Moteriška lytinė sistema

Moteriškieji lytiniai organai, taip pat kaip ir vyriškieji, skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai lytiniai organai – tai lytinės liaukos, kuriose bręsta lytinės ląstelės ir gaminami lytiniai hormonai, bei lytiniai takai. Taigi, moters vidiniams lytiniams organams priklauso kiaušidės, kiaušintakiai, gimda ir makštis, o išoriniams – lytinės lūpos, varputė ir makšties prieangis.
Kiaušidė – tai porinė lytinė liauka. Joje bręsta moteriškosios lytinės ląstelės ir gaminami moteriškieji lytiniai hormonai. Kiaušidė yra ovalo formos, apie 3 cm ilgio, 10-15 g masės liauka. Ji yra mažajame dubenyje, prisišliejusi prie dubens sienelių. Viienas jos galas atsisukęs į gimdą, o kitas – į kiaušintakį. Nuo kiaušidės link gimdos ir dubens sienelės eina specialūs raiščiai, kurie palaiko kiaušidę tam tikroje padėtyje.
Kiaušidę dengia balzganasis dangalas. Viduje išsiraizgo kraujagyslės ir nervai – tai šerdinė kiaušidės dalis. Po balzganuoju dangalu yra žievinė dalis, kurioje formuojasi folikulai. Folikule yra moteriškoji lytinė ląstelė – kiaušialąstė (kiaušinėlis). Kiaušidėje yra gausybė pirminių (nesubrendusių) folikulų. Nuo lytinio brendimo pradžios veikiant hormonams folikulai pradeda bręsti. Naujagimės kiaušidėje yra apie 300 000-400 000 pirminių folikulų, per visą moters vaisingą laikotarpį iš jų tiik 400-500 subręsta. Kiekvieną mėnesį visiškai subręsta dažniausiai tik vienas folikulas (jei tuo pačiu metu subręsta du ar daugiau folikulų, gali būti daugiavaisis nėštumas, t.y. gimsta dvynukai ar trynukai). Bręstantis folikulas keičia išvaizdą. Jį sudarančios ląstelės pradeda daugintis, folikulas didėja, jo vi

iduje susidaro ertmė, kaupiasi skystis. Kartu bręsta ir kiaušinėlis. Folikulinės ląstelės pasižymi endokrinine funkcija: jos gamina lytinius hormonus (estrogenus). Subrendęs folikulas yra apie 1-2 cm skersmens, jį galima pamatyti echoskopu. Bręsdamas folikulas iš kiaušidės gilumos artėja prie kiaušidės paviršiaus ir ištempia jos balzganąjį dangalą. Neišlaikę spaudimo plyšta folikulo sienelė ir kiaušidės balzganasis dangalas, tuo metu folikulo skystis išteka į pilvaplėvės ertmę ir išplauna iš kiaušidės kiaušinėlį, kuris patenka į kiaušintakį. Šis procesas vadinamas ovuliacija. Ovuliacija dažniausiai įvyksta mėnesinių ciklo viduryje. Plyšus folikului, jo ląstelės pradeda daugintis ir užpildo buvusią ertmę. Šios ląstelės yra gelsvo atspalvio, todėl susidaręs naujas audinys vadinamas geltonkūniu. Geltonkūnio ląstelės taip pat gamina lytinius hormonus (progesteroną), kurie padeda vystytis nėštumui. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonkūnis sunyksta, vietoj susiformuoja randinis audinys. Todėl poo kiekvienų mėnesinių kiaušidė vis labiau randėja, mažėja ir raukšlėjasi.
Kiaušintakis – tai porinis organas, panašus į vamzdelį. Vienas jo galas atsiveria į gimdą, o kitas galas pasibaigia piltuvėlio formos išplatėjimu prie kiaušidės. Kiaušintakio ilgis yra apie 10-15 cm, skersmuo – 2-5 mm. Ties gimda kiaušintakio spindis yra siauresnis, o link piltuvėlio platėja. Piltuvėlio kraštai nelygūs, iškarpyti, sudaro spurgus. Vienas jų vadinamas kiaušidės spurgu, jis yra ilgiausias, nutįsta iki kiaušidės. Juo kiaušinėlis patenka iš kiaušidės į kiaušintakį. Kiaušintakį iš vidaus iškloja gleivinė, padengta virpamuoju epiteliu (tai ląstelės, turinčios ga
aurelius, kurie juda gimdos kryptimi ir padeda slinkti kiaušinėliui). Raumeninis kiaušintakio dangalas taip pat padeda slinkti kiaušinėliui link gimdos. Paprastai kiaušinėlis juda kiaušintakiu 6-7 paras. Būtent kiaušintakyje ir įvyksta apvaisinimas, t.y. kiaušinėlis susilieja su atkeliavusia vyriškąja lytine ląstele – spermatozoidu. Jau apvaisintas kiaušinėlis patenka į gimdą, įsitvirtina jos sienelėje ir pradeda vystytis žmogaus embrionas. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, jis pašalinamas per mėnesines kartu su išskyromis. Kartais po lytinių organų uždegimų ar nutraukus nėštumą, susidaro sąaugos, kiaušintakių spindis gali užakti (tuomet moteris negali pastoti).
