lietuvos misku augalija

Lietuvos miškai

Lietuvos miškai užima beveik trečdalį (apie 31 %) viso šalies ploto, arba apie 2,13 mln. ha. Šalies miškų įvairovę lemia ne tik žmonių ūkinė veikla, bet ir gamtiniai veiksniai – reljefas, klimatas, dirvožemiai ir kt. Lietuvos miškai ir krūmynų bendrijos, pagal Ciuricho-Montpeljė mokyklos augalijos tyrimų ir klasifikacijos sistemą, priskiriama prie 6 klasių ir 30 asociacijų. Miškininkams priimtina kiek kitokia, vadinamoji tipologinė, klasifikacija, pagal kurią medynai suskirstyti į miškų tipus.
Labiausiai paplitę spygliuočių miškai priskiriami prie borealinių šiaurės pusrutulio spygliuočių miškų (Vaccinio-Piceetea) klasės. Didžiausius plotus užima šiuriniai beei saliaviniai pušynai ir striepsniniai eglynai. Gerokai retesnės ąžuolinių pušynų, balzganinių pušynų ir kimininių eglynų asociacijų bendrijos. Didele bendrijų įvairove išsiskiriantys lapuočių miškai priklauso plačialapių ir mišriųjų Vidurio Europos miškų (Querco-Fagetea) klasei. Lietuvoje šie miškai nusidriekę netoli jų šiaurinės paplitimo ribos, todėl nemaža dalis bendrijų yra retos arba labai retos, o liepinių skroblynų asociacijos bendrijos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Šios klasės miškai svarbūs biologinės įvairovės požiūriu, nes juose susitelkę daug retų ir saugomų augalų, kerpių bei kitų organizmų.
Pelkiniuose dirvožemiuose įssikūrusios miškų ir krūmynų bendrijos priskiriamos prie eutrofinių ir mezotrofinių žemapelkių raistų bei plynraisčių (Alnetea glutinosae) klasės. Juodalksnynų (Alnion glutinosae) sąjungos bendrijos dažnos tose vietose, kur pavasarį ir vasaros pradžioje telkšo vanduo. Aplink medžius susidaro gana aukšti kupstai, ant kurių su

usitelkia dauguma miškams būdingų augalų, o pažemėjimuose tarp kupstų – pelkiniai augalai. Prie tos pačios klasės priskiriamos ir pilkųjų karklynų (Salicion cinereae) sąjungos bendrijos, pamėgusios užžėlusias tarpukalvių daubų pelkėtas pievas arba žemapelkes.

Lietuvos pievos

Geografiniu požiūriu Lietuvos pievas galima suskirstyti į dvi grupes – užliejamąsias ir žemynines. Užliejamosios pievos yra savaiminės kilmės. Krūmais ir mišku jos neužželia dėl nuolat pasikartojančių potvynių. Žemyninės pievos atsiranda ganomose ir šienaujamose kirtavietėse, nusausintose pelkėse, dirvonuose.
Natūraliosios ir pusiau natūraliosios pievos Lietuvoje dabar užima tik nedidelę visų žolinių augalų formuojamų bendrijų dalį. Tai dėl ūkininkavimo pokyčių ir kitokios ūkinės veiklos sparčiai nykstančios ekosistemos. Didelė dalis natūraliųjų pievų sunyko dėl to, kad jas liautasi šienauti, nebeganomi gyvuliai. Kitos buvo sunaikintos melioruojant laukus, paverstos kultūrinėmis pievomis ir ganyklomis. Dar kitos, dažniausiai biologinės įvairovės poožiūriu itin vertingos, šlaitų pievos buvo apsodintos mišku.
Druskingų pievų (Asteretea tripolii) klasės bendrijų Lietuvoje likę tik labai maži ploteliai Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse. Prie šios klasės dabar priskiriamos tik vienos asociacijos – druskinių vikšrynų – bendrijos.
Labiausiai paplitusios ir didžiausia įvairove pasižyminčios trąšių pievų (Molinio-Arrhenatheretea) klasės bendrijos skirstomos į 18 asociacijų. Dažniausios Lietuvoje yra tikrųjų eraičinynų, kupstinių šluotsmilgynų, eraičininių kietavarpynų, gardūnytinių smilgynų asociacijų bendrijos.
Sausuose šlaituose, paprastai šarminguose dirvožemiuose, įsikuriančios pievos priskiriamos prie stepinių pievų (Festuco-Brometea) klasės. Istoriškai stepinių pievų fragmentai Lietuvoje priklauso re

