TARŠA
ATMOSFEROS ORO TARŠA
Atmosfera – Žemės rutulį gaubiantis daugiau kaip 800 km storio dujų apvalkalas. Atmosferos oras – įvairiausių dujų rinkinys. Pagrindinės sudedamosios dalys – azotas ir deguonis. Atmosferoje taip pat yra anglies dioksido ir inertinių dujų.
Be to, atmosferoje, ypač apatiniuose jos sluoksniuose, gausu įvairių dulkių, cheminių junginių, bakterijų, sporų, vandens garų. Atmosferoje 10 – 50 km aukštyje yra gausu ozono. Didžiausia ozono koncentracija yra 20 – 25 km aukštyje. Šis atmosferos sluoksnis vadinasi ozono sluoksniu.
Ozonosfera sugeria žmogui pavojingus ultravioletinius spindulius. Didesnis šių spindulių kiekis gali būti labai pavojingas žmogui ir kitiems gyviems organizmams. Šiandien visi žino, kad šis sluoksnis plonėja, todėl juo reikia labai rūpintis. Oras, kuriuo kvėpuojame, gali būti teršiamas – natūraliais komponentais:
1dulkėmis
2.mikroorganizmais,grybeliais
3.žiedadulkėmis
4.fitvaleksinais
5.balzaminėmis augalų medžiagomis
6. organinių medžiagų irimo komponentais
7. NH3, CO2, H2S, antropodujomis (žmogaus kūno išskiriamomis dujomis)ir kt.
Jie gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų pažeidimus, bei alergines reakcijas
dirbtinės taršos komponentais:
pramonės dulkėmis, dūmais, kuro degimo produktais (pramonės ir transporto)
NOx, SO2, CO, CO2 … aerozoliais
Jie gali :
1. pažeisti netik viršutinius kvėpavimo takus, bet ir plaučių audinį –
sukelti plaučių dulkeligę (pulmokontozę), uždegiminius procesus;
2. ryški ekologine žala – susidarę rūgštiniai lietūs keičia vandens telkinių ir dirvožemio pH, todėl kinta tiek augalų, tiek gyvūnų egzistavimo sąlygos;
3. gali patekti į mitybos grandines ir kauptis organizme, ilgainiui jį intoksikuoti;
4. sukelti nuodinguosius rūkus pramoniniuose miestuose fotocheminius rūkus (dėl transporto taršos ir saulės radiacijos sąveikos (kurie stipriai dirgina kvėpavimo organus. Tai mažina organizmo atsparumą. Pagrindiniai atmosferos taršos šaltiniai Lietuvoje yra transportas, kuris sudaro apie
65% viso oro užterštumo. Antroje vietoje yra pramonė – 20-25%, trečioje –
energetika, sudaro 10-15% oro užterštumo.
Pagrindiniai atmosferos oro teršalai yra skirstomi į 5 grupes:
1. anglies monoksidas – smalkės
2. azoto oksidai
3. sieros oksidai
4. angliavandeniliai
5. dulkės
Visi šie teršalai sudaro 90% viso oro užteršimo.
Anglies monoksidas (CO) arba smalkės – tai bespalvės ir bekvapės dujos, kurios susidaro:
Degimo metu, kuomet nepilnai sudega kuras, nes aplinkoje nepakankamai deguonies. Daugiausia tai būdinga transporto priemonėms.
CO2 + C ( 2CO
Esant labai aukštai temperatūrai (daugiau nei 1000(C) kai anglies dvideginis skyla. Šie atvejai yra dažni pramonėje.
2CO2 ( 2CO + O2
Anglies monoksido šaltiniai:
|Transportas |63,8 % |
|Pramonė |9,6 % |
|Kietų atliekų |7,8 % |
|nukenksminimas | |
|Stacionarus kuro |1,9 % |
|deginimas | |
Patekęs į atmosferą CO ilgai išlieka stabilus.
CO įtaka sveikatai: patekęs į kraują (per plaučius) jungiasi su hemoglobinu ir sudaro labai patvarų junginį – karboksihemoglobiną. Tokiu atveju hemoglobinas negali atlikti savo funkcijos, t. y. pernešti deguonį į audinius, ko pasėkoje vystosi audinių hipoksija. CO galimybė susijungti su hemoglobinu yra 200 kartų didesnė nei O2, todėl net nedidelė jo koncentracija aplinkoje neigiamai veikia sveikatą ir gali būti pavojinga.
Organizmo veiklos sutrikimai labiausia priklauso nuo karboksihemoglobino koncentracijos kraujyje. Gali būti pažeista centrinė nervų sistema, regėjimas, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos. Esant labai dideliai karboksihemoglobino koncentracijai kraujyje – koma ir net mirtis.
Pavojingiausia padidėjusi CO koncentracija vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, ypač jei jie nerūko.
Azoto oksidai
NO – bespalvės, bekvapės dujos.
NO2 – raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos.
Pagrindiniai teršimo azoto oksidai šaltiniai:
|Transportas |39,3 % |
|Stacionarus kuro deginimas |48,5 % |
|Kietų atmatų nukenksminimas |2,9 % |
|Pramonė |1,0 % |
Lietuvoje azoto oksidais labiausiai užteršti didieji miestai – Kaunas,
Vilnius, Klaipėda, taip pat Mažeikiai (dėl “Mažeikių naftos” ir šalia esančios cemento gamyklos)
Azoto oksidų įtaka sveikatai: Dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia plaučius. Dirgina akių gleivinę.
Sieros oksidai
SO2 (sieros dioksidas) ir SO3 (sieros trioksidas) – bespalvės, turinčios specifinį kvapą dujos.
Pagrindiniai taršos sieros oksidais šaltiniai:
|Stacionarus kuro |73,5 % |
|deginimas | |
|Pramonė |22,0 % |
|Transportas |2,4 % |
|Kietų atmatų |0,3 % |
|nukenksminimas | |
Lietuvoje didžiausias užterštumas sieros oksidais Elektrėnuose (Elektrėnų elektrinėje kaip kuras naudojamas mazutas, kuriame yra sieros).
Sieros oksidų poveikis sveikatai priklauso nuo jų koncentracijos ore.
Sieros oksidai dirgina sukelia refleksinį kosulį, kvėpavimo takų gleivinių paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant didelei koncentracijai pavojinga ir labai trumpalaikis poveikis. Jautresni sieros oksidų poveikiui – vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Angliavandeniliai
Pagrindiniai taršos angliavandeniliais šaltiniai:
|Transportas |48,8 % |
|(ypač automobiliai | |
|benzininiais | |
|varikliais) | |
|Pramonė |14,4 % |
|Stacionarus kuro |2,2 % |
|deginimas | |
Poveikis sveikatai: Sukelia gleivinių (kvėpavimo takų ir akių) paburkimus.
Esant didesnei angliavandenilių koncentracijai, per plaučius jie patenka į kraują ir neigiamai veikti centrinę nervų sistemą – sukelia motorinį slopinimą iki narkozės.
Dulkės
Ši grupė jungia įvairias chemines medžiagas
Pagrindiniai teršimo šaltiniai:
|Pramonė |26,5 % |
|(Lietuvoj – cemento, | |
|stiklo pramonė) | |
|Kuro deginimas |31,4 % |
|(daugiausia akmens | |
|anglis) | |
Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžio ir cheminės sudėties.
Mažesnės nei 5(m (0,000005m) dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius apsinuodijimus. Dulkės, kurių sudėtyje yra silicio oksidų (Molio, smėlio, cemento, stiklo vatos ir kt.),o taip pat organinės ir metalų dulkės sukelia specifinius plaučių audinio susirgimus – pneumokonjozes.
Globalinės oro užterštumo problemos
Globaliniai ekologiniai pokyčiai pasaulyje prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje.
Pagrindine šių pokyčių priežastimi laikomas miestų gigantų atsiradimas, kurie tapo dirvožemio, oro ir vandens teršėjais. Ekologinė krizė – tai ekosistemų normalios veiklos sutrikimas didelėse teritorijose.
Rūgštūs lietūs susidaro kuomet atmosferos ore yra didelė koncentracija sieros ir azoto oksidų, kurie lengvai jungiasi su vandeniu ir susidaro rūgštys. Rūgštūs lietūs keičia dirvožemio ir įvairių vandens telkinių rūgštingumą. Dėl to kenčia augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti rūgščių lietų poveikį yra kalkinami dirvožemis ir ežerai.
