Žmogaus anatomija

ŽMOGAUS ODA

Žmogaus oda dengia kūną, saugodama po ja esančius darinius nuo fizinių traumų, mikrobinių sužeidimų ir vandens netekimo, reguliuoja kūno temperatūrą, padeda suvokti aplinką.

EPIDERMIS Išorinis, plonesnis odos sluoksnis, plokščias sluoksniuotas epitelis, kurio ląst atsiranda iš nenutrūkstamai besidalijančių pagrindo ląst. Kai naujai susidariusios ląst yra stumiamos paviršiaus link ir neaprūpinamos krauju, jos pamažu suplokštėja ir sukietėja todėl kad jose susidaro vandeniui atsparus baltymas –keratinas. Ląst melanocitai gaminą melaniną, suteikiantį odai spalvą. Nagai auga iš specializuotų epidermio ląst. Išaugusios už naago guolio ribų ląst keratinizuojasi.

TIKROJI ODA giliau už epidermį esantis ir storesnis už jį skaidulinio jungiamojo audinio sluoksnis. Joje yra elastinių ir kolageno skaidulų. Plaukai, išskyrus šaknis sudaryti iš negyvų epidermio ląst. Šaknis yra gyva ir guli tikroje odoje esančiame plauko maišelyje. Į kiekvieną maišelį atsiveria viena ar daugiau riebalinių liaukų. Prie plauko maišelio tvirtinasi lygusis raumuo, pašiaušiantis plauką.
Daug kur yra prakaito liaukų-ji prasideda susuktu kamuolėliu tikrojoje odoje, tačiau netoli išėjimo angos išsitiesia, dauguma jų išeiną į odos paviršių. Pro prakaito liiaukas šalinamos druskos, taip pat atvėsinamas kūnas.
Yra nedidelių juntamųjų kūnelių-receptorių. Spaudimo receptoriai- svogūno formos, plokšti ir ovalios formos –lietimo receptoriai. Šilumą ir šaltį juntantys organai yra jungiamojo audinio apvalkalėliuose ir sudaro retą nervinių skaidulų tinklą. Taip pat yra kraujagyslių.
Čia esančios kr

raujagyslės susitraukdamos arba išsiplėsdamos reguliuoja kūno temperatūrą.

POODIS jį sudaro purusis jungiamasi audinys, kuriam priklauso ir riebalinis audinys.

KRAUJOTAKA

Širdis – maždaug kumščio dydžio, netaisyklingo kūgio formos raumeningas organas. Pagrindinę širdies dalį sudaro širdies raumeninis audinys, širdies raumenų skaidulos yra išsišakojusios ir glaudžiai susijungusios tarpusavyje. Širdis yra perikardo viduje. Tai storas, plėvinis maišas su seroziniu skysčiu, kuris širdžiai teikia minkštą guolį ir ją tepa. Vidinę širdies pusę sudaro endokardas, kuris susideda iš jungiamojo ir endotelio audinių.
Skilveliai yra storasieniai, o prieširdžiai plonasieniai, bet visur telpa vienodas vandens tūris.
Vožtuvai nukreipia kraujo tėkmę ir neleidžia tekėti atbuline kryptimi. Juos sustiprina stiprios sausgyslės stygos, jos neleidžia vožtuvui atsilenkti atgal širdies susitraukimo metu. Dešinėje pusėje tarp prieširdžio ir skilvelio vožtuvas vadinamas triburiu, nes jį sudaro trys spparneliai, kairės pusė-dviburiu. Tarp skilvelių ir iš jų išeinančių arterijų yra pusmėnuliniai vožtuvai. Juos sudaro trys audinio kišenės, o kiekviena kišenė savo forma primena pusmėnulį.
Kraujo tekėjimas:

Viršutinė tuščioji vena ir apatinė tuščioji vena, per kurias abi teka veninis kraujas, eina į dešinįjį prieširdį.
Dešinysis prieširdis per triburį vožtuvą perpumpuoja kraują į dešinįjį skilvelį.
Dešinysis skilvelis varinėja kraują pro plaučių pusmėnulinį vožtuvą į plaučių kamieną, plautines arterijas ir plaučius.
Plaučiuose pro kapiliarus vyksta dujų apykaita: veninis kraujas virsta arteriniu.
Per plaučių venas deguonies prisotintas kraujas teka į kairįjį prieširdį.
Kairysis pr

rieširdis varinėja kraują pro dviburį vožtuvą į kairįjį skilvelį.
Kairysis skilvelis varinėja kraują pro pusmėnulinį vožtuvą į aortą ir į organizmą.
Vainikinės arterijos (koronarai) aprūpina širdies raumenį. Jos atsiskiria nuo aortos tuoj už pusmėnulinio vožtuvo, eina išoriniu širdies paviršiumi, išsišakoja į arteles ir kapiliarus, vėliau į venas ir grįžta į dešinįjį prieširdį.

Kadangi kairiajam skilveliui tenka didesnis darbas-varyti kraują į visą organizmą, jo sienelės yra storesnės už dešiniojo skilvelio.

Širdies plakimas

Širdies tvinksnis trunka apie 0.85 sekundės, ir jį sudaro sistolė- širdies kamerų susitraukimas, ir diastolė- kamerų atsipalaidavimas.
Širdis plaka taip: susitraukia prieširdžiai, tuo metu skilveliai atsipalaidavę, tada susitraukia skilveliai, o prieširdžiai ilsisi, galiausiai ilsisi ir skilveliai ir prieširdžiai.

Pulsas- banga, nueinanti žemyn arterinių kraujagyslių sienelėmis po aortos išsiplėtimo ir susitraukimo, atsirandančio dėl skilvelio sistolės.

Širdis plaka nepriklausomai nuo bet kokių nervinių impulsų.

Kraujospūdis

Kairiajam skilveliui susitraukiant, kraujas dėl spaudimo išstumiamas į didžiojo kraujotakos rato arterijas. Sistolinis spaudimas susidaro varinėjant kraują į arterijas skilvelių susitraukimo metu, o diastolinis spaudimas- tai arterinis kraujospūdis skilveliams atsipalaidavus. Kraujospūdis matuojamas manometru. Lėčiausias kraujospūdis yra kapiliaruose. Kraujospūdis venose taip pat mažas, ir negali kraujo varyti atgal į širdį, ypač iš galūnių. Susitraukiant netoli venų esantiems griaučių raumenims, kraujas ima tekėti į širdį, o atgal negrįžta dėl vožtuvų.

Kraujas

Funkcijos:
1. perneša medžiagas į kapiliarus ir iš jų, kur vyksta apsikeitimas su audinių skysčiu;
2. padeda kovoti su mikrobiniu užkratu- bakterijomis ir virusais;
3. padeda reguliuoti kū

ūno temperatūrą;
4. kreša, apsaugodamas nuo nukraujavimo.

