Varliagyviai

Varliagyvių klasė
Varlės gyvena visur kur yra drėgna: pelkėse, prie ežerų, upių, tvenkinių ir
pan. Varlių elgsena labai priklauso nuo drėgmės. Kai karšta ir sausa, kai
kurios rūšys slepiasi nuo saulės. Varlės minta vabzdžiais: uodais,vabalais,
besparniais ir t.t. Medžioja varlė savo liežuviu. Pamačius kokį nors vabalą
ji iškiša savo kiežuvį ir vabalas prie jo prilimpa. Varlės aktyvios tik
šiltuoju žiemos laiku, žiemą jos miega. Varlės kūnas suplotas,didžiulė
galva nežymiai pereina į liemenį. Nors varlė neturi kaklo vistiek gali
judinti galvą. Galvoje yra dvi didelės akys, pridengtos vokais. Vokai
drėkina varlės akkis. Varlė gali kvepuoti ir atmosferos oru, ir po vandeniu.
Varlės turi šlaunis, blauzdas ir letenas ir pan. Griaučiai sudaryti iš tų
pašių dalių, kaip ir ešerio, bet varlė turi ir kojas. Nuo žuvų skiriasi
tuo, kad turi kaklo lankstelį varlės šonkauliai neišsivystę. Raumenys:
Varlės raumenys labiau išsivystę nei žuvies. Juk varlė ne tik plaukioja bet
ir šokinėja!
Virškinimo sistema: Beveik kaip ir žuvų, tiktai varlė turi kloaką o žuvys
ne. Varlė kvepuoja atmosferos oru. Jos kvepavimo organai: oda ir plaučiai.
Varlės plaučiai silpnai išsivystę, todėl varlės kvepavimui neemažiau svarbi
ir oda ir plaučiai.
Kraujotakos sistema: Grynas arterinis kraujas varlėje teka tik į smegenis,
o visur kitur susimaišęs. Varlė turi du kraujotakos ratus: didijį
kraujotakos ratą ir mažajį.
Varliagyvių medžiagų apykaita: Varlės kūno temperatūra keičiasi nuo
aplinkos temperatūros. Varlė -šaltakraujis gyvūnas.
Nervų sistema ir jutimo organai: Va

arlės smegenys labiau išsivysčiusios negu
žuvų. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės ir jiems nereikia laikyti
pusiausvyros. Varlė turi dar ir vidurinę ausį, kad galėtų girdėti ir
sausumoje. Varliagyviai visi skirtalyčiai. Pavasarį, atbudus varlėms jos
susiporuoja. Lytinės ląstelės patenka į kloaką o iš ten išmetamos laukan.
Patinėliai ant jų išleidžia skystį kuriame yra spermatozoudų.
Vystymasis: Po kurio laiko iš ikrelio tampa buožgalvis. Jis panašus į mažą
kiaušinio formos žuvytę. Buožgalvis greitai vystosi. Atsiranda burma,
plaučiai, kojos ir galiausia jis tampa varle.
Roplių klasė
Labai daug kur gyvena driežai. Vienas iš jų vikrusi driežas. Tai nedidelis,
bet vikrus gyvunėlis. Driežai gyvena sausose saulės šildomose vietose.
Driežai minta vabzdžiais. Jų klausa labai stipri. Jis girdi net ir
menkiausia šlamesį sukeltą ropojančio vabalo. Vidinė sandara labai panaši į
varlės. Driežas turi daugiau kaklo lanksteliu, todėl geriau gali judinti
kaklą. Ir driežai kvvepuoja tik plaučiais. Dauginimas taippat panašus į
varlės. Tik apvaisinimas vyksta sausumoje ir ikriukai auga patelės viduje o
na vandenyje. Ropliams priklauso ir gyvatės. Kai kurios iš jų yra
nuodingos. Tai tiesiog reikalinda jų pradyvenimui. Jos savo nuodais gali
apsiginti ar sumedžioti. Gyvatės neturi kojų, todėl jos šliaužia žemia. Jos
šliaužia vingiuodamos savo kūną. Dauguma gyvačių deda kiaušinius. Visos
gyvatės ryja grobį nekramčiusios. Ropliams priklauso ir vėžliai ir
krokodilai. Šie gyvūnai gyvena vandenyje. Sausumoje jie nėra labai judrūs,
nors kiaušinius ir deda sausumoje.
