Ropliai

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
GAMTOS IR MATEMATIKOS MOKSLŲ FAKULTETAS
BIOLOGIJOS KATEDRA

ROPLIŲ KŪNO DANGOS HISTOLOGIJA IR JOS DARINIAI
Referatas

Darbą atliko

Klaipėda, 2005
ĮVADAS
Pagrindinis šio referato tikslas – susipažinti su roplių ( Reptilia) klasei priklausančių gyvūnų kūno dangos audiniais ir jų dariniais. Referatas suskirstytas į atskiras dalis, kad būtų lengviau suvokti pateiktą medžiagą. Visų pirma, bendrai apibūdinamos roplių klasei būdingos savybės, tačiau norėdama palyginti skirtingų gyvūnų kūno dangą, suskirsčiau šią klasę į tris pagrindinius poklasius, o šiuos į šeimas .Tokiu būdu lengviau susipažinti su roplių kūno dangos histologija bei jos dariniais . Taip pat, šiame daarbe, nagrinėjama, kaip evoliucijos metu kito jų kūno danga ir forma, ir kaip ši klasė prisitaikė prie aplinkos bei kokias funkcijas atlieka kūno danga ir kaip ji susijusi su kitom organizmo gyvybinėm funkcijoms ir organizmų gyvenamąja aplinka.

Bendroji roplių (Reptilia) charakteristika

Roplių klasę jungia apie 6 tūkstančiai rūšių. Tai pirmieji tikri sausumos stuburiniai. Jie veisiasi sausumoje-deda kiaušinius, kvėpuoja tik plaučiais. Kvėpavime dalyvauja šonkaulius kilnojantys ir krūtinės ląstą išplečiantys bei susiaurinantys raumenys; viršutiniai kvėpavimo takai – trachėja ir bronchai yra gerai išsivystę. Krūtininiai šonkauliai siiekia krūtinkaulį ir sudaro krūtinės ląstą. Kraujotakos sistema susideda iš dviejų kraujotakos ratų, širdis turi tris skyrius: du prieširdžius ir vieną skilvelį (tarp skilvelių esanti pertvara neaklina),dėl šios priežasties veninis kraujas maišosi su arteriniu, todėl gyvūnai yra šaltakraujai. Kūną dengia ra

aginiai žvynai arba skydeliai. Tokia danga saugo kūną nuo išdžiūvimo, bet trukdo augti. Todėl beveik visi ropliai neriasi. Oda sausa, joje nėra liaukų. Ropliai judresni už varliagyvius, todėl geriau išsivystęs jų skeletas ir raumenys. Taip pat tobulesni galvos smegenys ir jutimo organai. Dauguma roplių – sausumos gyvūnai, tačiau kai kurios rūšys gyvena gėluose arba sūriuose vandenyse, yra tokių rūšių kurios gyvena medžiuose. Jų protėviai buvo sausumos gyvūnai, tačiau laikui bėgant jie iš naujo prisitaikė gyventi vandenyje. Jie dauginasi lytiniu būdu, gemalas vystosi kiaušinyje, kuris yra gerai apsaugotas nuo sausros. Kai kuriems būdinga pusiau gyvavedystė (kiaušiniai būna kiaušintakiuose, kol išsivysto embrionai). Vystymasis be metamorfozės. Jaunikliai išsirita gyvybingi, sugebantys gyventi savarankiškai. Vandens ropliai, kaip ir sausumos, kvėpuoja atmosferos oru, o daugintis išeina į krantą, kuur ir padeda kiaušinius(pvz.: vėžlių ir krokodilų būrių atstovai). Ropliai yra tiesioginiai senovinių amfibijų, stegocefalų, palikuonys. Medžiagų apykaita palyginti lėta, ji suaktyvėja tik tam tikru metų laiku.
Šaltiniai:1) V. Logminas, J. Prūsaitė, J. Virbickas. 1982. Vadovas Lietuvos stuburiniams pažinti. Vilnius, 74 psl.. 2) D. Traitakas, N. Klinkovskaja, V. Karjenovas ir kiti. 1987. BIOLOGIJA Informacinė medžiaga. Kaunas, 75 psl. 3) K. Trainys. 1986. Zoologijos laboratoriniai darbai. Vilnius, 199 psl. 4) J. Gaižauskienė. 1981. Susipažinkite: Varliagyviai ir Ropliai. Kaunas, 43 psl.

