Kvėpavimo sistemos ir odos pokyčiai senstant

Lietuvos kūno kultūros akademija

Taikomosios fiziologijos ir sveikatos ugdymo katedra

Referatas

Kvėpavimo sistemos ir odos pokyčiai senstant

Darbą atliko: Laura Danylaitė SU – III

Darbą priėmė: dėstytojas G. Mamkus

Kaunas

2004

Turinys

1.

Įvadas......................

...3

2. Kvėpavimo sistema..................4

3. Plaučių susidėvėjimas................5

4. Apie

odą........................

.7

5. Senatviniai odos požymiai...............7

6. Odos

ligos......................

8

7.

Apibendrinimas....................

9

8.

Literatūra......................

..10

Įvadas

Sveikas gyvenimas – giedra senatvė. Senėjimas – natūralus procesas.
Mūsų dienomis didesnioji visos žmonijos dalis yra sulaukusi garbingo
amžiaus, bet nepasakysi, kad tie žmonės kankintųsi ar būtų niekam tikę, –
tokie jie atrodo tik jaunimui, kuris pagyvenusius žmones lygina su savo
amžininkais, su savo gyvensena ir mąstysena.

Galų gale individo kreivė pasiekia savo viršūnę. Labai dažnai
ropščiamasi bergždžiai, nes ląstelės jau pradėjusios ssenėti, ir jų irimą
sunku sulaikyti.

Senėjimas prasideda, kai ląstelėse atsiranda pakitimų. Koloidai,
garantuojantys gyvybės nenutrūkstamumą, praranda savo formą, jie pavirsta
didesniais ir grubesniais grūdeliais, kurie lengviau suyra. Jautriausi
audiniai žūva, o jungiamasis audinys suveša, ir užima jų vietą tarsi
piktžolė. Raumenys praranda elastingumą, atrofuojasi. Širdis negali atlikti
savo darbo nepavargdama kaip jaunystėje, ji nuolat įspėja, kad jos reikia
pasigailėti, – juk ji sustojusi negali ir plaka. Kol žmogus gyvas. Oda irgi
pasidaro ne tokia elastinga, kaip ankstesniais metais, ji suglemba, ją
išvagoja raukšlės. Ant jos išauga karpų, atsiranda spalvotų dėmių. KKaulai
darosi trapūs, akies lęšiukas ir ragena pasidaro ne tokie
skaidrūs.(Lęšiukas jau anksčiau prarado elastingumą, bet dabar jau keičiasi
ir židinio nuotolis, tad reikia nešioti akinius.)

Atrofuojasi vidaus sekrecijos liaukos, senka organų atsargos, jie jau
sunkiai pakelia krūvį. Niokojimas neaplenkia nė tauriausio organo –
smegenų. Sutrinka a

aprūpinimas krauju, kraujagyslių sienelės susiaurėja,
praranda elastingumą, ant jų nusėda kalkių, tad smegenys negauna to kraujo
kiekio, kuris joms yra reikalingas. Ganglijų ląstelės sumažėja, suprastėja
žmogaus nuovoka. Randasi mąstymo sutrikimų, būna sunkiau surasti sukauptus
duomenis ir jais naudotis.

Smegenys – nuostabus organas: jos viską pastebi, įsidėmi, sukaupia.
Jos dirba kaip elektroninės skaičiavimo mašinos, tik yra gerokai tobulesnės
už mašinas.

Senatvėje žmogus nepaprastai ryškai prisimena tai, kas yra vykę
senais laikais, jis pamiršta tik tai, kas buvo neseniai. Sunku prisiminti
tai, kas būta, pasimirštami vardai, skaičiai. Kai kurias sąvokas bei
dalykus atmintis vėl netiesiogiai atgamina po itin sudėtingų svarstymų ir
samprotavimų. Ir dauguma žilagalvių turi šviesią galvą, blaivų protą.

Senėjant mažėja raumenų kūno masė, santykiškai daugėja riebalinio
audinio. Šie pokyčiai svarbūs medikamentų metabolizmui organizme. Daugėja
skaidulinio audinio, todėl raumenys netenka elastingumo ir lankstumo.
Didėjant amžiui, svoris mažėja. Dėl suumažėjusio fizinio aktyvumo ir kūno
sudėties pasikeitimų mažėja kalorijų poreikis; vyresnio amžiaus žmonėms
kalorijų reikia beveik trečdaliu mažiau negu jaunesniems.

Kvėpavimo sistema

Senstant kvėpavimo sistemoje atsiranda žymių morfologinių ir funkcinių
pakitimų.

