Lietuvos miškai

Žmogus iš gamtos vis daugiau reikalauja,
Be gailesčio tuština jos aruodus,
O grąžina, deja užterštą orą,
Nuodinngą vandenį, nualintą dirvą
Ir žūstančius miškus..
Vladas Dautartas

Nuo senų senovės mūsų kraštas garsėjo didžiulėmis, kai kur neįžengiamomis giriomis. Nuolat žaliavo spygliuočiai – pušis, eglė, klevai, liepos, visų populiariausi drebulės, alksniai, gluosniai, ievos, putinai, šermukšniai. Tuos medžius mums išsaugojo kūrėja gamta iki šių dienų. Kur dabar natūralioje aplinkoje daugiau rasi tokiu tobulų ir kartu unikalių tvarinių kaip medžiai? Vienas nuo kito jie skiriasi liemeniu ir šakomis, lapais ir žiedais, auugimo gražybe ir miedienos patvarumu. Į kiekvieno žmogaus pasaulį nejučiom įeina didžioji medžių paslaptis, ir iki pat dienų baigties gyvename drauge su jais. Medžiai su mumis, medžiai mumyse – taip nuo neatmenamų amžių.

Kitados lietuviui kiekviena giria, kiekvienas medelis buvo šventas; medžio dvasia esą gyvenusi mūsų proseneliuose ir tarp jų. Rodos, kitaip ir būti negalėjo: stebukladaris miškas daug amžių teikė žmogui prieglobstį, buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Medis šildė, rengė, maitino, padėjo kovoti su visokiausiomis negandomis. Medžių prieglobstyje saugiai apsigyveno pirmieji mūsų protėviai, suusibūrė baltų gentys.

IŠ GIRIŲ PRAEITIES IR DABARTIES

Daugelį milijonų metų Lietuvos teritoriją yra dengę šiandien tik įsivaizduojami medžiai, miškeliai, tai išnykdami, nuskursdami, tai vėl išplisdami. Skiriami du Lietuvos geologinės praeities laikotarpiai: prieškvarterinis (iki pastarojo milijono metų) ir kvarterinis (antropogeninis, besitęsiantis pastarąjį mi

ilijoną metų).

Prieškvarteriniai miškai. Paliozoinės eros karbono (akmens anglies) periode (prieš 210 mln. metų) vešliai tarpo sumedėjusių papartinių, asiūklinių, pataisainių miškai. Kai kurie papartiniai (lepidendronai, sigiliarijos) ir plikasėkliai (kordaitai) išaugo iki 40 m. Nubirusios sporų dulkės ir patys medžiai, nuvirtę i šlapias sąnašas, ilgainiui virto akmens anglimi. Nors akmens anglies Lietuvoje nerasta, tačiau negalima tvirtinti, kad jos nėra, nes paieškas labai apsunkino vėlesniais geologiniais laikotarpiais įvykusi denudacija – žemės paviršių ardė vanduo, vėjas, ledynai. Mūsų miškuose paplitę pataisai, paparčiai ir asiūkliai yra akmens anglies periodo palikuonys.

Paleozoinės eros permo periode (prieš 185 mln. metų) atsiranda spygliuočiai, sėkmingai išbandę visas geologines žemės negandas, ir šiandien tebeaugantys plikasėkliai.

Mezozoinės eros triaso periode (prieš 155 mln. metų) ima vystytis sagainiai, ginkainiai ir spygliuočiai. Juros periode (prieš 130 mln. metų) ir kreidos periodo piirmojoje pusėje (prieš 95 mln. metų) Europoje, paežerėse, daugiausia augo sagainių, o Azijoje – ginkainių ir spygliuočių. Iš to meto natūraliose augimvietėse medžio neliko, tik dviskiautis ginkamedis, vienas įdomiausių reliktų, auginamas Japonijoje prie šventyklų, taip pat augantis Kinijoje kalnuose. Į Europą ginkmedis „atkeliavo“ apie 1730 metus. Lietuvoje auga du medžiai: vienas, apie 14m aukščio, Švėkšnos parke (Šilutės rajonas), o antras, žemesnis, – Kauno botanikos sode. Įdomūs vėduokliški šio augalo lapai, dailiai susiklosčiusi laja.

