rukimas

Rūkymas – medžiagos (dažniausiai – džiovintų tabako augalo lapų) deginimas ir išskiriamų dūmų įkvėpimas. Paprastai rūkymu įvardijamas būtent tabako rūkymas (šiame straipsnyje bus kalbama apie jį). Dūmai išgaunami įvairiais tam skirtais prietaisais. Plaučiuose iš dūmų į kraują efektyviai perduodamos narkotinės arba psichotrofinės medžiagos. Labiausiai paplitęs pasaulyje tabako rūkymas. Tabako dūmuose yra nikotino, kuris turi trumpalaikį stimuliuojantį poveikį, tačiau sukuria stiprią fizinę ir psichologinę priklausomybę.

Rūkymo istorija
Tabako rūkymas cigarais ir pypkėmis buvo indėnų kultūros dalimi dar iki europiečiams atrandant Ameriką – rūkymas aptinkamas majų mene maždaug nuuo 500 m. po Kr. Majai taip pat naudojo tabaką kaip vaistą nuo daugelio ligų, ir priskyrė jam magiškas galias.
1492 m. spalio 12 d. Kristupas Kolumbas iš indėnų aravakų gavo dovanų džiovintų lapų, bet juos išmetė. Rodrigo de Jerez ir Luis de Torres buvo pirmieji europiečiai, pamatę rūkymą, Jerez laikomas pirmuoju rūkančiuoju europiečiu. XVI a. rūkymas buvo labiausiai paplitęs tarp jūreivių, amžiaus pabaigoje pradėjo skverbtis į Europos visuomenes. 1828 m. Ispanijoje buvo pagaminta pirmoji cigaretė, tačiau ji aplenkė populiarumu cigarą tik XX a. pradžioje, kai piigios cigaretės buvo pradėtos gaminti pramoniniu būdu.
Pirmojo pasaulinio karo metu rūkalai buvo standartinio kareivio davinio dalimi (buvo manoma, kad rūkymas didina karių drąsą). Po karo, cigarečių rūkymas buvo reklamuojamas kaip prabangaus, lengvo gyvenimo dalis, visuomenei tapo priimtinas moterų rūkymas. 4 dešimtetyje Vo

okietijoje nacių vadovai susirūpino dėl neigiamo rūkymo poveikio karių sveikatai; vokiečių mokslininkai buvo pirmieji, patvirtinę ryšį tarp rūkymo ir ligų.
XX a. 6 ir 7 dešimtmečiuose galutinai įrodžius rūkymo žalą, prasidėjo kampanija prieš rūkymą. Išsivysčiusiose šalyse rūkančiųjų skaičius mažėja, įvedami vis platesni draudimai rūkyti, rūkymas tampa visuomenei nepriimtinu reiškiniu. Tuo tarpu kai kuriose besivystančiose šalyse (Rusija, Kinija) rūkančiųjų skaičius didėja arba išlieka aukštas.
Rūkymo būdai
 Cigaretė – tai gaminys, pagamintas iš džiovintų ir supjaustytų tabako lapų, susuktų į popierinį cilindrą (paprastai trumpesnį nei 120 mm ir plonesnį nei 10 mm). Cigaretė uždegama viename gale ir jai leidžiama smilkti, dūmai įkvepiami per kitą galą (dažniausiai su filtru).
 Cigaras – tai tvirtai susukti ir fermentuoti tabako lapai. Vienas cigaro galas uždegamas, dūmai įkvepiami per kitą. Istoriškai geriausiais laikomi Kubos cigarai, tačiau cigarams tiinkamas tabakas taip pat gausiai auginamas ir Brazilijoje, Kamerūne, Indonezijoje, daugelyje Centrinės Amerikos šalių.
 Pypkė
 Vandens pypkė (kitaip dar vadinama kaljanu arba šiša)
Rūkymą įtakojantys veiksniai
Nikotino poveikis psichikai – tabako dūmuose yra nikotino, kuris yra psichostimuliatorius, kurio poveikis panašus į acetilcholino. Nikotinas sukelia trumpalaikį atminties ir kocentracijos pagerėjimą, tačiau tuo pačiu sumažina acetilcholino išsiskyrimą. Dėl to
 nikotinas, pakeisdamas natūralią smegenų medžiagą, greitai sukelia priklausomybę. Taip pat manoma, kad nikotinas padidina dopamino lygį smegenyse.
