Varliagyviai

1065 0

Varliagyvių klasė

Varlės gyvena visur kur yra drėgna: pelkėse, prie ežerų, upių, tvenkinių ir

pan. Varlių elgsena labai priklauso nuo drėgmės. Kai karšta ir sausa, kai

kurios rūšys slepiasi nuo saulės. Varlės minta vabzdžiais: uodais,vabalais,

besparniais ir t.t. Medžioja varlė savo liežuviu. Pamačius kokį nors vabalą

ji iškiša savo kiežuvį ir vabalas prie jo prilimpa. Varlės aktyvios tik

šiltuoju žiemos laiku, žiemą jos miega. Varlės kūnas suplotas,didžiulė

galva nežymiai pereina į liemenį. Nors varlė neturi kaklo vistiek gali

judinti galvą. Galvoje yra dvi didelės akys, pridengtos vokais. Vokai

drėkina varlės akkis. Varlė gali kvepuoti ir atmosferos oru, ir po vandeniu.

Varlės turi šlaunis, blauzdas ir letenas ir pan. Griaučiai sudaryti iš tų

pašių dalių, kaip ir ešerio, bet varlė turi ir kojas. Nuo žuvų skiriasi

tuo, kad turi kaklo lankstelį varlės šonkauliai neišsivystę. Raumenys:

Varlės raumenys labiau išsivystę nei žuvies. Juk varlė ne tik plaukioja bet

ir šokinėja!

Virškinimo sistema: Beveik kaip ir žuvų, tiktai varlė turi kloaką o žuvys

ne. Varlė kvepuoja atmosferos oru. Jos kvepavimo organai: oda ir plaučiai.

Varlės plaučiai silpnai išsivystę, todėl varlės kvepavimui neemažiau svarbi

ir oda ir plaučiai.

Kraujotakos sistema: Grynas arterinis kraujas varlėje teka tik į smegenis,

o visur kitur susimaišęs. Varlė turi du kraujotakos ratus: didijį

kraujotakos ratą ir mažajį.

Varliagyvių medžiagų apykaita: Varlės kūno temperatūra keičiasi nuo

aplinkos temperatūros. Varlė -šaltakraujis gyvūnas.

Nervų sistema ir jutimo organai: Va

arlės smegenys labiau išsivysčiusios negu

žuvų. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės ir jiems nereikia laikyti

pusiausvyros. Varlė turi dar ir vidurinę ausį, kad galėtų girdėti ir

sausumoje. Varliagyviai visi skirtalyčiai. Pavasarį, atbudus varlėms jos

susiporuoja. Lytinės ląstelės patenka į kloaką o iš ten išmetamos laukan.

Patinėliai ant jų išleidžia skystį kuriame yra spermatozoudų.

Vystymasis: Po kurio laiko iš ikrelio tampa buožgalvis. Jis panašus į mažą

kiaušinio formos žuvytę. Buožgalvis greitai vystosi. Atsiranda burma,

plaučiai, kojos ir galiausia jis tampa varle.

Roplių klasė

Labai daug kur gyvena driežai. Vienas iš jų vikrusi driežas. Tai nedidelis,

bet vikrus gyvunėlis. Driežai gyvena sausose saulės šildomose vietose.

Driežai minta vabzdžiais. Jų klausa labai stipri. Jis girdi net ir

menkiausia šlamesį sukeltą ropojančio vabalo. Vidinė sandara labai panaši į

varlės. Driežas turi daugiau kaklo lanksteliu, todėl geriau gali judinti

kaklą. Ir driežai kvvepuoja tik plaučiais. Dauginimas taippat panašus į

varlės. Tik apvaisinimas vyksta sausumoje ir ikriukai auga patelės viduje o

na vandenyje. Ropliams priklauso ir gyvatės. Kai kurios iš jų yra

nuodingos. Tai tiesiog reikalinda jų pradyvenimui. Jos savo nuodais gali

apsiginti ar sumedžioti. Gyvatės neturi kojų, todėl jos šliaužia žemia. Jos

šliaužia vingiuodamos savo kūną. Dauguma gyvačių deda kiaušinius. Visos

gyvatės ryja grobį nekramčiusios. Ropliams priklauso ir vėžliai ir

krokodilai. Šie gyvūnai gyvena vandenyje. Sausumoje jie nėra labai judrūs,

nors kiaušinius ir deda sausumoje.

Paukščių klasė

Išorinei paukščių sandarai ištirti mums pa
adės karvelis. Jie gyvena

miestuose ir kaimuose. Minta grūdais ir įvairiomis žmonių maisto

atliekomis. Paukščiai turi lankstų kaklą, dvi kojas ant kiekvienos po

penkis pirštus. Jais paukščiai ir vaikščioja. Paukščiai turi snapą pri

kurio yra ir šnervės. Galvoje paukščiai turi akį po kuria yra ir klausos

anga. Plunksnos – svarbiausias išorinis požimis skiriantis paukščius nuo

kitų gyvųnų. Plunksnos uždengia visą kūną. Paukščiai kartais keičia savo

plunksnas, šeriasi. Senos apdevėtos plunksnos keičiamos kitomis. Paukščiai

savo plunksnas sutepa spesialiu riebalu kurį išspaudžia iš odos liaukų.

