Mikologija

Skyrius. Oomikotai –oomycota, klasė-oomicetai-oomycetes.
Oomicetų klasė yra vienitelė Oomikotų skyriuje. Tai didelė įvairovė primityvių vandens organizmų, taip pat nemažai specializuotų augalų parazitų. Oomicetams būdinga gerai išvystyta, į ląsteles nesuskirstyta, neląstelinė grybiena. Nelytiniu būdu dauginasi konidijomis ir zoosporomis. Nelytiniu dauginimosi būdu susidariusios zoosporos turi du žiuželius:vieną plunksnišką kita lygų. Lytinis jų dauginimosi būdas vadinamas oogamija. Apvaisinimas vyksta oogonėje,kai į ją persilieja anteridžio turinys. Po apvaisinimo susidaro diploidinės oosporos.

Eilė. Diegavertiečiai-Phthiales Šeima.Diegavertiniai – Pythiaceae.
Šeimos rūšių grybiena išsišakojusi,nepadalyta į pertvarėls. Sporangės siūliškos,rutulio, kauišinio,citrinos pavidalo. Kaikurių genčių sporangės gaali funkcionuoti kaip zoosporangės arba kaip konidijos. Diegaverčių eilės grybai aptinkami vandenyje,dirvoje,augalų šaknyse,pašaknyje,antžeminėse augalų dalyse. Grybai pažeidžia daugelį augalų rūšių ir sukelia pavojingas augalų ligas. Vienas iš tokių grybų yra bulvinė fitoflora,kuri sukelia ligą vadinamą bulvių maru. Bulvinė fitoftora- parazituoja bulvinių šeimos augalus. Grybas vystosi iš zoosporų arba konidijų. Jų vystymuisi įtakos turi aplinkos drėgmė ir temperatūra. Ant užsikrėtusių bulvių, pomidorų lapų antroje vasaros pusėje atsiranda rudos, didėjančios dėmės. Dėmių vietoje lapų mezofilyje išsivysto grybo grybiena. Ji apatinėje lapų pusėje iššauga į lapų paviršių,kurią sudaro sporangėkočių kuokšteliai,galuose turintys sporanges,kurios greit nubyra. Sporangėse formuojasi zoosporos arba jos gali funkcionuoti kaip konidijos. Patekę ant drėgno lapo zoosporos aktyviai juda. Esant šiltam ir drėgnam orui nelytinė karta vieną kitą keičia kas kelias dienas.

Eilė.Peronosporiečiai –

peronosporales.
Tai obligatiniai parazitai specializavęsi parazituoti žiedinius augalus. Šios eilės grybai gyvena dirvoje ir sausumoje ant augalų.Jų micelis gerai išsivystęs,sudarytas iš daugiabranduolių storų hifų, bet jie nediferencijuoti į ląst. Iš micelio išauga įv.formų siurbtukai,kuriais grybas iš parazituojamo augalo ląst siurbia maisto medž. Nelytiniu būdu dauginasi zoosporomis arba konidijomis. Dažniausiai parazituojamo augalo apatinėje lapo pusėje išauga sporangėkočiai ir sporangės. Sporangėkočiams būdinga medžio pavidalo išsišakojimas. Šakojasi simpodiniu,monopodiniu ir dichotominiu būdais. Galinių šakelių viršūnėse susidaro po vieną konidiją. Peronosporiečiai grybai klasifikuojami pagal morfologiją.Svarbiausios gentys: plazmopara ir perenospora. Šių grybų sukeliamos ligos vad.netikromis miltligėmis,tarp kurių neretai sutinkama vynmedinė plazmopara.

Skyrius.Papėdgrybūnai – basidiomycota. Klasė.Ustomicetai – ustomicetes.
Eilė. Kūliečiai – ustilaginales. Papedė išsivysto iš storasienės sporos –teliosporos. Teliosporos būsenoje grybas dažniausiai praeina žiemojimo stadiją. Šios eilės grybai vadinami kūlėmis. Eilė skirstomi į 2 šeimas:kūlinių irr tiletkūlinių. Gentis. Kūlė (ustilago). Viena būdingiausiųjų rūšių yra kvietinė dulkančioji kūlė. Išplaukėję kviečių varpos atrodo lyg apdengusios, aplipusios tamsia diploidinių vienbranduolių kūlėsporių mase. Kūlėspores vėjas arba vabzdžiai perneša ant žydinčių kviečių. Patekę ant žydinčių kviečių purkų, kūlėsporės sudygsta. Iš jų po redukcinio dalijimosi,išauga po keturląstę teliobazidę,bet papėdsporės neišsivysto. Po kurio laiko teliobazidės ląst jungiasi poromis įvyksta plazmogamija ir susidaro 2 dikarioninės ląst. Vaisiui augti ši grybiena netrukdo. Išaugę grūdai morfologiškai atrodo sveiki, tačiau tokių grūdų gemale slypi dikarioninė grybiena Tokius gr

rūdus pasėjus,jie sudygsta normaliai,tačiau daigo tarpuląsčiuose vystosi ir grybo grybiena,kuri augalui augti netrukdo. Vėliau grybiena subujoja varpoje,suardo besiformuojančius žiedus,sutrūkinėja į atskiras ląst.,kurios virsta chlamidodporomis (kūlėsporomis). Iš varpų lieka tik stagarai,aplipę suodina mase, kurioje yra daugybė kūlėsporių. Tokiu būdu kvietinės dulkančiosios kūlės vystymosi ciklas tęsiasi 2 metus:per pirmus metus įvyksta apsikrėtimas ir išsivysto grūdo gemale dikarioninė grybiena,o antraisiais metais grybiena išbujoja daige ir žiedyne bei virsta chlamidosporomis.
Šeima.Tiletkūliniai- Tilletiaceae. Papedė vienaląatė be skersinių pertvarėlių.Pnašumų turi su holobazidiomicetais (vystymosi ciklu, gyvenimo būdu). Gentis. Tletkūlė –Tilletia. Kvietinė tiletkūlė(T.Tritici)-yra kviečių parazitinis grybas. Pažeisti kviečiai iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo sveikų,tik jų varpos šiek tiek pasišiaušusios,lengvesnės už sveikas,todėl mažiau nulinkusios. Kuliant javus,kūlėti grūdai sutraiškomi,kūlėsporės aplimpa sveikus grūdus ir su jais patenka į dirvą. Dirvoje kūlėsporės sudygsta. Iš jos išauga vamzdelio pavidalo bazidė su 8 siūliškomis bazidiosporomis. Jos yra skirtingų lytinių potencialų ir jos jungiasi,tarp ląst išauga pertvarėlės ir įvyksta plazmogamija. Susiformuoja dikarioninės bazidiosporės,kurios išaugina dikarionines pumpuruojančias konidijas. Ji pasiekia jauną kviečio daigą, prasiskverbia į jį ir auga jo tarpuląsčiuose. Kviečių daigai šioms kūlėms jautrūs būna 2-3 dienų amžiaus. Vėliau grybiena išbujoja besiformuojančioje varpoje,patenka į mezginę,suardo ją,palikdami tik sienelę, o ciklo pabaigoje virsta chlamidosporomis. Šio grybo vystymosi ciklas praeina per vieną vegetacijos periodą

Klasė. Zigomicetai- zygomycetes.
Ši klasė apjungia grybus su gerai iš

šsivysčiusiu neląst.miceliu arba tik subrendusiose stadijose micelis suskirstytas į ląst. Nelytiniu būdu dauginasi sporangiosporomis arba konidijomis. Lytiniu būdu – zigogamija,t.y. 2-jųnediferencijuotų į gametas ląst.susiliejimas. kalsės reikšmingiausios eilės- pelėsiečiai(mucorales) ir Vabzdžiažudiečiai (entomophthorales).