Kainozoinės eros terciaro periodas (pries 60 mln. metų) – vešliausio miškų augimo metas. Tuo metu Ba
altijos jūros pakraščiuose ošė pušys, kurias galima būtų pavadinti gintarinėmis. Prof. M. Ivanauskienės nuomone, jų augę apie 20 rūšių. Greta pušų vešliai tarpo ir eglės, kėniai, sekvojos, kiparisai, tujos, palmės, cinamonai, visad žaliuojantys ąžuolai, bukai, valgomieji kaštainiai, magnolijos, mirtos. To meto miškai nestokojo drėgmės, juos vagojo upeliai ir didelės upės, aplink kliuksėjo pelkės. Šiluma ir drėgmė greitino pargriuvusių spygliuočių, daugiausia gintarmedžių, kurie kartais jūrai pakilus, atsidurdavo jos dugne, o vandeniui atsitraukus – sausumoje, dūlėjimą. Per daugybę milijonų metų iš medžių išsiskyrę sakai virto gintaru.

Antroje terciaro periodo pusėje, neogene (prieš 31 mln. Metų), atvėsus klimatui, plačialapių miškų juosta nusidriekė ir Lietuvoje. Čia sužaliuoja bukai, skroblai, valgomieji kaštaniai, liepos, tuopos, riešutmedžiai, kėniai, bugieniai. Ežeruose prie Druskininkų, Kapsuko rajone ir kai kuriose kitose vietose aptikta neogeno periodo augalų – agarų. Lietuvoje neogeno periodo sluoksnių yra pastebėta Šventosios upės baseine ir jos intakų pakrantėse. Paleobotaniniais tyrimais pagilintos žinios apie tuometinius miškus. Kruopščiai išanalizavus limonituotą (persisunkusį rusvosios geležies rūdų) smėlį, gausiausia rasta sekvojų, dvieilių taksodžių, cūgų, nisų ir kilniųjų lapuočių (ąžuolų, liepų, guobų, žagrenių) žiedadulkių. Vadinasi, Lietuvoje būta šilto subtropinio klimato, koks šiandien yra Floridos pusiasalyje. Ir šlamėjo tuomet nesunkiai vaizduotės atkuriami miškai.

Kas iš tų medžių sulaukė mūsų dienų? Tik guobos, liepos, skrobliai ir ąžuolai neapleido savo natūraliųjų augimviečių. Ža
agrenis tapo dekoratyviniu krūmu, kanadinė cūga virto dekoratyvinių medžiu, kurį galima pamatyti Vilkėnų, Renavos, Rietavo ir kai kuriuose kituose parkuose. Tik Klaipėdos rajone įvestas nedidelis cūgų plotelis. O dvieiliai taksodžiai mūsų respublikoje žaliuoja tik Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijomo medelyne. Ir tie žiemą dažnai apšąla.

Kvartero periodo miškai. Kvartero periodo geologiniai žemės sluoksniai susidarė beveik kontinentinėmis sąlygomis. Svarbiausia šiuo laikotarpiu –žmogaus atsiradimas, visuomenės raidos pradžia. Užtat dažnai siūloma tą geologinį laikotarpį vadinti antropogenu. Kvartero periode mažiausiai tris kartus iš šiaurės per Lietuvą slinko ledynai. Tris kartus žemė buvo apledėjusi, tris kartus ledynmetį keitė poledynmetis. Kai kurie geografai kvarterą skirsto i dvi dalis: pleistoceną, apimantį ledynmečius ir tarpledynmečius, ir holoceną – šiandien mūsų gyvenamąjį laikotarpį (poledynmetį). Holoceno trukmė 15 – 20 tūkst. metų.

Ledynai į mūsų gyvenamą teritoriją atnešė aibes riedulių. Tačiau ką jie padarė su mūsų miškais? Ledynai Lietuvoje augusius miškus stūmė įpiečiau, bet čia jiems kelią pastojo iš vakarų į rytus iškilę Karpatų, Alpių, Pirėnų kalnai, todėl daug medžių rūšių visai išnyko. Paskui ledynus į dabartinę mūsų teritoriją skverbėsi spygliuočiai, kurie žaliavo plačialapių miškų vietoje. Klimatui dar labiau vėstant, spygliuočiai slinko piečiau. O jų vietoje atsirado anksčiau čia neaugusių tundrų krūmokšnių. Sužėlė šalčiams atsparūs žemaūgiai keružiniai beržai, kurie tundroje užauga ne aukštesni už valgomuosius grybus. Išliko šių reliktų ir
r dabar Šepetos, Laukesos, Ispuliškės, Raudonplynio pelkėse.

Iš pietinės Lietuvos ledynas pasitraukė anksčiau, negu iš šiaurinės. Čia anksčiau susidarė palankios sąlygos kurtis pirmiesiems medžiams bei krūmams. Paskutinis ledynas pietinę Lietuvą apleido prieš 16 tūkst. metų, o dar už 4 tūkst. metų suošė pirmieji medžiai. Iki tol sausumą dengė tundros bei miškatundrės.

