tuomet vėžio žymens padaugėja.
– Chemoterapinis gydymas – tai gydymas vaistais.
– Spindulinis gydymas – tai gydymas švitinant auglio ląsteles, taip jas nužudant.
– Audinys – vienos rūšies ar panašių ląstelių sankaupa, pavyzdžiui, raumeninis, riebalinis, navikinis ar kepenų audiniai.
– Vėžio žymens kiekis ir koncentracija yra skirtingi dalykai, tačiau dažnai vartojami kaip sinonimai. Dar gali būti sakoma, kad žymens daugėja, žymuo didėja. Visa tai reiškia tą patį.
– Instrumentinis tyrimas – tai kuomet kokiu nors prietaisu žmogus “peršviečiamas” ir kas nors jame pamatoma. Dažniausiai tai būna echoskopija (sinonimai: “televizorius”, ultragarsas, sonografija).
– Laboratorinis tyrimas – tai kuomet žmogaus kūno skystis (kraujas, šlapimas) įdedamas į kokį nors prietaisą laboratorijoje ir tame skystyje kas nors matuojama ar randama (pavyzdžiui, vėžio žymuo).
– Histologinis tyrimas – tai kuomet su adata įduriama į tiriamų ląstelių sankaupą (naviką) ir paimtos ląstelės apžiūrimos po mikroskopu. Dar tai vadinama biopsija ar punkcija.
– Tyrimas teigiamas reiškia, kad buvo rasta tai, ko ieškota, pavyzdžiui, vėžio žymens koncentracija viršyja normą arba padaugėjo.
– Tyrimas neigiamas – atvirkščiai.
– Ligos recidyvas reiškia ligos atsinaujinimą. Kalbant apie vėžį, jis gali atsinaujinti “senoje” vietoje arba “naujoje” (metastazė visai kitoje kūno vietoje).
Svarbu tai, kad laboratorinis vėžio žymens nustatymas leidžia anksti nustatyti tai, ko klinikiniais, instrumentiniais, rentgeniniais (arba NMR) skenavimo metodais aptikti nepavyksta (mikrometastazės, regioninių limfmazgių įtraukimas į procesą). Savalaikis šių metastazių gydymas pooperaciniame periode gali būti svarbus faktorius išgyvenamumui pagerinti.
Kodėl svarbu nustatyti vėžio žymenį ikioperaciniame periode, nors piktybinio auglio diagnozė jau buvo patvirtinta histologinio tyrimo pagalba (biopsija ar punkcija)? Šio tyrimo prasmė yra ta, kad siekiama nustatyti: 1) ar pašalintas visas auglys; 2) ar pavyko pašalinti visus įtartinus židinius; 3) ar atliekant operaciją nebuvo nediagnozuoto ligos išplitimo, nesurasto kitais, ne laboratoriniais, tyrimo metodais.
Kaip kinta vėžio žymens koncentracija kraujyje po chirurginio naviko pašalinimo?
Sėkmingai pašalinus naviką vėžio žymens koncentracija kraujyje turi pradėti greitai mažėti. Taip yra tuo atveju, jeigu 1) pašalintas visas vėžys, 2) šiam konkrečiam ligoniui prieš operaciją vėžio žymens rodiklis, nustatomas kraujyje, buvo padidintas. Daliai ligonių prieš operaciją vėžio žymuo nebūna padidėjęs. Dauguma navikų pooperaciniame periode dar gydoma vaistais. Paprastai šio papildomo gydymo metu vėžio žymens koncentracija kraujyje dar papildomai mažėja. Po chirurginio naviko pašalinimo vėžio žymens reikšmė kraujyje gali ir toliau mažėti taikant pooperacinį gydymą vaistais. Visi šie teiginiai galioja tik tuo atveju, jeigu visas auglys (arba bent didžioji jo dalis) buvo pašalinti operacijos metu. Jeigu praėjus kuriam laikui po operacijos vėžio žymens koncentracija dar labiau padidėja, negu buvo iki operacijos, tuomet tai rodo, kad vystosi metastatinis procesas. Tarkim po krūties vėžio pašalinimo praėjus dviem mėnesiams taikant priešnavikinę chemoterapiją (vaistai) Ca 15.3 koncentracija padidėjo 10%. Tai rodo, kad yra neatpažinta (nesurasta) metastazė. Kitaip tariant, ir naviko pašalinimas, ir chemoterapija ne sumažino naviko masės per 2 mėnesius. Atvirkščiai, nepaisant taikyto gydymo, naviko masė toliau didėjo.
Iki kokios reikšmės po operacijos turi sumažėti laboratorinis vėžio žymuo kraujyje, jeigu taikomas chirurginis ir pooperacinis chemoterapinis gydymas? Sumažėjus piktybinio auglio masei organizme, turi mažėti ir žymens koncentracija kraujyje. Taip yra todėl, kad vienintelis audinys, kuris sintezuoja vėžio žymenį, yra auglio audinys. Tuoj pašalinus naviką ir keletą mėnesių po operacijos taikant chemoterapiją, žymens koncentracija kraujyje turi mažėti. Mažėjimas gali užtrukti iki pusės metų, priklausomai nuo to, kaip greitai iš kraujo pašalinamas vėžio žymuo ir priklausomai nuo to, kaip gydoma vaistais. Kartais vėžio žymens koncentracija kraujyje gali sumažėti iki nulio. Tai geras ženklas, gero atsako į gydymą ženklas. Jeigu taikant chemoterapijos kursą, žymens koncentracija mažėja, tai yra netiesioginis požymis, rodantis, kad pasirinkta gydymo schema (arba būdas) yra efektyvi. Svarbu ir tai, kad žymens koncentracijos mažėjimas, vykstantis šio žymens normos ribose, yra gerai. Pavyzdžiui, žymens norma yra nuo 2 iki 20. Jį matuojant pastebėta, kad jo sumažėjo nuo 15 iki 10. O jei pastebėta, kad žymens padaugėjo nuo 12 iki 19, tai blogai, nes žymens koncentracijos didėjimas ankstesnio sumažėjimo fone – blogas prognozinis požymis ir nepageidaujamas reiškinys. Žodžiu, vėžio žymens reikšmių svyravimas normos diapazone, skirtingai nuo kitų laboratorinių rodiklių svyravimo normos diapazone, yra svarbus ligos klinikinis požymis.