Kraują sudaro plazma, kurioje yra molekulių, maisto medžiagų, atliekų, druskų, baltymų.. baltymai ir druskos palaiko kraujo pH 7.4., taip pat kraujo osmosinį slėgį, kuriam esant vanduo automatiškai skverbiasi į kapiliarus, kai kurie baltymai dalyvauja krešėjime, arba perneša dideles organines molekules.
Kita kraujo sudedamoji dalis yra forminiai elementai:
1. raudonieji kraujo kūneliai(eritrocitai) maži, abipus įgaubti diskai, subrendę bebranduoliai(genetinė medžiaga citoplazmoje) ir turi pigmentą hemoglobiną. Hemoglobinas sudarytas iš keturių baltymų globinų, kurių kiekvienas jungiasi su hemu – geležies turinčia grupe. Geležis laisvai jungiasi su deguonimi. Jei eritrocitų trūksta, žmogus suserga mažakraujyste. Eritrocitai visą laiką gaminasi raudonuosiuose kaulų čiulpuose, esančiuose kaukolėje, stuburo slanksteliuose ir ilgųjų kaulų galuose.
2. baltieji kraujo kūneliai turi branduolį, juose nėra hemoglobino. Kai į organizmą patenka mikroorganizmų, atsiranda uždegiminis procesas. Greitai toje vietoje atsiranda daug baltųjų kūnelių, kurie fagocituoja mikroorganizmus. Jų ima daugėti. Susidaro pūliai, kur didžioji dalis yra negyvų baltųjų kraujo kūnelių.
3. trombocitai gaminasi kaulų čiulpuose. Jie dalyvauja kraujo krešėjime-koaguliacijoje.

Kraujo krešėjimas
Kai kūne pažeidžiama kraujagyslė, trombocitai susikaupia pažeistoje vietoje ir iš dalies užkemša nutekėjimą. Jie kartu su pažeistais audiniais išskiria krešėjimo faktorių vadinamą protombino aktyvatoriumi, kuris protombiną paverčia trombinu, kuris veikia kaip fermentas padedantis susidaryti fibrino siūlams, kurie vyniojasi apie pažeistos kraujagyslės vietoje esantį trombocitų kamštį ir sudaro krešuliui reikalingą kamštį. Krešulį su

udaro fibrino siūluose įsipainioję trombocitai ir raudonieji kraujo kūneliai.

Kraujo grupės

Jos skirstomos pagal tai ar yra antigenai A ir B. Pagal tai kokius turi joms ir duoti pavadinimai.
Žmogus turi _5 l kraujo.

LIMFOS APYKAITA IR IMUNITETAS

Limfinė sistema sudaryta iš limfagyslių ir limfoidininių organų. Šios su kraujotaka labai susijusios sistemos funkcijos:
1. limfagyslė surenka audinių skysčio perteklių ir grąžina jį į kraują;
2. limfiniai kapiliarai sugeria riebalus plonosiose žarnos gaureliuose ir perduoda juos į kraują;
3. limfinė sistema padeda kūnui gintis nuo ligų.

Limfa teka limfagyslėmis, kurios kaip ir venos turi vožtuvus. Limfa teka viena kryptimi, nuo kapiliarų vis didėjančių limfagyslių link, o galiausia į limfinį lataką, kuris įteka į poraktikaulinę veną. Limfa susidaro iš audinių skysčio prasiskverbusio difuzijos būdu.

Limfiniai organai stiprina imunitetą. Svarbiausi jų:
1. limfmazgiai-nedideli kiaušinio formos arba apvalūs dariniai, juose apvaloma limfa;
2. blužnis, ji yra pilvo ertmės viršutinėje kairiojoje pusėje, tuoj po diafragma. Blužnis- kraujo rezervuaras, iš kurio kraujas pateikiamas tuo metu kai kinta kraujospūdis arba kūnui reikia daugiau deguonies, taip pat čia apvalomas kraujas.
3. užkrūčio liauka yra išilgai trachėjos, už krūtinkaulio, krūtinės ląstos viršuje. Joje bręsta T limfocitai;
4. raudonieji kaulų čiulpai, tai vieta iš kur atsiranda visos kraujo ląstelės.

Gynybos formos:
Imunitetas-kūno sugebėjimas apsisaugoti nuo infekcinių veiksnių, svetimų ląst ir netgi nuo pakitusių savų ląst. Trys nespecifinės apsaugos elementai veikia prieš daugelį veiksnių.
1. Apsauginiai barjerai: oda, kvėpavimo, virškinimo, šlapimo takus išklojančios gleivinės membranos ir kt.
2. uždegiminė reakcija: jai būdingi 4 požymiai- paraudimas, skausmas, sutinimas, karštis. Ši reakcija yra apsauginė nes ji telkia baltuosius kraujo kūnelius prie bakterijų įsiveržimo vietos;
3. apsauginiai baltymai.

Imunitetas atsiranda dėl infekcijos arba dirbtinai sukeliamas medicininėmis priemonėmis.
1. aktyvus ilgalaikis imunitetas gali būti sukeltas naudojant vakciną tuomet, kai žmogus dar sveikas ir nėra pavojaus tuoj pat apsikrėsti infekcine liga. Jis priklauso nuo įsimenančių B ir T ląst buvimo kūne.
2. pasyvus imunitetas reikalingas, kai žmogui staiga kyla pavojus susirgti užkrečiama liga. Šis imunitetas yra trumpalaikis, nes antikūnai ne pasigamina žmogaus organizme, bet jam jų duodama.

AIDS(įgyto imuniteto deficito sindromą) sukelia giminingų retro virusų grupė, bendrai vadinama ŽIV( žmogaus imuno deficito virusas). ŽIV pernešamas lytinio kontakto metu su užsikrėtusiuoju metu, per įprastinį ar analinį lytinį aktą bei burnos ir genetalijų kontakto metu, leisdamiesi narkotikus užkrėstais švirkštais. Pagrindiniu ŽIV taikiniu yra T4 limfocitai, prie kurių receptorių virusas lengvai prisitvirtina, jas užkrečia ir pumpuravimosi būdu virusas dauginasi.
Trys ŽIV infekcijos stadijos:
1. A kategorijos stadijos metu 1mm3 būna 500 ir daugiau T4 limfocitų. Kurį laiką po užsikrėtimo žmonės nejaučia jokių požymių. Nors plazmoje virusų jau yra daug, kraujo mėginys ŽIV neparodo, nes ieškoma antikūnų o ne paties viruso. Nuo negydomos infekcijos pradžios praėjus keliems mėnesiams iki kelerių metų, užsikrėtęs žmogus priskiriamas B kategorijai.
2. B kategorijai būdingas T4 limfocitų skaičius 1 mm3 siekia nuo 200 iki 499. šios stadijos metu sutinsta kaklo, pažastų, kirkšnų limfmazgiai, o sutinimas nepraeina tris ar daugiau mėnesių. Kiti simptomai: didelis nuovargis, nuolatiniai karščiavimai, lydimi prakaitavimo naktį, kosulys, viduriavimas.
3. C kategorijos metu pradeda vystytis pasikartojančios infekcijos. Tai rodo, kad greitai išryškės visi AIDS požymiai. Limfocitų visai sumažėja, jie sunyksta. Žmogus netenka svorio, jaučiasi silpnai nuo nuolatinio viduriavimo i kosėjimo. Žmogus mirs nuo vienos iš jį lydinčių infekcijų, todėl kad imuninė sistema bus visai nusilpusi.

