ETOLOGIJA yra mokslas, tiriantis gyvūno arba jų grupės elgesį tam tikroje aplinkoje ir atskleidžiantis elgesio biologines priežastis, gyvūno atsaką (reakciją) į aplinkos dirgiklius bei šių atsakų dėsningumus. Elgesys – tai bet kokie gyvūno veiksmai ir nejudrumas, organizme vykstančių procesų išorinė išraiška. Ir gyvūno judesiai, kvėpavimas, mityba, ir vos įžvelgiamas ausų krustelėjimas, pasišiaušę plaukai ir kita – tai elgesio apraiškos, o sustingimas vietoje yra įžanga į tolesnius veiksmus, tarsi gyvūnas svarstytų, kaip pasielgti toliau. Kitaip tariant, elgesys yra vidinio (subjektyvaus) pasaulio (psichikos) atitikmuo, o psichika – objektyvaus (išorinio) pasaulio subjektyvus atspindys ir elgesio reguliatorius. Kalbant apie išorines psichikos apraiškas, etologijoje “psichikos” sąvoka vartojama retai. Pirmenybė teikiama “elgesio aktų”, “elgesio formų” sąvokoms, tačiau šios apima ir atitinkamus psichinio aktyvumo tipus. Kodėl elgesys būtent toks? Ar viskas, ką daro gyvūnas, yra gyvybiškai svarbu? Gal jis ką nors atliktų kitaip ir kitu metu? Šias problemas nagrinėja etologija, atsakydama į klausimus KAS? KUR? KADA? ir DĖL KO?, t.y. rodo, kokie yra elgesio motyvai, stimulai, gyvūno suvokimo galimybės. Išmanyti gyvūnų elgesio ypatybes – vadinasi, suprasti daugelį gamtos dėsnių, kurie padėtų pažinti gyvūnų gyvenimo būdą, nuspėti jų veiksmus, įvertinti gyvūnų išgyvenimo, veisimosi galimybes tam tikromis sąlygomis, kontroliuoti gausą. Gyvūnų gyvenimo variklis – giminės tesimas, todėl reikia išlikti gyvam ir palikti palikuonių. Tai įmanoma, palaikant informacinius ryšius su aplinka ir atitinkamai derinant savo veiksmus. Gyvūnams reaguojant į aplinką, jų smegenyse lieka tam tikrų objektų, atsitikimų atvaizdai. Vaizdas – gyvūno elgesio reguliatorius, atspindys to, kas jau buvo ir kas dar bus. Vaizdas skatina gyvūną ieškoti atitikmens aplinkoje arba vengti jo (pavyzdžiui, stirna, išgirdusi šunų skalijimą, pasileidžia bėgti, nors šunų dar nemato, – ją veja ne garsas, bet būsimo susitikimo vaizdas). Ši savybė vadinama anticipacine, arba sugebėjimu numatyti įvykių eigą. Gyvūnams būdingos vaizdinio ir veiksminio mastymo užuomazgos. Gyvūnai negali spręsti mintyse, jiems nebūdingas abstraktus mąstymas – jie mąsto veikdami arba lygindami situacijos vaizdus: tai, ką pamatė dabar, susiedami su atmintyje esančiais vaizdais. Gyvūnų mąstymas primena situaciją, kurią žmonės apibūdintu posakiu “šovė į galvą”.