Ką reiškia, jeigu po operacijos vėžio žymens koncentracija ne mažėja, bet didėja? Jeigu po operacijos vėžio žymens koncentracija pradeda didėti, tai rodo, kad liga progresuoja. Taip gali būti, jeigu: 1) nepavyko visiškai pašalinti piktybinio auglio, 2) piktybinis auglys buvo visiškai pašalintas, bet nebuvo rastos išplitusios metastazės (mikrometastazės). Prieš padarant tokią išvadą reikia būti tikram, kad vėžio žymens matavimai abu kartus buvo atlikti ta pačia technologija (teirautis laboratorijoje). Vėžio žymens didėjimas rodo toli pažengusią ligą (III-IV stadija). Kai kurie autoriai rekomenduoja pradėti chemoterapiją remiantis vien tik laboratorinio tyrimo duomenimis, jeigu toks gydymas ir nebuvo planuotas (nerandant jokių instrumentinių ar kitų metastazinio proceso įrodymų). Kita vertus didelės rodiklio reikšmės turėtų paskatinti tolimesnį neatrastų židinių ieškojimą. Kartais pavienė metastazė taip pat gali būti pašalinta papildomos chirurginės intervencijos pagalba. Jeigu po šio papildomo pašalinimo vėžio žymens koncentracija mažėja – tai reiškia, kad gydoma teisingu būdu. Keletas publikacijų skelbia itin gerus rezultatus, gautus šalinant pavienę metastazę, pavyzdžiui, kepenyse.
Ką reiškia, jeigu po operacijos vėžio žymens koncentracija būna sumažėjusi keletą mėnesių (metų), po to, staiga pradeda didėti? Šis požymis rodo, kad įvyko vėžio recidyvas (metastazės). Šis laboratorinis požymis gali atsirasti daug dažniau, negu recidyvavimą (metastazavimą) parodo kiti tyrimo metodai. Rodiklio didėjimas (jeigu anksčiau buvo to niekada nebuvo) gali atsirasti ir praėjus keletui metų po sėkmingo chirurginio naviko pašalinimo. Neretai galima bandyti pašalinti atsiradusią pavienę metastazę, jeigu ji būna randama. Prieš pradedant ieškoti vėžio židinio svarbu, kad: 1) rodiklio pokytis būtų patvirtintas keletą kartų, 2) rodiklis būtų nustatomas ta pačia technologija, kaip ir anksčiau.
Po operacijos tirtas krūties vėžio žymuo CA-15.3 rodiklis tris mėnesius iš eilės rodė tokias reikšmes: 44, 15 ir 32 U/l. Kokios ligos dinamikos tikėtis tokių reikšmių pagrindu? Vienintelė galima išvada: matavimų seka neteisinga, metodas neteisingas, laboratorinė klaida. Jokios klinikinės informacijos šie matavimai nesuteikia. Taip galėjo būti, jeigu: 1) bent du kartus įvyko matavimo klaida, pvz. supainiotas ligonio serumas, nesukalibruotas prietaisas, ir t.t. 2) matavimai atlikti trimis skirtingomis technologijomis.Per tris mėnesius po operacijos negali būti tokio svyravimo. Paprastai gerai pagydžius vėžį jo žymens koncentracija gali keistis tik keletą procentų (vienetų). Logiška būtų tikėtis, kad rodiklio reikšmės svyruoja, tarkim reikšmių 15,1U/l ir 15,9U/l ribose. Didesni svyravimai ne tik yra beverčiai klinikiniu požiūriu. Jie gali klaidinti ir gali diskredituoti patį tyrimą. Beje, nežinant šio fakto (kad visi tyrimai turi būti atliekami ta pačia technologija), gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad vėžio žymuo yra absoliučiai nespecifinis rodiklis, kad jis bevertis.
Kai kuriems vėžiams tirti siūloma keletas vėžio žymenų. Kuriuos iš šių žymenų pasirinkti? Diagnozavus vėžį pirmą kartą prieš atliekant chirurginį jo pašalinimą gali būti naudinga ištirti visus žinomus šiam vėžiui būdingus vėžio žymenis. Tarkim, krūties vėžiui būdinga CA15.3 ir CEA žymenys. Diagnozavus krūties vėžį tikslinga nustatyti abu rodiklius. Dažniausiai tik kuris nors vienas būna padidėjęs. Tačiau gali būti randama ir abiejų rodiklių padidėjimas, ir būklė, kuomet nepakinta nei vienas rodiklis. Vėžio žymenys nėra labai specifiški vėžio rūšiai. Tačiau, jeigu vieną kartą buvo rastas padidėjęs kuris nors žymuo, tai tas žymuo toliau ir bus onkologinio proceso monitoringo rodiklis. Tiesiog jeigu, tarkim, buvo rasta, kad krūties vėžys gamina CA15.3, tai logiška tikėtis, kad po operacijos šio rodiklio koncentracija sumažės, o kiekvieną kartą, vėžiui atgyjant, šio rodiklio koncentracija padidės. Nors yra žinoma, kad kiti vėžiai taip pat gamina ir CA15.3, ir CEA, šiuo konkrečiu atveju klinikinę svarbą turi tik tas faktas, kad bent vienas iš šių rodiklių yra teigiamas. Vėžio žymens nustatymo svarba yra ta, kad jis leidžia sekti pačią ligos eigą, bei jos aktyvumą, atsinaujinimą, kokybišką chirurginį gydymą, bei teisingą gydymo vaistais būdo pasirinkimą.
