Lietuvos kūno kultūros akademija
Taikomosios fiziologijos ir sveikatos ugdymo katedra
Referatas
Kvėpavimo sistemos ir odos pokyčiai senstant
Darbą atliko: Laura Danylaitė SU – III
Darbą priėmė: dėstytojas G. Mamkus
Kaunas
2004
……10
Įvadas
Sveikas gyvenimas – giedra senatvė. Senėjimas – natūralus procesas.
Mūsų dienomis didesnioji visos žmonijos dalis yra sulaukusi garbingo amžiaus, bet nepasakysi, kad tie žmonės kankintųsi ar būtų niekam tikę, –
tokie jie atrodo tik jaunimui, kuris pagyvenusius žmones lygina su savo amžininkais, su savo gyvensena ir mąstysena.
Galų gale individo kreivė pasiekia savo viršūnę. Labai dažnai ropščiamasi bergždžiai, nes ląstelės jau pradėjusios senėti, ir jų irimą sunku sulaikyti.
Senėjimas prasideda, kai ląstelėse atsiranda pakitimų. Koloidai, garantuojantys gyvybės nenutrūkstamumą, praranda savo formą, jie pavirsta didesniais ir grubesniais grūdeliais, kurie lengviau suyra. Jautriausi audiniai žūva, o jungiamasis audinys suveša, ir užima jų vietą tarsi piktžolė. Raumenys praranda elastingumą, atrofuojasi.
Širdis negali atlikti savo darbo nepavargdama kaip jaunystėje, ji nuolat įspėja, kad jos reikia pasigailėti, – juk ji sustojusi negali ir plaka. Kol žmogus gyvas. Oda irgi pasidaro ne tokia elastinga, kaip ankstesniais metais, ji suglemba, ją išvagoja raukšlės. Ant jos išauga karpų, atsiranda spalvotų dėmių. Kaulai darosi trapūs, akies lęšiukas ir ragena pasidaro ne tokie skaidrūs.(Lęšiukas jau anksčiau prarado elastingumą, bet dabar jau keičiasi ir židinio nuotolis, tad reikia nešioti akinius.)
Atrofuojasi vidaus sekrecijos liaukos, senka organų atsargos, jie jau sunkiai pakelia krūvį. Niokojimas neaplenkia nė tauriausio organo –
smegenų. Sutrinka aprūpinimas krauju, kraujagyslių sienelės susiaurėja, praranda elastingumą, ant jų nusėda kalkių, tad smegenys negauna to kraujo kiekio, kuris joms yra reikalingas. Ganglijų ląstelės sumažėja, suprastėja žmogaus nuovoka. Randasi mąstymo sutrikimų, būna sunkiau surasti sukauptus duomenis ir jais naudotis.
Smegenys – nuostabus organas: jos viską pastebi, įsidėmi, sukaupia.
Jos dirba kaip elektroninės skaičiavimo mašinos, tik yra gerokai tobulesnės už mašinas.
Senatvėje žmogus nepaprastai ryškai prisimena tai, kas yra vykę senais laikais, jis pamiršta tik tai, kas buvo neseniai. Sunku prisiminti tai, kas būta, pasimirštami vardai, skaičiai. Kai kurias sąvokas bei dalykus atmintis vėl netiesiogiai atgamina po itin sudėtingų svarstymų ir samprotavimų. Ir dauguma žilagalvių turi šviesią galvą, blaivų protą.
Senėjant mažėja raumenų kūno masė, santykiškai daugėja riebalinio audinio. Šie pokyčiai svarbūs medikamentų metabolizmui organizme. Daugėja skaidulinio audinio, todėl raumenys netenka elastingumo ir lankstumo.
Didėjant amžiui, svoris mažėja. Dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo ir kūno sudėties pasikeitimų mažėja kalorijų poreikis; vyresnio amžiaus žmonėms kalorijų reikia beveik trečdaliu mažiau negu jaunesniems.
Kvėpavimo sistema
Senstant kvėpavimo sistemoje atsiranda žymių morfologinių ir funkcinių pakitimų.
Bendrieji senėjimo procesai pakeičia kaulinį krūtinės ląstos skeletą, kvėpavimo raumenis, kvėpavimo takus ir kvėpavimą reguliuojančių nervų sistemą.
Krūtinės ląstos kaulų bei raumenų karkasas, šonkaulių kremzlės netenka elastiškumo dėl sukalkėjimo ir cheminio substrato pasikeitimų.