Gyvūnų elgesys etologijoje suprantamas kaip viena svarbiausių prisitaikymo sistemų. Gyvūno organizmas gali išgyventi, išlaikydamas pusiausvyrą su aplinka, nuolat atitinkamai atsakydamas į aplinkos dirgiklius refleksais. Visos gyvūnų prisitaikymo sistemos, sąveikaudamos tarpusavyje, sudaro sąlygas gyvūnams, jų grupei, populiacijai išgyventi ir egzistuoti, esant tam tikrai jų gausai, todėl miško bei medžioklės Ūkyje, aplinkosaugoje svarbu atsižvelgti ne tik į vieno gyvūno elgesį, bet į gyvūnų elgesį populiaciniame (sinekologiniame) lygmenyje, pažinti gyvūnų elgesį ne tik jų populiacijoms kontroliuoti, bet ir rūšių įvairovei išsaugoti. Elgesio pažinimas sudaro sąlygas nustatyti ryšius tarp elgesio ir gyvūno organizme vykstančių vidinių bei gyvūno aplinkos procesų, kurie pasireiškia prieš tam tikrą elgesį, lydį jį arba yra jo pasekmė. Pirmiausia kyla klausimas, kaip nustatyti mus dominančių reiškinių ir įvykių, kurie tuos reiškinius paskatino, ryšį. Bandymas tai paaiškinti vadinamas priežastine analize. Standartinės analizės schemos nėra, bet ši analizė visada atliekama keliais etapais. Svarbiausias yra pirmasis etapas – elgesio aktų apibūdinimas ir klasifikavimas. Šiuo tikslu naudojami tokie metodai: Stebėjimų, Stimulų, Sąlyginių refleksų, Deprivacijos, Kiti eksperimentiniai metodai.Gyvūnų elgesio reiškiniai būną tokie: Įgimti (paveldėti, nereikalaujantys išankstinio išmokymo – nesąlyginiai refleksai bei instinktai), Įgyti (išmokti), Intelektiniai (įgyti mąstant).Šie reiškiniai glaudžia tarpusavyje susiję, bet skirtingų rūšių gyvūnų elgesyje reiškiasi nevienodai. Tos pačios rūšies gyvūnams būdingi individualūs šių elgesio reiškinių skirtumai, kurių kaitos diapazonas sudaro tam tikras rūšies reakcijų normas.Tirdami elgesį, mes nustatome ryšius tarp gyvūno poelgių ir išorinių bei vidinių įvykių – tų, kurie jau buvo, kurie yra dabar, ir tų, kurie sąlygoja vėlesnes elgesio apraiškas, lemiančias gyvūno išgyvenimą, jo galimybes veistis. Gyvūnas neatlieka veiksmų šiaip sau – savo veiksmais jis siekia tam tikro tikslo. Yra tokie 3 pagrindiniai bet kokio elgesio reiškimosi elementai:1. Motyvacija,2. Stimulas,3. Atsakas (reakcija).Kitaip tariant, yra elgesio motyvas (paskata), yra stimulas, atitinkąs organizmo reikmę, o ši reikmė lemia gyvūno elgesio kryptį, tai yra atsakymą – reakciją. Biologinė motyvacija yra paskata kokiam nors veiksmui atlikti. Tai gyvūno būklė, nulemianti būsimo veiksmo pobūdį. Išorinių ir vidinių dirgiklių sukeltas gyvūno vidaus terpės pakitimas aktyvina galvos smegenų žievės ir požievio darinius ir skatina tolesnius veiksmus pradiniam poreikiui, sukėlusiam paskatą, patenkinti. Stimulas – tai dirgiklis, kuris sukelia gyvūno atsakymą – reakciją. Etologijoje egzistuoja sąvoka “stimulas-ženklas” – dirgiklis, kuris tarsi “įjungia” tam tikrą elgesį. Tokie paleidikliai nutraukia gyvūno elgesio paruošiamąją stadiją ir tarsi “įjungia” būdingą gyvūno rūšiai stereotipinį elgesį. Paruošiamosios stadijos metu dėl kurio nors motyvo kilusi reikmė skatina gyvūną patenkinti ją, atliekant tam tikrus veiksmus. Štai elniui pajutus alkį (paskata), “įjungiama” paruošiamoji stadija – elnias ieško pašarų šaltinio. Aptikęs jam prieinamą pašarą, pvz., uosio kamieno žievę, kaip stimulą – paleidiklį, pradeda laupyti – įsivyrauja stereotipinis elgesys (vykdomoji stadija). Reikšminiams stimulams atpažinti etologijoje naudojami dirbtiniai modeliai. Klasikinis pavyzdys yra žąsų kiaušinių ridenimo į lizdą eiga. Išriedėjusį iš lizdo kiaušinį žąsys visada grąžina į lizdą, atlikdamos nemaža stereotipinių judesių, kurių nenutraukia netgi tais atvejais, jeigu kiaušinis rieda į šoną. Tik galutinai