VIRŠKINIMAS

Suaugęs žmogus turi 32 dantis. Kiekvieno žandikaulio yra 4 rūšių dantys: 4 kaplio formos kandžiai skirti pjauti, 2 smailūs iltiniai dantys – plėšyti, 4 gana plokšti prieškrūminiai – malti, ir 6 labai plokšti krūminiai dantys – smulkinti, sutrinti.
Žmogaus virškinamasis traktas atitinka “vamzdelis vamzdelyje” tipą. Maistas virškinamas ne ląst; virškinamąsias sultis išskiria traktas arba šalia esančios liaukos.

Maisto kelias:
BURNA. Maistas kramtomas burnoje, kur jis yra sumaišomas su seilėmis. Yra trys pagrindinės seilių liaukų poros: paausinė, poliežuvinė, pažandinė. Jos siunčia savo sultis pro latakus į burną. Jose yra fermento AMILAZĖS, kuris pradeda KRAKMOLO virškinimo procesą. Burnoje maistą varto raumeningas liežuvis, kuriame yra spaudimo ir lietimo receptoriai, taip pat cheminiai skonio receptoriai. Maisto gumulėliai liežuvio judesiais nustumiami į ryklę.
RYKLĖ. Virškinamasis traktas ir kvėpavimo organai susisiekia ryklėje. Kad maistas nepatektų į trachėją, maistui ryjant ji yra uždengiama audinio skiaute –antgerkliu.
STEMPLĖ – tai vamzdis, kuriuo maistas patenka į skrandį. Čia patekus maistui prasideda peristaliniai raumenų susitraukimai.
SKRANDIS talpina iki 2 litrų iš dalies suvirškinto maisto. Jis išskiria tiek daug HCl, kad pH tampa 2. tokia rūgšti terpė užmuša visas bakterijas ir kitus mikroorganizmus. Tokioje terpėje gerai veikia fermentas PEPSINAS, kuris skaido BALTYMUS į peptidus. Skrandžio turinys primena maisto košę, kuri vadinama chimusu.
DVYLIKAPIRŠTĖ ŽARNA. Čia maistas pamažu patenka iš skrandžio. Čia atsiveria kepenų ir kasos latakai. Kepenys gamina tulžį, kuri yra kaupiama tulžies pūslėje. TULŽIES druskos veikia RIEBALUS, kurie suskyla iki riebalų lašelių, todėl padidėja virškinimo fermentams prieinamas paviršius. Kasa gamina sultis, kurios neutralizuoja chinusą ir jis tampa lengvai šarminis. Kasos fermentai: AMILAZĖ skaido KRAKMOLĄ, TRIPSINAS- BALTYMUS, o LIPAZĖ – riebalų lašelius į riebiąsias rūgštis ir glicerolį. Plaukelių epitelinės ląst gamina žarnyno fermentus. Šie fermentai baigia virškinti: PEPTIDAZĖ- PEPTIDUS iki aminorūgščių, o MALTAZĖ –MALTOZĘ iki gliukozės.
PLONOJI ŽARNA čia virškinami kiti disacharidai. Ši dalis yra specializuota įsiurbti maisto medžiagas, tai atlieka mikroplaukeliai. Kiekviename jų yra kraujagyslės ir limfiniai kapiliarai. Cukrūs ir amino rūgštys patenka pro plaukelių ląst į kraujotaką. Didesnės glicerolio ir riebiųjų rūgščių ląst patenka į limfinius kapiliarus.
STOROJI ŽARNA. Ją sudaro 4 dalys: akloji žarna, gaubtinė žarna, tiesioji žarna ir išangė. Siurbia vandenį ir jonus, taip pat žarnyno bakterijų gaminamą vitaminą K. Ekskrementai pašalinami per išangės kanalą.

Kasa yra giliai pilvo ertmėje, prisišliejusi prie nugarinės pilvo dalies. Ji yra belatakė (vidaus sekrecijos liauka) kai gamina ir į kraują išskiria INSULINĄ ir GLIUKAGONĄ. Kai gamina ir į dvylikapirštę žarną išskiria kasos sultis- išorinės sekrecijos liauka.

Kepenų funkcijos :
1. padaro nekenksmingą kraują pašalindamos ir suskaidydamos nuodingas medžiagas.
2. gamina plazmos baltymus albuminą ir fibrinogeną.
3. suardo senus eritrocitus, paverčia hemoglobiną į tulžyje randamus skilimo produktus.
4. gamina riebalus emulguojančią tulžį.
5. kaupia gliukozę glikogeno pavidalu
6. iš amino grupių ir amoniako gamina šlapalą.
KVĖPAVIMAS

Plaučiai yra giliai krūtinės ertmėje, ten jie apsaugoti nuo išdžiūvimo. Keliaudamas oras yra nufiltruojamas nuo įvairiausių dalelių sušyla ir sudrėksta.