Paukščių klasė
Išorinei paukščių sandarai ištirti mums pa
adės karvelis. Jie gyvena
miestuose ir kaimuose. Minta grūdais ir įvairiomis žmonių maisto
atliekomis. Paukščiai turi lankstų kaklą, dvi kojas ant kiekvienos po
penkis pirštus. Jais paukščiai ir vaikščioja. Paukščiai turi snapą pri
kurio yra ir šnervės. Galvoje paukščiai turi akį po kuria yra ir klausos
anga. Plunksnos – svarbiausias išorinis požimis skiriantis paukščius nuo
kitų gyvųnų. Plunksnos uždengia visą kūną. Paukščiai kartais keičia savo
plunksnas, šeriasi. Senos apdevėtos plunksnos keičiamos kitomis. Paukščiai
savo plunksnas sutepa spesialiu riebalu kurį išspaudžia iš odos liaukų.
Taip plunksnos tampa elastingesnės. Paukščių snapai yra įvairaus dydžio be
dantų. Maistą ryja nesukramtytą. Kaikurie paukščiai stemplę prikimša iki
pat viršaus nepatirdami dėl to jokio nepatogumo, nes stemplė gali
išsiplėsti. Skrandis turi du skyrius, liaukinį ir raumenonį. Maistas
virškinamas labai greitai, nes skridimui reikia daug energijos. Todėl
paukščiai lesa dažnai ir daug laiko praleidžia ieškodami maisto. Žarnynas
baigiasi kloaka. Be plaučių paukštis turi dar ir daug oro maišelių esančių
tarpuose tarp organų. Jos sujungtos su plaučiais. Arterinis ir veninis
kraujas visiškai atskirtas ir į visus organus, išskyrus plaučius patenka
grynas arterinis kraujas. Širdis labai stipri pvz. karveliui tupint širdis
susitraukia 165x per min., o skrentant 550x. Paukščių regėjimas labai gerai
išsivystęs. Jų akys 100x stipresnės už žmogaus. Bet paukščių uoslė yra
silpna. Veisimosi pradžia yra pavasaris. Jaunikliai iš kiaušinių išsirita
tada kai jiems pakanka reikalingo maisto. Paukščiai yra sėslieji,
klajokliai ir keliauninkai. Sė
ėslieji paukščiai visusu metus gyvena toje
pačioje vietoje. Klajokliai paukščiai susibūrę nedideliais pulkais traukia
į pietus. Klajoklia paukščiai nuolatinių žiemojimo vietų neturi. Žiemoja
ten kur yra daugiau maisto. Keliauninkai paukščiai susibūrę į dideliu
pulkus išskrenda į šiltuosius kraštus kur ir žiemoja. Paukščiai skrenda
nuolatiniais keliais – kasmet traukia į žiemos buveines, o pavasarį grįžta
į tėvynę perėti jauniklių. Miške gyvena daug įvairių paukščių: geniai,
kurtinai, gervės, lakštingala ir t.t. Pavasarį visi paukščia pagyvėja ir
pradeda čiulbėti. Yra ir plėšriųjų paukščių, naktinių paukščių: pelėdos,
apuokai. Dieną pelėdas retai galima pamatyti, nes jos naktį medžioja o
dieną slepiasi. Kai kurie paukščiai moka plaukti, nes ten susiranda maisto.
Keli tokie paukščiai yra gulbės ar žąsys. Jie moka gerai plaukti, todėl
tarp kojų pirštų yra plaukiojamoji plėvė.