 Priklausomybė nuo nikotino – nikotinas yra cheminė medžiaga, kuri labai greitai sukelia st
tiprią priklausomybę. Dauguma rūkančiųjų tai daro ne savo noru – jie yra bandę mesti, bet jiems nepavyko. Metus rūkyti, pasireiškia abstinencijos reiškiniai, tokie kaip nemiga, dirglumas, nerimas, širdies ritmo sumažėjimas. Statistikos duomenimis, iš metusiųjų rūkyti 60% vėl pradeda mažiau nei po 3 mėnesių.
 Rūkalų reklama – iki XX a. 8 dešimtmečio rūkalų reklama buvo legali daugumoje šalių. Šiuo metu JAV, Europos Sąjungos šalyse (įskaitant Lietuvą) bei daugelyje kitų šalių rūkalų reklama yra labai smarkiai ribojama, planuojamas visiškas reklamos (net ir netiesioginės) uždraudimas. Tačiau reklamos poveikis rūkymui nėra visiškai įrodymas – vienų tyrimų duomenimis, reklama didina cigarečių suvartojimą, o kitų duomenimis, tokio ryšio nėra. Tabako kompanijos taip pat kaltinamos tuo, kad savo reklaminėmis priemonėmis skatina paauglius pradėti rūkyti.
 Aplinkinių įtaka – kovos prieš rūkymą organizacijų teigimu, rūkyti pradeda dėl aplinkinių ir socialinės aplinkos įtakos.
 Kultūriniai ir tautiniai skirtumai – skirtingose kultūrose rūkymas yra nevienodai toleruojamas. Pvz., JAV rūkoma mažiau nei Europoje, o Europoje – mažiau nei Rusijoje ar Kinijoje. Vyrai rūko dažniau nei moterys.
 Tėvų rūkymas – rūkančių tėvų vaikai patys dažniau pradeda rūkyti.
 Filmai ir televizija – filmų ir TV laidų herojai rūko, tuo būdu rūkymas siejamas su sėkmingu, normaliu ir priimtinu elgesiu.
 Depresija – žmonės, kuriems buvo diagnozuotas koks nors depresinis susirgimas, rūko dažniau, rečiau ir mažiau sėkmingai meta rūkyti
 Paveldimumas &#
#8211; paveldimumo poveikis nėra patikimai moksliškai įrodytas.

Rūkymo žala sveikatai

Surūkomų cigarečių skaičiaus (pilka linija) ir plaučių vėžio atvejų skaičiaus (raudona linija) koreliacija.
Rūkymas yra vienas iš pagrindinių daugelio plaučių ligų, taip pat ir lėtines obstrukcinės plaučių ligos, bronchinės astmos ir plaučių vėžio rizikos veiksnių. Rūkantys žmonės lėtiniu bronchitu serga 5,5 karto, o plaučių vėžiu – 10 kartų dažniau negu niekada nerūkiusieji.
Rūkančių tėvų vaikai taip pat dažniau serga lėtiniu bronchitu, bronchine astma ir plaučių vėžiu. Rūkančiųjų mirtingumas nuo plaučių ligų yra didesnis nei nerūkančiųjų. Mirtingumas didesnis tų rūkančiųjų, kurie surūko daugiau cigarečių, pradeda anksčiau rūkyti ir giliau įkvepia dūmus. Sergančių lėtiniu obstrukciniu bronchitu rūkalių mirtingumas yra 10 kartų didesnis nei nerūkančiųjų.
Pavojus susirgti kvėpavimo organų ligomis ypač didėja, jei rūkaliai dirba kenksmingomis sąlygomis – chemijos, metalo, kalnakasybos, gumos, žemės ūkio ir panašiose pramonės šakose. Kai kuriose šalyse į tokias darbo vietas rūkančiųjų rekomenduojama nepriimti.