eliktinėms bendrijoms, kurios sausais ir šiltais laikotarpiais buvo paplitusios gerokai plačiau negu dabar. Lietuvoje šios klasės bendrijos priskiriamos prie 6 asociacijų. Dauguma bendrijų, pvz., šilagėliniai motiejukynai, užima labai nedidelius plotus upių slėnių ir kalvų šlaituose. Pastaraisiais dešimtmečiais šių pievų dar labiau sumažėjo kalvų šlaituose ėmus želdinti miškus.
Iš šilumamėgių ir šviesomėgių rūšių sudarytos pievų bendrijos priskiriamos prie pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pievų (Trifolio-Geranietea) klasės. Šioms bendrijoms taip pat būdinga didelė rūšių įvairovė. Lietuvoje jos yra netoli šiaurrytinio arealo pakraščio, todėl retos arba apyretės. Visoje šalyje paplitusios tik dobilinių dirvuolynų, o pietinėje ir rytinėje dalyje kiek dažnesnės snaputinių dobilynų bendrijos. Kitų 4 asociacijų bendrijos retos arba labai retos ir užima itin mažus plotus.
Nujaurėjusiuose rūgščiuose smėlio, priesmėlio arba priemolio dirvožemiuose įsikuria labai savitos tyrulinių pievų (Nardetea strictae) klasės bendrijos. Jos beveik visada užima nedidelius plotus, dažnai kitų pievų bendrijų pakraščiuose arba pamiškėse. Kiek didesni tyrulinių pievų plotai likę Žemaičių ir Medininkų aukštumose. Šias bendrijas sudaro daugiausia žemaūgės žolės, todėl ūkiniu požiūriu jos yra menkavertės. Tyrulinių pievų bendrijose galima pamatyti nemažai retųjų rūšių augalų.

Lietuvos pelkės

Dėl melioracijos ir durpių gavybos per keletą paskutinių XX a. dešimtmečių buvo nusausinta daugiau kaip 70 % visų šalies pelkių. Kai kurios tiesiogiai melioracijos nepaliestos žemapelkės, sumažėjus bendram gruntinių vandenų lygiui, taip pa

at pastebimai apsausėjo, ėmė keistis jų augalija. Samanų ir žolių sudarytas bendrijas ėmė keisti krūmų ir medžių bendrijos. Natūraliausios augalų bendrijos išlikusios pačiose didžiausiose saugomose (pvz.: Čepkelių, Kamanų, Žuvinto, Smalvų ir kt.) pelkėse. Visose pelkėse, o ypač šarmingose žemapelkėse, telkiasi daug retų ir nykstančių augalų bendrijų, jose įsikuria nemažai saugomų rūšių augalų. Be to, beveik visos pelkių buveinės įtrauktos į Europos Sąjungos buveinių direktyvos saugomų buveinių sąrašą.
Pelkių bendrijos priskiriamos prie 3 klasių ir 26 asociacijų. Aukštapelkių bendrijos priskiriamos prie aukštapelkinių žolinių kiminynų (Oxycocco-Sphagnetea) klasės. Šios klasės bendrijose (išskiriamos 3 asociacijos), įsikuriančiose aukštapelkių plynėse, vyrauja įvairių rūšių kiminai, o kitų augalų yra palyginti nedaug. Gerokai didesnė žemapelkinių žemųjų viksvynų (Scheuchzerio-Caricetea) klasės bendrijų įvairovė. Lietuvoje aptinkamos klasės bendrijos skirstomos į 21 asociaciją. Be viksvų ir kitų pelkinių augalų gana svarbią vietą žemapelkių bendrijose užima žaliosios samanos. Dauguma šios klasės bendrijų yra retos arba gana retos, nes, kaip minėta, joms tinkamų buveinių likę nedaug ir nuolat mažėja.
Tarpinę padėtį tarp miškų ir pelkių užima prie aukštapelkių ir tarpinių pelkių raistų bei plynraisčių (Vaccinietea uliginosae) klasės priskiriamos 2 asociacijų bendrijos. Nuo kitų pelkių bendrijų jos skiriasi tankiu medynu ir gana vešlia krūmokšnių (pelkinių gailių, paprastųjų vaivorų) danga.