Ką rodo vėžio žymens specifiškumas 95%? Toks vėžio žymens specifiškumas reiškia, kad 95% sveikų asmenų šis rodiklis bus neigiamas, tai yra mažesnis už pasirinktą normą. Šis faktas taip pat reiškia, kad 5% sveikų asmenų šis rodiklis bus teigiamas. Šis faktas dar kartą iliustruoja tai, kad: 1) absoliučios normos vėžio žymenims nėra, 2) visada reikia ikioperaciniu periodu nustatyti konkretaus individo vėžio žymens rodiklį. Antraip po operacijos gali būti neteisingai įvertinama, ar rodiklis padidėjo, ar nepakito. Vėl gi – pokytis ir normos diapazone yra svarbus.Ką rodo vėžio žymens jautrumas 70%? Toks vėžio žymens jautrumas reiškia, kad 30% asmenų, sergančių šia konkrečia vėžio forma, gali nerodyti rodiklio patologinės vertės. Kodėl kartais laboratorinis vėžio žymuo rodo spartų ligos progresavimą, o kitais instrumentiniais tyrimais šio požymio nematyti? Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma – vėžys gali progresuoti tose organizmo vietose, kur sunku pamatyti navikinių ląstelių augimą instrumentiniais tyrimais. Taip pat, navikas gali būti išsisėjęs mažais daugybiniais židiniais, kurie negali būti aptinkami “televizoriumi”. Tokios mažos metastazės daugiau arba mažiau pasireiškia progresuojant beveik visiems piktybiniams navikams. Nors tokių darinių aptikti instrumentiniais metodais praktiškai neįmanoma, jų suminis dydis gali būti labai ženklus. Šių metastazių suminę masę gali rodyt vėžio žymenų koncentracija kraujyje. Jos didėjimas arba mažėjimas gali rodyti ligos progresavimą arba regresavimą. Antra priežastis, kodėl ligos progresavimas, nustatomas instrumentiniais ir laboratoriniais tyrimais skiriasi, yra tas, kad instrumentiniai tyrimai ne visada gali tiksliai įvertinti piktybinio naviko dydį, jo progresavimo mastą. Tarkim kepenų sonografinio tyrimo metu matoma, kad mazgas yra 8 mm dydžio, po metų tas pats mazgas yra 10 mm dydžio. Padaroma išvada, kad šis mazgas praktiškai nepadidėjo, nors tam pačiam ligoniui nustatyta vėžio žymens koncentracija per tą patį metų laikotarpį padidėjo net du kartus. Tokiais atvejais klaidingai laikoma, kad vėžio žymens koncentracijos pokytis yra mažiau tikslus, nei sonografinis tyrimas. Jeigu atidžiai bus įvertinta, paaiškės, kad 10 mm rutulio formos mazgas yra beveik du kartus didesnis už 8 mm rutulio formos mazgą. Kažkodėl kartais nepaisoma, kad navikinio mazgo dydis priklauso nuo diametro trečiojo laipsnio. Šiuo atveju 10 mm diametro ir 8 mm diametro kubų santykis yra 10 : 5.12, t.y. apie du kartus. Verta prisiminti, kad : 1) naviko mazgas gali būti ne rutulio formos, tuomet ši paklaida gali būti dar didesnė, 2) 1 mm ir didesnė paklaida sonografinio tyrimo metu, ypač matuojant skirtingais prietaisais yra dažnai pasitaikantis reiškinys. Todėl tas faktas, kad vėžio žymuo parodo suminę naviko masę organizme yra svarbus požymis vertinant gydymo eigą. Išvada, kad navikas nuo 8 mm iki 10 mm per metus “praktiškai neprogresavo” – yra klaidinga išvada. Ir sonografinis ir juo labiau laboratorinis tyrimas rodo, kad navikas sparčiai didėjo (jo masė padidėjo du kartus) ir reikia skubiai keisti chemoterapinę schemą.Ar vėžio žymens panaudojimas gali atstoti visus kitus tyrimo metodus siekiant anksti išaiškinti ligos recidyvą? Ne, laboratorinis vėžio žymens tyrimas negali atstoti kitų tyrimo metodų. Laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai vieni kitus papildo.Pirmą kartą žmogui diagnozuoti vėžį pagal vėžio žymenį negalima. Gali būti taip, kad jei sveikam žmogui rastas padidintas vėžio žymuo, tai gal tą žymenį gamina visai ne piktybinės ląstelės. Atsakyti į šį klausimą galima histologiniu tyrimu (biopsija, punkcija, citologija). Ir atvirkščiai – jei tiriamajam pirmą kartą dėl kokio nors vėžio vėžio žymens nėra, tai nereiškia, kad nėra ir to vėžio, tiesiog gal šio žmogaus vėžys negamina šio žymens. Kiekvienam sveikam žmogui atlikti vėžio žymens tyrimus yra per brangu. Išimtys gali būti šie vėžio žymenys: PSA (prostata) ir AFP (sėklidžių, kiaušidžių ar kepenų vėžiai). Ar ne geriau būtų pasinaudoti histologiniu tyrimu norint diagnozuoti piktybinio proceso recidyvą (metastazę)? Kam dar reikia papildomai nustatinėti vėžio žymenį kraujyje. Tam, kad histologiškai diagnozuoti piktybinio proceso metastazavimą reikia tiksliai žinoti vietą, kurioje ši metastazė vystosi. Be abejo histologinis tyrimas daug patikimiau gali patvirtinti recidyvą arba metastazę. Tačiau histologinis tyrimas turi ir trūkumų. Histologinio tyrimo negalima atlikti, jeigu: 1) nežinoma organizmo vieta, iš kurios reikia paimti biopsiją, 2) nežinomas tiksliai laikas kada jau reikia ieškoti recidyvo. Šiuo atveju tai, kad vėžio žymenį galima bet kada nustatyti iš kraujo yra to rodiklio privalumas. Vėžio žymens koncentracijos didėjimas kraujyje gali paskatinti ieškoti židinio. Arba paskatinti neaiškų židinį ištirti histologiškai ir t.t. Gali būti, kad naujai atsiradusį mazgą galima operuoti.

Nauja vėžio kilmės koncepcija
Vėžys yra bendra biologinė problema. Jis aptinkamas visų evoliucijos pakopų gyvūnuose ir žmoguje. Žmonių sergamumas navikinėmis ligomis daugelyje kraštų kasmet didėja 1-1,5 procento. Mirtingumas nuo piktybinių navikų užima antrą vietą po širdies ir kraujagyslių sistemos ligų.
Vėžinės ląstelės formuojasi veikiant organizmą tabako dūmams, alkoholiui ir jo metabolitams, imunosupresiniams (imunitetą slopinantiems) ir citotoksiniams (ląstelės veiklą stabdantiems) vaistams, mitybos sutrikimams, ultravioletinei ir jonizuojančiajai taršai, nudegimams, opoms, organizme susidariusiems laisviesiems radikalams, kancerogenams, kokancerogenams ir kt. Taigi vėžys yra ir ekologinė problema, nes navikų atsiradimą per 50 proc. atvejų lemia kenksmingi išoriniai veiksniai.
Aplinkiniai audiniai procese nedalyvauja. Tačiau navikas pats gali augti tik susiformavus piktybinėms ląstelėms. Pirminės navikinės ląstelės atsiranda normalioms ląstelėms persitvarkius (persitransformavus) į atsparias (rezistentiškas) aplinkos ir vidaus žalojantiems veiksniams, vadinamiesiems kancerogenams, ląsteles. O iš pastarųjų atsiradusios ląstelės jau nebeklauso organizmo augimą reguliuojančių mechanizmų.
Šiuo metu pripažįstama, kad vėžys susidaro veikiant organizmą ir jo ląsteles tokiems žalojantiems išoriniams ir vidiniams veiksniams, kurie sukelia įvairių onkogenų ir antionkogenų sutrikimus. Manoma, kad šis genetinis chaosas ir nulemia naviko piktybinio išsigimimo pradžią ir raidą. Koks galėtų būti šių genetinių ilgai trunkančių pokyčių įvairovės pirminis mechanizmas?

