Žmogaus lytiškumas

ĮVADAS

Lytiškumas – tai dovana, kurią kiekvienas mūsų gavome, kad galėtume labiau išreikšti savo meilę kitiems. Tai dalis aktyvaus pagrindinio žmogaus siekio – poreikio mylėti ir būti mylimam. Lytiškumas apima visą eilę emocijų, minčių ir išraiškų (tokių kaip prisilietimas, apsikabinimas, susikabinimas rankomis) bei įvairius fizinius ir hormoninius procesus, vykstančius mūsų kūnuose. Lytiškumas taip pat turi dvasinį aspektą, nes jo dėka mes esame skatinami intymiau pažinti kitus žmones bei „pašaukti šiuo savo sugebėjimu išreikšti meilę, gyvenimą ir šventumą“.
Lytiškumo išgyvenimas yra tai, kaip mes elgiamės suu šia dovana, kurią galime panaudoti neteisingai ar net piktnaudžiauti ja, jei mums nerūpės, kaip ji veiks kitus žmonės, arba galime panaudoti taip, kad lytiškumas atspindėtų mūsų žmogišką orumą.
Lytis – socialinis vyro ir moters apibūdinimas. Lytinis tapatumas – jausmas, jog esi vyras arba moteris. Lytinė tipizacija – vyriškojo ar moteriškojo lytinio tapatumo bei vaidmens įgijimas. Lytiniai vaidmenys – tikėtinas vyrų ir moterų elgesys.

LYTIŠKUMO SAMPRATA
Žmogaus lytiškumo supratimas apima ne tik hormonų ir kitų kūno pokyčius brendimo laikotarpiu, lytiškumas taip pat apima savo potraukių ir emocijų paažinimą, įvykius ir santykius, kuriuos patiriame per visą mūsų gyvenimą, tai, kaip vertiname save ir kitus. Reikia nepamiršti, kad nuo pat gimimo lytiškumas yra mūsų neatskiriama dalis, o ne kažkas, kas prasideda sulaukus trylikos metų. Žmogus pajutęs savo lytiškumą, tuo pa

ačiu pajėgia supratsi ir tai, kad iki brendimo laikotarpio jis galėji išreikšti savo lytiškumą ir dažnai artimai suartėti visai be lytinių veiksmų. Tai prasidėjo jau isčiose ir yra iš dalies susiję su noru turėti ryšį su kitais. Pirmas žmogaus intymus ryšys yra su motina. Tai ryšys duodantis pagrindus prisirišti prie kitų žmonių rasės narių. Taigi iš natūralaus, vaikystėje įdiegto siekio turėti ryšį ir būti artimam su kitais, išsivysto kitas – noras intymiai suartėti įtvirtinant patikimą, pripildytą meilės ir pasitikėjimo ryšį. Tačiau dažnai atsitinka tai, kad ateina momentas, kai smegenims išsivysčius iki tam tikro lygio, pradeda veikti hipofizis, išlaisvinantis vieną pirmųjų „šėlstančių hormonų“ srautų, tarsi potvynis užplūstančių mus paauglystės metais. Kūnas pradeda greitai augti padidėja ir išryškėja lytiniai organai, vaikinų organizmuose padidėja hoormono testosterono kiekis, merginių – estrogeno, ir visą laiką atrodo, tarsi į žmogaus smegenis būtų įrašyta nauja programa, bet nėra pakankamai atminties, kad galėtume ja naudotis.
Kadangi lytiškumas mūsų gyvenime yra iš tiesų labai galingas veiksnys, dažnai lengva pamiršti, kad tai yra mūsų visumos dalis. Lytiškumas – tai neatskiriama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tai tarsi audinys iš daugybės siūlų. Ištraukus nors vieną siūlą, audinio sandara pasikeičia.

Lytiškumą sudaro žmogaus vertybės, įsitikinimai, požiūris į save kaip į vyrą ar moterį, į santykius su žmonėmis (per draugystę, prieraišumą, meilę, se
eksą); nuomonė apie save ir savo kūną; lytinę ir reprodukcinę sveikatą (mes atskiriame jas, nes žmogus lieka lytine būtybe ir tuomet, kai nenori ir negali turėti palikuonių); ir t.t. Žmogaus lytiškumo dalis yra jo elgsena – kaip jis elgiasi, kokius sprendimus priima lytiniame gyvenime.

ŽMOGAUS LYTIS
Psichologinis lyties aspektas.
Po daugelio atkliktų tyrimų psichologai priėjo išvados, kad lytis visiškai nesiskiria visuomeniškumu, įtaigumu, savigarba, siekų motyvacija, mokymusi mintinai, analitiniais įgūdžiais. Moterimi ir vyru ne tik gimstama, bet ir tampama: berniukai mokomi elgtis vyriškai, mergaitės – moteriškai. Vaikai patys siekia suvokti lytinį tapatumą. Vaikai pradeda suvokti save kaip mergaites ir berniukus nuo 1,5 iki 3 metų amžiaus. Lytiškai save identifikavę, jie stengiasi ir atitinkamai elgtis.
Psichinės lyties formavimasis vaikystėje. Žmogaus psichika, jausmai pradeda formuotis nuo pat gimimo. Kūdikiai pažįsta pasaulį daugiausia lytėdami (ypač burna) įvairius daiktus, mažyliui malonujausti prisilietimus, glostymus, mylavimą, tačiau šie dirgikliai sukelia vaikui visiškai kitokį pasitenkinimą nei suaugusiajam. Taip jis mokosi patirti aplinkinių švelnumą, rūpestį, meilę. Psichologiniais tyrimais įrodyta, kad kuo daugiau vaikas patirs švelnumo ir glamonių nuo pat lopšio, tuo jo psichika, jausmai ir protas bręs palankesnėje „dirvoje“. 2-3 metų vaikas dažnai supranta, kad jis – berniukas, o ji – mergaitė. 2-5 metais sustiprėja domėjimasis lyties organais, kuriuos maždaug 4-5 metų vaikai žaisdami dažnai nagrinėja. Apie 5-6 metus beveik visi vaikai su