Eilė. Pelėsiečiai. Tai daugumoje saprotrofiniai grybai ir tik nedidelė jų dalis gyvena parazitinį gyvenimo būdą. Pelėsiečiai grybai labai plačiai paplitę gamtoje. Jie pastoviai gyvena dirvoje,kur aktyviai dalyvauja augalinės kilmės baltyminių medž.skaidyme. pelėsiečiai grybai auga ant įv. Pašarų,maisto produktų,sukeldami pastarųjų gedimą vad.pelėjimu. kaip parazitiniai jie sukelia gyvulių ir žmonių mikozes. Didžiausia rūšių skaičiumi šeima –pelėsiniai(Muscoraceae).Viena iš būdingiausių rūšių yra paprastasis pelėsis(Mucor mucedo). Grybiena gerai išsivysčiusi.ją sudaro grybiena esanti substrate ir orinė grybiena sudaryta iš vertikalių sporangėkočių su sporangėmis. Sporangę dengia standus apvalkalėlis. Sporangėje subręsta daug sporų.Sudygę sporos duoda naują grybieną. Lytinis dauginimasis – zigogamija.Susilieja skirtingų lytinių potencialų hifų ląst. Kopuliuojančių hifų viršūnės (gametangė) praplatėja,atsiskiria pertvarėle nuo vegetatyvinio hifo dalies ir susijungia. Susiliejus gametangių branduoliams,susidaro zigospora. Prie zigosporų lieka hifų liekanos vad.pakabomis. zigospora po ramybės periodo ir redukcinio dalijimosi sudygsta. Pelėsinių grybų sporangių įvairovė:Stilosporos-smulkios primityvios struktūros,talpina nuo 1 iki kelis tūkst.sporų. Sporangės-rutulio formos,stambesnės talpyklos. Jose būna iki70tūkst.sporų. Sporangės viduje yra kolumėlė.Būdinga Rhisopus, Asidia grybams. Mezosporangės- cilindro pavidalo sporangės, padalytos į skersines pertvarėles,talpina nedidelį kiekį mezosporangiosporas.

Grybų reikšmė gamtoje ir žmogaus gyvenime
Grybų vaidmuo gamtoje l.didelis. Kaip ir daugelis kt.mikroorganizmų,jie sk

kaido sudėtingas org.medž.į paprastesnes,aktyviai dalyauja bendrame medž.apytakos rateir dirvodaros procesuose. Grybai plačiai panaudojami maisto pramonėje,žemės ūkyje,įv.org.medž.gamyboje,medicinoje ir kt. Auga apie 150 valgomųjų grybų rūšių,Lietuvoje grybautojai renka apie 38 grybų rūšis. Valgomuosiuose grybuose yra baltymų,angliavandenių,truputis riebalų,A,B, C, ir D grupės vitaminų. Jų mitybinė vertė maždaug prilygsta daržovėms. Mielės daugiausia naudojamos spirito,alaus,vyno ir giros gamyboje,duonos ir pyrago kepimui ir kt. Daugelis pelėsinių grybų sukelia rūgimus. Pvz:juodasis galvenis naudojamas citrinos rūgšties gamyboje,jis taip pat sukelia tanidų rūgimą, ir gaunama galinė rūgštis,naudojama odoms dažyti. Pelėsiniai grybai naudingi ir linų apdirbimo pramonėje. Daugelis pelėsinių grybų ,kaip ir aki kurie kiti mikroorganizmai sintetina tam tikras nuodingas medž-antibiotikus. Jų biologinė funkcija- kovoti su konkurentais. Penicilinas bakteriostatiškai veikia daugelį gramteigiamų bakterijų-jos negali paimti iš aplinkos baltymų sintezei reikalingų amino rūgščių ir dėl to nesidaugina. Antiobiotikai plačiai vartojami ne tik žmonėms gydyti bei veterinarijoje,bet ir augalininkystėje,kovojant su įv.kultūrinių augalų ligomis. Kai kurie grybai paarzituoja kt.parazitiniuose grybuose,įv.vabzdžiuose ir kt žalinguose gyvūnuose.Pvz:rūdgrybių ecidėse dažnai paarzituoja Tuberculina persicina,jis parazituoja ir kai kuriose kūlėse. Įv.vabzdžių parazitai yra Entomophthorales.Grybai ir žalos daug padaro:gadina įv.maisto produktus bei pramonės dirbinius,sukelia žmonių ir gyvulių apsinuodijumus,pūdo medieną ir sukelia daugelį augalų,gyvūnų,taip pat žmonių ligų. Ypač žalingi įv.pelėsiniai grybai,kuriuose gausu įv.fermentų ir kurie pasižymi įvairiapusiška gyvybine veikla.Jie skaido įvairių maisto produktų angliavandenius ir kt.medž.,mažina jų vertę,išskiria įv.aromatines rūgštis, dervas, eterinius aliejus ir kt.medž.,kurios pakeičia tų produktų skonį,apkartina juos. Grybinės augalų ligos kasmet sunaikina vidutiniškai 10-30proc.derliaus,o kartais visą derlių. Grybai ardo medieną,celiuliozę ir popierių.Kempininių grybų miškams daroma žala prilygsta metalų korozijai. Yra grybų,ardančių paveikslų dažus ir gadinančių meno kūrinius. Kai kurie kepurėtieji grybai,ypač pievagrybiai,kartais išauga po asfaltu,iškelia jį. Nemažai žalos padaro ir nuodingieji grybai,kuriais neretai apsinuodija žmonės ir gyvuliai.Grybų sukeliamos žmonių ir gyvulių ligos vad.mikozėmis. Jie gali sukelti įv.vidaus organų ligas,pvz:plaučių pseudotuberkuliozę,žarnyno gasteromikozę,pūlinius ausų ir kt.Tačiau dažnaiusiai jie sukelia įv.grybinius odos susirgimus – dermatomikozes.

Grybų ekologija ir trofiniai ryšiai.
Drėgmė labai svarbi sporų dygimui,nuo80-95 proc. drėgnumas. Substrato drėgnumas 15-60 proc. Daugumos grybų sporoms dygti reikia 20-25 temp.Vegetatyviniai grybienai vystytis,substrato temp turi būti 2-5 laipsniais mažesnė. Grybams turi reikšmės substrato ph.daugumai rūšių tinakmas ph=4 iki ph=6. Tačiau acidofilinės rūšys ph=3.4.bazofilės-ph=7. Šviesa- grybams ji neaktuali.vegetatyvinei grybienai šviesa nereikalinga,tačiau sporoms subręsti būtina. Stipri šviesa kenkia grybams. Dauguma jautrūs rentgeno spinduliams. Pagrd.ekotopai kuriuose funkcionuoja įv.grybų rūšys:spigliuočių, lapuočių,mišrieji miškai. Atskiri ekotopai turi savo indikatorių rūšis. Pagal trofinius ryšius su supančia aplinka rasta 16 ekologinių grupių:Mikosimbiotrofai-43 rūšys Lt. Pvz :ąžuolas. Sudaro 160rūšių mikorizę. Iš krūmų labiausiai mikrotrofiškas yra lazdynas. Saprotrofai: miško paklotės saprotrofai- viena didž.grupė,200 rūšių grybų. Ksilotrofai- 177 rūšys,ardo medieną,ligniną. Svarbūs miško sanitarai. Jų gebėjimą skaidyti medieną lemia didelis ląst.esantis fermentų kiekis. Pvz:pušis-skiautenėlio rūšies gentis. Herbotrofai-4 rūšys. Ardo žolinės dangos atliekas. Pvz:mažūnės.Briotrofai-ardo apmirusių samanų,kiminų liekanas. Karpotrofai- utilizuoja org.medž.esančias mėšle,20rūšių. Karbotrofai- specifinė grupė,funkcionuojanti senose laužavietėse, 20rūšių. Mikotrofai- nedidelė,spec.grupė,auga ant pievagrybių,baravykų,umėdžių.Lietuvoje yra 5 rūšys.
Grybų filogenija.
2 grybų kilmės teorijos.Polifiletinė teorija- grybai yra kilę iš dumblių,grybai yra regresyvi grupė. Monofilitė teorija- kildina iš žaliadumblių.20a.antroje pusėje suformuluota nauja teorija,kuri skelbia,kad grybų įv.klasės yra išsivysčiusios nepriklausomai viena nuo kitos iš įv.bespalvių žiuželinių ir bežiužių ameboidinių.