Svarbiausios vėžio kilmės teorijos

Praeityje buvo daug hipotezių ir teorijų, aiškinančių vėžio priežastis ir prigimtį. Aptarsime plačiau pripažintas ir ilgiau egzistavusias kancerogenezės teorijas. Kai kurios jų (virusogenetinė, protoviruso ir onkogenų teorijos) mūsų aptartos anksčiau kitu aspektu (MG, 1982, Nr.7). Visos vėžinio proceso formavimąsi aiškinančios teorijos ir hipotezės atspindėjo to meto, kai buvo paskelbtos, biologijos ir medicinos mokslų pažangą.
Dirginimo teorija. Beveik prieš 150 metų R.Virchovas (R.Virchov), remdamasis gausiais statistiniais duomenimis, pasiūlė hipotezę apie pakartotinių mechaninių ir cheminių pakenkimų įtaką navikinėms ligoms atsirasti. Dirginimo teoriją paremia vėžio atsiradimas tose organų vietose, kurios labiausiai traumuojamos pereinant ar užsistovint maistui (skrandžio prievartis, akloji ir tiesioji žarnos) ir gimdymų metu (gimdos kaklelis). R.Virchovas suformavo supratimą apie pakartotinių mechanizmų ir cheminių pakenkimų reikšmę vėžiui atsirasti. Be to, jis rėmėsi jau XVIII a. išaiškintu kaminkrėčių odos vėžiu, taip pat senuose randuose ar opose atsirandančiais navikais. Tačiau teorija liko ribota, nes nepagrindė normalių ląstelių virsmo vėžinėmis mechanizmo.
Vaisiaus gemalinių pradų teorija. Prieš 120 metų Dž.Konheimas (J.Cohnheim) pasiūlė vaisiaus gemalinių pradų teoriją. Tai buvo didelis įnašas aiškinant navikų, kurių sudėtyje yra embrioninių audinių, susidarymą ir vystymąsi. Jis nurodė, kad likę nepanaudoti susidarant vaisiui gemalo priedai suaugusiame organizme yra prislopinti, tačiau turi didelę potencinę augimo energiją. Jie gali pradėti augti ir įgyti navikinių savybių veikiant nepalankiems išoriniams ar vidiniams veiksniams. Tačiau teorija nebuvo pakankamai pagrįsta.
Polietiologinė teorija. XX a. viduryje buvo dvi vyraujančios vėžio atsiradimo daugiau ar mažiau tarpusavyje konkuruojančios teorijos (tarp jų kūrėjų ir oponentų penktąjį dešimtmetį vyko dideli disputai) – tai polietiologinė ir virusogenetinė teorijos.
Bendrai pripažintoms naujesnėms navikinių ląstelių atsiradimo teorijoms priklauso polietiologinė teorija su cheminės ir virusinės kancerogenezės hipotezių elementais. Jos kūrėjas yra rusų chirurgas onkologas N.Petrovas (N.Petrov). Pagal šią teoriją piktybinis procesas atsiranda veikiant cheminiams, fiziniams ir biologiniams veiksniams. Etiologiniams veiksniams priskiriami ir neigiami gyvensenos įpročiai: rūkymas, alkoholio vartojimas, nesugebėjimas naudotis vaistais ir medicinos technologija, nereguliari mityba, iškreiptos reakcijos į stresus ir kt.
Virusogenetinė teorija. Vėžio kilmės virusinę hipotezę pirmasis 1907 m. pasiūlė prancūzų autorius A.Borelis (A.Borel). Danų mokslininkai B.Elermanas (B.Ellerman) ir O.Bangas (O.Bang) 1908 m. perskiepijo vištoms leukozę beląsteliu filtratu. Tačiau vėžio virusinės prigimties aiškinimas ilgai neturėjo pasekėjų, nes tuo metu žinduolių navikai buvo perskiepijami tik ląstelėmis. Ilgai buvo kaupiami patikimi duomenys apie navikų perskiepijimą filtratais. Po ilgų studijų tarybinis virusologas ir imunologas L.Zilberis (L.Zilber) 1946 m. antrą kartą pasiūlė navikų kilmės virusinę hipotezę. Buvo remiamasi virusų gebėjimu pakeisti ląstelių paveldimąsias savybes, jų gebėjimu sukelti navikus įvairiems gyvūnams, slaptu virusų nešiojimu. Virusas gali daugelį metų egzistuoti ląstelėje be jokių aktyvumo požymių. Tik atsiradus nepalankioms sąlygoms išryškėja jo piktybinė veikla.
L.Zilberis buvo pirmas Tarybų Sąjungoje, kuris 1949-1951 m. iškėlė hipotezę, kad visus navikus sukelia išoriniai veiksniai – virusai. Priešininkų buvo daug. Svarbiausias virusinės hipotezės oponentas buvo žymus rusų terapeutas I.Kasirskis (I.Kasirskij). Jis pritarė tik somatinių mutacijų hipotezei. Universalumo siekianti virusinė koncepcija neišlaikė laiko išbandymo. Vėliau pats L.Zilberis pripažino, kad kartu su virusiniu antigenu tame pačiame organizme yra ir navikinių audinių antigenų.
Kancerogenezės klonų selekcijos teorija. Somatinių mutacijų reikšmę kancerogenezei 1969 m. iškėlė australų imunologas, Nobelio premijos laureatas F.M.Bernetas (F.M.Burnet) kaip priešingybę virusinei teorijai. Vėžys formuojasi mutavus somatinei ląstelei ir vėliau vykstant mutavusių navikinių ląstelių klono atrankai. Somatinė mutacija, ir savaiminė, ir susijusi su virusinio ar cheminio kancerogeno buvimu, išryškėja tik tada, kai mutavusi ląstelė ima vešėti greičiau už savo nemutavusias giminingas ląsteles. Mutacijos organizme atsiranda savaime. Navikas supiktybėja ne dėl kancerogeno poveikio, o dėl somatinės ląstelės savybių pokyčių. Kancerogeninės cheminės medžiagos, apšvitinimas, navikiniai virusai gali tik paspartinti mutacijų atsiradimą. Taigi pagal klonų selekcijos teoriją visais atvejais vėžio priežastis yra ne išoriniai veiksniai, o paveldimi ląstelės pokyčiai – mutacijos.
Protoviruso teorija. Ši vėžio kilmės genetinio aiškinimo hipotezė, pasiūlyta amerikiečio H.M.Temino (H.M.Temin), sako, kad normali navikinė ląstelė jokių navikinių genų neturi. Protovirusas sudaro tik potencinę galimybę atsirasti navikinei informacijai.
Pagal šią teoriją atvirkštinės transkriptazės revertazės fermentas informaciją iš ribonukleino rūgšties (RNR) perneša į dezoksinukleino rūgštį (DNR). Vykstant atvirkštinei transkripcijai susidaro navikinę informaciją nešantis DNR protovirusas, kuris įsijungia į ląstelės genomą ir pakeičia jos DNR. Šis aiškinimas iki 1970 m. buvo hipotetinis. Tačiau atskirai atlikti JAV mokslininkų virusologo H.M.Temino ir mikrobiologo D.Baltimoro (D.Baltimore) darbai pagrindė šį aiškinimą. Autoriai už šį atradimą 1975 m. gavo Nobelio premiją.
