Pagrindines organizmo funkcijos

Medžiagų ir energijos apykaita

Tarp organizmo ir aplinkos be paliovos vyksta medžiagų ir energijos apykaita. Medžiagų apykaita vadiname sudėtingą medžiagų virsmų vykstančių organizme, grandinę, kuri prasideda, kai jos patenka iš aplinkos ir baigiasi pasišalinus skilimo produktams. Apykaitos metu organizmas gauna medžiagų ląstelėms gaminti ir energijos gyvybiniams procesams. Medžiagų apykaitai reikalingi baltymai, angliavandeniai ir riebalai. BALTYMAI yra pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga. Nuo jų priklauso daugelis gyvybinių funkcijų- deguonies perdavimas, imuniniai procesai, raumenų susitraukimas. Visas chemines reakcijas ląstelėse katalizuoja fermentai-baltymai. Iš baltymų sudaryti visi ląstelių organoidai. Baltymų yra augaliniuose ir gyvuliniuose produktuose: riešutuose, varškėje, mėsoje, žuvyje, sūrije, kiaušiniuose, žirniuose ir kt. Virškinamajame trakte maisto baltymai suskaidomi į amino rūgštis (jų yra apie 20 rūšių), kurios įsisiurbia į kraują. Po to jie suskyla į anglies dioksidą, vandenį ir kitas organizmui reikalingas medžiagas. Skilimo produktai pašalinami per inkstus, plaučius ir odą. ANGLIAVANDENIAI yra smegenų ir raumenų ląstelių energijos šaltinis. Iš jų gaunamas anglies dioksidas ir vanduo. Sudėtingesni angliavandeniai suskyla į gliukozę, kuri įsiurbiama į kraują. Gliukozės lygis kraujyje visada pastovus (0.10 – 0.12 %). Ją reguliuja insulinas. Gliukozės perteklius kraujyje virsta gyvuliniu krakmolu- glikogenu, kuris kaupiasi kepenyse ir raumenyse. Kai gliukozės trūksta, ja gali virsti glikogenas.Kai organizme trūksta insulino, susergama sunkia liga- cukriniu diabetu. Angliavandenių yra daugelyje augalinių produktų, kuriuose gausu krakmolo ir cukraus: javų grūduose, bulvėse, uogose ir vaisiuose. RIEBALAI saugo organus nuo deformacijos ir mechaninių pakenkimų. Jie susikaupę jungiamojo audinio ląstelyne. Riebalai blogai praleidžia šilumą, todėl atlieka termoreguliacinę funkciją. Skaidydamiesi riebalai energijos išskiria 2 kartus daugiau, nei baltymai ar angliavandeniai. Jie suskaidomi į gliceriną ir riebiąsias rūgštis. Jie patenka į limfą ir kraują. Organizmui reikia gyvulinių ir augalinių riebalų. Riebalų yra riešutuose, pieno produktuose, aliejuje, saldumynuose ir kt. Vienų organinių junginių trūkumas maiste kompensuojamas kitų junginių pertekliumi. Tokie procesai vyksta kepenyse. Baltymai gali virsti riebalais ir anglaivandeniais. Angliavandeniai- riebalais. Riebalai gali virsti angliavandeniais. Baltymų trūkumas organizme nekompensuojamas, nes jie susidaro tik iš aminorūgščių. Labai pavojinga baltymų stoka augančiam organizmui. Žmonės turi vartoti augalinį ir gyvulinį maistą, nes augalinis maistas neturi visų reikalingų aminorųgščių baltymams susidaryti. Gyvuliniame maiste aminorūgščių sudėtis atitinka organizmo poreikius. VANDUO sudaro maždaug 2/3 žmogaus kūno masės. Jis sudaro ląstelių citoplazmos ir branduolio didžiąją dalį. Organizmas pastoviai netenka vandens su šlapimu, prakaitu, išmatomis ir iškvepiamu oru., todėl jis turi nuolat gauti vandens. Be vandens žmogus gali išgyventi vos kelias paras. MINERALINĖS DRUSKOS taip pat būtinos organizmui. Kalcio druska padeda kraujui krešėti. Iš mineralinių druskų susidaro nemaža kaulinio audinio ląstelinės medžiagos. Beveik visų mineralinių druskų yra mūsų vartojamame maiste. Tiktai natrio chlorido jame nepakanka. Todėl į maistą reikia dėti valgomosios druskos. VITAMINAI biologiškai aktyvios medžiagos būtinai reikalingos, kad organizmas gyventų. Kai jų trūksta, rimtai susergama. Vitaminai smarkiai veikia medžiagų apykaitą. Jie patenka į organizmą su augaliniu ir gyvuliniu maistu. Vitaminai žymimi raidėmis A, B, C, D ir t.t. Vitamino C yra erškėtrožėse, juoduosiuose