APLINKOS TARŠA IR ŽMOGAUS SVEIKATA

APLINKOS TARŠA IR ŽMOGAUS SVEIKATA
Ekologijos referas
ĮVADAS

Pastaruoju metu Lietuvoje daug dėmesio skiriama ir aplinkos tyrimo programoms. Atmosferos oro taršos įtaka visuomenės sveikatai nagrinėjama įvairiais aspektais. Respublikoje vykdomi platesnės apimties Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų sveikatos ekologiniai monitoringo projektai. Didžiuosiuose šalies miestuose vertinama ekologinė situacija ir analizuotas gyventojų ligotumas ir mirtingumas. Gyventojų sergamumo bei mirtingumo struktūroje lėtinės neinfekcinės plaučių ligos tarp kitų ligų yra trečioje penktoje vietoje. Padidėjusį gyventojų mirtingumą lemia ne tik socialinės-ekonominės sąlygoms, bet ir aplinkos antropogeninių veiksnių įtaka sveikatai (Petrauskienė irr kt., 1999, p. 7).
Plati aplinkos ir sveikatos mokslinių tyrimų programa skatina ir atitinkamų fundamentinių mokslų vystymąsi Lietuvoje. Aplinkos teršalų, tarp jų ir sunkiųjų metalų, poveikis gyvybiniams ląstelės procesams tiriamas Vilniaus universiteto Biochemijos ir biofizikos katedroje. Baltymų biosintezės ir jos reguliacijos procesai fiziologinių ir patologinių būsenų metu nagrinėjami KMU BMTI Patochemijos laboratorijoje ir KMU Biochemijos katedroje. (Kauno medicinos universitetas, 2003).
Žmogaus sveikatą lemia daugelis veiksnių, tarp jų ir genetinis polinkis, gyvenimo būdas, maistas, socialinė ir ekonominė būklė, galimybė gauti tinkamą sveikatos priežiūrą. Paastovi žmogaus sveikatos ir išlikimo sąlyga priklauso nuo aplinkos išteklių: oro, vandens, maisto ir vietovės, kurioje jis gyvena. Tai ir bus šio darbo pagrindinės dalys, kuriose nagrinėjamos taršos poveikis žmogaus sveikatai.
Rašant šį darbą remtasi 1999-2003 metų straipsniais spaudoje bei keletu internetinių tinklapių.

br />Atmosferos oro taršos poveikis žmogaus sveikatai

Į atmosferą patenkantys teršalai sudaro įvairius junginius, kur jų kitoks veikimo pobūdis ir objektas. Kai kurių iš jų kenksmingumas išryškėja po 5-7 ir daugiau metų. Medžiagų kancerogeniškumas priklauso ne nuo jų „leidžiamo kiekio“ viršijimo. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, o ilgalaikis nedidelės dozės veikimas. Šiandien žinoma per kelis šimtus cheminių junginių, sukeliančių, skatinančių vėžines ligas (Jauniškis,1990, p. 27).
Oras, kuriuo kvėpuojame, gali būti teršiamas natūraliais komponentais: dulkėmis, mikroorganizmais, grybeliais, žiedadulkėmis, fitvaleksinais, balzaminėmis augalų medžiagomis, organinių medžiagų irimo komponentais, NH3, CO2, H2S, antropodujomis (žmogaus kūno išskiriamomis dujomis) ir kt. Jie gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų pažeidimus, bei alergines reakcijas. Oro teršalų kenksmingumas priklauso nuo teršalo rūšies, kiekio, kontakto su juo trukmės ir organizmo jautrumo (Andrijauskas, 1999, p.45).