Skyrius. Papėdrybiai –basidiomycota.
Auga dirvožemyje,ant augalų liekanų,pūvančios medienos,gyvų medžių, jų stuobrių,parazituoja kultūriniuose augaluose. Papėdrybūnams priklauso beveik visi valgomieji ir nuodingieji grybai. Klasės apimtyje apie 30tūkst.rūšių. Papėdgrybūnų sporos arba bazidiosporos yra egzogeninės.Jos išauga po 4 ant bazidžių. Papėdgrybūnams būdinga tai,kas jie turi gerai išvystytą grybieną.Ji yra dvejopa:pirminė ir antrinė. Jų lytinis procesas vyksta apogamiškai(t.y. be gametų susiliejimo), o susiliejant dviem skirtingų hifų ląst.(somatogamija),susidaro antrinė (diploidinė,dvibranduolė)grybiena. I šjos susidaro visas grybo kūnas. Daugelis grybų rūšių išaugina vaisaikūnius (sporakūnius).Jie labai įv.savo forma,vienmečiai arba daugiamečiai. Vaisiakūnyje išauga vaisinis sluoksnis- himenis. Jį sudaro papėdės(bazidės) su papėdsporėmis, pseudobazidės,cistidės. Vaisiakūnio paviršius ant kurio išauga himenis vad.himenoforu. Jis yra labai įv:raukšlelių,lakštelių,vamzdelių pavidalo. Papėdgrybių bazidės vienų grybų yra vienaląstės, be pertvarėlių-holobazidės, kitų padalytos skersinėmis pertvarėlėmis-teliobazidės. Pagal bazidžių sandarą papėdgrybūnai skirstomi į 2 klases:holobazidiomicetidai ir teliobazidiomicetidai.
Klasė. Holobazidiomicetai-holobazidiomycetes.
Papėdė vienaląstė.Jos viršūnėje išauga 4sterigmos ant jų subręsta po 1 papėdsporę. Klasė skirstoma į eiles. Svarbiausios yra stambios agarikiečių, baravykiečių,afiloforiečių. Šių eilių grybų Lietuvoje žinoma apie 8 tūkst.rūšių.
Eilė. Agarikiečiai. Vaisiakūniai minkšti,sudaryti iš koto ir kepurėlės. Himenoforas radialiai išsidėsčiusių lakštelių pavidalo,išauga kepurėlės apatinėje pusėje. Kepurėlės sterili,mėsinga dalis vad.trama. kai kurių agrikiečių jaunų vaisiakūnių himenoforas pridengtas balta plėvele vad šydu. Vaisiakūniams vystantis šydas plyšta ir palieka ant koto vainiko pavidalo liekaną vad.rinkiu. Kai kurių rūšių (pvz musmirių) visas jaunas vaisiakūnis būna apvilktas apvalkalu,kuris jam vystantis pratrūksta,jo dalis lieka ant koto apačioje ir sudaro vad.išnarą. Eilė. Baravykiečiai –Boletinales. Šios eilės grybams būdinga vamzdiškas himenoforas.vamzdeliai lengvai atsiskiria vienas nuo kito ir nuo tramos.
Eilė. Afiloforiečiai- Aphyllophorales. Tai grybai susiję su gyvų ir negyvų medžių mediena. Šių grybų grybiena išsivysto medienoje,iš kurios ima sau maistą,o paviršiuje išauga vaisiakūniai. Kita dalis rūšių yra dirvožemio grybai. Vienų rūšių vaisiakūniai yra vienmečiai, o kitų daugiamečiai. Jie kasmet sudaro po naują himenoforo sluoksnį. Būdinga, kad trama būna plaušinga,odiška,kamštiška. Lietuvoje virš 400 rūšių.

Skyrius.Aukšliagrybūnai- Ascomycota.
Aukšlaigrybiams būdingas gerai išvystytas,daugialąstis micelis. Ląst.daugiabranduolės arba vienabranduolės. Ląst.pertvaros susidaro branduolio dalijimosi metu. Lytinio dauginimosi metu susidaro aukšliai su endogeninėmis aukšliasporėmis. Nelytiniu būdu dauginasi konidijomis. Vienų aukšliagrybių aukšliai formuojasi tiesiog ant micelio, o kitų specialiuose organuose- vaisiakūniuose. Yra tokie aukšliagrybių vaisaikūnių tipai:kleistoteciai-pilnai uždari vaisiakūniai,periteciai-pusiau uždari vaisiakūniai,rutulio,kriaušės ar ąsočio pavidalo,apoteciai-atviri,vaisiakūniai dubenėlio arba taurės pavidalo. Pagal aukšlių susidarymą,būtent kur jie susidaro,klasė skirstoma į 3 poklasius: Klasė.Hemiascomicetai-hemiascomycetes. Eilė.Mieliagrybiečiai-saccharomycetales. Micelis daugialąstis,lengvai sutrūkinėjantis į atskiras pavienes vienbranduoles ląst. Tai su redukuotu miceliu grybai,kurių vegetatyvinį kūną sudaro atskiros pumpuruojančios ląst. Dauginasi pumpuravimu,rečiau lytiniu būdu. Daugumoje tai saprotrofiniai grybai.Šeima. Mieliagrybiniai-saccharomycetaceae. Gentis. Mieliagrybis- saccaromyces. Šios genties plačiausiai prktikoje žinomi-alinis ir vyninis mieliagrybiai. Mieliagrybių micelis,skirtingai nuo kitų aukštesniųjų grybų yra atskirų ląst.pavidalo ir tik labai aktyvaus dauginimosi metu sudaro grandinėles. Ląst.vienbranduolės,citoplazma prigludusi prie ląst.sienelės,joje matosi glikogeno kruopelytės. Ląst centre matosi stambi vakuolė. Alinio mieligrybio ląst ovalios formos,o vyninio-elipsiškos,pailgos.

Klasė.Tikrieji aukšliagrybiai-euascomycetes.
Aukšliagrybiai išaugina vaisiakūnius.Aukšlių vaisiakūnyje išauga dažniausiai po daug vienoje vietoje,sudarydami vaisinį sluoksnį-himenį.
Eilė.Galveniečiai-euratiales.
Vaisiakūniai kleistoteciai. Aukšlių skaičius vaisiakūnyje neribotas. Vegetacijos laikotarpiu dauginasi konidijomis.Pagrindinai saprofitiniai grybai.Gentis.Pelėjūnas-Penicillium-tai saprotrofiniai grybai,išauga ant įv.substratų:duonos,vaisių,daržovių,uogienių,medienos ir kt. Sudaro melsvai žalią pelėsį. Pelėjūno micelis daugialąstis.Konidijakočiai suskirstyti į ląst.menturiškai šakoti.Išsišakoję,viršūnės praplatėjusios su keletu sterigmų ir konidijų grandinėlių.Jauniausios sporos yra prie sterigmų,o seniausios-grandinėlių viršūnėse. Gentis.Galvenis-aspergillus. Konidijakočiai tiesūs,nešakoti,nesuskirstyti į atskiras ląst.ant praplatėjusių konidijakočių viršūnių yra prisisegę pailgos ląst.sterigmos.Iš sterigmų išauga konidijų grandinėlės. Galvenio kolonijos susidaro ant įv.substratų;ant uogienių dažnai išauga juodasis galvenis A.niger.