Navikinė genetinė informacija yra būtina navikinei ląstelei atsirasti ir kiekviename organizme susidaro, kai protovirusas ir atvirkštinės transkriptazės fermentas pakenkia embrioninei diferenciacijai. Čia taip pat būtinas cheminių, fizinių ar virusinių kancerogenų poveikis. Pagal H.M.Teminą protovirusas – tai normali diferenciacijoje dalyvaujanti ląstelės dalis. Jis onkornavirusus (navikiniai virusai, turintys ribonukleino rūgštį – RNR) skiria į 2 grupes: turinčius navikinę informaciją ir jos neturinčius. Pirmosios grupės virusų veikimas panašus į kancerogenų ir spindulinės terapijos veikimą. Antrosios grupės virusai į navikinę ląstelę įneša jau paruoštą informaciją.
Onkogenų teorija. Sukurta amerikiečių autorių R.Dž.Hiubnerio (R.J.Huebner) ir Dž.Dž.Todoro (G.J.Todoro) apie 1970 metus. Teorijos pagrindas yra teiginiai, kad stuburinių gyvūnų ląstelės turi onkornavirusų paveldimą medžiagą. Virusiniai genai neveiklūs organizme būna visą gyvūno gyvenimą ir yra perduodami iš ląstelės į ląstelę. Jų yra ir lytinėse ląstelėse, todėl jie pereina iš tėvų vaikams. Onkornavirusų paveldimos medžiagos vertikalusis perdavimas yra jos greito plitimo gamtoje priežastis. Navikai pradeda vystytis, kai ši medžiaga tampa veikli. Neveiklią ją palaiko ląstelių genai represoriai (slopintojai). Įvairūs ląstelės paveldimi defektai, mutacijos, kancerogeniniai veiksniai silpnina represorių veiklą. Organizmui senėjant represoriai taip pat nusilpsta. Onkogenų teorija teigia, kad kiekviena ląstelė turi savo onkogeną. Naviko tipas priklauso nuo ląstelės, kurioje aktyvuojasi onkogenas, savybių. Iš epitelinės ląstelės formuojasi vėžys, iš jungiamojo audinio ląstelės – sarkoma ir t.t. Naviko formavimasis priklauso ne tik nuo onkogeno, bet ir nuo šeimininko. Kad ląstelė persitvarkytų, onkornavirusų genomas turi įsijungti į ląstelės genomą. Šis įsijungimas įvyko prieš milijonus metų. Tokie virusai yra įgimtų navikų priežastis. Tai antroji vėžio kilmės genetinio aiškinimo hipotezė.
Dabar navikinio proceso susidaryme dalyvaujantys ląstelės genai vadinami vėžio genais. Pripažįstamos dvi didelės vėžio genų klasės: onkogenai ir antionkogenai. Onkogenai formuojasi iš protoonkogenų (normalių ląstelės genų) dėl aktyvinančiųjų mutacijų. Normaliais ląstelės genais pripažinti ir antionkogenai. Jie slopina naviko augimą. Tačiau ląstelės mutacijos gali jų veiklą pakeisti. Onkogenų veikla yra dominantinė, o antionkogenų recesyvinė. Jie sąveikauja išlaikydami audinių ir ląstelių homeostazės pusiausvyrą. Tačiau antionkogenų recesyvinė reguliacija pripažįstama ne visų autorių.
Evoliucinio rezistentiškumo koncepcija

Prielaidos mūsų koncepcijai pirmą kartą paskelbtos 1963 metais. Darbai pakartotinai skelbti 1972, 1975, 1980 m. koncepciją tobulinant ir papildant. Galutiniai duomenys skelbti 1994, 1996 ir 1998 m. darbuose. Koncepcijai pagrįsti buvo panaudoti kitų autorių darbai, skelbti daugiausia per pastaruosius 10-15 metų.
Pagal mūsų paskelbtą koncepciją navikinės ląstelės susidaro, kai ima veikti bendro biologinio evoliucinio atsparumo (rezistentiškumo) žalojantiems veiksniams mechanizmai, kurie bakterijose jau atsirado prieš 4,5 mlrd. metų ir evoliucijos raidoje buvo perduoti pirmuonių, bestuburių, žinduolių ląstelėms. Taigi susiformavo mikroorganizmų atsparumo antibiotikams ir kitoms juos žeidžiančioms priemonėms, somatinių ląstelių kancerogenams ir vėžinių ląstelių chemoterapiniams vaistams bei spindulinei terapijai mechanizmai. Įvairiose evoliucijos pakopose padėję gyvybei išlikti nepalankiomis sąlygomis, pažeistose ląstelėse esant imuninės homeostazės sutrikimams jie tampa kancerogenezės proceso varomąja jėga.
Įgimtas ląstelių atsparumas žalojantiems veiksniams vadinamas fiziologiniu arba natūraliu atsparumu. Nustatyta, kad 90 proc. mirčių nuo vėžio įvyksta dėl navikinių ląstelių prisitaikymo prie vaistų, švitinimo radioaktyviaisiais spinduliais, t.y. įgijus joms atsparumo žalojantiems veiksniams.
Ląstelių įgyto atsparumo žalojantiems veiksniams mechanizmas, pasireiškiantis besiformuojant navikiniam procesui, yra pirminės reikšmės bendras biologinis dėsningumas. Šį atsparumą galima vadinti piktybiniu, nes dažniausiai, kartą susiformavęs, jis neišnyksta kaip ir piktybinių ląstelių klonas. Navikinis augimas nėra gamtos išimtis. Jis yra dalinis bendro biologinio atsparumo žalojantiems veiksniams atvejis. Apie tai žurnale trumpai rašėme ir anksčiau (MG, 1976, Nr.3). Ląstelių evoliucinis atsparumas padeda ląstelėms išlikti tam tikru būdu prisitaikant prie įvairių veiksnių žalojančio poveikio.
