grybu panaudojimas zemes ukyje

2418 0

TURINYS

Įvadas _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -2-

Į ką panašūs grybai _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -3-

Augimo sąlygos _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -4-

Grybų grupės _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -5-

Mikorizė – tai ,,grybų šaknys“ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -6-

Grybų reikšmė ekosistemoje _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

-7-

Grybų reikšmė mityboje _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -8-

Išvados _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -9-

Įvadas

Šiandien grybų priskaičiuojama virš 100 tūkst. rūšių. Kasdieniniame gyvenime naudojamasi grybų nauda arba pastebimos jų veiklos pasekmės. Parazitiniai grybai sukelia ligas. Tam tikri grybai naikina meno kūrinius, aparatūrą, įrenginius, dėl jų griūva namai, yra tiltai, skęsta laivai. Kai kurių grybų sporoms nebaisūs 150° C šalčiai.

Iš grybų gaminami antibiotikai, vitaminai, augimo stimuliatoriai, fermentai, orrganinės rūgštys, preparatas boverinas, naikinantis žalingus vabzdžius, be grybų neapsieinama kulinarijoje ir žemės ūkyje.

Grybams augti reikalingos tokios mineralinės druskos kaip anglis, azotas, fosforas, kalis ir tokie mikroelementai kaip geležis, manganas, varis, boras, kobaltas ir kitokios medžiagos. Taigi dirvožemis yra puiki terpė grybams įsisiskverbti, augti bei daugintis. Todėl yra plačiai naudojami žemės ūkyje.

Į ką panašūs grybai?

Grybai – tai saprotrofiniai* skaidytojai, dalyvaujantys neorganinių medžiagų apykaitos procesuose ekosistemose. Grybai – didelė gyvų heterotrofinių organizmų grupė. Ji buvo anksčiau laikyta augalų dalimi, bet vėliau išskirta į atskirą – Grybų ka

aralystę (Fungi).

Grybo kūnas yra daugialąstis, jį sudaro ploni siųlai, vadinami hifais.

Prisitaikydami gyventi sausumoje grybai tiek nelytinio, tiek lytinio dauginimosi metu sudaro nejudrias, dažnai vėjo išnešiojamas sporas.

Pagal naujausią klasifikaciją grybų pasaulis dalijamas net į 11 skyrių, tačiau mikologinėjė literatūroje dažniausiai nurodoma 6:

 Oomicetai (Oomycota)

 Chitridiomicetai (Chytridiomycota)

 Gleivūnai (Mytxomycota)

 Zigomicetai (Zygomycota)

 Aukšliagrybiai (Ascomycota)

 Papėdgrybiai (Basidiomycota)

_____________________________________________________________________________

*Saprotrofiniai skaidytojai skaido atliekas ir negyvų augalų bei gyvūnų likučius.

Augimo sąlygos

Kiekviena grybų rūšis turi tipinę augimvietę, jų augimui reikalingas nevienodas šilumos, šviesos kiekis, skirtinga CO2 ir kitų dujų apykaita, kitoks substrato rūgštingumas, nevienodas drėgmės kiekis: piengrybiai, musmirės auga, kai žemės drėgnumas yra 10%, kai kurioms ūmėdėms, trimitėliams – ne mažiau kaip 40%, pievagrybiams, baravykams, rudmėsėms – ne mažiau kaip 60%, nes grybiena minta osmoso* būdu, t.y. visu paviršiumi, todėl jai kenkia ir per mažas, ir per didelis drėgmės kiekis. Grybų augimą nulemia ir lietūs: šilti – aktyvina grybieną augimui. Stiprus, audringas lietus grybams nepalankus.

Grybų grupės

Pagal mitybos būdą grybai skirstomi į tokias grupes:

 Saprofitiniai grybai: minta nukritusiais lapais, spygliais, kelmais, nudžiūvusiais medžiais, išvartomis, negyva žolinė danga, ekskrementais.