Involiuciniai degeneraciniai sinovinės kapsulės, tarpslankstelinių diskų ir slankstelių pakitimai sumažina stuburo – šonkaulių jungčių paslankumą.
Kartu esant ir nugaros ilgųjų raumenų atonijai bei atrofijai, vystosi senatvinė kifozė. Dėl morfologinių stuburo ir šonkaulių pakitimų seno žmogaus krūtinės ląsta deformuojasi ir tampa panaši į statinę, kurios apatinis skersmuo platesnis. Tokia krūtinės ląstos deformacija didina intrapleurinį spaudimą ir pertempia alveoles, blogindama ir alveolinę ventiliaciją. Senstant žymiai pasikeičia kvėpavime dalyvaujantys tarpšonkauliniai raumenys, diafragma. Raumenų skaidulos trumpėja, jose atsiranda vakuolės, keičiasi miofribilių struktūriškumas, didėja dehidratacija, veši jungiamasis audinys. Progresuojant išvardytiems kaulų ir raumenų kitimams, mažėja bendras krūtinės ląstos elastiškumas , paslankumas, ypač apatinių jos dalių ir diafragmos.
Senatvėje trachėja pasislenka žemyn iki penkto krūtinės stuburo slankstelio. Jos spindis platėja, didėja sienelės kalcifikacija. Žymiai pasikeičia ir bronchai – jų sienelė infiltruojasi limfoidiniais ir plazminiais elementais, cilindrinis epitelis perauga plokščiuoju ir greičiau lupasi. Nyksta virpamasis epitelis, bronchų spindyje kaupiasi gleivės, blogėja mukociliarinis klirensas. Atrofuojasi bronchų raumeninės skaidulos, apie bronchus gausėja jungiamojo audinio, deformuojasi bronchų spindis ir kryptis. Nusilpsta bronchų peristaltika, kosulio refleksas, sutrinka bronchų drenavimo funkcija.
Dėl involiucinio proceso plaučių jungiamasis audinys dehidratuoja, pasikeičia jo sudėtis, kolageninių ir elastinių skaidulų santykis. Alveolių sienelės išsitempia, suplonėja ir plyšta, sumažėja jų paviršiaus plotas.
Nurodoma, kad bendras alveolių skaičius 60 – 80 m. amžiuje 3 kartus mažesnis nei 20 – 40 m. Gausėja kolageninio audinio tarpalveoliniuose tarpuose, kurie netolygiai sustorėja. Dėl ryškėjančių plaučiuose atrofinių
– destrukcinių procesų, gausėjant juose jungiamojo audinio, atsiranda ir progresuoja emfizema bei pneumosklerozė.
Organizmui senstant persitvarko nervinė kvėpavimo sistemos reguliacija. Randama degeneracinių pakitimų ganglijose ir nervuose, kurie išsidėstę kvėpavimo sistemoje. Tuo galima paaiškinti žievės ir kitų centrinės nervų sistemos struktūrų reguliuojančio poveikio kvėpavimo aktui nusilpimą senatvėje.
Nusilpus suprameduliariniams kvėpavimo reguliacijos mechanizmams, vyresnio amžiaus žmonėms miegant, vartojant CNS veikiančias medžiagas (trankviliantus, barbitūratus, narkotikus ) atsiranda patologinių kvėpavimo tipų. Senstant progresuoja distrofiniai degeneraciniai procesai galvos smegenyse kvėpavimo centro srityje. Senstant mažėja kvėpavimo centro reakcija į anglies dvideginį.
Kartu su nepalankiais poslinkiais formuojasi ir mechanizmai, palaikantys optimalią senstančio žmogaus kvėpavimo funkciją. Kaip kompensacinis mechanizmas pasireiškia padidėjęs kraujagyslių chemoreceptorių jautrumas hipoksijai ir anglies dvideginiui.
Dėl vidinės terpės cheminio pasikeitimo padidėja hipatoliamo branduolių jautrumas adrenalinui ir acetilcholinui; tai vertinama kaip kompensacinė reakcija aktyvinanti kvėpavimo funkciją. Tačiau visi šie mechanizmai senatvėje greitai išsenka ir dekompensuojasi, ypač įtemptos veiklos sąlygomis.
Išorinio kvėpavimo funkcija. Didėjant amžiui ir progresuojant morfologiniams struktūriniams pakitimams kvėpavimo organų sistemoje, pakinta išorinio kvėpavimo funkcijos ypatumai bei pajėgumas. Sumažėja kvėpuojamasis tūris, rezervinis įkvėpimas ir iškvėpimas.