Dirbtinės taaršos komponentai – pramonės dulkės, dūmai, kuro degimo produktai (pramonės ir transporto) NOx, SO2, CO, CO2., aerozoliai. Jie gali:
1. pažeisti ne tik viršutinius kvėpavimo takus, bet ir plaučių audinį – sukelti plaučių dulkeligę (pulmokontozę), uždegiminius procesus;
2. ryški ekologinė žala – susidarę rūgštiniai lietūs, kurie keičia vandens telkinių ir dirvožemio pH, todėl kinta tiek augalų, tiek gyvūnų egzistavimo sąlygos;
3. gali patekti į mitybos grandines ir kauptis organizme, ilgainiui jį intoksikuoti;
4. sukelti nuodinguosius rūkus pramoniniuose miestuose fotocheminius rūkus (dėl transporto taršos ir saulės radiacijos sąveikos), kurie stipriai dirgina kvėpavimo organus. Ta

ai mažina organizmo atsparumą.
Kaip ir visame pasaulyje, svarbiausi Lietuvos antropogeninės oro taršos šaltiniai yra stacionarieji (pramonė, energetika), kurie sudaro apie 30-35% ir mobilieji (visų rūšių transportas) apie 65%. Pagrindiniai teršalų išmetimo į atmosferą šaltiniai Lietuvoje išlieka didžiuosiuose miestuose bei pramonės centruose (Vilniuje, Kaune, Mažeikiuose, Kėdainiuose, Jonavoje) (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, 2003, p.14).
Pagrindiniai atmosferos teršalai yra skirstomi į penkias grupes:
1. anglies monoksidas – smalkės
2. azoto oksidai
3. sieros oksidai
4. angliavandeniliai
5. dulkės
Visi šie teršalai sudaro 90% viso oro užteršimo.
Anglies monoksidas (CO) arba smalkės – tai bespalvės ir bekvapės dujos, kurios susidaro degimo metu, kuomet nepilnai sudega kuras, nes aplinkoje nėra pakankamai deguonies. Daugiausia tai būdinga transporto priemonėms (apie 63,8%). Taip pat esant labai aukštai temperatūrai (daugiau kaip 1000°C) kai anglies dvideginis skyla. Šie atvejai dažni pramonėje.
Patekęs į atmosferą CO ilgai išlieka stabilus apie 0,3 metų (Šnipaitė ir kt., 1998). Per kvėpavimo takus, (plaučius) patekęs į kraują CO jungiasi su hemoglobinu ir sudaro labai patvarų junginį – karboksihemoglobiną. Tuomet hemoglobinas negali atlikti savo funkcijos, t.y. pernešti deguonį į audinius, ko pasekoje vystosi audinių hipoksija. CO galimybė susijungti su hemoglobinu yra 200 kartų didesnė nei O2, todėl net nedidelė jo koncentracija aplinkoje neigiamai veikia sveikatą ir gali būti pavojinga. Organizmo veiklos sutrikimai labiausiai priklauso nuo karboksihemoglobino koncentracijos kraujyje. Mažesnės jo dozės sukelia aterosklerozę, gali būti infarkto, stenokardijos priežastis, neigiamai veikia centrinę nervų sistemą. Menkas apsinuodijimas anglies mo
onoksidu sukelia galvos skausmą, sumažina žmogaus darbingumą. Nustatytas tiesioginis ryšys tarp automagistralėse susikaupusio anglies monoksido ir autoavarijų padaugėjimo (Janiškis, 1990, p. 28).. Esant labai dideliai korboksihemoglobino koncentracijai kraujyje – koma ir net mirtis. Pavojingiausia padidėjusi CO koncentracija vaikams ir vyresniojo amžiaus žmonėms, ypač jei jie nerūko.
Miestuose susikaupia palyginti daug anglies dioksido (CO2). Šiomis dujomis apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Į padidėjusį CO2 kiekį ore ypač jautriai reaguoja širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai (Jauniškis, 1990, p. 28).
Azoto oksidai: NO – bespalvės, bekvapės dujos, NO2 – raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos. Pagrindiniai teršimo šaltiniai – transportas (39,3%) ir stacionarus kuro deginimas (48,5%).Atmosferoje išsilaiko 3-4 dienas [auto]. Lietuvoje azoto oksidais labiausiai užteršti didieji miestai – Kaunas, Vilnius, Klaipėda, taip pat Mažeikiai (dėl „Mažeikių naftos“ ir šalia esančios cemento gamyklos).