Bendrieji senėjimo procesai pakeičia kaulinį krūtinės ląstos skeletą,
kvėpavimo raumenis, kvėpavimo takus ir kvėpavimą reguliuojančių nervų
sistemą.

Krūtinės ląstos kaulų bei raumenų karkasas, šonkaulių kremzlės netenka
elastiškumo dėl sukalkėjimo ir cheminio substrato pasikeitimų.
Involiuciniai degeneraciniai sinovinės kapsulės, tarpslankstelinių diskų ir
slankstelių pakitimai sumažina stuburo – šonkaulių jungčių paslankumą.
Kartu esant ir nugaros ilgųjų raumenų atonijai bei atrofijai, vystosi
senatvinė kifozė. Dėl morfologinių stuburo ir š

šonkaulių pakitimų seno
žmogaus krūtinės ląsta deformuojasi ir tampa panaši į statinę, kurios
apatinis skersmuo platesnis. Tokia krūtinės ląstos deformacija didina
intrapleurinį spaudimą ir pertempia alveoles, blogindama ir alveolinę
ventiliaciją. Senstant žymiai pasikeičia kvėpavime dalyvaujantys
tarpšonkauliniai raumenys, diafragma. Raumenų skaidulos trumpėja, jose
atsiranda vakuolės, keičiasi miofribilių struktūriškumas, didėja
dehidratacija, veši jungiamasis audinys. Progresuojant išvardytiems kaulų
ir raumenų kitimams, mažėja bendras krūtinės ląstos elastiškumas ,
paslankumas, ypač apatinių jos dalių ir diafragmos.

Senatvėje trachėja pasislenka žemyn iki penkto krūtinės stuburo
slankstelio. Jos spindis platėja, didėja sienelės kalcifikacija. Žymiai
pasikeičia ir bronchai – jų sienelė infiltruojasi limfoidiniais ir
plazminiais elementais, cilindrinis epitelis perauga plokščiuoju ir
greičiau lupasi. Nyksta virpamasis epitelis, bronchų spindyje kaupiasi
gleivės, blogėja mukociliarinis klirensas. Atrofuojasi bronchų raumeninės
skaidulos, apie bronchus gausėja jungiamojo audinio, deformuojasi bronchų
spindis ir kryptis. Nusilpsta bronchų peristaltika, kosulio refleksas,
sutrinka bronchų drenavimo funkcija.

Dėl involiucinio proceso plaučių jungiamasis audinys dehidratuoja,
pasikeičia jo sudėtis, kolageninių ir elastinių skaidulų santykis. Alveolių
sienelės išsitempia, suplonėja ir plyšta, sumažėja jų paviršiaus plotas.
Nurodoma, kad bendras alveolių skaičius 60 – 80 m. amžiuje 3 kartus
mažesnis nei 20 – 40 m. Gausėja kolageninio audinio tarpalveoliniuose
tarpuose, kurie netolygiai sustorėja. Dėl ryškėjančių plaučiuose atrofinių
– destrukcinių procesų, gausėjant juose jungiamojo audinio, atsiranda ir
progresuoja emfizema bei pneumosklerozė.

Organizmui senstant persitvarko nervinė kvėpavimo sistemos
reguliacija. Randama degeneracinių pakitimų ganglijose ir nervuose, kurie
išsidėstę kvėpavimo sistemoje. Tuo galima paaiškinti žievės ir kitų
centrinės nervų sistemos struktūrų reguliuojančio poveikio kvėpavimo aktui
nusilpimą senatvėje. Nusilpus suprameduliariniams k
kvėpavimo reguliacijos
mechanizmams, vyresnio amžiaus žmonėms miegant, vartojant CNS veikiančias
medžiagas (trankviliantus, barbitūratus, narkotikus ) atsiranda patologinių
kvėpavimo tipų. Senstant progresuoja distrofiniai degeneraciniai procesai
galvos smegenyse kvėpavimo centro srityje. Senstant mažėja kvėpavimo centro
reakcija į anglies dvideginį. Kartu su nepalankiais poslinkiais formuojasi
ir mechanizmai, palaikantys optimalią senstančio žmogaus kvėpavimo
funkciją. Kaip kompensacinis mechanizmas pasireiškia padidėjęs kraujagyslių
chemoreceptorių jautrumas hipoksijai ir anglies dvideginiui. Dėl vidinės
terpės cheminio pasikeitimo padidėja hipatoliamo branduolių jautrumas
adrenalinui ir acetilcholinui; tai vertinama kaip kompensacinė reakcija
aktyvinanti kvėpavimo funkciją. Tačiau visi šie mechanizmai senatvėje
greitai išsenka ir dekompensuojasi, ypač įtemptos veiklos sąlygomis.