Pasyvus rūkymas
Pasyvus rūkymas – tai reiškinys, kuomet rūkančio žmogaus įkvėptus ir iškvėptus rūkalų dūmus įkvepia kitas žmogus. Iškvėptuose dūmuose yra kancerogenų ir kitų toksinių medžiagų, todėl pasyvus rūkymas taip pat kelia pavojų sveikatai. Dėl to rūkalų dūmai viešose vietose šiuo metu laikomi sveikatos problema, o ne paprasčiausiu nepatogumu, siekiant apsaugoti nerūkančiuosius nuo dūmų įvedami draudimai rūkyti.
Metimas rūkyti
Rūkymo žalą sveikatai galima sumažinti arba panaikinti metant rūkyti. Britų mokslininkų 50 metų vykdyto ty

yrimo duomenimis ([1]), žmonių, kurie metė rūkyti jaunesni nei 30 metų amžiaus, gyvenimo trukmė beveik nesiskiria nuo tų, kurie niekada nerūkė.
Kadangi nikotinas, būdamas narkotine medžiaga, sukelia priklausomybę, mesti rūkyti rūkoriams yra sunku. Yra 2 pagrindiniai būdai, kuriais siekiama padėti mesti rūkyti (palengvinti šį procesą ir sumažinti “atkritimo” tikimybę):
 medikamentiniai būdai – siekiant palengvinti abstinenciją, skiriama nikotino pakaitos terapija: vartojami nikotino pakaitalai, tokie kaip kramtomoji guma su nikotinu, pleistras su nikotinu, tabletės, inhaliatoriai. Geriausiu atveju, dėl taip vadinamos nikotino pakaitos terapijos, atprantama nuo rūkymo, tačiau atsiranda tapati priklausomybė pakaitalams. Farmacijos kompanijos konkuruoja su tabako pramone, dėl rinkos dalies, kadangi jos, kaip ir visos bendrovės, yra suinteresuotos gauti pelną, tad žmonės nustoję visiškai vartoti nikotiną traktuojami kaip prarasti klientai. Todėl sprendžiant nikotino priklausomybės problemą šis būdas yra neefektyvus. Taip pat naudojami medikamentai be nikotino, tokie kaip Bupropionas (Zaban).
 psichologiniai būdai – jais siekiama išvaduoti rūkančiuosius nuo psichologinės priklausomybės (metusiųjų rūkyti grupės, pagalbos telefonai, savipagalbos knygos ir pan.). Vienas žinomiausių ir vienintelis metodas, kurio dėka metus rūkyti nekyla jokių vidinių prieštaravimų ir buvęs rūkorius gali akimirksniu mėgautis gyvenimu, yra Allen Carr metodas (pagal knygos autoriaus pavardę) – pasak jo, rūkančiajam būtina suprasti, kad jis yra priklausomas nuo nikotino, ir rūkymas tiesiog palengvina nikotino abstinencijos simptomus. Tai įsisąmoninus, atsiskleidžia visų su rūkymu susijusių mitų (gerina koncentraciją, didina pasitikėjimą savimi, palengvina nuobodulį, skanu) beprasmiškumas, ir noro rūkyti nebelieka. Metodo efektyvumas (deklaruojamas metodo autoriaus) – 95%.
Taip pat naudojami ir kiti metodai (kurių veiksmingumas nėra mediciniškai įrodytas), tokie kaip akupunktūra, hipnozė, homeopatija ir kiti.

Rūkymo ribojimai
Pirmasis istorijoje žinomas rūkymo draudimas įvestas 1590 m., kai popiežius Urbonas VII uždraudė rūkyti, kramtyti ar uostyti tabaką bažnyčiose ir jų šventoriuose.

Lietuva
Pagal Lietuvos Respublikos Tabako kontrolės įstatymą, draudžiama rūkyti (ir vartoti kitus tabako gaminius):
1. švietimo įstaigose, sveikatos priežiūros įstaigose, interneto kavinėse, patalpose kur vyksta sporto renginiai
2. darbo vietose, esančiose uždarose patalpose (tačiau leidžiama įrengti specialias patalpas rūkymui)
3. bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais
4. viešajame transporte (išskyrus tolimojo susisiekimo traukinius ir orlaivius su įrengtomis specialiomis vietomis).
Nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigalioja draudimas rūkyti restoranuose, kavinėse, baruose, kitose viešojo maitinimo įstaigose, klubuose, diskotekose, išskyrus specialiai įrengtus cigarų ar pypkių klubus. Tokių klubų steigimo tvarką pavesta nustatyti Vyriausybei. Tačiau išsakomi nuogastavimai, kad “cigarų ar pypkių klubai” taps galimybe apeiti rūkymo draudimą visose maitinimo įstaigose, todėl siūloma tokią išimtį panaikinti.
Lietuvoje taip pat draudžiama (su keletu išimčių) tabako gaminių reklama, draudžiama juos parduoti nepilnamečiams iki 18 metų. Pagal ES teisės reikalavimus, tabako gaminiai ženklinami įspėjimais apie jų žalą sveikatai.
Tabako istorija
Botanikai teigia, kad tabakas, toks, kokį mes jį pažįstame šiandien, paplito Amerikos žemyne apie 6 tūkstančiai metų prieš mūsų erą.
Maždaug pirmajame šimtmetyje prieš mūsų erą Amerikos žemyno gyventojai ėmė įvairiais būdais naudoti tabaką, o taip pat jį rūkyti (įvairiausiais būdais), kramtyti ir net klizmoms.
1-ajame mūsų eros amžiuje tabakas buvo “plačiai paplitęs” Amerikos žemyne.
Pirmasis piešinys, kuriame vaizduojamas rūkymas, buvo aptiktas ant molinės valties, kuri, kaip manoma, buvo pagaminta prieš XI-ajį amžių. Jame majų genties indėnas pavaizduotas rūkantis į ritinėlį susuktus tabako lapus.
Į Europą tabaką parvežė keliautojas ir atradėjas Kristupas Kolumbas. Iš pradžių jis buvo vadinamas “kažkokiais džiovintais lapais” ir gaunamas kartu su kitomis dovanomis, kurias baltiesiems nešė čiabuviai. Tačiau jį gavę Kolumbo žmonės, nežinodavo, ką su juo daryti, ir išmesdavo savo dovaną.
Rodrigas de Cheresas (Rodrigo de Jerez) bei Luisas de Toresas (Luis de Torres), atplaukę iki Kubos salos ir manydami pasiekę Kiniją, tapo pirmaisiais europiečiais stebėjusiais rūkymo procesą. Jie pasakojo, kaip čiabuviai delne susisukdavo sausus tabako lapus, uždegdavo vieną ritinėlio galą, imdavo “siurbti” dūmus per kitą galą. Kiek vėliau R. Cheresas (Rodrigo de Jerez) tapo užkietėjusiu rūkoriumi, pirmuoju rūkoriumi už Amerikos žemyno ribų. Jis parsivežė tabako į savo gimtąjį miestą, tačiau iš burnos ir nosies rūkstantys dūmai gąsdino keliautojo kaimynus, o Šv. Inkvizicija buvo jį įkalinusi net septyneriems metams. Tuo metu, kai R. Cheras išėjo iš kalėjimo, rūkymo manija jau buvo apėmusi visą Ispaniją.
Tabakas paplito Europoje. Jį imta auginti Portugalijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Ispanijoje.
Lenkiją tabakas pasiekė 1580 m. Lietuvoje tabakas pradėtas vartoti XVI a. pabaigoje, o 1828 m. Vilniuje buvo įkurta pirmoji tabako įmonė.
Braziliją kolonizavę portugalai pradėjo plataus masto tabako eksportą į Senąjį žemyną.
Baigiantis 16-ajam amžiui, Ispanijos gydytojai, susižavėję stebuklingomis tabako galiomis, tikino, jog jis gali išgydyti 36 ligas. Tuo tarpu Anglijos medikai rekomenduodavo tabaku gydyti dantų skausmą, nagų grybelį, kaip priemonę nuo žarnyno kirmėlių ir net vėžio.
Tabakas buvo uostomas ir rūkomas. Rūmų didikai, pirkliai ir amatininkai tiesiog pamišo dėl šių lapų.