Paukštininkystė – naudinga givulininkystės šaka, duodanti daug labai geros
produkcijos. Naminiai paukščiai skyrstomi į veisles. Veislė – tai žmogaus
dirbtinai išvesta naminių gyvūnų atmaina. Dėsliųjų veislių vištos
(pavyzdžiui, rusų baltosios, leghornai) auginamos dėl kiaušinių. Jos
nemėsingos, tačiau dedeklė per metus padeda 200 – 270 ir daugiau kiaušinių.
Iš mėsinių dėsliųjų veislių vištų (pavyzdžiui, Zagorsko, Pervomaisko)
gaunama ir mėsoso ir kiaušinių. Visos naminių ančių veislės prieš 3000 metų
išvestos iš didžiosios anties. Daugiausiai auginama mėsinių naminių ančių.
Yra pristeigta daugybė paukštynų. Vienuose paukštynuose vištos auginamos
dėl kiaušinių, kituose dėl mėsos. Viščiukai perimi be vištų pereklių
specialiuose automatizuotose aparatuose – inkubatoriuose. Viename
inkubatoriuje galima išperinti iki 50000 kiaušinių.
Žinduolių, ir žvėrių, tipas
Šuo buvo pirmasis žmogaus priaukintas gyvulys. Šūnų yra ta
arnybinių,
dekoratyvinių, medžioklinių taip pat kiemsargių. Žinduolių oda tvirta ir
elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai, kurie sudaro šios klasės
stuburinių būdinga plaukų dangą. Vieni plaukai ir stori ir ilgi – tai
akuotas, kiti trumpesni, minkštesni – pavilnė. Šiurkštus ir akuotas apsaugo
pavilnę ir odą nuo sužalojimų. Daugumos žvėrių odoje yra prakaito liaukos.
Ant žinduolių pirštų galų yra raginiai nagai arba kanopos. Būdinga
žinduolių ypatybė yra 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kurių
būna apie 12 – 15 kartu su šonkauliais ir krutinkauliu sudaro tvirtą
krūtinės ląstą. Šuo turi apie 6 slankstelius. Žinduolio priekinių galūnių
lanką sudaro dvi mentės su priaugusiais prie jų varnakauliais ir dviem
ratikauliais. Daugumos žinduolių, o ypač šūnų išsivystę nugaros, galūnių ir
jų lankų raumenys.
Žvėrys burnos ertmėje turi liežuvį ir dantis. Burnoje maistas vartomas
liežuviu ir suvilgomas seilėmis, kurias išskiria seilių liaukos. Seilių
veikiamas maistas pradedamas virškinti. Daugumos žinduolių skrandis vienos
dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne
maistą veikia žarnyno virškinamųjų liaukų išskyros, taip pat kepenų ir
kasos liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto liekanos nueina į storąją žarną
ir pro tiesiąją žarną bei pro šalinamąją anga išstumiamos laukan. Visų
žvėrių krūtinės ertmė nuo pilvo ertmės atskirta raumenine pertvara –
diafragma. Žinduolių širdis susideda ių keturių skyrių: dviejų prieširdžių
ir dviejų skilvelių. Žinduolių šalinimo organai – pora pupelės formos
inkstų. Susidaręs šlapimas dviem šlapimtakiais nuteka į šlapimo pūslę, o iš
ten šlapinimosi kanalu periodiškai išeina laukan. Normali šuns kūno
temperatūra 37 – 38 laipsniai C.
Galvos smegenys turi tas pačias dalis, kaip ir kitų stuburinių. Tačiau
priekinių smegenų didieji pusrutuliai sudėtingesnės sandaros. Didžiųjų
pusrutulių išorinis sluoksnis yra iš nervinių ląstelių, sudarančių smegenų
žievę. Smegenėlės gerai išsivysčiusios ir, panašiai kaip didieji
pusrutuliai turi daug vingių. Žinduolių išsivysčiusi uoslė, klausa,
regėjimas, lytėjimas ir skonis, tačiau skirtingų rušių kiekvienas šių
jutimų nevienodai išsivystęs ir prikauso nuo gyvenimo būdo bei aplinkos.