Gimda – tai neporinis ertminis kriaušės formos organas. Gimda yra mažojo dubens centre, priekyje jos yra šlapimo pūslė, užpakalyje – tiesioji žarna, šonuose – kiaušintakiai ir kiaušidės. Gimdos raiščiai fiksuoja gimdą tam tikroje padėtyje. Negimdžiusios moters gimdos ilgis apie 9 cm, svoris – 50 g. Gimdžiusios moters matmenys ir svoris didesni. Skiriama viršutinės platesnė gimdos dalis, vadinama gimdos kūnu, ir apatinė siauresnė – gimdos kaklelis (jo ilgis yra apie 3 cm). Viršutinė plati gimdos kūno dalis vadinama gimdos dugnu, jo kampuose atsiveria kiaušintakiai. Gimdos viduje yra trikampio formos gimdos ertmė. Gimdos ertmė į apačią siaurėja ir pereina į gimdos kaklelio kanalą. Gimdos kaklelio apatinė dalis įeina į makštį, ši kaklelio dalis sudaryta iš priekinės ir užpakalinės lūpų, apsupančių gimdos kaklelio angą. Negimdžiusios moters ši anga yra apvali, o gimdžiusios – plyšio formos. Svarbi gimdos kū
ūno ir kaklelio padėtis. Normaliai gimdos kūnas yra pakrypęs į priekį kaklelio atžvilgiu. Kartais gimdos kūnas būna kitoje padėtyje (pvz., pasviręs atgal), tuomet moteris gali nepastoti, nes spermatozoidai neprasiskverbia į gimdos ertmę.
Gimdos sienelės storis yra 1,5-3 cm. Ją sudaro gleivinė, raumeninis ir serozinis (pilvaplėvės) dangalai. Gimdos gleivinė (endometras) yra labai stora (6-8 mm storio). Ji sudaryta iš dviejų sluoksnių – pamatinio ir funkcinio. Funkcinis gleivinės sluoksnis kiekvieno mėnesinių ciklo metu yra pašalinamas (kartu pašalinamas ir neapvaisintas kiaušinėlis). Vėliau šis sluoksnis atsistato iš pamatinio, išvešėja, išburksta ir pasiruošia priimti apvaisintą kiaušinėlį. Apvaisinimui neįvykus funkcinis sluoksnis pradeda nykti, plyšta kraujagyslės, prasideda kraujavimas – mėnesinės, ir ciklas prasideda iš naujo. Raumeninis dangalas (miometras) sudarytas iš trijų raumeninių skaidulų sluoksnių. Gimdos raumenys labai plastiški, tai svarbu nėštumo metu, kai gimdos ertmė padidėja 500 kartų. Tuomet labai sustorėja ir raumeninis dangalas. Jo susitraukimai labai svarbūs gimdant. Serozinis dangalas dengia gimdą iš visų pusių. Tarp gimdos ir šlapimo pūslės bei tarp gimdos ir tiesiosios žarnos serozinis (pilvaplėvės) dangalas sudaro įdubas, kuriose uždegimo metu gali kauptis pūliai. Apie gimdą gausu puraus jungiamojo audinio (vadinamo parametru), į kurį gali plisti uždegiminis procesas (tuomet vystosi grėsminga būklė – parametritas).
Makštis (vagina) – tai neporinis apie 8-10 cm ilgio suploto vamzdelio formos organas, jungiantis gimdos kaklelį su lytiniu plyšiu. Makšties priekinė siena su
usiglaudžia su šlaple, o užpakalinė – su tiesiąja žarna. Makšties sienos yra susiglaudusios. Tarp gimdos kaklelio ir makšties sienų susidaro žiedinė kišenė – makšties skliautas. Makšties skliaute susikaupia patekusi sperma. Iš vidaus makštį iškloja gleivinė, kurią dengia daugiasluoksnis epitelis. Gleivinė sudaro žiedines raukšles. Gleivinėje gausu nervinių galūnėlių. Raumeninis makšties dangalas yra storiausias, sudarytas iš išilginių ir žiedinių raumeninių skaidulų. Per gimdymą makštis gali labai išsiplėsti. Normaliai makšties terpė yra silpnai rūgštinė (tai apsaugo nuo mikroorganizmų).
