stuburiniai

Stuburiniai (lot. Vertebrata) – didžiausias chordinių gyvūnų (Chordata) potipis.

Pagrindiniai stuburinių gyvūnų požymiai: aplink chordą formuojasi stuburo slanksteliai, centrinę nervų sistemą sudaro nugaros bei galvos smegenys, kvėpavimo ir virškinimo sistemos atskirtos.

Manoma, kad pirminiai chordiniai gyvūnai atsirado ankstyvojo kambro periode (prieš 570 mln. metų), o jų protėviai tikriausiai buvo jūrų žvaigždžių giminaičiai.

Stuburinių klasės:

* Žuvys

* Varliagyviai

* Ropliai

* Paukščiai

* Žinduoliai

Žuvys

Raudonoji piranija (Pygocentrus natteri)
Raudonoji piranija (Pygocentrus natteri)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Potipis: Stuburiniai
( Vertebrata)
Antklasis: Žuvys
( Pisces)

Žuvys (Pisces) – šaltakraujai gėlame ir jūros vandenyje gyvenantys stuburiniai gyvūnai, turintys žiaunas, neporinius (nugaros, pauodegio ir uodegos) ir porinius (krūtinės ir piilvo) pelekus. Kūno forma verpstiška, oda išskiria gleivingas liaukas. Galvos smegenis sudaro penki skyriai (geriau išsivysčiusios smegenėlės, uodžiamosios skiltys ir skonio svogūnėliai). Žuvys turi porines šnerves, vidinę ausį ir šoninę liniją. Kraujo apytakos ratas vienas, širdis iš dviejų kamerų (vieno prieširdžio ir skilvelio; išimtis – dvikvapės žuvys, kurios turi 2 kraujo apytakos ratus ir 3 kamerų širdį). Kraujotakos sistema uždara, širdyje būna tik veninis kraujas. Šalinimo sistemą sudaro inkstai, kurie išsidėstę išilgai stuburo, kūno ertmėje. Žuvys skirtalytės, turi porinius lytinius organus.

Dydis labai skirtingas &##8211; nuo kelių centimetrų iki 15 m ilgio (bangininis ryklys).
Kremzlinės žuvys (Chondrichthyes) – žuvų klasė. Šiai klasei priklauso rykliai, rajožuvės ir chimeros. Šių žuvų vyraujanti kūno forma yra verpstiška, pritaikyta greitai plaukti. Snukio gale kyšo šnipas – rostriumas. Žiotys yra snukio apačioje. Po juo pr

rieš žiotis yra pora šnervių.
Kaulinės žuvys (Osteichthyes) – žuvų anklasis. Šaltakraujai gyvūnai, kvėpuojantys žiaunomis. Gyvena gėlame ir jūros vandenyje. Galvos šonuose turi žiauninius plyšius, uždengtus dangteliais. Burna su žandikauliais. Krūtininiai ir pilviniai pelekai sudaryti iš kremzlinių ir kaulinių spindulių, sujungtų plėvėmis. Širdis iš dviejų kamerų, 1 kraujo apytakos ratas. Turi dvi šnerves.

Pasaulyje žinoma apie 23 000 žuvų rūšių, Lietuvoje – 85 (Lietuvos žuvys).
Nervų sistema ir jutimo organai

Nugaros smegenys išsidėsčiusios stuburo kanale, o nuo jų atsišakoja nervų poros, kurios reguliuoja kūno ir peleko raumenų darbą. Priekinėje dalyje stuburo smegenys pereina į galvos smegenis. Galvos smegenys skirstomos į penkias dalis: 1. Priekinės smegenys – nuo jų į uoslės organus eina du uoslės nervai; 2. Tarpinės smegenys – dalyvauja priimant regėjimo dirginimus; 3. Vidurinės smegenys – nuo jų nervai eina į akių raumenis; 4. Smegenėlės – koordinuoja judesius ir pusiausvyrą; 5. Pailgosios smmegenys – reguliuoja visas svarbiausias organizme vykstančias funkcijas.

Jutimo organamas priklauso akys, kuriomis žuvys skiria daiktų formą ir spalvą. Uoslės organus sudaro šnervės, pereinančios į akliną maišelį su jutiminėmis ląstelėmis. Klausos organai yra giliai kaukolėje, bet žuvys girdi. Visame kūno paviršiuje yra jutiminės ląstelės. Kai kurios žuvys priekinėje kūno dalyje turi lytėjimo ūselius (šamas, menkė). Šonine linija žuvys junta vandens srovės kryptį ir jėgą. Ši linija leidžia išvengti kliūčių ir gaudyti grobį.
Varliagyviai, arba amfibijos (Amphibia) – stuburinių gyvūnų klasė.