Temperatūrinė inversija ir smogas Normaliomis sąlygomis kylant aukštyn atmosferos oro temperatūra mažėja. Esant temperatūrinei inversijai prie žemės paviršiaus oro temperatūra mažėja, o pakilus į kelių šimtų metrų aukštį yra pasiekiama inversinė zona, kurioje kylant aukštyn temperatūra didėja. Praėjus šią zoną ji vėl mažėja kylant aukštyn. Temperatūrinė inversija viena, kaip gamtos reiškinys nėra pavojinga, tačiau esant didelei oro taršai ši situacija gali būti pavojinga daugelio žmonių gyvybei.
Viršutiniams atmosferos sluoksniams būdingas vertikalus oro masių judėjimas. Orų srautai atmosferos apatiniuose sluoksniuose juda horizontalia kryptimi.. Tokį judėjimą sąlygoja vėjo stiprumas ir kryptis.
Jei vėjas yra pakankamai didelis, teršalai nesikaupia vienoje vietoje – jie yra išsklaidomi. Kalnuotose vietovėse arba didelėse daubose vėjo įtaka yra žymiai mažesnė. Todėl tokiose vietovėse teršalų pasiskirstymas priklauso nuo vertikalaus oro masių judėjimo. Atsiradusi temperatūros inversinė zona neleidžia maišyti apatiniams ir viršutiniams atmosferos sluoksniams.
Tokiomis sąlygomis teršalai kaupiasi ir pasiekia labai didelę koncentraciją, atsiranda didelė ekologinė problema – smogas. Esant saulėtam orui ore esančius teršalus veikia ultravioletiniai spinduliai, ko pasėkoje įvyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu susidaro daug toksiškesni junginiai. Šis reiškinys vadinamas fotocheminiu smogu. 1948 metais
Pensilvanijoje Donora vietovėje dėl temperatūrinės inversijos ir smogo mirė
20 žmonių, 1952 metais Londone mirė 4000 žmonių. Jautriausi šioms ekologinėms problemoms yra vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Šiltnamio efektas Normaliomis sąlygomis dalis (2/3) iš saulės atsklidę infraraudonųjų spindulių (šilumos) yra sugeriami dirvožemyje, akmenyse, uolienose, o likusi dalis (1/3) atsispindi ir grįžta į kosmosą. Padidėjusi anglies dvideginio (CO2) koncentracija veikia kaip vienpusis skydas. Saulės spinduliai laisvai patenka į atmosferą, atsispindi nuo įvairių paviršių ir negalėdami praeiti pro didelės CO2 koncentracijos atmosferos sluoksnį lieka žemuosiuose atmosferos sluoksniuose. Šių reiškinių pasėkoje kyla oro temperatūra.
ATMOSFEROS TARŠA 2002 METAIS KAUNE
1993 m. savivaldybės aplinkos apsaugos skyriaus iniciatyva pradėti Kauno municipalinio ekologinio monitoringo stebėjimai. Savivaldybės aplinkos monitoringas yra vykdomas siekiant gauti detalesnę informaciją apie teritorijos gamtinės aplinkos būklę ir, remiantis objektyvia informacija, planuoti bei įgyvendinti vietines aplinkosaugos priemones.Kauno visuomenės sveikatos centras pagal municipalinio ekologinio monitoringo programą vykdo atmosferos oro, šulinių bei atvirų telkinių paviršinio vandens ir triukšmo tyrimus.Atmosferos oro taršai šiuo metu daugiausiai įtakos turi mobiliųjų taršos šaltinių ir energetikos objektų išmetimai. Automobilių transporto sukeliama oro tarša sudaro daugiau kaip 70 proc. visos oro taršos. Į
atmosferą kiekvienais metais mobilieji taršos šaltiniai išmeta vis daugiau teršalų, kurie, veikdami ilgesnį laiką, tampa rizikos veiksniais žmogaus sveikatai. Autotransporto išmetamosiose dujose yra virš 200 įvairių cheminių junginių- kuro degimo produktų. Higieniniu požiūriu pagrindiniai teršalai iš jų – anglies monoksidas; azoto oksidai; aldehidai;
angliavandeniliai; kietos dalelės (dulkės, suodžiai); švino aerozolis (naudojant etiliuotą benziną).Pastarųjų metų moksliniai tyrimai įrodė, kad transporto sukeliama oro tarša sukelia įvairius kvėpavimo sistemos sutrikimus, astmą, plaučių funkcijos sumažėjimą, o taip pat ir priešlaikines mirtis. Daugelis teršalų, esančių automobilių išmetamose dujose pripažinti kancerogeniniais junginiais. Dažniausiai minimi kancerogenai – benzenas bei dyzelinio kuro kietosios dalelės, taip pat formaldehidas, švino junginiai.Oro užterštumo poveikis skirtingas atskiriems individams populiacijoje. Didesnės rizikos grupėje yra vaikai, pagyvenę žmonės, nėščios moterys, žmonės, turintys įvairių imuninės sistemos sutrikimų.Individualių lengvųjų automobilių skaičius mieste sparčiai didėja, tuo tarpu pervežamų visuomeniniu transportu keleivių skaičius mažėja.
|[pic] |[pic] |
Autotransporto išmetamosios dujos patenka į žemiausią atmosferos sluoksnį, todėl sunkiai išsisklaido. Siaurose gatvėse pastatai sulaiko sklaidą, kenksmingos medžiagos kaupiasi pėsčiųjų kvėpavimo zonoje. Kai kurie išmetamųjų dujų komponentai dalyvauja fotocheminėse reakcijose, susidaro taip vadinamas „smogas”.Atmosferos taršos lygis priklauso nuo autotransporto intensyvumo ir eismo organizavimo, gatvių važiuojamosios dalies pločio, vietovės reljefo, meteorologinių sąlygų. Taip pat įtakoja transporto priemonės variklio tipas, galingumas, techninė būklė, darbo režimas, naudojamas kuras. Šiuo metu automobiliams dažniausiai naudojamas benzinas, dyzelinis kuras, rečiau- dujos, nors pastarosios yra ekologiškai švaresnis kuras.Dirbant vidaus degimo varikliams, didžiausios anglies monoksido, angliavandenilių, benzpireno koncentracijos susidaro „tuščios”
eigos, o azoto oksidų- maksimalaus apkrovimo (pavyzdžiui, važiuojant įkalnėn) metu. Mažiausiai anglies monoksido ir angliavandenilių išsiskiria važiuojant 50- 70 kilometrų per valandą greičiu. Dirbant nesureguliuotam karbiuratoriui išmetamo anglies monoksido koncentracija gali padidėti net 2-
3 kartus. Esant vienodam transporto intensyvumui kenksmingų medžiagų koncentracijos plačiose gatvėse apie 30 % mažesnės nei siaurose.
Autotransportui susikaupus prie sankryžų, šviesoforų, taip pat įkalnėse oro užterštumas dar padidėja.Mūsų turimais duomenimis nuo 1991 m. iki 1996 m.
atmosferos tarša anglies monoksidu, azoto oksidais, dulkėmis, formaldehidu mažėjo. Tai iš dalies sietina su buvusiu pramonės nuosmukiu. 1996 m. oro užterštumas pagrindiniais teršalais stabilizavosi, o nuo 1997 m. kai kuriais atvejais vėl turi tendenciją didėti. Šį faktą patvirtina Kauno visuomenės sveikatos centro atlikti matavimai laikinuose stacionariuose oro tyrimų postuose.Pagal municipalinio ekologinio monitoringo programą 2000
metais 12 miesto rajonų gyvenamųjų kvartalų viduje buvo matuotos azoto dioksido, formaldehido, sieros dioksido, dulkių ir švino vidutinės paros koncentracijos. Oro užterštumas matuotas prie mokyklų ir vaikų lopšelių-
darželių. Visi stebėjimų postai yra gyvenamųjų namų apsuptyje, todėl juose nustatyti aplinkos veiksniai veikia gyventojus didesnę paros dalį.
[pic]
[pic][pic][pic]
Dažniausiai dulkių didžiausią leidžiamą koncentraciją (DLK) 2000 metais viršijo Centre, Vilijampolėje, azoto dioksido- Vilijampolėje, Panemunėje, formaldehido- Aleksote, Centre. Sieros dioksido bei švino koncentracijos nė vienu atveju neviršijo DLK.