atlikusios visus judesius, vėl grįžta prie nuriedėjusio kiaušinio. Keičiant tikrąjį kiaušinį modeliais, nustatyta, kad žąsys pasirenka didesnius modelius. Šiuo atveju būtent kiaušinis ir jo dydis yra “stimulas-ženklas” – stereotipinio elgesio paleidiklis. Gyvūno atsakas – reakcija apima nemaža refleksų. Refleksas – tai bet kuris gyvūno būsenos pasikeitimas. Refleksas, kurį galime matyti, registruoti arba kitaip išskirti, vadinamas elgesio aktu (elgesio reakcija). Elgesio aktas, arba reakcija, yra elgesio struktūrinis vienetas. Gyvūno elgesio vienetų visuma sudaro elgesio repertuarą. Atskiri elgesio aktai sudaro elgesio pavyzdžius, o pastarieji – elgesio formas, kurios jungiasi į tam tikrus elgesio tipus. Paprastai etologijoje išskiriamos trys pagrindinės elgesio pakopos: elgesio aktai, formos bei tipai.Gyvūnai priima signalus iš aplinkos ir atsako į tam tikrus dirgiklius pagal tą elgesio programą, kuri yra užfiksuota gyvūno atmintyje. Aplinka gali veikti gyvūną nuolat (gravitacija, elektromagnetinės bangos, kosminis spinduliavimas) ir periodiškai, arba epizodiškai (oro temperatūros svyravimai, oro srovės, prisilietimas). Aplinkos poveikis gali būti kenksmingas (nuodingos medžiagos, radioaktyvieji spinduliai) arba nekenksmingas (garsai, šviesa); juntamas (garsas, vibracija) arba nejuntamas (elementariųjų dalelių judėjimas, bekvapės medžiagos). Veikiamas aplinkos, gyvūno organizmas turi atskirti dirgiklius pagal biologinę svarbą ir jų reikšmės kaitą laiko ir vietos atžvilgiu.Atsakydamas, perduodamas signalus gyvūnas keičia aplinkos fizinę-cheminę būklę. Ši pakeistoji aplinka tampa tam tikro gyvūno biologiniu-signaliniu laiku. Šiame lauke pasireiškia trys pagrindinės sudedamosios dalys – laikai, kurie atitinka gyvūno organizmo elgesio mechanizmų sistemas. Trys pagrindiniai elgesio mechanizmų ir jų sistemų tipai yra tokie:1. Sensoriniai (perceptyviniai, sensorinė, t.y. jutimo organų – analizatorių – sistema),2. Nerviniai ( nervų sistema),3. Humoraliniai (hormonų poveikis per kraują, limfą, endokrininė sistema).Visi šie mechanizmai ne tik veikia gyvūno elgesį, bet ir patys atitinkamai keičiasi grįžtamojo ryšio būdu. Srensoriniai mechanizmai paveikia elgesį, bet ir patys kinta dėl jo įtakos.Kiekvienas gyvūno poelgis jungia kelis refleksus, tačiau, stebint gamtoje, atskaitos tašku pasirenkamas matomas gyvūno atsakas – elgesio aktas. Elgesio aktas – tai gyvūno atliekamas atskiras prisitaikomasis veiksmas. Atlikimo rezultatas priklauso ne tik nuo gyvūno rūšies, bet ir nuo jo individualių savybių bei jo santykių su aplinka tam tikru laiku. Daugeliu atvejų atskiros vieno elgesio akto dalys gali reikštis keliose sudėtingesnėse elgesio apraiškose – elgesio formose. Iš įvairių elgesio formų susidaro tam tikri elgesio tipai. Gamtoje gyvūno elgesio prisitaikomumas matomas ne iš karto. Šis efektas priklauso nuo gyvūno poreikio patenkinimo. Štai matydami būrelį stirnų šalia kvartalinės, negalime tuojau pat pasakyti, su kokiu elgesiu susidūrėme. Tai galėtume pasakyti tik išsiaiškinę galutinį rezultatą, t.y. nustatę elgesio formą. Atskiri elgesio aktai gali reikštis keliose elgesio formose. Elgesio forma – tai iš daugelio elgesio aktų susidedąs elgesys, skirtas gyvūno biologiniams poreikiams tenkinti. Etologijoje dažniausiai taikoma tokia elgesio formų klasifikacija:1. Judėsenos (lokomocijų),2. Mitybos,3. Kūno priežiūros (kūno švaros palaikymo),4. Šalinimo,5. Termoreguliavimo (temperatūros reguliavimo),6. Miego,7. Plėšrūnų vengimo,8. Prieglobsčio ieškojimo,9. Tyrinėjimo-orientacijos,10. Žaidimo.Elgesio formos dažnai yra bendros keliems elgesio tipams. Gana sunku išskirti socialinio