,,KLAIPĖDOS MIESTO GATVIŲ SĄSAJA SU GAMTA‘‘

Klaipėdoje yra daug gatvių gelių,medžių ir šiaip visokių pavadinimų.Aš pasirinkau medžių pavadinimu tris gatves ,,BERŽŲ,KLEVŲ IR ĄŽUOLŲ‘‘apie juos aš aprašysiu kokie tai medžiai,kur daugiausiai jie auga ir t.t.

Medis beržas- Beržas lapuotis medis. Jo tošis balta su juodais brūkšniais. Šakos plonos ir dažniausiai nusvirusios žemyn. Pavasarį žmones iš beržų leidžia sulą. Iš šakų riša vantas, kuriomis vanojasi pirtyje. Iš medienos gaminami baldai. Šis medis vienas iš pirmųjų pasipuošia žaliais lapeliais. Kartais jį žmonės vadina svyruonėliu. Plaukuotasis beržas lengvai atpažįstamas iš lygios baltos žievės – tošies. Jaunų liaunų šakelių žievė būna raudonai ruda. Tai nesvyrančiomis šakomis, iki 20 m aukščio užaugantis vienanamis medis. Lapai apvaliu pamatu, plaukuota apatine puse. Žiedai sukrauti žirginiuose. Žydi gegužės mėn., skleidžiantis lapams. Kuokeliniai žirginiai sukraunami rudenį, ilgo cilindro formos, žiemoja ir tik kitą vasarą galutinai išsivysto ir atidaro dulkines; piesteliniai – išauga pavasarį, prieš pat žydėjimą, maži, po apdulkinimo virsta į prinokusius cilindriškus auskarėlius, kuriuose bręsta sėklos. Vaisius – vienasėklis riešutėlis. Plaukuotasis beržas mėgsta drėgnas vietas ir pelkinius dirvožemius. Auga drėgnesnėse pievose, miškuose. Kita gerai mums pažįstama Betula L. genties rūšis – karpotasis beržas (Betula pendula Roth. arba Betula verrucosa Ehrh.). Tai dažniausiai sutinkama beržų rūšis Lietuvoje. Ji nereikli dirvožemiui ir auga visur: miškuose laukuose, pakelėse. Kitaip nei plaukuotojo beržo, šakos nusvirusios, nusėtos dervinėmis karputėmis, lapai rombo formos, stambiai pjūkliškais kraštais, žievė prie kelmo suskeldėjusi. Taip pat pasižymi vaistinėmis savybėmis. Vaistinė žaliava. Abiejų rūšių beržų pumpurai (Betulae gemma; ankstesnis: Gemma Betulae) renkami tuo pačiu metu. Tačiau jų maišyti nereikėtų, kadangi kaupia nevienodą kiekį veikliųjų medžiagų.

Pumpurai renkami kirtavietėse žiemą ir pavasarį, kol nepradeda brinkti. Nukirstos beržų šakos su pumpurais surišamos ir sunešamos į pastoges. Džiovinama šaltyje. Per mėnesį išdžiūsta. Tada nuo šakų nukuliami pumpurai, pašalinamos išsiskleidusių pumpurų priemaišos. Išdžiovinta žaliava – pailgi, kūgiški, su rudais žvyneliais, aitraus skonio, balzaminio kvapo beržų pumpurai. Plaukuotojo beržo išdžiovinti pumpurai kvapnesni nei karpotojo.Kaip vaistinė augalinė žaliava gali būti naudojami ir beržo lapai (Betulae folium; ankstesnis: Folium Betulae). Lapai skinami augalui žydint – gegužės mėn. Džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Veikliosios medžiagos. Beržų pumpuruose yra 5-8 % eterinio aliejaus (betulenas, betulinolis), flavonoidų, dervų, rauginių medžiagų, saponinų. Karpotojo beržo pumpuruose eterinio aliejaus yra tik apie 0,2 %.

Medis klevas- lapuotis medis. . Iki 25 m aukščio medis. Lapai priešiniai, stambūs, su smailiaviršūnėmis skiltimis, rudenį labai spalvingi. Vaisiai – sparnavaisiai.Jaunų medelių žievė lygi, nuo šviesiai rudos iki rudai pilkos, suaugusių juosvai arba rusvai pilka, išilgai negiliai sueižėjusi.Mediena be branduolio, kieta, lanksti, gelsva, žvilganti ir gražios tekstūros. Iš lapų gaminami geltoni ir juodi dažai vilnoniniams audiniams dažyti. Klevai auga miške ir sodybose. Klevų lapai žali ir dideli, labai panašūs į žmogaus plaštaką su pirštais. Kai ruduo ateina, klevų lapai pasidaro margi ir nukrenta. Anksti pavasarį žmones iš klevų leidžia sulą. Ji labai saldi. Kai ateina pavasaris, klevai išleidžia naujus pumpurus ir vėl gražiai išsprogsta nauji lapai. Klevo mediena daugiausiai naudojama vidaus apdailai ir baldų gamybai.Jo paviršių nesunku apdirbti, lengva poliruoti, beicuoti ir dažyti, lakuoti. Klevinis parketas laikomas ypač vertingu ir pasižymi atsparumu nusdevėjimui. Klevas taip pat tinka laiptų gamybai. Iš klevo medienos gaminami žaislai. Platanalapio klevo rinktinė mediena vartojama smuikų ir kitų instrumentų dugnams