upranta savo lyties nekintamumą, prasideda tam tikrų bruožų, būdingų vienai ar kitai lyčiai, suvokimas, apibendrinimas, atsiranda ir tam tikras su lytimi susijęs drovumas.
Lytiniai psichikos skirtumai. Žmogaus elgesys dažniausiai esti būdingas jo biologinei lyčiai. Genetiniai veiksniai turi daug reikšmės moters ir vyro psichikai. Tačiau vienos ar kitos lyties elgesio modelis ypač priklauso nuo laikmečio, kultūros ir tradicijų, net nuo visuomenės socialinio ir ekonominio lygio bei auklėjimo šeimoje. Juk tėvai sąmoningai nuo pat lopšio šiek tiek kitaip elgiasi su skirtingų lyčių naujagimiais, skatina berniukus elgtis kitaip, mokina vaikus, kokie drabužiai, žaidimai, elgesio modelis yra „vyriški“, kokie – „moteriški“. Kadangi vyro ir moters anatomijos skirtumai akivaizdūs, nesąmoningai kiekvienas žmogus tikisi tam tikrų, abiejų lyčių, elgesio polinkių, mąstymo, jausmų ir kitų psichikos skirtumų. Lytiniai psichikos ypatumai bene labiausiai pradeda ryškėti prasidėjus brendimui. Tuomet formuojasi lytinis potraukis, dažniausiai galutinai nusisistovi ir lytinė orientacija, lytinis vaidmuo, tam tikros elgesio normos pagal savo biologinę lytį. Žmogui biologine prasme svarbiausia yra taisyklingas savo lyties suvokimas ir lytinė orientacija. Kita psichikos skirtumai nėra tokie svarbūs rūšiai išsaugoti ir pratęsti. Labai sunku tiksliai apibūdinti, kokie psichikos ypatumai, jausmai, mąstymas, elgesys ar polinkiai būdingesni vienai ar kitai lyčiai. Lyčių skirtumai:
Moterys:
• platesnė smegenų specializacija
• pasižymi didesne intuicija, stipresniais socialiniais ryšiais (vaikų globojime, karjeros pasirinikime), geriau su
upranta neverbalinius emocinius ženklus, anksčiau pradeda kalbėti
• jautresnės prisilietimui
• turi geriau išvystytą klausą ir uoslę
• priimant svarbius sprendimus reikalauja konsultacijos
• demokratiškesnės, globojančios, pagarbesnės, prisiderančios
• daugiau kalba apie privačias situacijas
• kalba joms reikalingą kontaktų užmezgimui
• mąsto analitiškai
• jautresnės
• maskuoja rivalizaciją
Vyrai:
• siauresnė smegenų specializacija
• geriau suvokia vaizdus ir erdvę
• geriau sprendžia matematinius uždavinius
• agresyvesni, valdingesni, labiau siekianti laimėjimų
• bendraudami labiau linkę išreikšti savo nuomonę
• greičiau linkę kieno nors draugiškumą suvokti kaip kvietimą lytiniam ryšiui
• jautresni vizualiniams seksualiniams dirgikliams
• rivalizuojantys
• kalba tvirati, mažiau šypsosi

Biologinis lyties aspektas.
Visuomenės nariai yra dviejų lyčių: moterys ir vyrai. Nediskutuotina, kad moterys ir vyrai skiriasi. Lytis turi fizinius požymius: genitalijas, kūno plaukuotumą, balso tembrą ir t.t. Moterys gali gimdyti ir savo kūdikius maitinti pienu, vyrai gali apvaisinti. Savo lyties suvokimas dažniausiai atitinka biologinę lytį, tačiau egzistuoja atvėjai, kai žmonės psichologiškai jaučiasi priklausantys kitai lyčiai (transeksualizmas) arba kai žmogaus kūnas turi abiejų lyčių požymius (hermafroditai) ir asmeniui reikia nuspręsti, kokiai lyčiai jis save priskiria. Kiekvienoje visuomenėje moterų ir vyrų idealus elgesys suvokiamas skirtingai t.y.biologinis skirtingumas atsispindi kultūroje. Moteris dažniausiai suvokiama kaip silpna, pasyvi, paklusni, kuriai reikia paramos, o vyras – kaip stiprus, galintis globoti, aktyvus ir linkęs vadovauti.
Lytis – tai požymių, nuo kurių priklauso dauginimasis ir giminės, rūšies pratęsimas, visuma. Šie požymiai vadinami lytiniais. Lytiniai požymiai esti pirminiai – tai lytinės liaukos, gaminančios lytines ląsteles ir hormonus, bei antriniai – kūno sudėjimas, tam tikras plaukuotumas, krūtų susiformavimas, balso tembro ypatumai, funkcinių rodiklių ir psichikos skirtybės. Pirminiai lytiniai požymiai jau būna ką tik gimus (pirmiausia naujagimio lytį nustatome pagal jo lyties organus), o antriniai lytiniai požymiai pradeda ypač ryškėti brendimo metu. Beje, lyties organai visiškai susifromuoja taip pat tik per lytinį brendimą. Pagal lytinius požymius skiriame moteriškąją ir vyriškąją lytį. Manoma, kad individai esti dviejų lyčių, nes taip yra saugiau ir patogiau, ir geriau pratęsti giminę bei išsaugoti palikuonis.
Lytis – tai visuma savybių, kurie atskiria moteriškus ir vyriškus individus. Išskiriama:
a) chromosominė lytis – priklauso nuo paveldimų chromosomų. Būsimo individo lytis nulemiama apvaisinimo metu, kai susilieja moters ir vyro lytinių ląstelių branduoliai. Žmogaus organizmas sudarytas iš milijonų ląstelių. Svarbiausia ląstelės dalis, lemiantį paveldėjimą, yra branduolys, kuriame yra 23 poros chromosomų. Viena tos pačios poros chromosoma paveldėta iš motinos, kita – iš tėvo. Kiekvienoje ląstelėje yra viena pora lytinių chromosomų. Moters lytinių chromosomų porą sudaro dvi X chromosomos, o vyro – Viena X ir viena Y chromosoma. Bręstant vyrų ir moterų lytinėms ląstelėms, chromosomų rinkinys dalijasi taip, kad į subrendusią lytinę ląstelę atsitiktinai patenka tik viena (arba motinos, arba tėvo) iš dviejų tos pačios piros chromosomų. Todėl dviejose subrendusiose moters lytinėse ląstelėse kiaušialąstėse yra poviena X chromosoma, o subrebdusiose spermatozoidose viename yra X, o kitame Y chromosoma. Jeigu kiaušialąstę apvaisins spermatozoidas su X lytine chromosoma, užsimegs moteriškos lyties gemalas, o jeigu su Y – vyriškos. Taigi vaiko lytį lemia tėvo spermatozoidai. Susijungus lytinių ląstelių branduoliams, apvaisinimas baigiasi.tai pirmasis lyties formavimosi tarpsnis.