Primityviausi keturkojai, kurie dauginasi gėlame vandenyje. Le

ervos vystosi vandenyje, po metamorfozės įgyja būdingų sausumos stuburiniams bruožų: išsivysto plaučiai, susiformuoja du kraujo apytakos ratai, pakinta jutimo organai, susiformuoja lankstomos per sąnarius priekinės ir užpakalinės galūnės.

Pasaulyje apie 5000 rūšių. Lietuvoje – 13 rūšių (Lietuvos varliagyviai).
Kūno danga
Varlės oda
Varlės oda

Varliagyvių oda plika, tačiau epidermyje esančios liaukos išskiria gleives ir drėkina odą, tuo apsaugodamos nuo išdžiuvimo, arba yra labai svarbios reguliuojant osmosinį slėgį. Kai kurie varliagyviai odoje išskiria nuodingas medžiagas, kurias gamina serozinės liaukos. Paprastai tie nuodai nėra labai veiksmingi, tačiau medlaipinių (Dendrobatidae) kai kurios rūšys (pvz., Dendrobates azureus) yra labai nuodingos, ir vietos indėnai odos išskyromis tepa strėlių antgalius. Varliagyvių odos spalva priklauso nuo sugeriamų spindulių spektro. Jei sugeriamos visos spektro spalvos, gyvūnas būna tamsus, jei tik kai kurios – gyvūnas atrodo šviesus. Be to, odoje gali būti ir chromatoforų – pigmentų turinčių ląstelių. Nuo jų priklauso varliagyvių odos, įvairių joje esančių dėmelių spalva. Kartais dėl pigmentų nevienodo pasiskirstymo chromatoforo spalva pakinta. Tai labai svarbu kai gyvūnui tenka maskuotis, pasislėpti savo natūralioje aplinkoje.
Skeletas

Varliagyvių stubure skiriama kaklinė, krūtininė, juosmeninė, kryžmeninė ir uodeginė dalys. Pirmasis kaklo slankstelis vadinamas atlantu. Kryžmens slanksteliai jungiasi su dubeniu. Už jo yra uodeguotųjų varliagyvių uodegos slanksteliai. Beuodegių varliagyvių jie suaugę. Slanksteliai beveik visų varliagyvių yra gerai sukaulėję. Šonkauliai sunykę ar labai trumpi, to

odėl nėra krūtinės ląstos. Kaukoklės kaulų yra mažai. Pečių juosta ir dubuo tapo tvirtesni, kad galėtų išlaikyti kūno svorį. Dubuo susideda iš klubakaulio, gaktikaulio ir sėdynkaulio, kurie kartu sudaro gūžduobę, į kurią remiasi šlaunikaulio galvutė. Beuodegių varliagyvių dubens sandara truputį kitokia, nes jo susiformavimui įtakos turėjo šokuojamasis judėjimo būdas.

Priekinės ir užpakalinės galūnės gerai išsivysčiusios. Jos sudarytos iš trijų dalių: žasto, dilbio ir plaštakos. Plaštaka baigiasi keturiais pirštais (penktasis neišsivystęs). Užpakalines galūnes sudaro šios dalys: šlaunis, blauzda ir letena, kuri penkiapirštė ir su plaukiojamąja plėve. Galūnių dalys paslankiai sujungtos sąnariais. Užpakalinės kojos gerokai ilgesnės ir stipresnės už priekines, jos yra svarbiausios judant. Tupėdamas gyvūnas remiasi truputį sulenktomis priekinėmis kojomis, o užpakalinės tada būna sudėtos kūno šonuose. Greitai ištiesdama jas, varlė šokuoja, o priekinės kojos apsaugo gyvūną, kad šis nesusitrenktų į žemę. Varlė plaukioja, pritraukdama ir ištiesdama užpakalines galūnes, o priekines priglaudusi prie kūno.
Nervų sistema

Varliagyvių priekinės smegenys stambesnės negu žuvų ir turi 2 pusrutulius. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės, ir jiems nereikia išlaikyti pusiausvyros. Judesius reguliuoja smegenėlės. Nuo galvos smegenų atsišakoja 10 porų nervų.
Jutimo organai