Smėlynai

Lietuvoje smėlynai, išskyrus pajūrio ir didžiųjų upių pakrančių smėlynus, dažniausiai yra antrinės kilmės, t. y.

. susidarę dėl žmonių ūkinės veiklos iškirstų miškų vietoje. Smėlynų bendrijų įvairovė Lietuvoje gana nedidelė. Visos jos priklauso 2 klasėms: baltųjų kopų (Ammophiletea) bei pilkųjų kopų ir žemyninių smėlynų (Koelerio-Corynephoretea).
Baltųjų kopų bendrijos Lietuvoje įsikūrusios tik Baltijos pajūryje, ant biraus, maisto medžiagų neturtingo, nuolat pustomo smėlio. Visos šalyje aptinkamos šios klasės bendrijos priskiriamos prie vienos – rugiaveidinių smiltlendrynų – asociacijos. Pilkųjų kopų ir žemyninių smėlynų klasės bendrijos nemažus plotus užima pajūryje – pilkosiose kopose ir palvėje, o žemyninėje šalies dalyje jos mažais lopinėliais išsimėčiusios kariniuose poligonuose, kirtavietėse, pamiškėse, miško aikštelėse, šlaituose. Pajūrio kopose didžiausius plotus užima našlaitinių šepetukynų ir šlamutinių austėjynų, o nuo jūros nutolusiose vietose, ypač pietų ir pietryčių Lietuvoje, – kežinių šepetukynų asociacijos bendrijos.
Dauguma smėlynų buveinių yra vertingos biologinės įvairovės požiūriu ir saugomos. Net 9 tipų Lietuvoje aptinkamos smėlynuose įsikūrusios buveinės, pvz., užuomazginės pustomos kopos, nesusivėrusios žemyninės smiltpievės ir kitos, įrašytos į Europos Sąjungos buveinių direktyvos saugomų buveinių sąrašą. Joms šalyje steigiamos specialiosios saugomos teritorijos. Itin vertingomis buveinėmis laikomos pilkosios kopos, todėl visos turėtų būti saugomos.

