Varliagyvių klasėVarlės gyvena visur kur yra drėgna: pelkėse, prie ežerų, upių, tvenkinių ir pan. Varlių elgsena labai priklauso nuo drėgmės. Kai karšta ir sausa, kai kurios rūšys slepiasi nuo saulės. Varlės minta vabzdžiais: uodais,vabalais, besparniais ir t.t. Medžioja varlė savo liežuviu. Pamačius kokį nors vabalą ji iškiša savo kiežuvį ir vabalas prie jo prilimpa. Varlės aktyvios tik šiltuoju žiemos laiku, žiemą jos miega. Varlės kūnas suplotas,didžiulė galva nežymiai pereina į liemenį. Nors varlė neturi kaklo vistiek gali judinti galvą. Galvoje yra dvi didelės akys, pridengtos vokais. Vokai drėkina varlės akis. Varlė gali kvepuoti ir atmosferos oru, ir po vandeniu. Varlės turi šlaunis, blauzdas ir letenas ir pan. Griau,iai sudaryti iš tų pašių dalių, kaip ir ešerio, bet varlė turi ir kojas. Nuo žuvų skiriasi tuo, kad turi kaklo lankstelį varlės šonkauliai neišsivystę. Raumenys: Varlės raumenys labia išsivystę nei žuvies. Juk varlė ne tik plaukiojač bet ir šokinėja! Virškinimo sistema:Beveik kaip ir žuvų, tiktai varlė turi kloaką o žuvys ne. Varlė kvepuoja atmosferos oru. Jos kvepavimo organai: oda ir plaučiai. Varlės plaučiai silpnai išsivystę, todėl varlės kvepavimui nemažiau svarbi ir oda ir plaučiai.Kraujotakos sistema: Grynas arterinis kraujas varlėje teka tik į smegenis, o visur kitur susimaišęs. Varlė turi du kraujotakos ratus: didijį kraujotakos ratą ir mažajį.Varliagyvių medžiagų apykaita: Varlės kūno temperatūra keičiasi nuo aplinkos temperatūros. Varlė -šaltakraujis gyvūnas. Nervų sistema ir jutimo organai: Varlės smegenys labiau išsivysčiusios negu žuvų. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės ir jiems nereikia laikyti pusiausvyros. Varlė turi dar ir vidurinę ausį, kad galėtų girdėti ir sausumoje. Varliagyviai visi skirtalyčiai. Pavasarį, atbudus varlėms jos susiporuoja. Lytinės ląstelės patenka į kloaką o iš ten išmetamos laukan. Patinėliai ant jų išleidžia skystį kuriame yra spermatozoudų.
Vystymasis: Po kurio laiko iš ikrelio tampa buožgalvis. Jis panašus į mažą kiaušinio formos žuvytę. Buožgalvis greitai vystosi. Atsiranda burma, plaučiai, kojos ir galiausia jis tampa varle. Roplių klasėLabai daug kur gyvena driežai. Vienas iš jų vikrusi driežas. Tai nedidelis, bet vikrus gyvunėlis. Driežai gyvena sausose saulės šildomose vietose. Driežai minta vabzdžiais. Jų klausa labai stipri. Jis girdi net ir menkiausia šlamesį sukeltą ropojančio vabalo. Vidinė sandara labai panaši į varlės. Driežas turi daugiau kaklo lanksteliu, todėl geriau gali judinti kaklą. Ir driežai kvepuoja tik plaučiais. Dauginimas taippat panašus į varlės. Tik apvaisinimas vyksta sausumoje ir ikriukai auga patelės viduje o na vandenyje. Ropliams priklauso ir gyvatės. Kai kurios iš jų yra nuodingos. Tai tiesiog reikalinda jų pradyvenimui. Jos savo nuodais gali apsiginti ar sumedžioti. Gyvatės neturi kojų, todėl jos šliaužia žemia. Jos šliaužia vingiuodamos savo kūną. Dauguma gyvačių deda kiaušinius. Visos gyvatės ryja grobį nekramčiusios. Ropliams priklauso ir vėžliai ir krokodilai. Šie gyvūnai gyvena vandenyje. Sausumoje jie nėra labai judrūs, nors kiaušinius ir deda sausumoje. Paukščių klasėIšorinei paukščių sandarai ištirti mums padės karvelis. Jie gyvena miestuose ir kaimuose. Minta grūdais ir įvairiomis žmonių maisto atliekomis. Paukščiai turi lankstų kaklą, dvi kojas ant kiekvienos po penkis pirštus. Jais paukščiai ir vaikščioja. Paukščiai turi snapą pri kurio yra ir šnervės. Galvoje paukščiai turi akį