mišrieji miškai

Mišrieji miškai

Lapuočiai, palyginus su spygliuočiais, auga geresniuose dirvožemiuose. Todėl medynuose, kur derlingesnis dirvožemis, tarp spygliuočių (dažniausiai eglių) nemažai vietos užima lapuočiai – ąžuolas, uosis, kai kur liepa ir klevas. O pietinėje Respublikos dalyje dažnai įsimaišo ir skroblas. Tai plačialapis lapuotis, turintis stambesnius lapus nei kiti medžiai, augantis lėčiau, bet geresnės kokybės, dažniausiai patvaresnės (išskyrus liepą) medienos bei ilgesnio amžiaus. Kiti medžiai – alksniai, beržai, drebulė priklauso smulkialapiams lapuočiams. Šie sparčiai auga ir greitai užima laisvą erdvę. Tačiau ji gyvena neilgai ir medynuose paamažu atsistato buvusieji spygliuočiai ar kiti medžiai. Dėl to smulkialapių miškai vadinami pakaitiniais. Tokių miškų išaugę medynai yra mišrūs – iš lapuočių ir spygliuočių. Pagal augimviečių pobūdį mišrieji miškai skirstomi į Skaisgirius ir žaliagirius.
Skaisgiris – tai tarpinio pobūdžio miškas tarp spygliuočių ir lapuočių, ir iš pirmo žvilgsnio ne visuomet lengvai atskiriamas, kadangi tose pačiose arba labai artimose vietose auga ir eglynai, ir mišrūs medynai, taip pat pasitaiko lapuočių ploteliai. Šios augimvietės yra kalvoto reljefo rajonuose, apima pakilumas ir kalvų šlaitus su pakankamai derlingais diirvožemiais. Augalų rūšys priklauso nuo medyno sudėties ir per vegetacijos sezoną keičiasi. Iš gausios lūpažiedžių šeimos augalų bene aukščiausias (iki 70 cm. ir daugiau) yra miškinė notra. Lapai ilgakočiai, kiaušiniški, panašūs į dilgėles, apaugę švelniais plaukeliais. Žiedai purpuriniai, susitelkę stiebo viršūnėje. Medynuose su

