Gyvybinių procesų reguliavimas

Gyvybinių procesų reguliavimas P r o j e k t a s

“Gyvybinių procesų reguliavimas ir koordinavimas”

I Tikslai: 1. Suvokti aplinkos ir žmogaus gyvybinių procesų ryšį1
2. Atrasti žalingų įpročių padarinius žmogaus sveikatai
3. Siekti Gyventi sveikai

II Planas: 1. Nervinis ir humoralinis reguliavimas gyvūnų ir žmogaus organizme
2. Žmogaus ir gyvūnų elgsena:
a) Jos prigimtis
b) Elgsenos socialinė raida
c) Elgesio svarba žmogaus gyvenime
3. Narkotinių medžiagų bei alkoholio įtaka žmogaus gyvenime
a) Priežastys, kodėl vartojami narkotikai
b) Narkotinių medžiagų vartojimo pasekmės nervų sistemos veiklai
c) Narkotinių medžiagų vartojimo pasekmės vidinių ir išorinių organų veiklai
d) Narkotinių medžiagų vartojimo socialinės priežastys
4. Kaip įveikti save?
a) Kai vartoji naarkotines medžiagas
b) Kaip atsispirti pagundai vartoti narkotines medžiagas
5. Sudaryti programą arba projektą, kuris būtų efektyvi priemonė mokykloje prieš narkotines medžiagas
III Ivados
IV Darbą atliko: Aleksas Rukas, Tomas Dobrikas, Vanda Virbickaitė, Ginta Milvydaitė, Andrius ukys

II 1. Nervinis ir humoralinis reguliavimas gyvūnų ir žmogaus organizme

Nervinė reguliacija- nervų sistemos veikla koordinuojanti organizmo fiziologinius procesus. Nervinė ir humoralinė reguliacija sudaro vientisą neurohumoralinę reguliaciją. Informacija apie organizmo vidaus ir iorės pokyčius nervų sistema gauna iš receptorių taip tiesiogiai reaguodama į vidaus terpės pakitimus. Ši informacija nervinėmis skaidulomis ir smegenų laaidais patenka į smegenų centrus. Centrinė nervų sistema iš jutimų organų gautą informaciją analizuoja ir integruoja. Priklausomai nuo organizmo būsenos reikmių ir aplinkos veiksnių (stimulinės situacijos) formuojamos ir išcentriniais nervais siunčiamos komandos efektoriniams (vykdomiesiems) organams-raumenims vidaus ir iorės sekrecijos liaukoms kai ku

urių gyvūnų švytėjimo aparatams. Atskirą fiziologinę ar psichinę funkciją reguliuoja ne vienas smegenų centras, o visa jų sistema. Pvz., raumenų veiklą reguliuoja nugaros smegenų, galvos smegenų kamieno ir didžiųjų pusrutulių žievės neuronai, sudarantys judesių funkcinę( nearomatinę) sistemą. Aukštesniosios smegenų dalies dalys išcentriniais nervais reguliuoja taip pat žemesniųjų centrų aktyvumą ir receptorių jautrumą. Susidaro uždari nervinais žiedai. Tokių žiedų yra ir pačiose smegenyse (pvz. tinklinio darinio ir didžiųjų smegenų pusrytulių žievės sąveiką lemia bendrą smegenų tonusą). Nervinė reguliacija padeda palaikyti organizmo vidaus terpės pastovumą, atstatyti organizmo pusiausvyrą po nukrypimų, kuriuos sukelia aplinkos veiksniai (pvz. infekcija kiti kenksmingi faktoriai), kompensuoti pažeisto organo arba audinio funkcijas (pvz. regą, klausą). Per medžiagų apykaitos nervinę reguliaciją reiškiasi nervų sistemos trofinė funkcija. Skiriama endogeninė nervinė reguliacija ( ją lemia paveldimumas; pvz., vegetacinių funkcijų reguliacija) ir egzogeninė nervų reguliacija (ji susidaro, nervų sistemai sąveikaujant su aplinka, pvz., sąlyginiai refleksai). Dauguma nervų reguliavimo rūšių yra mišrios, susidedančios i endogeninių elementų (pvz., termoreguliacija, budėjimo ir miego kaita).

Humoralinė reguliacija [lot. humor-skystis], organizmo fiziologinis ir cheminis procesų koordinavimas per kraują, limfą ir tarpląstelinį skystį. Reguliuoja hormonai, hormonoidai, mediatoriai, biogeniniai aminai
(histaminas, serotoninas), kitos biologikai aktyvios medžiagos (bradikininas), jonai ir medžiagų apykaitos substratai bei jų metabolitai. Šios medžiagos veikia tiek vykdančius organus, tiek chemoreceptorius ir

r nervinius centrus, humoralikai arba refleksikai sukeldamos įvairias reakcijas. Humoralinė reguliacija padeda palaikyti organizmo homeostazę. Pvz., dirbant fizinį darbą, kraujyje kaupiasi anglis dioksidas, kuris jaudina kvėpavimo centrą; dėl to kvėpavimas stiprėja ir anglies dioksido perteklius i organizmo alinimas. Humoralinė Reguliacija yra evoliuciškai seniausia ir paprasčiausia reguliacijos forma. Auktos org-jos gyvūnų ir žmogaus organizme ji priklauso nuo nervinės reguliacijos ir su ja sudaro vientisą neurohumoralinės reguliacijos sistemą.