po kuria yra ir klausos anga. Plunksnos – svarbiausias išorinis požimis skiriantis paukščius nuo kitų gyvųnų. Plunksnos uždengia visą kūną. Paukščiai kartais keičia savo plunksnas, šeriasi. Senos apdevėtos plunksnos keičiamos kitomis. Paukščiai savo plunksnas sutepa spesialiu riebalu kurį išspaudžia iš odos liaukų. Taip plunksnos tampa elastingesnės. Paukščių snapai yra įvairaus dydžio be dantų. Maistą ryja nesukramtytą. Kaikurie paukščiai stemplę prikimša iki pat viršaus nepatirdami dėl to jokio nepatogumo, nes stemplė gali išsiplėsti. Skrandis turi du skyrius, liaukinį ir raumenonį. Maistas virškinamas labai greitai, nes skridimui reikia daug energijos. Todėl paukščiai lesa dažnai ir daug laiko praleidžia ieškodami maisto. Žarnynas baigiasi kloaka. Be plaučių paukštis turi dar ir daug oro maišelių esančių tarpuose tarp organų. Jos sujungtos su plaučiais. Arterinis ir veninis kraujas visiškai atskirtas ir į visus organus, išskyrus plaučius patenka grynas arterinis kraujas. Širdis labai stipri pvz. karveliui tupint širdis susitraukia 165x per min., o skrentant 550x. Paukščių regėjimas labai gerai išsivystęs. Jų akys 100x stipresnės už žmogaus. Bet paukščių uoslė yra silpna. Veisimosi pradžia yra pavasaris. Jaunikliai iš kiaušinių išsirita tada kai jiems pakanka reikalingo maisto. Paukščiai yra sėslieji, klajokliai ir keliauninkai. Sėslieji paukščiai visusu metus gyvena toje pačioje vietoje. Klajokliai paukščiai susibūrę nedideliais pulkais traukia į pietus. Klajoklia paukščiai nuolatinių žiemojimo vietų neturi. Žiemoja ten kur yra daugiau maisto. Keliauninkai paukščiai susibūrę į dideliu pulkus išskrenda į šiltuosius kraštus kur ir žiemoja. Paukščiai skrenda nuolatiniais keliais – kasmet traukia į žiemos buveines, o pavasarį grįžta į tėvynę perėti jauniklių. Miške gyvena daug įvairių paukščių: geniai, kurtinai, gervės, lakštingala ir t.t. Pavasarį visi paukščia pagyvėja ir pradeda čiulbėti. Yra ir plėšriųjų paukščių, naktinių paukščių: pelėdos, apuokai. Dieną pelėdas retai galima pamatyti, nes jos naktį medžioja o dieną slepiasi. Kai kurie paukščiai moka plaukti, nes ten susiranda maisto. Keli tokie paukščiai yra gulbės ar žąsys. Jie moka gerai plaukti, todėl tarp kojų pirštų yra plaukiojamoji plėvė.Paukštininkystė – naudinga givulininkystės šaka, duodanti daug labai geros produkcijos. Naminiai paukščiai skyrstomi į veisles. Veislė – tai žmogaus dirbtinai išvesta naminių gyvūnų atmaina. Dėsliųjų veislių vištos (pavyzdžiui, rusų baltosios, leghornai) auginamos dėl kiaušinių. Jos nemėsingos, tačiau dedeklė per metus padeda 200 – 270 ir daugiau kiaušinių. Iš mėsinių dėsliųjų veislių vištų (pavyzdžiui, Zagorsko, Pervomaisko) gaunama ir mėsoso ir kiaušinių. Visos naminių ančių veislės prieš 3000 metų išvestos iš didžiosios anties. Daugiausiai auginama mėsinių naminių ančių. Yra pristeigta daugybė paukštynų. Vienuose paukštynuose vištos auginamos dėl kiaušinių, kituose dėl mėsos. Viščiukai perimi be vištų pereklių specialiuose automatizuotose aparatuose – inkubatoriuose. Viename inkubatoriuje galima išperinti iki 50000 kiaušinių.