Ekologinės etikos svarba visuomenėje

Ekologija
Ekologinės etikos svarba gamtosaugoje
Alina
mergele84@one.lt

Turinys
ĮŽANGA 2
MEDŽIŲ KIRTIMAS 3
GAISRŲ ŽALA 4
ŽMOGUS GAMTOJE 6
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 14

Įžanga
Ekologija – tai mokslas apie organizmo ryšius su negyvąja gamta, apie 1 rūšies individų tarpusavio santykius ir santykius su kitų rūšių atstovais, apie įvairių rūšių bendrijų prigimtį ir ryšius su kitomis bendrijomis.
Etika – žmonių elgesio normų visuma.
Gamtosauga – priemonių sistema protingai sąveikai tarp žmogaus veiklos ir gamtinės aplinkos palaikyti. Ji padeda racionaliai naudoti ir atkurti gamtinius išteklius, saugoti gamtą ir žmonių sveikatą nuo kenksmingų tiesioginio ar netiesioginio ūkinės veiklos poveikio padarinių.
Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekkologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių. Virš planetos sklando pavojaus nuojauta: ar žmogus, protinga būtybė, pajėgs atkurti pažeista gamtos harmonija ir išsaugoti savo bei kitų gyvūnų biologinį identiškumą? Ar netaps jis Žemės gyvybės, taip pat ir savęs, sunaikinimo kaltininku? Ką daryti, kad sustabdytume gamtinių sistemų irimą, išsaugotume ekologiškai visavertę, švarią aplinką? Kodėl technikos pažanga pralenkia natūralios aplinkos kaitrą, nepalikdama jaai ir žmogui laiko adaptuotis? Tokie ir panašūs klausimai šiandien tampa vieni iš svarbiausių žmogaus filosofinių apmąstymų, jo dorovinės saviraiškos dalykų. Šie klausimai dabar yra tarp aktualiausių visuose Žemės rutulio taškuose.
Ekonomikos augimas užtikrina turtingesnio gyvenimo perspektyvą, tačiau jis turi sa

avo kainą. Šią kainą sudaro: gamtiniai ištekliai, kurie sunaudojami gamyboje ir atliekos, kurios lieka po gamybos proceso ir vartojimo.

Medžių kirtimas
Pasauliui mes sugebame parodyti savo gyvenimą geresni ne kaip yra realybėje. Tai tarybinio gyvenimo paveldas. Šios ligos dar neišsigydė ir gamtosaugininkai. Ši svarbi mūsų egzistencijos sfera merdi arba, sakyčiau, net blogėja. Pakeliaukime paežerėmis, miškais, apsilankykime sąvartynuose ir pamastykime, kad visur trūksta paprasčiausios tvarkos. Vaikščiojant po Lietuvos miškus mes matome kiek daug po kirtimų likusių šakų, stiebų viršūnių, miško retinimo metu iškirstų jaunų medžių stiebų yra paliekama miške puvimui. Kirtimas vykdomas jaunuolynuose, kurių amžius mažiau nei 20 metų, dažniausiai be komercinio panaudojimo. Niekas už nieką neatsako. Pažeidimai nustatomi tik gavus pranešimą (skundą). Paskirtos baudos ne visada pilnai išieškomos. Net tobulas gamtosauginis valdymas suudaro sąlygas niokoti gamtą. Trūksta prevencines, švietėjiškos veiklos. Pasigendama informacijos ir pareigūnų dėmesio.
Tačiau klaidinga galvoti, kad gamtosauga privalu griežtinti bei tobulinti tik saugomose teritorijose. Gamtosaugos rūpestis – visas Lietuvos kraštovaizdis. Privačiuose miškuose visiška anarchija, kuriai pradžia davė netobuli įstatymai. Tačiau mišku reformatoriai ir toliau naikina priežiūros grandį – eigulius. Miškų ūkio įtraukimas i laisvos rinkos pinkles yra pražūtingas. Be prevencines – švietėjiškos veiklos gamtosauga neturi ateities. Dideles baudos nėra panacėja. Būtina keisti žmonių mentalitetą. Kova su “vėjo malūnais” tik nutolina pragmatines gamtosaugos atsiradimą.

