Kirstukai

informacija apie kirstukREFERATAS

Lietuvos žinduoliai

Paprastasis kirstukas
Vandeninis kirstukas

Vilnius
2003
1. Sistematika

Būrys. Vabzdžiaėdžiai – Insectivora
Šeima. Kirstukai – Soricidae
Gentis. Tikrieji kirstukai – Sorex
Rūšis. Paprastasis kirstukas – Sorex arancus

1 pav. Paprastasis kirstukas

Būrys. Vabzdžiaėdžiai – Insectivora
Šeima. Kirstukai – Soricidae
Gentis. Vandeniniai kirstukai – Neomys
Rūšis. Vandeninis kirstukas – Neromys fodiens

2. Paplitimas pasaulyje

Paprastojo kirstuko arealas apima didelę teritoriją nuo Suomijos, Norvegijos ir Švedijos – šiaurėje iki Prancūzijos ir Jugoslavijos – pietuose. Į rytus jis tęsiasi iki Vakarų Sibiro, Altajaus ir Šiaurės vakarų Mongolijos. Europinėje dalyje ši rūšis paplitusi miškų zonoje nuo tundros iki stepių. Šiaurės Kaukazo ir Užkaukazės miškuose.

Vandeninis kirstukas paplitęs Europos, Vakarų Sibiro, Kazachstano, Moongolijos, Šiaurės Kinijos miškų ir stepių zonose, taip pat Amūro žemupyje ir Sachaline. Kalnuose aptinkamas 2000-2600 m. aukštyje.

Paplitimas Lietuvoje

Paprastasis kirstukas paplitęs visoje Lietuvoje ir yra dažnesnis už kitus kirstukus (žr. 2 pav.). tačiau radimvietėse nėra gausus.

2 pav. Paprastojo kirstuko paplitimas Lietuvoje.

Vandeninis kirstukas paplitęs visoje Lietuvoje, bet nedažnas, rečiausiais iš visų trijų kirstukų rūšių. Mažai tyrinėtas, trūksta duomenų apie gausumą ir populiaciją kitimo tendencijų įvertinimui (žr. 3 pav.)

3 pav. Vandeninio kirstuko paplitimas Lietuvoje
3. Skiriamieji požymiai
Šeima. Kirstukiniai

Tai smulkūs, panašūs į peles žinduoliai. Snukutis ilgas ir laibas. Akys mažos, bet noormaliai išsivysčiusios. Ausys įvairaus didumo. Galūnės penkiapirštės. Kai kurių pirštai sujungti plaukiojamąja plėvele. Kailiukas tankus ir švelnus, plaukai trumpi.

Kaukolės veidinė dalis ištįsusi, į priekį siaurėjanti, o smegeninė dalis – plati. Skruostų lankų nėra. Kiekviena apatinio žandikaulio pusė su kaukole jungiasi dviem sąnariais. Pi

irmos poros kandžiai (I1) dideli, išlenkti kaip pjautuvas, su dviem viršūnėmis: priekine (didesne) ir užpakaline. I2, I3, C1 ir P1( arba P1 ir P2) mažesni už kitus dantis, visi jie panašūs ir bendrai vadinami tarpiniais dantimis. Jų skaičius ir forma yra svarbūs kirstukų sisteminiai požymiai. Pirmieji apatiniai kandžiai (I1) taip pat dideli, horizontaliai atsikišę į priekį. Apatinių ilčių nėra.
Gyvena įvairiuose landšaftuose – nuo tundros iki tropinių miškų ir dykumų. Aktyvūs visą parą. Labai ėdrūs, todėl be maisto greitai žūva.

Gentis. Tikrieji kirstukai

Tai sausumos žvėreliai. Viršutinė jų kūno dalis tamsiai ruda, pilvas pikai rudas. Uodega apaugusi lygiais plaukais. Dantų emalis tamsiai rudas. Tarpiniai dantys 5. Dantų formulė:

Rūšis. Paprastasis kirstukas

Kūno ilgis – 64-80 mm; užpakalinės pėdos ilgis 11-14 mm; uodegos ilgis – 32-46 mm; kūno svoris – 5,5-12 g. Kondilobazinis kaukolės ilgis – 18-20 mm (žr. 4 pav.) Nugara apaugusi švelniais, tamsiais, tamsiai rudais plaukais. Pilvas tamsiai pilkas, kartais su gelsvu atspalviu. Uodega apaugusi vienodais plaukais. Šnipelis smailus. Akys mažos. Ausies kaušelis pasislėpęs plaukuose. Dantų viršūnės tamsiai rudos. Tarpiniai dantys penki.