Žinduolių, ir žvėrių, tipasŠuo buvo pirmasis žmogaus priaukintas gyvulys. Šūnų yra tarnybinių, dekoratyvinių, medžioklinių taip pat kiemsargių. Žinduolių oda tvirta ir elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai, kurie sudaro šios klasės stuburinių būdinga plaukų dangą. Vieni plaukai ir stori ir ilgi – tai akuotas, kiti trumpesni, minkštesni – pavilnė. Šiurkštus ir akuotas apsaugo pavilnę ir odą nuo sužalojimų. Daugumos žvėrių odoje yra prakaito liaukos. Ant žinduolių pirštų galų yra raginiai nagai arba kanopos. Būdinga žinduolių ypatybė yra 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kurių būna apie 12 – 15 kartu su šonkauliais ir krutinkauliu sudaro tvirtą krūtinės ląstą. Šuo turi apie 6 slankstelius. Žinduolio priekinių galūnių lanką sudaro dvi mentės su priaugusiais prie jų varnakauliais ir dviem ratikauliais. Daugumos žinduolių, o ypač šūnų išsivystę nugaros, galūnių ir jų lankų raumenys.Žvėrys burnos ertmėje turi liežuvį ir dantis. Burnoje maistas vartomas liežuviu ir suvilgomas seilėmis, kurias išskiria seilių liaukos. Seilių veikiamas maistas pradedamas virškinti. Daugumos žinduolių skrandis vienos dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne maistą veikia žarnyno virškinamųjų liaukų išskyros, taip pat kepenų ir kasos liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto liekanos nueina į storąją žarną ir pro tiesiąją žarną bei pro šalinamąją anga išstumiamos laukan. Visų žvėrių krūtinės ertmė nuo pilvo ertmės atskirta raumenine pertvara – diafragma. Žinduolių širdis susideda ių keturių skyrių: dviejų prieširdžių ir dviejų skilvelių. Žinduolių šalinimo organai – pora pupelės formos inkstų. Susidaręs šlapimas dviem šlapimtakiais nuteka į šlapimo pūslę, o iš ten šlapinimosi kanalu periodiškai išeina laukan. Normali šuns kūno temperatūra 37 – 38 laipsniai C.Galvos smegenys turi tas pačias dalis, kaip ir kitų stuburinių. Tačiau priekinių smegenų didieji pusrutuliai sudėtingesnės sandaros. Didžiųjų pusrutulių išorinis sluoksnis yra iš nervinių ląstelių, sudarančių smegenų žievę. Smegenėlės gerai išsivysčiusios ir, panašiai kaip didieji pusrutuliai turi daug vingių. Žinduolių išsivysčiusi uoslė, klausa, regėjimas, lytėjimas ir skonis, tačiau skirtingų rušių kiekvienas šių jutimų nevienodai išsivystęs ir prikauso nuo gyvenimo būdo bei aplinkos. Žinduolių lytėjimo organai yra ilgi ir kieti plaukai. Daugiausiai jų būna apie nosį ir akis. Žinduolių elgsena yra labai sudėtinga. Jau nuo pat pirmosios savo gyvenimo dienos jaunikliai pažįsta motiną.Visi žinduoliai maitina vaikus pienu. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus žinduoliai skyrstomi į tris grupes. Kloakiniai arba pirmažvėriai negimdo gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Jiems priskiriamas ančiasnapis ir echidna. Kloakinių kūno temperatūra svyruoja nuo 25 iki 30 laipsnių C. Sterbliniai – žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai maži, silpni ir bejėgiai. Todėl ilgai motiną tokį jauniklį nešioja sterblėje ant pilvo. Sterblėje yra pieno liaukų su speneliais. Iš viso žinoma apie 270 rušių sterblinių. Placentiniai – tokie žinduoliai kurių mažas kiaušinis po apvaisinimo vystosi gimdoje, o gemalas prie gimdos žarnelių prisitvirtina placenta. Mažų gyvūnų nėštumas trunka apie 11 – 15 parų, vidutinio dydžio keletą mėnesių, o didelių metai ir daugiau. Vidutinio dydžio žvėrys atsiveda 5 – 6 aklus, bejėgius jauniklius, o nedideli 8 – 12. Smulkųs žvėreliai palikuonių atsiveda 5 – 8 kartus per metus, stambūs – kartą per keletą metų.Roplių ir žinduolių griaučių, raumenų, virškinimo, kvėpavimo, kraujotakos, šalinimo organų sandara gana panaši. Tai rodo roplių ir žinduolių giminystę.