Išoriniai moteriškieji lytiniai organai
Lytinės lūpos. Lytinį plyšį apriboja dvi didžiosios lytinės lūpos. Tai priekyje ir užpakalyje besijungiančios odos raukšlės, kuriose gausu riebalinio audinio. Jų paviršius apaugęs plaukais, kurie pakyla iki gaktinės sąvaržos. Ši sritis vadinama gakta. Moters lytinių organų plaukuotumo riba yra horizontali, tuo skiriasi nuo vyriškojo tipo plaukuotumo. Tarp didžiųjų lytinių lūpų yra mažosios lytinės lūpos. Tai taip pat odos raukšlės, jų paviršius rausvas, drėgnas ir be plaukų. Jų paviršiuje gausu liaukučių, gaminančių specifinį sekretą. Lytinių lūpų funkcija – apsauginė.
Makšties prieangis yra tarp mažųjų lytinių lūpų. Čia atsiveria makštis ir šlaplė. Makšties prieangyje yra daug mažų liaukučių ir dvi didžiosios prieangio liaukos (Bartolinio liaukos), jos gamina specifinį sekretą. Kartais gali prasidėti šių liaukų uždegimas (bartolinitas). Iki pirmojo lytinio akto makšties angą pridengia mergystės plėvė, kuri yra įvairios formos arba jos gali ir visai nebūti.
Varputė sudaryta iš akytkūnių, kurie analogiški vyro varpos akytkūniams. Todėl lytinio susijaudinimo metu varputė prisipildo kraujo, padidėja. Joje gausu nervinių galūnėlių, todėl varputė labai jautri.

Mėnesinės (menstruacijos)
Moters lytiniai organai ir visas organizmas kinta cikliškai. Šie ciklai pasikartoja kiekvieną mėnesį ir yra vadinami mėnesinių (menstruacijų) ciklais. Juos labai griežtai reguliuoja hormonai.
Lytinio brendimo pradžioje (apie 10 metus), posmegeninė liauka (hipofizė) pradeda gaminti specifinius lytinius hormonus, kuriems veikiant pradeda sparčiai augti ir vystytis lytiniai organai. Kartu formuojasi antriniai lytiniai požymiai (ima augti gaktos, pažastų plaukai, formuojasi figūra, platėja klubai, dygsta krūtys). Objektyviausias lytinio brendimo požymis – mėnesinių atsiradimas. Lietuvių mergaitėms jos prasideda 12-14 metais (vidutiniškai 13,3 metų). Pirmųjų mėnesinių datą reikia įsiminti, nes ji atspindi brendimo pobūdį, vėliau jos klaus gydytojai-ginekologai. Beje, iš pradžių mėnesinių ciklas gali būti nereguliarus, jis galutinai nusistovi tik po kelerių metų. Apie 16-18 metus brendimas baigiasi, visiškai subręsta lytiniai organai, susiformuoja antriniai lytiniai požymiai. Mėnesinės būna visą vaisingą moters laikotarpį (apie 40 metų), išskyrus nėštumą ir kūdikio maitinimą krūtimi.