Taip plunksnos tampa elastingesnės. Paukščių snapai yra įvairaus dydžio be

dantų. Maistą ryja nesukramtytą. Kaikurie paukščiai stemplę prikimša iki

pat viršaus nepatirdami dėl to jokio nepatogumo, nes stemplė gali

išsiplėsti. Skrandis turi du skyrius, liaukinį ir raumenonį. Maistas

virškinamas labai greitai, nes skridimui reikia daug energijos. Todėl

paukščiai lesa dažnai ir daug laiko praleidžia ieškodami maisto. Žarnynas

baigiasi kloaka. Be plaučių paukštis turi dar ir daug oro maišelių esančių

tarpuose tarp organų. Jos sujungtos su plaučiais. Arterinis ir veninis

kraujas visiškai atskirtas ir į visus organus, išskyrus plaučius patenka

grynas arterinis kraujas. Širdis labai stipri pvz. karveliui tupint širdis

susitraukia 165x per min., o skrentant 550x. Paukščių regėjimas labai gerai

išsivystęs. Jų akys 100x stipresnės už žmogaus. Bet paukščių uoslė yra

silpna. Veisimosi pradžia yra pavasaris. Jaunikliai iš kiaušinių išsirita

tada kai jiems pakanka reikalingo maisto. Paukščiai yra sėslieji,

klajokliai ir keliauninkai. Sė
ėslieji paukščiai visusu metus gyvena toje

pačioje vietoje. Klajokliai paukščiai susibūrę nedideliais pulkais traukia

į pietus. Klajoklia paukščiai nuolatinių žiemojimo vietų neturi. Žiemoja

ten kur yra daugiau maisto. Keliauninkai paukščiai susibūrę į dideliu

pulkus išskrenda į šiltuosius kraštus kur ir žiemoja. Paukščiai skrenda

nuolatiniais keliais – kasmet traukia į žiemos buveines, o pavasarį grįžta

į tėvynę perėti jauniklių. Miške gyvena daug įvairių paukščių: geniai,

kurtinai, gervės, lakštingala ir t.t. Pavasarį visi paukščia pagyvėja ir

pradeda čiulbėti. Yra ir plėšriųjų paukščių, naktinių paukščių: pelėdos,

apuokai. Dieną pelėdas retai galima pamatyti, nes jos naktį medžioja o

dieną slepiasi. Kai kurie paukščiai moka plaukti, nes ten susiranda maisto.

Keli tokie paukščiai yra gulbės ar žąsys. Jie moka gerai plaukti, todėl

tarp kojų pirštų yra plaukiojamoji plėvė.

Paukštininkystė – naudinga givulininkystės šaka, duodanti daug labai geros

produkcijos. Naminiai paukščiai skyrstomi į veisles. Veislė – tai žmogaus

dirbtinai išvesta naminių gyvūnų atmaina. Dėsliųjų veislių vištos

(pavyzdžiui, rusų baltosios, leghornai) auginamos dėl kiaušinių. Jos

nemėsingos, tačiau dedeklė per metus padeda 200 – 270 ir daugiau kiaušinių.

Iš mėsinių dėsliųjų veislių vištų (pavyzdžiui, Zagorsko, Pervomaisko)

gaunama ir mėsoso ir kiaušinių. Visos naminių ančių veislės prieš 3000 metų

išvestos iš didžiosios anties. Daugiausiai auginama mėsinių naminių ančių.

Yra pristeigta daugybė paukštynų. Vienuose paukštynuose vištos auginamos

dėl kiaušinių, kituose dėl mėsos. Viščiukai perimi be vištų pereklių

specialiuose automatizuotose aparatuose – inkubatoriuose. Viename

inkubatoriuje galima išperinti iki 50000 kiaušinių.

Žinduolių, ir žvėrių, tipas

Šuo buvo pirmasis žmogaus priaukintas gyvulys. Šūnų yra ta
arnybinių,

dekoratyvinių, medžioklinių taip pat kiemsargių. Žinduolių oda tvirta ir

elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai, kurie sudaro šios klasės

stuburinių būdinga plaukų dangą. Vieni plaukai ir stori ir ilgi – tai

akuotas, kiti trumpesni, minkštesni – pavilnė. Šiurkštus ir akuotas apsaugo

pavilnę ir odą nuo sužalojimų. Daugumos žvėrių odoje yra prakaito liaukos.