br />Miškas saugojo lietuvius nuo priešų, valgydino ir rengė. Nūnai nedaug liko didelių girių.
Miškus kirto ir svetimi, ir savi. Dabar girių vietose plyti miestai, laukai ir daržai. Geram medžiui užaugti reikia šimtmečio. Tačiau, žiūrėk, praūžia žolės degintojų liepsnos, – pasiglemžia viską, kas gyva, ir lieka vien apanglėję stagarai. Nežiūrint to, Lietuvoje kertamas senolis medis ir vežamas parduoti į užsienius.
O miškas žmogui duoda daug naudos. Girioje būna daug uogų, grybų. Miške gali paklausyti paukščių čiulbėjimo ir pailsėti nuo kasdienių rūpesčių. Štai V.Lukaševičius yra rašę: “Medis, kaip ir žmogus, vartoja tą patį vandenį, kvėpuoja tuo pačiu oru, juos maitina ta pati žemė. Kodėl žmonės vieni nuo kitų taip skiriasi? Vieni medžiui padeda, trokštantį palaisto, gina nuo piktžolių. Kiti ugnimi sužaloja, peiliu išraižo, džiaugiasi medžio ašaromis”.
Jei nebūtų medžių, nebūtų ir gyvybės. Mes miškams turime atsilyginti tuo pačiu. Reikia juos globoti ir prižiūrėti. Neturėtume mėtyti šiukšlių, laužyti medžių. Negalime būti savanaudžiai ar žaloti juos visai be reikalo.

Gaisrų žala
Blaiviai mąstantys ekologai jau brandina mintį, kad ugnies antpuoliai yra naudingi miškams – ne mažiau už drėgmę. Jie mato, kad daugiau miškų, žūsta nuo kenkėjų ir ligų nei paskęsta liepsnose, kurios kartu apvalo miškus nuo parazitų ir ligų sukėlėjų. Tai principinis mišku gydymo būdas, kuris yra net būtinas norint at

tstatyti optimalias skirtingo amžiaus medžiu proporcijas. Pelenai patręšia žeme, o “išbandymas ugnimi” “užgrūdina” medžius.
Amerikos indėnų pagrindinis medžioklės ginklas buvo ugnis. Ugnis ne tik skatino naujos žolės augimą, bet ir palengvindavo atvirame lauke pastebėti medžiokles laimikį. Žolė vėliau atželdavo labai greitai. Kai indėnus suvarė i rezervatus, ugnis nustojo “niokoti” stepes. Niekas nesunaikina piktžolių, kurios užaugina vis daugiau sėklų. Medžiai, iškankinti ligų, pernelyg jauni džiuvo ir griuvo. Sužėlę jaunuolynai kentėjo nuo vandens stygiaus – neliko, kas juos natūraliai praretina. Pasikeitė net ir dirvos cheminė sudėtis. Miškai ėmė nykti. Miškuose susikaupė daugiau kritusių medžių nei būdavo anksčiau. Taigi juose padaugėjo kuro – tad dabar kylantis gaisras yra daug karštesnis ir jo pasekmes skaudesnes, nei ankstesniųjų. O mišku gaisrai neišnyko. Juos sukelia žaibai, lankytojai ir t.t., tačiau nepaprastai patobulėjo gaisrų gesinimo technika. Ir viso to pasekmė – miškai rečiau apsivalo. Žinoma, tokia nuostata sukels pasipiktinimų audrą. O kaip maži paukšteliai ir žvėreliai? Taip, dalis jų žūsta gaisrų metu. Tačiau kas yra geriau, atskiru individu žūtis ar visos populiacijos gerovė?
Visi gerai žinome, kad gaisrus dažniausiai sukelia kaimų ir miestų gyventojai, kasmet deginantys šiaudus, ražienas, daržininkystės atliekas ir pernykštę žolę. Žmonės, net sučiupti su degtukais aplink rūkstančiuose laukuose, dažniausiai kaltę verčia vaikams ar anoniminiams “padegėjams”. Tačiau kalčiausias yra žm
monių tamsumas. Dauguma padegėjų, tikėdami, kad nudeginta žolė geriau atželia, padaro didžiulę žalą sau, gamtai, valstybei ir visiems Lietuvos gyventojams. Tokių gaisrų dūmai yra labai kenksmingi sveikatai, juose pilna smalkių, suodžių ir nuodingų medžiagų. Ypač jautrūs tokiems dūmams kvėpavimo ligomis sergantys žmonės, vaikai. Nuo žolės užsidegę miškai ir durpynai sudaro milijoninius nuostolius. Gaisrams gesinti išleidžiami didelės mokesčių mokėtojų lėšos. Kasmet sudega sodybos ir kitas turtas, kartais ugnis pasiglemžia ir gyvybes. Gamtai padaroma didžiulė nepataisoma žala, milžiniškuose plotuose išdeginant viską kas gyva. Žemdirbystės specialistai neigia bet kokią racionalią tokio papročio naudą žemės ūkiui ir pasisako prieš laukų ir pievų deginimą.