Roplių klasifikacija

Ropliai skirstomi į tris poklasius: 1) ANAPSIDŲ (Anapsida), jų poklasiui priklauso vėžlių (Chelonia) būrys. 2)

) LEIPIDOZAURŲ (Lepidosauria), jų poklasiui priklauso snapagalvių (Rhynchocephalia) ir žvynaroplių (Squamata) būriai. 3) ARCHOZAURŲ (Archosauria), jų poklasiui priklauso krokodilų (Crocodylia) būrys.
Šaltinis: K. Trainys. 1986. Zoologijos laboratoriniai darbai .Vilnius, 199 psl.

Anapsidų poklasis, vėžlių būrys — Chelonia

Iš visų dabartinių roplių vėžliai yra labiausiai specializuota grupė. Jų liemuo uždarytas kauliniame šarve, po kuriuo slepiama galva ir kaklas, kojos ir uodega. Tai veiksminga apsisaugojimo priemonė nuo priešų. Šarvą sudaro viršutinis skydas — karapaksas (carapax) ir apatinis skydas — plastronas (plastron). Abu skydai sujungti iš šonų, dažnai net suauga. Karapaksą sudaro susiformavusios odoje kaulinės plokštelės, kurios išsidėsčiusios tam tikra tvarka. Vidurinės eilės plokštelės (vertebralia) suauga su stuburo slankstelių nugarinėmis ataugomis. Iš šonų yra porą eilių pailgų plokštelių (costalia), kurios suauga su šonkauliais. Karapakso kraštuose yra smulkiausios kraštinės plokštelės (marginalia). Plastrono priekis (epiplastron) sudarytas iš poros pakitusių raktikaulių, o toliau yra dar 3 plačių kaulinių plokštelių poros: hyoplastron, hypoplastron ir xiphiplastron, kurios taip pat priklauso odos dariniams, nes susiformavo iš pilvinių šonkaulių. Visas kaulinis šarvas yra padengtas raginiais įvairaus storio skydeliais, tačiau jų ir kaulinių plokštelių ribos nesutampa. Sausumos vėžlių šarvas būna aukštesnis negu gyvenančių vandenyje. Trioniksų, kurie gyvena gėlame vandeny, kaulinis šarvas būna padengtas tik minkšta oda, o jūrinio kietaodžio vėžlio (Dermochelys), jis redukuotas iki šimtų smulkių kaulelių, kurie yra storoje odoje.

1 pav. Ba

alinio vėžlio (Emys orbicularis) skeletas:
1 — šonkaulis; 2 — mentė; 3 — korakoidas; 4 — žastikaulis; 5 — stipinkaulis; 6 — alkūnkaulis; 7— gaktikaulis; 8 — sėdynkaulis; 9 — klubikaulis; 10 — šlaunikaulis; 11 — blauzdikaulis; 12 — šeivikaulis; 13 — epiplastron (seu clavicula); 14 — endoplastron (seu interclavicula); 15 — hyoplastron; 16 — hypoplastron; 17 — xiphiplastron
(Šaltinis: A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius, 150 psl.)

Vėžlių kaukolė priskiriama anapsidiniam tipui, nes nėra tikros smilkinio duobės, o yra tik paviršinis smilkinio užpakalinės dalies įlinkimas. Nosikauliai dažniausiai išnyksta, ir kaulinė pertvara tarp šnervių redukuojasi. Dantis atstoja aštrios žandų raginės briaunos. Choanos pastūmėtos atgal, todėl susidaro nedidelis antrinis gomurys. Pečių juosta (mentė ir korakoidas) yra ne iš išorės nuo šonkaulių, kaip visų kitų keturkojų, o po šonkauliais, kurie yra įsilieję į karapakso sudėtį. Panašiai po šarvu atsiduria ir dubuo, kuris kai kurių vėžlių net priauga iš vidaus prie karapakso ir plastrono. Dėl šarvo atsiradimo ir tokios juostų padėties vėžlių galūnės yra plačiai išžergtos ir judantis žeme vėžlys daro jomis tik nedidelius žingsnius.