Gentis. Vandeniniai kirstukai

Šios genties kirstukai šiek tiek didesni už kitus kirstukus. Jie prisitaikę gyventi vandenyje. Jų uodegos apatinėje pusėje auga ilgesni plaukai, kurie sudaro keterą. Kojų pakraščiai apaugę šiurkščiais plaukais arba šereliais. Jiems plaukiant, kojos atstoja irklus, o uodega – vairą (žr. 5 pav.). Viršutiniame žandikaulyje yra ke

eturi tarpiniai dantys. Dantų formulė: Dantys aštrūs, jų viršūnės rudos.

Rūšis. Vandeninis kirstukas

Tai didžiausias mūsų krašto kirstukas. Jo kūno ilgis – 70-90 mm; uodegos ilgis – 50-68 mm; užpakalinės pėdos – 15-18 mm; ausies – 7,8-9,1 mm; kondolobazinis kaukolės ilgis – 21-23,6 mm; kaukolės plotis – 10,6-12,7 mm; viršutinių dantų eilės ilgis – 9,6-10,8 mm (žr. 6 pav.). Svoris – 15-19 g.

Vandeninio kirstuko nugara juoda, pilvas pilkšvas. Tarp nugaros ir pilvo spalvos aiški riba.

4 pav. Paprastojo kirstuko kaukolė (padidinta 3 kartus)

5 pav. Vandeninio kirstuko priekinė (a) 6 pav. Vandeninio kirstuko
ir užpakalinė (b) letenos. kaukolė (padidinta 2,5 karto)

4. Morfologinė charakteristika

Paprastasis kirstukas – tai smulkus, panašus į pelę žvėrelis. Nuo pelės skiriasi didoka galva, mažomis akimis ir ištįsusiu snukučiu su judriu šnipeliu. Ausys vos išsikiša iš po plaukų. Užpakalinių kojų letenos gerokai didesnės už priekinių. Uodega ne trumpesnė kaip ½ – ¾ kūno ilgio.
Kailiukas rusvas, tamsiai rudas ar juosvas. Šonai šviesesni už nugarą, pilvas tamsiai pilkas, kartais su gelsvu ar rusvu atspalviu. Uodegos viršus tamsiai rudas, o apačia šviesi. Žiemą kailiukas tamsesnis. Plaukai švelnūs, labai tankūs, turi gražų blizgesį. Uodegos plaukai trumpi ir standūs, bet jos gale yra ilgesnių plaukų šepetėlis, kuris žvėreliui senstant pamažu nusitrina.
Kaukolės smegeninė dalis plati, iš viršaus į apačią suplota, o vidinė – ištįsusi, į priekį siaurėjanti (per. 4 pav.). Skruostų lankų nėra. Dideli ir išlenkti viduriniai kandžiai (I1) turi dvi viršūnes, kurių priekinė didesnė už užpakalinę. Tarpiniai dantys penki. Da

antų viršūnės tamsiai rudos. Kirstukui senstant ruda spalva beveik nusitrina.
Vandeninis kirstukas – tai didžiausiais kirstukas Lietuvoje. Nuo kitų kirstukų skiriasi kailiuko spalva. Nugara ir uodegos viršutinė pusė juoda, o kūno apačia šviesiai pilka ar beveik balta, kartais gelsva su juosvais taškeliais ar brūkšneliais. Tamsus kūno viršus aiškiai skiriasi nuo šviesios apačios. Uodegos apačia eina ilgesnių šviesių plaukų eilė, kuri ryškiai išsiskiria juodų trumpų plaukų fone. Už akių būna šviesios dėmės. Pėdos ir pirštų kraštai apaugę ilgesniais šiurkščiais plaukais, kurie padeda irtis vandenyje (žr. 5 pav.). gerai plaukioja ir nardo.
Vandeninio kirstuko kaukolė stambesnė masyvesnė, negu kitų rūšių kirstukų (žr. 6 pav.). Smegeninė dali plokščia, kamuota, jos ilgis beveik lygus pločiui. Skruostų laukų nėra.

5. Biotipai

Paprastasis kirstukas dažnas paupiuose ir paežerėse, senuose soduose, parkuose. Mėgsta drėgnus lapuočių ir mišrius miškus, ypač tokias vietas, kur gausu natūralių slėptuvių – išvirtusių medžių, pūvančių kelmų, prikritusių šakų, kur stora ir puri miško paklotė; taip pat krūmais apaugusius laukų griovius, drėgnas pievas ir ganyklas bei dirbamosios žemės plotus. Retai gyvena sausuose miškuose, ypač pušynuose. Kartais aptinkamas pastatuose. Kartais aptinkamas pelkiniuose biotopuose.

