Kvepavimo sistemos organu ligos

Kvėpavimo takų ligos

Visi kvėpavimo takai yra iškloti šilta, drėgna, gleivėta membranine plėve, kurią nuolat veikia aplinkos oras. Sveikatai gali turėti poveikį šio oro kokybė, apibūdinama jame esančiais teršalais ir mikrobais.
Dažniausiai užkratas plinta oro lašeliniu būdu. Užsikrečiame jei ligos sukėlėjų koncentracija būna labai didelė arba mūsų imuninė sistema susilpnėjusi.
Virusinė infekcija iš nosies ertmių gali plisti į sinusus, vidurinę ausį ir į bronchus.
Kosulys – vienas iš dažniausių ir pagrindinių daugelio plaučių bei kitų ligų simptomų.
Kosulys – tai refleksas, kurį sukelia receptorių, esančių ryyklės, gerklų, trachėjos, bronchų gleivinėje, sudirginimas. Jis gali atsirasti ir sudirginus pleurą, skrandį, tulžies pūslę bei kitus organus. Kosulys atsiranda tada, kai dirginami kvėpavimo takai – gerklė, gerklos ar bronchai, taip pat kai užsikemša arba dirginama nosis, ryklė ar atsiradus nervinių galūnėlių dirginimui. Pats kosulys nėra liga, bet greičiau kokios nors ligos, ypač peršalimo ligų, požymis.Kosulio receptorius sudirgina į kvėpavimo takus patekę smulkūs maisto gabaliukai, kauliukai, dulkės, dūmai, cheminės medžiagos, nuodingos dujos, bronchų trachėjos navikai. Receptoriai taip pat jautrūs šalčiui, karščiui.Vienas iš svvarbiausių ir pikčiausių dirgiklių yra tabako dūmai. Jie kosulio receptorius veikia ir mechaniškai (smulkiomis dalelėmis), ir termiškai, ir toksiškai.
Impulsas iš kosulio receptorių gerklų viršutinio ir klajoklio nervo eferentiniais ir sensoriniais pluoštais plinta į kosulio centrą, o iš jo eferentinėmis klajoklio, diafragmos ir

r spindulinių nervų skaidulomis persiduoda gerklų, tracheobronchinio medžio, diafragmos, pilvo sienos bei dubens efektoriniams raumenims.
Šių raumenų susitraukimas sukelia staigų, su dideliu greičiu iškvėpimą. Iš gerklų, trachėjos, bronchų išstumiami skrepliai, įvairūs svetimkūniai.
Tai gali būti laikinas dirginimas, kai patenka dulkių, tabako dūmų ar tiesiog užspringus. Tačiau ilgalaikį ir sunkų kosulį dažniausiai sukelia virusai ir mikrobai. Dėl jų poveikio gerklėje arba bronchuose kaupiasi įvairios dėl uždegimo atsiradusios medžiagos, gleivės ir pūliai. Stipriai dirginamos nervinės ląstelės atitinkamai sutrikdo ritmingą kvėpavimą, ir mes pradedame kosėti. Organizmas tokiu būdu šalina normaliam kvėpavimui trukdančius teršalus.
Dažniausios kvėpavimo takų ligos yra sloga, sinusitas, tracheitas, bronchitas, pneumonija, emfizema, tuberkuliozė, plaučių fibriozė ir plaučių vėžys.

Sloga – dažniausia viršutinių kvėpavimo takų liga. Ją sukelia virusai, bakterijos, alergenai. Prasideda gleivinės uždegimas – iš nosies prradeda tekėti išskyros. Sukėlėjai plinta lašeliniu būdu.

Sinusitas – nosies gleivinės uždegimas (sloga) gali išplisti į sinusus ir sukelti sinusitą.

Tracheitas – gerklės uždegimas. Jį sukelia virusai. Prasideda peršalus, sergant sloga, gripu, kitomis ligomis. Gali sukelti ir dirginančios medžiagos – dulkės, tabako dūmai ir kt.