Šio būrio žinduoliai – seniausi ir primytiviausi placentiniai. Galvos smegenys mažos pusrutuliai be vingių. Sąlyginiai refleksai išsivysto blogai. Kūno temperatūra ne visada pastovi. Vabzdžiaėdžiams priskiriami kirstukai, kurmiai ir ežiai. Iš išvaizdos kirstukai panašūs į peles. Labiausiai paplitęs paprastasis kirstukas. Jo 7 – 10 cm. kūną dengia pilkšvai rudas kailis. Paprastasis kurmis visalaik gyvena žemėje išraustuose urvuose. Ypač daug kurmių miškų ir miškastepių zonoje, bet nemažai jų ir soduose. Gerai pastebimi išrausti iš kurmio požeminių galerijų žemių kauburėliai – kurmiarausiai. Kurmio plaukai trumpi, aksominiai. Jis veiklus ištisus metus. Daugelis gamtoje matė ežį ir žino, kad jis, ištikus pavojui susiriečia į kamuoliuką ir atstato savo spyglius. Ežys – naktinis gyvūnas. Jis labai rajus.Šikšnosparniai – sparnuoti žinduoliai. Jų priekinės galūnės virtusios sparnai, todėl jie gali aktyviai skraidyti. Šikšnosparniai visur plačiai paplitę, jų žinoma api 1000 rūšių. Šikšnosparniai gerai prisitaikę skraidyti, bet jų sparnų sandara kitokia negu paukščių. Ant pailgėjusių priekinės šikšnosparnių galūnės pirštų yra minkšta odinė plėvelė, kuri eina per limenį iki užpakalinių kojų ir uodegos. Kai skrisdami šikšnosparniai plasnoja sparnais pirštai išsiskečia, skraidomoji plėvelė išsitempia ir sparnų plotas padidėja. Paaiškėjo, kad šikšnosparniai puikiai orientuojasi ore, naudodamiesi labai aukštų tonų garsais, negirdimais žmogui, – ultragarsais. Žiema šikšnosparniai užmiga giliu ir saldžiu žiemos miegu.Graužikų būrys – tai didžiausias žinduolių būrys (apie 2000 rūšių). Jų kūnas būna nuo 5 cm. iki 30cm. Paprastoji voverė daugiausiai laiko praleidžia medžiuose. Rudeny voverė ruošia atsargas žiemai. Patelė atsiveda apie 4 – 5 voveriukus, kurie 1,5 mėn. maitinasi jos pienu. Voverė vertingas medžiojamas žvėrelis. Peliniai graužikai yra gausi smulkių, o kartais ir vidutinio dydžio graužikų grupė. Jų yra apie 1500 rūšių. Šiai grupei priklauso naminės pelės ir žiurkės. Taip pat pasaulyje yra labai daug kiškių. 2 – 3 kartus per metus baltojo kiškio patelė atsiveda nuo 2 iki 6 kiškiukų. Laukinio triušio patelė paprastai 3 – 4 kartus per metus atsiveda po 4 – 12 jauniklių.Vilkas – tai vidutinio didumo ilgomis kojomis žvėris. Jo puiki uoslė, savo grobį jis gali rasti pagal pėdsakus ir jį persekioti. Rudoji lapė atsiveda po 4 – 6 lapiukus. Jais rūpinasi abu tėvai. Rudeny šeima išyra ir žiema lapės gyvena pavieniui. Mint dažniausiai peiliniai graužikais. Tigras – labai stambus iki 300 kg. masės plėšrūnas. Patinas jaunikliais nesirūpina. Lūšis – taigos gyventoja. Tai gana stambus iki 15 kg. masės žvėris. Pagrindinis maistas – kiškiai ir tetervinai paukščiai, taip pat stirnos ir jauni elniai. Šermuonėlis ir žebenkštis – mažiausi plėšrūnai: šermuonėlis yra žiūrkės didumo, o žebenkšties kūnas piršto storumo. Jie minta daugiausia peliniais graužikais. Rudojo lokio masė siekia apie 300 kilogramų. Jis visaėdis, žiemą užmiega. Baltasis lokys yra pats didžiausias plėšrūnas, patinai siekia 800 kilogramų. Puikiai plaukioja ir nardo, maitinasi ruoniais ir žuvimis. Ir rudojo, ir baltojo lokio lokiukai gimsta labai maži, iki 1 kilogramo masės.Kanopiniai – didelė grupė žinduolių, kurie vietoje nagų ant pirštų galų turi ragines kamopas. Dauguma kanopinių – žolėdžiai gyvūnai. Drambliai – stambiusi dabartiniai sausumos gyvūnai, kūrių masė siekia 4 – 5 tonas. Drambliai priklauso straublinių būriui. Atrajotojai porakanopiai – aukštakojai žinduoliai. Jie labai sunkiai praryja maistą. Porakanopiams priskiriami kupranugariai, elniai, avinai, ožiai, antilopės, zebrai ir žirafos. Briedis yra didžiausias iš visos elnių šeimos. Kūno