Evoliucijos eigoje įgyti išlikimo ir apsaugos nuo žalojimo mechanizmai (t.y. bendri rezistentiškumo genai, P-glikoproteinas, gliutationo S-transferazės ir kiti enzimai) normalioje ląstelėje atlieka medžiagų apykaitos produktų nukenksminimo ir šalinimo funkcijas per ląstelės membraną. Taip švarindamasi ląstelė apsigina nuo svetimų antigenų, aplinkos kancerogenų. Mikroorganizmai ir navikinės ląstelės prisitaiko prie vaistų “išpumpuodamos” juos per ląstelės membraną, ypač jeigu jų nepakankamos dozės. Padidėjus ląstelės taršai apsauginių mechanizmų veikla suaktyvėja, kad nukenksmintų nuodingas medžiagas ir jas per membraną pašalintų iš ląstelės. Tai ir formuoja ląstelės evoliucinį prisitaikomąjį atsparumą žalojantiems veiksniams. Nustatyta, kad somatines ląsteles veikiant, pvz., kancerogeninėmis medžiagomis, jų bendri genai pradeda intensyviau gaminti P-glikoproteiną bei kitus baltymus, kurie šalina iš ląstelės kenksmingas medžiagas. Taigi ligi tol normaliai funkcionavę atsparumo genai pradeda labiau veikti savo medžiagas, nuo kurių priklauso ląstelių atsparumas ir išgyvenimas.
O analitiniai genetiniai tyrimai daugeliu atvejų parodo ląstelės prisitaikymo išgyventi tolesnę eigą supaprastėjant jos genomo sandarai ir funkcijai atavistiniu būdu net iki genų išnykimo. Išnyksta genas, reguliuojantis ląstelės augimą. Piktybėjančioje ląstelėje vykstantys genetiniai, morfologiniai ir funkciniai pokyčiai yra antriniai, atspindintys besiformuojančius paprastėjimo procesus. Ląstelė įgyja parazitinių savybių. Kad išgyventų, ji, tarsi grįždama evoliucijos laiptais atgal į atavistinės raidos (atavi – “protėviai”) būklę, prisitaiko prie savo filogenetinių prototipų – vienaląsčių organizmų – savireguliuojančių biologinių sistemų, kurioms būdingas aktyvus sąveikavimas su aplinka ir nekontroliuojamas dalijimasis. Todėl tokia ląstelė organizmo augimą reguliuojančių mechanizmų nebeklauso.
Bakterines ląsteles veikiant antibiotikais ir kitokiais vaistais, ypač nepakankamai juos dozuojant ar darant ilgesnes gydymo pertraukas, atsiranda vaistams atsparių formų bakterijos (atsparumas gali padidėti nuo 100 iki 1000 kartų). Mūsų darbe, gydant triušius penicilinu nuo eksperimentinio peritonito, buvo nustatytos pakitusios morfologijos ir supaprastėjusių biocheminių savybių atsparių formų E. coli bakterijos.
Šis evoliucinis atsparumas, kaip ląstelių išgyvenimo varomoji jėga, apima ir kancerogenams atsparių vėžinių ląstelių susidarymo procesą. Ląstelė negali šiaip sau pakeisti savo genomo supaprastėjimo linkme, kad išgyventų ir išgyvenus toliau progresuotų jau turėdama parazitiškesnių savybių. Tai priklauso nuo viso organizmo, jo homeostatinių atsparumo mechanizmų pastovumo per visą naviko susidarymo procesą. Ląstelės, stadijiškai kitusios daugelį kartų per visą slaptąjį laikotarpį, paprastėdamos įgyja ne tik genetinių, bet ir antigeninių, biocheminių ir morfologinių skirtingumų. Jos tampa atsparios kancerogeniniams veiksniams, kurių veikiamos susiformavo, tampa labiau prisitaikiusios prie nepalankių aplinkos sąlygų nei normalios ląstelės, įgyja polinkį greičiau augti. Greitesnio augimo fenomenas – tai įgyto ląstelių atsparumo žalojantiems veiksniams išdava. Atsparios ląstelės, prisitaikydamos prie žalojančių veiksnių, darosi primityvesnės ir dėl to lengviau išgyvena.
Bendrų biologinių atsparumo savybių nesunku rasti visų evoliucijos pakopų gyvybėje nuo bakterinių iki žmogaus ląstelių. Atsparumo mechanizmų yra daug. Svarbiausi visoms rūšims bendri mechanizmai yra išsaugoti per milijardus metų nuo bakterinių iki žinduolių ir žmogaus ląstelių. Šie mechanizmai, kurie padeda ląstelei išgyventi toksinėmis sąlygomis, nustatyti bakterijose, grybeliuose, vandens bestuburiuose, normaliose žinduolių, tarp jų ir žmogaus, ląstelėse. Jų įtaka padidėja veikiant organizmą ar atskirai ląsteles in vitro kancerogenais ir chemoterapinėmis priemonėmis.
Mūsų koncepciją visiškai patvirtina visa naujausia literatūra apie ląstelių atsparumą žalojimui. Pvz., kroatų autoriai T.Smitalas (T.Smital) ir B.Kurelecas (B.Kurelec), naudoję biocheminius, molekulinius, fiziologinius ir toksikologinius tyrimų metodus, teigia, kad surastas atsparumo daugeliui ksenobiotikų (RDK – rezistencija daugeliui ksenobiotikų) vandens bestuburiuose mechanizmas prilygsta atsparumo daugeliui vaistų (RDV – rezistencija daugeliui vaistų) mechanizmui, kuris nustatytas chemoterapiniams vaistams atspariose vėžinėse ląstelėse.
Šio klausimo naujovė yra išaiškinti ląstelės atsparumo genai ir jų baltymai (svarbiausi yra atsparumo daugeliui vaistų 1 genas (RDV1), P-gp, atsparumo daugeliui vaistų 2 genas (RDV2), atsparumo daugeliui vaistų baltymas (RDVB), glutationo S-transferazės (GST) ir kiti enzimai). Jie kompleksiškai atsakingi už kancerogeninių ir citotoksinių medžiagų detoksikaciją ir išskyrimą iš ląstelės į jos išorinę terpę. Tuo pagrindu formuojasi jos bendrasis piktybiškas atsparumas daugeliui negiminingų tiek struktūros, tiek funkcijos atžvilgiu kancerogeninių veiksnių. Taigi apsaugos mechanizmas nėra specifinis, o bendras visoms ląsteles žeidžiančioms medžiagoms.
Veikiant naujiems žalojantiems veiksniams – citotoksiniams preparatams vėl formuojasi naujo tipo ląstelių populiacijos, antrą kartą atsparios žalojimui. Dėl to tarsi vyksta navikinių ląstelių piktybiškumo laipsnio susidvejinimas. Jos tampa atsparios ir įvairios negiminingos struktūros bei funkcijos chemoterapiniams vaistams. Kad išgyventų, jau bakterijose evoliucijos pradžioje susiformavę tie patys apsaugos mechanizmai ir perduoti visoms gyvoms ląstelėms per milijardus metų tuo pačiu principu šalina į išorę ląstelių medžiagų apykaitos atliekas, taip pat ir iš aplinkos patekusias nuodingas medžiagas. Tokiu pat būdu tie patys mechanizmai šalina ir suleistas į žmogaus organizmą, ir atsitiktinai į ląstelės vidų patekusias citotoksines medžiagas bei chemoterapinius vaistus. Ląstelės evoliuciniai apsauginiai baltymai (svarbiausias iš jų P-gp) juos “išpumpuoja” per savo membraną kaip jos gyvybei nereikalingas, kenksmingas medžiagas. Daugelyje darbų šis mechanizmas patvirtintas.