Mėnesinių ciklo užduotis – kiaušinėlio subrandinimas, pasiruošimas apvaisinimui ir nėštumui. Ciklas skaičiuojamas nuo pirmosios mėnesinių dienos. Visas ciklas vidutiniškai trunka 28 dienas (normali ciklo trukmė gali svyruoti nuo 21 iki 35 dienų). Mėnesinės trunka 3-6 dienas, per tą laiką netenkama apie 50-100 ml kraujo. Po mėnesinių veikiant hormonui folitropinui (FSH) kiaušidėje pradeda bręsti grupė folikulų, iš jų dažniausiai vienas tampa vyraujančiu. Tai vadinama folikuline faze. Tuo metu gimdos gleivinė pradeda atsinaujinti, sustorėja. Apie ciklo vidurį (12-16 dieną) folikulas galutinai subręsta ir įvyksta ovuliacija. Šiuo metu moters organizme yra didžiausia estrogenų koncentracija. Gimdos gleivinė dar labiau sustorėja ir pasiruošia priimti apvaisintą kiaušinėlį. Estrogenai sustiprina lytinį potraukį. Ovuliacijos dieną yra palankiausios sąlygos pastoti. Kadangi spermatozoidai moters lytiniuose takuose yra gyvybingi keletą dienų, galima pastoti ir tuomet, kai lytiniai santykiai buvo prieš kelias dienas iki ovuliacijos. Po ovuliacijos pradeda formuotis geltonkūnis, prasideda liuteininė ciklo fazė. Geltonkūnio gaminamas lytinis hormonas progesteronas ruošia gimdos gleivinę priimti apvaisintą kiaušinėlį, kuris į gimdą patenka po 6-7 parų. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonkūnis nyksta, hormonų koncentracija mažėja, gimdos gleivinės kraujagyslės pradeda trūkinėti, gleivinė atsisluoksniuoja ir pasišalina – prasideda mėnesinės. Ciklas prasideda iš naujo. Jei kiaušinėlis apvaisinamas, geltonkūnis padidėja, gamina hormonus ir palaiko nėštumą. Apvaisintas kiaušinėlis įsitvirtina gimdos gleivinėje, pradeda dalinti ir augti.
Sutrikus bent vienai mėnesinių ciklo grandžiai ar reguliacijai, mėnesinės tampa nereguliarios ar visai pradingsta ir moteris negali pastoti. Todėl visus mėnesinių ciklo sutrikimus būtina kruopščiai ištirti ir gydyti.
Norint išvengti nepageidaujamo nėštumo, gali būti vartojami geriamieji hormoniniai kontraceptikai. Vartojant juos tam tikra seka, imituojamas mėnesinių ciklas, tačiau sutrikdoma ovuliacija ir pastoti negalima.
Menopauzė – tai mėnesinių išnykimas. Šis laikotarpis prasideda apie 50-55 metus. Tuo metu moters organizmas persitvarko, pakinta hormonų veikla. Šis laikotarpis vadinamas klimaksu, jis prasideda dar prieš menopauzę ir trunka kelis metus po jos. Klimakso metu moterį gali kankinti įvairūs negalavimai (pila prakaitas, parausta veidas, kaklas, viršutinė liemens dalis, plaka širdis, svaigsta galva, padidėja dirglumas ir pan.). Šiuo laikotarpiu prasideda ar pasunkėja kai kurios ligos (koronarinė širdies liga, osteoporozė). Organizmui prisitaikius šie reiškiniai praeina. Klimakteriniams reiškiniams išvengti gydytojai gali skirti pakaitinę hormonų terapiją – tai specifiniai hormoniniai vaistai, kurie palaiko hormoninį moters organizmo ciklą.
Apvaisinimas – tai spermatozoido ir kiaušialąstės susiliejimas, jų branduolių susijungimas ir naujos gyvybės pradžia. Apvaisinimas dažniausiai įvyksta kiaušintakyje. Lytinio akto metu į moters lytinius takus patenka apie 300-500 mln. spermatozoidų, iš jų tik labai maža dalis pačių stipriausių pasiekia kiaušinėlį, kiti spermatozoidai “paaukojami” jų apsaugai. Kiaušinėlį apvaisina tik vienas spermatozoidas. Nuo makšties iki kiaušintakio spermatozoidas juda apie 1-1,5 val. Kiaušintakiuose spermatozoidai lieka gyvybingi kelias paras. Spermatozoidas išskiria specifinį fermentą, kuris ištirpdo kiaušialąstės apvalkalėlį, tuomet spermatozoidas patenka į kiaušialąstės vidų ir jų branduoliai susilieja. Susidaro nauja ląstelė – zigota. Apvaisinimas baigiasi.
Nėštumas. Zigota gauna genetinės informacijos ir iš tėvo, ir iš motinos. Apvaisinimo metu nelemiama būsimo individo lytis ir kiti požymiai. Zigota pradeda dalintis. Iki 8 nėštumo savaičių nauja gyvybė vadinama gemalu, o vėliau – vaisiumi. Patekęs į gimdą, gemalas prisitvirtina gimdos gleivinėje. Šioje vietoje išsivysto placenta. Per placentą ir virkštelės kraujagysles vaisiui nešamos reikalingos maisto medžiagos, deguonis, antikūnai ir pašalinami vaisiaus veiklos produktai. Pro placentą į vaisių gali patekti ir virusai, vaistai, žalingos medžiagos. Placenta – tai ir endokrininis organas, ji gamina hormonus (progesteroną) ir ilgainiui perima geltonkūnio funkciją. Placentą su vaisiumi jungia virkštelė, ji būna apie 50-60 cm ilgio. Kartais nėštumo ar gimdymo metu virkštelė gali apsivynioti apie vaisiaus kūno dalį (ranką, koją ar kaklą), tuomet sutrinka vaisiaus vystymasis ir jis gali žūti.