Vandens telkiniai ir jų pakrantės

Vandens telkinių ir jų pakrančių augalijai būdinga itin didelė bendrijų įvairovė. Jos skirstomos į 8 augalijos klases ir beveik 90 asociacijų.
Prie smulkiųjų pleustofitų (Lemnetea minoris) klasės priskiriamos vandens paviršiuje plūduriuojančių arba vandenyje laisvai plaukančių neįsišaknijančių augalų, tokių kaip plūdenos ir maurės, bendrijos. Labiausiai Lietuvoje paplitusios mažųjų plūdenynų ir trilypių plūdenynų asociacijų bendrijos.
Maurabragūnų skyriaus dumblių sudaromos bendrijos priskiriamos prie maurabragių bendrijų (Charetea fragilis) klasės. Šios klasės bendrijos dažniausiai įsikuria skaidriuose ežeruose iki 2–3 m, kai kurios net iki – 9 m gylyje ir, esant palankioms sąlygoms, užima nemažus plotus. Lietuvoje dabar nustatytos 13 asociacijų ir 1 berangė bendrija. Dauguma bendrijų yra retos arba labai retos.
Lietuvos vandens telkiniuose – ežeruose, upėse, mariose, tvenkiniuose – vyrauja įsišaknijančių ir stambių plūduriuojančių hidrofitų (Potamogetonetea pectinati) klasės bendrijos, kuras sudaro įvairių rūšių plūdės ir kiti vandens augalai (kurklės, lūgnės, plunksnalapės, nertys). Ligi šiol šalyje nustatytos 27 prie šios klasės priskiriamų asociacijų bendrijos. Ežeruose ir dideliuose tvenkiniuose šios klasės augalų bendrijos išsidėsto tam tikromis juostomis. Labiausiai šalyje paplitusios blizgančiųjų plūdynų, permautalapių plūdynų, šiurpinių plūdynų bendrijos. Tarp šios klasės bendrijų yra nemažai retų, pavyzdžiui: vandeniniai plaumuonynai, pelkiniai vandensargynai, siūliniai plūdynai. Labai savitą bendrijų grupę sudaro pelkinės skendenių ir samanų (Utricularietea intermedio-minoris) klasės bendrijos, dažniausiai susidarančios neišdžiūvančiuose pelkių duburiuose, žemapelkėse, grioviuose. Ligi šiol šalyje nustatytos 4 šios klasės asociacijų bendrijos.
Jūros sublitoralės (Zosteretea marinae) ir smulkiųjų hidrofitų (Littoreletea uniflorae) klasių bendrijos itin retos, Lietuvoje aptinkami tik nedideli jų fragmentai. Pionierinės, nereguliariai susidarančios drėgnų augimviečių terofitų (Iso?to-Nanojuncetea) klasės bendrijos dažniau aptinkamos didžiųjų upių pakrantėse, kai kurios įsikuria ant nuolat arba laikinai šlapių miško ir lauko keliukų.
Vandens ir sausumos augaliją tarpusavyje susieja stambiųjų helofitų ir viksvų (Phragmitetea australis) klasės bendrijos. Vienos jų susidaro vandens telkinių seklumose ir pakraščiuose, kitos – dažniausiai stambiųjų viksvų – įsikuria pelkių pakraščiuose, pievų balose, šaltiniuotose vietose. Šios klasės bendrijų įvairovė labai didelė. Ligi šiol šalyje aprašytos 32 asociacijų bendrijos. Bene dažniausios yra paprastųjų nendrynų asociacijos bendrijos, susidarančios stovinčio ir tekančio vandens telkinių pakrantėse, sudarydamos įvairaus pločio, pertrauktas ar ištisines juostas. Taip pat dažnos plačialapių švendrynų, vandeninių monažolynų, lieknųjų viksvynų, nendrinių dryžutynų bendrijos.

Antropogeninė augalija

Plotuose, kuriuose natūrali augalija sunaikinta arba gerokai pažeista, paprastai įsikuria vadinamosios antropogeninės augalų bendrijos. Prie šio tipo priskiriamos dirbamuose laukuose, miestuose, dykvietėse, palei geležinkelius, pakelėse, šiukšlynuose ir sąvartynuose, prie pramonės įmonių susitelkusios augalų bendrijos. Pažeistose vietose susidaro palankios sąlygos daugeliui svetimžemių augalų įsikurti ir klestėti, o vėliau plisti ir skverbtis į natūralias ar pusiau natūralias ekosistemas.
Antropogeninės augalijos įvairovė Lietuvoje gana didelė, o susidariusios bendrijos sunkiai klasifikuojamos, nes jų rūšių sudėtis labai priklauso nuo žmonių veiklos pobūdžio, intensyvumo, trukmės ir kitokių veiksnių. Antropogeninės augalų bendrijos dabar priskiriamos prie segetalinių ir trumpaamžių ruderalinių piktžolių (Stellarietea mediae), ruderalinių ir pusiau ruderalinių sausų vietų ir pakrančių (Artemisietea vulgaris), pamiškių ir pakrančių nitrofilinių bendrijų (Galio-Urticetea), miško retmių (Epilobietea angustifolii), drėgmamėgių vienamečių nitrofilų (Bidentetea tripartitae) klasių. Kai kurios šioms klasėms priklausančios bendrijos susidaro savaime, veikiamos gamtinių veiksnių. Ligi šiol šalyje nustatytos daugiau kaip 30 asociacijų antropogeninės bendrijos, bet jų įvairovė gali būti dar didesnė.

Leave a Comment