ORO KELIAS.
Nosies ertmę nuo burnos skiria kietasis ir minkštasis gomuriai, tačiau oro ir maisto kelias susikryžiuoja ryklėje. Tai turi privalumų: jei žmogus negali kvėpuoti pro nosį, jis gali kvėpuoti pro burną. Ryklėje yra antgerklis, kuris atsidaro įkvėpus oro. Toliau oras juda pro balso stygų aparatą- angą, atsiveriančią į gerklas. Balso aparato šonuose yra stygos, apgaubtos gleivinės membranos. Šios lanksčios jungiamojo audinio juosto vibruoja ir skleidžia garsus, kai pro jas srūva iš gerklų iškvėptas oras. Orui patekti gerklos ir trachėjos yra visada atviros. Gerklas atidarytas laiko kremzlių rinkinys, taip pat Adomo obuolio kremzlė. Trachėja dalijasi į du pagrindinius bronchus, kurie eina į kairįjį ir dešinįjį plaučius.. jie šakojasi tol ko susidaro labai daug oro kanalų vadinamų broncheolėmis. Kiekviena broncheolė baigiasi pailga erdve, apgaubta daug oro kišenių vadinamų alveolėmis, kurios ir sudaro plaučius.
Dujų apykaita tarp oro alveolėse ir kraujo plaučių kapiliaruose vyksta difuzijos dėka. Atmosferos ore yra nedaug CO2 , tačiau atitekantis į plaučius kraujas yra prisotintas šių dujų. Todėl CO2 difunduoja iš kraujo į plaučių alveoles. Atvirkščiai yra su O2.
Dauguma į kraują patekusio deguonies susijungia su eritrocituose esančiu hemoglobinu ir sudaro oksihemoglobiną (HbO2). Deguonies atidavimą skatina rūgštinis audinių pH bei aukštesnė temperatūra. Anglies dioksidas daugiausiai pernešamas plazmoje rūgščiojo karbonato jono forma, o hemoglobinas tampa HHb.
Darinys Funkcija
Nosies ertmė Filtruoja, šildo ir drėkina
Ryklė(gerklė) Jungiasi su gerklomis
Balso aparatas Skleidžia garsą
Gerklos Praleidžia orą
Trachėja Praleidžia orą į bronchus
Bronchai Praleidžia orą į plaučius
Broncheolės Praleidžia orą į alveoles
Alveolės Oro maišeliai skirti dujų apykaitai

ĮKVĖPIMAS IR IŠKVĖPIMAS
Krūtinės ertmės ir plaučių tūris padidėja susitraukiant raumenims, kurie nuleidžia diafragmą ir pakelia šonkaulius. Šie judesiai sukelia neigiamą oro slėgį, ir tuomet oras srūva į plaučius. Kai šonkaulių ir diafragmos raumenys atsipalaidoja, dėl padidėjusio slėgio krūtinės ertmėje ir plaučiuose oras yra iškvepiamas.

Kvėpavimo alerginės ligos plinta oru lašeliniu būdu ( kosint, čiaudint iš nosies ir burnos didele jėga išsiveržia oras su daugybe akiai nematomų lašelių, kuriuose slypi infekcija). Užterštame ore yra daug ligų sukėlėjų, taip cheminių junginių, galinčių apnuodyti organizmą.

Rūkimas sukelia plaučių vėžį, kuris turi kelias stadijas:
1. sustorėja ir sukietėja bronchų gleivinės ląst.
2. netenkama blakstienėlių, todėl neišvengiama dulkių ir nešvarumų nuosėdų plaučiuose
3. vėliau sukietėjusioje gleivinėje atsiranda ląst su išsigimusiais branduoliais. Navikas, sudarytas iš netvarkingų ląst, kuriose yra netipiški branduoliai, vadinami lokalizuotu vėžiu.
4. navikas gali augti kol užkemša bronchą, ir oras nepatenka į tą plautį.
5. po to visas plautis subliūkšta, plaučio ertmėse uždarytos išskyros užkrečiamos, dėl to atsiranda plaučių uždegimas.

Vienintelis gydimas- visai pašalinti plaučių skiltį ar visą plautį iki antrinio naviko susidarymo.
Pasyvus rūkymas- tiesiog kvėpavimas oru su cigarečių dūmais irgi gali sukelti plaučių vėžį ir daug kitų su rūkimų susijusių ligų. Jei žmogus nustoja aktyviai ir pasyviai rūkyti ir jei jo kūno audiniai dar nėra suvėžėję, tai jie patys per tam tikrą laiką atsistato.

OSMOREGULIACIJA

Osmoreguliacija reiškia įprasto vandens ir druskų santykio palaikymą organizmo skysčiuose. Vanduo iš organizmo šalinamas su prakaitu, iškvepiant orą, susidarant išmatoms ir dėl šalinimo. Skysčių pusiausvyrai palaikyti iš organizmo išsiskiriančio vandens kiekis turi būti lygus gaunamo vandens kiekiui. Kai osmosinis slėgis tarp dviejų sričių skiriasi, vanduo veržiasi į tą vietą, kur yra didesnė druskų koncentracija.

ŠLAPIMO ŠALINIMAS

Žmogaus inkstai yra maždaug kumščio dydžio, raudonai rudi, pupelės formos organai. Jie išsidėstę abipus stuburo po diafragma. Inkstų gaminamas šlapimas iš organizmo pašalinamas kitų šlapimo sistemos organų. Kiekvienas inkstas jungiasi prie šlapimtakio- latako, kuriuo šlapimas teka į šlapimo pūslę, ten jis kaupiamas kol šlapimas neišteka į šlapę.
Perpjovus inkstą galima išskirti tris pagrindines dalis: žievę, kuri atrodo kiek grūdėta, šerdį, sudarytą iš juostų, piramidės formos darinių, esančių į vidaus pusę nuo žievės, ir tuščiavidurės kameros geldelės. Prieš patekdamas į šlapimtakį, šlapimas kaupiasi geldelėje. Inkstas sudarytas iš daug nefronų, kurie daugiausia yra žievėje, bet kartais ir šerdyje.
NEFRONO sandara. Aklinas nefrono galas yra įsigaubęs į vidų ir sudaro puodelio formos darinį, vadinamą kapsule. Išorinis kapsulės sluoksnis sudarytas iš epitelinių ląst, o vidinis iš lengvai praleidžiančių molekules ląst. Einant nuo kapsulės, nefrono dalis vadinama proksimaliniu vingiuotuoju kanalėliu, kurį sudaro mitochondrijų turinčios ląst ir vidinis šiurkštusis sluoksnis. Toliau einančioje nefrono kilpoje yra paprastasis plokščiais epitelis. Už kilpos eina distalinis vingiuotasis kanalėlis. Keli distanciniai vingiuotieji kanalėliai sueina į surenkamąjį kanalėlį, kuris išveda šlapimą pro inksto šerdį į geldelę.
Kiekvienas nefronas krauju aprūpinamas atskirai. Inkstų arterija dalijasi į daugybę smulkių arterijų, šios skyla į arteles – po vieną kiekvienam nefronui. Susidaro kapiliarų kamuolėlis, kuris yra kapsulėje.
NEURONAI IR NERVŲ SISTEMOS

Nervinis audinys sudarytas iš neuronų (nervinių ląst), kuriomis sklinda nerviniai impulsai ir neurologijos ląst, sutvirtinančių ir maitinančių neuronus.