Žmogus gamtoje
Kuo greičiau rieda automobilis, tuo greičiau gali įvykti avarija. Taip ir su civilizacija: kuo sparčiau ji plėtojasi, tuo labiau ji gali pažeisti aplinką ir sukelti ekologinę katastrofą. Žmonija įžengė į techninės rizikos civilizaciją, kurios plėtotė labai pablogino ekologinę situaciją ir kuri gresia neprognozuojamais padariniais. Kadaise daugelis mąstytojų manė, kad mokslas įgalins žmogų valdyti gamtos jėgas. Dabar aišku, kad gyvoji gamta yra ne šiaip sau įvairi, bet ir labai subtiliai subalansuota milžiniškos daugybės jautrių reguliavimo kanalų bei informacinių ryšių, kuriuos nemokšiška veikla gali lengvai pažeisti bei suardyti.

Ekologinis imperatyvas – tai įsakmus reikalavimas žmogui kurti ir įgyvendinti savo planus remiantis pirmiausia gyvosios gamtos dėsniais. Gyvosios gamtos iškėlimas į patį ekologinio imperatyvo centrą nėra atsitiktinis. Ekologinė problema todėl ir kyla, kad dabartinė industrija, kaip jėga, labiausiai veikianti gamtą, sukonstruota pagal klasikinės fizikos dėsnių modelį, t.y. remiantis negyvosios gamtos pažinimo rezultatais. O Vakarų civilizacija pirmiausia rūpinosi ne technologijos tobulinimu, t.y. ne ieškojimu veiklos būdų, derančių su gamta, o kūrimu kuo galingesnių priemonių (“negyvos” technikos), kuriomis galėtų kuo greičiau ir kuo daugiau paimti įvairių gėrybių iš gamtos. Toks raidos kelias ekologiškai neperspektyvus.

Šiuolaikinės visuomenės ūkinių struktūrų veikla, taip pat įprastinis dažno gyventojo elgesys, daugiau ar mažiau kertasi su geros valios žmonių sąžine. Tie žmonės – tai įžvalgios ir atsakingos asmenybės, kuriems neduoda ramybės “žaizdos žemės mūsų”. Tačiau ekologinė problema, be etinei sferai būdingo bendro prieštaravimo tarp esamybės ir privalomybės, turi ir specifinį aspektą, susijusį su kliūtimis, trukdančiomis ekologiniam imperatyvui transformuotis į dorovinio elgesio formas. Teoriškai įveikti šias kliūtis pašaukta ekologinė etika. Viena iš tų kliūčių – fundamentinė gamtos ir kultūros, dėsnių ir vertybių santykio problema. Moralinės vertybės tiesiogiai iš gamtos, jos dėsnių nekyla. Jos yra to paties žmogaus kūriniai, pačiam sau keliami reikalavimai (pvz., ginti ir saugoti gyvybę nuo sunaikinimo, padėti silpnesniam ir pan.). Bet kad šios vertybės būtų įgyvendintos, žmogus privalo paisyti ekologinių reikalavimų (dėsnių). Mat pastarieji apibrėžia tas sąlygas, kuriomis gamtinė aplinka išlieka vientisa, harmoninga, tinkama įvairioms gyvybės formoms, taip pat žmogui, tarpti ir be kurių, apskritai kalbant, neįmanoma pasiekti moralės principuose formuluojamų tikslų. Pavyzdžiui, mažėjant miškų ir žalumos plotams planetoje, mažėja deguonies atmosferoje, smunka vandenų bioproduktyvumas, senka gruntinio vandens atsargos ir t.t.; kuo daugiau dykumų bus paversta sodais, tuo daugiau sodų virs dykumomis, nes biosferos procesai pasižymi proporcingumu; sparčiai keičiantis gamtinei aplinkai, vis daugiau biologinių rūšių išnyksta; rūšys išlieka, jeigu išlieka jų gyvenamosios vietos; nuodingos medžiagos, išmestos į aplinką, per orą, vandenį ir maisto produktus grįžta į žmogaus bei kitų gyvūnų organizmą, sukeldamos įvairius negalavimus, ankstyvą senėjimą ir mirtį . Tokių ir panašių dėsnių žmonija šiandien žino jau nemažai. Vadinasi, moralinis imperatyvas saugoti gyvybę glaudžiai susijęs su minėtų dėsnių sąlygotu ekologiniu imperatyvu, reikalaujančiu neperžengti tos lemtingos ribos, už kurios gamtinės sistemos imtų degraduoti, kartu naikindamos gyvybę (rūšis bei individus). Šiuo atveju ekologinė moralė pagrindžiama ekologinius dėsnius sujungiant su žmogaus moraliniu įsipareigojimu ginti gyvybę. Jei individas tuos dėsnius ignoruos ir elgsis taip, kad aplinka bus žalojama, tai jo elgesys turės doroviškai neigiamą prasmę, nes toks elgesys naikins gyvybę.