Dėl šarvo išsivystymo, liemens raumenys silpni. Užtat kaklo, galūnių ir uodegos raumenys yra stiprūs. Vėžliai paplitę daugiausia tropikų juostoje, gyvena dykumose, tropiniuose miškuose, prie gėlųjų vandenų ir atvirose jūrose. Jų žinoma apie 200 rūšių, skirstomi į 2 pobūrius ( Slaptakakliai ir Šonakakliai vėžliai) ir 12 šeimų (Sausumos, Baliniai, Kaimyniniai, Jūriniai, Kietaodžiai, Minkštaodžiai (Trioniksai), Pelomedūzos ir Žalčiakakliai vėžliai).
Šaltinis: A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius, 150 — 154 psl.

Lepidozaurų poklasis, snapagalvių būrys — Rhynchocephalia

Vienintelis jų atstovas ,kuris mažai pakitęs iš

šliko ik mūsų dienų ,yra Tuatara arba Haterija (Sphenodon punctatus Gray ). Ji buvo plačiai paplitusi Naujojoje Zelandijoje, tačiau ją jau sunaikino įvežtos žiurkės, sulaukėjusios kiaulės ir besibastantieji šunys. Dabar ji išliko tik keliose mažytėse salelėse prie Naujosios Zelandijos šiaurinės salos. Tuatara išore panaši į vidutinio didumo (50 — 80 cm) driežą, ypač agamą, tačiau sandara labai skiriasi. Turi senoviškų bruožų įrodančių didelį to gyvūno primityvumą.

2 pav. Tuatara (Sphenodon punctatus)
(Šaltinis: A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius, 154 psl.)

Kaukolė su dviem stambiomis smilkinio duobėmis. Praemaxillare priekinis galas lyg snapas užlinkęs į apačią. Stuburas labai primityvus, su amficeliniais slanksteliais ir choruos liekanomis tarp jų. Gerai išsivystę odos kilmės pilviniai šonkauliai (gastralia). Nulūžusi uodega, kaip ir daugelio driežų, regeneruoja. Patinai neturi kopuliacijos organų. Gerai išsivysčiusi viršugalvio akis. Tuatara minta įvairiais bestuburiais, daugiausia vabzdžiais taip pat paukščių kiaušiniais ir jų jaunikliais. Gerai plaukioja, mėgsta žemą temperatūrą (optimumas yra tarp +9 o ir +14o C). Lytiškai subręsta po 20 metų. Yra labai tolimos praeities reliktas. Dabar jai gresia pavojus visiškai išnykti, todėl labai saugoma.
Šaltinis: A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius, 154 — 155 psl.

Lepidozaurų poklasis, žvynaroplių būrys — Squamata

Tai gausiausias (apie 5700 rūšių) roplių būrys, kuriam priklauso driežai ir gyvatės:
1) Driežai yra primityvus žvynaropliai, kurių kūnas dažniausiai pailgas, su aiškiu kaklu ir ilga uodega. Po liemens žvynais nėra kaulinių skydelių. Galūnes gerai išsivysčiusios, tačiau kai kurių driežų jos būna redukuotos arba visiškai išnykusios. Akių vokai dažniausiai judrūs, ausies būgninė membrana gerai matoma. Uodega greitai nulūžta ir greitai regeneruoja. Kaukolė su viršutiniu smilkinio lanku. Viršutiniai žandikauliai prie jos prisitvirtina nejudamai, o abi apatiniojo žando pusės tvirtai susietos priekiniais galais. Žinomos 23 šeimos (Gekonai, Iguanos, Agamos, Chameleonai, Scinkai, Tikrieji driežai, Gluodenai, Varanai, Nuodadančiai, Amfisbenos..),bei apie 2300 rūšių.
Šaltinis: A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius, 155—160 psl.

3 pav. Driežo skeletas:
1 — raktikaulis; 2 — mentė; 3 — petikaulis; 4 — stipinkaulis; 5 — alkūnkaulis; 6 — riešakaulis; 7 — plaštakos kaulai; 8 — pirštų falangos; 9 — šonkauliai; 10 — dubuo; 11 — šlaunikaulis; 12 — blauzdikaulis; 13 — šeivikaulis; 14 — čiurnikauliai; 15 — letenos kaulai; 16 — uodegos slanksteliai
(Šaltinis: K. Trainys. 1986. Zoologijos laboratoriniai darbai .Vilnius, 201 psl.)

