Gyvybinių procesų reguliavimas P r o j e k t a s
“Gyvybinių procesų reguliavimas ir koordinavimas”
I Tikslai: 1. Suvokti aplinkos ir žmogaus gyvybinių procesų ryšį12. Atrasti žalingų įpročių padarinius žmogaus sveikatai3. Siekti Gyventi sveikai
II Planas: 1. Nervinis ir humoralinis reguliavimas gyvūnų ir žmogaus organizme2. Žmogaus ir gyvūnų elgsena:a) Jos prigimtisb) Elgsenos socialinė raidac) Elgesio svarba žmogaus gyvenime3. Narkotinių medžiagų bei alkoholio įtaka žmogaus gyvenimea) Priežastys, kodėl vartojami narkotikaib) Narkotinių medžiagų vartojimo pasekmės nervų sistemos veiklaic) Narkotinių medžiagų vartojimo pasekmės vidinių ir išorinių organų veiklaid) Narkotinių medžiagų vartojimo socialinės priežastys4. Kaip įveikti save?a) Kai vartoji narkotines medžiagasb) Kaip atsispirti pagundai vartoti narkotines medžiagas5. Sudaryti programą arba projektą, kuris būtų efektyvi priemonė mokykloje prieš narkotines medžiagasIII IvadosIV Darbą atliko: Aleksas Rukas, Tomas Dobrikas, Vanda Virbickaitė, Ginta Milvydaitė, Andrius ukys
II 1. Nervinis ir humoralinis reguliavimas gyvūnų ir žmogaus organizme
Nervinė reguliacija- nervų sistemos veikla koordinuojanti organizmo fiziologinius procesus. Nervinė ir humoralinė reguliacija sudaro vientisą neurohumoralinę reguliaciją. Informacija apie organizmo vidaus ir iorės pokyčius nervų sistema gauna iš receptorių taip tiesiogiai reaguodama į vidaus terpės pakitimus. Ši informacija nervinėmis skaidulomis ir smegenų laidais patenka į smegenų centrus. Centrinė nervų sistema iš jutimų organų gautą informaciją analizuoja ir integruoja. Priklausomai nuo organizmo būsenos reikmių ir aplinkos veiksnių (stimulinės situacijos) formuojamos ir išcentriniais nervais siunčiamos komandos efektoriniams (vykdomiesiems) organams-raumenims vidaus ir iorės sekrecijos liaukoms kai kurių gyvūnų švytėjimo aparatams. Atskirą fiziologinę ar psichinę funkciją reguliuoja ne vienas smegenų centras, o visa jų sistema. Pvz., raumenų veiklą reguliuoja nugaros smegenų, galvos smegenų kamieno ir didžiųjų pusrutulių žievės neuronai, sudarantys judesių funkcinę( nearomatinę) sistemą. Aukštesniosios smegenų dalies dalys išcentriniais nervais reguliuoja taip pat žemesniųjų centrų aktyvumą ir receptorių jautrumą. Susidaro uždari nervinais žiedai. Tokių žiedų yra ir pačiose smegenyse (pvz. tinklinio darinio ir didžiųjų smegenų pusrytulių žievės sąveiką lemia bendrą smegenų tonusą). Nervinė reguliacija padeda palaikyti organizmo vidaus terpės pastovumą, atstatyti organizmo pusiausvyrą po nukrypimų, kuriuos sukelia aplinkos veiksniai (pvz. infekcija kiti kenksmingi faktoriai), kompensuoti pažeisto organo arba audinio funkcijas (pvz. regą, klausą). Per medžiagų apykaitos nervinę reguliaciją reiškiasi nervų sistemos trofinė funkcija. Skiriama endogeninė nervinė reguliacija ( ją lemia paveldimumas; pvz., vegetacinių funkcijų reguliacija) ir egzogeninė nervų reguliacija (ji susidaro, nervų sistemai sąveikaujant su aplinka, pvz., sąlyginiai refleksai). Dauguma nervų reguliavimo rūšių yra mišrios, susidedančios i endogeninių elementų (pvz., termoreguliacija, budėjimo ir miego kaita).