serbentuose, spanguolėse, kopūstuose, pomidoruose, citrinose, apelsinuose, svogūnuose, česnakuose, bulvėse. Žmogus per dieną turi gauti 50 – 78 mg viamino C. Jei organizmas ilgą laiką jo negauna, suserga skorbutu. Vitamino A daugiausia yra gyvulinės kilmės maiste: žuvų taukuose, svieste, pine, kiaušinio trynyje, kepenyse, inkstuose, žuvų ikruose. Morkos, špinatai, abrikosai, pomidorai- tai maistas, kuris vitaminu A virsta organizme. is vitaminas veikia žmogaus augimą. Organizmas per parą jo turi gauti apie 1mg. Vitaminas B skirstomas į vitaminus B1, B2, B6, B12. Vitaminas B1 veikia angliavandenių apykaitą. Jo reikia nervų sistemai, raumenims, širdžiai. Vitamino B1 yra javų grūduose, ankštiniuose augaluose, kiaušinio trynyje, kopūstuose, svogūnuose, morkose. Per parą jo reikia suvartoti 2 – 3mg. Vitamino B2 yra grųduose, kepenyse, mėsoje, piene, kiaušiniuose. Jis reikalingas regėjimui, kūno ertmės gleivinei. Vitamino D yra žuvų taukuose, kepenyse, kiaušinio trynyje ir daugelyje kitų produktų. Kai maiste nepakanka šio vitamino, susergama rachitu. Vitaminai reikalingi normaliai gyvybinei veiklai, bet per didelis jų kiekis gali sukelti sunkius organizmo sutrikimus. Maiste esanti energija, jos reikalingumas organizmui Įvairiems organizmo gyvybinės veiklos procesams (medžiagoms susidaryti, raumenų darbui, kūno temperatūrai palaikyti) reikia energijos apie 10500kJ (2500kcal) per parą. Jos šaltinis- su maistu gaunamų organinių medžiagų(baltymų, riebalų, angliavandenių) molekulių cheminėse jungtyse slypinti energija. Organizme be paliovos vyksta sudėtingi energijos virsmai. Vykstant vieniems virsmams, organizmas energijos netenka, vykstant kitiems- jos įgyja. Vykstant tam tikriems procesams, išsiskiria elektros bei mechaninė energija, kuri virsta šilumine energija. Dalis jos tenka kūno temperatūrai, o pertekliu atiduodamas aplinkai. Taigi žmogaus organizmas yra pavaldus energijos tvermės dėsniui: energija neatsiranda ir nedingsta, pakinta tik jos rūšys. Energija eikvojama dirbant fizinį ir protinį darbą. Išeikvotą energiją organizmas papildo maitindamasis. Kad žmogus būtų sveikas ir darbingas svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą. Norint nustatyti savo maitinimosi normas, reikia žinoti kiek energijos išeikvojama per parą ir kokią energetinę vertę turi maisto medžiagos. Per parą suaugęs žmogus turi suvartoti apie 85g baltymų, 100 – 104g riebalų, 380g angliavandenių. Maitinimosi normos atitinka energetinius organizmo poreikius. Padeda susidaryti naujoms ląstelėms vietoj žuvusiųjų, sąlygoja gerą žmogaus darbingumą bei atsparumą infekcinėms ligoms. Sveikos mitybos reikalavimai: Žmogaus sveikatai ir darbingumui palaikyti svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą. būti baltymų, gyvulinių ir augalinių riebalų, daržovių, kuriose gausu vitaminų bei mineralinių druskų. Augaliniame maiste daug ląstelienos, stimuliuojančios Norint išvengti nutukimo, reikiaskrandžio ir žarnyno sienelių susitraukimą. didinti fizinį krūvį: vaikščioti, sportuoti, fiziškai dirbti. Tai padeda eikvoti energiją, teigiamai veikia širdies, kraujagyslių, kvėpavimo, raumenų bei nervų Tinkamas mitybos režimas- valgymas 3 – 4 kartus per dieną, nustatytu metu, ir vakarienė ne vėliau 19 valandos. Būtinai reikia valgyti pusryčius. Nevalia valgyti sausai, einant, skaitant knygą arba sėdint prie televizoriaus. Pagrindinė nutukimo priežastis- persivalgymas ir sumažėjęs raumenų darbingumas. Tada sutrinka organizmo įgyjamos ir eikvojamos energijos pusiausvyra. Nutunkama per gausiai vartojant riebalus, angliavandenius. Tada žmogaus paros raciono vertė yra didesnė už išeikvotą energiją. Tagi, norint išvengti nutukimo arba suliesėjimo, reikia laikytis visų aukščiau išvardintų sveikos mitybos reikalavimų.