VILNIAUS MIESTO DEGALINIŲ TARŠA
Bet kokio pobūdžio antropogeninė ūkinė veikla veikia natūralią aplinką.
Skirtumas tik tas, jog vienais atvejais šis poveikis nereikšmingas, kitais
– akivaizdus ir netgi žalingas aplinkai. Todėl natūralu, jog turi būti siekiama ūkinės veiklos poveikį aplinkai kaip įmanoma mažinti, stengtis, kad jis nebūtų didesnis už nustatytą didžiausią leistiną užterštumo lygį.
Miestų teritorijoje esančios skysto kuro degalinės apima žemės plotus, kuriuose išdėstyti degalinių technologiniai-konstrukciniai įrenginiai bei statiniai. Jų poveikį aplinkai lemia: 1) taršos kenksmingumas ir jos patekimo į aplinką galimybė arba technogeninių veiksnių visuma; 2) taršos sklaidos aplinkoje galimybė arba gamtiniai veiksniai; 3) gamtinių ir antropogeninių ekosistemos elementų aplinkos pažeidimai ir plitimas joje.
Siekiant mažinti skysto kuro degalinių keliamą pavojų aplinkai, reikia didinti degalinių įrenginių bei įrangos patikimumą, rūpintis degalinės taršos poveikio zona – teritorija aplink degalinę, kad ji kuo mažiau būtų teršiama. Degalinių tarša aplinkai labiausiai pasireiškia per oro užterštumą lakiaisiais angliavandeniliais, susidarančiais degalinėse ir patenkančiais iš jų į aplinką garuojant skystiems degalams – naftos produktams. Gausėjant automobilių vis daugiau reikia degalų. Todėl Vilniuje ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose sparčiai daugėja degalinių.
Vilniuje yra apie 80 veikiančių degalinių: 61 stacionari ir 19
konteinerinių. Jos nėra tolygiai pasiskirsčiusios mieste. Daugiausia degalinių priklauso šioms firmoms: AB “Lietuvos kuras” – 17, UAB “Džemina”
– 2, “Neste Oil” – 2, UAB “Lietuva-Statoil” – 9, UAB “Shell Lietuva” – 5,
UAB “Lukoil Baltija” – 6, “Uno X” – 2. Kitas, tarp jų ir konteinerines degalines, eksploatuoja keletas mažesnių firmų.
Degalinės pagal miesto seniūnijas yra išsidėsčiusios tokia tvarka: 12 –
Žirmūnų, 11 – Naujininkų, po 9 – Vilkpėdės ir Verkių, 5 – Naujamiesčio, po
4 – Antakalnio, Naujosios Vilnios ir Rasų, po 3 – Pilaitės, Viršuliškių ir
Panerių, po 2 – Fabijoniškių, Karoliniškių, Lazdynų ir Šnipiškių, po 1 –
Žvėryno ir Šeškinės.
Prie degalinių mieste visą parą didesnė transporto trauka, dėl to ir didesnė oro tarša, didesnis triukšmas, apšviestumas nakties metu, kaupiasi tarša, kuri išsilaiko ilgą laiką, ypač miesto centre, o Vilniaus centras dar ir dauboje. Apskritai daug degalinių įrengta arti gyvenamųjų namų.
Teršalai į aplinką išmetami tokiose degalų gavimo, transportavimo, perpylimo bei sandėliavimo stadijose:
naftos perdirbimas – benzovežis;
benzovežis – degalinės požeminė cisterna;
požeminė cisterna – automobilio bakas.
Mažinant angliavandenilių išsiskyrimą į aplinką, taikomos techninės degalų garų grąžinimo sistemos: pasyvioji arba aktyvioji.
Pirmoji sistema veikia be spaudimo, t.y. garams į požeminį rezervuarą grąžinti naudojamas tik slėgis užpilant automobilio baką. Tačiau būtinas sandarus sujungimas tarp užpylimo vožtuvo ir automobilio bako, kad garai nepatektų į aplinką. Būtinas ir didesnio skersmens lankstus vamzdynas. Ši sistema plačiai taikoma JAV.
Pagal antrąją sistemą naudojami dujų siurbliai. Jais pasiekiamas reikiamas slėgis, todėl pakanka santykinai mažesnio skersmens vamzdyno. Tarp bako angos sienelės ir užpylimo vožtuvo nebūtinas geras sandarumas, galima naudotis patogiais užpylimo vožtuvais. Ši sistema plačiai taikoma Europoje, ypač Vokietijoje.
Naudojantis tiek aktyviąja, tiek pasyviąja garų grąžinimo sistema užpiltas degalų tūris lygus sugrąžintam garų tūriui. Garai grąžinami atgal į rezervuarą, o užpilant rezervuarą degalais, šie grąžinami į benzovežį ir vežami į įmonę valyti.
Skysčių, tarp jų ir naftos produktų, garavimas priklauso nuo daugelio dalykų. Kadangi mus domina tik angliavandenilių garavimas, tai toliau kalbėsime tik apie juos. Angliavandenilių garavimas labiausiai priklauso nuo pradinės ir galinės virimo temperatūros, naftą sudarančių produktų, tų produktų temperatūros, garų slėgio ir nuo to, ar garai yra sotieji, ar nesotieji.
Garai, kurie yra pusiausvyroje su skysčiu, yra vadinami sočiaisiais.
Sočiųjų garų tankis ir slėgis tam tikroje temperatūroje yra didžiausi.
Paprastai skysčių sočiųjų garų slėgis, kartu ir tankis, priklauso nuo temperatūros: kuo didesnė temperatūra, tuo didesnis slėgis. Virimo temperatūroje sočiųjų garų slėgis yra lygus išoriniam slėgiui.
Kadangi visose naftos produktų talpose, rezervuaruose yra įrengti apsauginiai vožtuvai, vadinamieji alsuokliai, garai susisiekia su atmosfera ir jų slėgis visada yra lygus atmosferos slėgiui. Todėl angliavandenilių garai, kurie iš rezervuarų, taip pat ir automobilių degalų bakų, patenka į atmosferą, visada yra sotieji. Išsiskiriančių į atmosferą angliavandenilių kiekis ir sočiųjų garų tankis apskaičiuojami pagal tam tikras formules.
Kadangi degalinės yra stacionarūs aplinkos taršos šaltiniai, jų teritorijose imti oro mėginiai, kuriuose buvo nustatoma angliavandenilių
(CxHy), anglies monoksido (CO) ir azoto dioksido (NO2) koncentracijos.
Pastarųjų dujų koncentracija yra reglamentuojama Lietuvos higienos normų.
Jas viršijanti koncentracija yra kenksminga žmonių sveikatai, sukelia kvėpavimo, širdies bei kraujagyslių ir nervų sistemų ligas.
Degalinių teritorijose angliavandenilių, anglies monoksido ir azoto dioksido matavimams parinkti 5 taškai: taškas Nr.1 – prie alsuoklių 1,5 m aukštyje nuo žemės paviršiaus; taškas Nr.2 – tarp dviejų gretimai įrengtų kuro užpylimo kolonėlių; taškas Nr.3 – prie įėjimų į degalinių teritorijose esančius visuomeninės paskirties pastatus; taškas Nr.4 – autotransporto įvažiavimo į degalinių teritorijas pradžioje; taškas Nr.5 – autotransporto išvažiavimo ir degalinių teritorijų pabaigoje.
Papildomai angliavandenilių mėginiai imti: taške Nr.6 – prie alsuoklių 4 m aukštyje nuo žemės paviršiaus; taške Nr.7 – prie automobilio bako jo užpildymo kuru metu.
Mėginių ėmimo metu įvertintos meteorologinės (klimatinės) sąlygos: oro temperatūra, slėgis, vėjo kryptis ir jo greitis, santykinė oro drėgmė.
Atlikus tyrimus galima daryti tokias išvadas.
Vilniaus miesto degalinių teritorijose (septyniuose matavimo taškuose)
cheminiai matavimai parodė, kad degalinių aplinkos ore esama tokių pagrindinių atmosferos oro teršalų: kuro garavimo metu susidarančių lakiųjų organinių angliavandenilių mišinio bei kuro degimo produktų – anglies monoksido ir azoto dioksido.