Gyvybinė plaučių talpa, maksimali plaučių ventiliacija mažėja dėl didėjančio krūtinės ląstos rigidiškumo, kvėpavimo raumenų nusilpimo, sumažėjusio plaučių elastiškumo, pablogėjusio bronchų pralaidumo. Didėja bronchų pasipriešinimas, ypač gilaus forsuoto iškvėpimo metu, sumažėja įkvėpimo ir iškvėpimo tūriniai greičiai. Senstant didėjančius pakitimus plaučiuose informatyviai parodo forsuoto iškvėpimo tūris.
Mažėjant plaučių elastiškumui ir šonkaulių, kvėpuojamųjų raumenų, diafragmos paslankumui ir pajėgumui, kinta bendroji plaučių talpa, funkcionuojanti liekamoji talpa, didėja liekamasis plaučių tūris. Didėjantis pasipriešinimas kvėpavimo takuose, ventiliacijos netolygumas, atsirandantys atelektazės židiniai taip pat mažina ventiliacijos efektyvumą, kuris vyresniame amžiuje ypač pablogėja apatinėse plaučių dalyse.
Dujų apykaita. Didėjant amžiui, sutrinka dujų apykaita tarp alvoelinio oro ir kraujo plaučių kapiliaruose. Senstant dujų difuzija plaučiuose mažėja dėl morfologinių struktūrinių pakitimų, alveolių – kapiliarų membranų paviršiaus ploto sumažėjimo, diskoordinacijos tarp ventiliacijos ir kraujotakos.
Plaučių susidėvėjimas
Gyvybę palaiko kvėpavimas ir kraujotaka; kai kvėpavimas sutrinka ir nutrūksta, užgęsta ir gyvybė.
Nukenčia senėjančio žmogaus sudėtinga plaučių struktūra. Jie patiria agresyvios aplinkos poveikį, nes plaučiai turi tiesioginį sąlytį su išoriniu pasauliu. Kvėpavimo takai per para perleidžia vidutiniškai 10000
litrų oro su visais nešvarumais ir dulkėmis. Didžioji tų kenksmingų medžiagų dalis sulaikoma, bet dar daug jų patenka ir į plaučių alveoles.
Sudėtinga plaučių struktūra, panaši į nėrinius, paima deguonį ir atiduoda anglies dioksidą. Plaučiuose yra apie 150 milijonų alveolių, jų ištiesus paviršius sudarytų 40 – 80 kvadratinių metrų. Plaučiai per visą gyvenimą dirba sunkų darbą, užtat jie ir nukenčia – išsiplečia, pasidaro ne tokie elastingi, jų sienelėje atsiranda pažeidimų.
Į vyresnio amžiaus žmonių plaučius patenka vis daugiau kenksmingų medžiagų. Mieste gyvenančių žmonių plaučių viršūnėse susikaupia daug per ilgus metus įkvėptų dulkių, ir šitai skatina fibrolizę. Fibrolizės apimta dalis pasidaro neelastinga, ja nebekvėpuojama. Pagyvenęs žmogus darosi sausesnis, tad ir sudėtinga jo krūtinplėvė pasidaro ne tokia tobula.
Krūtinplėvė uždengia alveolių paviršių, ji didina elastingumą bei slėgimą ir šitaip skatina iškvėpimą. Iškvėpimas yra pasyvus, plaučiai susitraukia, nes jie yra elastingi įkvepiant orą, juda ne tik krūtinės ląsta, bet ir gretimos kūno dalys. Krūtinės ląstos paviršius – 1500 – 2000 ( kvadratinių centimetrų).
Gulinčiam žmogui per minutę reikia 4 – 8 litrų oro, sėdinčiam – 8 –
16, einančiam – apie 24, bėgančiam – 60 – 100 litrų. Suprantama, oro poreikis priklauso nuo atliekamo darbo sunkumo. Dirbant sunkų fizinį darbą, tas poreikis labai didelis, bet organizmas apsirūpina pakankamu oro kiekiu.
Dažniau įkvepiama, įkvėpimų skaičius per minutę padidėja nuo 13 ( normalus skaičius) ligi 20. Didėja įkvėpto oro kiekis nuo 500 iki 900 litrų ir daugiau. Atsidaro 25 % šiaip jau uždarų alveolių, pradeda veikti pagalbiniai raumenys.