ilgis gali siekti 3m, aukštis iki 2,3 m, o masė – iki 570 kilogramų. Gyvena pavieniui arba grupėmis po 5 – 8. Šernas visaėdis verslinis gyvūnas. Liekakanopių būrys – tai žinduoliai kurių galūnės turi 1 arba 3 pirštus. Jie daugiausiai atvirų vitų gyventojai. Iš viso žinoma 16 rūšių. Prževalskio arklio kūno ilgis iki 230 centimetrų, aukštis iki 130 cm.Tai medžiuose gyvenantys žinduoliai, kūrioms būdingos penkiapirštės čiumpamosios galūnės. Jų yra daugiau nei 200 rūšių, kurių ilgi nuo 10 centimetrų iki 180 centimetrų ir daugiau kaip 250 kilogramų masės. Bezdžionės gerai skiria formą ir spalvą, iš tolo mato prinokusius vaisius, valgomus vabzdžius. Minta ir augaliniu ir gyvūliniu maistu, bet labiausiai mėgsta sutingus vaisius. Jų galvos smegenys didelės, didieji pusrutuliai turi daug vingių, uoslė silpnai išsivysčiusi, lytėjimo plaukų neturi. Svarbiausi lytėjimo organai yra pirštai, pliki delnai ir padai. Beždžionės aktyvios diena, jos gyvena bandomis. Žmogbeždžionės yra stambiausios primatų būrio atstovės. Tai Afrikos gorila, šimpanzė ir Kalimantano bei Sumatros salose gyvenantis orangutangas. Didesnę laiko dalį jos praleidžia medžiuose, kur randa maisto, o nakčiai iš šakelių pasidaro būstą. Žmogbeždžionų elgsena lemia labai išsivysčiusios galvos smegenys. Šimpanzės bendrauja garsais ir ženklais jų veido raumenys labai judrūs.Žinduolių reikšmė žmogui yra labai įvairi. Neabejotinai kenksmingi yra daugelis graužikų, darančių žala kultūriniams augalams ir naikinančių maisto produktų atsargas. Laukiniai žinduoliai yra naudingi, nes iš jų gaunama vertingų kailių, odos ir mėsos, o iš jūros žvėrių taip pat riebalų. Žvėrininkystė – pelninga ūkio šaka. Zootechnikai išveda kailinius žvėris, turinčius įvairaus atspalvio kailius. Vertingoms, taip pat retoms ir nykstančioms veislėms išsaugoti numatytos įvairios apsaugos priemonės. Žvėrys medžiojami pagal griežtas taisykles, kurios nustato kiek ir kokių žvėrių galima nušauti. Be to visi nykstantys gyvūnai įrašyti į RAUDONĄJĄ knygą. Gyvulininkystė – svarbi ūkio šaka, teikianti žmogui vertingų maisto produktų – pieno, mėsos, riebalų. Be to, šalutinė gyvulininkystės produkcija naudojama įvairiose žmogaus ūkinės veiklos srityse. Pavyzdžiui, pramonėje naudojama oda, vilna, šeriai, iš kai kurių produktų ir atliekų gaminami vaistiniai preparatai, trašos ir kt. Stambieji galvijai – išnykusio jaučio – tauro – palikuonys. Tauras yra stambus porakanopis atrjotojas, kurio aukštis siekė 2 metrus. Jie skirstomi į tris grupes – pieniniai, pieniniai mėsiniai ir mėsiniai. Gyvulininkystės pagrindą sudaro pieninės veislės. Smulkūs galvijai – laukinių kalnų avinų ir ožių palykuonys, dabar tai naminių veislių avys ir ožkos.Svarbiausi chordinių tipo ypatumai – pirma, jie turi ašinius griaučius – virš žarnyno esančią chordą; antra, ryklės sienelėse turi žiaunų plyšius; trečia – centrinės nervų sistemos nervų vamzdelis yra nugaroje virš chordos. Yra žinoma apie 20 rūšių bekaukolių, dabar gyvenančių stuburinių priskaičiuojama apie 40 000 rūšių. Stuburiniai dalijami į šešias klases. Pirmoji – kremzlinės žuvys, antroji – kaulinės žuvys, trečioji – varliagyviai, ketvirtoji – senoviniai varliagyviai, penktoji – paukščiai, šeštoji – žinduoliai. Visų stburinių chorda istorinio vystymose procese virto stuburu. Stuburiniai yra svarbi gamtos grandis. Dažnai jie uždaro mitybos grandinę: augalai – bestuburiai – stuburiniai. Dauguma prijaukintų gyvūlių, taip pat visi žmogaus išvesti gyvūnai yra stuburiniai.