Iš gausiai Lietuvos durpynuose aptiktų paskutinių po ledynmečiu augusių medžių ir krūmų žiedadulkių analizės galima spręsti, kaip prieš 12 tūkst. metų atrodė mūsų miškai.

Pirmasis Lietuvos augalijos raidos laikotarpis, trukęs nuo ledynų atsitraukimo iki 10 tūkst. metų p. m. e., apima tundrų ir miškatundrių fazę. To meto medžiai ir krūmai – skurdūs. Tai – poliariniai gluosniai, taip pat mūsų miškų pionieriai beržai – toli vienas nuo kito atstraukę, dažnai be viršūnių, ne ką aukštesni už savo giminaičius keružius. Tik užuovėjose ir pietinėse kalbų atšlaitėse užsiveisė kiek tankesnių medynėlių. Šiuo laikotarpiu pasirodė pirmieji žmonės Lietuvoje.

Subarktinių retamiškių fazė truko apie 1,2 tūkst metų. Atšilus klimatui, pušynai plito į geresnes dirvas, tapo vyraujančiais medynais, nors nebuvo tankūs. Taro jų plytėjo aikštės, žydėjo stepinės pievos arba dunksojo tyrlaukiai, užpustyti smėlio. Pačiose derlingiausiose įšilusiose žemėse pasistiebė plačialapiai medžiai. Gerai augo eglės. Prieš 8 tūkst. metų p. m. e., atšalus klimatui, pušynai nyko ir kovą dėl saulės šviesos laimėjo beržai. Jų, žaliavusių 500 metu, viršūnės sudarė miškų aukštumas. Tai vyko jau vėlyvosios miškatundrės fazėje. Beje, jai pasibaigus, Lietuvoje visam laikui įsigalėjo miškai. Be pušų ir beržų, kurie sudarė daugumą, čia žaliavo šiek tiek alksnių ir kilniųjų lapuočių.

Beržynų, pušynų fazė (8,3 – 6 tūkst. metų p. m. e.) įdomi tuo, kad miškuose gausėjo medžių rūšių. Jie plito pagal dirvožemio sąlygas. Priemolinėse lygumose baltavo beržynai, priesmėlio, smėlio dirvose augo pušynai, o šiai fazei baigiantis, išsikerojo ąžuolynai, sušniokštė guobos, pakvipo liepynai. Sūduvoje formavosi pušynai, kurių pomiškyje lazdynai brandino riešutus. Plačialapių miškų fazėje (apie 6 tūkst. metų p. m. e.) ir beržynai, ir pušynai nyko; suklestėjo plačialapiai medžiai: išlakūs guobynai, liepynai, ąžuolynai. Pelkėtose vietose juodavo juodalksniai, ypač paplitę vidurio žemumoje. Dažnai lijo, kalkės plaukė upeliais, o nukalkėjusiose žemės tarpo eglės, kurios su kilniaisiais lapuočiais baltamiškinių eglynų fazėje (4 – 1,5 tūkst metų p. m. e.) sudarė gražius medynus. Pagausėjus paprastųjų eglių, miškai tapo niūresni, gūdesni, o kitur, kur vien jos įsivyravo, – net žolinė danga sunyko. Tokie eglynai augo Aukštaitijos ir Žemaitijos aukštumų papėdėse. Tačiau pietinės dalies priemolio kalvose gerai laikėsi kilniųjų lapuočių medynai, vidurio žemumoje tebevyravo juodalksnynai, o smėlynuose – pušynai. Taigi prieš 5 tūkst. metų Lietuvos miškuose buvo (procentais): pušų 20 – 30, eglių – 10, beržų – 20, alksnių – 30, ąžuolų, skroblių ir liepų – 20.

Prieš 1,5 tūkst. metų p. m.e. prasidėjo subborealinio sausmedžio miškų fazė. Sausra sunaikino nemaža eglynų ir plačialapių miškų. Jų vietą užėmė laikini beržynai, drebulynai, tik smėlynuose liko pušynų. Ėglės, iš dalies ir kilnieji lapuočiai, išstūmė juodalksnius, o juodalksniai augo nusekusiose pelkėse, paežerėse, į baltmiškinius eglynus skverbėsi ąžuolai. Šios fazės miškai retėjo, šviesėjo. Tačiau ši fazė truko neilgai. Apie 500 metus p. m. e. (ankstyvuoju geležies amžiums) ėmė lyti, vasaros atvėso. Toks klimatas tiko eglėms, ir tuoj didesnioji Lietuvos dalis apaugo tamsiais jų medynais. Jie išsiplėtė dabartinėje Žemaitijos, Rokiškio, Ukmergės, Prienų ir kitų rajonų teritorijoje. Kitur – Aukštaitijos kalvynuose – gerai augo kilnieji lapuočiai, Vidurio žemumoje – juodalksnynai, o Dainavos smėlynuose – pušynai. Tuo metu pietvakarinėje dabartinės Lietuvos dalyje gausiau paplito skroblai, Šakių, Vilkaviškio apylinkėse jie galėjo sudaryti apie penktadalį visų medynų. Taigi tos girios buvo panašios į aprašytas pirmuosiuose šaltiniuose. Net tyrlaukiai apaugo miškais ir raistuose kur ne kur kyšojo medžiai.