Išorinio kvėpavimo funkcija. Didėjant amžiui ir progresuojant
morfologiniams struktūriniams pakitimams kvėpavimo organų sistemoje,
pakinta išorinio kvėpavimo funkcijos ypatumai bei pajėgumas. Sumažėja
kvėpuojamasis tūris, rezervinis įkvėpimas ir iškvėpimas. Gyvybinė plaučių
talpa, maksimali plaučių ventiliacija mažėja dėl didėjančio krūtinės ląstos
rigidiškumo, kvėpavimo raumenų nusilpimo, sumažėjusio plaučių elastiškumo,
pablogėjusio bronchų pralaidumo. Didėja bronchų pasipriešinimas, ypač
gilaus forsuoto iškvėpimo metu, sumažėja įkvėpimo ir iškvėpimo tūriniai
greičiai. Senstant didėjančius pakitimus plaučiuose informatyviai parodo
forsuoto iškvėpimo tūris. Mažėjant plaučių elastiškumui ir šonkaulių,
kvėpuojamųjų raumenų, diafragmos paslankumui ir pajėgumui, kinta bendroji
plaučių talpa, funkcionuojanti liekamoji talpa, didėja liekamasis plaučių
tūris. Didėjantis pasipriešinimas kvėpavimo takuose, ventiliacijos
netolygumas, atsirandantys atelektazės židiniai taip pat mažina
ventiliacijos efektyvumą, kuris vyresniame amžiuje ypač pablogėja apatinėse
plaučių dalyse.

Dujų apykaita. Didėjant amžiui, sutrinka dujų apykaita tarp alvoelinio
oro ir kraujo plaučių kapiliaruose. Senstant dujų difuzija plaučiuose
mažėja dėl morfologinių struktūrinių pakitimų, a
alveolių – kapiliarų
membranų paviršiaus ploto sumažėjimo, diskoordinacijos tarp ventiliacijos
ir kraujotakos.

Plaučių susidėvėjimas

Gyvybę palaiko kvėpavimas ir kraujotaka; kai kvėpavimas sutrinka ir
nutrūksta, užgęsta ir gyvybė.

Nukenčia senėjančio žmogaus sudėtinga plaučių struktūra. Jie patiria
agresyvios aplinkos poveikį, nes plaučiai turi tiesioginį sąlytį su
išoriniu pasauliu. Kvėpavimo takai per para perleidžia vidutiniškai 10000
litrų oro su visais nešvarumais ir dulkėmis. Didžioji tų kenksmingų
medžiagų dalis sulaikoma, bet dar daug jų patenka ir į plaučių alveoles.
Sudėtinga plaučių struktūra, panaši į nėrinius, paima deguonį ir atiduoda
anglies dioksidą. Plaučiuose yra apie 150 milijonų alveolių, jų ištiesus
paviršius sudarytų 40 – 80 kvadratinių metrų. Plaučiai per visą gyvenimą
dirba sunkų darbą, užtat jie ir nukenčia – išsiplečia, pasidaro ne tokie
elastingi, jų sienelėje atsiranda pažeidimų.

Į vyresnio amžiaus žmonių plaučius patenka vis daugiau kenksmingų
medžiagų. Mieste gyvenančių žmonių plaučių viršūnėse susikaupia daug per
ilgus metus įkvėptų dulkių, ir šitai skatina fibrolizę. Fibrolizės apimta
dalis pasidaro neelastinga, ja nebekvėpuojama. Pagyvenęs žmogus darosi
sausesnis, tad ir sudėtinga jo krūtinplėvė pasidaro ne tokia tobula.
Krūtinplėvė uždengia alveolių paviršių, ji didina elastingumą bei slėgimą
ir šitaip skatina iškvėpimą. Iškvėpimas yra pasyvus, plaučiai susitraukia,
nes jie yra elastingi įkvepiant orą, juda ne tik krūtinės ląsta, bet ir
gretimos kūno dalys. Krūtinės ląstos paviršius – 1500 – 2000 ( kvadratinių
centimetrų).

Gulinčiam žmogui per minutę reikia 4 – 8 litrų oro, sėdinčiam – 8 –
16, einančiam – apie 24, bėgančiam – 60 – 100 litrų. Suprantama, oro
poreikis priklauso nuo atliekamo darbo sunkumo. Dirbant sunkų fizinį darbą,
tas poreikis labai didelis, bet organizmas apsirūpina pakankamu oro kiekiu.
Dažniau įkvepiama, įkvėpimų skaičius per minutę padidėja nuo 13 ( normalus
skaičius) ligi 20. Didėja įkvėpto oro kiekis nuo 500 iki 900 litrų ir
daugiau. Atsidaro 25 % šiaip jau uždarų alveolių, pradeda veikti
pagalbiniai raumenys.