Žmogaus organizme iš nervinio audinio sudaryta centrinė nervų sistema (CNS), kuri yra kūno viduje arba išilgai kūno ašies, ir periferinė nervų sistema (PNS), esanti centrinės nervų sistemos periferijoje, tai yra pakraščiuose.
Neuronai – tai ląst, kurių dydis ir forma yra įvairūs, tačiau jos visos turi tris dalis: dendritus, aksoną ir ląst kūną. Dendritai yra trumpos ataugos, kuriomis gaunama informacija iš kitų neuronų ir perduodami signalai į ląst kūną. Tuo tarpu aksonas yra atauga, kuria perduodamas nervinis impulsas iš nervinės ląst kūno. Ląstelės kūnas turi branduolį ir kitus organuidus, paprastai esančius visose ląst. Vienas iš svarbiausių ląst funkcijų yra gaminti mediatorius. Tai cheminiai junginiai, kurie saugomi sinapsės pūslelėse aksono šakų galuose. Išsiliejęs mediatorius keičia gretimo neurono jautrumą.
Bet kuris ilgas neuronas vadinamas nervine skaidula. Ilgi aksonai yra padengti mieliniu dangalu, sudarytu iš kietai susivijusių neuroglijos ląst membranų. Apvalkalo pertrūkiai vadinami Ranvjė sąsmauka.
Neuronų tipai skirstomi pagal jų funkciją ir formą.
1. motoriniai neuronai perduoda nervinius signalus iš CNS į raumenų skaidulas. Jie vadinami daugiapoliais, nes turi daug dendritų ir vieną aksoną. Šiais neuronais perduoti impulsai verčia raumenų skaidulas arba liaukas veikti.
2. sensoriniai neuronai perduoda nervinius signalus iš jutimo receptorių į CNS. Kartais jų galai būna pakitę į receptorius. Dažniausiai vienapolės sandaros. Tai reiškia kad sklindantis nuo ląst impulsas perduodamas ir ta šaka, kuri driekiasi į periferinę, ir ta, kuri pasiekia CNS. Kadangi abi šakos yra ilgos ir padengtos mieliniu dangalu, ir perduoda nervinius impulsus, todėl gali būti vadinami aksonais.
3. įterptiniai neuronai yra centrinėje nervų sistemoje. Jie paprastai yra daugiapoliai ir perduoda impulsus į įvairias CNS dalis. Kai kurie įterptiniai neuronai jungia motorinius ir sensorinius neuronus, kiti perduoda impulsus iš vienos nugaros smegenų pusės į kitą arba iš galvos smegenų į nugaros smegenis ir atvirkščiai. Jie taip pat sudaro sudėtingus ryšius smegenyse, kur vyksta procesai, susiję su mąstymu, atmintimi ir kalba.

NERVINIO SIGNALO PERDAVIMAS SINAPSĖJE

Sinapsė tai sritis, kur impulsas iš vieno neurono pereina į kitą. Sinapsė sudaryta iš trijų komponentų: presinapsės membranos, tarpo, kuris vadinamas sinapsiniu plyšiu ir postsinapsinės membranos.
Kai nerviniai impulsai, sklisdami aksonu, pasiekia aksono galiuką, vadinamą svogūnėliu, jo membrana tampa pralaidi kalcio jonams. Šie jonai patenka į vidų ir paveikia aktino filamentus taip, kad šie tempia sinapsės pūsleles link presinapsės membranos. Kai pūslelės susijungia su membrana, mediatorius išsilieja į sinapsinį plyšį. Mediatoriaus molekulės difunduoja per postsinapsinę membraną, kur “spynos ir rakto” principu jungiasi su receptoriumi. Atsižvelgiant į mediatoriaus ir receptoriaus tipą, dėl šios jungties įvyksta postsinapsinės membranos vidinio krūvio teigiamėjimas ar neigiamėjimas.
Neuronas sugeba palyginti ir sumuoti jį pasiekiančią informaciją, prieš perduodamas ją kitam neuronui.

NERVŲ SISTEMOS FUNKCIJOS:
1. surinkti sensorinę informaciją- odoje ir kituose organuose esantys receptoriai į išorinius ir vidinius dirgiklius reaguoja siųsdami nervinius impulsus į centrinę nervų sistemą;
2. integruoti- informaciją, gautą iš viso organizmo CNS sujungti į visumą;
3. skatinti veikimą

Nervai –į stambius kamienus susiliejusios nervinės skaidulos. Jie išsidėsto kūno periferijoje, išeinant iš CNS. Juos sudaro motoriniai ir sensoriniai neuronai.

PERIFERINĖ NERVŲ SISTEMA

Ji išsidėsčiusi už CNS ribų ir yra sudaryta galvinių bei nugarinių nervų. Poriniai galviniai nervai jungiasi su galvos smegenimis, o poriniai nugariniai nervai išsidėstę abipus nugaros smegenų. Somatinė dalis inervuoja griaučių raumenis, o vegetacinė dalis – lygiuosius ir širdį ir liaukas. Vegetacinė nervų sistema susideda iš simpatinės ir parasimpatinės sistemų.
Sensoriniai (juntamieji) nervai sudaryti iš juntamųjų skaidulų, motoriniai(judinamieji) iš judinamųjų skaidulų, o mišriuose nervuose yra abiejų tipų skaidulos. Nervinių ląst kūnai yra centrinėje nervų sistemoje arba mazguose.
12 porų galvinių nervų inervuoja galvą, kaklą, ir kai kurias priekineskūno dalies sritis. Klajoklis nervas šakojasi į ryklę ir gerklas bei į daugumą vidaus organų.
Somatinė nervų sistema inervuoja odą ir raumenis. Išoriniai jutimo organai receptoriai priima aplinkos dirginimusi sukuria nervinius impulsus.
Vegetacinė sistema inervuoja vidaus organus ir veikia nepriklausomai nuo asmens valios. Sensoriniai neuronai, priklausantys vegetacinei sistemai, ateina iš vidaus organų ir leidžia mums pajusti skausmą organizmo viduje. Vegetacinė sistema susideda iš dviejų dalių:
1. simpatinė sistema. Gali būti vadinama vegetacinės nervų sistemos krūtine ir juosmens dalimi. Ši sistema paskatina širdies susitraukimus, išplečia bronchus ir padidina kvėpavimo dažnį, slopina virškinimą.
2. parasimpatinė sistema sukelia visus vidinius atsakus susijusius su atsipalaidavimu- padeda susitraukti akies vyzdžiui, skatina maisto virškinimą, lėtina širdies plakimą.

CENTRINĖ NERVŲ SISTEMA

Susideda iš galvos ir nugaros smegenų, kuriuose yra koordinuojantys ir analizuojantys nerviniai impulsai.
Nugaros smegenys atlieka dvi pagrindines funkcijas –jos daugelio refleksinių reakcijų centras ir atlieka ryšininko vaidmeny tarp galvos smegenų ir nugarinių nervų, išeinančių iš nugaros smegenų.