Azoto oksidai dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia plaučius. Dirgina akių gleivinę.
Sieros oksidai: SO2 (sieros dioksidas) ir SO3 (sieros trioksidas) – bespalvės, turinčios specifinį kvapą dujos. Pagrindiniai taršos šaltiniai – stacionarus kuro deginimas (73,5%) ir pramonė (22,0%). Lietuvoje didžiausias užterštumas sieros oksidais Elektrėnuose (Elektrėnų elektrinėje kaip kuras naudojamas mazutas, kuriame yra sieros).
Sieros oksidų poveikis sveikatai priklauso nuo jų koncentracijos ore. Sieros oksidai sukelia refleksinį kosulį ir čiaudulį, kvėpavimo takų gleivinių paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant didelei koncentracijai pa
avojingas gyvybei ir labai trumpalaikis poveikis. Jautresni sieros oksidų poveikiui – vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Pagrindiniai taršos angliavandeniliais šaltiniai yra transportas, ypač automobiliai benzininiais varikliais (48,8%) ir pramonė (14,4%).
Angliavandeniliai sukelia kvėpavimo takų ir akių gleivinių paburkimus. Esant didesnei angliavandenilių koncentracijai, per plaučius jie patenka į kraują ir neigiamai veikia centrinę nervų sistemą – sukelia motorinį slopinimą iki narkozės.
Onkologų duomenimis, viena iš vėžinių susirgimų priežasčių yra su deginiais į atmosferą patekę aromatiniai angliavandeniliai, pavyzdžiui, benzpirenas. Jie kaupiasi žmogaus organizme iki kritinių koncentracijų ir išprovokuoja šią technikos amžiaus ligą (Šnipaitė ir kt., 1998).
Dulkės apima įvairias chemines medžiagas. Pagrindiniai teršimo šaltiniai – pramonė (Lietuvoje – cemento, stiklo pramonė) (26,5%) ir kuro degimas (daugiausia akmens anglis) (31,4%).
Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžio ir cheminės sudėties. Mažesnės nei 3µ (0,000003m) dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius apsinuodijimus. Dulkės, kurių sudėtyje yra silicio oksidų (molio, smėlio, cemento, stiklo vatos ir kt.), o taip pat organinės ir metalų dulkės sukelia specifinius plaučių audinio susirgimus – pneumokonjozes (Andrijauskas, 1999, p. 45).
Jei teršalų dalelės yra tirpios, jos patenka į kraujotakos sistemą ir išplinta po visą organizmą bei pažeidžia įvairias organų sistemas. Žmogaus organizmą nuodija automobilių išmetamas švinas. Kuo didesnė švino koncentracija aplinkoje, tuo daugiau jo atsiranda žmogaus kraujuje. Blogiausia tai ,kad švinas iš organizmo ne pasišalina, o kaupiasi iki mirtinos dozės, panašiai kaip radioaktyviosios medžiagos. Šiam kaupiantis kraujuje, organizmas blogiau aprūpinamas deguonimi, sutrinka virškinimo organų, nervų sistemos veikla ir medžiagų apykaita (Jauniškis, 1990, p. 28). Didina širdies ir kraujotakos sistemos ligų dažnį, ypač vyresnio amžiaus žmonėms (Dulskienė, 2003, p. 887). Nustatyta, kad pastovios mažos švino koncentracijos ankstyvame amžiuje sukelia protinio vystymosi atsilikimą ir sutrinka vaikų elgsenos reakcijos. Vyresniame amžiuje mažos švino koncentracijos sukelia pakitimus kauliniame audinyje (Šnipaitė ir kt., 1998).