Istorijos tėkmėje žmonės sukaupė nemaža patirties, jų protas ištobulėjo. Pasinaudojant visa esama informacija, jau dabar galima priimti tam tikrus ekonominius, technologinius sprendimus, kuriuose tikslingumas, pragmatinis vertinimas nesikerta su doroviniu vertinimu. Neatsitiktinai specialistai pažymi, kad “tikri ekonominiai sprendimai negali nebūti ekologiški, ir priešingai”. Ir vis tik mokslinė techninė kultūra, atskirai paimta, yra ribota. Mes dar daug ko nežinom, todėl ne visada galime tiksliai viską numatyti. O veikiant visada iškyla daugybė neaiškių bei neapibrėžtų situacijų ir reikia rizikuoti. Kuo tokiu atveju remtis, kaip įvertinti rizikos laipsnį, jei patikimų mokslo žinių neturime? Tokiu atveju, sako žmonijos patirtis, reikia remtis ne vien pažinimo logika, bet ir pažinimo tikslais, humanizmo idealais. Galutinį sprendimą apie vienokių ar kitokių projektų įgyvendinimą, apie gamybos technologijų tinkamumą turi priimti žmonės, vadovaudamiesi humanitarine patirtimi, dorove, kuri, pasak I.Kanto, reikalauja atsisakyti netinkamo, blogo veiksmo ir, vadinasi, gali nuspręsti leistiną rizikos laipsnį. Ne visa, kas tikrovėj egzistuoja, įmanoma išreikšti tikslią logikos bei proto kalba. Ne mažiau svarbi ir intuityvi patirtis, įkūnyta dorovėje, filosofijoje, religijoje, mene. Ja pasiremdamas, žmogus kompensuoja savo ribotą, vienpusišką, santykišką racionalų žinojimą ir išvengia daugybės klaidų, patikimiau planuoja, projektuoja, numato ir įgyvendina savo tikslus, mažiau pažeidžia aplinką. Be mokslinės-ekonominės ekspertizės reikalinga ir etinė-moralinė ekspertizė. Kaip tik jos abi ir įeina į ekologinio-dorovės imperatyvo turinį.

Mokslo ir dorovės sintezė, žinių ir vertybių vienovė tampa įsakmiu nūdienos reikalavimu, civilizacijos tolesnės plėtros būtina sąlyga, viena iš charakteringų dabar vykstančių makroadaptacinių procesų apraiškų. Tik šitaip žmonija gali išvengti ekologinės katastrofos, nes dabartinio mokslo prognostinės galimybės nė iš tolo negali prilygti žmogaus gebėjimui veikti ir skverbtis į gamtą.

Žmogus egzistuoja ne pats iš savęs, o sudėtingoje įvairių santykių sistemoje, horizontaliais ir vertikaliais ryšiais susijęs su kitais žmonėmis bei nežmogiška aplinka. Daugelio tų ryšių individas net nesuvokia ir neįsisąmonina. Tačiau kai kurie iš jų yra ypatingi ir negali aplenkti jo sąmonės. Tai pirmiausia doroviniai santykiai.

“Dorovinis santykis pasireiškia pagarba kitų reikmėms ir dažnokai jo rezultatas būna savęs apribojimas bei savanoriškas asmeninės naudos atsisakymas, – rašo britų sociologas Žygmuntas Baumanas. – Savanaudiškai veikiant mano poreikiai (kaip aš juos beapibrėžčiau) yra vienintelis motyvas, o doroviškai veikiant pagrindiniu pasirinkimo kriterijumi tampa kitų poreikiai. Iš principo egoizmas ir moralinė pareiga – tai dvi priešybės”.

Moralinė pareiga yra žmogaus elgesio motyvas, sudarantis alternatyvą savanaudiškumui. Pareiga – tai tarsi dorovės motina, nes jos jautimas, įsisąmoninimas bei išgyvenimas lemia dorovinį asmenybės elgesį, dorovinį jos charakterį. Kaip tik pareiga pripildo asmenybės savimonę gyvenimo realybės ir svorio, iškelia reikšmingų uždavinių bei reikalavimų, kurie pasako, ką žmogus privalo daryti ir ką jis savo valia daro.

Kadangi pareigos kategorija pirmiausia nusako dorovinio elgesio turinį, paprastai ji konkretizuojama pagal įpareigojimo subjekto santykį su kitu asmeniu ar pačiu savimi, su kokia nors bendrija ar gamta. Remiantis šiuo kriterijumi, pareigas galima klasifikuoti: sūnaus ir tėvo pareiga, pilietinė ir profesinė pareiga ir t.t. Saugoti gamtą, neteršti aplinkos, gerbti gyvybę, rūpintis gyvūnijos ir augalijos klestėjimo sąlygomis – tokie ir panašūs reikalavimai gali būti nusakomi ekologinės pareigos sąvoka.