Žinduolių lytėjimo organai yra ilgi ir kieti plaukai. Daugiausiai jų būna
apie nosį ir akis. Žinduolių elgsena yra labai sudėtinga. Jau nuo pat
pirmosios savo gyvenimo dienos jaunikliai pažįsta motiną.
Visi žinduoliai maitina vaikus pienu. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus
žinduoliai skyrstomi į tris grupes. Kloakiniai arba pirmažvėriai negimdo
gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Jiems priskiriamas ančiasnapis ir
echidna. Kloakinių kūno temperatūra svyruoja nuo 25 iki 30 laipsnių C.
Sterbliniai – žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai maži, silpni ir
bejėgiai. Todėl ilgai motiną tokį jauniklį nešioja sterblėje ant pilvo.
Sterblėje yra pieno liaukų su speneliais. Iš viso žinoma apie 270 rušių
sterblinių. Placentiniai – tokie žinduoliai kurių mažas kiaušinis po
apvaisinimo vystosi gimdoje, o gemalas prie gimdos žarnelių prisitvirtina
placenta. Mažų gyvūnų nėštumas trunka apie 11 – 15 parų, vidutinio dydžio
keletą mėnesių, o didelių metai ir daugiau. Vidutinio dydžio žvėrys
atsiveda 5 – 6 aklus, bejėgius jauniklius, o nedideli 8 – 12. Smulkųs
žvėreliai palikuonių atsiveda 5 – 8 kartus per metus, stambūs – kartą per
keletą metų.
Roplių ir žinduolių griaučių, raumenų, virškinimo, kvėpavimo, kraujotakos,
šalinimo organų sandara gana panaši. Tai rodo roplių ir žinduolių
giminystę.
Šio būrio žinduoliai – seniausi ir primytiviausi placentiniai. Galvos
smegenys mažos pusrutuliai be vingių. Sąlyginiai refleksai išsivysto
blogai. Kūno temperatūra ne visada pastovi. Vabzdžiaėdžiams priskiriami
kirstukai, kurmiai ir ežiai. Iš išvaizdos kirstukai panašūs į peles.
Labiausiai paplitęs paprastasis kirstukas. Jo 7 – 10 cm. kūną dengia
pilkšvai rudas kailis. Paprastasis kurmis visalaik gyvena žemėje
išraustuose urvuose. Ypač daug kurmių miškų ir miškastepių zonoje, bet
nemažai jų ir soduose. Gerai pastebimi išrausti iš kurmio požeminių
galerijų žemių kauburėliai – kurmiarausiai. Kurmio plaukai trumpi,
aksominiai. Jis veiklus ištisus metus. Daugelis gamtoje matė ežį ir žino,
kad jis, ištikus pavojui susiriečia į kamuoliuką ir atstato savo spyglius.
Ežys – naktinis gyvūnas. Jis labai rajus.
Šikšnosparniai – sparnuoti žinduoliai. Jų priekinės galūnės virtusios
sparnai, todėl jie gali aktyviai skraidyti. Šikšnosparniai visur plačiai
paplitę, jų žinoma api 1000 rūšių. Šikšnosparniai gerai prisitaikę
skraidyti, bet jų sparnų sandara kitokia negu paukščių. Ant pailgėjusių
priekinės šikšnosparnių galūnės pirštų yra minkšta odinė plėvelė, kuri eina
per limenį iki užpakalinių kojų ir uodegos. Kai skrisdami šikšnosparniai
plasnoja sparnais pirštai išsiskečia, skraidomoji plėvelė išsitempia ir
sparnų plotas padidėja. Paaiškėjo, kad šikšnosparniai puikiai orientuojasi
ore, naudodamiesi labai aukštų tonų garsais, negirdimais žmogui, –
ultragarsais. Žiema šikšnosparniai užmiga giliu ir saldžiu žiemos miegu.