Švino junginiai į žmogaus organizmą patenka ne vien iš atmosferos bet ir per mitybos grandinę. Išmestas iš automobilių švinas patenka į pakelės dirvą, o iš jos į augalus, kur taip pat kaupiasi (Jauniškis, 1990, p. 28).
Didėjant aplinkos užterštumei, daugėja ir susirgimų vėžinėmis ligomis, ypač plaučių vėžiu. Tarptautinio vėžio tyrimo centro duomenimis, apie 80% vėžinių susirgimų susiję būtent su gyvenamosios aplinkos užterštumu. Daugelis oro teršalų (vanadis, nikelis, chromas) yra žinomi kaip vėžį sukeliantys faktoriai. Lietuvoje žmonių, kuriems pirmą kartą diagnozuotas piktybinis auglys, skaičius per septynerius metus kasmet didėjo — nuo 11723 (1995m.) iki 14060 (2001 m.) (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, 2003, p. 26). Visų atmosferą teršiančių įmonių aplinkos zonoje konstatuojamas didesnis specifinis gyventojų sergamumas. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų. Dėl bendro atmosferos užterštumo arba greta dirbančių chemijos įmonių žemės ūkio kultūros derlius sumažėja. Skrandžio vėžys pagal dažnumą tarp visų piktybinių navikų yra antra priežastis po vyrų plaučių vėžio ir moterų krūties vėžio. Kasmet Lietuvoje nuo jo miršta vidutiniškai 611 vyrų ir 408 moterys (Kurtinaitis ir kt., 2000, p. 84). Taip pat nustatyta priklausomybė tarp skrandžio vėžio ir vidutinio magnio kiekio geriamajame vandenyje. Šiuos dėsningumus dėsningumus patvirtino ir sergamumo virškinamojo trakto navikais analizė (Petrauskienė ir kt., 1999, p. 5; 2000, p. 189).
Daugiau kaip 1300 medžiagų ir junginių gali žaloti žmogaus sveikatą. Tai dujos, garai, aerozoliai veikiantys organizmą toksiškai, kancerogeniškai (sukelia vėžį) ar mutageniškai (sukelia genų mutacijas). Daugelis jų dirgina odą, gleivines ir jautrina organizmą. Alergenas – medžiaga, kuri patekusi iš aplinkos į organizmą keičia jo reaktyvumą, t.y. sukelia jo alerginę būklę, kuri pasireiškia įvairiais simptomais.

Intoksikaciją (apsinuodijimą) sukelia į organizmą patekę nuodai. Dažniausiai apsinuodijama cheminėmis medžiagomis – stipriomis rūgštimis, šarmais, pesticidais, dujomis, sunkiaisiais metalais. Nuodai į organizmą gali patekti pro kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą, odą. Pro kvėpavimo takus apsinuodijama (90%) įkvėpus nuodingų dujų, garų, aerozolių. Šie rezorbuojasi į kraują. Tai labai pavojinga, nes nuodai patenka į mažąjį kraujo apytakos ratą, todėl yra aplenkiamas kepenų barjeras, kuris sulaiko dalį kenksmingų medžiagų. Dalis patekusių į organizmą nuodų yra pašalinama, o likusi dalis kaupiasi. Nuodai iš organizmo gali būti pašalinami su šlapimu, prakaitu, motinos pienu, seilėmis, tulžimi, pro virškinamąjį traktą, kvėpuojant. Nepašalintos toksinės medžiagos kaupiasi įvairiuose organuose, dažniausiai tuose, kur yra gera kraujotaka – kepenyse, inkstuose, blužnyje, kauluose. Dažnai toksinės medžiagos turi organus „taikinius“ – tam tikra toksinė medžiaga yra linkusi kauptis tam tikruose organuose ir sukelia tų organų sutrikimus.
Ūminis apsinuodijimas esti apsinuodijus dideliu kenksmingų medžiagų kiekiu per trumpą laiką, kuriam būdingas greitas sveikatos sutrikimas. Lėtinis apsinuodijimas sukeliamas mažų nuodų dozių, reguliariai patenkančių į organizmą per ilgą laiką.