Vandeninio kirstuko mėgstamiausi klampūs vandens telkinių krantai, apaugę medžiais, krūmais, tankiomis žolėmis, užversti išvartomis. Gyvena urvuose, kuriuos išsirausia patys arba pasinaudoja kitų graužikų (pvz., vandeninio pelėno) išraustais urvais. Lizdą įsirengia urve arba ta

arp medžių šaknų, kartais – žolėje. Jis būna rutulio formos, susuktas iš sausų žolių, su viena anga į vandens pusę. Žiemą persikelia prie neužsąlančių vandens telkinio vietų arba ten, kur po sniegu būna neįšalęs pelkių gruntas.

Sugaunamas su vandens telkiniais besiribojančiuose biotopuose (nendrynuose, pievose). Kai kada randamas ir toliau nuo vandens esančiuose miškuose, pievose.

Populiacijų būklė

Kirstukinių šeimos atstovai gyvena įvairiuose landšaftuose nuo tundros iki tropinių miškų ir dykumų. Jie paplitę visuose žemynuose, išskyrus poliarines sritis, didesnę Pietų Amerikos dalį ir Australiją. Šeimoje apie 270 rūšių. Lietuvoje aptinkama trys rūšys. Tai paprastasis kirstukas, vandeninis kirstukas bei kirstukas nykštukas.

Paprastasis kirstukas ir vandeninis kirstukas paplitę visoje Lietuvoje, bet negausiai. Iš kai kurių Lietuvos vietovių trūksta duomenų apie paprastojo kirstuko radimvietes. Atskirais metais gausumas gali žymiai skirtis.

Vandeninis kirstukas mažai tyrinėtas ir trūksta duomenų apie gausumą ir populiacijų kitimą.
Apsaugos statusas

Abi šios rūšys nėra įtrauktos į Lietuvos Raudonosios knygos puslapius. Jos saugomos pagal Berno konvenciją ir priklauso III kategorijai.

6. Mityba

Paprastasis kirstukas aktyvus ir dieną, ir naktį. Jis labai ėdrus, todėl be maisto greitai žūva. Per parą suėda tiek, kiek pats sveria. Ištyrus kultūrinėse ganyklose (Kėdainių raj.) ir Nacionaliniame parke sugautų kirstukų (n – 26) skrandžių turinį, nustatyta, kad dažniausiai jie ėda vabzdžius, turinčius kietą chitiną (rasti 58,3% tirtų skrandžių), rečiau – sliekus (20,8%), vabzdžių lervas ir kirmėles (8,3%) bei kitus bestuburius (12,5%). Pavasarį ir vasarą dažniau minta vabzdžiais ir jų lervomis, rudenį – sliekais. Be to, kirstukai dar minta vorais, šimtakojais, moliuskais. Ėda pelinių graužikų jauniklius. Žiemą nevengia pelių lavonų. Gali užpulti ir stambesniu už save gyvūnus, pvz., varles, driežus. Truputį ėda ir augalinio maisto – vegetatyvinių augalų dalių, eglių, pušų ir kitų medžių sėklų.

Vandeninis kirstukas maisto ieško vandenyje arba pakrantėje. Minta moliuskais ir kitais smulkiais bestuburiais gyvūnais. Neretai ėda varlytes, smulkias žuvis, mailių, ikrus. Sumedžiotą grobį visada ėda tik sausumoje. Per parą suėda tiek, kiek pats sveria. Žiemą maitinasi po sniegu, properšose. Plėšrus, puola už save didesnį gyvūną. Manoma, kad jo seilėse yra toksiškų medžiagų. Įkandęs kelis kartus į tą pačią vietą, kirstukas gali užmušti net stambią varlę.