“. Žmogaus pareiga parodyti gamtai, gyviems padarams ne tik savo jėgą, bet ir savo teisingumą. Žmogus, kuris šios pareigos nepripažįsta, nenusipelno kultūringo žmogaus vardo”, – rašė įžymusis mūsų gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas (1882 – 1971).

Kita žymi mūsų mokslininkė biologė, nepralenkiama liaudies medicinos ir gamtosaugos tradicijų žinovė Eugenija Šimkūnaitė (1920 – 1996) pabrėžė: “ ne gamtą turime derinti prie savęs, o patys išmokti prisitaikyti prie gamtos”. Tai ir labai paprasti, ir labai turiningi žodžiai, apibendrinantys tūkstantmetę patirtį ir nusakantys ištisą žmogaus gyvenimo programą, kuriai pavadinti geriausiai tiktų kaip tik ekologinės pareigos sąvoka.
Žmonės jau senovėje intuityviai jautė savo santykių su gamta įsipareigojamą galią ir atitinkamai elgėsi. Nemaža dalis privalomo elgesio reikalavimų, išreiškiamų griežtais draudimais, reguliavo žmonių elgesį vienų ar kitų gamtos objektų atžvilgiu. Juos lyg ir galėtume vadinti ekologiniais tabu. Antai senovės Egipte buvo normų, draudžiančių užtvenkti bėgantį vandenį, gąsdinti besiganančius gyvulius. Senovės Kinijoje tam tikrais periodais buvo draudžiama kirsti mišką, deginti ar kitaip naikinti augaliją ir kt. Tokių ir panašių draudimų turėjo ir baltai. Remdamasi rašytiniais šaltiniais, M.Gimbutienė mini “pagalbą miškams, medžiams šaltiniams”. Ji rašo: “Svetimšaliams (krikščionims misionieriams) buvo draudžiama įeiti į šventus miškus (sacrosontas silvas). Juose niekam nebuvo leidžiama kirsti medžių ar šventose upėse ir ežeruose žvejoti. Šventos giraitės, pievos ir laukai buvo vadinami alkais. Tai pirmykštės gamtos draustiniai, neliečiamos ir saugomos vietos”.

Ekologinės pareigos sąvoka – modernios ir pomodernios visuomenės kultūrinės raidos padarinys, dorovinis žmogaus sąmoningo aktyvumo produktas. Kad žmogus galėtų savo sąmonėje formuoti uždavinį saugoti gamtą ir laikyti tai savo moraline pareiga, jo sąmonė turėjo pereiti, pasak K.Jasperso, “pamatinę mūsų mąstymo situaciją”, vadinamą “subjekto-objekto skilimu”. Toje situacijoje žmogus ima skirti savo sąmonę nuo savo gyvenimo bei aplinkos. Anksčiau, t.y. senoviniais laikais, žmogus mąstė taip, kaip gyveno, ir gyveno taip, kaip mąstė. Etnologų tyrimai rodo, kad pirmykštės tautos neturėjo savarankiškos gamtos sąvokos. Mitologinėje pasaulėžiūroje žmogus, gamta, dievai sudarė sinkretinę vienovę. Gamtos sąvoka dabartine prasme yra naujųjų laikų Vakarų Europos išradimas; tada žmogus ir įgijo tam tikrą distanciją gamtos atžvilgiu: gamta, kaip objektas, mintyje atskiriama nuo žmogaus, kaip subjekto. Pažintinis objektyvistinis požiūris į gamtą įsikūnijo moksle, t.y. eksperimentinėje-matematinėje gamtotyroje. Kartu su pažintiniu požiūriu skleidėsi ir vertinamasis-untilitarinis santykis, skatinamas žmogaus troškimo paimti iš gamtos kuo daugiau medžiagų bei energijos ir sumontuoti technosferinę tvirtovę, kuri realiai atskirtų jį nuo natūralios tikrovės ir padarytų nepriklausomą nuo stichijos jėgų. Ši susiklosčiusi nauja situacija, viena vertus, tuštino milijonais metų krautus žemės aruodus, o kita vertus, skleidė į aplinką vis daugiau buities ir gamybos atliekų. Anksčiau žmonės savo gamybos atliekas suversdavo ant gamtos pačių, kad ji su jomis susidorotų ir atkurtų normalias visuomenės gyvenimo sąlygas. Tokia padėtis tiko tada, kai gamyba plėtojosi lėtai ir nebuvo šiuolaikinių pramonės šakų.