Ant žinduolių pirštų galų yra raginiai nagai arba kanopos. Būdinga

žinduolių ypatybė yra 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kurių

būna apie 12 – 15 kartu su šonkauliais ir krutinkauliu sudaro tvirtą

krūtinės ląstą. Šuo turi apie 6 slankstelius. Žinduolio priekinių galūnių

lanką sudaro dvi mentės su priaugusiais prie jų varnakauliais ir dviem

ratikauliais. Daugumos žinduolių, o ypač šūnų išsivystę nugaros, galūnių ir

jų lankų raumenys.

Žvėrys burnos ertmėje turi liežuvį ir dantis. Burnoje maistas vartomas

liežuviu ir suvilgomas seilėmis, kurias išskiria seilių liaukos. Seilių

veikiamas maistas pradedamas virškinti. Daugumos žinduolių skrandis vienos

dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne

maistą veikia žarnyno virškinamųjų liaukų išskyros, taip pat kepenų ir

kasos liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto liekanos nueina į storąją žarną

ir pro tiesiąją žarną bei pro šalinamąją anga išstumiamos laukan. Visų

žvėrių krūtinės ertmė nuo pilvo ertmės atskirta raumenine pertvara –

diafragma. Žinduolių širdis susideda ių keturių skyrių: dviejų prieširdžių

ir dviejų skilvelių. Žinduolių šalinimo organai – pora pupelės formos

inkstų. Susidaręs šlapimas dviem šlapimtakiais nuteka į šlapimo pūslę, o iš

ten šlapinimosi kanalu periodiškai išeina laukan. Normali šuns kūno

temperatūra 37 – 38 laipsniai C.

Galvos smegenys turi tas pačias dalis, kaip ir kitų stuburinių. Tačiau

priekinių smegenų didieji pusrutuliai sudėtingesnės sandaros. Didžiųjų

pusrutulių išorinis sluoksnis yra iš nervinių ląstelių, sudarančių smegenų

žievę. Smegenėlės gerai išsivysčiusios ir, panašiai kaip didieji

pusrutuliai turi daug vingių. Žinduolių išsivysčiusi uoslė, klausa,

regėjimas, lytėjimas ir skonis, tačiau skirtingų rušių kiekvienas šių

jutimų nevienodai išsivystęs ir prikauso nuo gyvenimo būdo bei aplinkos.

Žinduolių lytėjimo organai yra ilgi ir kieti plaukai. Daugiausiai jų būna

apie nosį ir akis. Žinduolių elgsena yra labai sudėtinga. Jau nuo pat

pirmosios savo gyvenimo dienos jaunikliai pažįsta motiną.

Visi žinduoliai maitina vaikus pienu. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus

žinduoliai skyrstomi į tris grupes. Kloakiniai arba pirmažvėriai negimdo

gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Jiems priskiriamas ančiasnapis ir

echidna. Kloakinių kūno temperatūra svyruoja nuo 25 iki 30 laipsnių C.

Sterbliniai – žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai maži, silpni ir

bejėgiai. Todėl ilgai motiną tokį jauniklį nešioja sterblėje ant pilvo.

Sterblėje yra pieno liaukų su speneliais. Iš viso žinoma apie 270 rušių

sterblinių. Placentiniai – tokie žinduoliai kurių mažas kiaušinis po

apvaisinimo vystosi gimdoje, o gemalas prie gimdos žarnelių prisitvirtina

placenta. Mažų gyvūnų nėštumas trunka apie 11 – 15 parų, vidutinio dydžio

keletą mėnesių, o didelių metai ir daugiau. Vidutinio dydžio žvėrys

atsiveda 5 – 6 aklus, bejėgius jauniklius, o nedideli 8 – 12. Smulkųs

žvėreliai palikuonių atsiveda 5 – 8 kartus per metus, stambūs – kartą per

keletą metų.

Roplių ir žinduolių griaučių, raumenų, virškinimo, kvėpavimo, kraujotakos,

šalinimo organų sandara gana panaši. Tai rodo roplių ir žinduolių

giminystę.

Šio būrio žinduoliai – seniausi ir primytiviausi placentiniai. Galvos

smegenys mažos pusrutuliai be vingių. Sąlyginiai refleksai išsivysto

blogai. Kūno temperatūra ne visada pastovi. Vabzdžiaėdžiams priskiriami

kirstukai, kurmiai ir ežiai. Iš išvaizdos kirstukai panašūs į peles.

Labiausiai paplitęs paprastasis kirstukas. Jo 7 – 10 cm. kūną dengia

pilkšvai rudas kailis. Paprastasis kurmis visalaik gyvena žemėje

išraustuose urvuose. Ypač daug kurmių miškų ir miškastepių zonoje, bet

nemažai jų ir soduose. Gerai pastebimi išrausti iš kurmio požeminių

galerijų žemių kauburėliai – kurmiarausiai. Kurmio plaukai trumpi,

aksominiai. Jis veiklus ištisus metus. Daugelis gamtoje matė ežį ir žino,

kad jis, ištikus pavojui susiriečia į kamuoliuką ir atstato s

. . .

Join the Conversation

×
×