Nėštumo metu tyko daug pavojų. Gemalas gali implantuotis ne tik gimdoje, o pvz., kiaušintakyje, kiaušidėje ar net pilvo ertmėje. Tuomet vystosi negimdinis nėštumas. Gemalas negali normaliai augti, gali prasidėti gyvybei pavojingas kraujavimas. Todėl negimdinis nėštumas skubiai operuojamas.
Gemalo laikotarpiu susiformuoja pagrindiniai audiniai ir organų sistemos, kurios vaisiaus laikotarpiu vystosi toliau. Ypač svarbūs pirmieji trys mėnesiai, kai bręsta gemalas, formuojasi audiniai ir organai. Tuomet gemalas labai jautrus žalojantiems veiksniams. Gali įvykti savaiminis persileidimas, taip pat gali formuotis įvairūs apsigimimai. Todėl motinai draudžiama rūkyti, vartoti alkoholį, nepasitarus su gydytoju vartoti vaistus. Šiuo laikotarpiu pavojingos tam tikros motinos ligos, ypač infekcinės. Pvz., motinai susirgus raudonuke, reikia dirbtinai nutraukti nėštumą, nes raudonukės virusas labai dažnai sukelia apsigimimus. 8 savaičių gemalas jau primena žmogų. Visos pagrindinės organų sistemos jau susiformavusios, galima skirti lytį. Gemalo ilgis būna apie 4 cm. Prasideda vaisiaus periodas, vaisius sparčiai auga. Apie 20 nėštumo savaitę motina dažniausiai pajunta vaisiaus judesius. 22 savaičių vaisiaus susiformavę visi organai, jis sveria apie 500 g, ilgis – apie 25 cm. Jei šiuo laikotarpiu įvyksta priešlaikinis gimdymas, kartais specialiomis sąlygomis tokį naujagimį jau pavyksta išauginti.
Nėštumas diagnozuojamas remiantis tam tikrais požymiais ar laboratoriniais tyrimais. Tikrieji nėštumo požymiai yra vaisiaus širdies veikla (stetoskopu girdimi nuo 17-20 nėštumo savaitės), vaisiaus judesiai ir ultragarsu matomas gemalas (ultragarsu nėštumą galima diagnozuoti jau nuo 5-os savaitės). Apytikriai nėštumo požymiai yra šie: padidėjusi pilvo apimtis, pasikeitę gimdos forma ir dydis, gimdos kaklelio pokyčiai, apčiuopiamas vaisius, išnykusios mėnesinės, krūtų pokyčiai. Subjektyvūs nėštumo požymiai: pykinimas, vėmimas. Nėštumą galima diagnozuoti laboratoriniais testais, yra specialūs testai, kurių indikatorius merkiamas į šlapimą. Nėštumas vidutiniškai trunka 9 mėnesius arba 40 savaičių, arba 280 dienų.
Gimdymas. Normaliai naujagimis gimsta 38-41 savaitę. Jei gimsta anksčiau – tai vadinama priešlaikiniu gimdymu, jei vėliau – užsitęsusiu nėštumu. Gimdymo terminas paprasčiausiai apskaičiuojamas pagal paskutiniųjų mėnesinių datą.
Baigiantis nėštumui, gimdos raumenys pradeda ritmiškai susitraukinėti – prasideda gimdymas. Gimdymas trunka 7-10 valandų. Gimdymo eiga skirstoma į tris laikotarpius. Pirmasis vadinamas atsidarymo laikotarpiu, jis trunka nuo reguliarių gimdos susitraukimų pradžios iki visiško gimdos kaklelio atsidarymo. Dažniausiai šio laikotarpio pabaigoje nubėga vaisiaus vandenys. Antrasis – išvarymo laikotarpis – trunka tol, kol vaisius užgimsta. Jo metu vaisius išstumiamas per gimdymo takus. Trečiasis – placentos laikotarpis – prasideda vaisiui užgimus ir baigiasi placentos išstūmimu. Šis laikotarpis pavojingas gimdyvei dėl galimo kraujavimo.
Vaisiui gimus nukerpama virkštelė ir naujagimis pradeda “savarankišką” gyvenimą. Vidutinis naujagimio ūgis yra apie 51-53 cm, o svoris – 3,3-3,7 kg.

Leave a Comment