Apsinuodijimas priklauso nuo nuodų rūšies, kiekio ir individualių organizmo savybių. Esant sunkiam apsinuodijimui, gali sutrikti kepenų, inkstų, centrinės nervų sistemos veikla. Gali būti pavojinga net gyvybei – ištikti koma, kolapsas ar gyvybinių centrų paralyžius smegenyse. Ypač pavojingas apsinuodijimas vaikams ir žmonėms sergantiems įvairioms lėtinėmis ligomis. Vaikai apsinuodija žymiai greičiau, nes jų kvėpavimo oro tūris vienam kūno masės kilogramui yra žymiai didesnis nei suaugusių.
Dirvožemio tarša ir jo įtaka žmogaus sveikatai

Dirvožemis turi didelę reikšmę žmonių gyvenimui ir sveikatai. Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai.
Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūros derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonus kvapas ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti.
Už gyvenvietės ribų esančiame dirvožemyje paprastai vyrauja saprofitinė mikroflora. Tuo tarpu patogeniški mikrobai į dirvą patenka kartu su išmatomis, šlapimu, šiukšlėmis, gyvuliu mėšlu, nutekamaisiais vandenimis, gyvūnų lavonais ir kt. Ligų sukėlėjai nepalankiomis sąlygomis, anksčiau ar vėliau žūva arba netenka virulentiškumo. Daugiausia saprofitų yra iki 10 cm gylyje. Gilesniuosiuose dirvožemio sluoksniuose bakterijų gerokai sumažėja. Bakterijų išgyvenimo laikas dirvožemyje yra labai skirtingas: vidurių šiltinės ir paratifo sukėlėjai išgyvena iki 400 parų, dizenterijos – iki 100, choleros – iki 15, bruceliozės – iki 60, poliomielito, Koksaki ir ECHO virusai – iki 150 parų. Tuo tarpu sporinės bakterijos (juodligės, botulizmo, dujinės gangrenos sukėlėjai) dirvoje išgyvena ištisus metus ir net dešimtmečius.
Su žmogaus išmatomis į dirvožemį gali patekti kirmėlių kiaušinėlių. Perduodant askaridozės ir trichocefaliozės užkratą, dirvožemiui tenka ypatingas vaidmuo. Viena askaridės patelė per parą žmogaus organizme padeda dešimtis tūkstančių kiaušinėlių, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką. Jame, esant palankiomis sąlygomis, per 15-30 parų minėti kiaušinėliai subręsta iki invazinės stadijos. Čia kirmėlių kiaušinėliai gyvybingi išlieka kelerius metus, o Lietuvos sąlygomis iki 8-10 metų. Subrendę kiaušinėliai į žmogaus organizmą patenka valgant neplautas arba nepakankamai gerai nuplautas daržoves, geriant apkrėstą žemėmis vandenį.
Cheminiai elementai Žemės rutulyje pasiskirstę labai netolygiai. Tai priklauso nuo geologinių ypatybių ir dirvos susidarymo veiksnių. Kai kuriose vietovėse stebimas jodo, kobalto, floro, molibdeno, magnio, cinko, boro, stroncio ir kt. cheminių elementų stygius arba perteklius. Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti tam tikrų ligų, pasireiškiančių medžiagų apytakos sutrikimais. Didelės molibdeno koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros) atsiradimą, švinas pažeidžia nervų sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto veiklą.
Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančių apie užteršto dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui. Šis poveikis perduodamas per mitybos grandines: per augalus, auginamus užterštame dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais augalais arba girdomi užterštu vandeniu. Mokslininkai nustatė, kad arseno kiekis daržovėse, auginamosiose 50 m atstumu nuo gamyklos, išmetančios į atmosferą arseno junginius, buvo 9 kartus didesnis nei tose pačiose daržovėse, auginamuose už 3 km nuo minėtos gamyklos. Tiriant sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje aplink spalvotosios metalurgijos įmonę, buvo rasti padidėjęs švino, vario, cinko ir kitų metalų kiekis. Gyvulių, besiganiusių šioje teritorijoje, kauluose švino kiekis viršijo leistiną 20 kartų, kepenyse – 18 kartų, o raumenyse – net 27 kartus.