Medžiagų pernaša

Medžiagų pernaša – pūslelių, kurių pagalba pernešamos medžiagos, susiformavimas.Makromolekulės (pvz., polipeptidai, polisacharidai, polinukleotidai) yra pernelyg didelės ir baltymai jų negali pernešti. Tam, kad jos galėtų būti pernešamos į ląstelę arba iš ląstelės, susiformuoja pūslelės, kurių viduje atskirtos makromolekulės negali susimaišyti su kitomis, esančiomis citozolyje.Endocitozė (gr. endon – į vidų, kytos – ląstelė) – procesas, kai pūslelės perneša medžiagas į ląstelę. Plazminės membranos dalis įlinksta į ląstelės vidų, apgaubdama medžiagą, o tada atsiskiria nuo membranos ir suformuoja ląstelės viduje pūslelę.Fagocitozė – procesas, kai endocitozės metu paimama didelė dalelė (pvz., maisto dalelė ar visa ląstelė).Pinocitozė vyksta tada, kai pūslelės susidaro aplink skysčio lašelį ar labai mažas daleles. Kraujo ląstelės, inksto kanalėlius ar žarnyno sieneles dengiančios ląstelės, augalų šaknų ląstelės – visos jos medžiagas pasisavina šiuo būdu.Fagocitozės pūsleles galima stebėti šviesiniu mikroskopu, o pinocitozinėms – reikalingas elektroninis mikroskopas, nes jos yra ne didesnės kaip 1-2 mikrometrai (1 mikrometras=10-6metro).

Medžiagų apykaitos produktų šalinimas organizmuose.

Įvairių gyvuose organizmuose vykstančių gyvybinių procesų eigoje susidaro vandens perteklius, bei įvairios kenksmingos medžiagos. Visa tai turi būti pašalinta. Įvairūs gyvi organizmai tai daro skirtingai.Augaluose:Augaluose galutiniai apykaitos produktai, įvairūs toksiški junginiai kaupiami ir izoliuojami centrinėje ląstelės vakuolėje. Kai kurie augalai tik sukaupia daug toksiškų medžiagų , tad jų lapai tampa nuodingi. Pavyzdžiui kai kurių akacijų rūšių lapų dėl to neėda jokie gyvūnai.Medžiai taip susikaupusias toksiškas medžiagas lapų ląstelėse pašalina rudenį, numesdami šiuos lapus. Taip nuo kenksmingų medžiagų apsivalo visas organizmas.