Viso to padaryti vyresnis žmogus jau neįstengia, jo plaučiai gali padidėti tik ligi tam tikros ribos. Kliūtys: netik organų nepakankamumas, bet ir kraujotakos susilpnėjimas, raumenų jėgos sumažėjimas. Kraujo kiekis kapiliaruose – 60 (kubinių centimetrų), plaučiai per minutę perleidžia 3 –
6 litrus kraujo ir jį paskirsto 40 – 80 ( kvadratinių metrų ) plote.
Kai tekantis kraujas sutinka kliūčių, iš kraujagyslių išsilieja serumas ir sukelia itin sunkią ligą – plaučių edemą.
Pablogėja plaučių aprūpinimas krauju, alveolės išsiplečia, krūtinės ląsta pasidaro nelanksti, žmogus nutunka – visa tai apsunkina kvėpavimą.
Neelastingi plaučiai nepakankamai susitraukia, o įkvėpimo metu nepakankamai išsiplečia. Taigi didėja oro perteklius, – tas oro kiekis, kuris nepatenka į apyvartą, tik juda bronchuose ir kaupiasi plaučiuose.
Plaučiai visuomet prisitaiko prie poreikių, o jų savybė plėstis padeda palaikyti gyvybę ir tuomet, kai veikia tik jų penktadalis. Senas žmogus ilgesnį laiką nejučia įkvepiąs nepakankamai oro, nors jo plaučiai ir būna nesveiki. Jei, susiklosčius tokiai padėčiai, organas nors šiek pažeidžiamas, daugėja patologinių pakitimų ir ryškėja jų požymiai. Veidas mėlynija, žmogus daug ir iš giliai kosti, o jei jis dar turi katarą (tokie žmonės dažniausiai turi polinkį į katarą), tai šitai dar labiau komplikuoja padėtį.
Apibendrintai reikia pasakyti, kad kvėpavimą žalingai veikia šie veiksniai:
1. raumenų jėgos sumažėjimas
2. šonkaulių sąnarių neelastingumas
3. nutukusių žmonių sustorėjusi krūtinės ląstos sienelė ir pilvas taip pat plaučių ypatybės: elastingumo sumažėjimas, alveolių plėtimasis, mažesnis jų paviršiaus slėgimas.
Apie odą
Oda pagal plotą ir svorį yra didžiausias žmogaus kūno organas . Ji atskiria kūną nuo išorės, atriboja jį ir atlieka tarpininko vaidmenį. Jos rudas pigmentas filtruoja organizmui žalingus spindulius. Oda reguliuoja temperatūrą, organizmo aprūpinimą krauju ir prakaito liaukų veiklą.
Cheminiu požiūriu oda pasižymi rūgštiniu poveikiu, tad ji gina organizmą ir nuo bakterijų. Ji gamina antikūnus, joje susidaro vietinių medžiagų, kurios saugo organizmą nuo infekcijos. Oda junta lytėjimą, spaudimą, skausmą, tad ji perduoda nervų sistemai išorės dirgiklius. Ji junta šaltį, šilumą. Oda pasižymi gebėjimu sugerti, užtat naudinga odą įtrinti tam tikromis medžiagomis. Joje susidaro vitaminas D.
Tad odos uždaviniai labai įvairūs, ir kai ji menkiau ima atlikti savo funkcijas, šitai organizmas pajunta itin smarkiai.
Senatviniai odos požymiai
Žmogaus kūnas praranda savo formą, senatvėje jis labai pakinta.
Pasikeičia žmogaus išorė, – oda pasidaro neelastinga, sudribusi, sumažėja poodinis riebalinis ląstelynas. Formos darosi nebe apvalios, o kampuotos.
Oda dar ir suplonėja, ji apdrimba, ją išvagoja raukšlės, akių vokai pasidaro dvigubi. Plaukai darosi plonesni, nublunka, išretėja arba visai nuslenka. Kai labai daug plaukų nuslenka, galvos oda pasidaro netik plika, bet ir ima blizgėti.
Po oda esantis minkštasis jungiamasis audinys gali slankioti. Išimtis
– moters krūtys, jas glaudžiai aptempia oda. Tačiau laikas ir jas paveikia
– krūtys nukąra ir praranda savo formą.