Nustatyta, kad be nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją. Jie pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia genetinį aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir baris. Kancerogeninių savybių turi kadmis, chromas, nikelis, švinas, arsenas, kobaltas ir kt. Sunkiųjų metalų neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryškėja po kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie pasireiškia tik kitoms kartoms. Daugelis metalų kaupiasi organizme ir vėliau pasireiškia mutageninių veikimu.
Sunkieji metalai į aplinką patenka su pramonės įmonių atmosferos teršalais ir kietomis atliekomis. Taip pat labai dirvožemį teršia autotransportas, daug sunkiųjų metalų yra mineralinėse trąšos. Sunkieji metalai pirmiausiai veikia imuniteto reguliacijos grandį. Ypač kenkia žmogaus organizmui nitratai ir pesticidai.
Nitratai žmogaus orgazme redukuojasi į nitritus, o šie rūgščioje aplinkoje, reaguoja su antriniais aminais, sudaro nitrozaniminus — kancerogenines medžiagas. Nitritai iki 10 kartų toksiškesni už nitratus. Nitritai ypač pavojingi ištirpę vandenyje.
Pesticidai – tai technogeniniai organiniai semiotikai, plačiai paplitę.ir yra pakankamai kenksmingi aplinkai ir žmogui. Kasmet planetoje jais apsinuodija apie 2 mln. žmonių ir apie 50 tūkst. Jų miršta (Jauniškis, 1990, p. 69-70). Ten, kur intensyviai naudojami pesticidai, žmonės dažniau serga virškinimo trakto, nervų, širdies ir kraujagyslių ligomis, padaugėja apsigimimų. Kaupdamosi organizme, šios medžiagos silpnina jo atsparumą įvairioms ligoms (Ten pat, p. 71). Pesticidai teršia žemę, vandenį, skleidžia nemalonius kvapus, o žmonės jaučia galvos skausmus ir silpnumą (Peldžiūtė, 2003, p.3). Nustatyta, kad daugelis pesticidų aplinkoje transformuojasi ir sudaro naujus kenksmingus junginius (Jauniškis, 1990, p. 98). Mokslininkai nėra dar iki galo ištyrę pesticidų poveikį organizmams.
Radioaktyvios atliekos — tai panaudotas branduolinis kuras ir kitos medžiagos, užterštos radionuklidais arba jų turinčios pagal savo sudėtį, kai radionuklidų koncentracijos arba jų aktyvumas viršija nustatytus lygiu (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, 2003, p. 69). Pagrindinis radioaktyviųjų atliekų šaltinis Lietuvoje — Ignalinos atominė elektrinė. Čia susidaro kietos, skystos ir dujinės radioaktyvios atliekos (Ten pat, p. 75).
Cheminės medžiagos veikia genetinę informaciją ląstelėse ir sukelia jos pokyčius. Vilniaus universiteto Genetikos laboratorijos darbuotojai ištyrė, kad dirbusių su herbicidais žmonių chromosomų struktūros pokyčių yra keturis kartus daugiau nei dirbusių normaliomis sąlygomis (Jauniškis, 1990, p. 97). Herbicidai ir insekticidai iššaukia ankstyvą gimdymo stadiją ir net embriono stadijos išsigimimus.

Vandens taršos poveikis žmogaus sveikatai

Į žmogaus organizmą per parą su maistu patenka 600-900 ml vandens ir 1500 ml jo yra išgeriama. Visi fiziologiniai procesai vyksta vandeninėje terpėje: tirpsta druskos, kraujo gamyba, virškinimas ir rezorbcija, termoreguliacija. Su vandeniu pašalinami medžiagų apykaitos produktai, kenksmingos medžiagos, toksinai. PSO duomenimis 80% atvejų infekcinėmis ligomis užsikrečiama per vandenį – net 500 mln. žmonių kasmet suserga dėl blogos jo kokybės arba stygiaus.