Varliagyviai turi dvi dideles iššokusias akis, pridengtas vokais: odiniu – viršutiniu ir judriu – apatiniu. Dažnai mirksi, todėl drėgni vokai sudrėkina akių paviršių ir jis neišdžiūsta bei pašalina prilipusias dulkeles. Galvoje prieš akis yra po

ora šnervių. Tai ne tik uoslės organų angos, pro jas patenka atsmosferos oras kai gyvūnas kvėpuoja sausumoje. Akys ir šnervės yra viršutinėje galvos dalyje, todėl slėpdamasis vandenyje, varliagyvis iškiša iš jo tik akis ir šnerves. Dėl to gyvūnas gali kvėpuoti atmosferos oru ir matyti kas vyksta virš vandens. Už abiejų akių yra po nedidelį ratuką, aptrauktą oda. Tai išorinė klausos organo dalis – būgnelis. Nuo jo garsiniai svyravimai per klausos kaulelį perduodami į vidinę ausį. Varliagyviai turi vidurinę ir vidinę ausį, kuri glūdi kaukolės kauluose. Vidinėje ausyje pailgasis maišelis sudaro pusratinius kanalus. Šoninės linijos nėra, ją turi tik varliagyvių lervos ar vandenyje gyvenančios rūšys.
Virškinimo organai

Virškinimo sistema prasideda burna, kurioje yra stambūs dantys (išskyrus rupūžes) ir minkštas lipnus liežuvis. Į burną atsiveria seilių liaukos. Toliau yra ryklė, stemplė, skrandis, nuo kurios prasideda plonoji žarna (dvylikapirštė, klubinė). Į dvylikapirštę žarną atsiveria kepenų tulžies ir kasos latakai. Užpakalinė žarna atsiveria ne tiesiai laukan, o į tam tikrą užpakalinės žarnos paplatėjimą, vadinamą kloaką. Į kloaką atsiveria taip pat šlapimtakiai ir lytinių organų ištekamaieji latakai.
Kvėpavimo sistema

Suaugę kvėpuoja plaučiais bei visu kūno paviršiumi, lervos – žiaunomis ir per odą. Būdingos porinės šnervės, burnos ertmė, gerklos (garso skleidimo organas), trachėja, du bronchai ir poriniai plaučiai. Plaučiai panašūs į maišelius. Jų sienelėse gausu kraujagyslių, kuriose vyksta dujų apykaita. Varliagyvio gerklė kelis kartus per sekundę nutįsta žemyn, todėl burnos ertmėje oras praretėja, ir pro šnerves čia skverbiasi šviežias oras, kuris eina į plaučius. Atgal jį išstumia kūno sienelių raumenys. Kad varliagyviai galėtų kvėpuoti per odą, ši turi būti nuolat drėkinama. Šią funkciją atlieka odoje esančios liaukutės.
Dauginimasis

Varliagyviai poruojasi vandenyje. Jie išleidžia kiaušinius ir spermatozoidus į vandenį, kur vyksta išorinis apvaisinimas. Kiaušialąstę dengia drebutinis dangalas. Išsiritusios lervos vadinamos buožgalviais.
Ropliai (Reptilia) – stuburinių gyvūnų klasė.
Roplių oda sausa, beveik be liaukų. Epidermio viršutinį sluoksnį sudaro negyvos suragėjusios ląstelės. Raginis sluoksnis netolygus, storiausios vietos virtusios raginiais žvynais, gumburėliais, skydeliais. Tokia oda apsaugo nuo mechaninio žalojimo ir kartu lieka elastinga. Šis šarvas dar sustiprėja, kai po raginiais dariniais susiformuoja kaulinės plokštelės (turi krokodilai, vėžliai, kai kurie driežai). Raginis sluoksnis beveik nepraleidžia vandens – gerai apsaugo kūną tiek nuo įmirkimo, tiek nuo džiūvimo. Todėl ropliai gali gyventi sausose vietose, tenkindamiesi tik tuo vandeniu, kurį gauna su maistu. Raginis epidermio sluoksnis yra negyvas darinys – jis susidėvi ir gabalėliais nuplyšta arba periodiškai numetamas visas ištisai (kaip gyvačių išnaros). Po senuoju raginiu sluoksniu jau būna susiformavęs naujas. Roplių odoje negausios liaukos susijusios su veisimusi. Paminėtinos krokodilų galvos apačioje prie apatinių žandų muskuso liaukos bei porinės analinės liaukos. Driežai turi kelias šlauninių liaukų eiles.
Virškinimo organai