 Parazitiniai grybai: minta gyvų augalų ir gyvūnų syvais.

 Mikoriziniai grybai (mikosimbiotrofai), su aukštesniaisiais augalais sudarantys mikorizę.

Daugelio grybų mitybos ypatumai nėra vienodi, jie kiekvienu atveju skiriasi. Pagal dauginimosi būdą grybai skirstomi į:

 Homotalinius, kurie iš vienintelės sporos išaugina grybieną.

 Heterotalinius, kurie subrandina skirtalytes sporas.

Osmosas* – vandens molekulių difuzija pro pusiau laidžias membranas. Paprastai ju

uda iš didesnės koncentracijos į mažesnę, kol konsentracijos susilygina. Kasdieninis pavyzdys: cukrus ir vanduo.

Mikorizė – tai ,,grybų šaknys“

Mikorizė* yra abipusis naudingas ryšys tarp dirvožemio grybų ir daugumos augalų šaknų. Augalai, kurių šaknys turi mikorizę, geriau auga skurdžiose, ypač fosfatų stokojančiose dirvose, negu augalai be mikorizės. Grybas gali įsiskverbti į šakniaplaukio sienelę, bet neįsiskverbia į augalų ląstelių citoplazma. Ektomikorizės atveju grybas įauga tarp ląstelių ir formuoja šaknies išorėje apvalkalą. Endomikorizės atveju hifai įsiskverbia tik į ląstelių sieneles. Bet kuriuo atveju grybo buvimas didina augalo siurbiamąjį paviršių, kurio reikia mineralinėms medžiagoms įsisavinti. Iš šios sąjungos grybas irgi turi naudos, nes gauna iš augalo angliavandenių.

Įdomu žinoti, kad gurmanų delikatesas – triufelis, kurio vaisiakūnis savo išvaizda kiek primena slyvą, yra mikorizinis grybas, prisitaikęs gyventi ant ąžuolų ir bukų šaknų. Anksčiau Prancūzijoje užuosti ir iškasti triufelius buvo naudojamos dresuotos kiaulės, tačiau dabar prancūzai sėkmingai augina triufelius, apkrėsdami medžių sodinikų šaknis tam tikros rūšies grybiena.

Net pirmykščiuose suakmenėjusiuose augaluose yra randama mikorizės požymių. Taigi gali pasirodyti, kad mikorizė padėjo augalams prisitaikyti gyventi sausumoje ir paplisti.

*Mikorizė (gr. mykės – grybas + rhiza – šaknis) – (,,grybo šaknys“) yra abipusiai naudingas grybo ir augalų šaknų ryšys. Jis padeda augalams įsisavinti mineralines medžiagas.

Grybų reikšmė ekosistemoje

Grybai drauge su bakterijomis ir smulkiais gyvūnais spyglius, lapus, šakas, kelmus, per trumpą laiką paverčia puria mi

iško dirva, reguliuoja dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus, apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiūvimo, suvartoja augalų šaknų išskirtas toksines medžiagas.

Grybų gyvenimas labai susijęs su augalais. Net 80% augalų su grybais sudaro mikorizę, abipusę naudą. Kai kurie augalai auga tik tokiame substrate, kuriame yra atitinkamų grybų, ir atvirkščiai, kai kurie grybai prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., lepšės auga dažniausiai beržynuose). Orchidėjos be grybo nesugebėtų išleisti net daigelio, net bulvės, kukurūzai, kviečiai greičiau subręsta sudarydami mikorizę su grybais.

Grybai, kitaip negu augalai, neturi chlorofilo ir minta jau pagamintomis organinėmis medžiagomis, vykstant medžiagų apykaitai, nesusidaro būdinga augalams medžiaga asparaginas. Grybai, kurių medžiagų apykaitos produktai yra šlapimo rūgštis, chitinas, trehaliozė, trigonelinas, glikogenas, serotoninas, artimi gyvūnijos pasauliui. Vadinasi grybas – sudėtingas organizmas – nei augalas, nei gyvūnas.

