Miškai dengia apie ketvirtadalį Žemės sausumos paviršiaus (3 6047 mln. hektarų). Jie yra gyvybę palaikančios sistemos dalis, aktyviai reguliuojanti klimatą ir paviršiaus vandens nuotėkį, atmosferos procesus.Nuo miško priklauso milijonų žmonių gyvenimo sąlygos: juose gausu ne tik būstui reikalingos medžiagos, kuro, bet ir maisto vaistažolių. Deja miškai beatodairiškai kertami, juos dažnai nusiaubia gaisrai. Jeigu Vakarų Afrikos miškai ir toliau bus kertami tokiu pat tempu, tai po penkiolikos metų šiose vietovėse jų gali visai nelikti (išskyrus Indoneziją).Miškai Žemėje nyksta ne tik dėl jų naudojimo medienai, bet ir dėl žemdirbystei reikalingų plotų didinimo, kenkėjų plitimo, gaisrų. Manoma, kad norint išsaugoti miškų biologinę įvairovę ir ekologinius išteklius, natūraliems miškams turi būti palikta ne mažiau kaip 10 % viso Žemės sausumos ploto.
Medienai iš miško turėtų būti iškertama ne daugiau, negu jo priauga; būtina vengti plyno kirtimo, sukeliančio dirvos eroziją ir darančio neigiamą poveikį vandens balansui toje teritorijoje. Norint išsaugoti miškus būtina sumažinti azoto išmetimą į atmosferos orą ir paviršinius vandens telkinius bei rūgščių kritulių susidarymą (pagrindinis jų šaltinis – elektrinės).
Miškas – tai gyvas sudėtingas organizmas, kuriame vyksta glaudžiai tarpusavyje susiję gyvybiniai procesai: auga žolė, krūmai, pomiškis ir miškas, veisiasi mažiausi mikroorganizmai, vabzdžiai, gyvena paukščiai ir ž-žvėrys. Visi šie procesai susiklostė per tūkstantmečius, sudarydami tam tikrą dėsningumų grandinę. Žalieji augalai, mineralines medžiagas, vandenį, anglies dioksidą paverčia riebalais, baltymais ir angliavandeniais. Augalais minta žolėdžiai gyvūnai, o šiais plėšrūnai. Beje, plėšrūnai ėda ir vieni kitus (ypač nugaišusius ar nusilpusius). Negyvus augalus ir įvairiausius gyvūnus suardo kirmėlės, nematodai, sliekai, vabalai, grybai, o patys mažiausi mikroorganizmai ir įvairiausios bakterijoms viską perdirba į tas pačias medžiagas, nuo kurių šis ciklas prasidėjo. Neapdairiai, pažeidę nors vieną šios sistemos grandį, galime miškui (ir ne tik jam) padaryti nepataisomą žalą.
Iš pradžių žmogaus veikla gamtą mažai tetrikdė. Miškų kirtimas lydiminės žemdirbystės laikotarpiu neturėjo sunkių padarinių, nes kai tik žmogus apleisdavo apgyventas vietas, jose vėl ataugdavo tokie pat tankūs miškai. Tokia žemdirbystės sistema vis dar kai kas taikoma ir dabar.Deja, daugėjant gyventojų ir mažėjant neliestų miškų plotams, žemdirbiai jau po 2 – 3 metų grįžta į senuosius sklypus (o ne po kartos ar daugiau, kaip kitados) ir kirviu bei ugnimi atsikovoja žemę. Dėl to dirvožemis nespėja atsigauti ir miškai nebeatauga tokie tankūs.
Be žemdirbystės didieji pasaulio miškų masyvai vis labiau naudojami miško pramonei. Todėl taip sparčiai nyksta drėgnieji tropiniai miškai – bene seniausi neliestos gamtos plotai Žemėje. Apskaičiuota, kad kas minutę nelieka 5,6 hektaro miško. Pražūtingi tokio niokojimo padariniai yra visokiausi. Žūsta įdomios, patrauklios ir reikšmingos žmogui gyvūnų rūšys, sunaikinama daugybę naudingų ir potencialiai vertingų augalų – juk visos žmogaus auginamos daržovės kažkada buvo laukiniai augalai ir daugelis vaistų irgi gaminama iš tokių augalų.
Drėgnieji tropikų miškai dažniausiai auga skurdžiame nederlingame dirvožemyje, tad, iškirtus mišką, plynas plotas virsta bevaise dykuma. Išnaikinus daug miškų, prasidėjo dirvos erozija, padažnėjo potvynių ir nepalankiai pakito klimatas. Vis dėlto miškai ir toliau kertami; tai daroma iš dalies todėl, kad mediena duoda daug pajamų, bet nerimtai ir dėl visai nerimtų priežasčių. Žmogus vis dar mano, kad miškas – ,,džiunglės’ – meta jam iššūkį ir kad jį reikia ,,tramdyti”.
Miškai ne tik puošia aplinką. Jie sugeria dulkes ir triukšmą, ,,gamina’ mums taip reikalingą deguonį, keičia mikroklimatą. Miestų pramonės rajonai dažnai yra užteršti – čia viename kubiniame centimetre oro randama nuo 10 iki 100 tūkstančių smulkiausių dulkelių, kai miške jų – tik iki 5 tūkstančių.Miško ore 300 – 400 kartų mažiau bakterijų. Vienas hektaras miško per valandą sugeria apie 8 kilogramus angliarūgštės – tokį dujų kiekį per tą laiką iškvepia 200 žmonių. Vienas hektaras spygliuočių miško per metus sulaiko apie 30 – 35 tonas dulkių, lapuočių miškai – dvigubai daugiau. Vienas hektaras ąžuolyno per metus ,,pagamina” 830 kilogramų deguonies, beržyno – 725 kilogramų, pušyno – 540 kilogramų, eglyno – 500kilogramų. Vienas lapuotis medis pagal oro gryninimo efektą prilygsta dešimčiai kambario kondicionierių ir pagamina tiek deguonies, kiek jo reikia 3 žmonėms. Po medžiais oras 30 – 40 mažiau užterštas nei plyname ore.
Taigi miškas yra ne tik Žemės žalieji plaučiai. Miškas atlieka tokias svarbias funkcijas kaip apsauga nuo erozijos, paviršinio vandens nuotėkio reguliavimas, atvirųjų vandens telkinių apsauga nuo teršimo, gamybos plėtojimas ir t.t.
Literatūra:1. ,,Gyvoji gamta” – Pažinimo džiaugsmas (populiarioji enciklopedija)/ Lietuvos enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1990;
2. Baltrukonis J., ,,Ekologija tavo namuose”/ Sveikas miestas, Kaunas, 1997.