Driežų dangos palyginimas

4 pav. Driežų nugarinės pusės (a — vikriojo, b — gyvavedžio)
(Šaltinis: V. Logminas, J. Prūsaitė, J. Virbickas, 1982, Vadovas Lietuvos stuburiniams pažinti, Vilnius, 78 psl.)

Driežo kūno danga sausa (be liaukų), odą dengia raginiai žvyneliai, kurie uodegos srityje išsidėstę žiedais. Pilvas padengtas skersinėmis raginėmis plokštelėmis. Taigi driežų oda nebeatlieka kvėpavimo funkcijos, tačiau gerai saugo, kad kūnas neišdžiūtų bei nebūtų sužeidžiamas. Vasarą driežų oda nusineria kelis kartus, kartu nusineria ir viršutinis raginis akių sluoksnis. Po oda išsidėstę raumenys, kurie tvirtai priaugę prie odos. Po driežo oda nėra riebalinio sluoksnio. Tai turi įtakos nepastoviai jo kūno temperatūrai. Gerai išsivystę driežo tarpšonkauliniai raumenys, kadangi jis kvėpuoja plaučiais. Driežui būdinga autotomija — norint išvengti pavojaus uodega labai lengvai nutrūksta. Mat driežo uodegos sandara savotiška: jos raumenų pluošteliais išsidėstę žiedais, kurie, nutrūkus uodegai, išsipučia ir užspaudžia stambiąsias kraujagysles, taip sustabdydami kraujavimą. Driežų uodegos kiekvieną slankstelį sudaro dvi dalys, kurias jungia puri medžiaga. Kaip tik per vidurį slankstelis lūžta pusiau ir nutrūksta uodega. Autotomija būdinga ir gluodenui.
(Šaltinis: S. Molis, 1986, Zoologijos mokymo metodika, Kaunas, 193–194 psl.)

5 pav. Driežo uodegos autonomijos schema (uodegos dalis nutrūksta (a) per stuburkaulio vidurį)
(Šaltinis: S. Molis, 1986, Zoologijos mokymo metodika, Kaunas, 194 psl.)

2) Gyvatės atsišakojo nuo artimų varanams driežų dar kreidos periode. Dėl ypatingo judėjimo būdo gyvačių kūnas yra ilgas. Stubure būna daugiau kaip 400 slankstelių. Kiekvienas slankstelis, be porinių sąnarinių ataugų, dar turi neporinę ataugą (zigosfeną), kuri įeina į atitinkamą priekinio slankstelio įdubą. Dėl tokios sandaros stuburas lankstesnis ir stipresnis. Gyvatė šliauždama kabinasi už substrato nelygumų plačiais pilvinės pusės žvynais, į kuriuos laisvais galais remiasi judrūs šonkauliai, valdomi kūno sienelės raumenų. Gyvačių sistematikoje ypač svarbūs dantys, kurie yra ant viršutinių žandikaulių. Pagal dantų išsidėstymą, skiriamos 3 gyvačių grupės (Opisthoglypha, Proteroglypha, Solenoglypha). Gyvačių nuodų liaukos atsirado iš pakitusių seilių liaukų. Liaukų maišelis yra smilkinyje, o nuodai išspaudžiami susitraukiant žandiniams raumenims. Tokias liaukas gali turėti ir nenuodingos gyvatės, nes išskyros pagreitina praryto maisto virškinimą. Gyvačių yra apie 2700 rūšių. Jos skirstomos į 10 šeimų ( Aklažalčiai, Smaugliai, Žalčiai, Aspidai, Jūrinės gyvatės, Angys, ir Duobagalvės gyvatės).
Šaltinis: A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius, 160—165 psl.