1575 m. Romos Katalikų Bažnyčia buvo priversta išleisti įstatymą, draudžiantį rūkyti dievo namuose visose Ispanijos kolonijose. Rusijos caras Aleksis 1634 metais paskelbia bausmę rūkoriams. Iš pradžių jie buvo plakami rykštėmis, paskui jiems buvo nupjaunama nosis ir jie tremiami į Sibirą. Antrą kartą nepaklususiam, buvo skiriama mirties bausmė. Turkijos sultonas Muradas IV įsakė rūkorius prilyginti kitatikiams ir atitinkamai juos bausti. Per dieną būdavo nubaudžiama apie 18 rūkorių. Kai kurie istorikai mano, jog tokie draudimai buvo susiję su maro prevencija arba norint apsisaugoti nuo gaisrų. Rūkymą draudė ir Graikų stačiatikių bažnyčia.
1635 m. Prancūzijos karalius leido pardavinėti tabaką tik pagal gydytojo receptą. Luisas XIII atšaukė draudimą uostomajam tabakui.
Kinijoje už tabako vartojimą ar platinimą buvo nukertama galva. Tačiau tabako uostymas, kurį 17-ame amžiuje išpopuliarino jėzuitų ordinas, tapo ypač populiarus ir imperatoriaus rūmuose ir žemiausiuose visuomenės sluoksniuose.
1637 m. Ispanijoje sukurta seniausia pasaulyje tabaką gaminanti bendrovė – “Tabacalera”. Septynioliktasis amžius tapo “Didžiuoju pypkės amžiumi”.
Nuo 17 iki 18 šimtmečio Amerikos žemyne įsikūrusiose europiečių kolonijose tabakas buvo naudojamas kaip “vietiniai pinigai”.
Vėliau pasaulyje buvo priimta tūkstančiai įvairiausių įstatymų, reguliuojančių tabako auginimą, prekybą, gamybą, importą ir eksportą, mokesčius bei tūkstančius kitų su juo susijusių dalykų. Tabakas nešė didelius pinigus ir kiekviena valstybė stengėsi apsaugoti savo rinkas bei gamintojus, norėdama pati uždirbti kaip galima didesnes pajamas iš šio dar XVIII amžiaus pabaigoje paskelbtu pragaištingu įpročiu. 1791 m. Londono gydytojas Džonas Hilas (John Hill) paskelbė savo išvadas apie tai, jog uostomasis tabakas sukelia nosies ertmės vėžį. Vis daugiau gydytojų ėmė kalbėti apie neigiamas rūkymo pasekmės ir jo žalą žmogaus sveikatai.
19-ame amžiuje tabako gamintojai pasiūlė rinkoms cigarus.
1809 m. Prancūzų mokslininkas Luisas Nikolas Vankelinas (Louis Nicolas Vanquelin) iš tabako dūmų išskyrė nikotiną. 1843 m “SEITA” monopolija ima gaminti cigaretes.
Cigarai ypač išpopuliarėjo kolonijose, kai Meksikos kare dalyvavę JAV kareiviai parvežė namo iš daug tamsesnio ir turtingesnio skonio tabako rūšių pagamintų cigarų ir cigarilių.
1847 m. “Philip Moris” Londone atidarė savo parduotuvę, kurioje prekiaujama rankomis suktomis turkiškomis cigaretėmis.
1852 m. Pradėti gaminti degtukai, gerokai palengvinę rūkorių dalią.
Krymo kare D. Britanijos kareiviai išmoko rūkyti pigias ir patogias savo sąjungininkų turkų naudojamas cigaretes (“Papirossi”) ir parvežė šį įprotį į Angliją.
20-ame amžiuje pasaulyje susikūrė daugybė vėliau išgarsėjusių cigarečių gamintojų, uždirbančių milijardinius pelnus ir visomis išgalėmis besistengiančių įkalbinti kaip galima daugiau vis jaunesnių žmonių užsidegti cigaretę.