1 pav. Lytinės chromosomos lemia biologinę žmogaus lytį
b) gonadinė lytis – priklauso nuo lytinių gonadų buvimo. Augant gemalui chromosominė lytis esti atsakinga už lytinių liaukų (gonadų) bei kitų lyties organų išsirutuliojimą, kitus lytinius požymius, skirtingą augimo ir brendimo greitį. Taip susiformuoja gonadinė lytis (svarbiausia – tai skirtingos lytinės liaukos ir kiti lyties organai). Šis lyties tobulėjimo tarpsnis baigiasi tik visiškai subrendus lyties organams (pasibaigus lytiniam brendimui). Svarbiausia vyro lytinė liauka – sėklidė, o moters – kiaušidė. Sėklidė gamina vyriškus, o kiaušidė – moteriškus lytinius hormonus, kurie lemia antrinių lytinių požymių susiformavimą.
c) somatinė lytis – priklauso nuo turimų lytinių organų. Jau naujagimių mergaičių organizmas šiek tiek skiriasi nuo berniukų: vidutiniškai berniukai gimsta 1-2 cm didesni bei 200-300g sunkesni. Tačiau didžiausi kūno lytiniai skirtumai išruškėja tik lytinio brendimo metu. Tuomet tikrose kūno vietose pradeda augti plaukai, mergaitėms dygsta krūtys, ryškėja balso tembro, kūno sudėjimo, proporcijų, figūros skirtybės. Taip susiformuoja somatinė lytis.

d) hormoninė lytis – ši lyties rūšis susijusi su organizmo metabolizmu. Ją sąlygoja išskiriamų lytinių hormonų kiekis ir kokybė, kurie apibūdina lytinių bruožų vystymąsi. Vyriškos lytinė liaukos (sėklidės) ir moteriškos lytinės liaukos (kiaušidės) išskiria kaip ir vyriškus hormonus – androgenus, taip ir moteriškus hormonus – estrogenus. Narmaliai išsivysčiusiame moteriškame organizme kiaušidės produkuoja daugiau estrogenų negu androgenų, normaliai išsivysčiusiame vyrų organizme sėklidės produkuoja daugiau androgenų negu estrogenų. Papildomai androgenus produkuoja antinksčių žievė. Estrogenų ir androgenų proporcija organizme apibūdina hormoninę lytį.
e) psichologinė lytis – priklauso nuo lyties suvokimo (aš – berniukas, aš – mergaitė). Kartu su kūno pakitimais, randasi ir berniukų bei mergaičių įvairių organų veiklos , funkcinių rodiklių (pvz.: jėgos) skirtumai, formuojasi tam tikra psichika. Tai prasideda dar 2-3 metų vaikui. Visavertei psichinei lyčiai turi rikšmės chromosominė, gonadinė ir somatinė lytis. Tačiau itin svarbios ilgametė tradicijos mergaitę auklėti, rengti vienaip, o berniuką – kitaip. Tėvai sąmoningai moko mergaites ir berniukus skirtingų žaidimų, stengiasi įteigti moteriškąsias arba vyriškąsias savybes. Psichinės lyties formavimuisi didelės įtakos turi visa aplinka, informacijos srautas, draugai. Vyrų ir meterų psichikos skirtybėsw visiškai pastovios tampa tik pasibaigus brendimui, kuomet gerai suvokiamos abiejų lyčių teisės ir pareigos.
f) metrikacinė lytis – užregistruota asmens dokumentuose.
Somatinė lytis – ją apibūdina išorinių ir vidinių lytinių organų išsivystymas. Ši lyties rūšis dar vadinama fenotipu. Dar galima ją apibūdinti kaip gonadoforinę lytį, kurią apibūdina:
a) vyrų lytiniai organai – išoriniai vyriškieji lyties organai – varpa ir kapšelis, kuriame esti sėklidės, vidiniai – sėklidė, sėklidės prielipas, sėklinis latakas, sėklinės pūslelės, priešinė liauka ir šlaplė (tai ir šlapimo išskyrimo organas).
Varpa – tai organas, skirtas per sueitį sėklai suleisti į moters lytinius takus. Varpoje skiriama pradinė dalis – šaknis, vidurinė – kūnas, galinė – galvutė. Šaknimi varpa tvirtinasi prie gaktikaulių ir gaktinės sąvaržos, kūnas ir galvutė – tai laisvosios varpos dalys. Nusvirusioje varpoje skiriamas priekinis paviršius – varpos nugara ir užpakalinis – šlaplinis paviršius. Varpos galvutė link kūno išplatėja ir sudaro varpos galvutės vainiką. Varpa susideda iš erektilinio audinio darinių – dviejų pailgų cilindro pavidalo akytkūnių ir šlaplės kempinkūnio, kurio abu galai sustorėję: užpakalyje sudaro varpos stormenį, priekyje – varpos galvutę. Varpos akytkūniai prasideda išsiskleidusiomis kojytėmis, kurios suartėja ir suauga varpos nugaroje, priekyje jie atsiremia į galvutės kempinkūnį. Akytkūnius supa blazganasis dangalas, kuris varpos viduje sudaro jos pertvarą. Kempinkūnį taip pat supa šis dangalas. Balzganasis dangalas ties gaktikauliais sudaro varpos pakabinamąjį raištį. Akytkūniuose gausu ertmelių – kavernų, kurios gali prisipildyti kraujo, išsiplėsti, dėl to varpa gali sustandėti ir padidėti. Visus varpos akytkūnius dengia oda, kuri itin plona, paslanki, be plaukų. Oda varpos galvutės srityje sudaro raukšlę, apsupančią ją, – tai apyvarpė, kuri lengvai slankioja. Jeigu apyvarpės atsmaukti neįmanoma, čia gali susikaupti liaukučių išskiriamas sekretas, ilgainiui prasidėti uždegimas, dėl to tokia apyvarpė šalintina (kai kurios tautos tai atlieka tik ką gimusiems berniukams).
Kapšelis) – tai jungiamojo audinio, raumenų skaidulų ir odos darinys, kabantis kūno išorėje, žemiau tarpvietės ir apsupantis sėklides, kurias skiria per vidurį einanti pertvara (išorėje ją atitinka kapšelio siūlė). Kapšelio odos raukšlėtumas ir pigmentacija priklauso nuo lytinės brandos. Subrendusio vyro ji esti pigmentuota, raukšlėta, padengta retais plaukais.