Tiriant skirtingų firmų degalines (“Lukoil”, “Statoil”, “Lietuvos kuras”,
“Shell”) nenustatyta, kad kurios nors konkrečios firmos degalinės terštų aplinką angliavandeniliais labiau už kitos firmos tokios pačios paskirties degalines (reikšmės skiriasi vos 0,1-0,2 mg/m3 ribose). Rasti tik kuro deginių – anglies monoksido ir azoto oksidų skirtumai, nes vienos degalinės yra arčiau intensyvaus eismo automagistralių, o kitos – atokiau nuo gatvės važiuojamosios dalies. Taigi anglies monoksidas bei azoto oksidai į degalinių teritorijas patenka su oro srautais iš greta esančių intensyvaus eismo gatvių. Oro tarša tirtų degalinių teritorijose ir sklypuose gerokai priklauso nuo jų reljefo ir klimato parametrų.
Rekuperavimo (angliavandenilių garų grąžinimo) sistemų įrengimas miesto degalinėse sumažina taršą rezervuarų užpildymo metu iki 100 proc., o pilant degalus į automobilius – iki 70 procentų.
Degalinės, taip pat ir su rekuperavimo sistemomis, padidina jų sklypuose bei gretimose teritorijose aplinkos užterštumą kuro garavimo produktais –
lakiaisiais angliavandeniliais, o dėl automobilių manevravimo padidėja oro tarša kuro deginiais – anglies monoksidu bei azoto oksidais.
Ištyrus dvi vienos firmos (“Statoil”) degalines – vieną, turinčią kuro rekuperavimo sistemą, ir kitą, jos neturinčią, nustatyta, kad rekuperavimo sistema lakiųjų angliavandenilių išmetimus į aplinką sumažina 77,7 proc. –
grąžina į kuro rezervuarus didesnę potencialių teršalų dalį.
Vilniaus miesto degalinių sklypų teritorijose didžiausios anglies monoksido ir azoto oksidų koncentracijos nustatytos prie įvažiavimų į degalines ir išvažiavimų iš jų, t.y. ten, kur mažiausias atstumas nuo gatvių važiuojamosios dalies (yra viršijamos didžiausios leistinos koncentracijos).
Prie kuro užpylimo kolonėlių šių teršalų – anglies monoksido ir azoto oksidų – koncentracijos jau yra mažesnės ir nebeviršija didžiausių leistinų koncentracijų reikalavimų.
Vilniaus miesto stacionariose degalinėse lakiųjų angliavandenilių maksimalios koncentracijos visuose matavimo taškuose buvo 0,4-0,6 mg/m3, tik matavimo taške Nr.2, t.y. tarp dviejų gretimai įrengtų kuro užpylimo kolonėlių automobilių bakų pripildymo metu, šios koncentracijos šiek tiek padidėja (papildomai 0,1-0,2 mg/m3 ribose). Jos neviršija didžiausių leistinų koncentracijų.
DIRVOS TARŠA
Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos.
Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai.
Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti.
Už gyvenvietės ribų esančiame dirvožemyje paprastai vyrauja saprofitinė mikroflora. Tuo tarpu patogeniški mikrobai į dirvą patenka kartu su išmatomis, šlapimu, šiukšlėmis, gyvuliu mėšlu, nutekamaisiais vandenimis, gyvūnu lavonais ir kt., Ligų sukėlėjai nepalankiomis sąlygomis, anksčiau ar vėliau, žūva arba netenka virulentiškumo. Daugiausia saprofitų yra iki 10
cm gylyje. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose bakterijų gerokai sumažėja.
Bakterijų išgyvenimo laikas dirvožemyje yra labai skirtingas: vidurių šiltinės ir paratifo sukėlėjai išgyvena iki 400 parų, dizenterijos – iki
100, choleros – iki 15, bruceliozės – iki 60, poliomielito, Koksaki ir ECHO
virusai -iki 150 parų. Tuo tarpu sporinės bakterijos (juodligės, botulizmo, dujinės gangrenos sukėlėjai) dirvoje išgyvena ištisais metais ir net dešimtmečiais.
Su žmogaus išmatomis į dirvožemį gali patekti kirmėlių kiaušinėlių.
Perduodant askaridozės ir trichocefaliozės užkratą, dirvožemiui tenka ypatingas vaidmuo, Viena askaridės patelė per parą žmogaus žarnyne padeda dešimtis tūkstančiu kiaušinėliu, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką. Dirvožemyje, esant palankioms sąlygoms, per 15—30 parų minėti kiaušinėliai subręsta iki invazinės stadijos. Čia kirmėlių kiaušinėliai gyvybingi išlieka kelerius metus, o Lietuvos sąlygomis (tręšiant laukus buitiniais nutekamaisiais vandenimis) iki 8—10 metų. Subrendę kiaušinėliai į žmogaus organizmą patenka valgant neplautas arba nepakankamai gerai nuplautas daržoves, geriant apkrėstą žemėmis vandenį. Kiemų dirvožemyje, vaikų žaidimo aikštelėse, mokyklų teritorijoje, paplūdimiuose, smėlio dėžėse dažnai aptinkama kirmėlių kiaušinėlių, todėl užsikrėtimo jais galimybė yra labai didelė.
Cheminiai elementai Žemės rutulyje pasiskirstę labai netolygiai. Tai priklauso nuo geologinių ypatybių ir dirvos susidarymo veiksnių. Kai kuriose vietovėse stebimas jodo, kobalto, fluoro, molibdeno, magnio, cinko, boro, stroncio ir kt. cheminių elementų stygius arba perteklius.
Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti tam tikrų ligų, pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimais Didelės molibdeno koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros)
atsiradimą, švinas pažeidžia nervu sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto veiklą. Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančiu apie užteršto dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui.
Šis poveikis perduodamas per mitybines grandines: per augalus, auginamus užterštame dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais augalais arba girdomi užterštu vandeniu. Mokslininkai nustatė, kad arseno kiekis daržovėse, auginamose 50 m atstumu nuo gamyklos, išmetančios į atmosferą arseno junginius, buvo 9 kartus didesnis negu tose pačiose daržovėse, auginamose už 3 km nuo minėtos gamyklos.
Tiriant sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje aplink spalvotosios metalurgijos įmonę, buvo rasti padidėjęs švino, vario, cinko ir kitų metalų kiekis. Gyvulių, besiganiusių šioje teritorijoje, kauluose švino kiekis viršijo leistiną 20 kartu, kepenyse — 18 kartu, o raumenyse — net 27 kartus. Nustatyta, kad, be nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją.
Jie pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia ,genetinį aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir baris. Kancerogeninių savybių turi kadmis, chromas, nikelis, švinas, arsenas, kobaltas ir kt.
Sunkiųjų metalų neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryškėja po kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie pasireiškia tik kitoms kartoms. Daugelis metalų kaupiasi organizme ir vėliau pasireiškia mutageninių veikimu.
Sunkieji metalai į aplinką patenka su pramonės įmonių atmosferos teršalais ir kietomis atliekomis. Taip pat labai dirvožemį teršia autotransportas, daug sunkiųjų metalų yra mineralinėse trąšose.
Daug rūpesčių sudaro nerūpestingai surenkamos, laikomos ir laidojamos radioaktyvios atliekos. Jos turi būti laidojamos specialiuose konteineriuose ir specialiai tam skirtose vietose.
Pagrindinės dirvožemio apsaugos priemonės yra šios:
1. Techninės atliekų surinkimo, kaupimo, šalinimo, nukenksminimo priemonės. Jas apibendrintai galima pavadinti gyvenviečių valymo priemonėmis.
2. Technologinės priemonės. Tai technologijų, kurias taikant atliekų nesusidaro, arba jų susidaro labai mažai, bei pažangių atliekų nukenksminimo technologijų įdiegimas.
3. Higieninių apsaugos zonų tarp taršos šaltinių ir gyvenamųjų namų įdiegimas.
4. Įstatyminės, organizacinės ir administracinės priemonės.
[pic]
TRIUKŠMAS
Triukšmas – dirbtinai sukelti įvairaus stiprumo ir dažnio garsai, kurie trukdo dirbti poilsiauti ir kenkia sveikatai. Gamybos patalpose triukšmas neturėtų būti didesnis kaip 85 dB (decibelai). Triukšmas blogina klausą iki visiško kurtumo. Pažeidžia centrinę nervų sistemą, dėl to dažnai skauda galvą, blogėja atmintis, greičiau pavargstama. Tai pat į triukšmą reaguoja širdies ir kraujagyslių sistema. Pulsas iš pradžių dažnėja, vėliau ilgą laiką dirbant triukšmingomis sąlygomis – retėja, o kraujo spaudimas –
didėja.Žmonėms turintiems padidėjusį kraujo spaudimą, negalima dirbti triukšme. Triukšmas gali sukelti padidėjusį skrandžio rūgštingumą bei nervines opas. Dėl labai intensyvaus impulsinio triukšmo gal plyšti ausies būgnelis.