Burnos ertmėje yra daug liaukų (tarp jų ir nuodų), jos stambesnės už varliagyvių. Liežuvis išsivystęs gerai. Gyvatės ir daugelis driežų liežuvį gali išmesti toli. Chameleonų liežuvis lipnus ir žaibiškai jį išsviedžia gaudydami vabzdžius. Be to, gyvačių žandų aparato kaulai sujungti taip, kad jos gali labai plačiai išsižioti ir praryti didelį grobį. Krokodilai ir vėžliai turi gomurikaulį, kuriame yra atskiri kvėpavimo takai ir stemplė. Todėl vėžliai be jokių sunkumų gali kvėpuoti ėsdami, o vandenyje iki akių ir šnervių panirę krokodilai – kvėpuoti. Dantys dažniausiai vienodos formos – kūgiški. Daugumos roplių dantys priaugę prie kaulų, keičiami daug kartų. Skrandis raumeningas, gerai išsivystęs. Gyvačių skrandis ištįsęs, į jį ties žarnos pradžia atsiveria kepenų ir kasos ištekamieji latakai. Žarnynas panašus į varliagyvių, bet jau yra aklosios žarnos užmuomazgos. Žarnynas baigiasi kloaka.
Paukščiai (Aves) – stuburinių klasė. Tai dvikojai, šiltakraujai, kiaušinius dedantys stuburiniai, kuriems būdingos plunksnos, sparnais virtusios priekinės galūnės, bedančiai snapai ir tuščiaviduriai kaulai.

Pasaulyje žinomi apie 9000 paukščių rūšių. Apie 120-130 paukščių rūšių išnyko per žmonijos istorijos laikotarpį.

Paukščių klasė yra labai diferencijuota, vieni paukščiai minta nektaru, kiti sėklomis, vabzdžiais, žuvimis ar kitais paukščiais, smulkiais ar stambesniais žinduoliais.

Didžioji dalis paukščių gali skraidyti, tačiau yra ir neskraidančių rūšių (pvz., pingvinai, kiviai
Kilmė
Paukščių evoliucija
Paukščių evoliucija

Paukščiau vystėsi aukštutiniame triaso bei Juros laikotarpiu. Manoma, kad paukščiai evoliucionavo iš dinozaurų teropodų, tiksliau iš Maniraptorių grupės.

Vienas paukščių kilmės iš dinozaurų įrodymų – XIX amžiaus gale rastos Juros periode gyvenusios primityviausios žinomos paukščių rūšies archeopterikso (Archaeopteryx) liekanos. Jis kaip ir šiandieniniai paukščiai turėjo sparnus.

Šios rūšies liekanos buvo rastos Solnfoheno aukštutinės juros laikotarpiu. Jis buvo pavadintas pagal savo plunksnas: Archaeopteryx reiškia senovinės plunksnos arba “archainiai” sparnai. atskirų fosilinių egzempliorių prekybos istorija, radinių aprašai ir pavadinimai atspindi kreacionistų ir biologinės evoliucijos šalininkų kovas.

Ar Archaeopteryx gali būti laikomas tiesioginiu paukščių protėviu, iki šiol nėra galutinai aišku.

Kiti mezozojaus periodo paukščiai – Confuciusornithidae, Enantiornithes, Ichthyornis, Hesperornithiformes, nemokėję skraidyti, bet sėkmingai sklandę.
Oda ir jo dariniai

Paukščių oda plona ir sausa, dėl to skrydžio metu lengvai juda raumenys. Odoje nėra liaukų, išskyrus antuodegyje esančią pasturgalinę liauką. Snapas sudarytas iš tvirtos raginės makšties. Jo forma labai priklauso nuo maisto rūšies ir nuo maisto paėmimo būdo.

Pirštai su nagais, o taip pat pastaibis apaugęs žvynais, kurie savo sandara panašūs į roplių. Plėšriųjų paukščių nagai būna dideli ir aštrūs, o medžiuose gyvenančių rūšių – plonesni ir ilgesni, nes tokiais nagais paukštis geriau išsilaiko ant šakų. Bėgiojančių paukščių, tokių kaip strutis, nagai platūs ir plokšti. Jie yra tikras ginklas.