Klasė.Hemiaskomicetai-hemiascomycetes Eilė.Milteniečiai-erysiphales.
Vaisiakūnių paviršiuje yra pakabos(fulkros).Micelis su siurbtukais, daugialąstis. Vasarą dauginasi konidijomis,o vegetacijos pabaigoje išaugina vaisiakūnius kleistotecius. Gentis.Valkčiagrybis-sphaerotheca. Agrastinis valkčiagrybis- parazituoja ant agrastų. Sukelia ligą vad.valktimi. grybo micelis nariuotas,šakotas išauga ant krūmų vegetatyvinės dalies ir vaisių. Nuo micelio į epidermio ląst.išauga hautorijos. Vasarą ant micelio susiformuoja nešakoti konidijakočiai ir grandinėlės konidijasporų. Susidaro baltos miltuotos dėmės(miltligės). Antroje vasaros pusėje ant lapų,ir ypač ant uogų,susidaro grybo vaisiakūniai-kleistoteciai su pakabomis. Kleistoteciuose išsivysto vienas aukšlys su 8 aukšliasporėm.Subrendus kleistoteciui(tai įvyksta pavasarį),kleistotecio sienelė plyšta,aukšlys šiek tiek išlindęs iš vaisiakūnio plyšta ir aukšliasporės pasklinda į aplinką. Jos užkrečia sveikus augalus. Eilė. Skalsiagrybiečiai-clavicipitales. Vaisiakūniai-periteciai. Jie susidaro stromose. Aukšliai su aukšliasporėm ilgi, siūliški. Gentis.Skalsiagrybis-claviceps. Parazituoja įv.varpinių šeimos rūšis,bet dažniausiai rugius. Sukelia ligą – skalsę. Rugių varpose susidaro juodai violetinės spalvos rageliai-vad.skleročiais. Jiems peržiemojus iš jų išauga 10-30 grybo formų kūnelių vad.stromomis. 1 sklerotis išaugina apie 1 mln.aukšliasporių. Aukšliasporės patenka ant žydinčių rugių purkų. Išsivysto grybiena, kuri sunaikina mezginę ir vasarą produkuoja konidijosporas ir saldų skystį-lipčių. Konidijosporos apkrečia vis naujus žiedus. Kai rudenį grybas nustoja gaminti konidijosporas,grybiena virsta skleročiu. Eilė.Ausūniečiai-pezizales. Vaisiakūniai mėsingi, kartais drebučių konsistencijos,rečiau odiški spalvoti:raudoni,rudi, juodi, ir kt.sp.Tai daugumoje saprotrofiniai grybai. Šeima.Bobausiniai-helvellaceae-vaisiakūniai apoteciai. Gentis. Bobausis-helvella. Lietuvoje auga valgomasis bobausis- H.esculenta. Kepurėlė netaisyklingai raukšlėta,šokoladinės sp.tuščiavidurė. vaisinis sluoksnis išsidėstęs kepurėlės paviršiuje. Jį sudaro aukšliai ir parafiziniai siūlai. Gentis.Briedžiukas-Morchella. Lietuvoje auga valgomasis briedžiukas-M.esculenta. Kepurėlė kūgiška,į viršūnę šiek tiek nusmailėjusi,koryta. Kotelis gana ryškus. Kepurėlės šokoladinis sluoksnis šiek tiek šviesesnis negu bobausio.

Klasė.Ustomicetai.-ustomycetes.Eilė. Rūdiečiai-uredinales.
Šios eilės grybų rūšys sukelia daugelio augalų ligas. Tai pasireiškia rūdžių spalvos dėmėtumu. Šių grybų sukeliamos ligos vad.rūdligėmis.Rūdiečiai nuo kūliečių skiriasi sporų įvairumu, patogeniškumu. Rūdiečių patogeniška ne tik diploidinė,bet ir haploidinė grybiena. Rūdiečių sudėtingas vystymosi ciklas. Kai kurios rūdiečių grybų rūšys turi du augalus maitintojus. Tokios rūdgrybių rūšys vad.heteroikinėmis. Rūšys,kurios turi vieną augalą maitintoją, vad.autoikinėmis. Pagal spor sandarą eilėje išskirtos dvi šeimos:Rūdiniai ir svylarūdiniai.
Šeima. Rūdiniai- Pucciniaceae.
Teliosporos su koteliais,dažniausiai dviląstės.Didžiausia rūdės gentis apie 200 rūšių. Praktiniu požiūriu svarbiausia yra juodoji javų rūdė.Parazituoja apie 50 varpinių augalų rūšių.Lietuvoje apie 20rūšių. Juodoji javų rūdė išsiskiria sudėtingu dauginimosi ir vystymosi ciklu. Ciklo pradžia susieta su augalu maitintoju-paprastuoju raugeriškiu.Ant raugeriškio lapų išsivysto dvejipo tipo tariamieji vaisiakūniai: piknidžiai arba spermagoniai- viršutinėje lpo pusėje ir ecidės-apatinėje lapo pusėje. Piknidžiuose susidaro vienbranduoliai heterotaliniai + ir – spermaciai,iš kurių išauga + ir – grybienos. Grybienų ląst.koopuliuoja ir tada vystosi dvibranduolių ląst.grybiena. iš šios grybienos hifų išsiraizgo taurės pavidalo ecidės su oranžinės sp.dvibranduolėmis ecidiosporomis (pavasarinės sporos). Ecidiosporos turi pakeisti augalą maitintoją t.y. patekti į rugių,kviečių ar kitų varpinių augalų rūšių audinius ir čia išauginti dvibranduolę grybieną su trečio tipo sporomis –urėdsporomis(vasarinės sporos). Šios sporos vystosi po epidermiu krūvelėmis-urėdosorais,o augdamos praplešia epidermį dėl to ant varpinių augalų stiebų ir lapų matyti rusvos dryžių pavidalo dėmės. Per vasarą išsivysto 5-6 urėdosporų generacijos. Rudeniop,kai javai baigia bręsti ant stiebų ir lapų atsiranda juodi dryželiai,tai teliai, o juose jau susidaro ketvirto tipo sporos-teliosporos. Šios sporos tai jau žiemojančios sporos. Jos taip pat vystosi krūvelėmis po epidermiu. Teliosporos dvibranduolės,dažniau dviląstės su storu apdangalu. Pavasarį kiekvienoje teliosporų ląst.įvyksta kariogamija. Vystosi teliobazidė su diploidiniu branduoliu. Šis greit dauginasi redukciniu keliu,susidaro keturios naujos heterotalinės bazidėsporės.Tai jau penkto tipo sporos. Pavasarį šios turi patekti ant raugeriškio,jos ten dygsta ir duoda heterotalinę grybieną. Ir taip ciklas kartojasi iš naujo.