Apsauga nuo triukšmo: triukšmingos patalpos turi būti įrengiamos apatiniuose pastato aukštuose, rūsiuose, pusrūsiuose. Įrengimai, sukeliantys triukšmą, statomi ant specialių paaukštinimų ( gumos, oro pagalvių), kad sumažinti triukšmą ir vibraciją. Patalpų sienos išklojamos medžiagomis sugeriančiomis triukšmą (natūralus veltinis, kiliminės dangos, sintetinis silalporas). Taip pat triukšmą gerai sugeria oro tarpai sienose. Asmeninei apsaugai nuo triukšmo naudojamos ausinės ir ausų kamšteliai. Ausinės mažina triukšmą 20 – 25 dB. Tačiau jų ilgai dėvėti negalima, nes jos spaudžia galvą. Ausų kamšteliai triukšmą mažina 10 – 15
dB, bet ilgai juos dėvint deformuojamas ausies būgnelis (dėl slėgio sumažėjimo tarp būgnelio ir ausies kamštelio). Todėl kas dvi valandas ausinės keičiamos ausų kamšteliais, ir atvirkščiai.
Vibracija – tai mechaniniai kietųjų kūnų svyravimai infragarsiniu ir garsiniu dažniu. Vibracija gali būti bendrinė ir vietinė. Bendrinė vibracija plinta per kojas ar dubenį aukštyn stovint ar sėdint ant vibruojančio pagrindo. Dažniausiai bendrinės vibracijos yra veikiami mechanizatoriai, žmonės, dirbantys ant vibracinės platformos (betono, gelžbetonio gamyklose). Vietinė vibracija dažniausiai plinta per rankas dirbant su vibruojančiu instrumentu (pneumatiniu kūju). Vibracija neigiamai veikia centrinę nervų sistemą, sutrikdo pusiausvyrą, koordinaciją. Sukelia vibracinę ligą, kuri pasireiškia smulkiųjų kraujagyslių spazmais. Dėl to sutrinka audinių aprūpinimas krauju, deguonimi, maistu ir maisto medžiagomis. Rankos dažnai būna pabalę, šaltos. Vibracija sukelia kaulų bei sąnarių pažeidimus.
SUSIRŪPINIMAS BALTIJOS JŪROS TARŠA
Šių metų kovo 30 ir 31 dienomis Šiaulių verslo konsultaciniame centre vyko
Šiaulių liberalaus jaunimo – nepolitinės Lietuvos jaunimo visuomeninės organizacijos – surengta mokslinė konferencija “Baltijos jūros tarša, teršimo priežastys ir pasekmės”. Projekto, kurį finansuoja PHARE, tikslas –
atkreipti visuomenės dėmesį į ekologines jūros problemas. Konferencija —
tai pirmasis projekto “Ekologinis švietimas – pilietinės visuomenės pagrindas” etapas. Antrame etape vasarą bus surengta akcija prie Baltijos jūros, kurios metu poilsiautojams bus dalijami lankstinukai ir lipdukai su konferencijos santrumpomis. Mokslinėje konferencijoje skaitytus pranešimus numatoma paskelbti atskiru leidiniu.
Dvi dienas trukusioje konferencijoje buvo kalbama apie Baltijos baseino taršą (V.Tričys), Baltijos jūros radioaktyviąją taršą (D.Styra,
M.Lukinskienė), Baltijos universiteto programą (A.Žaliauskienė), dirvos erozijos įtaką Baltijos jūros užterštumui (B.Jankauskas), ekotechnologijų naudojimą atkuriant pažeistas ekosistemas Baltijos jūros regione
(A.Kontautas), karinės veiklos poveikį Baltijos jūrai (M.Kairytė), Šiaulių nutekamųjų vandenų įtaką į Baltiją įtekančioms upėms (R.Valskis) bei oro taršą iš laivų rytiniuose Baltijos jūros uostuose (D.Želvytė).
Dr. A.Žaliauskienė pristatė Baltijos universiteto programą, kuri sieja 160
universitetų keturiolikoje Baltijos jūros šalių. Programą 1991 m. inicijavo ir iki šiol koordinuoja Upsalos universitetas (Švedija). Joje yra užsiregistravę 20 000 studentų ir kasmet baigia apie 3000. Dėsto 1000
nepriklausomų mokslininkų iš įvairių šalių. 1997 m. gegužės 24 d. įsteigtas
Baltijos universiteto programos centras Lietuvoje – Kauno technologijos universiteto Chemijos technologijos fakulteto Inžinerinės ekologijos katedroje.
Baltijos universiteto programa yra parengusi tris bakalauro lygio kursus.
Kursas “Baltijos jūros gamtinė aplinka” nagrinėja aplinkosaugines regiono problemas. Kurse “Baltijos tautos” pateikta tautų, gyvenančių prie
Baltijos, istorinė raida, kultūriniai savitumai bei socialinės problemos.
Paskutinysis kursas “Harmoninga Baltijos regiono plėtra” (1997-1998 m.)
susijęs su Jungtinių Tautų deklaracijos “Darbotvarkė XXI amžiui”
įgyvendinimu. Šiuo metu Baltijos universiteto programa rengia medžiagą specializuotiems magistro lygio kursams “Vandens išteklių valdymas” ir
“Bendruomenės plėtra”. Pastarasis kursas skirtas miesto infrastruktūros, socialinėms ir ekologinėms problemoms nagrinėti. Kursai skirti įvairių specialybių studentams, besidomintiems ekologinėmis problemomis.
Akademinio kurso pagrindą sudaro autorių kolektyvų iš įvairių Baltijos šalių parengtas konspektų rinkinys. Kursas iliustruojamas televizijos kompanijų vizualine medžiaga. Be paskaitų ir seminarų, rengiamos studentų diskusijos su kitų universitetų studentais – programos dalyviais.
Baltijos jūra dėl jauno geologinio amžiaus, intensyvių sedimentacinių procesų, uždarumo, lėtos vandens apytakos su Šiaurės jūra ir didelio gėlo paviršinio vandens nuotėkio labai jautriai reaguoja į bet kokį žmogaus įsikišimą.
Viena iš daugelio sričių, kai žmogus daro poveikį jūrai, yra karinė veikla.
Apie tai pranešimą konferencijoje skaitė šio straipsnelio autorė M.Kairytė.
Karinėms valstybių reikmėms naudojamos didelės teritorijos, įvairūs gamtiniai ištekliai, didžiulės žmonių pastangos. Vien tik iš ginklų gamybos susidaro daug atliekų. Pasikeitus valstybių politikai dauguma nepanaudotų ginklų turi būti sunaikinti. Iškyla didelių ekologinių problemų. Tai ypač pasakytina apie cheminio bei branduolinio ginklo utilizavimą.
Nemažai cheminių karinių atliekų išpilama tiesiog į jūrą. Cheminis ginklas
Baltijos jūroje (prie Bornholmo) pradėtas skandinti jau po Pirmojo pasaulinio karo. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Vokietija dalį savo cheminio ginklo atsargų – 3000-5000 tonų, tarp kurių buvo 500-750 tonų fosgeno ir tabuno, paskandino Mažųjų Beltų sąsiauryje. Liubeko įlankoje paskandinta 540 tonų chlorinų ir fosgenų.
1946-1947 m. JAV ir Didžioji Britanija Skagerako ir Kategato sąsiauriuose nuskandino 270 000 tonų sprogmenų su cheminiais užtaisais; jų buvo prikrauti seni ir nebetinkami naudoti laivai. Sovietų Sąjunga jūroje barstė cheminius šaudmenis, atitekusius jai po Vokietijos kapituliacijos: 35 000
tonų raketų ir aviabombų buvo paskandinta 56 jūrmylės į pietvakarius nuo
Liepojos, ties Latvijos ir Lietuvos valstybių siena; 5000 tonų sprogmenų nuskandinta į pietus, 2000 t – į pietryčius nuo Gotlando bei 30 000 tonų –
14 jūrmylių į rytus nuo Kristianseno salų ties Gotlandu. Sprogmenys slūgso
70-110 m gylyje. (R.Baubinas, J.Taminskas. Karinė gamtonauda Lietuvoje sovietmečiu: ekologinės pasekmės. Vilnius, 1997-1998).