elgesio tipą – socialinis elgesys jungia ir gynimosi elgesį, ir elgesio formavimąsi, ir lytinį elgesį. Šis elgesys skirtas gyvūnų santykiams grupėje palaikyti. Tuo tarpu ir grupėje kiekvienas gyvūnas elgiasi savaip, jam reiškiasi tam tikras individualus elgesys bei jo formos.Elgesio tyrėjams labiausia rūpi šie du klausimai: kaip gyvūnas elgiasi ir kokia šio elgesio biologinė prasmė. Į pirmąjį klausimą atsako elgesio aprašymas. Antrajam klausimui svarbu, kaip gyvūno elgesys padeda susirasti maisto ar porą, saugoti plėšrūnų ir pan. Abu atsakymai remiasi pripažinimu, kad elgesys – matomi koordinuoti gyvūno atsakai į aplinkos stimulus – bent iš dalies yra paveldimas.Visą kūną valdo ir jungia į vieną darnią visumą nervų ir endokrininė sistema. Daugybės bandymų rezultatai rodo, kad endokrininė sistema yra susijusi su elgesiu ir ją irgi lemia genai. Įvairiausių tyrimų rezultatai patvirtina hipotezę, kad elgesys iš dalies yra paveldimas ir kad genai veikia elgesio valdymo nervinius ir hormoninius mechanizmus. Gyvūno elgesio valdymo mechanizmų raida, tobulėjimas priklauso nuo aplinkos (įgytos patirties). Gyvūnams patirtis yra naudinga; kai dėl patirties kinta elgesys, tai reiškia, kad gyvūnai ko nors išmoko. Šiuolaikiniai tyrimai parodo kad gyvūnai labai daug ko išmoksta. Net tos elgesio formos, kurios ankščiau laikytos nekintančiomis, neretai gali kisti. Pvz. Paukščiai mokosi giedoti gana įvairiai – tam įtakos turi ir jautrumo laikotarpis, kai gyvūnai visam gyvenimui įsimena ką girdėję, ir sąveika su kitais bendruomenės nariais. Manoma, kad toks elgesys, kuris gerina dauginimąsi, turi būti perduodamas iš kartos į kartą. Daug spermos turintys patinai konkuruoja dėl patelių. Patelės turi mažiau kiaušinėlių, tad jos renkasi patinus. Kiti dauginimosi elgsenos momentai taip pat yra adaptyvūs. Naudos ir sąnaudų analizės metodą galima taikyti tiriant patinų konkurenciją dėl patelių tiek hierarchinėse bendrijose (pavianų), tiek teritorijas pasidalijančių gyvūnų populiacijose (taurųjų elnių). Jai kuri nors elgesio forma išsaugoma iš kartos į kartą, beveik tikra, kad jos teikiama nauda yra didesnė nei sąnaudos (žala).Bendruomenėmis gyvenantys gyvūnai tarpusavyje bendrauja. Bendravimui jie naudojasi cheminėmis medžiagomis, grasais, šviesos signalais ir prisilietimais. Šis bendravimas padeda bendradarbiauti, o tai naudinga tieks signalų siuntėjams, tiek priėmėjams..Gyvenimas bendruomenėmis teikia tam tikrų privalumų, bet turi ir trūkumų. Jei gyvūnai gyvena bendruomenėmis, reikia manyti, kad privalumai (vienų pagalba kitiems pavojaus atveju, auginant jauniklius, ieškant maisto) yra svaresni už trūkumus (įtempti santykiai, ligų ir parazitų platinimas, mažesnės dauginimosi galimybės). Šias prielaidas kai kada įmanoma patikrinti.Kiekvieno bendruomenėmis gyvenančios gyvūnų rūšies individo dauginimosi sėkmė dažniausiai padidėja. Kartais atrodo, kad gyvūnai elgiasi altruistiškai, pvz., kai vyresnis jauniklis padeda tėvams auginti jaunesniuosius brolius. Bet atsižvelgiant į suminį prisitaikymo laipsnį, kuris priklauso tiek nuo tiesiogiai, tiek nuo netiesiogiai veikiančios atrankos, toks elgesys naudingas ir jam pačiam. Gyvųjų organizmų elgesį valdo dvi sistemos – nervų ir endokrininė; jos priklauso nuo paveldimos informacijos, gaunamos su genais, ir nuo aplinkos. Kadangi elgesį tam tikru mastu lemia genai, jį turi veikti gamtinė atranka, ir jis turi būti naudingas organizmams. Organizmai negyvena po vieną. Kiekvienas organizmas yra dalis populiacijos, kuri sąveikauja tiek su abiotine, tiek su biotine aplinka. Įvairių gyvųjų organizmų populiacijų visuma kiekvienoje konkrečioje teritorijoje sudaro