Grybšių skyrius (Deuteromycota).
Jie vadinami mitosporiniais grybais. Tai dirbtinė grybų grupė, kurios atstovų nesierja filogenetiniai ryšiai,jie neturi bendrų biocheminių ir fiziologinių požymių. Dabar priskaičiuojama iki 15-20 tūkstant.grybų rūšių, besidauginančių tik nelytiniu būdu ir labai retai lytiniu būdu. Vegetatyvinį mitosporinių grybų kūną sudaro gerai išvystyta šakota haploidinė grybiena, sudaryta iš daugiabranduolių ląst.atskirtų pertvarėlėmis. Dauguma mitosporinių grybų dauginasi konidijomis, rečiau chlamidosporomis arba skleročiais. Kartais aptinkama tik sterili grybiena.Mitosporinių grybų konidijos vystosi tiesiai iš grybienos arba ant daugialąstelių, rečiau vienaląstelių grybienos atšakų, konidijakočių. Kai kurių mitosporinių grybų konidijakočiai grybienos paviršiuje sudaro pagalvėlės pavidalo išsipūtimus, vad.sporodochijomis. kiti grybai sudaro acervulius, dubens formos vaisiakūnius iš tanakaus raizginio su konidijakočiais ir konidijomis, padengtus kutikule,epidermiu ir periderma. Grybienoje vystosi apvalūs arba ąsočio pavidalo dariniai, padengti tamsiu apvalkalėliu, viršūnėje atsiveriantys siauru plyšiu – pora. Konidijos vystosi dviem būdais: taliniu būdu iš grybienos elementų ir blastiniu būdu,pumpuruojantis ląstelei. Taliniu būdu konidijos vystosi nuosekliai nuo hifo ar konidijakočio galo formuojantis pertvarėlėms ir atsiskiriant susidariusioms ląstelėms. Blastokonidijos susidaro pertvarėlei atskyrus hifo viršūnės ląstelės dalį, kuri vėliau didėja, pučiasi ir tampa subrendusia konidija. Blastokonidijos vystosi iš visų motininės ląst.dangalų pumpuravimo būdu. Konidijos paprastai storasienės ir vystosi po vieną konidijkočio viršuje arba šonuose.

Grybų pasaulio įvairovė ir mikologijos mokslo raida.
Grybų klasifikavimo problema gana sena. Ji prasidėjo nuo Aristotelio laikų. 19 a.Frizas pasiūlė grybus išskirti į atskirą karaliją. Jo idėja parėmė Petrograde Gobis.Jis įrodė, kad grybai daugel požymių yra artimesni gyvūnams nei augalams. Vitakeris 1969 m. pasiūlė atskirti grybus į atskirą karalystę,nes jie yra saprotrofai, vienaląšč.arba daugialąšč.organizmai,kurie gauna maisto medž.iš įrančių org.medž.Pagal mitybos būdą grybai heterotrofiniai saprotrofai. Grybai yra dviejuose karalystėse protistų ir grybų. Mikologijos mokslo raida Lietuvoje: Žinių apie Lietuvos grybus randame 19a.pirmoje pusėje Lietuvos botanikų darbuose. Vilkaitis parašė darbą apie kules ir kt. parazitinius grybus. K. Brundza tai vienas iš botanikos įnešėjų, tyrinėjo milteninius grybus. A. Minkevičius pateikė duomenų apie rudgrybius ir apie kules. K. Prošinskis – parengė kepurėtųjų grybų atlasą Apie grybų įv. pateikęs duomenų ir Tčebinskis, Movšovičius. Sitemingi grybų tyrimai prasidėjo po II pasaulinio karo. Didelį indėlį idėjo ir VPU. Makromicetų įv.tyrė Lietuvoje Mazelaitis. Parašė „Nuodingi ir valgomieji grybai“.Jis išugdė daug mikologų. Stambiausias grybų leidinys Lietuvos grybai.
Eilė. Blastokladiečiai (Blastocladiales).
Šios eilės grybai dažniausiai vystosi gėlo vandens telkiniuose ant augalinių ir gyvulinių liekanų. Jų kūno sandara gali būti plazmodžio ar labai gerai išvystytos grybienos pavidalo. Nelytiniu būdu dauginasi zoosporomis,kurios turi vieną nutįsusį žiuželį. Lytinis dauginimasis vyksta susiliejus dviem vienodoms judrioms gametoms (izogamija) arba dviem besiskiriančioms dydžiu ir sandara gametoms (heterogamija),kurios susiformuoja gametangėse.Daugumai šių grybų būdinga kartų kaita. Grybai sudaro sporofitus ir gametofitus,kurie yra vienodos formos,bet skirtingo dydžio. Allomyces genties grybai,daugumai jų būdinga kartų kaita. Sporofitai ir gametofitai tarpusavyje beveik nesiskiria. Visas naujo individo susidarymo procesas trunka 36-48 val. Gamtoje šie grybai vystosi ant augalinių liekanų.
Eilė. Monoblefariečiai (Monoblefaridales).
Šios eilės grybai auga vandenyje ant augalinių liekanų.Nuo Blastocladiales eilės grybų pastarieji skiriasi tuo,kad Blastocladiales grybų ląstelės sienelėje yra chitino, o monoblefaridinių ląstelės sienelėje be chitino gali būti ir celiuliozės. Skiriasi ir lytinis grybų dauginimasis. Balstocladiales eilės grybams būdinga izo-ir heterogamija, Monoblepharidales grybams – oogamija. Ant šakotų Monoblepharis polymorpha hifų, šalia cilindro pavidalo zoosporangių, vystosi ir moteriškos gametangės. Iš pačių gametangių ar jų ląstelių – kojelių išauga anteridžiai. Juose bręsta judrios vyriškos gametos.Oogonės viršūnė gleivėja, o viduje oogonės plazma traukiasi ir virsta vienbranduole oosfera. Per viršūnėje susidariusią porą į jos vidų patenka spermatozoidas ir susilieja su oosfera. Po tam tikro laiko dvibranduolė ląstelė apsigaubia tvirta sienele ir virsta ramybės spora. Sudygusi ramybės spora duoda pradžią daugiabranduoliams hifams.
Eilė Vabzdžiažudiečiai (Entomophtorales).
Tai labai paplitę visame pasaulyje vabzdžių parazitai. Jie gali parazituoti 12 būrių vabzdžius. Sporos išlieka gyvybingos iki 72 val.Jeigu sporos nepatenka ant reikiamo šeimininko, jos nežūva, o perauga į antrinę ar net tretinę sporą (konidiją). Grybai sudaro žiemojančias ramybės sporas. Patekusios ant vabzdžio kūno sporos sudygsta. Susidarę grybų hifai skverbiasi į vabzdžių kūną, išskirdami fermentus ir toksinus. Pvz Paprastasis musėžudis(Empusa muscae) parazituoja muses, Massospara rūšys – cikadas,ir t.t.
Klasė. Archiaskomicetai (Archiascomycetes).
Šios grupės atstovai nesudaro askogeninių hifų ir askokarpų. Kartais aukšliai tapatinami su sporangėmis. Kai kurių atstovų aukšliai formuojasi plonasienių askogeninių ląstelių viduje ir dėl šios priežasties vadinami cistomis ir chlamidosporomis. Daugumos grybų ląstelės sienelės polisacharidai panašūs į tikrųjų mielių. Tai vieni primityviausių Ascomycota skyriaus atstovų.
Eilė Ragangrybiai (Taphrinales).
Eilei priskiriama apie 100 grybų rūšių, parazituojančių augalus. Šių grybų aukšliai formuojasi virš augalo maitintojo audinių,dengiamų tankaus grybienos sluoksnio. Labai gerai ištirti persikų,migdolų, slyvų parazitai Taphrina deformans, T.pruni. Jų askosporos patenka ant augalo maitintojo šakų ar pumpurų, sudygsta ir susiformuoja besipumpuruojančias ląsteles, kurios saprotrofiškai vystosi substrate. Nedidelis maisto medžiagų poreikis, atsparumas šalčiui ir sausrai didina jų gyvybingumą. Vėliau, branduoliams mitotiškai dalijantis, ląstelės tampa dvibranduolėmis. Pavasarį sudygę hifai įsiskverbia į jaunus lapus, pasiskleidžia tarp ląstelių ir sukelia žaliųjų audinių hipertrofiją. Diploidinės ląst.šiek tiek padidėja, o po mitozės sudaro apatinę ląstelę kojelę ir virš jos aukšlį,kuriame vyksta mejozė,paskui mitozė,po kurių susidaro sporos. T. deformans sukelia paparčių,beržų, bukų, rožių lapų hipertrofiją, beržinis- gausų šakojimąsi,slyvinis – slyvų kaulavaisių deformaciją.
Eilių grupė. Plektomicetai (Plectomycetales)
Jie apibūdinami kaip aukšliagrybiai,sudarantys plonasienius apvalius vaisiakūnius – kleistotecius, kuriuose aukšliai išsidėstę padrikai, o vienaląstės aukšliasporės išsilaisvina pasyviai.Plektomicetų vaisiakūniai apgaubti hifų raizginio, vadinamo peridžiu. Peridžio vaidmenį askosferiniuose grybuose atlieka askogonės apvalkalėlis. Antibiotikai jų reikšmė bei esmė: Penicilium rūšys sintetina antibiotiką peniciliną ir kt. antibiotikus, kurie vartojami medicinoje. Antibiotikai- grybų, medž.apykaitos produktai slopinantys mikrobų augimą ir dauginimąsi arba jų naikinimas. Biologinis antibiotikų vaidmuo kovoti su konkurentais. Žalsvųjų pelėsių savybes 19 a. pastebėjo moksl., gydyt.Penicilino atradimo prioritetas priklauso Fleningui angl.moksl. Dabar žinoma apie 2000 antibiotikų. Cheminiu požiūriu antibiotikai – polipeptidai ir org. rūgštys. Medicinoje naudojama apie 40 antibiotikų.