Ir žmonės, vystantis žemdirbystei, ėmė keisti miškus, juos degindami pirmiausia lengvai apdirbamose smėlio dirvose, ruošdavo lydymus. Miškuose imta ganyti gyvulius.

Kultivuojamosios augalininkystės fazėje (geležies amžiuje) paplitus geležiniams žemės dirbimo įrankiams, pradedami naikinti miškai, augantys geriausiuose dirvožemiuose, o blogos smėlio žemės vėl paliekamos miškui. Naikinant miškus, plito laikino pobūdžio medynai: beržynai, baltalksnynai, drebulynai.

MIŠKŲ NAUDOJIMAS

Žmonės, apsigyvenę miškuose, ėmė naudotis jų turtais. Gaminti spyriai palapinėms, trobos, lankai, kapliai ir kiti buities reikmenys buvo mediniai. Neolito laikotarpiu kirvis dar buvo akmeninis, bet juo versti nestori medžiai ir kirsti krūmai. Titnaginiais kirviais dirbta sparčiau: per 10 val. juo būdavo galima nukirsti 26 egles, kurių storis 20 cm. I m. e. tūkstantmečius Lietuvoje jau žinomi geležiniai siauraašmeniai kirviai, kuriais žmonės pulte puolė miškus, juose rengdami ariamas žemes ir ganyklas. Atėjo lydiminės, arba kirtiminės ugninės žemdirbystės epocha, kurios pėdsakų dar XIX a. viduryje aptikta smėlinguose Marcinkonių, Valkininkų, Gervėčių dirvožemiuose.

MAŽIEJI MIŠKO TURTAI

Miškai yra saugiausi augalijos ir gyvūnijos namai, nepakeičiama žmogaus poilsio vieta, kraštovaizdžio puošmena. Didelė jų ir materialinė nauda. Pagrindinis miško produktas yra mediena. Tačiau svarbūs ir vadinami mažieji miško turtai, kaip grybai, laukiniai vaisiniai ir vaistiniai augalai. Valstybinės ir kooperatinės organizacijos kasmet jų superka šimtus ir tūkstančius tonų. Didelę dalį šių gėrybių gyventojai surenka savo reikmėms arba parduoda turguose. Kokia didele nauda aktyvaus poilsio. Žmonės uogaudami, grybaudami ar riešutaudami pamiršta visus rūpesčius, aktyviai judėdami gryname ore stiprina sveikatą, atstato darbingumą. Be to, daugelis grybų, uogų ir augalų yra svarbus gyvunijos maisto šaltinis. Taigi grybus, laukinius vaisius, vaistažoles, reikia vertinti kaip didelį turtą. Ypač vertingi miško vaistiniai augalai, nes jie daugiau kaupia veikliųjų medžiagų už auginamus kultūroje. Be to, miškai mažiausiai užteršti kenksmingomis atmosferos medžiagomis, dulkėmis. Dėl to labai svarbu, kad jų nemažėtų. Nevalia niokoti augalų augimviečių, grybų, tarp kurių daug yra nevalgomų ir net nuodingų žmogui, tačiau jie svarbūs kaip saprofitai, formuojantys miško paklotę.

Miško turtus nuo seno įprasta skirstyti į pagrindinius ir šalutinius. Pagrindiniu paprastai laikoma mediena, šalutiniais – visi kiti iš miško gaunami produktai, kurių paruošos ir vartojimas neilgalaikiai. Tiesa, šis skirstymas yra sąlyginis, nes tam tikrose geografinėse vietovėse šalutiniai miško produktai gali būti pagrindiniai. Pavyzdžiui, Sibiro medžioklės ūkiuose svarbiausia yra brangiakailių žvėrelių medžioklė, kamštinio ąžuolo giriose – kamščio gamyba, miško rekreacija – dar viena miško panaudojimo rūšis. Tačiau miškuose, kur yra intensyvi medienos gamyba, teikti pirmenybę rekreacijai negalima.