Vanduo gali būti teršiamas trijų rūšių medžiagomis:
1. mineralinėmis (druskos, rūgštys, metalai);
2. organinėmis (naftos produktai, pesticidai, skalbimo priemonės);
3. biologinėmis (bakterijos, virusai, parazitų kiaušinėliai ir lervos).
Pagrindiniai vandens teršėjai yra komunalinis ūkis, pramonė ir žemės ūkis. Daugiausia teršalų į paviršinius vandens telkinius su buitinėmis nuotekomis patenka iš didžiųjų Lietuvos miestų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, 2003, p. 39).
Į vandenį patekę teršalai žmogų veikia netiesiogiai ir tiesiogiai. Dėl užterštumo naftos produktais, sunkiaisiais metalais, senoliais, trąšomis, pesticidais ir kitais teršalais pablogėja vandens kvapas, skonis ir kitos savybės. Ypač žmogaus sveikatai žalingas geriamas vanduo, kuriame padaugėję sunkiųjų metalų (švino, cinko, kadmio, nikelio, chromo, gyvsidabrio) druskų. Su vandeniu ir maistu į žmogaus organizmą patenka ir švino. Sunkiųjų metalų jonai yra nepaprastai toksiški, o didesni sunkiųjų metalų junginių kiekiai žmogaus organizmą veikia kancerogeniškai ir yra mutageniški:
· nikelio jonai yra ypač kancerogeniški, pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę;
· chromo jonai sukelia sunkias kraujagyslių sistemos ligas, neurologinius sindromus, navikus;
· cinko jonai dažnai sukelia chromosomines ligas, žaloja centrinę nervų sistemą, kepenis ir inkstus;
· kadmis žaloja inkstus, sutrikdo normalią jų funkciją.
Sunkiaisiais metalais užterštą vandenį ypač pavojinga gerti nėščioms moterims, nes gali gimti nepilnaverčiai kūdikiai.
Sunkiųjų metalų jonai sutrikdo itin svarbių žmogaus organizmo gyvybinių procesų reguliatoriaus — kalmodulino — veikimą. Kai ląstelės branduolyje kalmodulinas prisijungia kurio nors metalo joną, tai dėl to sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla, ištinka epilepsijos priepoliai, paralyžius, atsiranda paveldimos ligos, protinis nepilnavertiškumas, vėžinės ligos ir kt.
Padidėjus nitritų ir amonio junginių, susidaro nitrozaminai, o jie sukelia vėžines ligas. Net ir nuo nedidelių nitratų dozių mažų vaikų kraujyje gali sutrikti deguonies cirkuliacija.
Vanduo smarkiai teršiamas ir organinėmis medžiagomis. Dėl to yra didelis bakteriologinis vandens užterštumas. Patekę į palankią aplinką, įvairūs mikroorganizmai, grybeliai, kirmėlių kiaušinėliai, virusai be galo greitai dauginasi ir sukelia dizenteriją, vidurių šiltinę, cholerą bei kitas pavojingas žarnyno ligas.
Žmogus su vandeniu turi gauti tam tikrą kiekį mineralinių druskų ir mikroelementų. Žmogaus organizmui neretai jų labai trūksta, ypač druskų. Dėl floro trūkumo greičiau genda dantys, trūstant jodo, susergama storuma, o kai vandenyje yra per daug magnio ir kalcio, galima susirgti akmenl

IŠVADOS

Apibendrinant aplinkos taršos poveikį žmogaus sveikatai galima tvirtinti, kad aplinkos tarša turi lemiamą įtaką žmogaus sveikatai, organizmo pakitimams, paveldimumui.