bendriją. Ekologija nagrinėja populiacijų gausumą, jų pasiskirstymą biosferoje – žemėje, ore, vandenyje. Visas ekosistemas į viena visumą jungia biocheminiai ciklai, todėl jie yra ypač svarbūs ir kaip tik todėl pastaruoju metu taip stengiamasi pažinti ekologijos dėsnius.Taigi tikslingai arba kitaip savo veikla keisdamas gyvūnų natūraliąją gyvenamąją aplinką, žmogus susiduria su gyvūnų elgesio pasikeitimo problemomis. Gyvūnų elgesio pažinimas padeda išvengti nepageidaujamų aplinkos (gyvūnų rūšių nykimo arba pernelyg didelio pagausėjimo ir ženklaus pakenkimo aplinkai) bei kitų reiškinių, kurie pažeistų pusiausvyrą gamtoje.Retieji žinduoliai Klaipėdos rajone ir jų apsauga.Gyvūnų rūšinė įvairovė ir jų paplitimas kinta keičiantis gamtinei aplinkai. Svarbiausieji gamtinės apsaugos pokyčiai, labiausia neigiamai paveikę gyvūniją, įvyko dėl žmogaus ūkinės veiklos, padidėjusios aplinkos taršos, sausinamosios melioracijos ir pernelyg didelio žemės ūkio chemikalų naudojimo.Praeityje didelį poveikį žinduoliams turėjo Lietuvos teritorijos sukultūrinimas, prasidėjęs dar pirmykštėje bendruomenėje. Per pastarąjį tūkstantmetį iškirsta didžioji dalis miškų, kadaise augusių beveik visoje šalies teritorijoje. Likę suskaidyti miškų masyvai kaitaliojasi Lietuvoje su dirbamų žemių plotais. Tai pagausino pilkųjų kiškių, stirnų, rudųjų lapių būrį. Tačiau sumažėjo šiaurinių rūšių, be to, dėl padažnėjusių medžioklių išnyko bebrai, taurai, stumbrai, taurieji elniai, rudasis lokys, erniai, vilpšiai. Amiškų iškirtimas ir dirbamų žemių plotų didinimas paspartino vidaus vandenų eutrofizaciją ir jų faunos kaitą. Miškai užimantys apie trečdalį teritorijos, pasižymi didžiausia žinduolių įvairove, gausumu ir biomase. Labai svarbūs žinduoliams ir kiti nesukultūrinti plotai, pelkės, krūmai, natūralios pievos, ganyklos, vandenys. Pastaraisiais metais stebimi atskirų žinduolių rūšių gausumo pokyčiai. Pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo kurmių dėl melioracijos ir su ja susijusio natūralių pievų bei ganyklų plotų mažėjimo. Apyrečiai, arba reti šikšnosparniai, kurių daugelis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą: Šikšniukas nykštukas – reta, nepakankamai ištirta rūšis arti šiaurinės paplitimo ribos. Įrašyta į Latvijos, Estijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas. Paplitęs vidutinių platumų ir subtropinio klimato juostose, Europoje, Mažojoje ir Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Afrikoje. 1986m. Rastas Klaipėdoje, Smiltynėje. Biotipas: gyvenvietės, vasaros slėptuvės namų sienose, stogų tuštumose, palėpėse ar po palangėmis. Birželio pabaigoje ar liepos pradžioje patelės, dažniausiai mišriuose plikšnių ar Natuzijaus šikšniukų kokolijose, veda 2, rečiau 1 jauniklį. Žiemojimo vietos nenustatytos. Rudeninė migracija prasideda rugpjūčio pabaigoje. Maitinasi smulkiais vabzdžiais. Gausumas: 1931m. vasarą Kaltanėnuose gyveno didelė šių šikšniukų kolonija. Prie Bijotės ež. (Šiaulių raj.) rastoje Natuzijaus šikšniukų kolonijoje 1984m. vasarą gyveno arti dešimties šios rūšies vaikingų patelių. 1980-1986m. per šikšnosparnių rudeninę migraciją Ventės rage ir jo apylinkėse šikšniukai nykštukai traukė sporadiškai. Kitose radimvietėse sugauti pavieniai žvėreliai. Pagrindiniai gausumą limituojantys veiksniai – tinkamų veistis slėptuvių nykimas ir ramybės trikdymas bei žvėrelių naikinimas. Apsauga: Pastatams, kuriuose gyvena šie šikšniukai, suteikti saugomo objekto statusą. Įrengti naujų slėptuvių: į sienų tuštumas padaryti landų šikšnosparniams įskristi, ant pietinių sienų pritaisyti pašiūrių jiems dienoti. Parkuose ir miškuose, Ypač pajūrio zonoje, iškelti inkilų.