Gyvūnuose:Gyvūnai taip pat iš savo kūno turi pašalinti vandens perteklių, galutinius medžiagų apykaitos produktus, druskas, nuodingas medžiagas, įvairias organizmui svetimas medžiagas. Tam yra įvairūs šalinimo būdai. šio proceso dėka organizmas gali išlaikyti pastovią savo vidinės terpės cheminę ir fizinę sudėtį (Homeostazę).Pirmuonyse (vienaląsčiuose)Medžiagų apykaitos produktų šalinimas vyksta difuzijos būdu. Arba pulsuojančių vakuolių dėka. Ameba – viena pulsuojanti vakuolė; Euglena – viena pulsuojanti vakuolė; Klumpelė – dvi pakaitomis susitraukinėjančios vakuolės.DaugialąsčiuoseMedžiagų apykaitos produktai šalinami specialiais šalinimo organais.Bestuburiuose gyvūnuose Plokščiose kirmėlėse – šalinamaisiais vamzdeliais protonefridijom. Žieduotose kirmėlėse – šalinamaisiais vamzdeliais metanefridijom. Upinis vėžys – ties antenų pagrindu esanti žalioji liauka. Vorai ir vabzdžiai – šią funkciją atlieka žarnyno sienelės, tačiau dažniausiai Malpigijaus vamzdelių kuokštelis, atsiveriantis į storąją žarną. Kai kurie vabzdžiai kaupia nuodingas medžiagas savo kūno riebaliniame audinyje.Stuburiniuose gyvūnuoseKenksmingi medžiagų apykaitos produktai pašalinami per inkstus, plaučius, žiaunas, kepenis, storąją žarną, odą, riebalinį audinį.Plaučiai – šalina CO2¬ ir šiek tiek vandens pertekliaus (vandens garų pavidalu). Taip elgiasi sausumos stuburiniai (varliagyviai, ropliai, paukščiai, žinduoliai) gyvūnai.Žiaunos – šalina CO2¬ perteklių. Taip vyksta vandens gyvūnų (žuvų) kūne.Kepenys – a) su išskiriama tulžim pašalina tam tikras pigmentines medžiagas, susidarančias hemoglobino suirimo metu. (Kepenyse suardomi seni eritrocitai.)b) čia atiteka visas kraujas einantis iš žarnyno. Ir kepenys nukenksmina 95% medžiagų susidariusių virškinant.Storoji žarna – kartu su nesuvirškintomis medžiagomis pašalina Ca druskas ir sunkiųjų metalų druskas.Oda – prakaituojant pašalina vandens perteklių, šlapalą ir natrio druskas.Šiek tiek kenksmingų medžiagų apykaitos produktų kaupiasi poodiniam riebaliniam ląstelyne.Bet svarbiausias šalinimo būdas vyksta pro šlapimo sistemą (inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė, šlaplė). Pro ją pašalinamas didelis vandens perteklius, druskos, šlapalas, šlapimo rūgštis, kuri susidaro iš azotinių atliekų skylant baltymams.

ORGANIZMŲ JUDĖJIMAS IR ATRAMA

ATRAMAVienaląsčių organizmų atramos f-ją atlieka sienelė ir citoskeletas Bakterijos – turi tvirtas sieneles, sudarytas iš Baltymų, riebalų, vaškinių medž., hemiceliuliozės, chitino. Dumblių – atramų irgi sudaro sienelė. Grybai – susideda iš plonų gijų (hifų). Tai tvirtasapvalkalėlis susidaręs iš grybinio chitino. Jos šakojasi ir sudaro grybieną (micelį). Aukštesnieji aug. atramos f-ją atlieka ramstiniai audiniai išsidėstę: Šaknyse, stiebuose, lapuose. Daugialąsčių gyv. Atramą sudaro: Išoriniai griaučiai: (būdingi bestuburiams) Bestuburiai- Epidermio deriniai dengiantys kūną Stuburiniai – Tebeturi Žvynų transformacijos produktų: dengiamieji kaukolės ir pešių lanko kaulai bei dantys Vidiniai griaučiai: (vystosi iš vidurinio gemalo lap.) Jų raidoje skiriamas plėvinių, kremzlinių ir kaulinių griaučių stadijos. Bestuburiai -gyv. Vidinių gr. pradinė forma – duobagyvių pamatinė plėvė. Kirmelės – be plėvinių pertvarų turi ir kremzlinių (žiaunose) Moliuskų – (ypač galvak.) kremzliniai gr. gerai išsivystę. Chordinių -Vid. gr. užuomazga yra chorda (iešmutisvisa gyv., kiti – embrioninio vystymosi pradž.)Apie chordą formuojasi stuburas: Aplink chordą esantis jungiamasis aud. standėja ir sudaro jung. aud. arba plėvinius graiučius. (Jungiamasis aud. tarp org. sudaro plėvines pertvaras) Iš skaidulinio jungiamojo aud. stuktūrų išsivystė kremzlės, iš kremzlių – kaulai. Griaučiai sukaulėja ne ištisai, kai kurios jų dalys lieka iš skaidulinio jungiamojo aud. arba kremzlių. Kremzliniai gr. – pas primityviausius stub. (kremzlinės žuvys) Kauliniai gr. – Kaukolė, stuburas, pečių lankas, šonkauliai (išsk. Varles), neporinių gal. gr. (tik žuvys), Prikinių ir Užpakalinių gal. gr. (išsk. Žuvis). Sausumos gyv. Remiasi į žemę daugiausia galūnėmis. Kai kurie remiasi tik uzpakalinėmis, nes priekinės tam nepritaikytos. Tačiau yra ir tokių gyv., kuriems remtis padeda ir uodega.