Bronchitas – bronchų uždegimas. Jį sukelia virusai, bakterijos, grybeliai, cheminės medžiagos ir dulkės, įkvėpiamos su oru. Ligą gali sukelti įvairios augalinės ir mineralinės dulkės, rūgščių garai, amoniakas, organiniai tirpikliai, sieros dioksidas, tabako ir kitokių rūkalų dūmai. Bronchito atsiradimą skatina kontaktas su ke

enksmingomis medžiagomis, nuovargis, peršalimas, nutukimas, alkoholis, krūtinės ląstos deformacijos ir pan. Simptomai: dusulys, darbingumo sumažėjimas, gerklės skausmas, skausmas už krūtinkaulio, kosulys, skrepliavimas, nežymus karščiavimas, silpnumas, nuovargis, sloga.

Pneumonija – tai ūminis infekcinis plaučių audinio uždegimas, kai dėl į plaučius patekusių mikroorganizmų plaučių alveolėse susikaupia uždegiminio skysčio ir ląstelių. Jis gali būti savarankiškas arba komplikuoti kitas ligas. Plaučių uždegimą gali sukelti bakterijos, kai kurie virusai, grybeliai ir pirmuonys. Plaučių uždegimo priežastimi gali būti ir daugiau kaip vienas sukėlėjas. Tikimybė susirgti plaučių uždegimu priklauso ne tik nuo mikroorganizmo, bet ir nuo žmogaus organizmo gynybinių ypatybių, aplinkos. Palankias sąlygas ligai prasidėti sudaro ūminė virusinė kvėpavimo takų infekcija (peršalimas ar gripas), lėtinės kvėpavimo takų ligos, rūkymas, alkoholizmas, žmogaus imuniteto nusilpimas (taip pat imunitetą slopinančių vaistų vartojimas), senyvas amžius, kitos ligos (širdies nepakankamumas, cukrinis diabetas), stresas, badavimas.
Yra atskira plaučių uždegimo rūšis – hospitalinė pneumonija, kuria susergama ligoninėje. Ji dažnesnė sunkiems ligoniams, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija.
Pneumonijos požymiai: dusulys, galvos skausmas, karščiavimas, krūtinės skausmas, kosulys, skrepliavimas, atsikosėjimas krauju, šaltkrėtis, raumenų skausmas.
Gydymas yra tik antibiotikais. Taip pat skiriama kosulį lengvinantys, temperatūrą mažinantys vaistai.

Emfizema – plaučių audinio suirimas, lydimas plaučių išsiplėtimo dėl juose susilaikiusio oro. Oras uždaromas ir labai dažnai suplėšo plaučių alveoles. Pagrindinis šios ligos rizikos faktorius – rūkymas. 90 proc. sergančiųjų –

aktyviai arba pasyviai rūkantys. Nors oro užterštumo vaidmuo nėra aiškus, bet, manoma, kad ir jis turi įtakos sergamumui šia liga. Profesinės dulkės ir chemikalai (garai, dirgikliai, dūmai), esant intensyviam ir ilgam kontaktui, gali sukelti šią ligą, nepriklausomai nuo to, rūko žmogus ar ne. Manoma, kad yra genetinis šios ligos polinkis. Kvėpavimo takų infekcijos, persirgtos kūdikystėje ir vaikystėje, turi reikšmės ligos atsiradimui vyresniame amžiuje. Emfizema neretai pasireiškia po gripo, kitų virusinių infekcijų, plaučių uždegimo. Dažniau serga vyresni kaip 40m. žmonės. Gydoma ilgai, su nuolatine gydytojo priežiūra. Skiriami vaistai, specialūs kvėpavimo pratimai.

Tuberkuliozė – plačiausiai paplitusi infekcinė liga pasaulyje, stipriai susijusi su socialinėmis ir ekonominėmis problemomis (skurdu, nedarbu, alkoholizmu, narkomanija, ŽIV/AIDS), nepakankama tuberkuliozės profilaktika, pavėluota diagnostika. Pasaulyje yra užsikrėtęs kas 3 žmogus. Tuberkuliozę sukelia tam tikrų kelių rūšių mikobakterijos. Lietuvoje pagrindinis ligos sukėlėjas yra tuberkuliozės mikobakterijos, kurias žmogus žmogui perduoda per orą. Ligos perdavimas įvyksta įkvėpus sergančiojo seilių lašelių, nors suserga ne kiekvienas įkvėpęs žmogus. Sergančiojo žmogaus skrepliai patenka ant aplinkinių daiktų, žemės, išdžiūsta, bet tuberkuliozės sukėlėjai ilgai lieka gyvi ir plinta su dulkėmis. Galima užsikrėsti pro pažeistą odą, gleivines, retai pro placentą. Galima užsikrėsti ne tik plaučių, bet ir kitų organų (pvz.: inkstų, kaulų ir sąnarių, netgi smegenų) tuberkulioze.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, 1/3 pasaulio gy