6 pav. Paprastosios angies ( Vipera berus) sandara:
a — galva ir nuodingieji dantys; b — gyvatės patino vidinė sandara (schema); c — patelės šalinimo ir lytiniai urogenitaliniai organai.
1 — nuodų liauka; 2 — nuodingieji dantys; 3 — liežuvis; 4 — stemplė; 5 — skrandis; 6 — kepenys; 7 — tulžies pūslė; 8 — plonoji žarna; 9 — tiesioji žarna; 10 — kloaka; 11 — kasa; 12 — blužnis; 13 — trachėja; 14 — plautis; 15 — širdis; 16 — sėklidės; 17 — inkstai; 18 — kiaušidės; 19 — kiaušintakiai.
(Šaltinis: K. Trainys. 1986. Zoologijos laboratoriniai darbai .Vilnius, 210 psl.)

Žvynaroplių kūno dangos palyginimas

Driežo kūnas apaugęs didesniais plokščiais skydeliais, o gyvatės — smulkiais raginiais žvynais.

7 pav. Gyvatės (1) ir driežo (2) pilvinės pusės
(Šaltinis: V. Logminas, J. Prūsaitė, J. Virbickas, 1982, Vadovas Lietuvos stuburiniams pažinti, Vilnius, 76 psl.)

Archozaurų poklasis, krokodilų būrys — Crocodylia

Krokodilų, kaip vandens gyvūnų, savybės: aptaki kūno forma, vertikaliai suplota uodega, užpakalinių kojų pirštų plaukiojamosios plėvės, specifinė akių ir šnervių padėtis galvoje, šnervėse esantys vožtuvai, gerai išsivysčiusi plaučių talpa, sugebėjimas vandenyje reguliuoti kūno svorį, ryjant akmenis.

Krokodilų, kaip sausumos gyvūnų, būdingos savybės: kūnas padengtas stora, raginėmis plokštelėmis apaugusia oda (pilvą dengia stambūs žvynai), kvėpuoja plaučiais, atmosferos oru, turi mirkčiojamąja plėvę (tretįjį voką), veisiasi sausumoje — deda kalkiniu lukštu padengtus stambius kiaušinius.
Krokodilų širdį sudaro keturios dalys (tarp skilvelių yra aklina pertvara), todėl kraujotakos sistema daug tobulesnė, nei kitų roplių, nors veninio ir arterinio kraujo srautai dar tebėra ne visai atskirti. Tačiau krokodilų, kaip ir visų roplių, kūno temperatūra nepastovi, gali ilgai badauti. Krokodilų protėviai yra sausumos gyventojai. Senoviniams bruožams priklauso ir “pilviniai šonkauliai“, kurių yra 7—8 poros, tačiau tai odos dariniai, neturintys ryšio su stuburu. Pečių juostoje išlieka tik mentė su karakoidu, nes raktikaulis išnyksta. Šnervės snukio gale, nukreiptos į viršų, uždaromos . Odos raukšle uždengta ir ausies landa.
Krokodilai gyvena tropikų juostos lėtai tekančiose upėse, ežeruose bei pelkynuose. Dėl odos krokodilai visame pasaulyje labai išnaikinti, todėl kai kuriose šalyse dabar juos pradėta veisti specialiose zoofermose. Krokodilų yra dvi šeimos (Tikrieji krokodilai ir Gavialai).
Šaltiniai: 1)A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius, 165—167psl.
2) S. Molis, 1986, Zoologijos mokymo metodika, Kaunas, 198–199 psl.)

8 pav. Aligatorius
(Šaltinis: A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius, 157 psl.)

Išvados

1. Ropliai dėl išskirtinės savo kūno dangos sandaros turi tik jiems būdingą savybę — odos nėrimąsi.
2. Skirtingų poklasių gyvūnai skiriasi savo kūno forma ir jos danga.

Literatūros sąrašas

1) V. Logminas, J. Prūsaitė, J. Virbickas. 1982. Vadovas Lietuvos stuburiniams pažinti. Vilnius

2) D. Traitakas, N. Klinkovskaja, V. Karjenovas ir kiti. 1987. BIOLOGIJA Informacinė medžiaga. Kaunas

3) K. Trainys. 1986. Zoologijos laboratoriniai darbai. Vilnius
4) J. Gaižauskienė. 1981. Susipažinkite: Varliagyviai ir Ropliai. Kaunas
4) A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius
5) S. Molis, 1986, Zoologijos mokymo metodika, Kaunas

Leave a Comment