1953-1965 m. buvusi VDR Baltijoje paskandino 12-22 tonas kovinių cheminių medžiagų. Esama duomenų apie nedideles tokių chemikalų sankaupas 2,5
jūrmylės į pietus, taip pat 20 jūrmylių į pietvakarius nuo Bornholmo bei
Lenkijos vandenyse.
10-15 proc. sprogmenų sudaro karinės cheminės medžiagos – ipritas, fosgenas, difosgenas, cianogeniniai chloridai, tabunas, hidrociano rūgštis ir kitos. Žmogui mirtina iprito dozė – 5 gramai. Manoma, kad Baltijos jūroje paskandinta 7500 t grynų kovinių medžiagų. Vokietijos tyrinėtojų duomenimis, didžiausias cheminis pavojus turėtų kilti 2000-2005 metais. Kai kurių specialistų apskaičiavimais dėl konteinerių korozijos (0,1-0,15 mm per metus) daug nuodingųjų medžiagų į vandenį gali būti išmesta apie 2002-
2005 metus (E.Trimonis. Baltijos jūros ištirtumo problemos 2000). Jei taip atsitiktų, tai būtų pasaulinio masto ekologinė katastrofa. Pirmas įspėjimas buvo 1997 m., kai prie Švedijos uosto Liusečilo priedugniniame vandens sluoksnyje buvo aptikta nuodingųjų medžiagų koncentracija, šimtus kartų viršijanti foninę. Netrukus Bornholmo baseine Rusijos mokslinė ekspedicija gruntosemiu kartu su dugno nuosėdomis pakėlė iprito ir dumblo gumulus.
Cheminių bombų neretai pakliūdavo į danų žvejų tinklus. 1991 m. rugpjūtį dešimtys dėžių sprogmenų iš Leningrado karinės jūrų bazės pateko į Suomijos pakrantę. 1992 m. Bornholmo salos pakrantėje aptikta 250 kg bomba, kurioje buvo 60 kg kovinių cheminių medžiagų (garstyčių dujų).
Aštuntąjį devintąjį dešimtmetį po mokomųjų bombardavimų Baltijos jūroje bangos į paplūdimius išmesdavo fosforo gabaliukų, kurie žalodavo gintaro rinkėjus. Beltų sąsiauryje esančių medžiagų būklė tyrinėta 1971-1972 m., o apie sprogmenis, esančius ties Liepoja, buvo sužinota tik 1991 metais.
Estijos teritoriniuose vandenyse tebėra apie 40 000 minų, Lenkijos – 12-oje vietų paskandinti sprogmenys. Naujausiais duomenimis, Sankt Peterburgo mokslininkai gavo lėšų nuskandintų Baltijos jūroje karinių atliekų ir jų poveikio tyrimams.
KUR DĖTI ŠIUKŠLES ?
Buityje bei per ūkinę veiklą nuolat susidaro įvairių kietų tiek organinės, tiek neorganinės kilmės atliekų, vadinamų šiukšlėmis. Apskaičiuota, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas kasmet išmeta po 150 – 200 kg buitinių atliekų. Daugiausia jų sudaro virtuvės atliekos, popierius ir kartonas, stiklas, plastikas ir metalas. Nemažai šiukšlių susidaro ir prekyboje, įstaigose…
Atliekose gausu įvairių pavojingų medžiagų, kaip sunkieji metalai, rūgštys, tepalai, klijai, pasenę vaistai ir kt.
Šiukšlėmis dažniausia atsikratoma netvarkingai suverčiant jas tam tikroje vietoje. Todėl aplink kiekvieną naują gyvenvietę atsiranda sąvartynai. O ką jau bekalbėti apie didžiuosius miestus, prie kurių sąvartynai užima didžiulius plotus. Lietuvoje veikia apie 800 miesto ir kaimo sąvartynų, į kuriuos per metus išvežama apie 1800 tūkst. t buitinių atliekų.
Netvarkingai įrengti sąvartynai yra pavojingi žmonių sveikatai. Jie skleidžia dulkes, smarvę, juose veisiasi įvairių pavojingų ligų platintojai
– pelės, žiurkės, musės. Sąvartynuose suverstos cheminės medžiagos per lietų patenka į dirvą, todėl gali užteršti požeminius gruntinius vandenis.
Skaidantis organinėms liekanoms, susidaro puvimo dujos, kurios gali užsidegti, netgi sukelti sprogimą. Nuodingosios medžiagos teršia dirvą ir vandenį, šiukšlina mūsų aplinką. Visų rūšių atliekų sparčiai daugėja, o nukenksminti jų nesuspėjama. Tai gali sukelti tokią aplinkos taršą, kuri virs ekologine katastrofa ir pakenks gyvybei Žemėje.
Vienintelis išsigelbėjimas – perdirbti atliekas taip, kad jos būtų naudingos žmonėms ir aplinkai. Kai kuriose šalyse miesto šiukšlės pradėtos tvarkyti prieš 20 – 25 metu. Tų šalių gyventojai skatinami rinkti atliekas, kurias galima vėl perdirbti. Jos vadinamos antrinėmis žaliavomis. Lietuvoje be įprastinių antrinių žaliavų supirkimo punktų, dabar yra specialių konteinerių.
Prie miestų įrengiami sąvartynai turi būti tvarkingi. Jie neturi skleisti nemalonaus kvapo, dulkių ir turi būti įrengiami taip, kad vėjas neišpustytų popierių bei kitų lengvų šiukšlių. Svarbu, kad būtų geras izoliacinis sluoksnis, kuris saugotų nuo taršos tiek paviršinius, tiek ir požeminius vandenis. Baigto naudoti tvarkingo sąvartyno vietoje turi būti įrengiamas parkas, skveras.
IGNALINOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS POVEIKIS APLINKAI
Eksploatuojant bei remontuojant atominę elektrinę susidaro dideli kiekiai radioaktyviųjų atliekų, kurios kaupiamos elektrinės saugyklose. Elektrinei normaliai dirbant, į aplinką patenka nuo radioaktyviųjų medžiagų apvalytas vanduo ir oras. Tarša sustiprėja remontuojant ar įvykus avarijai.
Atominės elektrinės tarnybos nuolat matuoja radioaktyviųjų medžiagų emisiją į orą ir vandenį. Kadangi matavimams naudojama nepakankamai tobula įranga, tai gaunami ne visiškai patikimi rezultatai.
Radioaktyviųjų medžiagų kaupimąsi Ignalinos AE poveikio zonoje taip pat stebi pačios elektrinės tarnybos. Be to, pagal Lietuvos monitoringo programą Ignalinos AE aplinką kontroliuoja Centrinė aplinkos tyrimų laboratorija bei Fizikos institutas. 1993 metų pabaigoje, padedant
Švedijai, prie elektrinės pradėjo veikti dvi (viena – vyraujančių vėjų kryptimi, kita – priešinga) automatinės gama monitoringo stotys. Jos nuolat matuoja gama spinduliavimo intensyvumą ir reguliariai perduoda duomenis į centrinį kompiuterį Aplinkos apsaugos departamente.
Fizikos instituto bazėje prie Drūkšių ežero veikia automatizuotos dozimetrinių ir meteorologinių stebėjimų sistemos maketas. Čia automatizuotai registruojamas vėjo greitis ir kryptis, oro temperatūra dviejuose aukščiuose, nustatoma oro stabilumo klasė. Stebėjimų rezultatai įgalina vykdyti radionuklidų plitimo ore skaičiavimus realiame laike [20].
Visos elektrinėje susidariusios dujinės radioaktyviosios atliekos išmetamos į atmosferą pro 150 m aukščio ventiliacijos vamzdžius. Aerozolinių radioaktyviųjų medžiagų į aplinką patenka nedaug, nes dujos pakeliui praeina pro išlaikymo kameras ir filtrus.
Didžiausia emisijų į orą aktyvumo dalis tenka radioaktyviosioms inertinėms dujoms (9.1 lentelė). Apie 96-97% iš Ignalinos AE išmetamų radioaktyviųjų dujų sudaro Ar-41, kurio skilimo pusperiodžio trukmė 1.83 val. Jis atsiranda reaktoriuje neutronams aktyvuojant ore ir aušinimo vandenyje esantį stabilų Ar-40. Iš dalijimosi reakcijos produktų reikšmingiausias yra
Xe-133, kurio skilimo pusperiodžio trukmė – 5.2 paros. Jis sudaro apie 3%
inertinių dujų aktyvumo. Visiems kitiems ksenono ir kriptono izotopams tenka mažiau kaip 1% bento aktyvumo.