MIŠKAS IR JO IŠTEKLIAI

Mišku vadinamas svarbus landšafto elementas, kuriam, be sudėtingos augalijos (medžių ir krūmų), būdinga savitos žolės, grybai, mikroorganizmai, dirvožemiai. Visi šie komponentai yra biologiškai susiję, veikia vieni kitus ir aplinką. Miškas – sudėtingas gyvas organizmas, kuriame dėsningai vyksta gyvybiniai procesai, t.y. auga medžiai, krūmai, žolės, gyvena gyvūnai, vabzdžiai, mikroorganzimai.

Augaliją lemia dirvožemis. Paviršiniai dirvožemio horizontai miške, ypač lapuočių, kur būna gausi dirvožemio fauna, turi daug humuso. Spygliuočių miško dirvožemiai skurdesni, rūgštesni, lengviau išplaunami. Suprantama, geresnėmis sąlygomis medžiai intensyviau auga, būna našesni bei atsparesni ligoms ir kenkėjams.

Kiekvieno krašto miškai yra saviti, skiriasi nuo kitų, ypač atokesnių sričių, kur kitokios gamtos sąlygos. Tačiau kur jie augtų, visų jų analogiškos funcijos: teikia medieną, reguliuoja vandens rėžimą, apsaugo dirvą nuo erozijos, jame auga grybai, vaisiniai, vaistiniai augalai, yra sveiko, ramaus poilsio vieta.

Miškai buvo ir yra svarbus Lietuvos landšafto komponentas. Prieš 200 metų jie užėmė beveik 40% teritorijos, 1914m. – vos 20%, o 1939 m. – tik 17%. Daug miškų buvo iškirsta Didžiojo Tėvynės karo metais. Todėl pokario metais iškilo itin svarbus uždavinys plėsti miškų plotus, didinti medžių našumą. Jau 1984 m sausio 1 d. Lietuvos miškingumas buvo 27,9%. Miškuose vyrauja spygliuočiai, jie sudaro 64% visų medynų. Kietųjų lapuočių medynų yra 3,2%, minkštųjų lapuočių – 32,8%. Rajonų miškingumas labia nevienodas. Tai susiję su žemių derlingumu, jų pavertimu žemės ūkio naudmenomis. Atskirų rajonų miškingumas pavaizduotas lenteleje.

Rajonas Miškas tūkst. ha Mišku apaugusios žemės tūkst. ha Miškingumas %

Iš viso Vien brandžių ir pribręstančių medynų
Rajonai
Akmenės 36,6 30,0 1,6 28,5
Alytaus 37,4 30,6 2,0 21,7
Anykščių 52,4 46,9 1,6 26,5
Biržų 39,7 34,6 4,9 23,1
Ignalinos 54,2 48,2 1,3 31,9
Jonavas 41,6 32,8 1,9 34,8
Joniškio 22,6 19,2 2,0 16,6
Jurbarko 58,7 50,1 5,7 33,2
Kaišiadorių 35,8 30,0 1,9 25,7
Kapsuko 40,2 31,2 1,7 20,1
Kauno 48,3 41,9 2,8 27,6
Kelmės 46,9 40,1 2,1 23,5
Kėdainių 41,1 35,9 3,3 21,4
Kleipėdos 34,6 30,2 1,1 21,9
Kretingos 35,0 29,7 1,0 30,0
Kupiškio 32,0 25,6 2,0 23,8
Lazdijų 57,2 50,2 1,1 32,6
Mažeikių 28,9 25,1 1,1 24,9
Molėtų 38,7 34,7 1,2 25,2
Pakruojo 25,2 22,5 0,8 17,1
Panevėžio 74,3 62,9 2,2 28,9
Pasvalio 22,1 19,7 1,5 15,2
Plungės 71,0 58,8 3,7 34,7
Prienų 33,9 29,1 2,2 25,5
Radviliškio 43,0 32,5 1,7 19,9
Raseinių 34,8 30,9 1,9 19,6
Rokiškio 50,5 43,6 1,4 24,1
Skuodo 16,1 14,3 0,1 15,7
Šakių 42,4 36,7 1,8 22,8
Šalčininkų 68,1 59,8 0,9 39,7
Šiaulių 61,6 51,2 3,6 28,6
Šilalės 29,5 26,8 1,7 22,6
Šilutės 45,1 36,8 2,7 16,4
Širvintų 28,8 24,5 1,6 27,1
Švenčionėlių 102,2 82,7 2,6 48,9
Tauragės 45,1 37,4 3,6 31,8
Telšių 50,5 42,7 1,5 29,3
Trakų 73,0 65,5 3,1 39,4
Ukmergės 44,5 37,8 1,9 27,0
Utenos 37,0 33,4 1,4 27,4
Varėnos 177,9 149,7 3,4 62,0
Vilkaviškio 10,1 9,1 0,2 7,0
Vilniaus 85,6 76,7 1,5 34,5
Zarasų 47,9 43,8 1,4 32,8
Miestai
Alytus 1,3 1,0 0,1 29,3
Birštonas 0,8 0,7 0,1 51,2
Druskininkai 1,5 1,3 – 59,9
Kapsukas – – – –
Kaunas 2,5 2,1 0,4 17,6
Klaipėda 1,9 1,7 – 24,9
Neringa 8,8 6,3 0,2 69,6
Palanga 2,9 2,4 0,2 32,6
Panevėžys 0,1 0,1 – 3,8
Šiauliia 0,2 0,2 – 2,6
Vilnius 12,4 10,2 0,4 38,7
Iš viso 2139,5 1821,9 90,1 27,9