PAILGOSIOS SMEGENYS kontroliuoja širdies plakimą, kvėpavimą, kraujagyslių tonusą (kraujo spaudimą), virškinimą. Jose dar yra refleksiniai kosėjimo, čiaudėjimo, žagsėjimo, vėmimo, rijimo centrai, kylantieji ir nusileidžiantieji laidai, jungiantys nugaros smegenis su aukščiau esančiais smegeny centrais.
TARPINĖS SMEGENYS reguliuoja medžiagų ir vandens apykaitą, todėl yra svarbios termoreguliacijai. Jose yra alkio, miego, troškulio, kūno temperatūros, vandens balanso ir kraujo spaudimo reguliavimo centrai.
VIDURINĖS SMEGENYS palaiko raumenų įtempimą (tonusą). Yra regėjimo, klausos analizatorių, akių judesius ir lytėjimą kontroliuojantys centrai.
SMEGENĖLĖS reguliuoja raumenų darbą, pusiausvyrą, judesius.
DIDIEJI PUSRUTULIAI, juose išskiriamos 4 pagrindinės sritys:
1. kaktinė kontroliuoja judesius ir leidžia sąmoningai valdyti raumenis.
2. momeninė skiltis surenka informaciją iš odos receptorių.
3. pakaušinė skiltis analizuoja regos informaciją.
4. smilkininėje yra sensorinės klausos ir uoslės zonos.

Taip pat didieji pusrutuliai reguliuoja ir kitų smegenų darbą. Jų žievė labai geria išsivysčiusi, daug vingių, todėl smegenų paviršius automatiškai padidėja, o tai rodo didesnį išsivystimo laipsnį

REFLEKSAS – organizmo atsakas į dirginimą, kurią atlieka ir kontroliuoja centrinė nervų sistema. Kelias, kuriuo sklinda nerviniai impulsai reflekso metu- reflekso lankas. Palietus ranka aštrų daiktą, odos receptorius sukuria nervinius impulsus, kurie sklinda sensorinio neurono aksonu link šios ląst kūno ir centrinės nervų sistemos. Sensorinio neurono kūnas yra nugarinės šaknelės mazge, kuris yra visai greta nugaros smegenų. Impulsas sklinda per daug įterptinių neuronų, kol galiausiai pasiekia motorinį neuroną. Nervinis impulsas aksonu pasiekia raumenų skaidulas, kurios tada susitraukia ir atitraukia ranką nuo aštraus daikto.

JUTIMO ORGANAI

AKIS turi tris sluoksnius:
1. 1. odena-neperšviečiamas, baltas, skaidulinis sluoksnis, dengiantis didumą akies paviršiaus, priekyje pereinanti į skaidrią rageną.
2. 2. gyslinėje yra kraujagyslių ir pigmento, kuris absorbuoja nuklydusius šviesos spindulius. Akies priekyje ji sustorėja ir sudaro žiedo formos krumplyną bei ploną žiedišką raumeninę diafragmą rainelę. Ji reguliuoja vyzdžio dydį. Lęšiukas, pritvirtintas prie krumplyno, akies obuolį dalija į dvi dalis. Priekinės kameros skystis užpildo priekinę kamerą tarp ragenos ir lęšiuko, klampi drebučių konsistencijos masė, vadina stiklakūniu, užpildo užpakalinę akies dalį už lęšiuko.

3.tinklainėje yra regos receptoriai-stiebeliai ir kūgeliai. Nerviniai impulsai, kuriuos generuoja stiebeliai ir kūgeliai yra perduodami bipolinėms ląst, kurios savo ruožtu perduoda juos toliau ganglinėms ląst. Šių ląst skaidulos driekiasi tinklainės išoriniame paviršiuje, atsisukusiame į akies obuolio vidų, ir sudaro regos nervą, kuris perduoda nervinius impulsus į galvos smegenis. Stiebelių ir kūgelių yra daugiau negu iš anglinių ląst išeinančių nervinių skaidulų, todėl tai reiškia, kad prieš siunčiant nervinius impulsus į smegenis stiebelių ir kūgelių teikiama informacija sumuojama ir integruojama. Toje vietoje, kur regos nervas išeina iš tinklainės nėra stiebelių ir kūgelių, todėl ta vieta vadinama akląja dėme. Tinklainės centre yra tam tikra vieta vadinam geltonąja dėme. Tai ovali gelsva sritis su duobute viduryje, turinti tik kūgelių. Dienos šviesoje tai ryškiausio spalvoto matymo vieta, o naktį ji beveik nejautri.
Šviesos spinduliai, patekantys į akį, lūžta praeidami pro rageną, lęšiuką, bei akies skysčius ir sukoncentruojami ant tinklainės. Lęšiukas yra plokščias kai žiūrima į tolį, bet suapvalėja kai žiūrima į arti esančius daiktus.

Aktyvuoti stiebelius pakanka blankios šviesos, todėl jie užtikrina naktinį matymą. Akyje jų labai daug, jie gerai atskiria judesį, bet neužtikrina
ryškaus spalvoto vaizdo. Stiebelių išoriniame segmente, diskų membranoje yra daugybė rodopsino molekulių.
Kūgeliai daugiausia susitelkę geltonojoje dėmėje ir jautrūs ryškiai šviesai. Spalvotą matymą užtikrina trijų rūšių kūgeliai turintys pigmentus, vadinamus M (mėlynas), Ž (žalias), R (raudonas).

TRUMPAREGYSTĖ tai liga, kai lęšiukas būna per daug išgaubtas(įgyta) arba akies obuolys pailgėjęs(įgimta), o daikto vaizdas susidaro prieš tinklainę. Todėl tolimi daiktai matomi neryškiai. Reikia nešioti akinius su įgaibtais stiklai.
TOLIAREGYSĖ tai liga, kai akies obuolys yra sutrumpėjęs (įgimta), arba lęšiuko gebėjimas keisti išgaubtumą apsilpęs (įgyta). Reikia nešioti akinius su išgaubtais stiklais.
DALTONIZMAS- tai paveldima liga, kai sutrinka kūgelių (kolbelių) veikla iš žmogus neskiria raudonos ir žalios spalvos.
VIŠTAKUMAS.

AKIES DALYS IR JŲ FUNKCIJOS
DALIS FUNKCIJA
Odena Apsaugo ir sutvirtina akies obuolį.
Gyslainė Tiekia kraują ir sugeria nuklydusius spindulius.
Ragena Laužia šviesos spindulius.
Rainelė Reguliuoja šviesos srautą patenkantį į akį.
Vyzdys Į akį praleidžia šviesą.
Lęšiukas Laužia ir fokusuoja šviesos spindulius.
Krumplynas Laiko lęšiuką, keičia jo formą akomoduojant akį.
Skysčiai Laužia šviesos spindulius.
Tinklainė Talpina regos receptorius.
Lazdelės (stiebeliai) Leidžia matyti nespalvotą vaizdą.
Kolbelės (kūgeliai) Padeda amtyti spalvotą vaizdą.
Regos nervas Perduoda nervinius impulsus smegenims.
Geltonoji dėmė Garantuoja aštrų regėjimą.