II 2. Žmogaus ir gyvūno elgsena

Elgesys- tarpusavyje susijusių subjekto (individo, grupės) veiksmų sistema, kurios tikslas sąveikaujant su aplinka realizuoti tam tikras funkcijas. Bendrosios gyvų organizmų elgesio prielaidos:
1) Subjektas turintis tikrą organizaciją, kuria jis formuoja tikslingą veiksmų sistemą;
2) Objektas, į kurį nukreiptas elgesys;
3) Tam tikra elgesio programa ir jos vyksmo kontrolės mechanizmas.
Elgesio mokslinių tyrimų pradžia laikoma XIXa. pabaiga. Iš pradžių tirtas gyvūnų elgesys, dažniausiai jų sąveikos su aplinka mechanizmas, kuris aiškintas klasikine reflekso teorija. Ši teorija teigia, kad elgesio aktas – organizmo reakcija į istorinį stimulą. Buvo atskleisti elgesio fiziologiniai pagrindai ir nervinės reguliacijos principai. Plačiausiai imta traktuoti etologijoje ir genetikoje. Etologiniais tyrimais nustatyta, kad bendroji elgesio schema susideda i 2-jų komponentų. Santykiškai griežtas paveldėtos elgesio struktūros (instinktas) ir įgyjamų funkcijų elgesio schemų (išmokimas). Funkcinis elgesio schemos daugiausiai susideda iš situacijos subjektyvaus įvertinimo elementų (aukštesnieji gyvūnai sugeba perkelti ankstesnį patyrimą į naujas situacijas). Sv

varbi biologinės analizės sritis – aukštesnių nei organizmo elgesio lygmenų tyrimai (populiacinis elgesys, rūšinis elgesys ir t.t.) padėję nustatyti, kad elgesys yra biologinės evoliucijos objektas ir kartu stipriai ją veikiantis faktorius. Biheviorizmas visą psichikos tyrimą pakeitė elgesio analizė, jis ignoravo žmogaus elgesio specifiką, kylančią iš jo visuomeninės prigimties. Dabartinėje psichologijoje elgesys dažniausiai apibūdinamas kaip daiktiškos veiklos išorinis komponentas. Elgesio aktai laikomi veiklos sistemos grandimis, formomis. Tų grandžių vaidmuo svarbus tuo, kad jos akumuliuoja savyje subjekto vidinį santykį (emocinį, vertybinį) su pačia veikla ir dėl to įtakoje bendrą jos įvertinimą. Elgesys ir veiklos skirtumas dar ryškesnis sociologinė kategorija, o elgesio sąvoka apibūdina ne visada įsisąmonintas individo psichikos saviraiškos formas atsirandančias socializacijos procese. Kai turima galvoje konkretūs sociologiniai tyrimai, adekvatesnė sąvoka individo aktyvumui išreikšti yra visuomeninis veiksmas, kuris sujungia elgesio ir veiklos sąvokų turinį.
Sistemos gebėjimas atlikti veiksmus, kuriais ne tik realizuojama kokių nors funkcijų visuma, bet ir pasirenkami optimalūs sprendimai alternatyvinėse situacijose.

II 3. Narkotinių medžiagų bei alkoholio įtaka žmogaus gyvenime
Antikos medikai įspėdavo, kad hašišas plaučiams pavojingesnis už tabaką, o ilgai vartojamas sukelia chronišką bronchitą ir impotenciją. Nors žinoma, kad hašišas padeda gydyti astmą ir glaukomą. Hašišas iš sukelia malonumą susijaudinimą, po to prasideda haliucinacijos. Jis žaloja CNS, dėl to asmenybė gan sparčiai degraduoja. Daugiau jo

o pavartojus, žmogus miršta nuo gyvybiškai svarbių galvos smegenų centrų paralyžiaus.

Opijaus grupės preparatai yra nervų nuodai. Jie slopina ir paralyžuoja skausmo, jutimo, kvėpavimo, kosulio bei kitus CNS centrus. Kita vertus, jie lėtina žarnyno peristaltiką ir sutraukia vyzdžius. Pavartojus opijaus, atbunka žmogaus pojūčiai, pasireikia haliucinacijos, nebesuvokiama aplinka.