Būdingiausias paukščių raginis darinys – plunksnos. Iš pradžių išsivysto pūkinės plunksnos, kurios greitai virsta kontūrinėmis. Jaunikliai paprastai būna neryškių spalvų, patelės taip pat, tuo tarpu patinų šis apdaras gana spalvotas. Paukščio kūnas padengtas dengiamosiomis plunksnomis, saugančiomis nuo mechaninių pažeidimų. Jos taip pat svarbios kūno šilumai palaikyti. Tačiau plunksnos negyvas darinys, todėl jos susidėvi, išblunka ir keičiamos naujomis. Suaugę paukščiai šeriasi 1-3 kartus per metus, ypač pasibaigus veisimosi periodui. Antuodegyje esančios pasturgalinės liaukos išskiriamu sekretu tepamos plunksnos, kad neįmirktų. Ši liauka ypač svarbi žąsiniams paukščiams, tuo tarpu vištinių, karvelių – sunykusi, o stručių ir einių – visai redukuota.
Skeletas ir raumenys

Paukščių skeletas pritaikytas skraidymui, todėl daugelis kaulų pripildyti oro, o kaulų čiulpai išnykę. Kaklą sudaro 11-25 slanksteliai, labai lankstus. Krūtinės slanksteliai tarpusavyje susinėrę nejudamai. Šonkauliai su kablinėmis ataugomis, apatinėje dalyje prisitvirtinę prie krūtinkaulio, kurio apačioje yra stambi ketera. Prie keteros prisitvirtinę stambūs poriniai raumenys nuleidžiantys sparnus. Silpnesni poraktikauliniai raumenys sparnus pakelia. Paukščių gerai išvystyti kaklo ir krūtinės raumenys, tarpšonkauliniai raumenys keičia paukščio krūtinės ląstos apimtį jam kvėpuojant.

Kryžmens dalį sudaro 11-12 suaugusių slankstelių, uodegos – 6-9 laisvi slanksteliai. Be to, uodegos dalyje yra į viršų pariesta kaulinė atauga, prie kurios tvirtinasi vairuojamosios plunksnos.

Kaukolės kaulai vientisi, be siūlių, su didelėmis akiduobėmis. Snapas sudarytas iš antsnapio ir posnapio.

Pečių juostą sudaro raktikauliai, varnakauliai ir mentės. Visi šie kaulai svarbūs kaip tvirta atrama sparnams. Sparno skeletas sudarytas pagal penkiapirštės galūnės planą. Tik išlikę trys pirštai, o kiti kaip ir laisvi riešo kaulai yra suaugę.

Paukščių dubuo atviras, nes gaktikauliai su sėdynkauliais nesusijungia. Tai yra susiję su dėjimu, kad lengviau galėtų praleisti kiaušinį stambiu kietu kevalu.

Šlaunikaulis ir blauzdikaulis ilgi, šlaunies raumuo tvirtas. Šeivikaulis sunykęs ir priaugęs išilgai blauzdikaulio. Suaugę čiurnakauliai sudaro pastaibį. Kojos dažniausiai keturpirštės, pirmasis pirštas atlenktas atgal.
Nervų sistema ir jutimo organai

Paukščių gerai išsivysčiusios priekinės ir vidurinės smegenys bei smegenėlės. Nuo galvos smegenų atsišakoja 12 porų nervų. Akys – svarbiausi orientacijos erdvėje organai, taip pat gerai išvystyta klausa. Klausos organą sudaro vidurinė ir vidinė ausis, tuo tarpu išorinė ausis menkai išsivysčiusi, nes būgninė membrana yra tik negilioje įduboje.

Ypač svarbi klausa naktiniams paukščiams. Uoslė išsivysčiusi silpnai. Gera uoslę turi kiviai, jų snapo gale yra šnervės. Šie paukščiai aktyvūs naktį ir maisto ieško uosdami. Skonio organus sudaro žiočių gilumoje esantys skonio svogūnėliai. Be to, žiotyse ir prie pasturgalinės liaukos, kloakoje ir raumenyse yra lytėjimo kūnelių.
Virškinimo organai
Sekretoriniai paukščiai turi galingą snapą
Sekretoriniai paukščiai turi galingą snapą

Paukščių snapas yra viršutinio ir apatinio žandikaulio pailgėjimas. Snapą dengia raginė makštis (ramfoteka). Šiuolaikiniai paukščiai dantų neturi, jų snapo forma labai įvari ir priklauso nuo mitybos. Burnos ertmėje yra liežuvis; čia atsiveria ir seilių liaukos. Kai kurių paukščių seilių liaukos gerai išsivysčiusios. Seilės gali būti naudojamos statant lizdą. Pavyzdžiui, salanganos visą lizdą padaro iš seilių.