Ore, kuriuo kvėpuojame, yra daug teršalų: dulkių, dūmų, bakterijų, virusų, garų, kvapų, dujų, metalų oksidų ir pan. Šie oro teršalai blogina žmogaus savijautą, mažina darbingumą, vystosi kvėpavimo takų ir viso organizmo ligos. Kai kurios ligos (vėžys) yra nepagydomos.
Dirvožemyje ir vandenyje nuolat kaupiasi antropogeninės veiklos teršalai (pesticidai, nitratai, radioaktyvios medžiagos ir t.t.), kurie turi ilgalaikį išliekamąjį poveikį visai gamtinei aplinkai, taip pat ir žmogui. Čia kaupiasi sunkieji metalai ir jų įvairūs cheminiai junginiai (herbicidai, švinas, arsenas, kadmis, magnis ir kt.), kurių poveikis iš karto nėra pastebimas. Pokyčiai organizme išryškėja po kelerių ar net dešimčių metų, kartais net kitoms kartoms. Visos šios medžiagos pasireiškia mutageniniu ir kancerogeniniu veikimu. Ypač pavojinga ankstyvajame – vaikų amžiuje.
Žmogus teršalų poveikį pajunta tiesiogiai ir per mitybos grandinę. Teršalų biokomuliacija bei koncentracija pastoviai didėja pereinanti į žemesnį ar aukštesnį mitybos profilį.
Todėl labai svarbu išvengti antropogeninių veiklos poveikio gamtinei aplinkai. Efektyviau spręsti esamas ir naujai kylančias ekosistemos problemas. Svarbu plačiau informuoti visuomenę apie aplinkos taršą ir joje vykstančius negrįžtamuosius procesus, kurie labai įtakoja visos žmonijos sveikatą ir genetinį fondą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Andrijauskas A. 1999. Švarus oras – ne prabanga, bet būtinybė. Gydymo menas, Nr. 3 (43), p. 45-46.
Davidavičienė E. 1999. Aplinkos veiksniai ir plaučių ligos. Sveikata, Nr. 2, p. 19-20.
Dulskienė V. Aplinkos oro užterštumas švinu ir sergamumas miokardo infarktu. 2003. Medicina, t. 39, Nr. 9, p. 884-888.
Jauniškis V. 1990. Gamta ir mes: Ekologinės problemos. Vilnius: Mokslas.
Kauno medicinos universitetas.[2003]. Visuomenės sveikatos mokslai [interaktyvus]. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, [žiūrėta 2004 m. vasario 26 d.]. Prieiga per internetą: .
Kurtinaitis J., Smailytė G., Biliuvienė B. 2000. Mirtingumo nuo piktybinių navikų pokyčiai Lietuvoje 1978-1997 metais. Medicinos teorija ir praktika, Nr. 2 (22), p.82-86.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. 2003. Aplinkos būklė 2002 [interaktyvus]. Vilnius, [žiūrėta 2004 m. vasario 29 d.]. Prieiga per internetą: .
Peldžiūtė G. 2003. Alytiškius nuodija pesticidais. Žalioji Lietuva, Nr. 12, p. 3.
Petrauskienė J., Kalėdienė R. 1999. Galimos teritorinių vidutinės būsimo gyvenimo trukmės skirtumų priežastys Lietuvoje. Visuomenės sveikata, Nr.1 (7), p. 3-8.
Petrauskienė J., Kalėdienė R. 2000. Teritoriniai Lietuvos gyventojų vidutinės būsimojo gyvenimo trukmės skirtumai. Kaunas.
Stravinskienė, Vida. 2003. Bendroji ekologija: vadovėlis aukštosioms mokykloms. Kaunas: Šviesa, p.
Šnipaitė, E., Vainius, L. 1998. Automobiliai, aplinkos tarša ir žmogaus sveikata [interaktyvus]. [Vilnius]: Lietuvos dviratininkų bendrijos biuletenis „Du ratai“, [žiūrėta 2004 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą: .

Leave a Comment