Graužikų būrys – tai didžiausias žinduolių būrys (apie 2000 rūšių). Jų
kūnas būna nuo 5 cm. iki 30cm. Paprastoji voverė daugiausiai laiko
praleidžia medžiuose. Rudeny voverė ruošia atsargas žiemai. Patelė atsiveda
apie 4 – 5 voveriukus, kurie 1,5 mėn. maitinasi jos pienu. Voverė vertingas
medžiojamas žvėrelis. Peliniai graužikai yra gausi smulkių, o kartais ir
vidutinio dydžio graužikų grupė. Jų yra apie 1500 rūšių. Šiai grupei
priklauso naminės pelės ir žiurkės. Taip pat pasaulyje yra labai daug
kiškių. 2 – 3 kartus per metus baltojo kiškio patelė atsiveda nuo 2 iki 6
kiškiukų. Laukinio triušio patelė paprastai 3 – 4 kartus per metus atsiveda
po 4 – 12 jauniklių.
Vilkas – tai vidutinio didumo ilgomis kojomis žvėris. Jo puiki uoslė, savo
grobį jis gali rasti pagal pėdsakus ir jį persekioti. Rudoji lapė atsiveda
po 4 – 6 lapiukus. Jais rūpinasi abu tėvai. Rudeny šeima išyra ir žiema
lapės gyvena pavieniui. Mint dažniausiai peiliniai graužikais. Tigras –
labai stambus iki 300 kg. masės plėšrūnas. Patinas jaunikliais nesirūpina.
Lūšis – taigos gyventoja. Tai gana stambus iki 15 kg. masės žvėris.
Pagrindinis maistas – kiškiai ir tetervinai paukščiai, taip pat stirnos ir
jauni elniai. Šermuonėlis ir žebenkštis – mažiausi plėšrūnai: šermuonėlis
yra žiūrkės didumo, o žebenkšties kūnas piršto storumo. Jie minta
daugiausia peliniais graužikais. Rudojo lokio masė siekia apie 300
kilogramų. Jis visaėdis, žiemą užmiega. Baltasis lokys yra pats didžiausias
plėšrūnas, patinai siekia 800 kilogramų. Puikiai plaukioja ir nardo,
maitinasi ruoniais ir žuvimis. Ir rudojo, ir baltojo lokio lokiukai gimsta
labai maži, iki 1 kilogramo masės.
Kanopiniai – didelė grupė žinduolių, kurie vietoje nagų ant pirštų galų
turi ragines kamopas. Dauguma kanopinių – žolėdžiai gyvūnai. Drambliai –
stambiusi dabartiniai sausumos gyvūnai, kūrių masė siekia 4 – 5 tonas.
Drambliai priklauso straublinių būriui. Atrajotojai porakanopiai –
aukštakojai žinduoliai. Jie labai sunkiai praryja maistą. Porakanopiams
priskiriami kupranugariai, elniai, avinai, ožiai, antilopės, zebrai ir
žirafos. Briedis yra didžiausias iš visos elnių šeimos. Kūno ilgis gali
siekti 3m, aukštis iki 2,3 m, o masė – iki 570 kilogramų. Gyvena pavieniui
arba grupėmis po 5 – 8. Šernas visaėdis verslinis gyvūnas. Liekakanopių
būrys – tai žinduoliai kurių galūnės turi 1 arba 3 pirštus. Jie daugiausiai
atvirų vitų gyventojai. Iš viso žinoma 16 rūšių. Prževalskio arklio kūno
ilgis iki 230 centimetrų, aukštis iki 130 cm.
Tai medžiuose gyvenantys žinduoliai, kūrioms būdingos penkiapirštės
čiumpamosios galūnės. Jų yra daugiau nei 200 rūšių, kurių ilgi nuo 10
centimetrų iki 180 centimetrų ir daugiau kaip 250 kilogramų masės.