Eilė. Askosferiečiai (Ascosphaerales).
Ascosphaera genties grybai yra žinomi bičių parazitai. Pvz:A.api parazituoja bičių lėliukes. Užkrėsta lėliukė žūsta, o vėliau dėl grybo poveikio mumifikuojasi. Ši liga bitininkų vad.kreidine. dauguma genties rūšių yra heterotaliniai organizmai. Tai nebūdingas aukšliagrybiams reiškinys. Skirtingų lyčių grybiena skiriasi savo spalva. Ant vienos iš jų vystosi askogonė su trichogina, kuri susilieja su kitos lyties grybienos vegetatyvinėmis ląstelėmis (deuterogamija). Po plazmogamijos askogonė didėja, jos viduje protoplazma apsigaubia sienele ir sudaro dvibranduolius askogeninius hifus. Iš hifų kabliuko būdu formuojasi aukšliai ir aukšliasporės. Askogonė pamažu tamsėja ir virsta kleistoteciu.

Eilė. Onigeniečiai (Onygenales).
Grybų vaisiakūniai apgaubti puriu peridžiu. Nuo vaisaikūnių apvalkalėlių driekiasi įv.ilgio tiesūs,banguoti,spirale susukti plaukeliai ar šereliai. Aukšliai su aštuoniomis aukšliasporėmis vystosi kabliuko būdu. Plyšus aukšlių sienelei ir kleistotecių peridžiui, aukšliasporės patenka į aplinką. Kosmopolitinė rūšis Onygena equina (arklinėonigena) dažnai aptinkama ant galvijų ragų ir kanopų,kur sudaro daugybę kleistotecių. O.corvina (paukščių onigena) vystosi ant paukščių plunksnų. Gerai žinomi gyvūnų parazitai priklauso Ajellomyces genčiai. A.dermatitidis sukelia žmonių blastomikozę. Pirmieji ligos požymiai panašūs į plaučių tuberkuliozę. Grybui per kvėpavimo takus išplitus po visą kūną, žmogus miršta.

Eilių grupė. Pirenomicetai (Pirenomycetes).
Pyrenomycetes klasės grybų vaisaikūniai yra periteciai, rečiau jie sudaro kleistotecius. Periteciuose susidaro cilindro pavidalo aukšliai, paprastai susiformuojantys iš askogeninių hifų. Aukšliasporės iš aukšlių pasišalina tiek pasyviai,tiek ir aktyviai. Aukšliasporės, sudarytos iš vienos ar kelių ląst.,įvairuoja forma. Pyrenomycetes yra svarbūs kaip įv.augalų parazitai ir simbiontai, mikotoksinų producentai, lignoceliuliozinių substratu saprotrofai bei kai kurių šiltakraujų parazitai. Grybai išskiria antrinius metabolitus, kurie veikia augalus ar kitus organizmus. Grybai parazitai silpnina augalus maitintojus:siurbia iš jų maisto medž.,užkemša vandens indus,stabdo fotosintezę. Antra vertus, šie grybai išskiria fermentus,kurie ardo kitus grybus ir tam tikrų augalų rūšių vandens indus.

Eilė. Hipokrėjiečiai (Hypocreales).
Saprotrofiniai Hypocreales eilės grybai, išskiriami iš dirvos, medienos. Turi šviesius arba tamsius peritecius,kurie susidaro substrato paviršiuje arba jo viduje. Kiaušinio arba cilindro pavidalo aukšliai viršūnėje dalyje turi porą, per kurią išstumiamos apvalios ar adatos formos aukšliasporės,sudarytos iš vieno arba kelių ląst.Svarbi konidijinė vystymosi ciklo stadija,užtikrinanti šių grybų išplitimą gamtoje. Nectria galligena sukelia obelų vėžį. Grybai gerai vystosi drėgnomis vasaromis. Medžiai per žaizdas užkrečia konidijomis ir aukšliasporėmis. Pažeistose žievės vietose medžio audiniai nekrotizuoja ir susidaro gilios žaizdos. Genties Gibberella grybų periteciai yra minkšti,odiški, dažniausiai juodi ar juodai rudi,atskirų rūšių mėlyni ar raudonai mėlyni vaisiakūniai. Peritecai vystosi tiesiog ant substrato arba tamsiai mėlynos spalvos stromoje. Šis grybas parazituoja įv.grūdines kultūras. Parazituodami augalus, grybai išskiria medž.gibereliną,kuri vienaip ar kitaip kenkia augalams. Žinoma rūšis Claviceps purpurea (paprastasis skalsiagrybis) parazituoja rugius. Sukelia ligą – skalsę. Rugių varpose susidaro juodai violetinės spalos rageliai – vad.skleročiais. Jiems peržiemojus iš jų išauga 10-30grybo formų kūnelių vad.stromomis. 1 sklerotis išaugina apie 1 mln.aukšliasporių. Aukšliasporės patenka ant žydinčių rugių purkų. Išsivysto grybiena,kuri sunaikina mezginę ir vasarą produkuoja konidijosporas ir saldų skystį – lipčių. Kai rudenį grybas nustoja gaminti konidijosporas, grybiena virsta skleročiu.
Eilių grupė. Diskomicetai (Discomycetes)
Sudaro vaisiakūnius,vad.apoteciais. Aukšliasporės iš vaisiakūnių išmetamos aktyviai. Daug diskomicetų yra saprotrofai, augantys ant lignoceliuliozinių substratų. Keletas diskomicetų grupių žinomos kaip augalų parazitai,turintys nepaprastai daug šeimininkų. Kai kurie diskomicetai gali sudaryti mikorizę su aukštesniųjų augalų šaknimis. Diskomicetai,atsižvelgiant į aukšlių sandarą,skirstomi į dvi grupes: operkulinius ir neoperkulinius. Vienos grupės grybai turi operkulinio tipo aukšlius. Vėlyvoje aukšlių vystymosi stdijoje operkulinio tipo aukšlio viršūnėje susidaro žiedinė vagelė. Neoperkulinių aukšlių sienelė ties viršūnėle gali sustorėti,sudarydama žiedinį volelį,panašų į pagalvėlę.
Eilė. Vaisaipūdžiai (Helotiales).
Eilė viena didžiausių neoperkulinių diskomicetų eilių. Jie turi taurės ar disko pavidalo apotecius. Grybas Hyaloscypha lachnobrachya vystosi ant nukritusių lapų, sudarymas ant jų baltus smulkius apotecius. Aukšliuose yra po keturias aukšliaspores,kurios išbyra per poras aukšlių viršūnėje. Apoteciai išsidėstę ant trumpų kojelių. Grybiena žiemoja krituliuose vaisiuose, padengtuose baltomis apnašomis,kurias sudaro grybo anamorfos Monilia cinerea konidijos. Iš supuvusių nukritusių vaisių vystosi taurės formos kotuoti apoteciai.