Paukščių stemplė apatinėje dalyje praplatėjusi ir vadinama gūžiu (lot. ingluvies). Skrandis sudarytas iš 2 dalių – liaukinės ir raumeninės. Liaukinėje dalyje išskiriamas liaukų sekretas, kuris pradeda virškinti maistą, o raumeninėje dalyje sutrinami grūdai, sėklos, nes jis išklotas ragine kutikula. Be to, čia būna prarytų akmenukų. Tokiame skrandyje kietas maistas sumalamas kaip girnomis.

Iš skrandžio maistas patenka į plonąją žarną. Pradinė jos atkarpa vadinama dvylikapiršte žarna, į kurią atsiveria kasos ir kepenų latakai. Tarp plonosios ir storosios žarnos yra pora aklųjų ataugų. Jose bakterijos gamina vitaminus ir celiuliozę skaidančius fermentus. Storoji žarna trumpa, atsiveria į kloaką.
Kvėpavimo organai

Plaučiai lyginant su kūno dydžiu nedideli, tačiau labai veiksmingi.
Kraujotakos sistema

Kraujotakos sistema nedaug skiriasi nuo žinduolių ar roplių, bet yra prisitaikiusi skraidymui. Širdis yra didesnė, nes paukščių medžiagų apykaita spartesnė. Širdies plakimo dažnis priklauso nuo paukščio dydžio: vištos širdis plaka 312 katų, naminės anties – 212, žvirblio – 460, kolibrio – daugiau kaip 1000 kartų per minutę. Mažesnių paukščių širdis turi atlikti sunkesnį darbą, kad palaikytų reikiamą kūnui šilumą. Paukščių kūno temperatūra yra aukštenė, negu žinduolių. Vidutiniškai ji yra 42,2 laipsnio.

Paukščių kraujotakos būdingiausias požymis – visiškai atsiskyrė širdies dešinioji veninė ir kairioji arterinė pusės. Iš dviejų aortos lankų išliko tik dešinysis, kuris prasideda kairiajame skilvelyje. Galutinai susiformavo du kraujo apytakos ratai; arterinis ir veninis kraujas nesimaišo, todėl organai aprūpinami tik artreriniu krauju. Tai pagerina medžiagų apykaitą, pagyvina organizmo gyvybingumą.
Šalinimo organai

Paukščiai kaip ir ropliai turi didelius, triskiaučius, į dubenį įsispraudusius inkstus. Šlapimas teka 2 šlapimtakiais į kloaką. Šlapimo pūslės nėra. Pagrindinis šlapimo produktas – šlapimo rūgštis, kuri mažai tirpsta vandenyje. Kloakoje iš šlapimo vanduo yra rezorbuojamas, todėl beveik visa šlapimo rūgštis iškrinta baltų nuosėdų pavidalu ir susimaišo su išmatomis. Dėl tokio vandens taupymo kai kurie paukščiai visai negeria vandens ir gali gyventi net dykumose. Be to, paukščiai neturi prakaito liaukų.
Paukščių prisitaikymas skraidyti
Paukščiai gyvena ir inkiluose
Paukščiai gyvena ir inkiluose

Paukščiai yra vieninteliai gyvūnai su plunksnomis. Plunksnos išlaiko kūno šilumą ir yra reikšmingos skraidymui. Paukščių sugebėjimas skraidyti priklauso nuo jų sparnų formos. Sparnai išlenkti galuose ir plokšti prie pagrindo. Tokia forma vadinama aerodinaminiu paviršiumi. Lėktuvų sparnai yra tokios pat konstrukcijos. Paukščiui skrendant, oras srūva virš sparno galo. Jis srūva gana greitai, todėl sparną slegia nestipriai. Oras po sparnu spaudžia daug stipriau. Jis kelia sparną aukštyn, atsiranda taip vadinama keliamoji jėga, todėl paukštis išsilaiko ore.

Paukščių kaulai tuščiaviduriai, todėl lengvi. Didžiulis paukščių krūtinkaulis laiko stiprius plasnojamuosius raumenis. Stambių paukščių, tokių kaip erelių, kirų sparnai visą laiką ištiesti. Sklęsti aukštyn ir žemyn jiems padeda kylančios arba besileidžiančios oro srovės.

Dauguma paukščių skrisdami plasnoja sparnais. Taip po sparnais padidėja keliamoji jėga. Kolibriai plevena priešais žiedą, labai greitai judindami sparnus aštuoniukės pavidalo mostais.