Mūsų tyrimai parodė, kad žiurkių navikai augo greičiau po aktyvios imunizacijos tų pačių navikų ląstelėmis, paveiktomis alkilinančiais preparatais in vitro dozėmis slopinančiomis per 1 valandą jų įskiepijamumą, ar tos pačios, preparatais paveiktos navikinės medžiagos ekstraktu palyginti su tų pačių navikų augimu žiurkėse be imunizacijos. Gydymas tais pačiais alkilinančiais preparatais imunizuotų žiurkių nebuvo veiksmingas. Navikai nepasidavė ir gydymui terapinėmis tų pačių preparatų dozėmis. Jie tapo atsparesni ir augo greičiau. Tas pat ir žmonėms. Jei atsparus navikas susiformuoja po gydymo, tai atsiranda ir jo metastazės, vėžys tampa piktybiškesnis, ląstelės tarsi antrą kartą suvėžėja. Jeigu ląstelė atspari vienam preparatui, tai ji atspari ir preparatų grupei, kurie struktūriškai ir funkciškai gali būti net negiminingi. Taigi atsparios gydymui vėžinės ląstelės dvejopai atsparios: pirmą kartą kancerogeninėms medžiagoms, antrą kartą – vaistams.
Tad ar nereikėtų navikinio proceso formavimosi mechanizmus vertinti bendru evoliuciniu aspektu ir žvelgti į juos, kaip į gyvybės apsaugą Žemėje. Ląstelės išgyvenimo varomoji jėga nėra genų pakitimų įvairovė. Tai antrinis mechanizmas, tik padedantis išgyventi pažeistai ląstelei. Tačiau ligi šiol redukcionistinės molekulinės biologijos mokslininkai gilinosi į kuo smulkesnes dalelytes ir procesus. Užuot jungę pažintus procesus, juos vis labiau skaldė ir smulkino. Turi būti viena bendra gyvybės išlikimo varomoji jėga prisitaikant prie pakitusios aplinkos per organizmo ir atskirų ląstelių homeostazės palaikymą. RDK fenomenas turi būti vertinamas kaip apsaugos nuo ląstelių žalojimo mechanizmas, kuris yra susiformavęs per visą gyvybės egzistenciją. Todėl yra svarbu ne atsparumo visuose lygiuose šalinimas, o jo formavimuisi kelio užkirtimas profilaktinėmis priemonėmis, saugant visų evoliucijos pakopų organizmus ir jų ląsteles nuo žalojimo, išlaikant apsaugos mechanizmų atsparumo genų ir jų veiklos produktų (P-gp, GST ir kt.) normalią veiklą.
Atskirai atsparumo daugeliui vaistų vienu metu fenomenas tarptautinėje literatūroje diskutuojamas jau apie 20 metų (mūsų darbuose 30 metų), o žmogaus ir pelių genai, koduojantieji nuo energijos priklausomą transporterį (P-gp), atsakingą už RDV, buvo klonuoti prieš 10 metų. Tačiau yra dar prieštaringų minčių apie šio siurblio veikimo mechanizmą ir jo biologinę funkciją. RDV mechanizmai susiformavo evoliucijos pradžioje ir išliko per visą jos raidą. Be atsparumo įvairiems vidinės ir išorinės terpės žalojantiems veiksniams mechanizmų formavimosi gyvybė negalėtų Žemėje egzistuoti. Todėl bendras biologinis atsparumas turi bendrą biologinę evoliucinę persistencinę funkciją – saugoti ląsteles nuo žūties. Gali būti šio sudėtingo proceso mechanizmų įvairovė. Ir tai natūralu. Atsparumui formuotis padeda daug genų ir jų baltymų. Pvz., onkogenas Bcl-2 ir kiti šios genų šeimos nariai pasirūpina išlikimo pirmenybe, pailgina epitelinių ląstelių gyvavimą ir laiduoja proliferaciją, diferenciaciją ir morfogenezę. Nusilpus Bcl-2 genų veiklai ląstelė žūva nuo apoptozės. Padidėjęs Bcl-2 poveikis apsaugo epitelines ląsteles nuo žūties, bet niekad nesugeba normalias ląsteles padaryti nemirtingas. Bcl-2 veikimas yra susijęs su atsparumu hormonų terapijai.
Mūsų koncepciją, sukurtą jau prieš 25 metus, palaiko E.Farberio (E.Farber) 1984 m. teiginys, kad atsparumas daugeliui vaistų ir kancerogenezei yra artimai susiję procesai. O japonų autorių D.H.Kimo (D.H.Kim) ir bendradarbių (1996 m.) rezultatai rodo, kad RDV baltymo ir pi klasės GST genų aktyvacija įvyksta per urotelinių ląstelių kancerogenezę. Tai gali suteikti pirminį ir įgytą urotelinių ląstelių atsparumą vaistams. Iš šių darbų matyti, kad RDV genai atlieka kompleksinį vaidmenį kancerogenezėje, navikų progresijoje ir chemoterapijoje. Koncepciją taip pat palaiko amerikiečių onkologo A.S.Spierso (A.S.Spiers) 1994 m. teiginys, kad RDV struktūrų vaidmuo yra apsaugoti ląsteles nuo aplinkos cheminių medžiagų ir kancerogenų. Taigi šiuose darbuose pripažįstamas bendras atsparumo mechanizmas kancerogenezei ir chemoterapijai.
Norint nustatyti navikų formavimosi užuomazgas organizme, labai svarbu mažinti ląstelių apsaugos įgimtų mechanizmų padidėjusią įtaką nusistovėjusiam ląstelių metabolizmui. Kai organizmų aplinkoje nėra nei padidėjusios taršos, nei nuodingų medžiagų, ląstelės gali gaminti evoliucinės apsaugos baltymus tik savo fiziologinėms funkcijoms palaikyti. Taigi tik profilaktinės priemonės galės užkirsti kelią ląstelių apsaugos genų ir jų baltymų padidėjusiam poveikiui. Taip bus sulaikytas ir atsparių kancerogenams vėžinių ląstelių atsiradimas.