Vėlyvasis šikšnys – reta, nepakankamai ištirta rūšis prie šiaurinės arealo ribos. Įrašyta į Rusijos Kaliningrado sr. raudonąją knygą. Paplitimas: arktinio ir vidutinių platumų klimato juostose Eurazijoje, Šiaurės ir Šiaurės vakarų Afrika. Lietuvoje aptiktas 1981m. kuršių nerijoje, netoli Juodkrantės. Biotipas: gyvenvietės. Nevengia ir didelių miestų. Žiemavietėms neišrankūs. Gali žiemoti požiemiose, šaltuose pusrūsiuose ar apšildomose patalpose. Slepiasi namų palėpėse, tarp sienų ir stogų. Rudenį ir pavasarį, pradėjęs migruoti ar keliauti, dažnai randamas tarpulangėse ar apšildomuose patalpose. Veisimosi laikotarpiu patelės gyvena atskirai nuo patinų, kolonijomis. Birželio viduryje atveda 2 arba 1 jauniklį. Lietuvoje žiemavietėse pasirodo tik gruodžio mėn., o iki tol dalis šikšniukų aptinkama laikinose slėptuvėse, kiti , matyt, migruoja į šiltesnio klimato kraštus. Maitinasi virš gatvių, sodų, daržų, nedidelių vandens telkinių, laukų ar pievų. Maistas vabzdžiai, voragyviai, kartais net pilvakojai moliuskai. Gausimas: iki šiol Lietuvoje žinomos 3 šių stambių šikšnosparnių populiacijos: Kaune, Vilniuje ir Marcinkonyse. Atrodo, kad minėtų populiacijų branduolį sudaro 1-2 veisimosi kolonijos, po 20-50 patelių. Lietuvos žiemavietėse ši rūšis aptinkama sporadiškai. Rūšis gali išnykti, jeigu bus naikinamos veisimosi kolonijos ir slėptuvės bei trikdoma gyvūnų ramybė. Apsauga: saugomas Julijanavos teriologiniame draustinyje, Rokų, Naujosios Fredos šikšnosparnių žiemavietėse. Statiniams, kuriuose konstatuotos didelės šikšnių kolonijos, suteikti saugomo objekto statusą. Saugoti potencialias ir įrengti naujų slėptuvių: į palėpes ir sienų tuštumas padaryti landų šikšnosparniams, ant pietinių sienų pritaisyti specialių erdvių inkilų. Populiacijų teritorijose vengti naudoti insekticidus.1947m. pradėjus reaklimatizuoti bebrus, jie paplito visoje Lietuvoje, o 1988m. jų padidėjo iki 11,7 tūkst. Bebrų pradėjo mažėti dėl intensyvaus jų gaudimo bei trobelių ir užtvankų niokojimo. Mažėjant miškų ir pelkių plotui, pablogėjo baltojo kiškio gyvenimo sąlygos. Jis tapo retas ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą:
Baltasis kiškis – reta rūšis pietiniame arealo pakraštyje. Įrašyta į Lenkijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas. Paplitimas: Eurazijos miškų zona ir didelė dalis tundros bei Šiaurės Amerikos šiaurinė sritis. Aptinkamas beveik visoje Lietuvoje, dažnesnis rytiniuose, pietrytiniuose ir kai kuriuose vakariniuose rajonuose. Biotipas: Dideli miškų ir pelkių masyvai, miškai su kirtavietėmis, aikštėmis, sąžalynais. Vasarą minta įvairiomis žolėmis, žiemą – drebulių, gluosnių, beržų ir kitų medžių bei krūmų šakelėmis, žieve. Šeriasi du kartus per metus – rudenį ir pavasarį. Nuo kovo iki rugsėjo mėn. patelė veda vidutiniškai 3, kartais 4 vadas, kurias dažniausia sudaro 2-4 (nuo 1 iki 8) jaunikliai. Lytiškai subręsta 9-10 mėnesių. Gausumas: Pagal apskaitos duomenis, pokario metais baltųjų kiškių Lietuvoje padaugėjo nuo 1,3 tūkst. (1948) iki 7,2 tūkst. (1974). Paskutiniais dešimtmečiais jų mažėja. 1991m. Lietuvoje buvo priskaičiuota 3 tūkst. Žvėrelių. Manoma, kad pagrindinė mažėjimo priežastis – biotopų plotų mažėjimas intensyviai sausinant miškus ir pelkes. Apsauga: Nuo 1989m. nemedžiojamas; saugomas Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės rezervatuose. Išsaugoti biotipus.Pilkasis kiškis dažnesnis, tačiau per pastaruosius dešimtmečius jų Lietuvoje sumažėjo 4-5 kartus. Tai stebima ir kitose Europos šalyse. Priežastis – žemės ūkio chemizavimas, mechanizavimas ir melioracija. Keletą kartų sumažėjo ūdrų, daugiausia dėl melioracijos, ištiesinus upelius ir pavertus juos kanalais. Nuo 1975m uždrausta ūdrų medžioklė. Nemažai Ūdrų patenka į bebrams paspęstus spąstus. Nuo 1969m. Pradėta reaklimatizuoti stumbrą. Šiuo metu jis laikomas aptvaruose. Bandymas reaklimatizuoti Lietuvoje dėmėtąjį elnią buvo nesėkmingas. Stirnų, tauriųjų elnių, briedžių ir šernų yra palyginti gausu, nes po karo buvo medžiojami vilkai, vyko aktyvi kova su brakonieriais, propaguojama žvėrių globa ir jie papildomai buvo šeriami žiemą. Geras mitybos sąlygas šioms rūšims sudarė intensyvus miškų kirtimas ir želdinimas, nuostolingai tvarkomas žemės ūkis. Aštuntajame dešimtmetyje šių žvėrių daroma žala miškui ir žemės ūkio kultūroms buvo gana didelė, todėl buvo daugiau medžiojama. Taip buvo stabilizuotas jų gausumas. Po 1991m. dėl intensyvios medžioklės ir brakonieriavimo labai sumažėjo briedžių, stirnų ir šernų.