Grybams būdinga savitas aromatas, spalvingumas, dydis skiriasi, turi lemia adaptacines savybes bei funkcijas. Daugumos grybų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą, pavyzdžiui, salierinis baltikas (Tricholoma apium) – salierų, kvapioji stirnabudė (Lepista irina) – kvapiosios našlaitės, česnakinis mažūnis (Marasmius scorodonius) – česnako, miškinis pievagrybis (Agaricus silvaticus), kvapioji tauriabudė (Clitocybe odora) – anyžių. Štai poniabudė (Phallus impudicus)skleidžia tokį dvoką, kad prisivilioja vabzdžius, kurie po mišką išnešioja jos lipnias sporas. Grybiena taip pat išsiskiria spalvingumu, aromatu, formos įvairumu (virvutės, palmės lapo, voratinklio ir kt.).

Grybų reikšmė mityboje

Grybai – vieni seniausių žmogaus valgomų produktų. Grybų vertė priklauso nuo jų cheminės sudėties ir atitinkamų elementų santykio. Sudėčiai reikšmės turi augimo vieta, vietovės klimatas, metų laikas ir kiti veiksniai. Grybai turi daug vandens (84-95%) ir nemažai blogai ar visai neįsisavinamų medžiagų – apie 4-6% (pavyzdžiui, chitino). Mineralinių medžiagų kiekiu grybai nenusileidžia vaisiams ir daržovėms, o fosforo, kalcio, kalio kiekiu jie prilygsta žuvies mėsai. Suvalgius 100 g kelmučių, organizmas gauna vario ir cinko paros normą.

Grybuose yra geležies, mangano, kobalto, švino, tai pat amino rūgščių. Nustatyta, kad žmogaus organizmas gyvulinės kilmės baltymų pasisavina 96,5%, augalinės – 68%, grybų – 70%. Taigi baravyko, pievagrybio ir kai kurių kitų grybų baltymų mitybinė vertė prilygsta gyvulinės kilmės baltymams.

Mažokai juose lengvai virškinamų riebalinių medžiagų ir angliavandenių. Grybuose kaupiasi trehalozė ir glikogenas – angliavandeniai, kurių neaptinkama augaluose. Lipidai, fosfatidai, laisvos amino rūgštys, eterinės ir kvapiosios medžiagos sužadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina kitų maisto produktų virškinimą. Grybuose daug vitaminų B1, B2, PP, C, A, D, fermentų, organinių rūgščių. Džiovinti grybai baltymų turi daugiau nei duona, kruopos, jautiena. Džiovinti baravykai du kartus kaloringesni už žuvį, maistingesni už kiaušinius, dešrą, jų sultinys triskart kaloringesnis už mėsos buljoną. Maistingesni jauni grybai, vertingesnė kepurėlė nei kotas.

Grybuose, ypač senuose, atsiranda maistui netinkamų, net nuodingų medžiagų: aminų, amidų, šlapalo ir kt. Dėl to maistui negalima vartoti pasenusių grybų. Kai kurių grybų kotai sumedėję, maistui netinkami, nes juose yra daug chitino. Senesnių grybų kepurėlės apatinę pusę reiktų pašalinti, nes jame esančios subrendusios sporos nesuvirškinamos, be to, būna daug vabzdžių lervų.

Išvados

Evoliucionuojant kiekviena grybų rūšis prisitaikė prie atitinkamų gyvenimo sąlygų. Daugelis grybų rūšių nesikryžmina. Atskirų grybų rūšių išorė kinta priklausomai nuo aplinkos sąlygų, skirtingos raidos stadijoje būna nepanašūs. Norint geriau suprasti įvairių grybų grupių tarpusavio santykius, pažinti pačius grybus, grybai yra įvairiai suskirstomi, suklasifikuojami.