Humoralinė reguliacija [lot. humor-skystis], organizmo fiziologinis ir cheminis procesų koordinavimas per kraują, limfą ir tarpląstelinį skystį. Reguliuoja hormonai, hormonoidai, mediatoriai, biogeniniai aminai(histaminas, serotoninas), kitos biologikai aktyvios medžiagos (bradikininas), jonai ir medžiagų apykaitos substratai bei jų metabolitai. Šios medžiagos veikia tiek vykdančius organus, tiek chemoreceptorius ir nervinius centrus, humoralikai arba refleksikai sukeldamos įvairias reakcijas. Humoralinė reguliacija padeda palaikyti organizmo homeostazę. Pvz., dirbant fizinį darbą, kraujyje kaupiasi anglis dioksidas, kuris jaudina kvėpavimo centrą; dėl to kvėpavimas stiprėja ir anglies dioksido perteklius i organizmo alinimas. Humoralinė Reguliacija yra evoliuciškai seniausia ir paprasčiausia reguliacijos forma. Auktos org-jos gyvūnų ir žmogaus organizme ji priklauso nuo nervinės reguliacijos ir su ja sudaro vientisą neurohumoralinės reguliacijos sistemą.
II 2. Žmogaus ir gyvūno elgsena Elgesys- tarpusavyje susijusių subjekto (individo, grupės) veiksmų sistema, kurios tikslas sąveikaujant su aplinka realizuoti tam tikras funkcijas. Bendrosios gyvų organizmų elgesio prielaidos:1) Subjektas turintis tikrą organizaciją, kuria jis formuoja tikslingą veiksmų sistemą;2) Objektas, į kurį nukreiptas elgesys; 3) Tam tikra elgesio programa ir jos vyksmo kontrolės mechanizmas.Elgesio mokslinių tyrimų pradžia laikoma XIXa. pabaiga. Iš pradžių tirtas gyvūnų elgesys, dažniausiai jų sąveikos su aplinka mechanizmas, kuris aiškintas klasikine reflekso teorija. Ši teorija teigia, kad elgesio aktas – organizmo reakcija į istorinį stimulą. Buvo atskleisti elgesio fiziologiniai pagrindai ir nervinės reguliacijos principai. Plačiausiai imta traktuoti etologijoje ir genetikoje. Etologiniais tyrimais nustatyta, kad bendroji elgesio schema susideda i 2-jų komponentų. Santykiškai griežtas paveldėtos elgesio struktūros (instinktas) ir įgyjamų funkcijų elgesio schemų (išmokimas). Funkcinis elgesio schemos daugiausiai susideda iš situacijos subjektyvaus įvertinimo elementų (aukštesnieji gyvūnai sugeba perkelti ankstesnį patyrimą į naujas situacijas). Svarbi biologinės analizės sritis – aukštesnių nei organizmo elgesio lygmenų tyrimai (populiacinis elgesys, rūšinis elgesys ir t.t.) padėję nustatyti, kad elgesys yra biologinės evoliucijos objektas ir kartu stipriai ją veikiantis faktorius. Biheviorizmas visą psichikos tyrimą pakeitė elgesio analizė, jis ignoravo žmogaus elgesio specifiką, kylančią iš jo visuomeninės prigimties. Dabartinėje psichologijoje elgesys dažniausiai apibūdinamas kaip daiktiškos veiklos išorinis komponentas. Elgesio aktai laikomi veiklos sistemos grandimis, formomis. Tų grandžių vaidmuo svarbus tuo, kad jos akumuliuoja savyje subjekto vidinį santykį (emocinį, vertybinį) su pačia veikla ir dėl to įtakoje bendrą jos įvertinimą.