Klasė. Lokuloaukšliai (Loculoascomycetes).
Šios klasės grybai skiriasi nuo kitų aukšliagrybių tuo,kad jų aukšliai vystosi ne tipiškuose periteciuose,bet į stromas panašiuose dariniuose – askostromose (pseudoteciuose). Iš susipynusių hifų susiformuoja stroma, kurioje išauga askogonės,lytinio proceso pradžioje išleidžiančios askogeninius hifus. Iš askogeninių hifų susiformuoja aukšliai, kurie augdami stromoje šiek tiek prastumia plektenchimos sluoksnį ir sudaro tam tikrus plotelius,vad.lokulėmis. askostromos panašios į tikruosius vaisiakūnius peritecius ir kleistotecius,tačiau jos neturi peridžio. Jį atstoja stromos plektenchima.Plektenchimą sudaro susipynę hifai,o ne į visas puses besidalijančios ląst.
Eilė. Diotidiečiai (Dothideales).
Šios eilės grybų askostromos iš pradžių vystosi augalo maitintojo audiniuose. Vaisiakūniai atsiveria per angą,kuri atsiranda viršūninėje dalyje sunykus dengiamajam audiniui. Aukšliasporės elipsės, kiaušinio ar verpstės pavidalo.Pvz: Mycosphaerella parazituoja žemuoges ir braškes.
Eilių grupė. Gasteromicetai (Gasteromycetales).
Tai grybų eilių grupė,prie kurios priskiriami pumpotaukšliai (Lycoperdon),kukurdvelkiai (calvatia), poniabudės (Phallus) ir kt. Skiriamasis gasteromycetes grybų bruožas yra visiškai uždari vaisaikūniai. Juose ant vienaląsčių bazidzių vystosi bazidiosporos. Visą tą laiką vaisiakūniai išlieka uždari. Vaisiakūnius dengia vieno,dviejų ar trijų sluoksnių apvalkalas,vad.peridžiu.dauguma Gasteromycetes grybų yra saprotrofiniai ir mikoriziniai grybai,kurių vystymasis susijęs su dirvožemiu. Vienos pumpotaukšlių (Lycoperdon) rūšys auga ant kelmų,sutręšusių rąstų, dirvožemyje po medžiais. Kitų rūšių vaisiakūniai aptinkami miestų pievelėse, atvirose parkų aikštelėse, žaliuose žaidimų aikštynuose. Calvatia (kukurdvelkis) abu vaisiakūnių sluoksniai ploni ir trapūs. Sporoms bręstant jauni šviesūs vaisiakūniai ruduoja, tyžta ir iškrenta gabalais. Lycoperdon grybų subrendusio vaisiakūnio viršūnėje atsiveria angelė, per kurią išbarstomos sporos.

Įvadas į mikologijos kursą.
Mikologija- mokslas tiriantis grybus, jų rūšinę įvairovę, reikšmę ne tik gamtai bet ir žmogui. Svarbiausios kryptys: 1)grybų rūšių įv.ir jų sistematika 2) grybų biologiniai,ekologiniai, fiziologiniai,biochem,genetiniai tyrimai. 3)Grybų filogenezės aiškinimas. Tyrimo metodai: a)lyginamasis morfologinis metodas. B)lyginamasis anatominis metodas c)citologinis d)biocheminis e)genetinis f)fiziologinis. Ryšys mikologijos su kt.mokslais: mikologija siejasi su fitopatologija(nagr.augal.ligas), su medicina, su veterinarija, su ekologija, biochemija, citologija, genetika. Taip pat siejasi su pramone. Uždaviniai: 1)teoriniai uždav.- ištirti grybų rūšinę įvairovę, tobulinti grybų sistematika;tirti grybų ekologiją,grybų biologiniams tyrimams,paplitimui. 2)praktiniai uždaviniai – tirti saptrotrofinius grybus, tirti grybų parazitinių žalą,ieškoti būdų kelią užkirsti žmonių,augalų,gyvūnų ligoms. Technologijų tobulinimui. Mikologijos mokslo pradininkas Frizas.Jis vienas iš pirmųjų, kuris išdėstė grybų sistemą. Organizmų įvardijimas ir klasifikavimas: grybai ilgą laiką buvo priskiriami prie augalų. Botanikos prad.graik.moksl.laikomas Teofrastas.Jis aprašė 480 augalų taksonų ir juos sugrupavo. Botanikos terminai imta kurti lotynų ar gr.pagrindu. Ši tradicija išlikusi iki šių dienų. Anksčiau augalų pav.susidėdavo iš 1 žodž.vad. monomai arba uninomai. Rūšies sąvoką įvedė pirmais Dž. Rėjus. Bauchinas pirmas įvedė genties sąvoką. K.Linėjus teisiškai įteisino binarinę nomenklatūrą. Tokiu būdu klasifikacija prasideda organizmų įvardijimu.Pagrd.klasifikacijos rangai:rūšis,gentis,eilė,klasė. 1969 m. Vitakeris praplėtė klasifikacijos sistemą iki penkių karalysčių:augalai,gyvūnai, protistai, grybai, moneros. Į karalystes buvo suskirstyta atkreipiant dėmesį į ląst. tipą,struktūrą; mitybinius poreikius. Grybai yra ypatingos sandaros ir gyvensenos. Jiems artimi gyvūnai. Sistematika,taksonomija,klasifikacija: Taksonomija ilgą laiką buvo sistematikos sinonimas. Sistematika apima ir taksonomija ir klasifikacija. Sistematika – biologijos šaka,tyrinėjanti gyvų ir fosilinių organizmų įv.tarpusavio ryšius, grupavimą, evoliuciją ir filogeniją. Šiuolaikinės sistematikos metodologija grindžiama dviejų krypčių tyrimais: 1)Organizmų sandaros ir funkcionavimo, santykių su aplinka(ekologija ir paplitimas), lyginamųjų duomenų kaupimas. 2)Lyginamųjų duomenų naudojimas klasifikacijoje, evoliucijos proceso ir filogenijos tyrimais. Taksonomija yra sistematikos dalis, mokslas tiriantis organizmų klasifikacijos principus ir metodus, nustatantis taksonomines kategorijas, apimantis nomenklatūrą,organizmų aprašymą ir apibūdinimą. Klasifikacija galima traktuoti dvejopai kaip procesą ir kaip šio proceso rezultatą, t.y.sistemą.Pagrd.klasifikacijos kaip proceso uždavinys yra org.suskirstymas į įvairaus rango taksonus ir hierarchinį sistemų sudarymas. Visi gyvi org.klasifikuojami į grupes vad.taksonais:rūšis,gentis, eilė,šeima. Taksonai skiriasi savo rangu ir apimtimi. Siauresnės apimties taksonai yra žemesnio rango, žemiausias – rūšis. Yra 5 antriniai rangai: triba,sekcija,serija,varietetas, forma. Sukordinuotų taksonų grupė sudaro hierarchiją. Hierachijos yra pagrd..realūs org.,o viršūnėje juos visus apimantis taksonas. Mokslinė koncepcija apibrėžainti ir charakterizuojanti bet kurio taksono apimtį ir rangą vad.taksonomine kategorija. Rūšis pagrd.sistematikos vienetas. Rūšis yra grupė morfologiškai panašūs organizmų, galinčių kryžmintis tarpusavyje ir sulaukti vaisingų palikuonių. Rūšis yra viena iš gyvybės egzitavimo būdų.