JUDĖJIMASVienaląsčiai organizmai Bakterijos – juda žiuželiais.(Vienažiužės, daugiažiužės.) Melsvabakterės žiuželių neturi.

Dumbliai – daugiau nejudrūs. Kaikurie juda pseudopodijomis. Grybai – nejudrūs.Augalai – Juda tik kai kurie organai (pv. Lapai, vainiklapiai, kuokeliai) Pasyviuosius aug. judesius sukelia mechaniniai veiksniai (vėjas, vandens sr., nevienodas susitr. džiūstant) Daugeliui tai padeda išbarstyti sėklas,sporas, žiedadulkes. Aktyviuosius aug. judesius dažniausia sukelia aplinkos dirgikliai (šviesa, žemės trauka, chem. junginiai)Daugialąsčiai organizmai Bestuburiai – judėti padeda pseudopodijos, blakstienėlės, žiuželiai, žvyneliai, šereliai, siurbtukai,raumenys. Raumenys sudaryti iš raumeninių skaidul.ų. Jos gali būti vienbranduolės ir daugiabranduolės. Jie juda išilgai susitraukiant ir Ilgėjant miofibrilėms. Evoliucijos eigoje pirmieji atsiradoi lygieji raumenys. Juos turi dauguma bestuburių: Kirmelių lygieji raumenys suaugę suję oda ir sudaro odos bei raumenų maišelį. Kai kurios kirmelės ir moliuskai turi ir lygiųjų ir skersaruožių raumenų. Nariuotakojų ramenys skersaruoziai. Jie yra prisitvirtinę prie šių gyv. chitininių griaučių, todėl kūno ir galūnių nareliai gali atlikti sudėtingus ir skirtingus judesius. Stuburiniai – judesius sąlygoja tarpusavyje suderinta raumenų veikla, kurią kontroliuoja centrinė nervų sistema. Jų geriausiai išsivystę raumenys. Jie sudaro nuo 1/3 iki ½ jų kūno masės.

Judėjimas gyvūnams padeda migruoti is vienos vietos į kitą, plisti plačiai Žemėje, ieškotis geresnių palankesnių sąlygų.

Dauginimosi ir individualaus vystymosi biologijos terminai

Terminas Siūlomos pakaitos Angliškas variantas Iliustruojantis sakinys Pastabos daugdala Dauginimasis, kaip po keleto mitozių be citokinezės susidariusi daugiabranduolė ląstelė dalijasi į daug vienbranduolių ląstelių. Pvz., gemalinio maišelio dalijimasis, schizogonija. lytiniai palikuonys Palikuonys, atsiradę lytiškai dauginantis. Jie būna skirtingų genotipų tiek tarpusavyje, tiek palyginus su tėvais. nekalbuolis dar nekalbantis kūdikis nelytiniai palikuonys Palikuonys, atsiradę nelytiškai dauginantis. Jie yra vieno genotipo su tėvais ir tarpusavyje. nyksmas ontogenezės dalis – nykimas tapsmas ontogenezės dalis iki subrendimo

žinduolis žindomas kūdikis (ir bendrai – žindomas jauniklis) binarinis dalinimasis dvidala Dauginimasis dalijantis pusiau konjugacija sanglauda Lytinio dauginimosi tipas Vegetatyvinis dauginimasis – nelytinis dauginimosi būdas, kai nauji „individualūs“ augalai atsiranda iš vieno motininio organizmo, o ne iš sėklų ar sporų. Tai yra natūralus procesas daugeliui augalų (taip pat bakterijų ir grybų) rūšių. Palikuonys tokiu atveju būna genetiškai identiški motininiam organizmui, todėl vadinami klonais.