MIŠKAS – SVEIKATA, IR GROŽIS

Poilsis žmogui reikalingas ne mažiau kaip maistas. Iš įvairių landšaftų miško poveikis žmogaus sveikatai palankiausias. Jo ore yra mažiausiai dulkių, kenksmingų dujų. Hektaras miško vasarą sugeria iki 300 kg anglies dioksido ir išskiria 200 – 250 kg deguonies. Miške bakterijų 300 kartų mažiau negu mieste. Jas čia naikina augalų lapų bei žiedų išskiriamos lakiosios medžiagos, kurias garsus mokslininkas B. Tokinas pavadino fitoncidais. Šios medžiagos grynina orą. Kai kurių krūmų ir medžių (beržų, gluosnių, guobų, klevų, lazdynų ir kt.) lapai išskiria daug fitoncidų, bet daugiausia šių medžiagų būna kadagynuose (1 ha per dieną jų išskiria net apie 30 kg). Pušynuose su gausiu kadagių traku mikrobų praktiškai nebūna. Žmogaus sveikatai svarbūs kiti organinės kilmės komponentai – augalų išskiriamos įvairios lakiosios gydomosios medžiagos: terpenai, eteriniai aliejai ir kt. Nuo jų pagerėja kvėpavimas, organai geriau aprūpinami deguonimi, dėl to suaktyvėja organizmo fiziologiniai procesai.

Miškas reguliuoja, švelnina klimatą. Kartais miške ir atvirame lauke temperatūra skiriasi net 11 – 17 o C. Saulės spinduliai palankausiai veikia žmogaus organizmą irgi miške. Čia jos intensyvumas, palyginus su atviromis vietomis, perpus mažesnis. Ištirta, kad miškai, miško paklotė neutralizuoja daug radioaktyviųjų medžiagų. Tarp žalių augalų žmogui lengviau kvėpuoti. Be to, pavėsyje mažesnis šviesos kontrastas, pailsi akys.

Miškas yra svarbus deguonies šaltinis. Vieno žmogaus deguonies poreikį gali visiškai patenkinti maždaug 20 medžių. Įvairios organinės medžiagos bei neorganinės dalelytės (dirvožemio dulkės, suodžiai, pelenai, sporos, mikroorganizmai ir kt.) nusėda ant medžių bei krūmų lapų ir kritulių nuplaunami į dirvą. Nustatyta, kad miške į kvėpavimo organus patenka 200 kartų mažiau dulkių negu mieste. Miškas grynina orą, apvalo jį nuo kai kurių pramonės įmonių dujų.

Daugėjant triukšmo šaltinių, labai svarbu paminėti miško akustinį poveikį. Triukšmą labiau slopina lapuočiai, palyginus su spygliuočiais. Be to, žmogų raminančiai veikia miško ošimas, įvairiabalsių paukščių čiulbėjimas, vabzdžių dūzgimas, landšafto įvairovė, estetiškumas, gyvybiškumas.

Išsivysčius transportui, poilsio zonos ribos labai išsiplėtė. Miško vietovės patrauklumas priklauso pirmiausia nuo jos gamtovaizdžių, gerų kelių, vandens telkinių artumo, mikroklimato, atraktyvių objektų, taip pat ir nuo mažųjų miško gėrybių – uogų, grybų, riešutų – gausumo. Daugiausia poilsiautojų sutraukia brandūs pušynai.

Rekreacijai nemažą reikšmę turi ir miško fauna. Tai įvairių rūšių žvėrys bei paukščiai, bestuburiai gyvūnai, kurie yra neatskiriama miško dalis.