KLAUSA

Vidurinę ausį nuo išorinės skiria būgnelis, nuo vidinės ovalusis ir apvalusis langelis. Tarp būgnelio ir ovaliojo langelio išsidėstę trys maži kauleliai- plaktukas, priekalas ir kilpa. Visi karu jie vadinami klausomaisias kauleliais. Ausies trimitas (eustachijaus vamzdis) jungia vidurinę ausį su rykle išlygina oro slėgį ausies išorėje ir viduje.
Vidinėje ausyje yra trys ermės, sudarančios labirintą, vadinamą kauliniu labirintu. Jį sudaro pusratiniai kanalai, prieangis ir sraigė. Plėvinis labirintas ir maišeliai užpildyti skaidriu skysčiu-endolimfa. Pusratiniai kanalai išsidėstę statmenai vienas kitam trimatės erdvės plokštumose. Kiekvieno kanalo išplatėjęs galas vadinamas ampule.
Dalis Funkcija
Išorinė ausis
Ausies kaušelis Surenka garso bangas
Išorinė klausos landa Filtruoja orą, pakitusios prakaito laikos išskiria usies sierą.
Vidurinė ausis
Būgnelis ir klausomieji kauleliai Sustiprina garso bangas
Ausies trimitas Sulygina oro slėgį
Vidinė ausis
Prieangis drauge su pailguoju ir apvaliuoju amišeliais Padeda pajusti statinę pusiausvyrą
Pusratiniai kanalai Leidžia jausti dinaminę pusiausvyrą
Sraigė Priima slėgio bangas, kurių dirginamas spiralinis organas generuoja nervinius impulsus; jų rezultatas yra garso pojūtis
Garso jutimo ląst yra plaukuotosios ląst, išsidėsčiusios spiralinio organo pamatinėje membranoje. Virpant pamatinei membranai, nulinksta šių ląst plaukeliai ir generuojami nerviniai impulsai , kurie perduodamiį smegenis.
Pusiausvyros jausmas susideda iš dviejų rūšių jutimų: dinaminės pusiausvyros ir statinės pusiausvyros. Kadangi yra trys pusratiniai kanalai, kiekviena ampulė reaguoja į galvos pasukimą skirtingoje plokštumoje. Pailgame ir apvaliajame maišelyje esanti otolitinė membrana teikia informaciją apie statinę pusiausvyrą..

JUDĖJIMO IR ATRAMOS APARATAS

Griaučiai ne tik leidžia lanksčiai judėti, bet ir laiko kūno masę, saugo kūną, gamina eritrocitus ir juose yra neorganinių druskų.
Kaulo viduje yra ertmė, vadinama kaulų čiulpų ertme, kurią iš šonų supa kietas, o iš galų akytas kaulinis audinys. Už akytosios kaulo dalies vėl seka sluoksnelis kieto kaulo, išorėje padengto kremzle. Kremzlė- jungiamasis audinys su lanksčia tarpląsteline medžiaga.
Kompaktinėje kaulo medžiagoje yra daug osteonų (kaulinių ląst sistemų). Mažose osteonų ertmėse (lakūnose) yra kaulo ląst išsidėsčiusios koncentriškais ratais aplink centrinius osteonų kanalus. Centriniuose kanaluose yra kraujo indai ir nervai. Lakūnas skiria įterptinės plokštelės.
Korėtoje kaulo medžiagoje yra daugybių kaulinių sijelių ir plokštelių tarp kurių yra nevienodi tarpai. Tačiau ji vienodai tvirta kaip ir kompaktinė kaulinė medžiaga. Čia ertmes užpildo raudonieji kaulų čiulpai. Ilgųjų kaulų ertmėse paprastai yra geltonieji kaulų čiulpai, kaupiantys riebalus.
Plokštieji kaulai gamina eritrocitus.

PAGRINDINIAI KAULAI

KAUKOLĘ sudaro smegeninės ir veidinės dalies kaulai. Smegeninė dalis apsaugo smegenis. Kaukolės kauluose yra ančiai- gleivine membrana išklotos oro ertmės, sumažinančios kaukolės mase ir suteikiančios balso skambėjimo rezonansą.
STUBURAS tęsiasi nuo kaukolės iki dubens. Jis yra atramos organas. Sudarytas iš slankstelių, tarp kurių yra tarplslanksteliniai diskai, kurie suteikia stuburui lankstumo ir veikia kaip amortizatoriai.
KRŪTINĖS LĄSTĄ sudaro krūtinkaulis, 12 porų šonkaulių ir 12 krūtinės dalies stuburo slankstelių. Jos pagrindinė funkcija yra saugoti vidaus organus nuo sužalojimų, be to dalyvauti kvėpavimo procese.
VIRŠUTINIŲ GALŪNIŲ GRIAUČIUS sudaro pečių lankas (poriniai raktikauliai ir mentės), ir rankų kaulai (žastikaulis, dilbio kaulai (stipinkaulis ir alkūnkaulis), plaštakos kaulai (riešo kaulai, delnakauliai ir pirštikauliai)).
APATINIŲ GALŪNIŲ GRIAUČIAI skirstomi į dubens lanko ir kojų kaulus. Dubuo tai liemens ir pilvo ertmės dugnas, patikimai saugantis kai kuriuos pilvo ir dubens ertmėse esančius organus, be to, jis tvirta kojų atrama. Kojos kaulus sudaro šlaunikaulis, girnelė, blauzdos kaulai ( blauzdikaulis ir šeivikaulis) ir pėdos kaulai (čiurnos kaulai, padikauliai ir pirštakauliai).
Tarp kaulų yra : nepaslankios(skaidulinės), pusiau paslankios(kremzlinės) ir paslankios jungtys(sąnarinės).

Raumenų funkcijos:
1. suteikia kūnui formą;
2. jiems susitraukiant atliekami judesiai;
3. padeda palaikyti kūno temperatūrą;
4. apsaugo vidaus organus;

Veikiant nerviniams impulsams raumenys susitraukia ir taip kūnas juda. Griaučių raumenys yra sugrupuoti į antagonistines poras, nes jie susitraukiant tik trumpėja ir negali stumti. Jei vienas šios poros raumuo lenkia sąnarį ir pritraukia galūnę prie kūno, tai kitas sąnarį tiesina, o galūnę atitraukia nuo kūno tolyn.
Judriuose sąnariuose du kaulus skiria ertmė. Abu kaulus kartu laiko raiščiai, sudaryti iš jungiamojo skaidulinio audinio; jie sudaro kapsulę. Kai sąnarys dviašis, raiščiai yra neįprastai laisvi. Tepalinis maišelis yra išklotas tepaline plėvele, kuri gamina sinovinį skystį – sąnario tepalą.
Kaulų galai yra padengti kremzlėmis, kad sumažintų trintį. Kelio sąnaryje yra dar 13 skysčio pripildytų maišelių, vadinamų tepaliniais maišeliais, kurie sumažina trintį tarp sausgyslių ir raiščių bei tarp sausgyslių ir kaulų.
Cilindriniams sąnariams būdingas judėjimas viena kryptimi.
Rutulinis sąnarys leidžia judėti visomis kryptimis.