Iki XVIII amžiaus aplinkos taršos šaltiniai buvo daugiausia nutekamieji buitiniai vandenys ir organinio kuro deginimo produktai. Išradus garo mašiną, pramonė ėmė išskirti į aplinką vis daugiau teršalų, nes reikėjo sudeginti daugiau kuro. Juodosios metalurgijos plėtra, kokso chemijos pramonė, nepaprastai sparčiai augantis transporto priemonių parkas smarkiai ėmė teršti aplinką. Vėliau prie to prisidėjo elektrinės, chemijos pramonė, ir aplinkos tarša pasiekė naują mastą. Blogiausia yra tai, kad daugelis į natūralią aplinką išmetamų medžiagų yra tokios svetimkūnės joje, jog pati gamta nepajėgia su jomis susidoroti. Be to, žmonijos techninės galios augimas, demografinis sprogimas keliskart kiekybiškai padidino poveikį aplinka ir sutrikdė gamtinius ciklus. Dėl užteršto oro, vandens, chemikalų prisigėrusios žemės ardoma žmonių nervų sistema, blogėja sveikata, daugėja nevaisingumo atvejų bei kitų blogybių. Šitokių būdu techninė civilizacija atvedė žmoniją į globalinę ekologinę krizę. Būtent tada visu aštrumu iškilo gamtos apsaugos problema. Ją apmąstant ir sprendžiant buvo suformuluota ekologinės pareigos sąvoka, akcentuojanti biologinio aplinkos stabilumo bei ekologinio žmonių giminės saugumo užtikrinimo, antropogeninio ir technogeninio spaudimo biosferai sumažinimą. Ekologinio pobūdžio reikalavimai ėmė skverbtis į dorovę, kuri iki tol apėmė pareigas tik žmogui ir visuomenei, o kitos gyvos būtybės, negyvi daiktai, Žemės gamta, kosmosas nebuvo laikomi dorovinio santykio objektais ir neturėjo dorovinio statuso.

Kaip žinia, vandens švarumas upėje priklauso nuo jame esančių organizmų veiklos. Kitaip sakant, tai yra biogeninis procesas. Dirva, jos derlingumas – irgi gyvosios ir negyvosios gamtos sąveikos rezultatas. Oras irgi apsivalo. Taigi išvada aiški: inžinieriams reikia kurti aplinką mažai teršiančias technologijas, gamybininkams – kruopščiai laikytis taisyklių jas taikant, o ten, kur taršos neįmanoma išvengti, – diegti valymo įrenginius. Visa tai – techniniai reikalavimai arba priedermės, kurias visuomenė kelia įvairių sričių specialistams ir darbuotojams. Šių reikalavimų įgyvendinimas garantuoja gamtos vientisumo, jos savireguliacijos bei savivalos galimybių išaugimą ir palaiko visavertes ekologines žmonių ir gyvūnų egzistavimo sąlygas.

Dabar pabrėžiama žmogaus teisė gyventi ekologiškai įvairioje aplinkoje. Kartu kiekvienas asmuo, turėdamas teisę gyventi ekologiškai įvairioje aplinkoje, turi ir pareigą būti aplinkos valytoju, sanitaru, t.y. privalo daryti viską, ką jis gali, kad aplinka nebūtų teršiama, o skaidrėtų ir teiktų sveikatos bei džiaugsmo žmogui ir visai gyvybei. Taigi neteisinga manyti, kad žmogus turi gamtos atžvilgiu tik teises ir jokių priedermių. Ekologinė situacija gali pasukti gerėjimo linkme tuo atveju, jei realiame žmogaus santykyje su gamta ims mažėti atotrūkis tarp teisių ir priedermių.

Atsakomybė – dorovės sąvoka bei etikos kategorija, išreiškianti žmogaus ir pasaulio savitarpio priklausomybę, fiksuojanti realybės sferą, kurioje kyla problemų ir su kuria žmogus susitapatina. Ši kategorija iškelia individo santykį su savo elgesiu bei jo rezultatais ir pabrėžia dorovinį asmenybės brandumą, jos neabejingumą tam, kas artimiausioje aplinkoje ir pasaulyje vyksta. Atsakomybė nubrėžia subjekto veikloje ribą, kuri skiria dorybę nuo ydos, dvasingą poelgį nuo bedvasio aktyvumo ar neveikimo, kitaip sakant, atsakomybė yra žmogaus dorovinio santykio su pasauliu pagrindas. Neatsitiktinai ne vienas mąstytojas atsakomybę laikė skiriamuoju buvimo žmogumi bruožu ir tapatino šią sąvoką su dorove bei etika apskritai. Nepaprasta atsakomybės reikšmė sąlygoja tai, kad ši sąvoka yra ne tik etikos, bet ir teisės kategorija.