Grybai neatskiriama gamtos ir mūsų gyvenimo dalis. Jie naudingi ne tik gamtai., dirvožemiui, bet ir mums – žmonėms. Iš jų gaminami vaistai, sparčiau užauginamas derlius, plačiai naudojami maisto, ūkio, pramonės technologijose. Gurmanai skanauja itin specifinio skonio patiekalais. Tačiau nepamirškime ir neigiamo poveikio aplinkai, daromos žalos sveikatai iki mirtinų atvejų.

Kaip ir kiekviename gyvame organizme, taip ir grybuose negalime ypač išskirti kurios nors vienos savybės. Tai būtų, žiūrint filosofinės pusės, amoralu. Bet žvelgiant iš mokslinio taško, grybai yra puikiai pritaikomi žemės ūkyje bei kitose šakose. Ir tai yra pagirtina, tik ar neatsitiks taip, kad mokslas atsisuks pries mus, sukeldamas žmonijos ligas?

Žemės ūkis yra didžiausia pramonės šaka pasaulyje, tačiau mokslui apie mitybą paliktas Pelenės vaidmuo. Nuo maisto priklauso mūsų ateitis. Jis veikia mūsų kūno ir dvasios sveikatą, yra socialinių struktūrų pamatas ir neretai diktuoja politinę programą. Perversmas maiste galėtų pakeisti pasaulį.

Naudota literatūta:

 1999 m., alma littera, Sylva S. Mader ,,Biologija” 2 knyga, 568 psl.

 1995 m., alma littera, Brian J. Ford ,,Žmogus ir Visata“, 45 psl.

 2004 m., euqrimas, Brian J. Ford ,,Maisto ateitis”

 http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=28&zn=4

 www.ktc.lt/modules/getfile.php?id=86 –

TURINYS

Įvadas _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -2-

Į ką panašūs grybai _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -3-

Augimo sąlygos _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -4-

Grybų grupės _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -5-

Mikorizė – tai ,,grybų šaknys“ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -6-

Grybų reikšmė ekosistemoje _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -7-

Grybų reikšmė mityboje _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -8-

Išvados _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ -9-

Įvadas

Šiandien grybų priskaičiuojama virš 100 tūkst. rūšių. Kasdieniniame gyvenime naudojamasi grybų nauda arba pastebimos jų veiklos pasekmės. Parazitiniai grybai sukelia ligas. Tam tikri grybai naikina meno kūrinius, aparatūrą, įrenginius, dėl jų griūva namai, yra tiltai, skęsta laivai. Kai kurių grybų sporoms nebaisūs 150° C šalčiai.

Iš grybų gaminami antibiotikai, vitaminai, augimo stimuliatoriai, fermentai, organinės rūgštys, preparatas boverinas, naikinantis žalingus vabzdžius, be grybų neapsieinama kulinarijoje ir žemės ūkyje.

Grybams augti reikalingos tokios mineralinės druskos kaip anglis, azotas, fosforas, kalis ir tokie mikroelementai kaip geležis, manganas, varis, boras, kobaltas ir kitokios medžiagos. Taigi dirvožemis yra puiki terpė grybams įsisiskverbti, augti bei daugintis. Todėl yra plačiai naudojami žemės ūkyje.

Į ką panašūs grybai?

Grybai –

. . .

Grybų reikšmė mityboje

Grybai – vieni seniausių žmogaus valgomų produktų. Grybų vertė priklauso nuo jų cheminės sudėties ir atitinkamų elementų santykio. Sudėčiai reikšmės turi augimo vieta, vietovės klimatas, metų laikas ir kiti veiksniai. Grybai turi daug vandens (84-95%) ir nemažai blogai ar visai neįsisavinamų medžiagų – apie 4-6% (pavyzdžiui, chitino). Mineralinių medžiagų kiekiu grybai nenusileidžia vaisiams ir daržovėms, o fosforo, kalcio, kalio kiekiu jie prilygsta žuvies mėsai. Suvalgius 100 g kelmučių, organizmas gauna vario ir cinko paros normą.