Viso to padaryti vyresnis žmogus jau neįstengia, jo plaučiai gali
padidėti tik ligi tam tikros ribos. Kliūtys: netik organų nepakankamumas,
bet ir kraujotakos susilpnėjimas, raumenų jėgos sumažėjimas. Kraujo kiekis
kapiliaruose – 60 (kubinių centimetrų), plaučiai per minutę perleidžia 3 –
6 litrus kraujo ir jį paskirsto 40 – 80 ( kvadratinių metrų ) plote.
Kai tekantis kraujas sutinka kliūčių, iš kraujagyslių išsilieja serumas ir
sukelia itin sunkią ligą – plaučių edemą.

Pablogėja plaučių aprūpinimas krauju, alveolės išsiplečia, krūtinės
ląsta pasidaro nelanksti, žmogus nutunka – visa tai apsunkina kvėpavimą.
Neelastingi plaučiai nepakankamai susitraukia, o įkvėpimo metu nepakankamai
išsiplečia. Taigi didėja oro perteklius, – tas oro kiekis, kuris nepatenka
į apyvartą, tik juda bronchuose ir kaupiasi plaučiuose.

Plaučiai visuomet prisitaiko prie poreikių, o jų savybė plėstis
padeda palaikyti gyvybę ir tuomet, kai veikia tik jų penktadalis. Senas
žmogus ilgesnį laiką nejučia įkvepiąs nepakankamai oro, nors jo plaučiai ir
būna nesveiki. Jei, susiklosčius tokiai padėčiai, organas nors šiek
pažeidžiamas, daugėja patologinių pakitimų ir ryškėja jų požymiai. Veidas
mėlynija, žmogus daug ir iš giliai kosti, o jei jis dar turi katarą (tokie
žmonės dažniausiai turi polinkį į katarą), tai šitai dar labiau komplikuoja
padėtį.

Apibendrintai reikia pasakyti, kad kvėpavimą žalingai veikia šie

veiksniai:

1. raumenų jėgos sumažėjimas

2. šonkaulių sąnarių neelastingumas

3. nutukusių žmonių sustorėjusi krūtinės ląstos sienelė ir

pilvas taip pat plaučių ypatybės: elastingumo sumažėjimas,

alveolių plėtimasis, mažesnis jų paviršiaus slėgimas.

Apie odą

Oda pagal plotą ir svorį yra didžiausias žmogaus kūno organas . Ji
atskiria kūną nuo išorės, atriboja jį ir atlieka tarpininko vaidmenį. Jos
rudas pigmentas filtruoja organizmui žalingus spindulius. Oda reguliuoja
temperatūrą, organizmo aprūpinimą krauju ir prakaito liaukų veiklą.
Cheminiu požiūriu oda pasižymi rūgštiniu poveikiu, tad ji gina organizmą ir
nuo bakterijų. Ji gamina antikūnus, joje susidaro vietinių medžiagų, kurios
saugo organizmą nuo infekcijos. Oda junta lytėjimą, spaudimą, skausmą, tad
ji perduoda nervų sistemai išorės dirgiklius. Ji junta šaltį, šilumą. Oda
pasižymi gebėjimu sugerti, užtat naudinga odą įtrinti tam tikromis
medžiagomis. Joje susidaro vitaminas D.

Tad odos uždaviniai labai įvairūs, ir kai ji menkiau ima atlikti savo
funkcijas, šitai organizmas pajunta itin smarkiai.

Senatviniai odos požymiai

Žmogaus kūnas praranda savo formą, senatvėje jis labai pakinta.
Pasikeičia žmogaus išorė, – oda pasidaro neelastinga, sudribusi, sumažėja
poodinis riebalinis ląstelynas. Formos darosi nebe apvalios, o kampuotos.
Oda dar ir suplonėja, ji apdrimba, ją išvagoja raukšlės, akių vokai
pasidaro dvigubi. Plaukai darosi plonesni, nublunka, išretėja arba visai
nuslenka. Kai labai daug plaukų nuslenka, galvos oda pasidaro netik plika,
bet ir ima blizgėti.

Po oda esantis minkštasis jungiamasis audinys gali slankioti. Išimtis
– moters krūtys, jas glaudžiai aptempia oda. Tačiau laikas ir jas paveikia
– krūtys nukąra ir praranda savo formą.