7. Veisimasis

Paprastasis kirstukas pradeda veistis balandžio pradžioje ar vėliau, priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Nėštumo trukmė – 3 savaitės. Mūsų sąlygomis patelės per veisimosi sezoną atveda 1-2 (kartais 3) vadas po 4-13 (dažniausiai 6-8) jauniklių. Intensyviai veisiasi balandžio-birželio mėn., o rugpjūtį pasitaiko tik pavienės vaikingos patelės. Veisimosi sezonas, matyt, baigiasi rugsėjį, nes spalio mėn. apvaisintų patelių nebesugaunama, nors lytiškai aktyvių patinų dar būna.
Jaunikliai gimsta akli, pliki ir sveria apie 0,4 g. Patelės žindo jauniklius 3 savaites. Jaunikliai apželia plaukais ir tampa panašūs į suaugusius po 12 dienų. Praregi trečią gyvenimo savaitę ir kartais išeina iš lizdo, bet laikosi nuo jo netoli. Po 22 dienų lizdą palieka ir pradeda gyventi savarankiškai. Lytiškai subręsta 9-12 mėn. amžiaus, bet optimaliomis sąlygomis ankstyvųjų vadų jaunikliai veisiasi tais pačiais metais (3-5 mėn. amžiaus).
Vandeninio kirstuko veisimasis gamtoje mažai tyrinėtas. Laboratorinėmis sąlygomis nustatyta, kad patelės nėštumo trukmė – 19-21 diena (kaip ir kitų kirstukų). Veda po 3-8 jauniklius, kuriuos žindo 38-40 dienų. Maitinančios patelės būna labai agresyvios, persekioja ir veja šalin įleistą į narvą patinėlį.
Veisimosi periodo trukmė panaši kaip ir kitų kirstukų. Rugpjūčio gale dar sugaunama vaikingų patelių.

8. Gyvenimo būdas

Paprastasis kirstukas gyvena negiliuose ir nesudėtinguose urveliuos po medžių šaknimis, samanose, po pūvančių lapų sluoksniu. Žuvinto rezervato žemapelkėse ir užliejamose šienaujamose pievose, nuslūgus pavasario vandeniui, paprastasis kirstukas naudojasi natūraliomis slėptuvėmis po pernykščių ir šviežių žolių stiebų bei šakniastiebių raizginiu. Jauniklius veda rutulio formos lizde, kurį pasidaro iš sausų žolių. Aktyvūs ištisą parą, ypač prieš pat saulės tekėjimą ar jai tik nusileidus. Medžiagų apykaita intensyvi, todėl nesukaupia riebalų atsargų ir žiemos miegu neįminga. Žiemą bėgioja savo ar pelių išraustais urveliais rankiodamas po lapais ar samanomis žiemojančius bestuburius gyvūnus.
Šios rūšies kirstukus naikina įvairiausi plėšrieji žvėrys, gandrai, plėšrieji paukščiai. Juos sugavę plėšrūnai perkanda bet paprastai neėda dėl muskusinių liaukų išskyrų stipraus kvapo. Išimtis – barsukas. S.Maldžiūnaitės duomenimis, šis kirstukas sudaro 2,7% barsukų skrandžiuose aptiktų žinduolių rūšių. Paprastųjų kirstukų rasta naminių pelėdų išvamose.
Vandeninis kirstukas gyvena ežerų, upių, tvenkinių, upelių pakraščiuose. Dalį gyvenimo praleidžia vandenyje. Gerai plaukioja ir nardo. Pakrantėje rausia urvus arba apsigyvena kitų graužikų urvuose. Viena urvo anga visuomet yra po vandeniu, kita aukščiau. Maisto ieško vandenyje ar po vandeniu. Vandenyje gali išbūti 2-3 minutes. Vandeninis kirstukas – plėšrus gyvūnas. Žiemą šie gyvūnai nemiega, o ieško maisto po sniegu arba properšose.
Vandeninių kirstukų priešai – įvairūs plėšrūnai. Mitybiniai konkurentai – visi vabzdžiai ir kiti smulkiais bestuburiais mintantys gyvūnai.
Šio gyvūno populiacijų gausą įtakoja ne tik sutinkami priešai, bet ir randamas maisto kiekis (ypatingai žiemą).

9. Reikšmė

Paprastasis kirstukas yra naudingas žvėrelis, nes naikina kenksmingus žemės ir miškų vabzdžius bei jų lervas. Be to, jis naikina vabzdžius viršutiniame dirvos sluoksnyje, miško paklotėje, kur nepatenka dauguma kitų vabzdžiais mintančių gyvūnų.
Vandeninio kirstuko reikšmė. Teigiama – sunaikina nemažai kenksmingų vabzdžių lervų. Neigiama – žalinga žuvų ūkiams, nes ėda ikrus ir mailių.

Literatūra

1. R.Kazlauskas, D.Kazlauskienė. Lietuvos gamta. V.: – Alma litera, 1998.
2. A.Lekevičius, V.Logminas ir kt. Biologijos vadovas. V.: -Mokslas, 1987.
3. Lietuvos fauna. Žinduoliai. V.: – Mokslas, 1988.
4. V.Logminas, J.Prūsaitė, J.Virbickas. Vadovas Lietuvos stuburiniams pažinti. V.: – Mokslas, 1982.
5. Zoologijos skaitiniai. K.: – Šviesa, 1983.
6. A.Mačionis, Stuburinių zoologija. V.: – Mokslas, 1989.
us.

Leave a Comment