Uodegos plunksnos naudojamos vairavimui, pusiausvyrai ir stabdymui. Norėdami sumažinti greitį ir nusileisti, jie padidina sparnų kampą, ir išskleidžia plunksnas. Tada oras praeina pro sparnus ir po jais sumažėja keliamoji jėga.

Sparnų plunksnos didžiausios. Kartą, ar du kartus per metus jos iškrenta ir išdygsta naujos. Jos padeda paukščiui skristi. Dauguma paukščių keičia tik kelias plunksnas, kad galėtų skraidyti.
Žinduoliai, arba žvėrys (lot. Mammalia) – stuburinių gyvūnų klasė. Šioje klasėje yra iš viso apie 4000 rūšių. Žinduoliai yra gyvavedžiai ir jauniklius žindo pienu.

Manoma, kad žinduoliai išsivystė iš cinodontų triaso periodo pabaigoje. Juros periode atsirado pantoterijai (išmirę kreidos periode), iš kurių kilo tikrieji žvėrys (Theria). Seniausioms žinomoms žinduolių fosilijoms yra 200 milijonų metų (juros periodas).
Oda ir jos dariniai

Žinduolių kūną dengia odos epidermio darinys – plaukai. Plauką sudaro stiebas (scapus) ir panirusi į odą šaknis (radix). Šaknis yra plauko maišelyje. Žinduolių kailis yra iš nevienodų plaukų. Ilgesni ir storesni plaukai vadinami akuotais, trumpesni ir garbanoti – vilnaplaukiais. Šių plaukų visuma sudaro pavilnę, kuri saugo kūną nuo nepalankių temperatūros svyravimų. Stori akuotai vadinami šeriais. Labai stori šeriai gali virsti kietais ir aštriais spygliais. Jais ginamasi nuo priešų (ežys, dygliatriušis, echidna).

Aktyviems naktiniams žinduoliams labai svarbūs stangrūs lytėjimo plaukai – vibrisės. Jos išsidėsčiusios nedidelėmis grupelėmis ant lūpų (ūsai), o taip pat virš akių. Plaukai nuolat auga, todėl kailis periodiškai keičiamas. Žiemą jis esti tankesnis, vasarą plonesnis. Toks plaukų keitimo reiškinys vadinamas šėrimusi.
Skeletas ir raumenys
Baltojo banginio skeletas
Baltojo banginio skeletas

Žinduoliai turi 7 kaklo (ir žirafa taip pat), 12-14 krūtinės, 5-7 juosmens (šuns – 6), 3-46 uodegos slankstelius. Kaukolės dėžė stambi, joje kai kurie kaulai suaugo. Septynios pirmųjų šonkaulių poros kremzliniais galais būna prisitvirtinusios prie segmentuoto krūtinkaulio, sudarydamos krūtinės ląstą.

Žinduolių kojos prigludusios po liemeniu, o ne išžergtos kaip roplių. Dėl to judesiai greiti ir grakštūs. Dėl tokio kaulų funkcionavimo pagrindiniu pečių juostos kaulu tampa mentė. Išnyksta varnakauliai (juos turi tik kloakiniai), o greitai bėgiojančių – ir raktikauliai (plėšrieji, kanopiniai). Išsivysčiusius raktikaulius turi tik tie žinduoliai, kurie priekinėmis galūnėmis atlieka sudėtingus judesius (laipioja medžiais, rausia žemę).
Žmogaus ir gorilos skeletai
Žmogaus ir gorilos skeletai

Dubuo uždaras iš apačios ir sudarytas iš klubakaulių, gaktikaulių ir sėdynkaulių. Tipiški žinduoliai vaikščioja keturiomis ir eidami remiasi visomis letenomis. Turi po 5 pirštus, daugelio laipiojančių žinduolių pirmasis pirštas atsilenkia. Rausikų kojos būna labai raumeningos ir trumpos, su stipriais nagais. Banginių ir sirenų užpakalinės galūnės redukuotos, o priekinės virtusios plaukmenimis. Šikšnosparniai turi skraidomąją plėvę, kuri yra tarp pailgėjusių pirštų. Daugumos žinduolių stipriai išsivystę nugaros, galūnių ir jų juostų raumenys. Stiprūs raumenys judina ir apatinį žandikaulį.
Kvėpavimo organai