Mūsų dienomis pasaulio valstybių vyriausybės, verčiamos savo gyventojų, įvairių visuomeninių organizacijų ir tarptautinių institucijų, besiremiančių išsamiais mokslininkų ir gydytojų atliktais tyrimais, ėmėsi priemonių apriboti tabako reklamą. Paskutinio dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį pasaulio tabako pramonei pirmą kartą iškeltas precedento neturintis daugiamilijoninis ieškinys, kuriuo reikalaujam kompensuoti vėžiu dėl rūkymo susirgusiųjų gydymo išlaidas.
Cigaras yra rūkymui skirtas tabako produktas, pagamintas iš standžiai suvyniotų fermentuotų ir išdžiovintų tabako lapų. Nuo cigarečių cigarai skiriasi dydžiu – paprastai jie yra gerokai didesni, bei gamybos technologija – cigarų tabakas mažiau apdorotas, jame mažiau priemaišų, cigarai vyniojami ne į popierių, o į tabako lapus. Geriausieji cigarai užpildomi ne smulkintu tabaku, o sveikais susuktais tabako lapais.
Cigarai gaminami daugiausia Pietų ir Centrinės Amerikos šalyse – Brazilijoje, Kuboje, Dominikos Respublikoje, Hondūre, Nikaragvoje, taip pat Kamerūne, Indonezijoje, Meksikoje ir JAV. Labiausiai pasaulyje vertinami Kubos cigarai – tai lemia itin senos jų gamybos tradicijos šioje valstybėje bei unikalus klimatas.
Gamyba
Pirmiausia nuskinti tabako lapai laikomi pavėsyje. Šis procesas užtrunka 20-50 dienų ir sumažina vandens bei cukraus kiekį cigarų lapuose. Tuo metu vyksta biocheminiai procesai, pakeičiantys lapo spalvą bei jame esančias medžiagas. Po to lapai fermentuojami žemesnėje temperatūroje. Fermentuoti tabako labai rūšiuojami pagal dydį bei augalo dalį, nuo kurios jie nuskinti. Lapai nuo vidurinės tabako dalies, naudojami išoriniam cigaro sluoksniui, fermentuojami atskirai, itin kruopščiai palaikomose sąlygose. Fermentuoti lapai kietai suspaudžiami į ryšulius ir paliekami tam tikram laikui. Vėliau tabako lapai supjaustomi ir dar kartą surūšiuojami, atskiriant subyrėjusius lapus.
Kokybiški cigarai sukami rankomis, tačiau pigesni žemesnės kokybės cigarai, užpildyti smulkintais lapais, vadinamuoju trumpuoju užpildu, gaminami ir specialiomis cigarų sukimo mašinomis. Cigarai sukami pradedant nuo vidinių sluoksnių, vėliau apvyniojant juos išoriniais ir galiausiai užklijuojant galvutę.
Sudėtis ir struktūra
Vidinis cigaro sluoksnis vadinamas užpildu. Jis gali būti ilgasis – susuktas iš sveikų tabako lapų, arba trumpasis – padarytas iš smulkinto tabako. Cigarai su ilguoju užpildu laikomi daug kokybiškesniais. Užpildas apvyniojamas rišančiaisiais lapais, kuriems paprastai naudojami apatiniai augalo lapai, pasižymintys dideliu elastingumu, o šie – vyniojamuoju lapu, tam naudojami labai aukštos kokybės specialiai atrinkti tabako lapai nuo vidurinės augalo dalies. Išorinis vyniojamasis lapas turi itin didelės įtakos cigaro skoniui ir aromatui.
Skirtingos cigaro dalys parenkamos taip, kad derėtų viena prie kitos ir papildytų cigaro aromatą. Kokybiškų cigarų užpildas taip pat sukamas iš kelių skirtingų tabako rūšių, siekiant subtilesnės skonių gamos.
Uždara, užapvalinta cigaro dalis vadinama galvute. Prieš rūkant jį nupjaunama, nors pigesnių cigarų galvutė dažnai nupjaunama gamybos metu. Pagrindinė cigaro dalis vadinama canon arba tallo. Atviras cigaro galas, kuris rūkant yra uždegamas, vadinamas cigaro pėda.

Leave a Comment