Dėl jūros užterštumo ir dėl praeityje neribotos ruonių medžioklės, labai smarkiai yra sumažėję Ilgasnukių ruonių ir Jie yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knyga: Ilgasnukis ruonis – išnykstanti, labai reta rūšis. Įrašyta į Latvijos Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos Kaliningrado sr. raudonąsias knygas. Paplitimas: Borealinė Atlanto vandenyno juosta: Kanados, JAV, Šiaurės bei Vidurio Europos pakrantės ir Baltijos Jūra. Baltijos ilgasnukis ruonis priklauso endeminiam porūšiui H.g. macrorhynchus. Dažnesnis Botnijos, Suomių ir Rygos įlankų pakraščiuose bei pietinių Švedijos krantų. Lietuvoje aptinkamas Baltijos jūros pakrantėje. 1960-1990m. plaukiojantys (18 atvejų), gulintys ant kranto (14) bei negyvi (8) ruoniai stebėti netoli Nidos, Juodkrantės, Girulių, Šventosios, Pervalkos, Melnragėje, Klaipėdoje. 1987, 1988 ir 1990m. prie Klaipėdos rasti mėnesio jaunikliai. Biotipas: Jūrų pakrantės zona, uolėti salų krantai. Žiemą ir pavasarį gulyklos ant ledo. Minta žuvimis (menkės, plekšnės, uotai , stintos, strimelės, lašišos), rečiau moliuskais ir vėžiagyviais. Prieš veisimąsi telkiasi siauroje pastovaus ledo pakraščio juostoje, atokiose salų pakrantėse. Vasario pabaigoje – kovo mėn. atveda 1, rečiau 2 jauniklius. Nėštumas trunka 11,5 mėn. Lytiškai subręsta 5-7 metais. Gausumas: Baltijos jūroje ilgasnukių ruonių gausia mažėja. Ketvirtajame dešimtmetyje jų buvo apie 20 tūkst., šeštajame – 5-10 tūkst., septintojo pradžioje – 2,5-5 tūkst., o aštuntajame – apie 1,2 tūkst. Praeityje jų mažėjo dėl beveik nereguliuojamos medžioklės ir specialaus naikinimo, nes manyta, jog jie kenkia žuvininkystei. Paskutiniais dešimtmečiais pagrindinė nykimo priežastis yra jūros užterštumas chloro organiniais junginiais bei sunkiaisiais metalais, kurie kaupiasi žuvyse. Dėl to iki 80 % patelių lieka bergždžios arba gimdo negyvus jaunikius. Apsauga: nuo 1970m. uždrausta sportinė ir mėgėjiška, o nuo 1975m. – veislinė ruonių medžioklė Pabaltijo respublikų teritoriniuose vandenyse. Nuo 1987m. veisiamas Klaipėdos jūrų muziejuje-akvariume. Mažinti Baltijos jūros teršimą, dalyvauti tarptautinėse konvencijose.Maisto perdirbimo įmones teršiančios paviršinius vandenis Klaipėdos rajone.
Pagrindiniai paviršiniai vandenys Klaipėdoje tai Baltijos jūra ir Kuršių marios, bei Danės ir Minijos upės kurios nuolat yra teršiamos. Kuršių marių būklė daugiausia priklauso nuo Nemuno upe plukdomų, įvairiausių teršalų prisotintų vandenų. Šiaurinę Kuršių marių dalį aeruoja, o retkarčiais ir teršia Klaipėdos sąsiauriu įsiveržiantys sūrūs jūros vandenys. Be to, vandenų bei teršalų dalis į Kuršių marias patenka Deimenos atšaka, Danės ir Smeltalės upėmis. Nemažai teršalų patenka ir iš atmosferos. Kuršių marių plotas 1584 km², ir į jas suteka vandenys iš 100458 km² upių baseino ploto. Tokiu būdu drenuojama Kuršių marių teritorija sudaro 5,8% Baltijos Jūros upių baseino ploto ir priklauso Baltarusijos, Lietuvos, ir Rusijos teritorijoms. Per pastaruosius su dešimtmečius kasmet Klaipėdos sąsiauriu į Baltijos Jūrą išteka apie 23 km³ gėlo vandens, arba 4,9% bendro nuotėkio į Baltijos jūrą. Kuršių marių regione gyvena apie 5 milijonus žmonių, kurių dauguma naudojasi buitiniais patogumais ir išleidžia kanalizacijos nuotekas į upes ir ežerus. Šiaurinėje kuršių dalyje išsidėstęs stambus pramoninis centras Klaipėda. Gyventojų reikmėms, tame tarpe ir maisto pramonės įmonės, suvartojama daug vandens, kuris nuleidžiamas į nuotekų sistemas. Buitinių nuotekų taršos poveikis gamtiniams vandenims priklauso nuo valymo efektyvumo ir atstumo nuo išleistuvo iki Kuršių marių. Daug biocheminių medžiagų patekdavo į mūsų upes iš žemės ūkio naudmenų. Tačiau per pastaruosius metus trąšų naudojimas žemės ūkyje sumažėjo. Panaikinus daugelį stambių gyvulininkystės kompleksų į mūsų upes ir upelius patenka daug mažiau srutų ir sulėtėjo Kuršių marių eutrofikacijos procesai.Fermų ir buitinės nuotekos sukelia žymų bakteriologinį užterštumą, ir Kuršių mariose, bei Danės upėje jau seniai nebesimaudoma.