Kuo labiau teršiama aplinka, tuo dažniau formuojasi ląstelių atsparumo lėtiniam žalojimui variantai, t.y. navikinės ligos dažnėja. Todėl aišku, kad evoliucijos eigoje ląstelėse susiformavusių bendrų atsparumo genų ir jų apsauginių baltymų padidėjęs poveikis gali būti sumažintas tik šalinant kenksmingas medžiagas iš ląstelės egzistencijai nepalankios aplinkos. Tai ir vėžio pirminės profilaktikos svarbiausia kryptis: intensyviai šviesti žmones apie evoliucinio ląstelių atsparumo žalojantiems veiksniams pasekmes.

CEA
Norma:
• sveiki asmenys 0 – 5 ng/ml
• rūkantys sveiki asmenys 0 – 10 ng/ml
CEA padaugėjimas reiškia:
• storosios žarnos vėžys,
• kasos vėžys,
• skrandžio vėžys,
• krūties vėžys,
• gimdos kaklelio vėžys,
• kiaušidžių vėžys
• plaučių vėžys,
• rečiau – stemplės, skydliaukės meduliarinis vėžys, LOR sistemos navikai, neuroblastoma (nervų sistemos vėžys),
• kartais – kepenų cirozė, kasos uždegimas, žarnyno uždegimai.

Jeigu CEA koncentracija sumažėjo anksčiau padidėjusios reikšmės atžvilgiu, tuomet tai rodo, kad yra suminės naviko masės organizme sumažėjimas. Suminė vėžio masė – tai visų vėžio ląstelių oraganizme bendras kiekis. Šiam rodikliui, taip pat kaip ir kitiems vėžio žymenims, labai svarbu ne tik pats reikšmės dydis, bet ir jo pokytis laiko bėgyje. Skirtingai nuo daugelio kitų laboratorinių rodiklių toks žymens koncentracijos mažėjimas arba didėjimas net ir normos ribose yra svarbus klinikiniu požiūriu.

Karcinoembrioninis antigenas – vienas geriausių vėžio žymenų. Jis padidėja daugelio piktybinių navikų atveju. Dažniausiai matuojamas sekant skrandžio, žarnyno ir ypač storosios žarnos vėžiį po operacijos. CEA laikomas geriausiu neinvazyviniu metodu storosios žarnos vėžiui sekti. Neinvazinis metodas – tai tyrimas, kuris atliekamas ne žmoguje, bet jo skystyje (kraujyje, šlapime). Nacionalinis Vėžio Institutas Bethesdoje (JAV) laiko CEA padidėjimą pakankamu faktu atlikti išsamų ligonio ištyrimą ieškant solitarinės žarnyno vėžio metastazės kepenyse plaučiuose ar kitame organe. Solitarinė metastazė – tai bet kur organizme išsisėjusi vėžinė ląstelė, kuri pasidaugino ir susidarė gumbas. Laikoma, kad metastazės nustatymas gali būti pakankama sąlyga atlikti pakartotiną chirurginį metastazinio mazgo pašalinimą. Jeigu daugiau mazgų nebuvo rasta po tokios operacijos CEA koncentracija kraujyje vėl turėtų sumažėti. Dažniausiai CEA padidėja esant kepenų arba kaulų metastazėms iš storojo žarnyno. CEA – vienas iš nedaugelio žymenų, kurių padidėjimas reiškia prognozę net ir tuo atveju, jeigu ikioperaciniame periode šio rodiklio koncentracijos padidėjimo nebuvo nustatyta. Tokiais atvejais CEA koncentracija kraujyje atitinka ligos stadiją. Ikioperaciniai CEA serumo lygiai koreliuoja su tuo, kiek pooperaciniame periode truks laikotarpis be recidyvo ar metastazių. Recidyvas – tai vėžio atsinaujinimas.

Atliekant pooperacinės ligonio būklės ilgalaikį stebėjimą gyvenime svarbu nepamiršti tai, kad CEA koncentracija pooperaciniame periode yra labiau jautrus tyrimas, negu echoskopija (“televizorius”), kompiuterinė tomografija (“televizorius”) ar endoskopija (zondas). Šie trys tyrimai yra instrumentiniai. Medicininėje literatūroje aprašyta, kad CEA koncentracijos padidėjimas nustatomas net 36 mėnesiai iki metastazių suradimo kitais, instrumentiniais, tyrimo metodais. Mažas CEA koncentracijos padidėjimas labiau rodo vietinį naviko atsinaujinimą, o ne jo atsinaujinimą kitoje, bet kurioje, tolimoje kūno vietoje. Staigus išreikštas CEA koncentracijos padidėjimas dažniau būna susijęs su metastazėmis kepenyse. Papildomi laboratoriniai rodikliai, kuriuos naudinga nustatyti pooperaciniame periode pašalinus storojo žarnyno vėžį, yra šarminė fosfatazė ir GGT. Nors CEA padidėjimas nėra labai specifinis požymis, susietas su kuria nors vėžio rūšimi, bet esant CEA padidėjimui virš 20 ng/ml, dažniausiai turėtų būti randama kasos arba storojo žarnyno vėžys arba jo recidyvas (atsinaujinimas).

Po sėkmingo operacinio gydymo, CEA reikšmės turi nukristi iki normalaus lygio per 6 – 8 savaites. Staiga vėl padidėjęs CEA lygmuo reiškia, kad navikas vėl progresuoja, vystosi metastazės. Laipsniškas didėjimas 2 – 4 ng/ml per 6 mėnesius – labai pavojingas požymis, rodantis, kad išsivystė recidyvas arba metastazės. Pooperaciniame periode pašalinus storosios žarnos vėžį rekomenduojama bent kartą per du mėnesius atlikti CEA nustatymą, kad galima būtų laiku aptikti ligos metastazavimą ir recidyvavimą. Vėliau pradedant antraisiais metais po operacijos CEA tyrimą rekomenduojama atlikti 4 kartus į metus.

Pradžioje buvo galvota, kad CEA – tai žymuo, kurį gamina virškinamojo trakto vėžiai. Išsamūs klinikiniai tyrimai parodė, kad CEA gali būti padidėjęs esant krūties, plaučių, kasos ir prostatos navikams. Smegenų skystyje, kuris gaunamas pro adatą, įbestą į nugarą, CEA koncentracijos padidėjimas randamas esant piktybinėms meningeomoms (smegenų vėžys). CEA padidėjimo gali nebūti net ir tais atvejais, kuomet diagnozuojama išplitusi storosios žarnos karcinoma (vėžys), nors tokie atvejai gana reti.

Naudota literatūra:
1. “Teoriniai ir praktiniai piktybinių navikų konservatyvios terapijos aspektai” Palanga 1999
2. “MedInfo” 1999 Nr.8
3. “Medicina” tomas 36 Nr.?8 2000
4. “Sveikatos apsauga” Nr.4 198
5. Laisvoji enciklopedija
6. Interneto puslapis Delfi

Leave a Comment