Grybų sandara, biologija,ekologija ir filogenija.
Bendra grybo sandaros samprata:grybą sudaro vegetatyvinė dalis ir sporafikuojanti dalis. Vegetatyvinę dalį sudaro grybiena.Grybai skiriasi išvaizda,gyvenimo vieta, fiziologinėmis savybėmis ir vidine sandaros įvairovę. Grybai pagal micelio sandarą ir dauginimąsi skirstomi: mikromicetus ir makromicetus. Mikromicetai- tai pelėsis; pelėsiniai grybai, jie neturi pertvarėlių,nenariuotas micelis. Makromicetai- baravykas, umėdė, mussmėrė ir kt kepurėtieji grybai,būdingas nariuotas micelis gerai išvystytas. Micelio ir ląst.sandara: Ląst. grybų turi stangrią sienelę. Jos neturi tik patys paprasčiausi grybai. Ląst.sienelė sudaryta iš azotinių medž.ir beazotinių polisacharidų. Grybo citoplazmoje yra fermentai,amino r.,angliavandeniliai,lipidai. Jie nesurišti su ląst. organoidais. Grybo ląst.yra tokie organoidai:mitochondrijos,lizosomos, vakuolės. Grybai krakmolo nekaupia. Ląst.yra branduolys. Būna nuo 1 iki kelių branduolių. Branduolys turi dviguba membraną ir branduolėlį, chromosomas,turinčias DNR. Grybiena sudaryta is hifų. Turi viršūninį augimą,susiraizgę hifai sudaro grybo audinį kuris vad.plektenchimą. Kai kurie grybai,kaip kelmutis išaugina saito pavidalo organus vad.laidais. Laidus sudaro lygegrečiai išsidėstę hifai. Grybų mityba:
Neturi chlorofilo,jie minta gatavom org.ir mineral.medž.toks mitybos būdas vad.heterotrofiniu. Grybai kurie minta negyvomis org.medž. vad.saprotrofiniais heterotrofais- sudaro ¾ visų grybų rūšių. Tokį saprotrofinį grybų išplitimą ir prisitaikymą nulemia jų organizmuose esantys fermentai. Pagal mitybos būdą grybai skirstomi grupes: 1)Obligatiniai saprotrofai – minta tik saptrotrofiškai. 2)Fakultatyviniai – iš pradžių gyvena kaip parazitai,šeimininkui žuvus vėliau ant jo taip saprofitai. 3)Obligatiniai parazitai- gyvena kaip parazitai, o žuvus šeimininkui žūva ir grybas. Grybų bendra mityba su aukštesniaisiais augalais, toks reiškinys vad.mikorizė. mikorizė būna dvejopa ir daugiau: 1)ektotrofinė (išorinė)mikorizė 2)endotrofinė (vidinė). Jeigu grybo grybiena gausiai apipina šakniaplaukiai iš išorės tai toks mikorizės tipas vad.ektotrofinis. Susidaro taip vad.hartingo tinklelis,per kurį vyksta tiesioginis kontaktas tarp grybo ir medžio. Ektotrofinę mikorizę sudaro eglės, maumedis,liepos,gluosniai ir kt. krūmai. Endotrofine – mikorizė kai grybiena įsikeroja plonųjų šakniaplaukių ir šaknelių ląst ir tarpuląsčiuose. Ji išplitusi tarp žolinių, puskrūmių, krūmokšnių. Pvz:kultūriniai javai. Pasitaiko mišri ektoendotrofinė mikorizė. Ji būdinga tiek spygliuočiams tiek lapuočiams. Šie reiškiniai parodo gamtos vientisumą. Rūgščioje dirvoje išskiriama peritrofinė mikorizė. Grybų dauginimasis: dauginasi sporomis,grybiena,lytiniu ir nelytiniu būdu bei vegetatyviniu būdu.1)Vegetatyviniu būdu dauginasi artroporomis ir chlamido sporomis. Artrosporos subirus grybiena į atskiras ląst.jei tokios ląst.apsidengia storomis sienelėmis- vad.chlamidosporomis. Vegetatyviniu būdu dauginasi pumpuravimu. 2)nelytiniu būdu- sporos susidaro endogeniškai. Taip pat dauginasi konidijomis, jos susidaro išoriškai tam tikrų hifų konidijakočių viršūnėje. Pvz:pelėjūnas. 3)Lyt.dauginimasis – kai kurie dauginasiizogamija,oogamija,zigogamija,heterogamija. Izogamija- kai susilieja dvi ląst. Kai susilieja dvi vienodo gametos vad.heterogamija. Kai susidaro anteridžiai ir oogonės vad.-oogamija. Jeigu spora išsivysto susiliejus 2 vienodoms ląst. susidaro zigospora, o jeigu nevienodos –oospora. Oospora dygsta po ramybės, jos brand.dalijasi redukciniu būdu (2n tik zigota). Makromicetų zigota sudygsta ir sudaro tam tikrą grybieną.Vystymosi pabaigoje sudaro sporas,kurios įv.grupių rūšių būna skirt.sporos vystosi kai kurių grybų endogeniškai aukšlių viduje – tai aukšliasporės. Entogeniškai papėdžių išaugoje- bazidės.Aukšlių susidarymas yra susijęs su lytiniu procesu.

Skyrius.Chitridiomikotai –chytridiomycota.klasė Chitridiomicetai chytridiomicetes)
Jų micelis yra plazmodžio pavidalo arba labai silpnai išsivystęs micelis – rizomicelis. Nelytiniu būdu dauginasi zoosporomis, kurių būdingas požymis – vienas žiuželis. Lytinis procesas – izogamija,rečiau heterogamija,hologamija. Klasė skirstoma į tris eiles: chitridiečių, blastaklodiečių ir monobelfariečių. Eilė. Chitridiečiai. Tai smulkūs mikroskopiniai grybai, su silpnai išsivysčiusiu vegetatyviniu kūnu. Šie grybai padaro daug žalos parazituodami kultūrinius augalus. Šeima. Paplaiškiniai.(olpidiaceae). Būdingas požymis yra tai,kad iš vegetatyvinio kūno susiformuoja 1 zoosporangė. Labiausiai paplitęs iš yra kopūstinis paplaiskis. Jis parazituoja jaunš kopūstų daiguose ir sukelia ligą vad.diegavertę. Pažeidžiamas kopūsto daigo šaknies kaklelis,dėl to šaknis plonėja,juosta, o daigas žūva. Šeima. Raupiniai (Synchytriaceae). Iš vegetatyvinio kūno susiformuoja kelios zoosporangės.Tai laukinių ir kultūrinių augalų parazitai. Bulvinis raupis sukelia ligą vad.bulvių vėžiu. Ant bulvių steibagumbių ir stalonų atsiranda tamsiai rudos išaugos-navikai. Dauginasi zoosporomis. Rudeniop,zoosporos jungiasi,susidaro dvižiužė judri zigota,ji prasiskverbia į bulvės ląst. Vėliau iš jos išsivysto geltonai rudos spalvos kampuota storasienė cista – ilgalaikė spora. Cistos pavasarį sudygsta ir gali apkrėsti bulves.

Leave a Comment