yventojų yra užsikrėtę tuberkuliozės mikobakterijomis, t.y. tuberkuliozės nešiotojai gali susirgti, sutrikus organizmo imuninei sistemai. Pavojingiausi yra atvira plaučių tuberkulioze sergantys, kosintys ir taip tuberkuliozės sukėlėjus skleidžiantys asmenys. Užsikrėtimo riziką stiprina didelė sukėlėjų koncentracija ore, ilgas kontaktas su sergančiuoju.
Didelę riziką susirgti tuberkulioze turi sergantieji cukralige (suserga apie 30 proc.), užsikrėtusieji ŽIV (suserga 70-100 proc.). Tokie žmonės suserga 6 kartus dažniau.
Neigiamos įtakos turi narkomanija ir alkoholizmas, ilgas gydymas kortikosteroidais, imunitetą slopinantis gydymas, vėžys, sunkios inkstų, žarnyno ligos, nevisavertė mityba, badavimas, mažas kūno svoris. Sergant tuberkulioze, sprogsta plaučių alveolės ir pakeičiamos neelastingu jungiamuoju audiniu. Sužinoti, ar žmogus serga ar yra sirgęs tuberkulioze, atliekami tyrimai (Mantu). Po oda suleidžiama labai atskiestos bacilų ištraukos, ir jei po 3 dienų plotelis aplink įdūrimą parausta ir išsiplečia iki 2mm – žmogaus organizmas yra sukūręs imunitetą ligos sukėlėjui: jis sirgo arba serga šia liga. Pagrindinius sergančiųjų plaučių tuberkulioze nusiskundimus aprašė dar Hipokratas. Tai yra progresuojantis silpnumas, kosulys bei skrepliavimas, atkaklus nedidelis karščiavimas, kraujo atkosėjimas, svorio mažėjimas, naktinis prakaitavimas.
Naujagimiai bei 6-7 metų vaikai yra profilaktiškai skiepijami nuo TBC. Gyvenantiems ar kontaktuojantiems su sergančiu tuberkulioze yra taikoma chemoprofilaktika ( jiems tam tikrą laiką yra duodama antituberkuliozinių vaistų) .

Plaučių fibriozė – plaučių pridulkėjimas. Paprastai tai yra profesinė liga, kurią sukelia įkvėptos įvairios dalelės. Dulkės, ypač chemiškai veikiančios audinius, skatina jungiamojo audinio vešėjimą plaučiuose. Pagal tai, kokios dalelės patenka į plačius, yra skirstomos ir fibriozės: silikozė (smėlio dulkės), silikatozė (silikato dulkės), asbestozė ir t.t. Plaučių pridulkėjimas anglies dulkių vadinamas antrakoze. Kadangi susidarančiame jungiamajame audinyje yra daug dulkių, todėl plaučiai būna juodi. Dažna fibriozės pasekmė – plaučių vėžys.