Moralinė atsakomybė ypač svarbi žmogaus sąveikoje su gamta. Čia kaip tik ji dažnai papildoma teisine forma, t.y. valstybės sankcionuota fizinių bei juridinių asmenų priederme laikytis gamtonaudos ir gamtosaugos įstatymų. Tų įstatymų pažeidimas kvalifikuojamas kaip nusikaltimas, ir pažeidėjas baudžiamas, jis privalo materialiai atlyginti padarytą gamtai žalą. Teisinė atsakomybė yra, be abejonės, labai svarbi gamtos priemonė, nes “ja siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, taikant jam tam tikras sankcijas, bet ir pašalinti atsiradusias neigiamas ekologines pasekmes.

Apie ekologinę atsakomybę kaip etikos ir teisės kategoriją imta kalbėti palyginti neseniai, tada, kai ypač paaštrėjo ekologinė situacija planetoje ir aplinkos apsaugos, išteklių taupymo, floros ir faunos rūšinės įvairovės išsaugojimo klausimai tapo aktualiomis problemomis. Be to, nepaprastą nerimą ėmė kelti aplinkos tarša, labai neigiamai atsiliepianti žmogaus prigimčiai bei sveikatai. Papildomai tai buvo suvokta kaip gamtos “kerštas” už neatsakingą žmogaus elgesį ir rūstus priminimas, kad laikas teršti gamtą jau seniai pasibaigė ir dabar reikia ne tik iškopti mūsų pačių pristovėtas Augijaus arklides, bet ir išmokti gyventi neteršiant.
Čia reikia pabrėžti tą aplinkybę, kad žmonės veikdami paprastai laukia palankių padarinių. Bet patirtis dažnai byloja ką kita. Dėl to keičiasi žmonių santykis su savo veikla. Jei padariniai nepalankūs žmonių sveikatai, būsimųjų kartų gerovei ir gyvybės pasauliui apskritai, tai tokia veikla neabejotinai tampa ekologinės atsakomybės objektu. Vadinasi, ekologinė atsakomybė, kaip dorovinės atsakomybės forma, kyla ten ir tada, kur ir kada turime reikalą su žmogaus laisve, bendriausia prasme suprantama kaip galimybė pačiam žmogui suteikti savo veiksmams tam tikrą turinį.

Būtina atkreipti dėmesį į laisvės sampratos genezę naujaisiais laikais, ypač turint galvoje tą laisvės aspektą, kuris išryškėjo žmogaus santykyje su gamta. Porenesansinės epochos filosofija ir mokslas visaip aukštino žmogaus asmenybę, kėlė jo neribotą galią veikti ir užkariauti gamtą, pastarąją laikant vien geografiniu faktoriumi, gyvenamąja aplinka, neišsemiamu medžiagų ir energijos šaltiniu. Tokia savivalė, gamtos vientisumo fakto nepaisymas negalėjo nesukelti negatyvių padarinių. Kembridžo universiteto Pasaulinės aplinkos istorijos skyriaus vadovas Richardas Groywas rašo, kad gamtosaugos klausimai Europoje kilo dar XVII – XVIII amžių sandūroje. Tada Europos valstybės (Anglija, Prancūzija, Olandija ir kt.) ėmė įsavinti kolonizuotų kraštų tropines žemes, ir ten mokslininkai pastebėjo ryškius gamtos alinimo ženklus, kurie privertė juos sunerimti.

Gamtosaugos subjekto formavimasis, įgaudamas kryptingesnes ekologinio švietimo, mokymo bei ugdymo formas, aktualizavo etikoje žmogaus atsakomybės už gamtą problemą. Tada ir buvo suformuluota ekologinės atsakomybės sąvoka. Iš pradžių ji, kaip pažymi šį klausimą tyrinėję vokiečių autoriai, daugeliui atrodė peiktina, netikusi, bet greit buvo prie šios sąvokos priprasta. Galima tarti, kad atsakomybė tapo pačia svarbiausia ekologinės etikos kategorija.

H.Jonas mano, kad žmonės privalo rūpintis ne tuo, kokia turėtų būti būsimoji būtis ir kaip ją tokią sukurti, o tuo, kad gyventi ateityje būtų iš viso įmanoma. Betarpiškas XX amžiaus sparčios technologinės pažangos liudininkas Jonas matė akivaizdžias neigiamas šio proceso pasekmes; dar didesnius pavojus žmonijai ir gamtai jis įžvelgė ateityje. Jam atrodė, kad “mūsų bendros kasdien praktikuojamos technologijos neišvengiamas kumuliatyvinis poveikis” gali būti lemtingas ir nepataisomas. Tokie apmąstymai kėlė filosofui “šoką”, jis jautė būtinybę perspėti pasaulį, kad žmones turi gelbėti ne mašinos, ne kompiuteriai, o patys žmonės. Kitaip sakant, pakitusi žmonių veiklos prigimtis reikalavo pokyčių ir etikoje.