Sėklidė) – porinė vyro lytinė liauka, kurios funkcija dvejopa: joje bręsta vyriškos lytinės ląstelės (spermatozoidai) ir gaminasi androgenai (testosteronas ir kt.), nuo kurių priklauso antrinių lytinių požymių susiformavimas bei spermatozoidų brendimas. Beje, jų brendimas turi reikšmės ir androgenų gamybai. Jos pradeda formuotis 6-8 gemalo savaitę pilvo ertmėje ties 4-5 juosmens slanksteliu. Nuo jų iki būsimo kapšelio užuomazgos esti nutįsęs raištis, kuris turi itin didelės reikšmės iki gimimo sėklidei nusileisti į kapšelį: vaisiaus liemuo ilgėja, raištis santykinai trumpėja, ir sėklidė iš pilvo ertmės per kirkšninį kanalą slenka žemyn. Kartais sėklidės lieka šiame kanale (tai kriptorchizmas, jeigu nenusileidžia tik viena sėklidė – monorchizmas). Tuomet kuo skubiau ją reiktų nuleisti į kapšelį, nes sėklidei gali pakenkti kūno temperatūra (jos veiklai palankiausia keliais laipsniais žemesnė temperatūra.) Sėklidė – iš šonų suploto kiaušinio pavidalo organas. Sėklidę dengia balzganasis dangalas, kuris nuo jos kraštų nutįsta į vidų ir padalina ją į skilteles, užpakaliniame krašte sustorėja ir sudaro sėklidės tarpusienį. Skiltelių viduje esti vingiuoti sėkliniai kanalėliai, kurie iškloti spermatogeniniu epiteliu ir gali susitraukinėti. Apie 12-15 metus (lietuvių berniukų) šio epitelio ląstelės pradeda gaminti subrendusius spermatozoidus. Sėklidės kanalėliai ties skiltelių viršūnėmis jungiasi po kelis ir tampa tiesesni. Pastarieji įeina į sėklidės tarpusienį ir sudaro tinklą, iš kurio išeina sėklidės ištekamųjų kanalėlių, įeinančių į sėklidės prielipą. Tarp sėklinių kanalėlių esti sėklidės intersticinis audinys, kurio ląstelės gamina testosteroną. Sėklidę ir jos prielipą dengia pilvaplėvė bei pilvo raumenų plėvės, atkeliavusios iš čia, leidžiantis jai iš pilvo ertmės. Dviguba pilvaplėvė apsupa sėklidę ir prielipą, ties užpakaliniu sėklidės kraštu sulimpa ir vėl išsiskleidžia į kraštus, dar kartą ją per atstumą apsupdama. Susidariusioje ertmėje esti šiek tiek skysčio. .
Sėklidės prielipas – tai spermatozoidų talpykla, kur jie visiškai subręsta. Jis esti prigludęs prie sėklidės užpakalinio krašto ir viršaus. Skiriama į viršų nukreipta prielipo galva, kūnas ir žemyn nutįsusi uodega. Prielipo galvoje keli latakėliai pereina į prielipo lataką. Prielipas taip pat susideda iš skiltelių, kuriose vėl susivingiuoja iš sėklidės išėję latakėliai. Prielipo latakas eina užpakaliniu kraštu (per visą ilgį į jį atsiveria skiltelių latakėliai) ir ties uodega pereina į sėklinį lataką.
b) moterų lytiniai organai: išoriniams moteriškiems lyties organams priklauso lytinės lūpos, varputė ir makšties prieangis (kai kurie anatomai čia priskiria ir gaktą). Vidiniai moteriškieji lyties organai – tai kiaušidės, kiaušintakiai, gimda ir makštis.
Lytinės lūpos – tai odos raukšlės, kurios supa lytinį plyšį. Subrendusios moters didžiosios lūpos – tai dvi plaukais apaugusios odos klostės, kuriose gausu riebalinio audinio, yra riebalų ir prakaito liaukų. Jos jungiasi priekyje ir užpakalyje, pridengia lytinį plyšį. Į priekį nuo didžiųjų lūpų gaktinės sąvaržos srityje esti riebalinio audinio “pagalvėlė”, gausiai apaugusi plaukais. Tai – gaktinė pakyla. Jos plaukuotumas priklauso nuo paveldėtų veiksnių ir hormonų. Tarp didžiųjų lūpų esti mažesnės, panašios į gleivinę (rausvos ir drėgnos) susiglaudusios mažosios lūpos, kuriose nėra prakaito liaukų ir plaukų, bet gausu liaukučių, išskiriančių tam tikro kvapo ir sudėties sekretą. Virš varputės jos susijungia ir sudaro apyvarpę, o apačioje – varputės pavadėlį. Lytinių lūpų funkcija – apsauginė (šiek tiek sulaiko mikrobus, nešvarumus).

Makšties prieangis – yra tarp mažųjų lūpų. Čia atsiveria makštis, o priešais ją – šlaplė. Makšties prieangio srityje yra sulig žirniu dvi didžiosios prieangio, arba Bartolinio liaukos. Prieangio gleivinėje apstu ir smulkių liaukučių, nuolat gaminančių specifinį sekretą. Iki pirmojo lytinio akto įėjimo į makštį dažniausiai pridengia mergystės plėvė, kuri paprastai plyšta per sueitį ir lieka įvairaus dydžio jos skiautelės. Ši plėvė taip pat atlieka šiokią tokią apsauginę funkciją. Dažnai mergystės plėvė plyšta ne per lytinį aktą (tai atsitinka aktyviai sportuojant, jodinėjant, važiuojant dviračiu), įkišant į makštį tamponus, įvairiai dirginant lyties organus. Daugelyje tautų ši plėvė siejama su merginos skaistybe nevisiškai tiksliai.