9.1 lentelė
Ignalinos AE radioaktyvioji emisija į orą [pic]
Inertinės dujos neįsijungia į biologines grandis ir greitai pasiskirsto atmosferos ore. Šios dujos lemia išorinį švitinimą, todėl ir jų poveikis gyvajai aplinkai ir žmonėms yra nedidelis. Kiti radionuklidai, patekę į organizmą su maistu, vandeniu, oru gali būti įsisavinti ir išbūti jame ilgą laiką. Itin dideliu radiotoksiškumu pasižymi jodo izotopai, reikšmingiausias J-131 (skilimo pusperiodis – 8.1 paros). Pastaraisiais metais šio nuklido Ignalinos AE išlėkove gerokai sumažėjo (9.1 lentelė).
„Ilgaamžių” radionuklidų grupėje (9.1 lentelė) didžiausias indėlis tenka Co-
60, kurio skilimo pusperiodis 5.3 metai – iki 50% aktyvumo, ir Cs-137 (30
metų) – apie 15%. Mn-54 (312 paros), Cr-51 (28 paros), Nb-95 (45 paros)
tenka po 4-9% aktyvumo. Visi minėtieji radionuklidai, išskyrus Cs-137, yra aktyvuoti korozijos produktai. Pastaraisiais metais elektrinei dirbant nepilnu pajėgumu, sumažėjo ir aplinkos teršimas (9.1 lentelė).
Skystos radioaktyviosios atliekos, kurios susikaupia dirbant elektrinei, įvairiais būdais išvalomos nuo radioaktyviųjų medžiagų. Tačiau su nuotekomis į Drūkšių ežerą patenka radioaktyvių teršalų. Nuotekose aptinkama dalijimosi produktų: Cs-137, Cs-134, Sr- 90 ir korozijos produktų
Co-60, Mn-54, Fe-59. 1992 metais iš elektrinės nutekėjusių radioaktyviųjų medžiagų bendras aktyvumas sudarė apie 22.85 GBq, iš jų 2.74 GBq Cs-137,
0.81 GBq Sr-90, 8.10 GBq Co-60, 5.72 GBq Mn-54, 0.80 GBq Fe-59. Panašiai buvo ir 1993 metais: sausio- balandžio mėnesiais nuotekų bendras aktyvumas buvo 1.94 GBq, (iš jų 0.27 GBq Cs-137 ir 1.17 GBq Co-60), o lapkričio mėn.
nuotekų bendras aktyvumas 0.278 GBq (0.250 GBq Co- 60).
Ignalinos atominė elektrinė atlieka aplinkos užterštumo radioaktyviosiomis medžiagomis matavimus 30 km spinduliu aplink elektrinę, vadinamojoje „stebimoje” teritorijoje. Vidutinė 1990-1992 metų radionuklidų koncentracija pažemio ore šioje teritorijoje pateikta 9.2 lentelėje. Ore aptinkami ne tik globaliniai radionuklidai (Cs-137, Cs-134, Sr-90), bet ir būdingi atominėms jėgainėms – Mn-54, Co-60, Zr-95, Nb-95, Fe-59. 9.2
lentelėje taip pat pateiktos didžiausios leistinos koncentracijos. 1993 m.
Fizikos instituto stotyje, esančioje 3.5 km į rytus nuo elektrinės, buvo taip pat fiksuojama Zr-95, Nb-95 (iki 0.04-0.05 mBq/kubiniame metre) ir Mn-
54, Co-60 (atitinkamai 0.006 ir 0.005 mBq/kubiniame metre).
9.2 lentelė
Dirbtinių radionuklidų vidutinis koncentracijos Ignalinos AE „stebimoje”
teritorijos ore, mikroBq/kubiniame metre
Metai Cs-137 Cs-134 Mn-54 Co-60 Nb-95 Fe-59
1990 5.18 0.333 mažiau 0.4 mažiau 0.4 mažiau 0.4 mažiau 0.4
1991 2.29 0.148 0.104 0.055 mažiau 0.4 mažiau 0.4
1992 2.11 0.140 0.122 0.137 – –
DLK 18000000 16000000 44000000 11000000 120000000 66000000
Kaip matyti iš 9.2 lentelėje pateiktų duomenų, radionuklidų koncentracijos ore Ignalinos poveikio zonoje yra gerokai mažesnės už didžiausias leistinas koncentracijas. Į orą patekę teršalai palaipsniui nusėda ant žemės paviršiaus. Matuojant iškritų radioaktyvumą, įvertinamas radioaktyviųjų medžiagų kaupimosi intensyvumas. Duomenys apie radioaktyvias atmosferos iškritas Ignalinos AE stebimoje teritorijoje pateikti 9.3 lentelėje.
9.3 lentelė
Radionuklidų aktyvumas atmosferos iškritose per parą mBq/kvadratiniame metre
Metai Cs-137 Cs-134 Sr-90 Mn-54 Co-60
1986 6 734 3 515
1987 15 1.5
1988 111 49
1989 18 33
1990 15 3.7
1991 44 – 2.2 4.1
1992 7 0.3 1.1 0.4 –
1993* 18 0.3 6.5 0.3 0.3
* – matuota Fizikos instituto bazėje.
Labai dideli Cs-137 ir Cs-134 tankiai 1986 m. buvo sąlygoti Černobylio avarijos. Šiuo metu globalinių radionuklidų Cs-137,134, Sr-90
koncentracijos ore (9.2 lentelė) ir krituliuose atitinka fonines vertes, ir galima manyti, kad tai nėra elektrinės veiklos produktai. Tuo tarpu Mn-54
ir Co-60 pėdsakai – akivaizdi elektrinės veiklos pasekmė.
Tiriant dirvas Ignalinos AE poveikio zonoje, iš dirbtinių nuklidų aptikti tik Cs-137, Cs-134 ir Sr- 90. Vidutinė Cs-137 koncentracija yra 7 Bq/kg, kitų radionuklidų dar mažiau.
Šios vertės atitinka fonines vertes ir, reikia manyti, yra branduolinio ginklo bandymų ir Černobylio AE avarijos produktai. Ignalinos AE teršalų dirvoje neaptikta.
Drūkšių ežeras yra natūralus Ignalinos atominės elektrinės aušintuvas. Į
ežerą patenka panaudotas vanduo iš atominės elektrinės ir iš Visagino miesto kanalizacijos. Ignalinos AE atlieka reguliarius Drūkšių ežero ekosistemos stebėjimus. Ežero vandens vidutinis bendras beta aktyvumas 1992
m. buvo 0.178 Bq/l. Daug didesni radioaktyvių medžiagų kiekiai susikaupė ežero dugno nuosėdose (nuosėdos imamos „foninėse” stotyse). 1992 metų dugno nuosėdų analizės rezultatai pateikti 9.4 lentelėje.
Beveik visame ežere dugno nuosėdose aptinkama ne tik globalinių Cs-137, Cs-
134 (foninės koncentracijos), bet ir elektrinės teršalų – Mn-54 ir Co-60.
9.4 lentelė
Dirbtinių radionuklidų vidutinės koncentracijos dugno nuosėdose ir dumbliuose 1992 m., Bq/kg drėgnos masės
Cs-137 Cs-134 Mn-54 Co-60 Fe-59 Co-58 Cr-51
Drūkšių ežero dugno nuosėdos 5.07 0.52 0.44 1.18 0.22 0.037
Dumbliai prie išlei-
dimo kanalo 2.1 – 18.2 11.2 38.6 5.3 61.4
Itin intensyviai radionuklidus kaupia dumbliai. Ežero dumblių izotopinė sudėtis artima dugno nuosėdų sudėčiai. Tačiau labai dideliu aktyvumu pasižymi dumbliai, surinkti šalia išleidimo kanalo. Pastebėta, kad šios ežero dalies dumblių aktyvumas didėja (9.4, 9.5 lentelės).