Ekologinėje etikoje aktualus ne tik asmenybės atsakomybės ribų apibrėžimo, bet ir šio moralinio santykio motyvacijos klausimas. Žmogaus santykiai gali būti vadinami moraliniais tik tuo atveju, jeigu jie atsiranda, gimsta iš atsakomybės už kito žmogaus gerovę jausmo. Perfrazuojant šiuos Z.Baumano žodžius, galima tarti, kad santykis su gamta tampa moraliniu tuo atveju, kai žmogus pradeda jausti atsakomybę už gamtos gerovę. Tai ne ekvivalentiškų mainų santykis: aš – tau, tu – man. Atsakingo elgesio procese žmogus nesusipriešina su gamta kaip kažkokia svetima, išorine jėga, bet draugiškai įjungia ją į savo pasaulį. Tokio elgesio motyvacijoje dominuoja ne ekologinės katastrofos ar bausmės už gamtosaugos įstatymų pažeidimą baimė, o vidinis pasitenkinimas tuo, kad gyvena darnoje su gamta kaip savo didžiaisiais natūriniais namais, mato tų namų unikalumą bei savaiminį, įvairialypį vertingumą, šitaip praturtindamas savo individualiąją būtį (ir buitį) didžiomis prasmėmis.

Atsakomybė yra moralinė, kol ji nesavanaudiška ir besąlygiška. Kita vertus, atsakomybė moralinė tiek, kiek aš ją suvokiu kaip savo ir tik savo atsakomybę; jos negalima perduoti kitam asmeniui; aš negaliu šios atsakomybės kokiu nors būdu atsisakyti.

Atsakomybė už ateitį – tai pirmiausia ekologinė atsakomybė. Ji geriausiai parodo individo subrendimą, kuris stiprina galimybę tęstis gyvybės evoliucijai ir civilizacijos raidai planetoje ir tuo, galima sakyti, prilygsta nemirtingumui.

Išvados
Nors ir ką galvotume ar manytume, jau negalime pabėgti nuo akivaizdaus fakto: gamtą ištiko šagrenės odos likimas – ji traukiasi, mažėja ir alksta žmogaus atidos. Jei dar įmanoma ką nors gerą padaryti, reikia daryti šiandien, neatidėliojant rytdienai. Kad palaikytume gyvybės persvarą prieš žemę užgulusį gamtos naikinimo marą ir užkirstume kelia ekologinei biosferos agonijai, turime reikliai pažvelgti į save, padaryti deramas išvadas, imtis iniciatyvos, keisti ūkinio aktyvumo ir buitinės gyvensenos pobūdį. Dvidešimt pirmasis šimtmetis bus ekologinis arba nebus jokio – į šį mokslininkų įspėjimą verta įsiklausyti.
Nepakanka apvalyti gamta nuo taršos: mechaninės, cheminės, biologinės, dar svarbiau yra apvalyti mūsų sielas, dvasia nuo taršos, nuo kurios apsivalyti neįmanoma techninėmis priemonėmis. Tam reikalingos inteligentijos intelektualines, mokslines, kūrybinės, švietimo, sielovados ir apskritai visos visuomenes ir jos institucijų pastangos. Mąstyti reikia globališkai, o dirbti čia, Lietuvoje.
Paminėtos problemos referate – universalios, bendražmogiškos etikos klausimai: ką žmogus gali šiandien daryti gamtai ir ko – ne; koks rizikos laipsnis leistinas ir koks – ne; kokia veikla bei gyvensena garantuoja ilgalaikį biosferos integralumą ir žmonijos išlikimą, ir kokia – ne. Akivaizdu, kad šių problemų analizė nepaprastai aktualizuoja ir ekologinį etikos aspektą. Todėl yra pagrindo teigti, kad XXI amžiaus etika neišvengiamai bus ekologinio pobūdžio. Tik įgavusi tokį pobūdį, ji pateisins savo vaidmenį – būti žmonijos išlikimo, o ne savigriovos gaire.

Bet kokia žmogaus veikla turi remtis pagrindiniais gamtoje galiojančiais dėsniais, kuriuos suformulavo amerikiečių ekologas B. Komoneris (Commoner).

Literatūra
Č. Kalenda “Ekologinė etika: ištakos ir dabartis”, Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2002 m.
P.Baltrėnas “Aplinkos apsauga”, Vilnius, 1996 m.
R. Juknys “Aplinkotyros pagrindai”, I dalis, Kaunas, Vytauto Didžiojo Universitetas, 2002
Prieiga per Internetą.
http://miskai.gamta.lt/md/
http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=1597
http://www.delfi.lt
http://www.irs.lt/aplinkosauga.php
http://www.maleidykla.katalogas.lt
http://www.spauda.lt/nr27int/ecology.htm
http://www.zalieji.lt
http://www.zpasaulis.lt

Leave a Comment