Grybuose yra geležies, mangano, kobalto, švino, tai pat amino rūgščių. Nustatyta, kad žmogaus organizmas gyvulinės kilmės baltymų pasisavina 96,5%, augalinės – 68%, grybų – 70%. Taigi baravyko, pievagrybio ir kai kurių kitų grybų baltymų mitybinė vertė prilygsta gyvulinės kilmės baltymams.

Mažokai juose lengvai virškinamų riebalinių medžiagų ir angliavandenių. Grybuose kaupiasi trehalozė ir glikogenas – angliavandeniai, kurių neaptinkama augaluose. Lipidai, fosfatidai, laisvos amino rūgštys, eterinės ir kvapiosios medžiagos sužadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina kitų maisto produktų virškinimą. Grybuose daug vitaminų B1, B2, PP, C, A, D, fermentų, organinių rūgščių. Džiovinti grybai baltymų turi daugiau nei duona, kruopos, jautiena. Džiovinti baravykai du kartus kaloringesni už žuvį, maistingesni už kiaušinius, dešrą, jų sultinys triskart kaloringesnis už mėsos buljoną. Maistingesni jauni grybai, vertingesnė kepurėlė nei kotas.

Grybuose, ypač senuose, atsiranda maistui netinkamų, net nuodingų medžiagų: aminų, amidų, šlapalo ir kt. Dėl to maistui negalima vartoti pasenusių grybų. Kai kurių grybų kotai sumedėję, maistui netinkami, nes juose yra daug chitino. Senesnių grybų kepurėlės apatinę pusę reiktų pašalinti, nes jame esančios subrendusios sporos nesuvirškinamos, be to, būna daug vabzdžių lervų.

Išvados

Evoliucionuojant kiekviena grybų rūšis prisitaikė prie atitinkamų gyvenimo sąlygų. Daugelis grybų rūšių nesikryžmina. Atskirų grybų rūšių išorė kinta priklausomai nuo aplinkos sąlygų, skirtingos raidos stadijoje būna nepanašūs. Norint geriau suprasti įvairių grybų grupių tarpusavio santykius, pažinti pačius grybus, grybai yra įvairiai suskirstomi, suklasifikuojami.

Grybai neatskiriama gamtos ir mūsų gyvenimo dalis. Jie naudingi ne tik gamtai., dirvožemiui, bet ir mums – žmonėms. Iš jų gaminami vaistai, sparčiau užauginamas derlius, plačiai naudojami maisto, ūkio, pramonės technologijose. Gurmanai skanauja itin specifinio skonio patiekalais. Tačiau nepamirškime ir neigiamo poveikio aplinkai, daromos žalos sveikatai iki mirtinų atvejų.

Kaip ir kiekviename gyvame organizme, taip ir grybuose negalime ypač išskirti kurios nors vienos savybės. Tai būtų, žiūrint filosofinės pusės, amoralu. Bet žvelgiant iš mokslinio taško, grybai yra puikiai pritaikomi žemės ūkyje bei kitose šakose. Ir tai yra pagirtina, tik ar neatsitiks taip, kad mokslas atsisuks pries mus, sukeldamas žmonijos ligas?

Žemės ūkis yra didžiausia pramonės šaka pasaulyje, tačiau mokslui apie mitybą paliktas Pelenės vaidmuo. Nuo maisto priklauso mūsų ateitis. Jis veikia mūsų kūno ir dvasios sveikatą, yra socialinių struktūrų pamatas ir neretai diktuoja politinę programą. Perversmas maiste galėtų pakeisti pasaulį.

Naudota literatūta:

 1999 m., alma littera, Sylva S. Mader ,,Biologija” 2 knyga, 568 psl.

 1995 m., alma littera, Brian J. Ford ,,Žmogus ir Visata“, 45 psl.

 2004 m., euqrimas, Brian J. Ford ,,Maisto ateitis”

 http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=28&zn=4

 www.ktc.lt/modules/getfile.php?id=86 –

Join the Conversation

×
×