Narkomanas, negaudamas vis naujos morfijaus dozės, išgyvena labai nemalonią abstinencijos fazę, kuriai būdingi tokie reiškiniai: slogi nuotaika, kankina liūdesys, silpnumo jausmas, dreba rankos ir kojos, dažnas pulsas, depresija. Jeigu narkomanas kasdien vartoja morfijų, po kelių mėnesių jis degraduoja ir fiziškai, ir psichiškai. Ilgainiui tokio žmogaus organizmas išsenka, sutrinka virškinimas, atsiranda neuralgijos, dreba rankos, krinta dantys, slenka plaukai, nuolat silpnėja emocijos ir intelektas. Toks asmuo savo gyvenimą dažnai baigia savižudybe arba miršta,perdozavęs morfijaus komos būsenoje dėl kvėpavimo centro paralyžiaus.

Heroinas- vienas nuodingiausių vietiškai nuskausminančių preparatų, pasižymintis apetitą mažinančiu, simpatomimetiniu veikimu, didina arterinį kraujospūdį, širdies susitraukimų jėga ir dažnų deguonies poreikį širdies raumenyje, stimuliuoja CNS. Kokainistai dažnai esti agresyvūs, linkę į lytinius ekscesus, iškrypimus. Ilgai vartojantys kokainą vyrai tampa impotentais. Kokainas – rimta psichozės priežastis. Pažeisdamas smegenų ląsteles, kokainas sukelia ūmias psichozes, kartais net silpnaprotystę. Padidėjęs arterinis kraujospūdis gali būti insulto priežastis, o dėl padidėjusio deguonies poreikio širdies raumenyje gali ištikti miokardo infarktas, sutrikti širdies ritmas, Įvykti staigi mirtis. Kokaino derinys su alkoholiu ir kitais narkotikais – mirtingas.

Kofeinas didina adrenalino gamybą organizmui, stimuliuoja smegenų ir širdies veiklą.

Daugelyje alių tarp 10 – 15 metų amžiaus vaikų ir paauglių paplito pramonėje ir buityje vartojamų lakiųjų medžiagų (tirpiklių, klijų, benzino, acetono) uostymas. Atsiranda psichinis potraukis. Toks vaikas būna pablyškęs, išsiblaškęs, labai jautrus, irzlus, blogai mokosi. Ilgainiui vaikas gali mirti arba tampa silpnaprotis.

Jei motina rūko, tai ir jos kūdikis kartu su ja rūko – jis neturi pasirinkimo. Todėl, jų vaikai dažnai tampa rūkančiais. Taigi, nikotino vartojimo kenksmingi padariniai žinomi: jis siaurina kraujagysles, didina infarkto riziką, gadina plaučius. Kita vertus, padeda susikaupti ir ivaduoti adrenaliną. Rūkoma nikotino ne tik dėl psichologinių priežasčių. Nors rūkant padažnėja širdies dūžiai, pablogėja kraujotaka, bet nikotinas dar pagerina trumpalaikę atmintį ir padeda susikaupti.

II 4. Kaip įveikti save?
Polinkį narkotikams gali sukelti įv. psichiniai stresai, aštrūs ir ilgalaikiai konfliktai su tėvais, nesėkmės mokykloje ir kiti veiksniai sąlygojantys nepilnavertiškumo kompleksą. Tai veda į neurozę, kuriai būdinga baimės jausmas, psichinė įtampa, situacijos beviltiškumas ir savęs nevertinimas. Kai atsiranda tokie žmogaus specifiniai psichikos bruožai, toliau seka stiprus silpnumo ir nusivylimo jausmas, noras išvengti bet kokių sunkumų, užsimiršti. Štai tokie žmonės griebiasi narkotikų, lyg tai būtų vienintelė išeitis. Tačiau yra kita grupė žmonių, ypač paauglių, kurie nori sužinoti to “uždrausto vaisiaus” skonį. Dar kiti pradeda naudoti todėl, kad bendrauja su abejotinos reputacijos žmonėmis, arba svaiginimasis narkotinėm medžiagom tampa mados požymiu. Ką reikia daryti, kad paaugliai nesusigundytu vartoti narkotikus ir ką daryti kai tai jau atsitiko?
Paaugliui didžiausią įtaką daro mokykla ir tėvai, būtent šie žmonės turi formuoti jų psichiką. Pirmiausia paauglius reikėtų informuoti apie narkotikų žudantį poveikį. Tačiau nereikėtų konkrečiai vardinti kaip kokios medžiagos veikia organizmą, o reikėtų supažindinti su narkotikų medžiagų poveikio organizmui pasekmes, bet ne jų pavadinimais, gamyba ir vartojimo būdais. Pašnekesio nereikėtų grįsti vien baidymo- baimės, rizikos įteigimu, nes paaugliui rizika yra svaiginantis ir malonus dalykas , o baimė labai gretai praeina. Būtina
(m

Leave a Comment