Varputė ir du prieangio stormenys sudaryti iš erektiliojo audinio. Tai – akytkūniai, struktūriškai atitinkantys vyro varpą. Varputė netgi turi galvutę ir apyvarpę. Varputė itin jautri, čia gausu specialiųjų nervinių galūnėlių, dėl to ji – labai svarbi lytiniam sujaudinimui. Kitos išorinių lytinių organų dalys taip pat jautrios erotiniam stimuliavimui, pavyzdžiui, lytinėse lūpose yra šiek tiek erektiliojo audinio, dėl to jos gali padidėti.
Makštis – 6-10 cm ilgio suplotas vamzdelis, nuo makšties prieangio kylantis mažajame dubenėlyje į viršų ir šiek tiek atgal link gimdos kaklelio. Priekyje jos esti šlaplė, užpakalyje – tiesioji žarna. Makštis iš toliau apsupa gimdos kaklelio apatinę dalį, užpakalyje sudarydama gilesnį įdubimą – makšties skliautą, kuris talpina šiek tiek iš varpos išsiveržusios spermos. Priekinė ir užpakalinė makšties sienos susiglaudusios. Makšties siena susideda iš: gleivinės, raumeninio ir išorinio jungiamojo audinio dangalo ( juo suauga su aplinkiniais organais). Skersaruožiai (vališki) tarpvietės raumenys ties makštimi sudaro jos rauką. Gleivinę dengia daugiasluoksnis plokščias epitelis. Jis sudaro žiedines raukšles ir makšties sienų raukšlių stulpus. Dėl to makštis gali pailgėti ir išsiplėsti per lytinį aktą, o ypač – per gimdymą. Gleivinėje esti juntamųjų nervinių galūnėlių (ypač priekinės sienos viduryje) ir liaukučių, nuolat gaminančių šiek tiek sekreto. Erotinio sujaudinimo metu į išorinius lytinius organus ir makštį priplūsta daugiau kraujo, tuomet gleivinės liaukos išskiria dar daugiau sekreto.
Šie vyriški ir moteriški lytiniai organai apibūdina individo somatinę lytį, kuri pasireiškia jau trečia neštumo mėnesį.

Socialinis lyties aspektas.
Visuomenė kiekvieną mūsų – net tais retais atvejais, kai biologinė lytis gimus yra neaiški, – priskiria vyro ar moters socialinei kategorijai. Neišvengiamas šio priskyrimo padarinys – ryškus lytinis tapatumas (suvokimas, kad esame vyras ar moteris). Mes taip pat tampame įvairiai lytiškai tipiški, t.y.kai kurie berniukai daugiau už kitus turi tradicinių vyriškųjų bruožų ir interesų, o kai kurios mergaitės daugiau už kitas tampa išskirtinai moteriškos. Vaikams stengiantis suprasti pasaulį, formuojasi sąvokos ar schemos, taipogi ir jų pačių lyties schema. Vaikai išmoksta lyčiai būdingo elgesio stebėdami ir pamėgdžiodami, gaudami atlygį arba baudžiami. Net tada, kai šeima neskatina tradicinės lytinės tipizacijos, vaikai patys pasiskirsto į berniukų ir mergaičių pasaulius, kurių kiekvieną valdo taisyklės, apibrėžiančios, ką daro berniukai, ir ką daro mergaitės. Lytis tampa tarsi akiniai, pro kuriuos vaikai žvelgia į savo patirtį. Apie trečiuosius gyvenimo metus jie pradeda tvarkyti savo pasaulį, remdamiesi lyties samprata. Juos tai daryti priverčia kalba (kalbos klasifikuoja daiktus į vyriškuosius ir moteriškuosius. Vartojant kalbą, aprangą, žaislus ir dainas, socialinis mokymasis formuoja lyčių schemas. Vaikai lygina save su savo lyties samprata („Aš esu vyras – taigi esu vyriškas, stiprus, agresyvus“ arba „Aš esu moteris – taigi esu moteriška, švelni ir paslaugi“) ir atitinkamai prisitaiko prie jos savo elgesiu.
Tapdami lytiškai tipiški, mes išmokstame atlikti socialinį vaidmenį, kuris laikomas tinkamu mūsų lyčiai. Tradiciškai vyrai pradeda draugystę, skirdami pasimatymus, vairuoja automobilį, apmoka sąskaitas; moterys gamina valgį, perka vaikams drabužius ir skalbia. Tokios taisyklės daro sklandesnius socialinius santykius, saugo nuo nepatogių sprendimų, kas ką turi daryti. Tačiau kai nukrypstame nuo sutartinio socialinio elgesio, į mus gali žiūrėti kaip į keistuolį. Eksperimentai rodo, kad daugelis žmonių elgiasi taip, kad atitiktų iš lytinių vaidmenų kylančius lūkesčius. Su lytimi susiję lūkesčiai padeda sukurti lyčių skirtumus. Įvairiose kultūrose ir įvairiais laikmečiais lytiniai vaidmenys, kitaip negu biologiniai skirtumai, yra nevienodi. Tokia įvairovė rodo, kad lyties samprata yra socialiai sukuriama.Visame pasaulyje įvairios visuomenės rengia savo vaikus skirtingiems lytiniams vaidmenims, t.y.viso pasaulio šalyse mergaitės daugiau laiko negu berniukai praleidžia padėdamos tvarkyti namie ir prižiūrėti vaikus; berniukai daugiau laiko skiria neprižiūrimam žaidimui. Tačiau įvairios visuomenės rengia savo vaikus skirtingiems lytiniams vaidmenims. Vieni psichologai abejoja, ar kada nors išnyks pasaulyje plačiai paplitę ir stipriai įsigalėję lytiniai vaidmenys, o kiti teigia, kad biologiniai skirtumai socialiniame gyvenime yra nesvarbūs.