u egle dažnas šalmutis. Jo stiebas šliaužiantis, lapai priešiniai, žiemojantys. Žydi pavasarį, gausiai. Žiedai stambūs, geltoni, po keletą susitelkę stačių šakelių lapų pažastyse. Iš viksvinių auga pirštuotoji viksva. Augalas iki 20 cm. aukščio, ryškiai žaliais lapais. Augalo vaisiams subrendus, piestelinės varputės prasiskleidžia kaip pirštai.
Daugelis žolių auga ir žydi miške beveik visą vasarą. Tačiau yra nemažai tokių augalų, kurie pražysta anksti pavasarį, kol dar nesulapoję lapuočiai medžiai ir dar pakanka šviesos. Po to arba visai sunyksta jų antžeminė dalis ir išlieka tik šakniastiebiai, arba kai kurių toliau vegetuoja lapai. Viena iš tokių žibuoklė, išskleidžianti savo mėlynus žiedus vos tik pasirodžius saulei, dažna ir tamsioji plautė.
Miškuose apskritai apstu asiūklių. Šiuo metu jų likusios 25 rūšys. Tai savotiškos sandaros augalai. Jie turi požeminį šliaužiantį šakniastiebį, išš kurio kasmet išauga paprasti arba mentūriškai šakoti stiebai. Šie prasikala pavasarį. Viršūnėje jie turi pailgai ovalią sporangioforų varputę. Iš pradžių ji būna trumpa ir tanki, o sporoms bręstant, ilgėja ir retėja. Tada sporangioforai atsiskiria vienas nuo kito, apatinėje jų pusėje prisitvirtinusios sporinės atsiveria apskrita skylute, pro kurią išbyra sporos. Po to kai kurių rūšių stiebai sunyksta, o kitų pažaliuoja ir toliau auga.
Erškėčių Lietuvoje auga 9 rūšys ir daugiau kaip 10 auginama soduose bei darželiuose. Erškėčių vaisiuose gausu vitamino C, taip pat ka
arotino, todėl jie ypatingai vertinami. Laukiniai mūsų erškėčiai nėra tikri miškų augalai, todėl ji dažniausiai auga miško pakraščiuose, pamiškėse, šviesesnėse miško vietose. Erškėčiai, gudobelės ir kai kurios gluosnių rūšys aplink mišrius ir kai kuriuos kitus miškus sudaro savotišką tankią krūmų juostą pro kurią sunku prasibrauti.
Žaliagiris – tai lygumų, kurių dirvožemis nelabai laidus vandeniui, miškas. Medynuose visuomet greta eglės auga lapuočiai – beržas, drebulė, uosis, rečiau ąžuolas, skirpstas. Čia vyrauja beveik tos pačios rūšys kaip ir Skaisgiryje, tik dažniau sutinkamas putinas. Jo žiedai nedideli, balti, šiek tiek gelsvi, susitelkę į skėtikus žiedynus. Tai vabzdžių apdulkinimui prisitaikymo pavyzdys. Putinas pražysta birželio mėnesį. Rudenį subrandina raudonų uogų kekes. Uogas lesa paukščiai, taip pat jos yra vartojamos medicinoje.
Paraistis – tai šlapi, nelabai derlingi priesmėliai ir priemoliai, esantys žemesnėse vietose, taip pat žemapelkių pakraščiuose. Medynai gana įvairūs: eglių ir smulkialapių lapuočių. Iš šių ypač dažni karpotasis ir plaukuotasis beržai. Vieną nuo kito lengva atskirti pagal šakutes. Pirmojo jos gausiai nusėtos smulkiomis karputėmis, o antrojo lygios ir plaukuotos, kaip beje ir visi lapai. Karpotasis beržas paprastai aukštesnis bei stanbsnis ir suaugusio plonosios šakos nusvirę.
Šioje augimvietėje nėra gausių rūšių. Jam auga tik drėgmę pakenčiančios rūšys t.y. įvairūs gluosniai, neretas šaltekšnis, vietomis žalčialunkis, šermukšnis. Bulvinių šeimos vienintelis savaime augantis krūmas yra karklavijas. Jo
o stiebas plonas, kylantis ar laipiojantis, išauga iki 2,5 m. aukščio. Lapai kiaušiniški arba pailgi, nusmailėjusia viršūne. Žiedai smulkūs, violetiniai, dydžiu ir forma panašūs į pomidoro žiedus. Uogos pailgos, raudonos. Visas augalas nuodingas, nors kartais būna naudojamas vaistams.
Pomiškyje daugiausiai eglaičių, o kirtavietėse – įvairių lapuočių.
Palieknis – Reljefas pažemėjęs, drėkinimo sąlygos panašios į paraisčio, bet dirvožemiai sunkesni ir derlingesni. Medynuose vyrauja juodalksnis, eglė, uosis, drebulė, beržas. Čia galima pamatyti gana daug rūšių, dažnas šaltekšnis, įvairūs gluosniai ir kiti drėgnų ir derlingesnių vietų krūmai.
Įdomus augalas yra kartusis rūgtis. Tai vidutinio aukščio, apvaliu pliku stiebu, pailgai lancetiškais lapais ir mažais neryškiais žeidais, susitelkusiais į retą palinkusią kekę, žolė. Lapai kartaus skonio, vartojami medicinoje. Iš jų gaminami vaistai stabdantys kraujavimą.
Mišriuose miškuose dažnai sutinkamos samanos, kerpsamanės, kerpės, grybai.
Iš pumpotaukšlių grybų mišriuose miškuose liepos – spalio mėn. auga paprastoji paniabudė. Jauni vaisiakūniai vištos kiaušinio formos ir dydžio, pusiau išlindę iš žemės arba dirvos paviršiuje. Kepurėlė 3 – 4 cm. aukščio, kūgiška, smulkiai raukšlėta, apsitraukusi gleivių sluoksniu, kuriame daug gelsvų sporų. Gleivių skystis nemalonaus dvėsenos kvapo, juo grybas privilioja vabzdžius platinančius sporas. Kotas tuščiaviduris, paviršius korėtas. Grybas nevalgomas, o vaisiakūnių drebutinė masė vartojama kai kurioms ligoms gydyti. Beveik visą vasarą ir rudenį pavieniui arba didelėmis grupėmis auga karpotasis pumpotaukšlis. Vaisiakūnis 3 – 8 cm. aukščio, viršutinė dalis rutuliška, baltas, apaugęs ka
arpelėmis, apatinė plonėjanti dalis pereina į kotą. Jaunų vaisiakūnių trama balta, senesnių ruda. Paspaudus subrendusį vaisiakūnį, pro viršuj esančią angelę išlekia rudų dulkių kamuolėliai – tai grybo sporos, jų vaisiakūnyje susidaro milijonai. Jauni vaisiakūniai, kol trama balta, valgomi.

Leave a Comment