Žinduolių medžiagų apykaita greita, todėl jie turi intensyviai kvėpuoti. Visa jų kvėpavimo sistema tokio pat plano kaip ir žmogaus. Krūtinės srityje esanti ilga trachėja šakojasi į porą bronchų, kurie dar keletą kartų šakojasi iki smulkių bronchiolių, o šių galuose susiformuoja plonos pūslelės – alveolės. Alveolėse vyksta dujų apykaita. Kvėpavimo takuose išsivysto gerklų kremzlės, susidariusios iš antrojo ir trečiojo žiauninių lankų. Čia yra balso stygos. Kai kuriems žinduoliams būdingi garso rezonatoriai.
Kraujotakos organai

Didysis ir mažasis kraujo apytakos ratai nesikerta, o širdyje nuosekliai pereina vienas į kitą. Širdis – iš 4 kamerų. Yra tik kairysis aortos lankas. Venų sistemoje beveik išnyksta inkstų vartinė apytaka, o kepenų vartinė apytaka gerai išsivysčiusi.

Žinduolių kūno temperatūra pastovi, nors ji keliais laipsniais žemesnė, negu paukščių. Normali šuns kūno temperatūra 37,0-38,0 laipsniai.
Šalinimo organai

Žinduoliams būdingi antriniai (metanefriniai) inkstai. Inkstas – pupelės formos, iš vidinio įdubusio šono išeina šlapimtakis, pro čia taip pat išeina ir įeina kraujagyslės. Inksto žievė kompaktiška, joje gausu Malpigijaus kūnelių (nefronų), nuo kurių Baumano kapsulėmis prasideda vingiuoti šlapimo kanalėliai. Tokių kanalėlių inkste yra apie 2 mln. Perpjauta inksto šerdis yra vienos arba daugelio piramidžių formos. Tokia piramidė sudaryta iš tiesiųjų surenkamųjų šlapimo kanalėlių, kurie piramidės viršuje atsiveria į inksto geldelę, iš kurios šlapimas teka šlapimtakiu į šlapimo pūslę, o iš ten neporiniu šlapimkanalių periodiškai šalinamas iš organizmo.

Žinduoliai, išskyrus ančiasnapius ir echidnas, kloakos neturi. Žinduolių šlapime, kitaip negu roplių ir paukščių, daugiausiai yra šlapalo ir tik šiek tiek šlapimo rūgšties.
Lytiniai organai

Sėklidės – porinės, ovalios formos organai. Prie kiekvienos sėklidės yra jos prielipas, sudarytas iš vingiuotų sėklinių kanalėlių. Abu sėklatakiai (Volfo latakai) už šlapimo pūslės jugiasi su neporiniu šlapimkanaliu, kuris toje vietoje virsta urogenitaliniu kanalu, atsiveriančiu į išorę varpos gale.

Daugelio žinduolių sėklidės kirkšnių srityje sudaro kabanti kapšą. Tai būdinga kanopiniams, plėšriesiems ir primatams. Į sėklatakus atsiveria įvairios liaukos. Pažymėtina graužikų porinė pūslinė liauka. Jos išskyros, baigiantis kopuliacijai, patenka į makštį, tirštėja, ją užkemša kaip kamštis ir neleidžia iš jos ištekėti sėklai.

Urogenitalinio kanalo pradžioje atsiveria priešinė liauka. Jos išskyros atskiedžia sėklą ir sudaro šarminę terpę. Kopuliacijos organo (varpos) apačioje yra urogenitalinis kanalas, kurio viršuje ir šonuose susiformuoja akytkūniai. Lytiškai susijaudinus, akytkūnių vidinės ertmės pritvinksta veninio kraujo, todėl varpa pasidaro stangri ir labai padidėja.

Kiaušidės – porinės. Žinduolių jos labai mažos, slypi pilvo ertmėje už inkstų, šalia gimdos. Subrendusios kiaušialąstės slenka 2 pakitusiais Miulerio latakais, kurie prasideda prie kiaušidės plačiu piltuvu. Pradinė latako dalis panaši į siaurą vingiuotą vamzdį. Toliau yra platesnė latako dalis – gimda.

Galinė Miulerio latako dalis virtusi makštimi, kuri, kaip ir šlapimkanalis, atsiveria į makšties prieangį. Kloakinių žinduolių abu Miulerio latakai atskirai atsiveria į kloaką. Sterblinių patelės neturi kloakos, tačiau yra 2 makštys, kurių priekinės dalys labai sustorėjusios į trumpą neporinę kišenę. Į ją atsiveria 2 gimdos. Dėl tokios makščių sandaros sterblinių patinų varpa yra dvišakė.

Leave a Comment