Plaučių vėžys – piktybinis plaučių navikas. Plaučių vėžio, kaip ir kitų lokalizacijų vėžio, tiksli priežastis nežinoma. Tačiau žinoma daug rizikos faktorių, kurie, ilgai veikdami organizmą, gali sukelti plaučių vėžį. Vienas svarbiausių plaučių vėžį įtakojančių veiksnių – tabako rūkymas. Cigarečių dūmuose yra apie 4000 cheminių medžiagų, iš jų daugiau kaip 40 žinomų kancerogenų (t.y. vėžį sukeliančių medžiagų). Kancerogeninės medžiagos ilgą laiką kaupdamosios žmogaus audiniuose ir kai kuriuose organuose sukelia vėžį bei kitas ligas. Rizikos laipsnis susirgti plaučių vėžiu tiesiogiai priklauso nuo surūkomų per dieną cigarečių skaičiaus ir rūkymo trukmės. Tabako rūkymas didina riziką susirgti plaučių vėžiu nuo 2 iki 190 kartų. Pasyvus rūkymas (buvimas prirūkytoje aplinkoje) apie 2 kartus padidina tikimybę susirgti plaučių vėžiu lyginant su visai nerūkančiais žmonėmis. Nustatyta, kad nuo intensyvaus rūkymo pradžios iki to laiko, kai susergama plaučių vėžiu praeina vidutiniškai 20-30 metų. Kadangi daugiau rūko vyrai, tai tvirtinama, kad jie dažniau ir serga plaučių vėžiu. Dabar vis dažniau serga ir moterys, nes jos pradėjo kur kas daugiau rūkyti. Šios ligos išsivystymą įtakoja ir kai kurios pramonėje naudojamos medžiagos – arsenas, asbestas, uranas, degutas, chromas, nikelis, formaldehidas ir kt. Kitų ligų sukeltas bronchų pakenkimas gali turėti įtakos plaučių vėžio išsivystymui. Be to, yra genetinis polinkis šiai ligai – 2-3 kartus didesnė rizika asmenims, kurių vienas iš tėvų sirgo plaučių vėžiu.
Plaučių vėžiu susergama palengva, o ligos požymiai yra įvairūs ir nespecifiniai. Simptomų intensyvumas priklauso nuo vėžio lokalizacijos ir išplitimo. Ligonį vargina dusulys, kosulys, krūtinės ląstos skausmas, skrepliavimas, neretai atsikosėjimas krauju. Gali būti bendro negalavimo požymių: silpnumas, nuovargis, pablogėjęs apetitas, kūno masės mažėjimas, šiek tiek padidėjusi kūno temperatūra. Navikui augant, ligos simptomai ryškėja. Plaučių vėžys – tai progresuojanti liga. Efektyviai negydomas ligonis per keletą metų miršta. Tačiau anksti nustačius ir laiku padarius operaciją, plaučių vėžio progresavimą dar galima sustabdyti, ligonis gali pasveikti. Ligos eigą lemia morfologinė vėžio forma, jo išplitimo laipsnis, galimybė taikyti tam tikrus gydymo metodus. Sergant plaučių karcinoma (vėžiu), pirmiausiai sustorėja ir sukietėja bronchų gleivinės ląstelės (dėl nuolatinio dirginimo). Po to netenka virpamojo audinio blakstienėlių, dėl to daugiau nešvarumų, dulkių ir kitų medžiagų patenka į plaučius. Dar vėliau susiformuoja navikas. Augdamas jis gali užkimšti bronchą, plautis subliūkš, išsivystys plaučių uždegimas arba abscesas. Tada reikia šalinti pažeistą plaučių segmentą, skiltį arba visą plautį (pneumonektomija). Taip pat skiriama spindulinė bei chemo terapijos. Kai nuo naviko (lokalizuoto vėžio) atsiskiria dalis ląstelių ir metastazuoja į kitas organizmo vietas, vėžys išplinta. Sergą plaučių vėžiu miršta daugiausiai dėl metastazių gyvybei svarbiuose organuose (stipraus kraujavimo, plaučių uždegimo). Esant metastazėms, spindulinės terapijos taikyti negalima, nes metastaziniai navikiniai židiniai kituose organuose tik progresuoja.

Su kvėpavimo ligomis labai susijęs yra rūkymas. Tai – labai paplitusi narkomanijos rūšis. Tabako dūmai pažeidžia lūpų, liežuvio, gomurio ir gerklų gleivinę, sukelia sausą kosulį ir burnos infekciją. Rūkantiems, pablogėja uoslė, atsiranda blogas kvapas iš burnos, gelsta dantys ir pirštai, atsiranda skreplių. Sumažėja organizmo atsparumas ligoms. Rūkymas sukelia aterosklerozę, širdies infarktą, lėtinį bronchitą, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, lūpų, liežuvio, gerklų, plaučių, kasos, šlapimo pūslės vėžį. Rūkymas ypač pavojingas jaunam, besuvystančiam organizmui (pilnai žmogus išsivysto tik 25 metų). Rūkalių mažesnis svoris ir ūgis, menkesni protiniai sugebėjimai.

Leave a Comment