DAUGINIMASIS

Vyriški dauginimosi organai

Organas Funkcija
Sėklidės Gamina spermatozoidus ir lytinius hormonus.
Sėklidės prielipas Bręsta iš dalies saugomi spermatozoidai.
Sėklidės latakai Praleidžia spermatozoidus ir juos apsaugo.
Sėklinės pūslelės Teikia spermai skysčių.
Prostata (priešinė liauka) Teikia spermai skysčių.
Šlapė Praleidžia spermą ir šlapimą.
Varpos stormens liaukos Teikia spermai skysčių
Varpa (penis) Kopuliacijos organas

Moteriški dauginimosi organai

Organas Funkcija
Kiaušidės Gamina kiaušialąstes ir lytinius hormonus.
Kiaušintakiai Nukreipia kiaušialąstę, pavaisinimo vieta.
Gimda Joje būna besivystantis embrionas ir vaisius.
Gimdos kaklelis Atsiveria į makštį.
Makštis Kopuliacijos metu joje būna varpa, ji taip pat tampa gimdymo taku.

Kiaušidėje ir sėklidėje vyksta trys fazės:
1. dauginimosi; pirminės lytinės ląst daug kartų dauginasi MITOZĖS būdu, jos turi 2n chromosomų rinkinį.
2. augimo; ląst nesidalija, bet auga labai smarkiai, tai tarsi interfazė -2n.
3. brendimo; vyksta du dalijimaisi MEJOZĖS būdu. I-redukcinis, II-ekvatorinis. Po dalijimosi lieka 1n.
Spermatogenėzės metu iš vienos ląst susiformuoja 4 spermatozoidai. Dalijantis kiaušialąstei susidaro 1 kiaušialąstė ir trys nukreipiamieji kūneliai, kurie vėliau žūva.
Mėnesinių ciklas:
1-5 dienas moteriškųjų lytinių hormonų koncentracija organizme žema. Tai priverčia gimdos gleivinę suirti, o kraujagysles – sutrūkinėti. Kraujingosios išskyros vadinamos mėnesinėmis.
Per 6-13 dienų didėjanti estrogenų gamyba kiaušidžių folikule verčia gimdos gleivinę storėti, joje išsivysto kraujagyslės ir liaukos. Tai vešėjimo stadija.
14 dieną vyksta ovuliacija.
15-28 dieną geltonasis kūnas gamina daugiau progesterono. Tai verčia gimdos gleivinę padvigubėti, o gimdos liaukas subręsti ir pradėti išskirti riebias gleives. Tai sekrecinė stadija. Jei nėštumas neprasideda, geltonasis kūnas suyra. Maža hormonų koncentracija priverčia gleivinę atsiskirti. Prasideda mėnesinės.
Po apvaisinimo iš gemalo ir motinos audinių susidaro placenta. Ji panaši į didelį storą blyną. Joje vyksta dujų apykaita ir maisto medžiagų pernaša tarp motino kraujo ir gemalo kraujo, nors pastarieji ir nesusimaišo.
APVAISINIMAS
Spermatozoido galvutė turi membranos supamą akrosomą, pilną fermentų. Šie fermentai ištirpdo apie kiaušialąstę esantį drebutinį dangalą, ir akrosoma išleidžia siūlą, prisitvirtinantį prie kiaušinio dangale esančio receptoriaus. Tada spermatozoido branduolys susilieja su kiaušialąstės branduoliu, o susidariusi zigota ima dalytis. Trynio dangalas virsta apvaisinimo membrana, kuri į kiaušialąstę daugiau spermatozoidų nebeįleidžia.
Po apvaisinimo zigotoje vyksta skilimas. Ląst dalijasi, bet neauga. Jos vadinamos blastomeromis. Skilimas baigiasi kai susidaro rutulio formos gemalas, kurio viduje yra tuščia ertmė. Blastulė. Jos sienelės sudarytos iš vieno sluoksnio ląst, o viduje yra skystis. Gastrulės stadijoje tam tikros ląst ima stumtis į blastocelę, sudarydamos dvigubą ląst sluoksnį. Išorinis vadinamas ektoderma o vidinis endoderma. Gastruliacija baigiasi tik susidarius 3 ląst sluoksniams. Trečiasis, vidurinis, ląst sluoksnis vadinamas mezoderma. Trys ląst sluoksniai yra vadinami gemaliniais lapeliais.

Gemalinis lapelis Suaugusio stuburinio dariniai
Ektoderma (išorinis lapelis) Odos epidermis, burnos ir tiesiosios žarnos epitelinė išklotinė, nervų sistema.
Mezoderma (vidurinis lapelis) Griaučiai, raumenų sistema, tikroji oda, apytakos, šalinimo, dauginimosi sistema- tarp jų daug epitelinių išklotinių, kvėpavimo ir virškinimo sistemų išorinis sluoksnis.
Endoderma (vidinis lapelis) Virškinimo ir kvėpavimo takų epitelinė išklotinė, su šiomis sistemomis susijusios liaukos, šlapimo pūslės epitelinė išklotinė.

Žmogaus vystimasis skirstomas į:
1. gemalo stadija- joje susiformuoja pagrindiniai organai.
2. vaisiaus stadijoje vyksta organų detalizacija.

Gemalo dangalai:
1. chorionas. Iš jo išsivysto vaisių gaubianti placentos pusė.
2. amnionas yra apsauginis amniono skystis, kuriame plaukioja besivystantis gemalas.
3. alantojus surenka azotines atliekas.
4. trynio maišelis. Jame formuojasi kraujo ląst.
Placentos dėka vyksta medžiagų apykaita tarp motinos ir vaisiaus, tačiau jų kraujas nesimaišo.
Gimdymas:
Vaisiaus smegenims pakankamai subrendus, jo hipotalamas priverčia hipofizės priekinę dalį stimuliuoti antinksčių žievę. Į kraują išmetami androgenai. Visa tai priverčia gimdą susitraukti ir išstumti vaisių.
1. gimdos kaklelis prasiplečia tiek kad praleistų vaisiaus galvą ir kūną;
2. kūdikis gimsta, virkštelė nupjaunama;
3. išstumiama placenta.

Leave a Comment