KAD MIŠKAI ŽALIUOTŲ MIŠKAIS

Miškai auga ilgai, tačiau, palyginus su kitais gamtos komponentais, pavyzdžiui, kalnais, upėmis, jų amžius labai trumpas. Tiesa, miškai turi puikią sąvybę atsinaujinti.

Vystantis žemės ūkiui, pramonei, transportui, miškų, kaip ir daugelio kitų gyvosios gamtos objektų, sumažėjo. Planingai ir moksliškai pertvarkant gamtą, jos komponentus, sukuriama ne blogesnė aplinka už natūralią. Iškirstas ir laiku pasodintas miškas išaugina ne mažiau medienos kaip savaime atžėlęs. Be to, savaime atžėlusių medynų pakinta rūšinė sudėtis, dažnai jie pablogėja.

Miškas ir žmogus nuo seno neatskiriami. Miškas jį glaudė ir maitino. Dabar miško funkcijos iš dalies pasikeitė. Itin svarbi nauja, rekreacinė miško paskirtis.

Atsparūs neigiamiems poveikiams miškai yra tinkamiausi poilsiui. Tačiau poilsiavimui tinka ne tik rekreaciniai miškai (pvz., priemestiniai, miško parkai, žalųjų zonų ir kt.), bet ir medienai išauginti.

Bene jautriausia mindžiojimui gyvoji miško paklotė (kerpės, samanos, žolė). Labai jautrios trypimui žolės greitai išnyksta ir jas pakeičia ne tokios vertingos, dažnai pievų žolės arba net piktžolės. Ypač pagausėja šviesiamėgių žolių. E. Riepšas ištyrė, kad jautriausi mindžiojimui yra kerpės, po to samanos, krūmokšniai, neatsparios varpinės žolės. Brukniniame pušyne, apsilankant 10 – 15 žmonių hektare, žolinės augalijos fitomasė mažėja 4,5 karto, palyginus su panašiu pušynu, kur būna 4- 5 žmonės hektare. Smėlio dirvožemiuose dėl to mineralinis gruntas gali net apsinuoginti. Atsparesnės augimvietės dažnai suvelėnija, atželia. Dėl intensyvios rekreacijos skirtingi miško tipai supanašėja. Tokiuose medynuose nustatyti miško tipą pagal žolinę augmeniją sunku, kartais neįmanoma.

Intensyviai lankomuose miškuose nukenčia ir negyvoji miško paklotė, ji labai suplonėja. Dėl to dirvožemis grečiau įkaista, įšąla, mažiau sulaiko kritulių, būna ne toks atsparus įvairiems gamtos reiškiniams. Suplūkto dirvožemio pakinta beveik visos fazės: kietoji, skystoji, durpinė ir gyvoji. Jame pablogėja aeracija, vandens talpa, laidumas, susilpnėja biologinis aktyvumas, mikrofloros, šaknų, dirvožemio faunos veikla. Ekosistemos pradeda skursti. Dirvožemio 30 cm sluoksnyje koncentruojasi apie 70 – 90 % visų medžių šaknų, todėl, pablogėjus šio sluoksnio fizinėms mechaninėms bei cheminėms savybėms, blogėja ir medžių augimas, mažėja jų prieaugis, našumas. Smėlynuose, kur plonas dirvožemio humusinis sluoksnis, paviršius ne tik nesuplūkiamas, bet, priešingai, išjudinamas, ypač važinėjant automobiliais. Atsiranda net pustomo smėlio židinių. Augalų paviršinės smulkesnės šaknys tokiose vietose nyksta.

Daugiausia žmonių miškas sutraukia liepos – rugsėjo mėn. Kai kuriomis dienomis, kai geras oras, čia suplūsta 90 – 97% visų poilsiautojų. Apskritai šiuo laiku (4 – 5 mėn) miškus aplanko 50% gyventojų. Tai priklauso ir nuo miestų didumo bei jų atstumo nuo miškų.

MIŠKO GĖRYBIŲ APSAUGA

Miško turtai priklauso žmogui. Jie yra svarbus materialinių bei kultūrinių gėrybių fondas, kuris garantuoja optimalias žmogaus darbo, poilsio sąlygas. Todėl miško ekosistemą, kai yra intensyvi ūkinė veikla, būtina išsaugoti vardan žmonių ateities, jų gerovės. Miškus saugo valstybė įstatymais. Daug daroma, kad juose būtų tinkamai ūkininkaujama. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į ekologinę ir pramoninę svarbą, Lietuvos miškai skirstomi į dvi grupes. Pirmajai priklauso miško parkai, kurortiniai, žaliųjų, sanitariniai miškai. Antrosios grupės miškai – svarbiausias medienos šaltinis. Akademikas L. Kairiūkštis apagal specialius ūkininkavimo principus skirsto respublikos miškus taip:
1. pramoniniai plantaciniai, apima apie 53 % visų respublikos miškų;
2. apsauginiai ir agrarinių teritorijų – 18%;
3. rekreacijai – 11%
4. saugotini miškai – 11%
5. sportinės medžioklės miškai – 7%