5 pav. Lytinės tipizacijos teorijos

LYTINIO BRENDIMO FAZĖS
Lytinis brendimas – tai gyvenimo laikotarpis, charakterizuojantis augimu, diferencijacija, audinių ir organų sistemų augimu, atsakingų už lytinių ląstelių gamybą, apvaisinimą ir gimdymą. Greitas lytinių organų augimas priklauso nuo lytinių hormonų išsiskirimo, kurie lemia ir psichikos erotizaciją. Šie pokyčiai yra sąlyginai staigus. Mergaičių ir berniukų brendimo laikotarpiai labai skiriasi. Mergaičių brendimas prasideda anksčiau ir vyksta lėčiau. Išskiriamia 5 lytinio brendimo laikotarpius:
Mergaičių:
1) vaikystės laikotarpis – tęsiaisi nuo 8 iki 12 metų, kai dar trūksta ryškių brendimo rodyklių.
2) Priešpubertetinis laikotarpis – prasideda 8 -14 metų amžiaus (intensyviausias 11 metų amžiuje). Pradeda formuotis dažniausiai visi antriniai lytiniai požymiai: spartus augimas ir kūno mesės preiaugis – sėdmenų ir šlaunų srityje kaupiasi daugiau riebalinio audinio, atsiranda nežymus išorinių lytinių organų plaukuotumas.
3) Ankstyvojo puberteto fazė – prasideda 9-15 metų amžiaus (paprastai pasireiškia 12 metų). Toliau stebimas atskirų kūno dalių augimas ir kūno proporcijų kitimas – itin padidėja labiausiai atsikišusios kūno dalys (nosis, pėdos, plaštakos). Taip pat didėja krūtis, pabrinksta krūtų speneliai ir visa sritis apie juos (apyspenelinis laukas – areolė), didėja areolės pigmentacija. Ūgteli vidiniai ir išoriniai lyties organai – padidėja didžiosios ir mažosios lytinės lūpos, pailgėja ir išplatėja gimda, sustorėja makšties siena didėja, atsiranda išorinių lytinių organų plaukuotumas, platėja klubai, atsiranda negausių skaidrių išskyrų.
4) Lėtojo puberteto fazė – prasideda 10-16 metų amžiaus (paprastai stebimas 13 metų amžiaus). Pažastų ir gaktos plaukai tampa tankūs, toliau formuojasi krūtys – išveša jų liaukinis ir riebalinis audinys, didėja ir standėja speneliai, intensyvėja jų ir areolėspigmentacija. Toliau didėja, bręsta vidiniai ir išoriniai lytiniai organai, gaktos plaukuotumas įgauna trikampio formos, daugeliui šio amžiaus mergaičių prasideda mėnesinės. Pakinta ūgio ir svorio santykis, dar labiau suapvalėja klubai, daugiau riebalinio audinio susikaupia galūnių (ypač apatinių) srityje, taigi kūnas „suapvalėja“. Dėl hormonų veiklos prakaito liaukos funkcionuoja su didesne energija ir išskiria prakaitą, kuris saveikaudamas su oru gali skleisti nemalonų kvapą, o oda ir plaukai tampa riebūs.
5) Postpuberteto fazė – stebima 17-18 (20) metų, baigia formuotis ir bręsti tiek lyties organai, tiek antriniai lytiniai požymiai, tiek visas kūnas. Nustoja augti griaučiai, dubuo pasiekia galutiniį dydį, dar labiau „sumoteriškėja“ kūnas, susiformuoja veido bruožai, pakinta kūno proporcijos. Pakinta ir kitos organizmo funkcijos: balsas tampa žemesnis dėl ūgtelėjusių gerklų, širdies susitraukimų ir kvėpavimo dažnis sumažėja, tačiau padidėja širdies išmetamo kraujo kiekis bei įkvepiamo oro tūris, padidėja kraujospūdis ir eritrocitų skaičius. Šio periodo pabaigoje dažniausiai visiškai susiformuoja ir moteriai būdinga psichika. Mergina bręsta ir socialiai, supranta savo pareigas ir teisies, ruošiasi savarankiškam gyvenimui.
Berniukai:
1) vaikystės laikotarpis – tęsiaisi nuo 9 iki 13 metų. Neišsiskiria dar brendimo rodykliai.
2) Priešpubertetinis laikotarpis – prasideda 9-15 metų (paprastai būna 12 metų), didėja sėklidės ir varpa, itin išveša poodinis riebalinis audinys (tuomet dažnai berniukų figūra esti panaši į mergaičių), atsiranda gaktos nežymus plaukuotumas.
3) Ankstyvojo puberteto fazė – prasideda 11-16 metų (paprastai pasireiškia 13 metų). Sėklidės didėja, varpa stambėja, kapšelis raukšlėjasi. Prasideda balso mutacija, kalasi pažastų plaukai, gali pasireikšti staigus ūgio šuolis, pabrinksta speneliai.
4) Pubertatinis laikotarpis – prasideda 12-18 metų (paprastai pasireiškia 14 metų). išveša raumenys bei santykinai sumažėja riebalinio audinio, itin sparčiai bręsta vidiniai ir išoriniai lyties organai, didėja gerklos, atsikiša Adomo obuolys, vyriškėja balsas. Sparčiai daugėja vyriškųjų lytinių hormonų (androgenų). Dažniausiai atsiranda poliucijos. Kalsai barzdaplaukiai, gausėja plaukų ant kojų, rankų, krūtinės, pilvo, pažastų ir gaktos. Stambėja varpa, kapšelis tamsėja.
5) Postpuberteto fazė – prasideda 15-19 metų, ryškėja vyriška figūra (platėja pečiai, santykinai siaurėja klubai, ryškėja tam tikras kūno reljefas. Letėja augimo greitis, išnyksta pieno liuakų pabrinkimas, spenelis patamsėja, sustandėja, dažnai apyspeneliniame lauke išauga plaukai. Šio laikotarpio pabaigoje baigia augti ir bręsti lyties organai, tačiau dar bręsta jaunuolio psichika.

Lytinio brendimo metu vykstantys pasikeitimai. Dalį pakitimų sukelia hormonai. Moteriškasis lytinis hormonas vadinamas estrogenu, vyriškasis-testosteronu. Kai kuriuos pakitimus nulemia socialiniai veiksniai. Šiuo laikotarpiu mergaitėms dažniausiai:
• prasideda mėnesinės (kaip išvada kas mėnesinio proceso, vadinamo ovuliacija, kurio metu kiaušidė išleidžia kiaušinėlį). Moterys gimsta iš karto su visais būsimais kiaušinėliais (maždaug po 200 000 kiekvienoje kiaušidėje). Iš kiaušidės kiaušinėlis per kiaušintakį patenka į gimdą. Jeigu pakeliui kiaušinėlis sutinka spermatozoidą ir apvaisina, jis lieka gimdoje, ir mėnesinės neįvyksta. Neapvaisintas kiaušinėlis kartu su atplyšusia gimdos gleivine pašalinamas per makštį-tai ir yra mėnesinės. Ištekėjusiam kraujui sugerti naudojami higieniniai tamponai.
• atsiranda priešmėnesinis sindromas: įtampos pojūtis, nepastovi nuotaika, didesnis irzlumas.
• pradeda augti krūtys, pažastų, gaktos, kojų plaukai.
• nuo erotinių minčių ir fantazijų drėksta lytinės lūpos.
• keičiasi kūno forma – išryškėja liemuo, praplatėja klubai.
• jos gali pradėti masturbuotis (pačios teikti sau lytinį malonumą). Tai yra natūrali lytinio brendimo dalis.
• jos gali pradėti labiau domėtis berniukais kaip meilės, prieraišumo, artimumo partneriais, jeigu jos yra heteroseksualios. Kai kurių dėmesys gali krypti į kitas mergaites. Tai gali būti ir natūralus smalsumas.