9.5 lentelė
Drūkšių ežero dumblių bendras aktyvumas (visų radionuklidų be K-40 ir Be-7
suma), Bq/kg drėgnos masės
Metai Minima- Maksimali vertė Vidutinė vertė li vertė prie išleidimo prie išleidimo kanalo kanalo
1990 0.15 3.9
1991 0.18 27.2
1992 0.92 532 139
Kaip ir ankstesniais metais, Drūkšių ežero žuvyse aptinkama tik Černobylio
AE avarijos produktų – Cs-137, Sr-90, Cs-134. Šių nuklidų palaipsniui mažėja. Vidutinė Cs-137 koncentracija žuvyse sudaro 2.7 Bq/kg. Lietuvos higienos normos leidžia šitokius didžiausius žuvies užterštumus: 370 Bq/kg
Cs-137 ir 37 Bq/kg Sr-90.
Ypatingą problemą sudaro tritis (skilimo pusperiodis 12.3 metų). Dėl netobulos aparatūros ir metodinių sunkumų Ignalinos AE tričio emisijos į aplinką nematuoja. Tričio koncentracijos matavimus elektrinės aikštelės gręžiniuose bei aplinkos objektuose atlieka Geologijos ir Fizikos institutai. Nustatyta, kad 1993 metais H-3 koncentracija Drūkšių ežero vandenyje buvo 6-8 Bq/l, o tai viršija globaliai pasiskirsčiusio H-3 foninę koncentraciją (3.6-4.8 Bq/l). Liepos mėnesį Vosyliškių upelyje, kuriuo į
Drūkšių ežerą nuteka vanduo po valymo, buvo apie 61.4 Bq/l H-3. Dar didesnės H-3 koncentracijos aptinkamos gruntiniame vandenyje. Daugiausia tričio 1993 metais aptikta radioaktyviųjų atliekų saugyklų aplinkoje esančių gręžinių vandenyje. Didžiausia koncentracija – apie 2.6 kBq/l.
Didžiausia leistina tričio koncentracija 148 kBq/l. Remiantis modeliniais skaičiavimais galima tvirtinti, kad per 1993 metus į Drūkšių ežerą turėjo nutekėti apie 1000 GBq tričio.
Iš pateiktų duomenų matyti, kad pastaraisiais metais radiacinė situacija
Ignalinos AE aplinkoje buvo normali. Ignalinos AE dirbant nepilnu pajėgumu, sumažėjo į orą išmetamų radioaktyviųjų medžiagų, tačiau stabdant ir remontuojant reaktorius tarša šiek tiek suintensyvėja. Išmatuotos radionuklidų koncentracijos buvo gerokai mažesnės už didžiausius leistinus užterštumo lygius. Ignalinos teršalų aplinkos objektuose buvo daug mažiau negu gamtinių radionuklidų ir branduolinio ginklo bandymų bei Černobylio avarijos produktų.
APLINKOSAUGA
Lietuvoje aplinkosauga rūpinasi :
[pic]
Jų “draugai” :
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
Paskutiniu metu nagrinėjamos šios temos:
2003-05-07 Nemuno dviračių trasa
2003-04-22 Lietuvos žaliųjų judėjimo 2002 m. veiklos ataskaita
Lietuvos žaliųjų judėjimo darbai, projektai, akcijos ir programos 2002
metais
2003-04-19 Susipažinkime – Žemės draugai
Lietuvos Žaliųjų Judėjimas priklauso keletui tarptautinių aplinkosauginių organizacijų. Viena jų – Tarptautinė Žemės draugų organizacija (FoEI –
Friends of Earth International), kurios pagrindinis šūkis – “Žemės diena kasdien”.
2003-04-18 Milijardai subalansuotai plėtrai ? Ką galime daryti geriau. ES
paramos narystei fondų naudojimo pamokos”
Lietuvos žalieji su kolegomis iš 8 ES narystės siekiančių šalių pabandė pažvelgti iš visuomenės dalyvavimo ir viešųjų interesų atstovavimo pusės bei ivertinti pirminę patirtį susidūrus su Europos Sąjungos paramos narystei fondais (ISPA, SAPARD, PHARE). Aišku, mus labiausiai domino aplinkosauginiai klausimai, fondų veiklos skaidrumas, visuomenės galimybės dalyvauti sprendimų priėmime. Mes visai nesidomėjome, kaip NVO galetų iš šitų fondų gauti finansavimą savo veiklai.
2003-04-14 Laiko virsmas laikmečių kryžkelėje
Žemės dienos išvakarėse vienuolikmetis sūnus paprašė patikrinti rašinėlį, kurį jis parašė istorijos pamokai. Štai tas rašinėlis:
2003-04-03 Interviu su Aplinkos ministru A. Kundrotu apie hidroelektrinių statybos apribojimus
Jau ne vienerius metus vyksta gana aštrios diskusijos dėl hidroelektrinių statybos, t. y. dėl jų naudos ūkiui ir žalos aplinkai. Hidroenergetikai tvirtina, kad jokios žalos gamtai hidroelektrinės nedaro, nes jos neteršia oro, joms nereikia brangaus kuro, o užtvankos ir tvenkiniai netgi pagyvina kraštovaizdį. Apie tai su Aplinkos ministru Arūnu Kundrotu kalbėjosi
„Žaliosios Lietuvos“ žurnalistas Tautvydas Trumpa.
2003-04-03 Natūrali upė – neįkainojama vertybė
Upės – tai žemės kraujagyslės, be kurių ji negali gyventi. Visi gerai žinome ir jaučiame, kiek gyvybės aplinkai suteikia natūralus vingiuotas upelis, ir kaip nykiai atrodo tiesių griovių išraižytas laukas. Vien dėl šios priežasties neturime teisės aukoti likusių natūralių Lietuvos upių hidroelektrinių statybai.
2003-03-29 Prasidėjęs žolės deginimas – barbariškas nusikaltimas
2003-03-17 Pilaitės gyventojai – įstatymų ir valdininkų paspęstuose spąstuose
Suįžūlėję Vilniaus m. savivaldybės politikai ir valdininkai, pamynę mūsų viltis išsaugoti greta augantį pušyną, toliau brandina savo barbariškus planus užgrobti ir iškirsti Pilaitės mišką. Kantrybė ir gera valia senka, nes valdininkų kabinetų durų varstymas neatneša laukiamų rezultatų.
2003-03-06 Pagrindinė susitikimo Maskvoje tema – naftos gavybos Baltijos jūroje ekologinė sauga
„Lietuva nuosekliai laikosi nuostatos, kad klausimas dėl naftos gavybos
Baltijos jūroje šalia UNESCO globojamo Pasaulio paveldo objekto – Kuršių nerijos, kuri priklauso dviem šalims, Rusijai ir Lietuvai, turi būti svarstomas itin atidžiai ir išsamiai“, – sakė mūsų šalies delegacijos vadovas, Aplinkos ministerijos sekretorius Emilis Gustainis per susitikimą su Rusijos aplinkosaugos institucijų vadovais ir verslo atstovais.
2003-02-11 Pilaitės miškai, golfas ir korupcija
2003-02-11 Sociologinis tyrimas
Tyrimas atliktas Lietuvos Žaliųjų Judėjimo užsakymu 2002 gruodžio – 2003
vasario mėnesiais.Šiuo tyrimu siekiama sužinoti Vilniaus miesto Pilaitės mikrorajono gyventojų nuomonę tam tikrais su aplinkosaugos sritimi susijusiais klausimais.
2003-02-04 Europos Komisija parems Lietuvos pastangas apsaugoti Kuršių neriją nuo ekologinio pavojaus
Aplinkos ministerija gavo Europos Komisijos Aplinkosaugos generalinio direktorato atsakymą į savo kreipimąsi dėl naftos gavybos telkinyje D-6, kuris priklauso Rusijos Federacijai, keliamo pavojaus Baltijos jūrai ir
Kuršių nerijai.
2003-01-15 Naftos verslovė netoli Nidos – ekologinės rizikos zona
Rusijos naftos kompanija „LUKOIL“ ruošiasi įgyvendinti savo naftos gavybos planus Baltijos jūros pietrytinėje dalyje netoli Nidos. Rusijos Federacijai priklausantis naftos telkinys Kravcovskoje (D-6) yra prie pat Lietuvos sienos ties Kuršių nerija. Nors, „LUKOIL“ tvirtinimu, šio telkinio eksploatavimo projektas atitinka visus ekologinio saugumo reikalavimus, jis tebekelia pagrįstų abejonių ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniams ekspertams. Ekologiškai nesaugi naftos gavyba pažeistų mūsų šalies interesus.