Odos išvaizdai labai reikšmingas ultravioletinių spindulių poveikis:
pažeidžiamos elastinės skaidulos, sausėja oda, raukšlėjasi ir kietėja odos
paviršius. Senstant paviršinio odos sluoksnio epidermio atsinaujinimas
sulėtėja beveik 50 %. Po epidermiu esantis odos sluoksnis – derma netenka
elastingumo, oda raukšlėjasi. Moterims šis procesas prasideda anksčiau, nes
jų odos riebalinėse liaukose yra mažiau riebalų. Odoje atsiranda rudos
senatvinės pigmentinės dėmės, pasireiškia senatvinė keratozė ( virš odos
iškyla sausi, suskeldėję, įkarpas panašūs dariniai ), dėl padidėjusio
sienelių trapumo kartais atsiranda rausvų dėmių ( kraujo išsiliejimų odoje,
trūkus kapiliarams ). Nors ir pasikeitusios išvaizdos, oda atlieka
apsauginę funkciją, tačiau didėja jautrumas cheminiams, mechaniniams,
šiluminiams dirgikliams, ji tampa pažeidžiamesnė. Žaizdų gijimas vyresniame
amžiuje sulėtėja beveik dvigubai. Giliausiame poodiniame sluoksnyje taip
pat vyksta pakitimai, todėl gali pakisti temperatūros reguliavimo
mechanizmas, ir vyresnio amžiaus žmonės tampa jautresni šalčiui ar
karščiui. Dėl šių pokyčių jie jautresni hipotermijai ( kūno temperatūros
nukritimui, kartais pakenkiančiam smegenims ir sukeliančiam mirtį ) bei
hipertemijai ( šilumos smūgiui ). Todėl nelaimingi atsitikimai itin
šaltomis žiemomis ar karštomis vasaros dienomis būdingesni vyresnio amžiaus
žmonėms. Komfortabili temperatūra jiems 3 – 5 laipsniais aukštesnė negu
jaunesniems.

Odos ligos

Odą nuolat veikia išorinio pasaulio dirgikliai, užtat ir odos ligos
yra palyginti dažnos: jos susidaro apie 20 % visų ligų, o tropikų kraštuose
– net iki 40 %. Tuose kraštuose daugiau odos neuždengiama, tad ją ten
lengviau pažeidžiama traumos, infekcijos, grybeliai, be to, ji darosi
alergiškesnė. Labai svarbu tiksliai diagnozuoti raupus, raupsus, pūkšles,
uždegimus ir kitas odos ligas. Vėžiui būdingi pakitimai pirmiausiai
išryškėja tose vyresnio žmogaus odos vietose, kurias pasiekia saulė ir
oras. Išsiplėtusios blauzdų venos yra labai paplitusi liga. Jos padariniai
– kraujagyslių uždegimas, susiaurėjimas, išsiplėtimas, opos. Kraujotakos
sutrikimai, gangrenos požymiai irgi pirmiausia pasirodo ant odos.
Išsiplėtusiose kojų kraujagyslėse susikaupia daug kraujo (kartais net iki 2
litrų).

Apibendrinimas

Senėjimo procesai pakeičia kaulinį krūtinės ląstos skeletą, kvėpavimo
raumenis, kvėpavimo takus, kvėpavimą reguliuojančią nervų sistemą. Taip pat
pakinta ir oda, ji jau nebe tokia elastinga, suplonėjusi, išvagota
raukšlių, sumažėja poodinis riebalinis ląstelynas, atsiranda rudos
senatvinės pigmentinės dėmės. Tačiau, senėjimas – natūralus procesas:
laikui bėgant, žmogaus kūnas ir jo organai susidėvi. Fiziologiniai procesai
lėtėja, menkėja atsparumas gyvenimo negandoms, mažėja darbingumas. Visi tie
dalykai dar nusakomi ir taip: senėjimas – tai biologinis prisitaikymas,
audinių nykimas dėl sumenkėjusių atsargų.

Senatvė iš tiesų skiriasi nuo jaunystės – juk ir besisukantis gamtos
ratas nuolat keičia įvairius dalykus ir juos perrikiuoja. Vienaip atrodo
gaivą ir brandą žadantis pavasaris, ir visai kitaip – sugebėjimą į netektį
primenantis ruduo. Bet ir viena, ir kita yra savaip gražu ir poetiška.
Senatvė būna jauki ir giedra, jei žmogus ja laiku pasirūpina.

Naudota literatūra:

1. Ferensas Kovačas ,,Sveikas gyvenimas – giedra senatvė” 1986m. Vilnius.
2. ,,Geriatrija” 1998m. Vilnius .
3. V. Lesauskaitė ,, Pagyvenusių žmonių slauga” 2001m.

Leave a Comment