RūšysIš viso gentyje yra apie 150 rūšių ir daugybė porūšių, paplitusių Europoje, Azijoje,Amerikoje, netgi Afrikoje. Lietuvoje auga viena savaiminė rūšis ir dar kelios įvežtinės rūšys:• Trakinis klevas (Acer campestre) – laja tanki, ovalinė, maksimalus aukštis 15 m. Auga gana lėtai. Lapai su 5 bukomis skiautėmis, tamsiai žali, rudenį geltoni. • Ginalinis klevas (Acer ginnala) – laja ovalinė, maks. aukštis – 10 m. Lapai triskiaučiai. Rudenį jie ir vaisių sparneliai parausta. • Uosialapis klevas (Acer negundo) – Laja ovalinė, netaisyklinga, maks. aukštis – 20 m. Auga greitai. Lapai sudėtiniai, iš 3-5 (7) lapelių, rudenį šviesiai žalsvi ar geltoni. • Paprastasis klevas (Acer platanoides) – savaiminė rūšis. Laja ovalinė, maks. aukštis – 25 m. Auga greitai. Lapai dideli, penkiaskiaučiai, rudenį jie gali būti nuo nuo gelsvos iki oranžinės, purpurinės spalvos. • Platanalapis klevas (Acer pseudoplatanus) – dar vad. jovaru. Laja ovalinė, maks. aukštis – 30 m. Lapai ilgakočiai, dideli, penkiaskiaučiai, rudenį žali ar geltoni. • Raudonasis klevas (Acer rubrum) • Sidabrinis klevas (Acer saccarinum) – laja retoka, ovalinė, maks. aukštis – 30 m. Auga greitai. Lapai penkiaskiaučiai, apatinė pusė melsvai balta. Rudenį pagelsta. • Cukrinis klevas (Acer saccharum) – laja ovalinė, maks. aukštis – 30 m. Šio medžio lapas vaizduojamas Kanados vėliavoje. Tai vienas spalvingiausių medžių rudenį. • Varpinis klevas (Acer spicatum) – laja ovalinė, maks. aukštis – 8 m. Lapai triskiaučiai, stipriai dantyti. • Totorinis klevas (Acer tataricum) – laja rutuliška, maks. aukštis – 10 m. Lapai ovališki arba kiaušiniški, stambiai dantyti. Panašus į ginalinį klevą, gamtoje dažni jų hibridai. • Dengtažiedis klevas (Acer tegmentosum)

Medis ąžuolas- Ąžuolas yra lapuotis medis. Ąžuolo žiedai maži, blankių spalvų. Jų žiedadulkes išnešioja vėjas. Rudenį ąžuolas užaugina giles. Iš gilių darom įvairius darbelius. Jas labai mėgsta šernai Anksčiau dar virdavo gilių kavą. Ąžuolas – ilgiausiai gyvenantis mūsų krašto medis. Paprastasis (vasarinis) ąžuolas – vienanamis medis, 20-40 m aukščio, su tvirtu stiebu, padengtu giliai sutrūkinėjusia žieve (jaunų medžių žievė lygi, blizganti). Lapai trumpakočiai, pailgi, atvirkščiai kiaušiniški, nukirstais ar širdiškais pamatais, su 5-7 poromis skiaučių, nesimetriški, buki, tamsiai žali. Žydi gegužės mėn. Piesteliniai žiedai paskiri, ant žiedkočių, panašūs į pumpurus, kuokeliniai – žirginiuose. Vaisius – visų gerai pažįstama, pailgai kiaušiniška gilė, kurios pamatą gaubia goželė.

Gimininga rūšis – bekotis (žieminis) ažuolas (Quercus petraea Liebl., Quercus sessilis Ehrh.), įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Jo lapai turi ilgesnį lapkotį, atvirkščiai kiaušiniški. Ąžuoliukai dažnai auga suspausti kitų medžių, tačiau viršūnė turi gauti pakankami saulės spindulių. 5-10 metų ąžuoliukai auga lėtai, kaip ir seni medžiai, nukenčia nuo šalnų. Tai tvirčiausias Lietuvos medis. Lietuvos Respublikos ąžuolų-gamtos paminklų priskaičiuojama per 145. Miškuose auga ankstyvosios ir vėlyvosios paprastojo ąžuolo formos medžiai. Ankstyvosios formos ąžuolai sulapoja maždaug 2-3 savaitėmis anksčiau, negu vėlyvosios formos medžiai. Ąžuolai šaknis leidžia giliai, tačiau per dideles audras vistiek gali išvirsti. Paplitimas. Mėgsta velėninius karbonatonius priemolio dirvožemius. Lietuvoje labiausiai paplitęs Vidurio žemumoje. Ažuolai – ilgaamžiai medžiai. Balkanų pusiasalyje galima aptikti net 2000 metų egzempliorių. Seniausias Lietuvoje kaip gamtos paminklas saugomas yra Stelmužės ąžuolas (Zarasų raj.), kuriam apie 1000 metų.

Vaistinė žaliava. Vaistinei žaliavai tinka tik jauna, blizganti ąžuolo žievė (Quercus cortex; ankstesnis: Cortex Quercus), kuri lupama anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, kirtavietėse. Lupama nuo jaunų medžių plonų kamienų (ne vyresnių nei 20 metų) arba senesnių medžių šakų. Kas 25-30 cm daromos žiedinės, tada dvi išilginės įpjovos ir nulupami žievės vamzdeliai. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje ne aukštesnėje 50 ºC temperatūroje. Išdžiūvusi žievė – vamzdelių ar juostelių pavidalo žievės gabaliukai, lygiu, blizgančiu ar šiek tiek raukšlėtu paviršiumi, bekvapiai, sutraukiančio skonio.

Veikliosios medžiagos. Ažuolo žievėje yra 7-12 % rauginių medžiagų, galo ir elago rūgščių, flavanoidų