Miškai – tai ne vien medienos, bet ir įvairių antinių bei šalutinių produktų šaltinis, floros ir faunos prieglobstis, taip pat poilsio vieta, kraštovaizdžio puošmena. Todėl, kurios bebūtų paskirties, jie turi būti saugomi. Kaip žinia, miškus pažeidžia kenkėjai, grybinės ligos, kurių žmonės reguliuoja beveik nepajėgia. Tiesa, kovai su jais naudojamos cheminės priemonės. Tačiau nuo jų nukenčia čia esantys gyvi organizmai. Šiandieną miškai bene labiausiai nukenčia nuo atmosferos užterštumo ir gaisrų. Kasmet sanitariniais kirtimais iškertama vis daugiau miško, vidutiniškai visuose respublikos miškuose 50 – 100 tūkst. kietmetrių. Tai daugiausia džiūstantys ir nudžiuvę medžiai, namažą dalį sudaro vėjavartos. Daug medžių džiūva nuo atmosferos užterštumo. Atmosferą teršia gamyklos, fabrikai, šiluminės elektrinės, automobiliai bei kitos transporto priemonės. Šiandien miške neapsieinama be įvairių mechanizmų. Jais pjaunama, traukiama, vežama mediena, čia poilsiauti irgi važiuojama su asmeninėmis transporto priemonėmis. Šių mechanizmų vidaus degimo varikliai išmeta ypač kenksmingų augalams, spygliams, suskaldo jų apsauginį sluoksnį, sutrikdo porų veiklą. Be to, minėtos cheminės medžiagos, patekusios ant žemės, naikina naudingus mikroorganizmus ir smulkias augalų šakneles. Dėl to medžiai silpsta, juos apninka antriniai kenkėjai bei grybinės ligos.

MIŠKŲ GAISRAI IR KOVA SU JAIS

Didžiausias miško priešas – ugnis. Ten, kur ji praeina, ilgam nutrūksta gyvybės gija. Ugnis sunaikina grybus, uogas, vaistažoles, medžius, kuriems atsistatyti prireikia dešimtmečių. Miško gaisrai – labai opi problema. Jie padaro liaudies ūkiui didelių nuostolių. Gaisrai pirmiausia sunaikina augantį mišką, paklotę, uogienojus, mikrofauną, neretai ir miško fauną; po jų atželia ne tokios vertingos medžių rūšys.

Po gaisrų gali labai sumažėti laukinių paukščių bei žvėrių. Šiems ypač pavojingi gaisrai pavasarį, kai perimi jaunikliai, išvedamos žvėrių vados.

Miškuose kylantys gaisrai skirstomi į tris pagrindines rūšis: žemutiniai, aukštutiniai ir požeminiai.

Žemutiniai gaisrai – kai dega paklotė, trakas, apatinė medžių kamienų dalis. Aukštutiniai – kai ugnis, degant šakoms, viržiams, kirtimo liekanoms, persimeta į medžių lajas, viršūnes. Kilus požeminiams gaisrui dega durpių sluoksnis. Su šios rūšies gaisrais kovoti labai sunku.

Miškų gaisrams didelę įtaką turi meteoroliginės sąlygos. Išdžiūvus paklotei, paruošų atliekoms, žolei, nuo mažos kibirkšties užsidega miškas. Per sausras ypač greit užsidega spygliuočių medynai.

Pastebėjus gaisrą būtina pranešti ūkiui, girinkijai. Jei gaisras apėmęs nedidelį plotą, ugis ritasi pažeme, jį galima gesinti lapuočių medžių bei krūmų šakomis.

Požeminiai, arba durpynų gaisrai gesinami apkasant grioviu ugnies apimto ploto teritoriją. Grioviai kasami iki mineralinio grunto, ir jų plotis paviršiuje turi būti 0,75 – 1 m.

Naudota literatūra:

http://www.gmu.lt/miskai.html
V. Butkus, I. Jaskonis, V. Urbonas, V. Červokas – Mažieji miško turtai, Vilnius
B. Dubnius – Lietuvos girios, Vilnius
A. Kazytėnas – Gimtinės medžiai, Vilnius
A. Kazytėnas – Miško pasaulis, Vilnius
G. Isokas – Giriose, Kaunas

Leave a Comment