Odos išvaizdai labai reikšmingas ultravioletinių spindulių poveikis:
pažeidžiamos elastinės skaidulos, sausėja oda, raukšlėjasi ir kietėja odos paviršius. Senstant paviršinio odos sluoksnio epidermio atsinaujinimas sulėtėja beveik 50 %. Po epidermiu esantis odos sluoksnis – derma netenka elastingumo, oda raukšlėjasi. Moterims šis procesas prasideda anksčiau, nes jų odos riebalinėse liaukose yra mažiau riebalų.
Odoje atsiranda rudos senatvinės pigmentinės dėmės, pasireiškia senatvinė keratozė ( virš odos iškyla sausi, suskeldėję, įkarpas panašūs dariniai ), dėl padidėjusio sienelių trapumo kartais atsiranda rausvų dėmių ( kraujo išsiliejimų odoje, trūkus kapiliarams ).
Nors ir pasikeitusios išvaizdos, oda atlieka apsauginę funkciją, tačiau didėja jautrumas cheminiams, mechaniniams, šiluminiams dirgikliams, ji tampa pažeidžiamesnė. Žaizdų gijimas vyresniame amžiuje sulėtėja beveik dvigubai. Giliausiame poodiniame sluoksnyje taip pat vyksta pakitimai, todėl gali pakisti temperatūros reguliavimo mechanizmas, ir vyresnio amžiaus žmonės tampa jautresni šalčiui ar karščiui.
Dėl šių pokyčių jie jautresni hipotermijai ( kūno temperatūros nukritimui, kartais pakenkiančiam smegenims ir sukeliančiam mirtį ) bei hipertemijai ( šilumos smūgiui ). Todėl nelaimingi atsitikimai itin šaltomis žiemomis ar karštomis vasaros dienomis būdingesni vyresnio amžiaus žmonėms. Komfortabili temperatūra jiems 3 – 5 laipsniais aukštesnė negu jaunesniems.
Odos ligos
Odą nuolat veikia išorinio pasaulio dirgikliai, užtat ir odos ligos yra palyginti dažnos: jos susidaro apie 20 % visų ligų, o tropikų kraštuose
– net iki 40 %. Tuose kraštuose daugiau odos neuždengiama, tad ją ten lengviau pažeidžiama traumos, infekcijos, grybeliai, be to, ji darosi alergiškesnė. Labai svarbu tiksliai diagnozuoti raupus, raupsus, pūkšles, uždegimus ir kitas odos ligas. Vėžiui būdingi pakitimai pirmiausiai išryškėja tose vyresnio žmogaus odos vietose, kurias pasiekia saulė ir oras. Išsiplėtusios blauzdų venos yra labai paplitusi liga. Jos padariniai
– kraujagyslių uždegimas, susiaurėjimas, išsiplėtimas, opos. Kraujotakos sutrikimai, gangrenos požymiai irgi pirmiausia pasirodo ant odos.
Išsiplėtusiose kojų kraujagyslėse susikaupia daug kraujo (kartais net iki 2
litrų).
Apibendrinimas
Senėjimo procesai pakeičia kaulinį krūtinės ląstos skeletą, kvėpavimo raumenis, kvėpavimo takus, kvėpavimą reguliuojančią nervų sistemą. Taip pat pakinta ir oda, ji jau nebe tokia elastinga, suplonėjusi, išvagota raukšlių, sumažėja poodinis riebalinis ląstelynas, atsiranda rudos senatvinės pigmentinės dėmės. Tačiau, senėjimas – natūralus procesas:
laikui bėgant, žmogaus kūnas ir jo organai susidėvi. Fiziologiniai procesai lėtėja, menkėja atsparumas gyvenimo negandoms, mažėja darbingumas. Visi tie dalykai dar nusakomi ir taip: senėjimas – tai biologinis prisitaikymas, audinių nykimas dėl sumenkėjusių atsargų.
Senatvė iš tiesų skiriasi nuo jaunystės – juk ir besisukantis gamtos ratas nuolat keičia įvairius dalykus ir juos perrikiuoja. Vienaip atrodo gaivą ir brandą žadantis pavasaris, ir visai kitaip – sugebėjimą į netektį primenantis ruduo. Bet ir viena, ir kita yra savaip gražu ir poetiška.
Senatvė būna jauki ir giedra, jei žmogus ja laiku pasirūpina.
Naudota literatūra:
1. Ferensas Kovačas ,,Sveikas gyvenimas – giedra senatvė” 1986m. Vilnius.
2. ,,Geriatrija” 1998m. Vilnius .
3. V. Lesauskaitė ,, Pagyvenusių žmonių slauga” 2001m.