Berniukams paprastai:
• pradeda augti plaukai pažastyse, ant gaktos ir kitų kūno vietų.
• pakinta balsas – pasidaro žemesnis, kartais ‘lūžtantis’.
• padidėja varpa su kapšeliu.
• išsivysto stambesni raumenys.
• prasideda poliucijos (naktiniai sėklos išsiliejimai). Sėkla išsilieja per varpą miegant. Tai normalus reiškinys, dėl kurio nereikia nerimauti.
• nuo erotinių minčių ir fantazijų atsiranda erekcija.
• jie pradeda masturbuotis. Tai natūrali lytinio brendimo dalis.
• jie gali labiau pradėti domėtis kitos lyties atstovėmis kaip meilės, prieraišumo, artimumo ir sekso partnerėmis.
PSICHOSEKSUALINIO BRENDIMO FAZĖS
Žmogaus psichika, jausmai pradeda formuotis nuo pat gimimo. Psichoanalitikai išksiria šias
psichoseksualinio vystymosi fazes:
1. Prenatalinio gyvenimo fazės – šis periodas apima laikotarpį nuo apvaisinimo iki gimimo. Jame skiriamos dvi satdijos:
a) Embriono stadija – pirmąja savaite po kiaušunėlio apvaisinimo, besidalijančios ląstelės, sudarančios maždaug 100 ląstelių zigotą, pradeda skirtis – struktūros ir funkcijų atžvilgiu. Maždaug po 2 savaičių besidauginančios ląstelės prisitvirtina prie motinos gimdos sienelės, ir taip prasideda apie 37 savaites trunkantis artimiausias žmogiškasis ryšys. Išorinė zigotos dalis prisitvirtina prie gimdos sienelės ir tampa placenta, pro kurią maitinamas vaisius. Vidinės ląstelės tampa embrionu. Per 6 savaites ambriono kūno organai pradeda formuotis ir funkcionuoti. Pradeda plakti širdis, o kepenys pradeda gaminti raudonuosius kraujo kūnelius. Embrionas su Y chromosoma pradeda išskirti testosteroną, suteikiantį jam vyryšką lytį.
b) vaisiaus periodas – praėjus 9 savaitėms nuo apvaisinimo, embrionas įgauna žmogiškuosius bruožus ir tampa vaisiumi. Visi organai jau susiformavę, placentą saugo vaisių nuo daugelio žalingų medžiagų, o praleidžia maisto medžiagas ir deguonį. Šeštojo mėnesio pabaigoje vidaus organai jau susiformavę ir funkcionuojantys. Kiekvienoje prenatalinėje stadijoje raidą veikia genetiniai ir aplinkos veiksniai.
2. Oralinė stadija (nuo gimimo iki vienerių metų). Oraline stadija Freudas vadina pirmuosius vaiko gyvenimo metus, kai burna ir oraliniai veiksmai suteikia vaikui tiek malonių, tiek skausmingų išgyvenimų. Malonumas išgyvenamas tenkinant oralinius potraukius. Čiulpimas, valgymas, kandžiojimas suteikia malonius pojūčius lūpuose, liežuvyje ir burnos viduje. Fizinis malonumas lokalizuotas burnos gleivinėje yra labi trokštamas ir lengviausiai pasiekiamas šio amžiaus vaiko patyrimas.
3. Analinė stadija (nuo venerių iki trijų metų) – didžiausią pasitenkinimą šio amžiaus vaikas patiria turšindamasis ir stimuliuodamas rektalinę zoną, o mokymas naudotis tualetu yra svarbiausia veikla. Vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais. Vaikas išmoksta valdyti ir kontroliuoti raumenų aktyvumą.
4. Falinė stadija (nuo trijų iki penkerių metų) – lytiniai organai tampa tiesioginiu malonumo šaltiniu. Nuo tėvų elgesio, šiuo momentu, priklausis ar vaiko aktyvumą lydies gėdos ar kaltės jausmas, kas ateityje gali tapti kompleksų atsiradimo priežastimi. Edipo kompleksas pas berniukus, o Elektros pas mergaites – kai seksualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingos lyties tėvus.
5. Latentinis periodas (nuo penkerių metų iki lytinio brendimo pradžios) – seksualiniai poreikiai santykiškai ramūs ir vaikas gali nukreipti psichinę energiją mokymuisi arba žaidimams su tokios pat lyties, kaip ir jis, vaikais.
6. Homofilinė stadija (nuo 10 iki 12 metų) – pasireiškia homoseksualinėmis latentinėmis tendencijomis, t.y.vaikas stengiasi bendrauti tik su tos paties lyties, kaip ir jis, atstovais. Jų santykiai atsispindi gylioje draugystėje, dažnai pasireiškia seksualinis glamonėjimasis, tačiau retai jis būna seksulainės orientacijos pradžia.
7. Genitalinė stadija (paauglystė) – patys meilės objektai tampa žadinantys ir tiesioginis malonumo šaltinis yra lytinių organų formavimasis. Malonių pojūčių šaltinis yra lytiniai organai, kadangi jaunas žmogus siekia seksualinės stimuliacijos ir lytinio pasitenkimnimo. Paauglia seksualiniai impulsai nukreipiami į priešingos lyties bendraamžius.
Pagal kitus skirstimus žmogaus psichoseksualinis vystymasis tęsiaisi nuo pradėjimo iki senatvės. Jis apima sekančias fazės, kurios turi savo būdingas savybes ir sąlygoja sekančias fazes.
• Vaisiaus stadija: būdingi požymiai: lyties determinacija, seksualinių sričių formavimasis smegenyse, psichinio gyvenimo pradžia; sąlygoja: genetiniai veiksniai, tėvų sveikata, neštumo praėjimas, požiūris į lytiškumą ir tėvystę.
• Gimimo stadija: būdingi požymiai: pogimdivinis šokas; sąlygija: gimdimas, pirma motinystės reakcija, buvimas kartu.
• Kūdikystės stadija: būdingi požymiai: saugumo jautimas; sąlygoja: požiūris į motinystės jausmus, maitinimas krūtimi, požiūris į vaiko lytį.
• Ankstyvos vaikytės stadija (1-2 metų): būdingi požymiai: jausmų matrica, asmenybės požiūris; sąlygoja: jausmų ryšiai su motina, mityba, gyvenimo sąlygos, dirginimai.
• Edipo stadija (3-4 metų): būdingi požymiai: lyties įsisąmoninimas, pavydo jausmas; sąlygoja: ryšiai su tėvu, jo požiūris į vaiko lytį, abiejų tėvų tarpusavio ryšiai.
• Žaidimų stadija (4-7 metų): būdingi požymiai: būsimų jausmų treniravimas, seksualiniai interesai, erotiniai žaidimai; sąlygoja: kontaktai su bendraamžiais, ryšiai su broliais ar seserimis, seksualinis įsisąmonimas.
• Mokyklinė stadija (7-11 metų): būdingi požymiai: identifikacija su lytimi, socjlizacija; sąlygoja: auklėtojų asmenybė, kontaktai su bendraamžiais, seksualinis auklėjimas šeimoje, kultūra.
• Priešpuberteto stadija (10-12 metų): būdingi požymiai: tapatybės jausmas, intimumo reikmė; sąlygoja: homoerotinės grupės, savarankiškumas.
• Brendimo stadija (11-19 metų): būdingi požymiai: biologiniai pasikeiteimai, seksualumas, jausmų ryšiai; sąlygoja: autonomija, atsiskirimas nuo tėvų, bendraamžių įtaka, saviaukla, savirealizacija, jaunimo mada.
• Ankstyvo brendimo stadija (20-35 metų): būdinga: lytinis vaidmuo, partnerystės ryšiai, tėvystė; sąlygoja: sutuoktuvės, šeimos kūrimas, seksualinis aktyvumas.
• Vidutinio amžiaus stadija (35-50 metų): būdinga: realizacija tėvystės ir partnerystės vaidmens, sąlygoja: moterų – seksualinis vystymasis, vyrų – stabili arba mažėjanti seksualinis aktyvumas, tipinės krizės pvz.: moteris pradeda abėjoti dėl savo atrakcionalumo, vyrams „šešėlio atsiradimas“.
• Peržydėjimo amžiaus stadija (48-55 metų): būdinga: menopauzė ir andropauzė, sąlygoja: biologiniai ir psichologiniai pasikeitimai, seksualinio aktyvumo mažėjimas.
• Senatvės stadija (virš 55 metų): būdinga: mažas seksualinis aktyvumas, ligų atsiradimas; sąlygoja: vienišumas, pensijinis amžius.