Bezdžionės gerai skiria formą ir spalvą, iš tolo mato prinokusius vaisius,
valgomus vabzdžius. Minta ir augaliniu ir gyvūliniu maistu, bet labiausiai
mėgsta sutingus vaisius. Jų galvos smegenys didelės, didieji pusrutuliai
turi daug vingių, uoslė silpnai išsivysčiusi, lytėjimo plaukų neturi.
Svarbiausi lytėjimo organai yra pirštai, pliki delnai ir padai. Beždžionės
aktyvios diena, jos gyvena bandomis. Žmogbeždžionės yra stambiausios
primatų būrio atstovės. Tai Afrikos gorila, šimpanzė ir Kalimantano bei
Sumatros salose gyvenantis orangutangas. Didesnę laiko dalį jos praleidžia
medžiuose, kur randa maisto, o nakčiai iš šakelių pasidaro būstą.
Žmogbeždžionų elgsena lemia labai išsivysčiusios galvos smegenys. Šimpanzės
bendrauja garsais ir ženklais jų veido raumenys labai judrūs.
Žinduolių reikšmė žmogui yra labai įvairi. Neabejotinai kenksmingi yra
daugelis graužikų, darančių žala kultūriniams augalams ir naikinančių
maisto produktų atsargas. Laukiniai žinduoliai yra naudingi, nes iš jų
gaunama vertingų kailių, odos ir mėsos, o iš jūros žvėrių taip pat riebalų.
Žvėrininkystė – pelninga ūkio šaka. Zootechnikai išveda kailinius žvėris,
turinčius įvairaus atspalvio kailius. Vertingoms, taip pat retoms ir
nykstančioms veislėms išsaugoti numatytos įvairios apsaugos priemonės.
Žvėrys medžiojami pagal griežtas taisykles, kurios nustato kiek ir kokių
žvėrių galima nušauti. Be to visi nykstantys gyvūnai įrašyti į RAUDONĄJĄ
knygą. Gyvulininkystė – svarbi ūkio šaka, teikianti žmogui vertingų maisto
produktų – pieno, mėsos, riebalų. Be to, šalutinė gyvulininkystės
produkcija naudojama įvairiose žmogaus ūkinės veiklos srityse. Pavyzdžiui,
pramonėje naudojama oda, vilna, šeriai, iš kai kurių produktų ir atliekų
gaminami vaistiniai preparatai, trašos ir kt. Stambieji galvijai –
išnykusio jaučio – tauro – palikuonys. Tauras yra stambus porakanopis
atrjotojas, kurio aukštis siekė 2 metrus. Jie skirstomi į tris grupes –
pieniniai, pieniniai mėsiniai ir mėsiniai. Gyvulininkystės pagrindą sudaro
pieninės veislės. Smulkūs galvijai – laukinių kalnų avinų ir ožių
palykuonys, dabar tai naminių veislių avys ir ožkos.
Svarbiausi chordinių tipo ypatumai – pirma, jie turi ašinius griaučius –
virš žarnyno esančią chordą; antra, ryklės sienelėse turi žiaunų plyšius;
trečia – centrinės nervų sistemos nervų vamzdelis yra nugaroje virš
chordos. Yra žinoma apie 20 rūšių bekaukolių, dabar gyvenančių stuburinių
priskaičiuojama apie 40 000 rūšių. Stuburiniai dalijami į šešias klases.
Pirmoji – kremzlinės žuvys, antroji – kaulinės žuvys, trečioji –
varliagyviai, ketvirtoji – senoviniai varliagyviai, penktoji – paukščiai,
šeštoji – žinduoliai. Visų stburinių chorda istorinio vystymose procese
virto stuburu. Stuburiniai yra svarbi gamtos grandis. Dažnai jie uždaro
mitybos grandinę: augalai – bestuburiai – stuburiniai. Dauguma prijaukintų
gyvūlių, taip pat visi žmogaus išvesti gyvūnai yra stuburiniai.

Leave a Comment