Klaipėdos sąsiaurių vyksta nenutrūkstama vandens masių cirkuliacija tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros. Klaipėdos masių ekvatorija prasideda nuo Kiaulės nugaros seklumos, susidariusios ir jūros atplukdytų nešmenų, ir baigiasi ties Klaipėdos uosto vartais.Klaipėdos sąsiauriu į Kuršių marias kasmet patenka apie 2-8 km³ jūros vandenų, vidutiniškai 5 km³. Šie vandenys gana dažnai užpildo Klaipėdos sąsiaurio ekvatoriją ir žymiai rečiau išplinta Kuršių mariose, nors kartais sūrūs vandenys pasiekia ir Bulvikio ragą.Mažiau naudojant trąšų ir likvidavus taršias fermas Minijos upės baseine, jos vandenys tapo švaresni, tačiau Klaipėdos sąsiaurio pusės kanalo užteršimo grėsmė nemažėja. 1983m., netoli Klaipėdos miesto vandenvietės įrengus kanalizacijos vandenų išleistuvą, patvankų iš jūros metu nemaža dalis šių dar labai užterštų vandenų suvaroma į Vakarų laivų remonto įmonės teritorijoje esančią Malkų įlanką, ir vanduo čia užsistovi. Dar ir palyginti taršios laivų remonto įmonės ši nedidelė akvatorija yra labiausia užterštas kuršių marių regionas. Kai sumažėjo Klaipėdos sąsiaurio vandenų tarša, padėtis truputi pagerėjo, tačiau ši nedidelė akvatorija išlieka labiausia užterštu Kuršių marių regionu.Į Baltijos jūrą didžiausias teršalų kiekis patenka su upių vandenimis, kurie būna 3-4 kartus labiau prisotinti biogenų negu jūros vanduo. Ištekėję į jūrą gėli vandenys susimaišydami gana greitai praranda savo hidrochemines savybes; ilgiausia išlieka nepakitusi vandens spalva ir skaidrumas. Dažniausia ištekėję į Jūra vandenys teka siauresne ar platesne juosta į šiaurę. Vidutiniškai per metus upės vandenys teka 250 dienų į šiaurę, 40 dienų į pietus ir apie 75 dienas, kuomet jūros vandenys veržiasi į Kuršių marias, ištekėjimas nevyksta. Taip yra todėl, kad dažniau vyrauja pietų vėjai, o pučiant Šiaurės vėjams, upių vandenys paprastai neišteka. Dažniausia dėl padidėjusio koliindekso maudytis būna netinkami Melnragės ir Girulių paplūdimiai, kurie yra tiesiogiai veikiami nuotekų, ištekančių iš Klaipėdos sąsiaurio. Taip pat pakankamai dažnai būna netinkami maudytis ir Palangos paplūdimiai dėl atslenkančių nuo Klaipėdos vandenų, dar papildytų Butingės išleistuvo, Rąžės upelio nuotekomis. Maisto pramonės įmonės palyginti su uosto įmonėmis Klaipėdos paviršinius vandenis teršia ne taip smarkai. Labiau jūra ir marios nukenčia nuo praplaukiančių laivų paliekančių mazuto dėmių, ar nelaimių išsiliejus naftai į jūra iš tanklaivių. Tad paviršinius vandenis Klaipėdoje teršia daugiausia ne maisto pramonės įmonės.Naudota literatūra:
1. O. Belova “Medžiojamų gyvūnų etologija”, Kaunas: 2001.2. G. Isokas “Jie gyveno Lietuvoje”, V.;1998.3. Lietuvos raudonoji knyga. V.: 1992,4. S.S. Mader “Biologija”, 2 knyga, V.: 2001.