EVOLIUCIJA IR LYČIŲ SKIRTUMAI

Kai kurie psichologai lyčių skirtumus aiškina skirtingomis vyrų ir moterų dauginimosi strategijomis. Natūrali atranka palanki organizmams, kurie perduoda savo genus ateities kartoms per palikuonis, išgyvenančius tam, kad daugintųsi. Patinai, sėkmingai nurungiantys kitus patinus, kad apvaisintų kuo daugiau patelių, yra genetinių lenktynių nugalėtojai, nes sukurs daugiau palikuonių, kurie turi jų genų ir bruožų. Prigimtinis poravimosi žaidimas padeda vyrų seksualinei iniciatyvai ir agresyviam vyravimui rungiantis su tais vyrais.
Patelių dauginimosi strategija yra visiškai skirtinga. Kad tuščiai neišeikvotų savo nedidelių dauginimosi galimybių, patelė atsargiai renkasi patiną. Ji reaguoja į sveikatos ir jėgos požymius, o kalbant apie žmones, ir į galimybę skirti išteklių bei laiko jaunikliams apsaugoti ir globoti. Pasak psichologo Davido Busso – tai padeda paaiškinti nevienodas seksualines vertybes, skirtingą partnerių pasirinkimą ir vyrų bei moterų elgesį. Kultūra ir individualūs skirtumai rodo, jog ne tik nuo genų priklauso lyčių skirtumai. Atlikti tyrimai su 37 kultūrų atstovais, parodė, kad viso pasaulio vyrai panašūs tuo, ką jie mano esant patrauklu moteryje (bruožai, rodantys vaisingumą), ir visų moterų panašią nuomonę, kuo patrauklūs vyrai (turtas, galia, garbės troškimas). Tai rodo, kad svarbus ir mūsų evoliucijos paveldas. Gamta apdovanojo žmones ypatinga dovana – didelėmis galimybėmis mokytis ir prisitaikyti. Čia glūdi kultūros galia kurti mūsų lyties sampratą.
„Genai gieda priešistorinę giesmę, kuriai šiandien kartais galėtų būti priešinamasi, tačiau būtų kvaila jos nepripažinti“.

Thomas J. Bouchardas ir kt., 1990

LITERATŪRA

1. Zalytis J. Meilės vardu. – „Šviesa“, 1984.
2. Chripkova A., Dragunova T.ir kt. Paauglys. – Kaunas „Šviesa“, 1984.
3. Gudkovič L., Kondratovas A. Apie tave ir apie mane. – Kaunas „Šviesa“, 1987.
4. Uzdila J. Tau, jaunuoli. – Kaunas „Šviesa“, 1988.
5. Briukneris H. Ar jau galvoji apie meilę? – Vilnius „Mintis“, 1981.
6. Jay Gale. Tėvams apie paauglių lytinį brendimą. – Kaunas, 1996.
7. Vingras A., Vingrienė A. Lytiškumas ir vaikas. – Respublikinis sveikatos mokymo centras, 1998.
8. Marvin Harris. Kultūrinė antropologija. – Kaunas „Tvermė“, 1998.
9. Ehart T. Pasimatymas, seksas, aš ir Dievas. – „Katalikų pasaulis“, 1998.
10. David G. Myers. Psichologija. – „Poligrafija ir informatika“, 2000.
11. Mokslo darbai. – Lytiškumas ir švietimas: pažiūrų, sterotipų ir ugdymo turinio tyrimai. – Vilnius, 2001.
12. Tutkuvienė J. Mergaitei ir jos mamai. Kodėl, kada ir kaip bręstama. – „Meralas“, 2001.
13. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius „Margi raštai“, 2001.
14. Barbara Hansen Lemna. Suaugusiojo raida. – „Poligrafija ir informatika“, 2003.

Leave a Comment